Stasys Vainiūnas

Gimimo data: 1909-04-02
Gimimo vieta: Ryga
Mirties data: 1982-10-18
Mirties vieta Vilniaus Antakalnio kapinės
Biografija

Stasys Vainiūnas garsus muzikos atlikėjo ir kūrėjo darbais. Kompozitorius priklauso Balio Dvariono ir Antano Račiūno kartai, šių kompozitorių reikšminga kūrybos dalis atsirado dramatiškų istorinių permainų laikotarpiu. Svarbiausias Stasio Vainiūno kūrybinės laboratorijos instrumentas - fortepijonas, o didžiąją kūrybos dalį sudaro instrumentiniai kūriniai - nuo smulkių pjesių iki stambių opusų. Vainiūno kūrybos stilistika evoliucionavo iki pat paskutinio opuso. Pirmiesiems kūriniams būdingos vėlyvojo romantizmo, impresionizmo tendencijos, virtuoziškumas, vėliau kompozicijų stilius pamažu įgavo ryškų tautinį atspalvį. Kompozitorius nuolat ieškojo naujų raiškos būdų, meninių sprendimų, ir vėlyvuosiuose opusuose beveik atsisakė folkloro citavimo, ne taip griežtai laikėsi klasikinių formų; melodika, harmonija, instrumentuotė tapo sudėtingesnės, spalvingesnės. Nemažiau reikšminga ir pedagoginė Stasio Vainiūno veikla. Visą gyvenimą dėstęs pianistams, jis išugdė kelias atlikėjų kartas.

Stasys Vainiūnas (1909-1982) garsus muzikos atlikėjo ir kūrėjo darbais. Kompozitorius priklauso Balio Dvariono ir Antano Račiūno kartai, šių kompozitorių reikšminga kūrybos dalis atsirado dramatiškų istorinių permainų laikotarpiu.

Stasys Vainiūnas kūryboje ypatingą dėmesį skyrė fortepijonui, su šiuo instrumentu susiję reikšmingiausi kūrybiniai laimėjimai. "Mažąja vabzdžių siuita" kompozitorius išgarsėjo kaip miniatiūros meistras, jo kvintetai dviem smuikams, altui, violončelei ir fortepijonui buvo šio žanro pirmieji pavyzdžiai lietuvių muzikoje, o visą kūrybą vainikavo stambios formos kūriniai, tarp kurių - 4 koncertai fortepijonui ir orkestrui.

Nemažiau reikšminga ir koncertinė bei pedagoginė Stasio Vainiūno veikla. Jis buvo pirmasis lietuvių pianistas, dalyvavęs tarptautiniame konkurse Vienoje ir pelnęs laureato vardą. Visą gyvenimą dėstęs pianistams, Stasys Vainiūnas išugdė kelias atlikėjų kartas.

Stasys Vainiūnas gimė 1909 m. balandžio 2 d. Rygoje. Muziko meninė pasaulėjauta brendo gimtajame mieste, kur pagrindiniai muzikinio gyvenimo centrai buvo konservatorija ir Nacionalinis teatras, o kūrybinį kontekstą formavo įvairių kultūrų ir stilių samplaika - latvių nacionalinė muzika, pasaulinė klasika, iš Vakarų sklindančios modernios idėjos. Stasys Vainiūnas 1923-1934 metais studijavo Rygos konservatorijoje (Arvydo Daugulo fortepijono ir Jazepo Vytuolo kompozicijos klasėse), lankė lietuvių gimnaziją (1923-1928), vertėsi privačiomis muzikos pamokomis, dirbo muzikos mokytoju lietuvių gimnazijoje (1930-1938), vargonavo Šv. Alberto bažnyčioje, vadovavo gimnazijos ir bažnyčios chorams, o 1935 m. tobulinosi Vienoje pas profesorių Eduardą Steuermanną, daugelio Schönbergo kūrinių pirmąjį atlikėją. 1931 metais įvyko pirmieji Stasio Vainiūno rečitaliai Rygoje ir Kaune, plačiai aprašyti to meto spaudoje. 1938 m. Stasys Vainiūnas išvyko į Lietuvą, kur dirbo Klaipėdos, vėliau - Šiaulių muzikos mokyklose, nuo 1942 metų - Kauno konservatorijoje, 1943-1944 metais - Kauno teatre koncertmeisteriu, o nuo 1949 metų - valstybinėje konservatorijoje Vilniuje, 1953 metais tapo profesoriumi. Stasys Vainiūnas mirė 1982 m. spalio 18 d.

