Kęstutis Grybauskas

Pianistas
Telefonas: 86 12 90551
Gimimo data: 1932-05-30
Gimimo vieta: Kaunas
Meno kūrėjo statusas

Meno kūrėjo statusas suteiktas 2005-11-11
LR Kultūros ministro įsakymu Nr. ĮV-513

Mokslinis laipsnis

Profesorius

Apdovanojimai

2006 m. Kęstutis Grybauskas apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi.

Biografija

Kęstutis Grybauskas gimė 1932 m. gegužės 30 d. Kaune. Jo pirmoji muzikos mokytoja buvo mama Eugenija Grybauskienė, studijavusi fortepijoną Maskvos konservatorijoje. Vaikystėje ir jaunystėje muzikos mokė puikūs fortepijono pedagogai – Aldona Dvarionienė, Elzė Herbek-Hansen, Marija Alšlebėnaitė. 1956 m. K. Grybauskas baigė Lietuvos valstybinės konservatorijos prof. Stasio Vainiūno fortepijono klasę. 1956–1960 m. dirbo koncertmeisteriu Lietuvos valstybiniame akademiniame operos ir baleto teatre. 1960 m. pradėjo pedagoginę veiklą Vilniaus J. Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje, nuo 1962 m. dėstė Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija). 1973–1987 m. dirbo Fortepijono katedros vedėju, 1983-iaisiais jam suteiktas profesoriaus vardas. 1983–1994 m. buvo prorektorius studijų reikalams, penkerius metus (nuo 1998-ųjų) – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos senato pirmininkas. 1997–2005 m. vadovavo LMTA Kauno fakulteto Fortepijono katedrai.

Prof. Kęstutis Grybauskas yra Lietuvos muzikų sąjungos tarybos narys. Nuo 1991 metų – Lietuvos fortepijono pedagogų asociacijos prezidentas ir Europos fortepijono pedagogų asociacijos (EPTA) viceprezidentas.

1961 m. K. Grybauskas drauge su žmona Liuda sukūrė fortepijoninį duetą. Surengė per 500 koncertų Lietuvoje, Armėnijoje, Azerbaidžane, Baltarusijoje, Estijoje, Gruzijoje, Latvijoje, Rusijoje, Ukrainoje, Uzbekijoje. Liudos ir Kęstučio Grybauskų duetas koncetavo su Lietuvos Nacionaliniu simfoniniu, Lietuvos kameriniu orkestrais diriguojant Juozui Domarkui, Sauliui Sondeckiui, Eri Klassui, Jonui Aleksai, Margaritai Dvarionaitei, Gintarui Rinkevičiui.

1991 m. Kęstutis Grybauskas įkūrė pianistų trio ir kvartetą. Ansambliai surengė apie 200 koncertų Lietuvoje ir užsienyje – Gildholo (Guildhall) muzikos ir dramos mokykloje Londone, F. Liszto muzikos akademijoje Budapešte, R. Wagnerio ir „Ave Sol“ salėse Rygoje, Graco muzikos ir teatro universitete, Mančesterio Karališkojo šiaurės muzikos koledžo Hadeno Freemano salėje, taip pat Belgijoje, Italijoje, Norvegijoje, Šveicarijoje, Vokietijoje. Pianistų kvartetas dalyvavo festivalyje „XXV Klaipėdos muzikos pavasaris“ (2000), E. Griego ir M. K. Čiurlionio muzikos festivalyje Kaune (2001), Šv. Kristupo vasaros festivalyje (2001), VIII Pažaislio muzikos festivalyje (2003), V ir VI tarptautiniuose fortepijoninių duetų festivaliuose „Šiauliai“ (2003, 2005), Šiaurės Lietuvos muzikos festivalyje „Biržai 2004“, II tarptautiniame Tytuvėnų vasaros festivalyje (2005), Donzdorfo kamerinės muzikos festivalyje Vokietijoje (2005), grojo koncertų cikluose „Netradicinių ansamblių fantazija ir žavesys“ Vilniaus rotušėje, „Didžiajame muzikų parade“ Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje (1998, 2000, 2004).

