Pranas Tamošaitis

Birbynininkas
Gimimo data: 1931-11-05
Mirties data: 2007-11-05
Biografija

Pranas Tamošaitis gimė 1931 metų lapkričio 5 dieną Molynės kaime, Jurbarko valsčiuje. Vaikystę praleido senelio Juozo Tamošaičio, stambaus ūkininko, viensėdijoje. Būsimasis birbynininkas visam gyvenimui išsiugdė meilę gamtai ir lietuvio sodiečio pasaulėjautai. Iš kito senelio, Juozo Šimkaus, P. Tamošaitis paveldėjo aistrą žūklei. Nuo dvejų metų su tėvais Kleopu ir Ona persikėlė gyventi į Jurbarką ir tapo miestiečiu: lankė katalikų darželį, pradžios mokyklą, gimnaziją. Mokslus ir džiugią vaikystę prie Nemuno krantų sujaukė prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas, teko kraustytis į Kidulius ir vėl grįžti atgal. Tačiau mokytis sekėsi gerai, tėvelio akordeonas anksti padėjo išlavinti pirštus, klausą, fantaziją, teikė džiaugsmą ir uždarbį.

Muzikos mokytojo Benedikto Vasiliausko paragintas P. Tamošaitis pasirinko muziko kelią: įstojo į tuometinę Lietuvos valstybinę konservatoriją, tačiau ne į akordeono ar chorvedybos, bet į Povilo Samuičio birbynės klasę. Globojamas Jono Švedo, P. Tamošaitis tapo Valstybinio dainų ir šokių liaudies ansamblio orkestro, kvinteto vadovu, solistu, su ansambliu dalyvavo per 1500 koncertų Lietuvoje ir užsienyje. 1957-ieji buvo lūžio metai: iškovotas tarptautinis pripažinimas, prasidėjęs intensyvus gastrolių, radijo ir televizijos įrašų metas jį su kamerine liaudies instrumentų grupe išvedė į plačius muzikos vandenis.

1964-aisiais, išėjus iš „Lietuvos“ ansamblio ir kamerinei grupei tapus „Sutartine“, prasidėjo naujas gyvenimo ir veiklos etapas. Įkurtam liaudies instrumentų ansambliui (jam vadovavo 1957–2002) reikėjo sukurti meninės veiklos strategiją, rengti repertuarą, organizuoti keliones. Be to, laiko ir pastangų reikalavo pedagoginis darbas Valstybinėje konservatorijoje.

P. Tamošaitis išpuoselėjo kamerinio muzikavimo modifikuotais liaudies instrumentais žanrą, jo ansamblio ir įkurto birbynių kvinteto pavyzdžiu ėmė burtis kiti kolektyvai. Beveik 20 metų P. Tamošaitis vadovavo savo įkurtam medicinos darbuotojų liaudies ansambliui „Rūta“, kuris respublikinėse apžiūrose triskart laimėjo pirmąją vietą, daug koncertavo Lietuvoje ir užsienyje. P. Tamošaitis meno saviveiklai, kitoms profesinėms sritims skyrė daug laiko ir jėgų: buvo Kauno liaudies instrumentų kolektyvo „Nemunas“ konsultantas, kaip dirigentas ir „Sutartinės“ meno vadovas dalyvavo „Dainų dainelės“ konkursuose, nuo 1965 iki 1990 metų buvo Lietuvos dainų švenčių jungtinių ansamblių orkestrų vyriausiasis dirigentas, įvairių konkursų žiuri narys ir pirmininkas. 1980 ir 1985 metais nustebino nauju stambiu projektu: įkūrė eksperimentinį liaudies instrumentų orkestrą, su juo parengė ir atliko dvi dideles programas.

Tarp didžiausių P. Tamošaičio nuopelnų – ne tik profesionaliu virtuoziniu instrumentu tapusios birbynės pristatymas plačiai Lietuvos, Sovietų Sąjungos ir užsienio valstybių auditorijai, bet ir rūpinimasis birbynės, kaip lietuvių pučiamojo muzikos instrumento, patentavimu Maskvoje.