Svarbiausias Stasio Vainiūno kūrybinės laboratorijos instrumentas - fortepijonas, o didžiąją kūrybos dalį sudaro instrumentiniai kūriniai - nuo smulkių pjesių iki stambių opusų. Kompozitorius sukūrė apie 30 kompozicijų fortepijonui solo, 14 orkestrinių kompozicijų (su fortepijonu ir be), 6 kūrinius įvairios sudėties kameriniams ansambliams, apie 40 solo bei choro dainų.

Stasio Vainiūno kūrybos stilistika evoliucionavo iki pat paskutinio kūrinio. Pirmiesiems kūriniams būdingos vėlyvojo romantizmo, impresionizmo tendencijos, virtuoziškumas, vėliau kompozicijų stilius pamažu įgavo ryškų tautinį atspalvį. Kompozitorius nuolat ieškojo naujų raiškos būdų, meninių sprendimų, ir vėlyvuosiuose opusuose beveik atsisakė folkloro citavimo, ne taip griežtai laikėsi klasikinių formų; melodika, harmonija, instrumentuotė tapo sudėtingesnės, spalvingesnės.

Renata Varanavičiūtė

 

Svarbiausi darbai

Vaikų kampelis pf (Siuita, 1982), Vilnius: Vaga, 1986
1. Liūdna dainelė
2. Maža sutartinė
3. Tylus vakaras
4. Išdaigos
5. Lopšinė

Muzika dviem fortepijonams ir styginių kvartetui (2pf-2vn-va-vc, 1982), Stasys Vainiūnas. Muzika dviem fortepijonams ir styginių kvartetui. - Vilnius: Vaga, 1986

Aštuonios nuotaikos op.43, pf
Stasys Vainiūnas. Aštuonios nuotaikos fortepijonui. - Vilnius: Vaga, 1981
Stasys Vainiūnas. Aštuonios nuotaikos fortepijonui. - Stasio Vainiūno pianistų konkursas
CD Birutė Vainiūnaitė, BVCD-013

Preliudas ir fuga op.42
Stasys Vainiūnas. Preliudija i fuga dlia organa. - Leningrad: Muzyka, 1982

Sonata-fantazija 
Stasys Vainiūnas. Sonata-fantazija fortepijonui. - Vilnius: Vaga, 1978
Sonatos fortepijonui. - Vilnius: Vaga, 1984
CD Birutė Vainiūnaitė. Piano. - Vilniaus plokštelių studija VSCD-070, 2000
CD Birutė Vainiūnaitė, BVCD-013

Koncertas Nr. 4, op. 40
Leningrad: Muzyka, 1977 (klavyras)
Stasys Vainiūnas. Koncertas Nr. 4 fortepijonui su kameriniu orkestru. – Stasio Vainiūno pianistų konkursas

CD Stasys Vainiūnas. Kompozitoriaus 100-osioms metinėms. – Lietuvos nacionalinė filharmonija, 2010

Subatėlė
Lietuvių liaudies šokis, 1974

Rauda
Lietuvių tarybiniai kompozitoriai M. K. Čiurlioniui. - Vilnius: Vaga, 1973

Stasys Vainiūnas. Rauda. - Vilnius: Tarptautinis M. K. Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkursas, 2009