Kęstutis Grybauskas yra daugelio lietuvių kompozitorių kūrinių vienam ir dviem fortepijonams keturioms, šešioms ir aštuonioms rankoms pirmasis atlikėjas. Išleido 5 plokšteles, retrospektyvinį Liudos ir Kęstučio Grybauskų fortepijoninio dueto kompaktinį diską, 2006 metais įrašė kompaktinę plokštelę „Piano duo – piano trio“, kurioje įtraukti kūriniai fortepijonui šešioms rankoms. Padarė fondinių įrašų Lietuvos nacionaliniam radijui ir televizijai.

Profesoriaus Kęstučio Grybausko fortepijono, fortepijoninio ansamblio, koncertmeisterio klases baigė per 100 studentų. Tarp absolventų – žymūs Lietuvos ir užsienio pedagogai, atlikėjai, tarptautinių konkursų, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai.

K. Grybauskas nuolat veda fortepijono ir fortepijoninio ansamblio meistriškumo kursus Lietuvoje ir užsienyje. 1982 m. jo iniciatyva Lietuvoje buvo įkurtas pianistų pedagogų seminaras-praktikumas, iki šiol kasmet vykstantis Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje.

1997-aisiais K. Grybauskas inicijavo Tarptautinį fortepijoninių duetų konkursą, kuris kas dveji metai organizuojamas Kaune. 2004 m. šis konkursas priimtas į tarptautinę Europos muzikos konkursų asociaciją EMCY.

K. Grybauskas yra daugelio tarptautinių konkursų Lietuvoje ir užsienyje žiuri pirmininkas ir narys.

Prof. K. Grybauskas yra paskelbęs nemažai mokslinių metodinių straipsnių, išleido knygą „Pianistų kūrybinio aktyvumo skatinimo metodika“, sudarė tris metodinių straipsnių rinkinius, dalyvavo daugelyje mokslinių metodinių konferencijų, parengė šių konferencijų tezių leidinių. Išleido du savo paties transkripcijų fortepijoniniams ansambliams rinkinius, sudarė, redagavo ir publikavo 12 lietuvių kompozitorių kūrinių rinkinių fortepijonui solo ir fortepijoniniam ansambliui. 2005–2006 metais parengė spaudai tris naujus savo transkripcijų vienam ir dviem fortepijonams šešioms ir aštuonioms rankoms rinkinius.

2006 m. Kęstutis Grybauskas apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi.

Svarbiausi darbai

CD Liuda ir Kęstutis Grybauskai, Lietuvos muzikų sąjunga, LMSMBCD-026 79'41

1-3 D. Milhaud Scaramouche Suite (recorded in 1964)
1 Vif 2'52
2 Modere 3'55

3 Brazileira 2'20
4 D. Shostakovich Concertino (recorded in 1963) 7'33
5 W. Lutoslawski Variations on a Theme by Paganini (recorded in 1968) 5'49
6 R. Twardowski Improwisazione e toccata (recorded in 1972) 4'34
7 C.Debussy Petite Suite: En bateau, Cortege, Menuet, Ballet; (recorded in 1972) 12'10
8 H. Ore "Bells" (after Mozart) (recorded in 1969) 3'16
9 S. Vainiūnas "The Morning Dawns" (recorded in 1972) 3'21
10 R. Žigaitis Sonatina (recorded in 1963) 3'38
11 V. Bagdonas "Two Aquarelles" (recorded in 1979) 4'09
12 L. Povilaitis Suite Three Dedications (recorded in 1979) 11'33
13 E.Balsys March (recorded in 1979) 2'41
14 B. Kutavičius Little Performance (recorded in 1976) 11'44
Liuda and Kęstutis Grybauskas; Gediminas Dalinkevičius and Eugenijus Urbonas (violins); Nijolė Gelžinytė (actor)

CD Piano duo, Piano trio. Kęstutis Grybauskas, Vilma Rindzevičiūtė, Irina Venckus, 56:08

