Nijolė Irena Šabūnaitė

Meno kūrėjo statusas suteiktas 2005-11-11
LR Kultūros ministro įsakymu Nr. ĮV-513

LMTA docentė

Lietuvos nusipelniusi artistė

2009 m. apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi už nuopelnus Lietuvai.

I. Šabūnaitė su pagyrimu baigė studijas Lietuvos konservatorijoje (dabartinėje Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje) Sulamitos Žiūraitienės-Aranovsky fortepijono klasėje, tobulinosi Maskvos P. Čaikovskio konservatorijos aspirantūroje, praktiko ir teoretiko profesoriaus Jakovo Milšteino klasėje (1971- 1975 m.).

Pažymėtinas intensyvus, griežtas, tikslus, atsidavęs ir puikius rezultatus atnešęs I. Šabūnaitės pedagoginis darbas dėstant fortepijoną Klaipėdos konservatorijoje, M. K. Čiurlionio menų mokykloje, Kauno J. Naujalio muzikos gimnazijoje. LMTA docentės klasėje fortepijono discipliną baigė per 200 absolventų, tarp jų daug žinomų Lietuvos menininkų - kompozitorių, muzikologų, atlikėjų, dirigentų, pedagogų. Pianistė surengė šimtus koncertų ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje buvusios Sovietų Sąjungos respublikų ir regionų, taip pat Didžiojoje Britanijoje, Suomijoje, JAV. Tai kameriniai koncertai, solinės programos, koncertai Lietuvos simfoninių, kamerinių orkestrų, įvairių kamerinių ansamblių sudėtyje. Taip pat koncertuota su chorais, žinomais atlikėjais - tarptautinių konkursų laureatais, violončelininkais Valentinu Feiginu, Igoriu Gavryšu, Vahramu Saradžianu, smuikininku Michailu Sekleriu, moldavų sopranu Marija Biešu, Lietuvos dainininkais Vaclovu Daunoru, Jonu Jociu, instrumentalistais.

Nemažai kūrinių įrašyta Lietuvos radijuje ir televizijoje, talkinta ruošiant plokšteles, CD, dalyvauta ruošiant ir atliekant daugelio užsienio ir ypač daug Lietuvos kompozitorių (V. Barkausko, J. Karoso, B. Borisovo, T. Makačino, A. Rekašiaus, A. Šenderovo ir kt.) kūrinių.

I. Šabūnaitė aktyviai dalyvavo organizuojant Baltijos šalių akademinio jaunimo fortepijono muzikos festivalius, taip pat buvo daugelio žinomų šalies atlikėjų bei kolektyvų vadybininkė. Be to, kaip muzikologė, I. Šabūnaitė aktyviai reiškėsi ir periodinėje spaudoje, ir įvairiuose meno spaudos leidiniuose.

Itin reikšminga docentės veikla skirta iškilaus kompozitoriaus ir pianisto Stasio Vainiūno kūrybai. I. Šabūnaitė propagavo S. Vainiūno muziką, kruopščiai analizavo teoriją, nagrinėjo interpretacijos problemas. Straipsniai, pavyzdžiui, „Kai kurios S. Vainiūno koncertų fortepijoninės interpretacijos problemos“ (Menotyra, 1977), „Fortepijoninio koncerto žanro traktuotė S. Vainiūno kūryboje“ (Menotyra, 1988), pranešimai konferencijose ir kt., nuolatinis fortepijoninės kompozitoriaus kūrybos atlikimas jos klasėje į Lietuvos muzikinį gyvenimą įnešė itin didelį indėlį. Studijuodama aspirantūroje su S. Vainiūno dukra profesore Birute Vainiūnaite, turėjo tiesioginį ryšį ir su pačiu kompozitoriumi, galbūt dėl to jos teoriniai darbai tokie gilūs ir įtaigūs.

***

Išsilavinimas ir profesinis tobulėjimas

Irena Nijolė Šabūnaitė su pagyrimu baigė studijas Lietuvos konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) Sulamitos Žiūraitienės-Aranovsky fortepijono klasėje, įgijo solistės, koncertmeisterės ir pedagogės kvalifikacijas. 1971–1975 m. tobulinosi Maskvos P. Čaikovskio konservatorijos aspirantūroje, prof. Jakovo Milšteino klasėje.

Pedagoginė veikla

Viena svarbiausių I. N. Šabūnaitės gyvenimo sričių – pedagogika. Ji dėstė fortepijoną ir bendrąjį fortepijoną Klaipėdos konservatorijoje, M. K. Čiurlionio menų mokykloje, Kauno J. Naujalio muzikos gimnazijoje, o vėliau – Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kur dirbo docente.

LMTA docentės klasėje fortepijono discipliną baigė per 200 absolventų – būsimų kompozitorių, muzikologų, atlikėjų, dirigentų, pedagogų. Jos pedagoginis braižas pasižymėjo reiklumu, aiškiai apibrėžta darbo metodika, nuosekliu muzikavimo ugdymu, sceninės patirties skatinimu, gebėjimu mobilizuoti studentus ir telkti juos ansambliniam muzikavimui (duetais, trio, kvartetais). Mokiniai ir studentai pabrėžė kūrybingą atmosferą, dėstytojos psichologinį taiklumą, sceninės laikysenos ir muzikos kultūros formavimą.