CD Birutė Vainiūnaitė, BVCD-013

Sonata op.38
Stasys Vainiūnas. Sonata dlia skripki i fortepiano. - Moskva-Leningrad: Sovetskij kompozitor, 1976
CD Kameriniai ir simfoniniai kūriniai. - BVCD-010, 2006
CD Stasio Vainiūno archyviniai įrašai. - LRT, LRCD0046, 2009

Tyla Tekstas: Aleksys Churginas; Kalba: lietuvių
Stasys Vainiūnas. Dvi dainos A. Churgino eilėmis. - Kaunas: J. Petronio leidykla, 1997

Preliudija Tekstas: Aleksys Churginas; Kalba: lietuvių)
Stasys Vainiūnas. Dvi dainos A. Churgino eilėmis. - Kaunas: J. Petronio leidykla, 1997

Koncertas-poema op.36
Stasys Vainiūnas. Koncert-poema No.2 dlia organa i strunnogo orkestra. Partitura. - Leningrad: Muzyka, 1973

Sutartinė op. 35
Simfoninis paveikslas

Leningrad–Moskva: Sovetskij kompozitor, 1971

Kvintetas Nr.2
Stasys Vainiūnas. Kvintet No.2 dlia dvuch skripok, alta, violončeli i fortepiano. Partitura. - Leningrad: Muzyka, 1969
Vilnius: Muzikos informacijos ir leidybos centras, MILC KL005, 2005
CD Vilniaus plokštelių studija VSCD-079, 2001
CD Kameriniai ir simfoniniai kūriniai. - BVCD-010, 2006

Koncertas Nr.3 op.33
Stasys Vainiūnas. Koncert No.3 dlia fortepiano s simfoničeskim orkestrom. Klavir. - Leningrad: Muzyka, 1967
CD Kameriniai ir simfoniniai kūriniai. - BVCD-010, 2006

Koncertas Nr.3 op.33
Kūrinio pavadinimas / Kompozitorius / Instrumentuotė / Tekstas

Gimtinės pievos op.31
Siuita
Stasys Vainiūnas. Gimtinės pievos. - Vilnius: Vaga, 1965
Pjesy litovskich kompozitorov. - Moskva: Sovetskij kompozitor, 1968 ("Pakalnutės žydi")
Pjesy litovskich kompozitorov. - Leningrad: Muzyka, 1971 ("Auštantis rytas")
Lietuvių kompozitorių kūrinių transkripcijos dviem fortepijonams. Pritaikė ir redagavo Kęstutis Grybauskas. - Vilnius: LTSR aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministerija, Mokslinis metodikos kabinetas, 1971 ("Auštantis rytas")
Stasys Vainiūnas. Gimtinės pievos. - Stasio Vainiūno pianistų konkursas
CD Birutė Vainiūnaitė, BVCD-013

Baladė d-moll op.30
Stasys Vainiūnas. Baladė fortepijonui. - Vilnius: Vaga, 1964
CD Birutė Vainiūnaitė, BVCD-013

Koncertas op.28
Stasys Vainiūnas. Koncert dlia skripki s simfoničeskim orkestrom. - Leningrad-Moskva: Muzyka, 1965 (klavyras)
CD Stasio Vainiūno archyviniai įrašai. - LRT, LRCD0046, 2009

Simfonija cis-moll op.27
Leningrad: Sovetskij kompozitor, 1960
CD Stasys Vainiūnas. Kompozitoriaus 100-osioms metinėms. – Lietuvos nacionalinė filharmonija, 2010

Simfoninė poema op.17
Rapsodija

Stasys Vainiūnas. Rapsodija dlia dvuch fortepiano s orkestrom. Partitura. - Leningrad: Sovetskij kompozitor, 1962
CD Kameriniai ir simfoniniai kūriniai. - BVCD-010, 2006

Trio
Stasys Vainiūnas. Trio dlia skripki, violončeli i fortepiano. - Leningrad: Sovetskij kompozitor, 1963
Vilnius: Muzikos informacijos ir leidybos centras, MILC KL006, 2005
CD Stasys Vainiūnas. - Lietuvos radijas LRCD0002, 2007
CD Stasio Vainiūno archyviniai įrašai. - LRT, LRCD0046, 2009
CD Langas į Lietuvą. - Ars Lituanica A01, 2015