P. Tamošaitis parengė daugybę specialistų, dirigentų ir birbynininkų, tarp jų yra iškilūs solistai Romualdas Apanavičius, Jonas Urbonas, Vytautas Tetenskas, Saulius Prusevičius, Arūnas Katilius, Egidijus Ališauskas, Ramūnas Strolis ir kiti, sėkmingai dirbantys liaudies ansamblių vadovais, orkestrų dirigentais, pedagogais. Pranas Tamošaitis išugdė naują liaudies instrumentų specialistų kartą ir modernios tautinės muzikos mylėtojų bendruomenę, su „Sutartine“ kūrybos kelią pradėjo ne vienas žymus Lietuvos dainininkas.

Per 50 metų P. Tamošaitis harmonizavo 150 lietuvių liaudies dainų, sukūrė per 30 originalių opusų liaudies instrumentams ir balsui su fortepijonu, aranžavo šimtus kūrinių įvairios sudėties atlikėjų ansambliams ir solistams, išleido du dainų rinkinius, spaudoje paskelbė 13 straipsnių. Apie P. Tamošaitį ir „Sutartinę“ parašyta daugiau kaip 100 recenzijų. Iš viso su šiuo kolektyvu parengta 15 koncertinių programų, išleistos 6 plokštelės (260 įrašų), padaryta per 1000 radijo įrašų, sukurti 5 TV filmai. Lietuvoje ir užsienio šalyse koncertuota daugiau kaip 3000 kartų. „Sutartinei“ plojo Anglijos, Belgijos, Čekijos, Graikijos, Indijos, Kanados, Lenkijos, Norvegijos, Olandijos, Prancūzijos, Rumunijos, Slovakijos, Suomijos, Švedijos, Vokietijos ir kitų šalių, taip pat buvusios Sovietų Sąjungos respublikų klausytojai. Už koncertinės veiklos nuopelnus „Sutartinė“ apdovanota dviem LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo, taip pat Kazachijos, Moldavijos, Baltarusijos, RTFSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumų garbės raštais. Kitų rangų garbės raštų – 90. LTSR nusipelniusio artisto vardas P. Tamošaičiui suteiktas 1967-aisiais. 1987 metais „Sutartinei“ suteiktas LTSR nusipelniusio kolektyvo garbės vardas.

Lietuvos muzikos ir teatro akademija išleido dr. Daivos Tamošaitytės ir dr. Algirdo Vyžinto sudarytą Pranui Tamošaičiui skirtą monografiją. Siūlome keletą ištraukų iš šios monografijos.

Prof. Saulius Sondeckis. Pirmąjį birbynės virtuozą prisiminus: Prano Tamošaičio reikšmė Lietuvos kultūrai yra ne tik kaip pirmojo birbynės virtuozo, iškėlusio šį liaudies instrumentą į profesionalizmo aukštumas ir tarptautinį pripažinimą, bet ypač kaip ryškios asmenybės mūsų kultūros baruose. Gastrolių metu ir Lietuvoje, ir buvusioje Sovietų Sąjungoje, ir užsienyje jo muzikalus grojimas patraukdavo dėmesį, žavėdavo klausytojus garso grožiu. Tokio grojimo birbyne iki jo Lietuvoje dar nebuvo. P. Tamošaitis parodė naują kryptį, kuria sekė jo mokiniai ir bendraminčiai. Kadangi jis buvo pirmasis birbynininkas profesionalas, negalėjo nedaryti įtakos savo aplinkai. Jo, kaip virtuozo solisto ir atlikėjo, prioritetas išlieka iki šiol. Mano santykiai su Pranu buvo labai geri, draugiški. Mielai susitikdavom, kalbėdavomės, nors ruošiant programas sąlyčio taškų daug nebuvo, išskyrus jo solo su styginių orkestru – pirmu faktu lietuvių muzikos istorijoje. Prisimenu jį kaip aukštos klasės ir didelio talento muzikantą. Tarnaudamas didžiajam menui Pranas buvo novatorius savo srityje, bet negaliu nepaminėti jo subtilaus skonio bei nuopelnų estetinio lavinimo baruose. Jo profesinis sąžiningumas gali būti pavyzdys ateinančioms kartoms.