Tarp Irenos Nijolės Šabūnaitės mokinių – Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai Rūta Stanevičiūtė-Kelmickienė – muzikologė, LMTA profesorė, Daiva Račiūnaitė-Vyčinienė – etnomuzikologė, profesorė, LMTA katedros vedėja, Rytis Mažulis – kompozitorius, profesorius, LMTA Kompozicijos katedros vedėjas, Audronė Kisieliūtė – pianistė, LMTA profesorė, Regina Jucevičiūtė – Kauno valstybinio choro artistė, pedagogės Eglė Ulytė-Ganusauskienė – chormeisterė ir Vileta Seniūnaitė-Gailevičienė, Juventa Udraitė-Sartatavičienė – viešųjų ryšių specialistė (Čiurlionio menų mokykla), dirigentai Dainius Puišys – LMTA profesorius, Arūnas Pečiulis – dirigentas, kelių Zalcburgo kolektyvų vadovas, Kastytis Barisas – profesorius, choro „Ave Vita“ meno vadovas, Dalia Kriščiūnaitė-Urbanavičienė – LMTA profesorė, etnomuzikologė, Ramojus Skirsgilas – garso režisierius, Algirdas Rakauskas – mokytojas, fotomenininkas

Koncertinė ir atlikėjiška veikla

I. N. Šabūnaitė surengė šimtus koncertų Lietuvoje ir užsienyje: koncertavo buvusios Sovietų Sąjungos respublikose ir regionuose, taip pat Didžiojoje Britanijoje, Suomijoje, JAV ir kitose šalyse. Dalyvavo solinėse programose, kameriniuose koncertuose, pasirodė su Lietuvos simfoniniais ir kameriniais orkestrais, įvairiais kameriniais ansambliais, grojo su chorais.

Ji bendradarbiavo su daugeliu ryškių scenos partnerių – tarptautinių konkursų laureatais, žinomais solistais ir instrumentalistais, tarp jų minimi: violončelininkai Valentinas Feiginas, Igoris Gavryšas, Vahramas Saradžianas, smuikininkas Michailas Sekleris, moldavų sopranas Marija Biešu, Lietuvos dainininkai Vaclovas Daunoras, Jonas Jocys ir kiti.

Įrašai ir kūrybos sklaida

Nemažai I. N. Šabūnaitės atliekamos muzikos įrašyta Lietuvos radijuje ir televizijoje, ji talkino rengiant plokšteles ir CD. Ypatingą vietą jos veikloje užėmė Lietuvos kompozitorių kūrybos sklaida: pianistė dalyvavo ruošiant ir atliekant daugelio lietuvių autorių kūrinius (minimi V. Barkauskas, J. Karosas, B. Borisovas, T. Makačinas, A. Rekašius, A. Šenderovas ir kt.).

Vadybinė ir visuomeninė veikla

I. N. Šabūnaitė aktyviai prisidėjo prie muzikinio gyvenimo organizavimo: dalyvavo rengiant Baltijos šalių akademinio jaunimo fortepijono muzikos festivalius, dirbo daugelio atlikėjų ir kolektyvų vadybinį darbą, telkė jaunus muzikus koncertinei praktikai, skatino šiuolaikinės ir lietuviškos muzikos atlikimą.

Muzikologinė ir mokslinė veikla

Svarbi docentės veiklos kryptis – muzikologinis darbas. Ji aktyviai reiškėsi periodinėje ir specializuotoje spaudoje, skaitė pranešimus konferencijose. Itin reikšmingi jos tyrimai ir publikacijos, skirtos kompozitoriaus ir pianisto Stasio Vainiūno kūrybai ir interpretacijai, tarp jų:
„Kai kurios S. Vainiūno koncertų fortepijoninės interpretacijos problemos“ (Menotyra, 1977),
„Fortepijoninio koncerto žanro traktuotė S. Vainiūno kūryboje“ (Menotyra, 1988).
Ši kryptinga veikla, nuolatinis Vainiūno muzikos atlikimas ir analizė turėjo ryškų poveikį Lietuvos fortepijoninei pedagogikai ir interpretacijos kultūrai.

Apdovanojimai ir įvertinimai

Už pedagoginę ir meninę veiklą I. N. Šabūnaitė ne kartą buvo įvertinta Kultūros ministerijos ir kitų institucijų padėkos raštais, 1984 m. apdovanota medaliu už ilgametį ir nepriekaištingą pedagoginį darbą. Jai suteiktas Lietuvos nusipelniusios artistės vardas. 2005 m. Lietuvos muzikų sąjunga suteikė meno kūrėjo statusą. 2009 m. Prezidento Valdo Adamkaus dekretu apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi.

Palikimas

Irena Nijolė Šabūnaitė išliks Lietuvos muzikos bendruomenės atmintyje kaip aukščiausios profesinės kultūros pianistė ir pedagogė, suformavusi ištisas atlikėjų ir muzikos profesionalų kartas, įkvėpusi kūrybinio drąsumo, reiklaus darbo etikos ir sceninio muzikavimo atsakomybės. Daugelis jos mokinių prisimena ir jos ištartą gyvenimo principą: „Niekada nesustok! Kas nenutiktų, visuomet stenkis eiti tik pirmyn ir pirmyn…“

Balandžio 16 dieną sveikiname pianistę, pedagogę, LMTA docentę Ireną Šabūnaitę gražios sukakties, taip pat kūrybinės bei pedagoginės veiklos jubiliejaus proga, ir dalijamės mintimis apie šios Lietuvos nusipelniusios artistės nuveiktus darbus, apie šilumą, kurią ji iki šiol skleidžia tiems, kuriems pasisekė būti šalia.

Gražios sukakties proga mintimis apie I. Šabūnaitės veiklą bei jos asmenybę dalijasi ir docentę sveikina buvę jos mokiniai ir studentai.