​1-3. W. A. Mozart Sonata D-dur, KV 381, fortepijonui 4 rankoms / Sonata for piano 4 hands in D major
1. I Allegro - 3:08
2. II Andante - 4:04
3. III Allegro molto - 1:59
4. C. Czerny Fantazija šveicarų dainos tema F- dur op. 17 fortepijonui šešioms rankoms / Fantazy on Swiss Theme for piano 6 hands in F. major - 4:30
5. G. Galos Noktiurnas "Piemenėlio daina" fortepijonui 6 rankoms / Nocturne "A song of a shepherd" for piano 6 hands - 3:05
6. J. Ascher Mazurka melodie Es-dur Transkripcija fortepijonui 6 rankoms / Mazurka melodie in E flat major for piano 6 hands - 4:55
7. L. Andre Lendleris "Alpių žibuoklė" Transkripcija fortepijonui 6 rankoms / Lendler "A Violet of Alps" Transcription for piano 6 hands
8. T. Makačinas Tango "Krintanti žvaigždė" 2 fortepijonams / Tango " The falling star" for 2 pianos - 5:34
9. -11 I.Manukian Siuita fortepijonui 4 rankoms op. 10 / Suite for piano 4 hands
9. I Andante con moto - 5:34
10. II Sostenuto - 5:57
11. III Allegro giocoso - 1:27
12 - 13 V. Bagdonas Dvi nuotaikos fortepijonui 6 rankoms / Two moods for piano 6 hands
12. I Andante sostenuto - 4:58
13. II Allegro - 4:46

Repertuaras

https://www.pakartot.lt/album/fortepijoninis-duetas

https://www.pakartot.lt/project/kestutis-grybauskas-vilma-rindzeviciute-irina-venc

https://www.pakartot.lt/album/fortepijoninis-duetas-1961-1988

Publikacijos

Kęstutis Grybauskas Vaikaičių šypsenėlės, pjesės fortepijonui

Mikalojus K. Čiurlionis Kanonas As-dur, Impromptu fis-moll

Stasys Vainiūnas Sutartinė. Parafrazė fortepijonui aštuonioms rankoms

Lietuvos kompozitorių kūrinių transkripcijos dviem fortepijonams, 1971 m.

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, kūrinių transkripcijos dviem fortepijonams, 1976 m.

Sonatos dviem fortepijonams. Justinas Bašinskas, Antanas Račiūnas, Jonas Tamulionis

Sonatos fortepijonui

Eduardas Balsys Sonata fortepijonui

Polifoniniai kūriniai fortepijoniniam ansambliui 1978

Konstantinas Galkauskas Kūriniai fortepijonui 1976

V. Barkauskas Penki Vytuko paveikslėliai 1973

Fortepijonų duetai 1973

Jaunojo pianisto biblioteka V. Preliudai ir fugos. 1976

Jaunojo pianisto biblioteka VII 1978

Jaunojo pianisto biblioteka IX, 1981

Jaunojo pianisto biblioteka X, 1982

Pianistų kūrybinio aktyvumo skatinimo metodika, 1983 m.

Šaltiniai: Ramunė Kryžauskienė. Kęstutis Grybauskas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VII (Gorkai-Imermanas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. 146 psl.

Straipsniai

Įsivaizduokime juodų ir baltų klavišų orkestrą, kuriam vadovauja aštuonios rankos ir keturiasdešimt pirštų. Žavi pianistų virtuoziškumas, kai laisvai besikeičiančiais rankų judesiais kuriami raiškiai pulsuojantys muzikos vaizdai.
Ieviņa Liepiņa. Neatkarīgā Rīta Avīze, 2000-04-17, Nr. 91

Pasaulio pianistų kongreso dalyvių pasirodymą Budapešte vainikavo nepakartojamas Lietuvos pianistų kvartetas, kurio muzikavimo grakštumas, sinchroniškumas ir frazavimo plastika harmoningai jungėsi su artistišku atlikėjų tarpusavio bendravimu.
Malcom Troup. Piano Journal, 2000, Nr. 63, Londonas

Pianistų kvartetas žavėjo klausytojus sensacinga grojimo maniera, kupina nuostabaus garso skaidrumo, šilumos ir kerinčių spalvų.
Christina Schubert. Neue Württembergische Zeitung, 2005-12-14, Donzdorfas

***

– Profesoriau, pasklaidžiusi Jūsų biografiją jaučiu, kad jau tikrai žinote, kas muzikoje svarbiausia...