Prof. Virgilijus Noreika (iš Algirdo Vyžinto „Įvado“): VI pasauliniame jaunimo ir studentų festivalyje-konkurse man akompanavo žinomas liaudies muzikos kamerinis ansamblis, jau tapęs pasaulinio festivalio laureatu. Su ansamblyje griežiančiais profesionaliais muzikantais nuodugniai parengėm numatytą programą. Ansamblio vadovas Pranas Tamošaitis – puikus birbynininkas, aranžuotojas, taigi tarp mūsų nebuvo jokių nesutarimų dėl dainų interpretacijos. Ansamblis profesionaliai akompanavo, ir tai padarė didelę įtaką konkurso rezultatams. Man patiko liaudies instrumentų derinys – jų tembrai teikia dainai tautinio originalumo. Pasibaigus konkursui daug koncertavome. Mums nereikėjo daug repetuoti – supratom vieni kitus iš žvilgsnio, iš gesto, iš dainos esmės. Mus visur šiltai priimdavo kaip itin originalų ansamblį. Stengėmės deramai atstovauti lietuvių nacionalinei kultūrai. „Sutartinė“ – man artimas ansamblis, su juo pradėjau savo karjerą.

Prof. Vytautas Juozapaitis. Kolektyvas – tai vadovas: Tuo metu, kai mokiausi Valstybinėje konservatorijoje, „Sutartinė“ buvo fenomenas, kuriam tiko žodžiai „pakylėta“, „nepasiekiama“. Iš provincijos atvykęs, dar nelabai žinojau, kas tai yra, tik tiek, kad prisiliesti prie „Sutartinės“ yra didelė garbė. Labai gerai prisimenu pirmuosius žingsnius „Sutartinėje“, kuomet kanklių grupei vadovavo Regina Tamošaitienė ir apskritai muzikavimo kultūra buvo patiesaukščiausio lygio. Ne tik ansamblio vadovas, bet ir patys žmonės iš savęs reikalavo aukščiausių rezultatų. Jie nebūtų supratę, kaip galima nerepetuoti, nedirbti. Kartais man atrodo, kad „Sutartinė“ be Tamošaičio – ne „Sutartinė“. Profesorius ją sukūrė ir padarė tobulą. Tačiau yra archyvai, televizijos ir radijo įrašai, yra ką prisiminti ir iš ko mokytis.

Prof. Regina Maciūtė. Liaudiškos muzikos riteris: Su „Sutartine“ padarėme daug įrašų. Daug dainavau P. Tamošaičio harmonizuotų liaudies dainų, duetų, jų įrašėme su Aušra Stasiūnaite. Daug gerų dalykų įvyko dėl to, kad profesorius mane pasikvietė į šį ansamblį. Intensyvus bendradarbiavimas vyko gerą dešimtmetį,maždaug nuo 1970 metų. Man tai buvo ir garbė, ir profesinis įsitvirtinimas, ir scenos baimės įveika. Buvo daug džiaugsmo. Kadangi yra susiklostę tam tikri įgūdžiai, mano tipo dainininkams muzikuoti su „Sutartine“ yra natūraliau ir dėl harmonizavimo, ir dėl liaudies instrumentų tembro, ir dėl kvėpavimo. Ansamblis yra geras rezonatorius, todėl jam akompanuojant dainuoti yra lengviau. Pranas Tamošaitis buvo liaudiškos muzikos riteris. Jis norėjo, kad jos būtų daugiau, ėmėsi harmonizuoti negirdėtas dainas, traukė jas iš dainynų. Tam tarnavo visą amžių – turėjo tokią misiją.

„Sutartinės“ meno vadovas Egidijus Ališauskas. Maestro: Profesorius buvo labai reiklus – negalėjai ateiti į pamoką ko nors neišmokęs. P. Tamošaičio pastabos per pamokas būdavo fantastiškos, jossuteikdavo stabilumo. Profesoriaus taktika buvo labai gera. Prieš egzaminus ar atsiskaitymus nebesiaiškindavom detalių, o daug kartų grodavom programą ištisai, kad atsirastų forma ir visuma. Mūsų klasės atmosfera ir santykiai buvo tokie, kad kasmet lapkričio pradžioje lankydavom profesorių ir paminėdavom jo gimtadienį. Jis mums buvo ir pedagogas, ir net daugiau nei pedagogas – kaip tėvas. Mūsų santykiai buvo šilti ir artimi. Gal ir „Sutartinė“ prie to prisidėjo. Tačiau ir negrojančių ansamblyje santykiai su profesoriumi buvo panašūs.Katedroje jis buvo kaip ir vyriausias, turėjo panašumų su pačiu J. Švedu. Ir J. Švedas kadaise buvo visiems kaip tėvas – kiekvienam duos gerą patarimą, pasirūpins.