LMTA docentė, pianistė Audronė Kisieliūtė: Mano pirmoji fortepijono mokytoja buvo Irena Šabūnaitė. Paprašyta pasidalyti prisiminimais šiek tiek suglumau, nes supratau, kad jie ir šiandien tebėra ,,pirmokiški“, labai asmeniški ir vaikiški... Tačiau juk visi savo gyvenime turėjome pirmąją Mokytoją, todėl nuoširdžiai sveikindama ją garbingos sukakties proga, linkėdama daug gražių akimirkų ir puikios sveikatos, pabandysiu vaizdžiai atkurti keletą savo vaikystės atmintyje užsilikusių epizodų. Buvau labai mažutė (ir šiandien Mokytoja sako - „su labai mažom rankelėm, nuostabu, kaip Tu su jomis tiek daug pasiekei...“). Matyt dėl tos pačios priežasties Mokytoja atrodė labai didelė, ir dar daugiau - ypač graži: ji kalbėjo skambiu sodriu balsu ir labai aiškia, artikuliuota lietuvių kalba… Buvo reikli, griežta ir, man rodos, aš jos šiek tiek bijojau. Atsimenu pirmas „rankų pastatymo“ pamokas: obuoliukas delne, lankeliai, šuoliai - manot, tai įdomu, kai jau norisi groti? Bet gal už tą gerą rankų pastatymą ir turiu būti dėkinga pirmajai Mokytojai?..

Kitas atsiminimas šiek tiek skaudesnis. Matyt, turėjau puikią regimąją atmintį - viską greitai išmokdavau „nuo rankos“ atmintinai. Kai tą ,,apgavystę“ Mokytoja pastebėjo, staiga suprato, kad aš ne tik neskaitau iš natų, bet ir boso rakto natų visiškai nepažįstu… Mane sugėdino, išbarė, parašė trejetą ir išdidžiai persimetusi per petį savo gražųjį šalį (o jų ji turėjo labai daug, kaip ir gražių segių, kurios savo spindesiu man darydavo ypatingą įspūdį) išėjo iš klasės... Verkiau dvi dienas, bet nuo tada neturėjau bėdų dėl boso rakto... Pirmą klasę baigiau vien penketais, o specialybės egzamine sublizgėjau, su Mokytoja dviem fotepijonais atlikusi Berkovičiaus koncertą.

Kauno valstybinio choro artistė Regina Jucevičiūtė: Į Mokytojos bendro fortepijono klasę įsiprašiau pati, paklausiusi savo bendrakursio patarimo. Ir nesuklydau, nes Mokytoja ne tik privertė groti, bet ir sugebėjo nuvyti scenos baimę. Klasėje vyravo itin kūrybinga atmosfera, diskutuodavome įvairiausiais klausimais. Bet geriausiai atsimenu subtilius gyvenimiškus patarimus, kuriuos Mokytoja sugebėdavo pasakyti laiku ir neįžeisdama.

LMTA profesorius Vladimiras Prudnikovas: Jubiliejaus proga Mokytojai linkiu neprarasti to optimizmo, kurį ji įskiepijo visiems savo mokiniams. I. Šabūnaitė - ryški asmenybė Lietuvos muzikiniame gyvenime. Ją pažįstu kaip reiklią pedagogę, puikią pianistę interpretatorę. Bendradarbiaudama su žymiais atlikėjais pasižymėjo kaip įdomi ansamblistė.

LMTA docentas, Choro dirigavimo katedros vedėjas Dainius Puišys: Puiki pianistė, gera psichologė, nenuilstanti koncertų organizatorė, energinga, valinga, visada sugebanti suprasti ir uždegti, duoti postūmį toliau tobulėti, mokanti mobilizuoti save ir savo studentus. Dažnai tik jaunatviškose svajonėse atliekami sudėtingi J.S. Bacho, P. Čaikovskio, J. Sibelijaus, D. Milhaud ir kt. kūriniai fortepijonui I. Šabūnaitės dėka virto realybe. O fortepijono paskaitų dividendais, įgytais studijuojant I. Šabūnaitės klasėje, naudojuosi ir šiandien. Už visa tai tariu nuoširdų ačiū ir linkiu ilgiausių metų!

Lietuvos kompozitorių sąjungos muzikologijos sekcijos pirmininkė Rūta Stanevičiūtė-Goštautienė: Dėstytojos I. Šabūnaitės paskaitos išliko vienais įsimintiniausių studijų LMTA (tuometinėje konservatorijoje) epizodų. Pati pamokų atmosfera tarsi liudija: mokykla baigėsi, tu įžengei į meno pasaulį ir esi individualybė. Dėstytojos entuziazmas, profesionalus vadovavimas, pasitikėjimas studentų galimybėmis skatino imtis rimto repertuaro ir uoliai mokytis. Teko pamiršti, kad tai viso labo bendrojo fortepijono pamokos - buvome raginami kaip tikri pianistai rengtis viešiems pasirodymams. Visa tai buvo svarbi paskata mūsų, studentų, kūrybiškumui išsiskleisti. Ši meninės saviraiškos laisvės patirtis buvo ypač įsimintina anuometiniais draudimų ir apribojimų kupinais vėlyvojo sovietmečio metais.

Dirigentas, kelių Zalcburgo kolektyvų vadovas Arūnas Pečiulis: I. Šabūnaitės klasėje grojome daug šiuolaikinės muzikos, su kolegomis - Regina Jucevičiūte, Dainiumi Puišiu, Egle Ulyte ir kitais - esame atlikę nemažai lietuvių autorių kūrinių premjerų. Mat grodavome duetais, tercetais, kvartetais... Pamenu, ne kartą ir panagės kraujuodavo. O mūsų docentė vis pasijuokdavo, kartais pasakydavo: „Vaikeliai, čia tai nieko, rabota takaja“. Kartą po premjeros buvom sutarę, kad visi susitinkam pas dėstytoją namie. Atvažiuojam visa grupė į Lazdynus, skambinam, o mums niekas neatidaro. Tada aš visa gerkle ir sušukau: „Profesore Baba, darykit duris!“ Taip prieš 20 metų docentė I. Šabūnaitė tapo „Profesore Baba“.