– Nežinau, ar tikrai žinau (šypsosi), bet nuomonę turiu. Esu įsitikinęs, kad svarbiausia – didelis noras muzikoje dalyvauti, neskaičiuojant laiko ir pinigų, kad būtų nuolatinis poreikis judėti, veikti, fantazuoti. Muzikuojančiam žmogui labai svarbu turėti svarbiausią viso gyvenimo tikslą ir kaskart ieškoti naujų siekio aspektų. Negalima sustoti! Stabtelėti gali nebent tik tam, kad žengtum dar tvirtesnį žingsnį. Taigi, svarbiausia – norėti muzikuoti, o jau tada atsiranda ir visiškas atsidavimas muzikai.

– Ne taip seniai Birštono vasaros menų akademijoje netyčia „iššifravau“ Jūsų profesinį anūką – pianistą Justą Čeponį, Jūsų ugdytinio prof. Zbignevo Ibelhaupto mokinį. Iš visų jaunųjų pianistų Justas išsiskyrė įvairiapusiškumu, ypatinga garso kultūra – nepaprastai gražus minkštas garsas, tinkantis ir dainininkams akompanuoti, ir solo groti. Kur tos paslapties pradžia – gal dar nuo profesoriaus Stasio Vainiūno laikų?

– Ačiū, kad pastebėjote. Man išties labai svarbi garso kultūra. Kartais net svarbiau už tą taip liaupsinamą virtuoziškumą. Kad atlikėjas gali virtuoziškai pagroti, gerai. Bet man kur kas svarbesnis garso spalvų pojūtis ir gebėjimas tais obertonais žaisti. Garsas – gyvas, ir jį išgavus jo gyvenimas tik prasideda: jis auga, plečiasi arba mažėja priklausomai nuo konteksto. Garsas gali būti labai įvairus – ir minkštas, ir energingas, ryžtingas, kartais net kietas. Savo mokinio Z. Ibelhaupto garso pojūčiu žavėjausi nuo pirmųjų mūsų pažinties akimirkų. Kai buvo mano studentas, kartu ieškodavome garsinės įvairovės.

– Jums teko išmėginti beveik visas muzikos veiklas – buvote ir atlikėjas, ir pedagogas, ir administracijos darbuotojas, o šiandien dar prisideda kūryba. Kuri veikla buvo mieliausia, kurioje srityje pavyko daugiausia nuveikti? Jeigu būtų leista pasirinkti tik vieną sritį, kurią rinktumėtės?

– Vienos kurios tikrai nenorėčiau rinktis. Gyvenimas labai įvairus. Aš mąstau apie paplitusią nuomonę, kad kas septyneri metai reikia atsinaujinti ir pakeisti savo veiklos sritį. Bet mūsų profesijoje kas septyneri metai ką nors keisti sudėtinga. Gal kas septyniasdešimt?..

Manau, kad man be fortepijono nieko nebūtų išėję. Įvaldyti instrumentą privaloma, kad ir kas tu būtum: pedagogas, administratorius, atlikėjas ar kompozitorius. Aš vertinu tuos kompozitorius, kurie buvo savųjų instrumentų virtuozai: N. Paganini, S. Rachmaninovą, A. Rubinsteiną, E. Griegą, F. Lisztą... Jie labai daug nuveikė kūryboje.

Man gyvenime daugiausia teko būti pedagogu. Bet aš visą laiką reikalaudavau ir iš savęs, ir iš kitų, kad pedagogika turi būti šalia instrumento, kurį tu gerai valdai. Todėl ir suorganizavau seminarą-praktikumą, kuris vyksta jau daugiau kaip 30 metų Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje... Seminaro renginiuose pedagogai pasirodo ir kaip atlikėjai.

Džiaugiuosi, kad su žmona Liudmila mums pavyko sukurti fortepijoninį duetą: ilgą laiką koncertavome, sulaukėme daug lietuviškų kūrinių, patys skatinome kompozitorius kurti. Manau, kad tai viena svarbiausių sričių šalia pedagoginio darbo. Dabar, turėdamas daugiau laiko, atsipalaidavęs nuo visų rūpesčių, pradedu girdėti kažką savo... Iš vidaus ateina... Tiesiog užsikrėčiau kūryba.