Anatolijus Lapinskas. Prano Tamošaičio kūrybos bruožai: Prano Tamošaičio kūryba – harmonizuotos lietuvių liaudies dainos, instrumentiniai kūriniai, taip pat daugybė aranžuotų kitų kompozitorių kūrinių ansambliui „Sutartinė“ – reikšmingas įnašas į profesionaliosios liaudies instrumentų ansamblių muzikos lobyną. P. Tamošaičio kūriniai suformavo šios muzikos stilistiką, skambesį ir nuo jų neatskiriamą tautinės muzikos dvasią. „Sutartinė“ koncertavo daugelyje užsienio šalių, tad galima teigti, kad ansamblio koncertų metu skambėdavę P. Tamošaičio kūriniai pasauliui ne tik pristatė mūsų liaudies instrumentus, bet ir atskleidė lyrinį, prie gimtosios žemės prisirišusio lietuvio charakterį bei viso mūsų krašto vaizdą, besidriekiantį Aukštaitijos ežerų platumomis, Žemaitijos kalvomis, Suvalkijos lygumomis ir Dzūkijos miškų toliais. Ypač kūrybingi kompozitoriui buvo 1990-ieji – nepriklausomybės atkūrimo metai, tuomet jis aranžavo net 116 kūrinių, vėlesniais šio dešimtmečio metais P. Tamošaitis aranžavo nemažai klasikinės sakralinės muzikos kūrinių. P. Tamošaičio kūryba – neeilinis lietuvių liaudies instrumentinės muzikos žanro reiškinys. Kompozitorius sukūrė liaudies instrumentinio skambesio etaloną, kurį vertina liaudies instrumentų specialistai, pažįsta paprasti Lietuvos žmonės ir net kelios jų kartos, atmena daugybė užsienio kraštų žmonių.

Knyga gali būti naudinga LMTA, kitų aukštųjų ir muzikos mokyklų pedagogams, studentams ir liaudies muzikos baruose dirbantiems specialistams. I dalyje išspausdintas metodinis P. Tamošaičio darbas su birbynės ansamblio klasės programa. Prieduose pateikiami P. Tamošaičio kūrybos sąrašai, numeruotų garso ir vaizdo įrašų lentelės. Priedai parankūs norint greitai susirasti bet kurį P. Tamošaičio opusą rankraščiuose, spausdintuose šaltiniuose, plokštelėse, radijuje ir televizijoje. 

Publikacijos

 

DU JUBILIATAI: ANSAMBLIS „SUTARTINĖ“ IR MAESTRO PRANAS TAMOŠAITIS

Lapkričio mėnesį sostinės muzikinė visuomenė paminėjo liaudies instrumentų ansamblio „Sutartinė“ 50-metį ir jos ilgamečio vadovo, LMTA profesoriaus, birbynininko Prano Tamošaičio 75-metį. Aprašyti Prano Tamošaičio kūrybinę veiklą viename straipsnyje būtų ne taip paprasta. Apie ją byloja platūs „Sutartinės“ gastrolių maršrutai praeityje, gausus būrys Maestro mokinių, tokių pat puikių muzikų.

Lapkričio 3 dieną į jubiliejams skirtą koncertą LMTA salėje susirinko didelis gerbėjų ir liaudies meno mylėtojų būrys. Dabartinio ansamblio meno vadovo Egidijaus Ališausko sprendimu didžiąją jubiliejinio koncerto programos dalį sudarė kūriniai iš „Sutartinės“ aukso fondo: Leono Povilaičio „Untytė“ bei pora pjesių iš ciklo „Senojo Vilniaus graviūros“ („Vilnelė“, „Ruduo Chodkevičių rūmų kieme“), Balio Dvariono „Prie ežerėlio“ (solo birbyne atliko E. Ališauskas), „Menuetas“, Jono Švedo Intermezzo birbynių kvintetui, Algimanto Bražinsko „Šokiai“ (Nr. 1-2). Specialiai šiai progai „Humoreską“ parašė Valentinas Bagdonas. Jono Švedo, Balio Dvariono ir Stasio Šimkaus kūriniai, taip pat Prano Tamošaičio harmonizuotos bei originalios liaudies dainos ir šokiai užima ypatingą vietą ansamblio repertuare. Štai B. Dvarionas, kadaise išgirdęs, kaip P. Tamošaitis atlieka „Prie ežerėlio“, pasakė: „Šį kūrinį turėjau parašyti ne smuikui, o birbynei“. Jubiliejaus vakarą girdėtas harmonizuotas lietuvių liaudies dainas – J. Švedo „Šių naktely“ ir „Dainą apie žirgą ir mergelę“ bei P. Tamošaičio „Oi jojau jojau“ ir „Šią naktelę“ – atliko Virgilijus Noreika, kurio kūrybinis kelias prasidėjo su „Sutartine“ atliekant būtent šias dainas, tapusias jo išskirtine vizitine kortele koncertuojant Lietuvoje bei užsienyje. Nuostabiai gilias, lyrines Stasio Šimkaus „Vai žydėk žydėk“ bei „Antano Budriūno „Tykiai tykiai“ miniatiūras padainavo Irena Milkevičiūtė, o koncertą užbaigė vokalistų duetas, improvizuotai ir su pavaidinimais atlikęs nuotaikingą dainą „Saulutė nusileido“.