Per tuos metus įgijau daug patirties skaityti iš lapo, tik užmetęs akį suprasti, kokį kūrinį teks groti ir daug kitų, labai svarbių kūrybiniam gyvenimui paslapčių, kuriomis naudojuosi ir šiandien. Manau, kad didelės koncertinės praktikos, naujų kūrinių atlikimas padėjo pasiruošti ir baigiamajam valandos egzaminui Muzikos ir menų universitete Mozarteume, per kurį atlikau ne tik L. van Beethoveno „Hammerklavier“ sonatą, J.S. Bacho kūrinius, bet ir dar su Profesore Baba paruoštus lietuvių muzikos kūrinius, kuriuos komisija įvertino kaip labai įdomius ir profesionaliai parengtus. Taigi net tarptautinė muzikų komisija neakivaizdžiai įvertino mano Profesorės Babos pedagoginį ir kūrybinį darbą.

Garso režisierius Ramojus Skirsgilas: Metus žvilgsnį į daugiau nei dešimties metų istoriją, pirmiausia suskamba energingas ir reiklus dėstytojos I. Šabūnaitės balsas, kuris sklisdavo toli Muzikos akademijos trečių rūmų koridoriais. Pravėręs auditorijos duris neturėsi kur dėtis - teks groti. Ir būsi vedamas dėstytojos kūrybinių provokacijų ir griežtų kokybės reikalavimų. Iš trimatės erdvės gali atsidurti keturmatėje ar dar sudėtingesnėje, kartais pats nelabai suvokdamas, bet tvirtai dėstytojos kontroliuojamas. Nepamirštamos kelionės...

LMTA docentė, Muzikologijos instituto Etnomuzikologijos skyriaus vedėja Dalia Kriščiūnaitė-Urbanavičie nė: Savo fortepijono Mokytoją I. Šabūnaitę, pas kurią mokiausi 1981-1986 m., prisimenu kaip visuomet labai energingą, nusiteikusią intensyviai dirbti, mėgstančią pajuokauti. Jai patikdavo eksperimentuoti, tad man duodavo mokytis pačių įvairiausių stilių kūrinius - nuo J.S. Bacho, W.A. Mozarto iki impresionistų kūrybos ir regtaimų. Temperamentingų kūrinių dvasia, matyt, buvo artimiausia Mokytojos dvasiai, ji užkrėsdavo ir mane. Pamenu, kad į mano repertuarą be jokių „bet“ ar „o gal nereikia“ pateko ir mano pačios rašyti kūrinėliai. Visuomet būsiu labai dėkinga savo Mokytojai.

Mokytoja, chormeisterė Eglė Ulytė-Ganusauskienė ir mokytoja Vileta Seniūnaitė-Gailevičienė: I. Šabūnaitė iš karto darė labai didelį įspūdį. Mus labai jaudino Jos draugiškumas, gražūs kolegiški santykiai su studentais. Mokytoja sugebėjo išugdyti meilę fortepijonui. Visi prisimename, kaip ji stropiai diktuodavo pirštuotę, „atidirbdavo“ frazuotę, užkrėsdavo savo energija. Docentės dėka pamėgome ansamblinę fortepijoninę muziką, nes grodavom duetais, tercetais, kvartetais. Su docente dalijomės asmeninėmis problemomis, o ji visada būdavo pasiruošusi padėti. Didelį įspūdį paliko ir tai, kad visada į paskaitas ateidavo pasitempusi ir elegantiška. I. Šabūnaitė išliks mums kaip didžiausias moteriškumo pavyzdys.

Viešųjų ryšių specialistė Juventa Udraitė-Sartatavičienė: Priešistorė labai paprasta. Mano tėveliai nusprendė (ačiū jiems), kad jų dukrai reikėtų mokytis M.K. Čiurlionio menų gimnazijoje, o priėmimo komisijai „patiko“ mano rankos. Tokiu būdu atsidūriau fortepijono skyriuje ir patekau pas mokytoją Ireną Šabūnaitę. Jau tada supratau, kad man tikrai pasisekė. Mokytoja man buvo labai graži, dailiai apsirengusi, skaniai kvepėjo ir kalbėjo nepaprastai maloniu balsu. Man ji buvo tarsi antra mama.

Mokymo procesas vyko kantriai, sklandžiai ir nepaprastai draugiškai. Netapau pianiste, pasirinkau kitą kelią, kitą profesiją. Bet tai, ką ir dabar jaučiu gavusi iš pirmosios fortepijono Mokytojos, liko visam gyvenimui - žmogiškąją šilumą ir nepaprastą pagarbą visiems, net savo mažiukams mokiniams. Ir, be abejo, supratimą apie muziką.

„Mano vaikas“ - taip mane vadino Mokytoja. Šitie žodžiai buvo absoliutaus saugumo garantija, todėl neteko dėl nieko nerimauti, jaučiausi mokykloje kaip namuose. Ir ne tik mokykloje...