– Kol buvo gyva Jūsų žmona Liudmila Grybauskienė, vyravo nuomonė, kad visų judviejų iniaciatyvų varomoji jėga buvo ji. Visuomet trykštanti energija, besišypsanti, jos juokas akademijos koridoriais skardėdavo taip, kad išgirdęs nevalingai nusišypsodavai...
Likęs vienas, pradėtas veiklas tęsėte. Viena įspūdingiausių – Lietuvos fortepijono pedagogų asociacijos, Europos fortepijono pedagogų asociacijos (EPTA) narės, įsteigimas ir vadovavimas jai. Kaip kilo mintis organizuoti šią asociaciją?

– Viskas prasidėjo 1982 metais. Aš tada dirbau Fortepijono katedros vedėju.

Tuometis aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo mokslo ministras Henrikas Zabulis domėjosi muzika ir buvo įsitikinęs, kad katedra turi organizuoti visą Lietuvos muzikinį gyvenimą. Man toks ministro požiūris patiko. Tais laikais buvome ganėtinai užsidarę, dirbome kiekvienas savo klasėje su savo mokiniais. Dabar kiekvienas pedagogas gali rengti savo meistriškumo pamokas, o tada nelabai kam patikdavo, jei pašalinis žmogus užsukdavo į individualius užsiėmimus. Vieni nuo kitų tarytum slėpėmės, nebendraudavome, susitikdavome tik per įskaitas ir egzaminus tam, kad vienas kitą pakritikuotume.

Man tai nepatiko. Buvau įsitikinęs, kad būdamas katedros vedėju galiu ir turiu išjudinti šią sistemą, paskatinti pedagogų bendravimą. Visada maniau, kad jei pedagogas yra pianistas, jis turi, tiesiog privalo pats muzikuoti: rengti solo koncertus ar dalyvauti ansambliuose, gebėti pasidalinti su kolegomis ne tik pedagogine, bet ir atlikėjo patirtimi, atvirai pateikti savo metodiką nebijodamas, kad gali būti pakritikuotas. Žodžiu, toks bendravimas man atrodė būtinas. Be to, man rūpėjo, kad baigę aukštuosius mokslus pedagogai nepamirštų savo instrumento.

Sudariau planą, kad seminaruose turi būti rodomi mokiniai, vedamos meistriškumo pamokos, pedagogai neturi bijoti atskleisti savo minčių, idėjų, kviestis žymių pedagogų iš kitų valstybių, kitų miestų, kitų akademijų ir mokytis iš jų. Tą dariau nuo pat pirmųjų seminarų. Norint parengti metodinius pranešimus, reikia labai daug laiko, o jo trūkdavo, tad susikoncentravome ties pedagogika, mokiniais, su kuriais dirba kiti pedagogai, ir pedagogų koncertais. Mes nesiekėme išskirtinio viešumo, nesiafišavome. Mūsų tikslas – tobulėjimas, bendravimas, kontakto tarp mokyklų radimas. O juk muzikos mokyklų Lietuvoje net 104! Suprantu, kad meistriškumo pamokos yra specifinės. Pedagogas privalo gebėti savo mintis pateikti raiškiai, aiškiai, artistiškai. Bet juk viso to išmokstama stebint ir aktyviai dalyvaujant.

Atgavus nepriklausomybę sužinojome apie Europos fortepijono pedagogų asociaciją (EPTA, European Piano Teachers’ Association), kurioje bendraujama panašiu principu kaip ir pas mus. EPTA vienija atskirų valstybių asociacijas, jos centras yra Londone. Kiekvienais metais susirinkus vis kitoje valstybėje rengiamos meistriškumo pamokos, pedagogų koncertai, skaitomuose pranešimuose gvildenami metodiniai klausimai. 1991 metais Maskvoje vykusioje konferencijoje mes buvome priimti į Europos asociaciją. Toks bendras darbas labai įdomus.

– Jūs sakote „mes“. O kas tie „mes“, kurie įstojo?

– Pagal EPTA įstatus mums reikėjo išsirinkti savo valdybą ir prezidentą. Kolegos tas pareigas patikėjo man. Aš tapau Lietuvos EPTA prezidentu ir Europos asociacijos viceprezidentu. Visi šalių asociacijų prezidentai yra Europos EPTA viceprezidentai. Dabar ši asociacija išsiplėtė: jos narių yra Afrikoje, Amerikoje, Indijoje ir Kinijoje.