Jaunieji ansamblio nariai sugebėjo išlaikyti dar neišblėsusią „Sutartinės“ šlovės aureolę ir aukščiausio profesionalumo kriterijus, kuriuos šiais laikais, kai kritinė kultūrinė situacija meta vis sunkesnius iššūkius liaudies meno puoselėtojams ir entuziastams, atitikti darosi vis sunkiau. Reikia manyti, kad laikui bėgant kultūros politika atsigręš į mūsų kultūros ištakas bei pagrindus ir sudarys geresnes sąlygas tęsti ilgametes liaudies meno tradicijas, nes, kaip savo padėkos žodyje teigė ansamblio įkūrėjas ir spiritus movens P. Tamošaitis, „kol salėje bus nors vienas liaudies meno mylėtojas, tol Lietuva gyvuos“. Mūsų žymiausieji operos solistai dainas atliko taip jaudinamai, šiltai ir tiksliai perteikdami autentišką dvasią, jog ne vienas klausytojas turėjo nubraukti ašarą. Tai ir nenuostabu: I. Milkevičiūtė kadaise skambino kanklėmis, o V. Noreika su „Sutartine“ 1957 metais Pasauliniame studentų ir jaunimo festivalyje laimėjo aukso medalį, ir net padaręs operinę karjerą niekada neišsižadėjo nei tautinio kaklaraiščio, nei savo kultūros šaknų. Iki šiol iš mūsų vokalo žvaigždžių niekas taip gyvai ir genialiai paprastai neatlieka liaudies dainų.

Ne tik šį vakarą susirinkusi publika, bet ir sveikintojai bei kalbėtojai pajuto, kokį svarbų darbą atliko „Sutartinė“ ir jos pavyzdžiu susikūrę kiti kameriniai liaudies instrumentų ansambliai, palaikę tautinį judėjimą gūdžiu sovietmečiu. Prof. Algirdas Vyžintas ta proga pasakė karštą kalbą, vildamasis, kad po pusšimčio metų P. Tamošaičio puoselėtą darbo barą perims susipratę jaunieji tautos dvasios gaivintojai, o LMTA rektorius prof. Eduardas Gabnys pastebėjo, jog „Sutartinė“ ne tik išpuoselėjo iki tol nebuvusį profesionalų instrumentinį žanrą, bet ypač daug nusipelnė liaudies dainų propagavimui bei tapo tramplinu ir geriausia praktine mokykla visiems žymiausiems Lietuvos solistams. Vakarą vedęs ilgametis ansamblio bendražygis aktorius Tomas Vaisieta skaitė savo pamėgtus kūrinius. Jis ypač įkvėptai padeklamavo savo mėgstamą poemą „Aras“, kurioje apdainuojama nepalaužta patriotinė dvasia. Ir pati poema, ir skaitovo žodžiai sujaudino auditoriją. Prieš ją atlikdamas T. Vaisieta, kurio švarko atlape spindėjo šia proga įsisegtas Nepriklausomos Lietuvos valstybinis ordinas, tik nūnai, pasibaigus sovietiniam terorui, galėjo pasakyti, kad dar būdamas studentas už jos deklamavimą viešai, buvo tardomas sovietų saugumo ir „tąsomas už plaukų“, kad buvo siekiama jį pašalinti iš Lietuvos valstybinės konservatorijos, tačiau jį išgelbėjusi prof. Jadvyga Čiurlionytė. Klausantis poemos galima buvo tik nutuokti, kiek drąsos turėjo nuolatiniai „Sutartinės“ bendražygiai T. Vaisieta, R. Butkevičius, M. Kudarauskaitė, kostiumus kūrę dailininkai V. Palaima, R. Songailaitė, J. Balčikonis, didelis ansamblio entuziastas A. Švažas ir kiti ansamblio idėjiniai įkvėpėjai bei talkininkai, kad liaudies menas okupacijos sąlygomis išliktų bent ezopine forma. Todėl šio vakaro dalyviams reikia padėkoti už meilę ir nuoširdumą, kurie liete liejosi iš jų širdžių ir balsų.