Didžiausias įspūdis iš mano pianistės karjeros pas Mokytoją Šabūnaitę buvo tai, kad prieš kiekvieną įskaitą ir egzaminą vykdavome į tuometinę Konservatoriją, kur pas docentę S. Žiūraitienę tekdavo paskambinti paruoštą programą. Didingi Konservatorijos rūmai ir visiškai kitokia atmosfera nublanko prieš tą įspūdį, kurį man darė pati docentė. Žinoma, tada negalėjau įtarti, kad manęs klauso viena žymiausių pasaulyje fortepijono pedagogių. Ir vėlgi išliko nepaprasta pagarba labai mažam, pradedančiam atlikėjui. (O man tada labiausiai į akis krito gerbiamos docentės ilgi auliniai batai ir aristokratiškos jos rankos...)

Bet ne tai svarbiausia. Be muzikinio gyvenimo, kuriame dalyvaujame drauge su vyru kaip klausytojai, tikrai negalėčiau įsivaizduoti savo šiandienos. Mokytoja išmokė mane skambinti fortepijonu, pajusti, ką gali pirštai, kas yra muzikos kūrinys. Kartais pagalvoju, kiek šventos kantrybės reikia pedagogui išmokyti mokinį.

Mokytojas, fotomenininkas Algirdas Rakauskas: Visada būsiu dėkingas I. Šabūnaitei už išugdytą savarankiškumą, meilę muzikai ir gyvenimui. Su jubiliejumi, brangi Mokytoja!

LMTA Kompozicijos katedros vedėjas docentas Rytis Mažulis: Įstojęs į konservatoriją, dabartinę LMTA, lankiau fortepijono pamokas Dėstytojos I. Šabūnaitės klasėje. Iš tų laikų tebeturiu daugybę mielų prisiminimų! Malonus kolegiškas bendravimas, kūrybiškas požiūris į dėstomą dalyką žavėjo mus, studentus, ką tik palikusius meno mokyklos suolą, pripratusius prie kitokio, griežtesnio ritmo, savotiško muštravimo. Dėstytoja atsižvelgdavo į kompozicijos studentų norą groti kuo daugiau šiuolaikinės muzikos, kartais leisdavo ir savo opusus interpretuoti. Atmintyje įstrigo Skriabino, Prokofjevo, Debussy kūriniai, kuriuos teko paruošti Dėstytojai prižiūrint, kartais jie būdavo per sunkūs ir pritrūkdavo technikos juos padoriai paskambinti, bet išliko nepamirštamas kūrybiško muzikavimo jausmas. Labai įdomu buvo muzikuoti su kitais atlikėjais, dalyvauti įvairiuose kameriniuose ansambliuose.

Vėliau, pradėjęs dėstyti LMTA, dažnai sutikdavau Ireną Šabūnaitę trečiuose Akademijos rūmuose, bendraudavome jau kaip kolegos. Dėstytoja paprašė mano kūrinio „Čiauškanti mašina“ natų ir daug kartų jos klasės studentai atlikdavo jį keturiese, susėdę prie dviejų fortepijonų.

Naudodamasis proga, norėčiau nuoširdžiai padėkoti Dėstytojai už pamokas ir pasveikinti gražaus jubiliejaus proga, palinkėti geros sveikatos, šviesios, kūrybingos nuotaikos!

LMTA Etnomuzikologijos katedros vedėja Daiva Račiūnaitė-Vyčinienė: 1980 m. įstojusi į LMTA muzikologijos specialybę, groti fortepijonu buvau paskirta pas I. Šabūnaitę. Iš karto supratau, kad papuoliau į „tvirtas“ rankas. Jau pačioje I kurso pradžioje buvau įkalbėta sudalyvauti bendrojo fortepijono studentų etiudų konkurse. Iki šiol prisimenu, kaip pirmą kartą teko skambinti LMTA Koncertų salėje. Pagrojusi itin virtuozišką Gražinos Bacevič etiudą, tučtuojau sprukau iš tos didžiulės scenos, nebenorėjau nė prisiminti šio pasirodymo. Po kiek laiko paaiškėjo, kad tapau konkurso diplomante...

Dėstytoja sugebėjo įžiebti norą muzikuoti. Atkreipusi dėmesį į mano puikų pasiruošimą (M.K. Čiurlionio meno mokykloje teko mokytis pas Eugenijų Ignatonį, Veroniką Vitaitę ir kt. pedagogus) bei gerus fizinius davinius - dideles plaštakas ir ilgus pirštus, dėstytoja vis įkalbinėjo mane pereiti į fortepijono specialybę. Tačiau specialybės keisti aš jau, žinoma, nesiruošiau - buvau tvirtai apsisprendusi tapti folkloro tyrinėtoja ir propaguotoja. Vis dėlto I. Šabūnaitės giriama ir skatinama, manyčiau, pasiekiau neblogų rezultatų ir fortepijono srityje. Ji skatino mane tobulėti, atlikti sudėtingus kūrinius. Anksčiau tikrai nemaniau, kad kada nors skambinsiu B. Bartoko „Allegro barbaro“ arba G. Gershwino „Bliuzo rapsodiją“. Pastarąją skambinome drauge su dėstytoja: man teko fortepijono partija, jai - fortepijonui perdirbta orkestro. Visai nepykdavau, kai dėstytoja paskaitą kartais paskirdavo šeštadienį - tos bendro muzikavimo valandos būdavo išties šaunios... Taigi I. Šabūnaitę prisimenu kaip didelę savo dalyko entuziastę, sugebančią „užkrėsti“ skambinimo džiaugsmu ir studentus.

Choro „Ave Vita“ meno vadovas docentas Kastytis Barisas: Man, kaip studentui, atrodė, kad I. Šabūnaitė taikė gana žiaurius mokymo metodus. Kai ateidavau į paskaitą nepasiruošęs, ji pasodindavo mane prie instrumento ir pasakydavo: „Mokykis tekstą, aš tuoj ateisiu.“ Kiek prisimenu, grodavau pusvalandį, valandą, dvi - o dėstytoja vis neateidavo. Kai ji pagaliau pasirodydavo, aš jau būdavau beveik išmokęs kūrinį atmintinai. Tuo metu man tai atrodė labai žiauru, bet dabar tą patį metodą taikau mokydamas savo studentus. Ko neišmokai namie, teks vis tiek padaryti - per paskaitą!