– Tai kai vyksta forumai, keliaujate į kitas valstybes ir žemynus?

– Žinoma, keliauju. Renginiai dažniausiai vyksta Europoje. Afrikoje neteko būti, bet dalyvavau forumuose Austrijoje, Anglijoje, Olandijoje, Belgijoje.

– O finansavimas?

– Vykti ar nevykti – asmeninis kiekvieno dalyvio sprendimas. Bendro EPTA finansavimo nėra, tad už savo keliones mokame patys. Dažniausiai tenka ieškoti rėmėjų.

– Lietuvos muzikų sąjunga profesoriaus Petro Kuncos dėka nuo 2011 metų tapo Europos kamerinės muzikos pedagogų asociacijos nariais. Keliuose ECMTA forumuose jau ir man teko dalyvauti, pasiklausyti, kas ir kaip vyksta. Tai, ką pasakojate, labai panašu į tai, kas daroma kamerinės muzikos asociacijoje. 
Jūs esate vienas iš stovėjusiųjų prie Lietuvos muzikų sąjungos organizacinės veiklos atgimimo ištakų. Mūsų sąjunga atgimė todėl, kad Jūsų karta suprato ir perėmė organizacijos iniciatorių dar 1936 metais iškeltas idėjas, suprato, kad būtina puoselėti tradicijas. Neabejoju, kad stebite LMS veiklą. Tad ką patartumėte? Ką mes turėtume perduoti savo vaikams?

– Muzikų sąjunga Lietuvos muzikams yra labai svarbi organizacija – juk tarybiniais metais atlikėjai neturėjo savo profesinės kūrybinės sąjungos. Buvo tik kompozitorių, rašytojų, dailininkų sąjungos. Atkurtos muzikų sąjungos veikloje labai didelį vaidmenį suvaidino Rimvydas Žigaitis. Jis puikiai suvokė atlikėjų veiklos kūrybiškumą ir pratęsė 1936 metais įsteigtos asociacijos idėjų įgyvendinimą, plėtodamas pagrindines veiklas – atlikėjų kūrybos sklaidą, glaudžių kontaktų su Lietuvos muzikos mokyklomis, jų pedagogais užmezgimą, „Muzikos barų“ leidybą... Ilgametė prof. Žigaičio patirtis, įgyta vadovaujant Filharmonijai, buvo paskleista tarp Muzikų sąjungos narių. Žinoma, sąjungos veikla nėra lengva: reikalauja daug darbo, ryšių su mokyklomis, kultūrinėmis įstaigomis. O dar tas amžinas lėšų trūkumas – finansavimas galimas tik per projektinę veiklą.

Pritariu dabartinei Muzikų sąjungos veiklai, o ypač pedagogikos bei edukologijos srityse. Čia išskirčiau Birštono vasaros menų akademijos projektą. Tikslas įtraukti 15–35 metų dalyvius, supažindinant juos su įvairaus amžiaus pedagogais, skatinant ir vienus, ir kitus muzikuoti, nepamiršti, kad turi ir atlikėjo kvalifikaciją, – išties reikšminga misija. Labai svarbu šį forumą išlaikyti. Žinau, kad tai sudėtinga, ir pirmiausia finansine prasme. Tačiau linkėčiau jaunimui nesutelkti viso dėmesio į atlygį, naudotis galimybe propaguoti savo meną ir lietuvių muziką. Specifinę propagandą atlieka „Muzikos barai“ – išskirtinis žurnalas, prilygstantis tarptautiniams leidiniams.

– Bet grįškime prie Jūsų veiklos. Klausydamasi Jūsų suburto pianistų kvarteto koncertų vis negalėdavau suprasti, kaip keturiese telpate prie vieno instrumento. Kaip gimė skambinimo aštuoniomis, šešiomis rankomis idėja? Iš kur repertuaras? Turbūt Jūs vienintelis tokiais dalykais Lietuvoje užsiimate...

– Tikrai ne vienintelis. O pasaulyje tai įprastas ansamblinis muzikavimas.

– Ar kur nors teko tai matyti, ar Jūs šią idėją išvežėte į pasaulį?