Tačiau sukakčių progomis visuomet reikia ir gyvo žodžio iš paties jubiliato lūpų. Nežiūrint to, kad Maestro po persirgtos ligos dar sunku vaikščioti ir kalbėti, jis mielai sutiko pasidalinti savo mintimis ir prisiminimais su „Muzikos barais“. Tad praūžus jubiliejiniam šurmuliui susėdome su profesoriumi prie kavos puodelio jo bute, vienoje iš jaukių senamiesčio palėpių, pro langą galėdami žvelgti į baltuojančius tris kryžius ir Gedimino bokštą...

„Muzikos barai“: Gerbiamas profesoriau, šiomis jubiliejinėmis progomis norėtųsi dar sugrįžti į praeitį ir prisiminti Jūsų kūrybinio kelio pradžią. Liaudininkų patriarchu vadinamas profesorius Jonas Švedas buvo ir Jūsų mokytojas. Kokia buvo pirmoji pažintis su Jonu Švedu ?

Pranas Tamošaitis:  Ėjo sunkūs pokario metai. Buvau paskutinėje gimnazijos klasėje ir lankiau vakarinę jaunimo mokyklą, nes reikėjo jau dirbti, tam, kad kažkaip pramisčiau. Buvau jau gerai pramokęs groti akordeonu, dirbau kultūros namuose instruktoriumi, dažnai tekdavo groti vakaruškose.  Gimnazijoje turėjau puikų muzikos mokytoją Benediktą Vasiliauską. Mokantis paskutinėje gimnazijos klasėje reikėjo jau apsispręsti, kur stoti toliau mokytis, nes į sovietų kariuomenę juk niekas nenorėjo. Kaip tik tuo metu į Jurbarką atvyko jono Švedo vadovaujamas liaudies instrumentų ansamblis, kuris man tąsyk paliko didelį įspūdį. Apie tą laiką kaip tik į Jurbarką buvo atvykęs profesorius Antanas Budriūnas, ieškodamas gabaus jaunimo, kuris galėtų mokytis konservatorijoje. Patikrinęs mane, jis patarę stoti į Liaudies instrumentų katedrą.  Stoti į valstybinę konservatoriją mane skatino ir muzikos mokytojas B.Vasiliauskas, kuris dar prieš karą buvo „Lietuvos“ ansamblio chormeisteris ir gerai pažinojo Joną Švedą. B.Vasiliauskas mane kalbino stoti į liaudies instrumentų skyrių, bet mokytis groti lamzdeliu, nes prieš birbynę jis buvo nusistatęs, manydamas, kad grojimas birbyne kenkia plaučiams. Taigi su B.Vasiliausko rekomendaciniu laišku nuvykau į Vilnių pas Joną Švedą,  kuris patikrinęs mano gebėjimus ir išklausęs mano norą groti lamzdeliu, griežtai nusprendė, kad turėsiu pūsti birbynę ir jokių kalbų! O jei nenoriu -  tai galiu keliauti atgal į Jurbarką... Štai taip beveik per prievartą teko pradėti pūsti  birbynę.

1951-ais, išlaikęs stojamuosius egzaminus, buvau priimtas į liaudies instrumentų katedros pirmą kursą. Turėjau puikius dėstytojus. Specialybės pamokas lankiau pas Povilą Samuitį, liaudies kūrybą pas Jadvygą Čiurlionytę, partitūrų skaitymą pas Konstantiną Galkauską, dirigavimą pas V.Žilių, o instrumentuotę dėstė pats Švedas.