Docentė I. Šabūnaitė buvo savo klasės patriotė. Prieš egzaminus ji negailėjo savo laiko ir darė tiek papildomų paskaitų, kiek jų reikėjo pasiekti aukščiausią meninį lygį.

Taip gyvenime susiklostė, kad dar būdamas studentu buvau įdarbintas Vilniaus pedagoginio instituto choro „Ave Vita“ chormeisteriu. O po kiek laiko Dėstytoja pradėjo dirbti tame chore koncertmeistere. Taip mes tapome kolegomis. Nors ir tebebuvau docentės studentas, „Ave Vita“ chore mūsų santykiai buvo itin šilti ir kolegiški.

I. Šabūnaitė visada pasižymėjo itin puikiu humoro jausmu, kuris labiausiai atsiskleisdavo per ilgas gastroles ir koncertines keliones.

„Niekada nesustok, kas bebūtų. Visuomet stenkis eiti tik pirmyn ir pirmyn…“ - šie mano Mokytojos studijų laikais ištarti žodžiai lydi mane kiekvieną asmeninio gyvenimo minutę. Manau, jie puikiai perteikia mylimos Mokytojos stiprybę...

Su jubiliejumi Jus, Mokytoja!

Parengė Viktorija Gurskaitė-Venskūnienė

***

Kaip greitai keičiasi pavasariai...

Pianistė Irena Nijolė Šabūnaitė atsidūsta: kaip greitai bėgo dienos, pavasaris keitė pavasarį... Jis visada priartina prie jubiliejinių datų... Ir vėl balandyje skaičiuoja jubiliejinius metus. Kasmet jie kitokie. Kadaise – su dėmesinga mama, klasėje su mokiniais, vėliau – su studentais, su kolegomis atlikėjais scenoje. Jų stygiaus pianistė niekada nejuto.

Gimė Kaune, žinomų teisininkų šeimoje. Anksti neteko tėvo... Gaila, jis labai mėgo muziką. Liko tik jo mandoliną, kuria skambinęs, natų sąsiuviniai, kuriuose perrašytos reikiamos gaidos: pjesės ir žinomų operų arijos. Tai reiškė, kad Kauno muzikinis gyvenimas jam buvo žinomas ir mėgstamas.

Dar mažą Ireną nuvedė pas mokytoją Silviją Sabinskaitę. Pirmieji žingsneliai ne tik prie fortepijono. Įvairiai mergaitę artino prie meno. Mokytis muzikos, sugebėti namuose muzikuoti tuomet buvo lyg privalu kiekvienam inteligentui. Inžinieriai, pedagogai, teisininkai, daktarai – dar iš Nepriklausomos Lietuvos likusi šviesuomenė. Ir šeimose augę vaikai kažkuo grodavo. Namuose skambėdavo klasikinė muzika, kažkas dainuodavo. Švenčių, o kartais ir kitu sutartu metu namuose rinkdavosi pažįstami pamuzikuoti. Muzikinė atmosfera buvo kuriama ir šeimyninių švenčių metu.

Prieš pirmąjį pasaulinį karą gimusi mokinių vadinta panele Silvija buvo iš herbus turėjusios kilmingos šeimos. Mama anglė ir dukrai Silvijai skiepijo anglų aristokratiškas tradicijas. Kiek pasimokiusi dailės, S. Sabinskaitė fortepijono meną studijavo pas Eleną Laumenskienę, o baigė profesoriaus Stanislovo Ružickio klasėje. Žaliakalnyje, mažoje Gruzdžių gatvelėje Sabinskų namai tapo savotiška namų muzikos mokykla.

Panelė Silvija didžiavosi savo statusu, aristokratiškomis tradicijomis ir to mokė vaikus. Šiuose namuose tai buvo ir pirmoji žengimo „į sceną“ medinio namo svetainėje praktika. Kaip tai svarbu jau vaikystėje matyti ir Irenos biografijoje, jos mokinių, studentų atsiminimuose. Kultūros patirtis nepaveldima, tik įgyjama bendraujant su tokiais žmonėmis, kurie turi ką perduoti. Nenuostabu, kad aristokratiškos kultūros pedagogės klasėje ir vaikams skiepijo tą šviesuomenei reikalingą daigą. Jis suvešėjo ir visada buvo matomas pedagogės, docentės, pianistės Irenos asmenyje: vienas kitas drabužio akcentas, raiškus, bet skoningas papuošalas, ori laikysena, prasmingas humoras, pagarbus bendravimas su mokiniais, studentais, kolegomis.