– Sunku pasakyti, kada tai atsirado. Su Liuda pagalvojome, kad galėtume ir šešiomis rankomis groti – su sūnumi Audriumi. Kompozitoriai mums parašė kūrinių: V. Barkauskas Sonatą dviem fortepijonams ir trims pianistams, V. Bagdonas... Jei būtume turėję dar vieną sūnų ar dukrą, tai būtume aštuoniomis rankomis groję. Visą laiką ši mintis kirbėjo.

– J. S. Bachas rašė koncertus ir trims, ir keturiems fortepijonams...

– Taip, bet ten du, trys ar keturi fortepijonai. O mes keturiese prie vieno susėdame. Pasaulinėje literatūroje tokiems pianistų kvartetams ne taip ir mažai muzikos sukurtra – pavyzdžiui, Carlas Czerny yra parašęs daug kūrinių šešioms rankoms, taip pat ir S. Rachmaninovas. Yra ir pjesių aštuonioms rankoms. Galbūt tai iš pedagoginių sumetimų – susodinti keturis mokinius ir atrakcija, ir ansambliškumo ugdymas. Vienas iš kito gali perimti ritmo pojūtį, frazės girdėjimą. Czerny daug muzikos rašė pedagoginiais tikslais, bet tai labai virtuoziniai kūriniai, sudėtingi ir didelės apimties. Keturiese susėsti įmanoma – turi dvi oktavas, bet kartais rankos keliauja ir ten, ir ten, sunkiau iš partnerio perimti melodinę liniją. Galbūt virtuoziškumo reikia šiek tiek mažiau, tačiau keturių žmonių dalijimasis muzikine medžiaga – tikrai sudėtinga technika.

– Pastaraisiais metais pradėjote kurti muziką. Puikiai žinodamas keturių pianistų ansamblio specifiką, gal ir muziką tokiam kolektyvui rašote?

– Kol kas mano visi kūrinėliai skirti šešioms rankoms. Aštuonioms savo muzikos dar nesukūriau, bet esu padaręs nemažai transkripcijų: S. Vainiūno „Sutartinės“, A. Piazzollos kūrinių, M. Theodorakio „Graiko Zorbos“ fragmento. Aštuonioms rankoms nelengva rašyti. Turi neįkyrėti vienodos spalvos – jei visą laiką skamba viršutinis registras, atsiranda monotonija. Reikia tuos registrus sugebėti derinti. Panašiai ir šešioms rankoms. Esu parašęs tris šveicariškas fantazijas, dvi lietuviškas, vieną belgišką ir „Don Karlo“ vizijas.

– Ar šveicariškos, belgiškos fantazijos turi tautinių motyvų?

– Fantazijose naudoju tam tikros šalies motyvus. Kartais ir liaudies dainų intonacijas. Štai turiu 100 šveicariškų dainų rinkinį!

– Tai gal čia G. Mahlerio mėgto rinkinio „Stebuklingas berniuko ragas“ dainos?

– Ne, čia 100 įvairiausių liaudies dainų. Labai nemėgstu citatų, stengiuosiu jų išvengti. Paimu tik intonacijas ir stengiuosiu padaryti taip, kad šveicaras tos dainos nepažintų.

– O kas Jūsų pagrindinis kritikas, kam pirmiausia kūrinį parodote? Gal kompozicijos mokslus baigusiam sūnui Audriui?

– Nerodau Audriui – jo truputį bijau. Audris labai kritiškas, nors nieko blogo lyg ir nesako. Mano ansamblio partneriai yra ir pirmieji klausytojai, nes mes įgrojame tuos kūrinius. Kartais man pasako, kad reikia kaip nors kitaip padaryti. Esu perdirbęs. Mano nuolatiniai partneriai – Vilma Rindzevičiūtė, dabar gyvenanti Šveicarijoje, jos vyras Danielis Zbindenas, Belgijoje gyvenanti Irina Venckus, jos vyras taip pat pianistas. Su buvusiais mokiniais mano kūrinėlius grojome Olandijoje, Šveicarijoje, Liucernos festivalyje. Turiu partnerių ir Lietuvoje. Žodžiu, jie ir pirmieji vertintojai, ir pirmieji klausytojai.