Pragyventi tuomet buvo labai sunku, todėl J.Švedas, norėdamas man pagelbėti,  priėmė dirbti į liaudies muzikos ansamblio choro grupę, kurios vadovas E.Pilypaitis, patikrinęs mano balsą paskyrė dainuoti baritonu. J.Švedas pastatė griežtą sąlygą: jei noriu groti orkestre, per pusmetį turiu pramokti groti birbyne.

Mokytis groti birbyne pradėjote „nuo nulio“, kaip sekėsi ir kiek laiko prireikė, kol įvaldėte instrumentą?

Mano specialybės dėstytojui P.Samuičiui su manimi teko pavargti, tačiau ir aš buvau užsispyręs (juk esu pusė žemaičio), todėl grojau daug. Bendrabutyje studentai dėl to iš manęs ir pasišaipydavo, vos tik nugirdę birbynės garsus sakydavo – „jau Tamošaitis savo birbynę pučia“. Turėjau didelį norą būti tiesiog geru muzikantu. Kadangi rankose laikiau birbynę, tai su šiuo instrumentu ir siekiau įgyvendinti šį norą. Metus laiko dainavau chore. Pirmuosius ryškesnius rezultatus su birbyne pasiekiau per tris metus. P.Samuitis mane nusiuntė pas garsųjį birbynių meistrą P.Servą, kad išsirinkčiau sau instrumentą. Išsirinkau birbynę plonomis sienelėmis, o tarp liežuvėlio ir kandiklio buvo didelis žingsnis, todėl ja groti buvo sunku, reikėjo daug oro, tačiau šiuo instrumentu buvo galima išgauti labai plačią dinamiką – nuo tyliausio piano iki galingo forte. Su ja grodamas laimėjau ir aukso medalį 1957 metais Maskvos festivalyje.

Būtų įdomu prisiminti ir dalyvavimą šiame festivalyje, nes šis biografijos faktas glaudžiai susijęs ir su ansamblio „Sutartinė“ gimimu. Kaip apskritai kilo mintis ir ryžtas dalyvauti pasauliniams jaunimo ir studentų festivalyje?

Dalyvauti pasiūlė pats J.Švedas, o mes jauni entuziastai prie „Lietuvos“ ansamblio jau buvome įkūrę kamerinę liaudies instrumentų grupę. Tuo metu grupėje grojo kanklininkės Zita Stepulienė, Birutė Trugatelytė, Regina Tamošaitienė ir Irena Balčėtytė, bosinėmis kanklėmis grojo Antanas Žemaitis, kontrabosinėmis – Romualdas Monkelevičius, aš buvau septintas. J.Švedas pasiūlė pakviesti ir vokalistą, tuomet III-o kurso studentą Virgilijų Noreiką. Festivalio konkurse buvo tam tikri reikalavimai ansamblių sudėčiai. Repertuaro tokiai sudėčiai trūko. Su J.Švedo pagalba pradėjome rinkti programą. Jis pats parašė kūrinių mūsų ansambliui („Daina apie žirgą ir mergelę“), harmonizavo liaudies dainas ‚Mikita“, „Šių naktely“, į programą įtraukėme kitų kompozitorių – J.Gruodžio, J.Gaižausko kūrinius, Zita Stepulienė instrumentavo B.Dvariono „Prie ežerėlio“, „Mažąją rapsodiją“.  Viso susidarė maždaug 20 minučių programa, su kuria festivalyje ir laimėjome aukso medalį.

Po to jau atsirado daugiau pasitikėjimo, nebesulaukdavome ir pašaipų iš kitų kolegų, mėgusių per dantį liaudininkus patraukti.

Išeitų, kad Virgilijus Noreika savo solisto karjerą pradėjo būtent nuo „Sutartinės“, (nors tuo metu ansamblis dar neturėjo pavadinimo). Kokius dar prisimintumėte žinomus mūsų solistus, dainavusius su „Sutartine“?

Jų būta tikrai daug. Ko gero beveik visi dabar žinomi vyresnės ir jaunesnės kartos solistai dainavo su „Sutartine“, kuri buvo kaip solistų „kalvė“.

Tuomet šeštame dešimtmetyje, gudų sovietmetį „Sutartinė“ buvo bene pirmas mano kolektyvas, išvykęs į užsienį? Kaip būdavo jis pateikiamas? Ar būdavo bent užsimenama, kad tai būtent lietuvių liaudies instrumentų ansamblis?