Nuo trijų metų į mažos Irutės gyvenimą atėjo ir raidės. Baigė Mokytojų seminarijos pradinę mokyklą ir jau lankėsi Marijos Alšlebėnaitės pamokose. Ši ir pasiūlė stoti į Kauno dešimtmetę muzikos mokyklą. Tik į savo klasę nebegalėjo priimti – ji jau buvo per didelė. Iš labai šeimyniško, jaukaus mokytojos glėbio Irena pateko į V. Ružickio auklėtinės Birutės Damijonaitytės-Strolienės, išugdžiusios daug žinomų menininkų, klasę. Profesorius Saulius Sondeckis sveikino savo fortepijono mokytoją Kauno konservatorijoje, „dėkodamas už profesionalumo daigus“. Mokytoja buvo reikli, „sausoka“, ugdžiusi ypatingą dėmesį garsui, jo kokybei, spalvingumui: „Klausyk, klausyk ausis ištempusi, kaip garsas gimsta, kaip jis tęsiasi...“

Mokytoja Strolienė mokė savarankiškumo, pabrėždavo būtinybę susikaupti, analizuoti atlikimą. Buvo teisinga ir puiki psichologė. Mokinių nebardavo, bet aptardavo klaidas. Gerai mokinį juto ir visada galėjo jam padėti. Šiandien Irena sako, kad mokytis nebuvo lengva, bet mokyklą baigė su pagyrimu. Puikiai pasirodė kameriniame konkurse. Vadinamu „raudonu diplomu“ (su pagyrimu) baigė ir Lietuvos konservatorijoje Aldonos Dvarionienės, Levo Barenboimo studentės Sulamitos Kaporaitės-Žiūraitienės-Aranovsky (1929–2022) klasę. Pas ją prof. Dvarionienės rekomenduota, mama nuvedė Ireną, dar vienuoliktokę. Jauna, vos dešimtmečiu už mokinę vyresnė, pedagogė kiek pakoregavo stojamųjų egzaminų į konservatoriją programą, su vienuoliktoke metus dirbo papildomai.

1971 m. S. Žiūraitienė-Aranovsky emigravo į Didžiąją Britaniją. Dėstė Šiaurės karališkajame muzikos koledže Mančesteryje, Karališkojoje muzikos akademijoje, 1986 m. Londone inicijavo ir fundavo Tarptautinį pianistų konkursą „London International Piano Competition“, kurio žiuri ji pirmininkavo ir fundavo. Muzika buvo šios pedagogės neatsiejama gyvenimo dalis, padėjusi įveikti sunkumus, patirtas nelaimes: mirė vyras, pianistas Kazimieras Kastytis Žiūraitis, avarija, prasidėjo problemos su talentingu sūnumi Baliu. S. Žiūraitienė ir studentus bandė įtikinti, kad muzikos kelias turi būti kantrus, nepertraukiamas, nesibaigiantis kasdienis darbas. Tik taip galima pasiekti gerų profesinių įgūdžių, meistriškumo. „Reikia labai mylėti muziką ir su ja kasdien gyventi. Toks pasirinkimas reikalauja didelio pasiaukojimo, pasiryžimo.“ Viena jos studenčių rašė: „Ji ne tik patarė, kaip groti fortepijonu, bet ir kaip rengtis, kaip vaikščioti scenoje, ką valgyti, o svarbiausia – ar išmintinga buvo pasirinkti romantišką partnerį“.

2019 m. Lietuvos ambasadorius Jungtinėje Karalystėje Renatas Norkus gegužės 5 dieną įteikė Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės sveikinimą 90-ąjį jubiliejų švęsiančiai Lietuvos bei Britanijos pianistei ir pedagogei, Londono karališkosios muzikos akademijos profesorei Sulamitai Aronovsky (Kaporaitei-Žiūraitienei). „Jūsų gyvenimo kelias, kuriame ryškus nuolatinis ryšys su muzika, glaudžiai susietas ir su Lietuvos muzikos istorija – sutikote, mokėtės ir mokėte, kūrėte kartu su mūsų muzikos žvaigždynu“, - rašoma Prezidentės D. Grybauskaitės laiške. „Ir pati savo gyvenimu liudijate, kad esate ryški ir iškili asmenybė, kurios širdyje, darbuose visada buvo daug vietos Tėvynei, pasiryžimo per meną suartinti Lietuvą ir pasaulį, atsakingai puoselėti šį ryšį ugdant jaunuosius talentus“.

I. Sabūnaitė sakė, kad baigdama mokyklą suvokė, jog gali groti. Tarsi ir žinojo ką norinti išreikšti, tačiau kaip? Į tą, bene svarbiausią klausimą, jai padėjo atsakyti iki šiol gerbiama, beveik dievinama pedagogė. Būtent S. Žiūraitienė skatino smalsumą ir taip vystė puikius „skaitymo iš lapo“ įgūdžius. Būdama specialybės ir visų kitų pianisto specializacijų dėstytoja, suteikė koncertmeisterio pagrindus, išmokė kaip supaprastintai fortepijonu pagroti didžiulės atlikėjų apimties partitūrą. Visa tai gyvenime tapo pačiu didžiausiu I. Šabūnaitės turtu.

Baigdama Lietuvos konservatoriją Irena gavo solistės, koncertmeisterės, pedagogės kvalifikacijas.

Iš savo mokytojų perėmusi ne vieną būdingą elgsenos, mokymo, vertinimo būdą, manierą, Irena tai įdiegė ir į savo kasdieną. Apie jos pamokas gali daug papasakoti buvę Šabūnaitės studentai. Docentės klasėje fortepijono discipliną baigė per 200 Klaipėdos konservatorijoje, M.K. Čiurlionio menų mokykloje, Kauno J. Naujalio muzikos gimnazijoje besimokiusių pianistų. Jau pirmame kurse Lietuvos konservatorijoje (dabar – LMTA) buvo pakviesta dirbti koncertmeistere. Tačiau vėliau čia atsirado jos fortepijono klasė, kurioje studijavo įvairių specialybių menininkai – kompozitoriai, muzikologai, instrumentininkai, dirigentai, pedagogai.