Kaip pradėjau kurti? Laiko daugiau atsirado (juokiasi). Mano nuomone, kompozitorius, pasirinkdamas kūrybos kelią, rizikuoja. Jis atiduoda visą savo energiją nežinodamas, ar kas išeis. Anksčiau nerizikavau – gal bijojau?.. Kita vertus, fortepijono studijos atimdavo labai daug laiko. Pradėjau kurti transkripcijas – nebloga patirtis. Vėliau pamaniau, o kodėl turiu perdirbinėti kitų autorių muziką, reikia pabandyti ką nors savo sukurti. Malonu ir pačiam atlikti savo muziką, nes atlikimas keičiasi priklausomai nuo partnerių nuomonės. Esu priverstas daryti taip, kaip jie nori.

– Anksčiau Jūs kompozitoriams nurodinėjote, kaip Jums atrodė geriau, prašydavote taisyti muziką... Profesoriau, Jūs mokėtės pas Stasį Vainiūną, kuris buvo ir pianistas, ir kompozitorius. Ar profesorius savo studentų neskatindavo derinti atlikimo ir kūrybos?

– Vainiūnas buvo labai plačių pažiūrų žmogus. Jo pedagogika nebuvo smulkmeniška, į pirmą vietą kėlė interpretaciją. Kita vertus, mums didelį įspūdį darė jo kūryba. Jis savo kūriniais dalydavosi su mokiniais, dažnai juos pirmiausia ir pagrodavo mums. Kai pradėjau daryti transkripcijas, jis man patarė pačiam kurti. Buvau parašęs kažkokių eskiziukų, jis netgi susidomėjo, pagyrė... Puikus, nuoširdus profesorius buvo. Manau, kad pedagogai, pas kuriuos mokiausi, buvo geri profesionalai.

Teko susidurti su Aldona Dvarioniene, su E. Hansen, bet aš tada dar vaikas buvau ir ne viskas išliko atmintyje. Manau, kad tie garsiniai dalykai – garso grožio paieškos – prasidėjo nuo Hansen. Kiek prisimenu jos pamokas, buvo reikalaujama kontakto su instrumentu, puikaus skambesio. Aš nežinau, ar pasikeitė šiandieninių pedagogų reikalavimai. Fortepijono menas turi tvirtas šaknis, nors netrūksta ir naujų ieškojimų. Vis dėlto grįžtama prie to, kad būtų malonu groti ir klausyti. Jeigu mes pasižiūrėsime į didžiuosius atlikėjus, jie niekaip nenutolsta nuo klasikinio repertuaro. Manau, kad Lietuvoje meistriškumas labai išaugęs, o dėl emocinės pusės – kiekvienas žmogus turi savo emocijų. Nors, žinoma, yra ir visiems bendrų emocijų, jos lemia muzikos atsiradimą. Aš pats su Liuda grodavau labai daug šiuolaikinės muzikos, ja abu žavėjomės.

Visais laikais atsisijoja silpni kūriniai. Kūryboje atsiskleidžia žmogaus gabumai, jeigu tu esi reikalingas – puiku, jeigu ne – problema. Mes vis padejuojame, kad dabar gabus jaunimas, kuris anksčiau tikrai būtų stojęs į Muzikos akademiją, renkasi kur kas pragmatiškesnių dalykų studijas. Stojančiųjų į fortepijono specialybę kasmet mažėja. Jei stotų daugiau, iš kiekybės išaugtų kokybė. Kad studentai išvažiuoja į užsienį, nėra blogai. Akiratis turi plėstis, ten jie daug ko išmoksta, įgauna pasaulio erdvės pojūtį, atsikrato provincialumo, uždarumo. Sugrįš, nesugrįš – kitas klausimas. Aš žiūriu į tai optimistiškai. Tik ar ne per greitai daromos išvados – mokinių nedaug, mokyklų daug, tad uždarykime, sujunkime. Čia tai tikrai bloga tendencija. Žinau, kaip baisu turėti reikalą su tais, kurie nesupranta muzikos ir ypač muzikų rengimo specifikos. Bet džiaukimės tuo, kas pasiekta, ir mėginkime išsilaikyti. O tai įmanoma tik bendraujant. Tad ir linkėčiau visiems mums kuo ilgiau bendrauti, būti reikalingiems vieni kitiems, negailėti nei kritikos, nei pagyrų. Tačiau suprasti ir kritiką, ir pagyras būtina.