Lietuvių liaudies muzika buvo visada įvardijama. Juk mes dažniausiai vykdavome ne šiaip su eiliniais koncertais, o atstovaudavome tuometinę Sovietų sąjungą įvairiuose tarptautiniuose  kultūros renginiuose. Ir visuomet gaudavosi taip, kad Lietuva atstovaudavo Sovietų sąjungą, ar tai būtų Belgijoje ar kur nors Azijoje. Tokiuose renginiuose visuomet dalyvaudavo diplomatinis korpusas. Dabar mane tik juokas ima, kai manęs klausia, kaip man pavykdavo anuomet išvažiuoti į užsienį, gal kartais priklausiau KGB. Juokai visada ir atsakau, kad taip, priklausiau, o iš tikro visi tie kvietimai dalyvauti ateidavo to laimėto aukso medalio dėka. Juk vis dėl to tai buvo pasaulinis jaunimo ir studentų festivalis.

Kaip užsienyje priimdavo mūsų tautinius instrumentus?

Visada klausytojai, tarp kurių būdavo aukšti diplomatai ir žinomi meno žmonės, būdavo labai susidomėję ir stebėdavosi, kaip tokiu instrumentu galima taip groti. Atsimenu Kultūros dienų Suomijoje metu vyko priėmimas pas Prezidentą U.Kekkonneną, kuris labai domėjosi birbyne ir klausinėjo šiuo instrumentu groti mokinama konservatorijoje. Pamenu, kai 1958 metais dalyvavome Belgijoje vykusiose Sovietų sąjungos kultūros dienose, po mūsų koncerto priėjo tuometinio Leningrado simfoninio orkestro dirigentas Ivanovas ir paklausė, ar birbynė naudojama simfoniniame orkestre, man atsakius, kad – ne, jis pasakė „ kaip gaila, koks puikus tembras, aš jį būtinai naudočiau.“

Kalbant apie profesionalų grojimo lygį, turbūt iškildavo ir repertuaro klausimas. Kaip jį formuodavote, pavyzdžiui, dirbdamas su studentais?

Grodavome ir klasikinį repertuarą, iš jo artimiausias buvo obojaus repertuaras, grodavome ir pakankamai virtuoziškus kūrinius klarnetui, kaip pavyzdžiui, A.Kurpinskio Koncertas.

Kokie lietuvių kompozitoriai daugiausiai praturtino birbynės repertuarą? 

Iš pradžių daugiausiai rašė J.Švedas, taip pat Jurgis Gaižauskas. Tik po mūsų laimėjimo festivalyje Maskvoje ir kiti kompozitoriai į birbynę atkreipė dėmesį. Tai - Bronius Kutavičius, Algimantas Bražinskas, Vytautas Juozapaitis, Leonas Povilaitis, Rimvydas Žigaitis. Dabar jau visus būtų sunku ir prisiminti.

Su ansambliu apkeliavote daugelį šalių. Iš kur parsivežėte ryškiausius įspūdžius?

Egzotiškiausia šalis – Nepalas su nepapratai didingais Himalajų kalnais, o gražiausia – Norvegija, kurioje buvome bent keletą kartų.

Ansamblis  tik po kurio laiko gavo skambų „Sutartinės“ vardą. Kaip gimė ansamblio pavadinimas?

Ruošiantis švęsti mūsų kamerinio liaudies instrumentų ansamblio 10-metį 1967-ais, su Jonu Švedu kaip tik diskutavome dėl galimo ansamblio pavadinimo. Mūsų  pokalbį nugirdo profesorė Jadvyga Čiurlionytė. Ji ir pasiūlė ansamblį pavadinti „Sutartine“. Taip Jadvyga Čiurlionytė tapo „Sutartinės“ krikštamote. 

Ko palinkėtumėte dabarties „Sutartinei“, vadovaujamai Jūsų mokinio Egidijaus Ališausko?

Užsispyrimo, stiprybės ir ištvermės.

Tomas Bakučionis

„Muzikos barai“, 2006 "Gruodis"

Straipsniai

Regina Tamošaitienė: „Savo krašte pranašu nebūsi, sako patarlė. O užsienyje mes buvome įvertinti su kaupu.“ >>>

Paskačimų saga>>>

Saldūs kūrybinio bendradarbiavimo vaisiai>>>

Leidiniai