Pianistė Audronė Kisieliūtė yra rašiusi: „Mano pirmoji fortepijono mokytoja atrodė labai didelė, ir dar daugiau - ypač graži: ji kalbėjo skambiu sodriu balsu ir labai aiškia, artikuliuota lietuvių kalba. Buvo reikli, griežta ir, man rodos, aš jos šiek tiek bijojau. Atsimenu pirmas „rankų pastatymo“ pamokas: obuoliukas delne, lankeliai, šuoliai - manot, tai įdomu, kai jau norisi groti? Bet gal už tą gerą rankų pastatymą ir turiu būti dėkinga pirmajai Mokytojai?“

I. Šabūnaitė mokėjo bendrojo fortepijono pamokose laiku ir vietoje mokiniui pasakyti tokius svarbius pianistui dalykus, kurie padėdavo lavinti manualinį aparatą. Analizė, svarstymai padėdavo studentui pačiam pamatyti klaidas, jas taisyti. Klasėje ne tik reikalauta atsakomybės už atliekamą muziką, bet ir kurta kūrybinga atmosfera. O kiek valandų atiduota rengiant savo klasės fortepijonu grojančių muzikologų, kompozitorių, instrumentalistų Muzikavimo džiaugsmas visada lydėjo studentus muzikuojant drauge ansambliuose. I. Šabūnaitė stengdavosi suburti duetus, trio, net fortepijonais grojančius kvartetus, mokant aktyvizuoti grojančiųjų dėmesį nežinomus kūrinius „skaitant iš lapo“.

Mokinius, studentus žavėjo pedagogės elgsena, gebėjimas nuteikti studentus sceniniam muzikavimui. Mokėjo parinkti repertuarą. Įtikindavo studentus parengti įdomesnius kūrinius. Todėl greta klasikos jos klasėje skambėdavo ir retai atliekama muzika: B. Bartoko, G. Gershwino, Gražinos Bacewicz, Ryčio Mažulio, D. Milhaud, V. Barkausko, J. Karoso, B. Borisovo, T. Makačino, A. Rekašiaus, A. Šenderovo kūriniai.

I. Šabūnaitę matydavome scenoje su įvairiais partneriais. Daug kūrybinių ryšių užsimezgė jai tobulinantis Maskvos P. Čaikovskio konservatorijos aspirantūroje, profesoriaus Jakovo Milšteino klasėje (1971–1975). Puikiai „skaitydama iš lapo“, neretai pavaduodavo vietines koncertmeisteres. Dabar biografijoje įrašytos jos partnerių, žinomų koncertuojančių menininkų pavardės: violončelininkai Ernestas Bertovskis, Michailas Šenderovas, Valentinas Feiginas, Igoris Gavryšas, Vahramas Saradžianas, smuikininkas Michailas Sekleris, moldavų sopranas Marija Biešu, Vaclovas Daunoras ir kiti solistai. Ypač daug koncertavo su dainininku Jonu Jociu.

Tai ne tik kameriniai koncertai, solinės programos, bet talkinta ir Lietuvos chorams, grojant čelesta, fortepijonu, vargonais simfoninių, kamerinių orkestrų sudėtyje. I. Šabūnaitė pasirodė ir kaip gera koncertinio gyvenimo organizatorė, vadybininkė, gebėjusi organizuoti koncertus, spaudoje pristatyti veiklą, kompozitorius, kolegas atlikėjus. Mokslinėse konferencijose analizuoti interpretacijos problemas.

Ir visada pasiruošusi groti. Pasirodymai Lietuvos scenose, televizijoje, įrašai, koncertai Didžiojoje Britanijoje, Suomijoje, JAV, Norvegijoje, Japonijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, buvusios Sovietų Sąjungos respublikose, tolimiausiuose regionuose. Ir ne tik puošniose scenose, bet ir šaltose, nejaukiose scenose, pelkėse skęstančiame Sibire ir atominės pabaigos alsavimą pajutusiame Černobilyje.

Ciklas koncertų-susitikimų su atominės elektrinės sprogimo pažeistoje žemėje likusiais žmonėmis. Daina jiems buvo ypač reikalinga. Slavutičius, vos 30 kilometrų nuo Černobylio. O koks jausmas koncertuoti visai prie elektrinės, nuo pianino nubraukus sprogimo dulkes? Tragedijos padariniai buvo aiškiai matyti. J. Jocio ir I. Šabūnaitės koncertai buvo skirti atvykusiems avarijos likvidatoriams. Dauguma juk iš Baltijos kraštų! Apie savo namus dar tebelakstė pasmerkti keturkojai. Koks paradoksas: aplinkui žydėjo sodai, o ore tvyrojo nematomas siaubas, pasmerkiantis gyvas būtybes miriop. Tik iš lėktuvo buvo matyti radiacijos letenomis geltonai nudažyti miškų plotai. Koncertuose skambėjo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Stasio Vainiūno, kitų autorių lietuviška ir Vakarų šalių kompozitorių muzika. Dėmesys jai turėjo sušvelninti avarijos likvidatoriams atmosferą, į kurią žmonės buvo įmesti.

Už pedagoginę, meninę veiklą Irena Nijolė Šabūnaitė ne kartą buvo apdovanojama Kultūros ministerijos, įvairių institucijų padėkos raštais, 1984 m. medaliu už ilgametį ir nepriekaištingą pedagoginį darbą. I. Šabūnaitė Lietuvos respublikos nusipelniusi artistė. 2005 m. Lietuvos muzikų sąjunga suteikė Meno kūrėjo statusą, o 2009-siais prezidentas Valdas Adamkus už nuopelnus ir Lietuvos vardo garsinimą pasaulyje teikė Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžių.

Daugelis I. Šabūnaitės mokinių atsimins jos palinkėjimą: „Niekada nesustok! Kas nenutiktų, visuomet stenkis eiti tik pirmyn ir pirmyn...“

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė, 2024-03-21