Koncertas Nr.1 op.15
Stasys Vainiūnas. Koncertas fortepijonui su orkestru Es-dur op.15. - Kaunas: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1948
CD Stasys Vainiūnas. - Lietuvos radijas LRCD0002, 2007

Mažoji vabzdžių siuita op.7
Stasys Vainiūnas. Mažoji vabzdžių siuita. - Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1949
Pjesy litovskich kompozitorov. - Moskva: Sovetskij kompozitor, 1968 ("Žiogas")
Etiudy dlia fortepiano, vyp. 3. Fortepiannaja muzyka dlia detskich muzykalnych škol. Staršije klassy. - Moskva: Sovetskij kompozitor, 1976 ("Vapsva")

Stasys Vainiūnas. Mažoji vabzdžių siuita. - Stasio Vainiūno pianistų konkursas
CD Lietuvos muzikų sąjunga LMSMBCD-020, 2001 (fragmentai)
CD Birutė Vainiūnaitė, BVCD-013

Stasys Vainiūnas. Pjesės fortepijonui. - Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1957

Upokšnis.
Lietuvių kompozitorių kūriniai aranžuoti kanklių ansambliui. Sudarė ir aranžavo Alvyda Česienė. - Kaunas: Kauno tautinės kultūros centras, 2002

Būk sveikas!
Stasys Vainiūnas (Tekstas: Salomėja Nėris; Kalba: lietuvių)
Stasys Vainiūnas. Lietuvai. Švyturys. Būk sveikas! Aukštam balsui ir fortepijonui. - Vilnius: Vaga, 1972

Preliudas
Stasys Vainiūnas. Pjesės fortepijonui. - Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1957
CD Birutė Vainiūnaitė, BVCD-013

Mažas valsas
Stasys Vainiūnas. Pjesės fortepijonui. - Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1957
Vida Krakauskaitė. Jaunasis pianistas, II. - Vilnius: Vaga, 1965
Jaunojo pianisto biblioteka, I. - Vilnius: Vaga, 1968

Lopšinė
Stasys Vainiūnas. Pjesės fortepijonui. - Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1957

Kiškių daina
Stasys Vainiūnas. Pjesės fortepijonui. - Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1957
Jaunojo pianisto biblioteka, I. - Vilnius: Vaga, 1968

Etiudas
Stasys Vainiūnas. Pjesės fortepijonui. - Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1957

Bėkit, bareliai

 

Publikacijos

LRT laida LEGENDOS

S. Žiūraitienė. Vainiūno koncertas fortepijonui su orkestru Nr.2. - Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1957
Kazys Jasinskas. Stasys Vainiūnas. - Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1960
Stasys Vainiūnas. Kūrybinės veiklos apžvalga. Dienoraščio puslapiai ir laiškai. Amžininkų atsiminimai. Parengė Ona Narbutienė. - Vilnius: Vaga, 1991
Saulinė Atkočaitytė. Stasio Vainiūno kūriniai fortepijonui. - Klaipėda: Klaipėdos universitetas, 2002

Straipsniai

LIETUVIŲ KLASIKA. Stasio Vainiūno šimtmetis (1909-1982)

2009-aisiais minint kompozitoriaus Stasio Vainiūno šimtmetį, gausiai pasipildė jo kūrybos diskografija, įvairiuose koncertuose skambėjo daug šio kompozitoriaus kamerinės, vokalinės, simfoninės muzikos. Visa tai liudija, kad šis autorius produktyviai reiškėsi įvairiose muzikos meno srityse, sukaupdamas tikrąja žodžio prasme repertuarinį ar, kitaip tariant, dažnai atliekamą kūrybos palikimą – kūrinius fortepijonui solo ir kameriniams ansambliams, simfoninius veikalus, instrumentinio koncerto pavyzdžius, taip pat vokalinės lyrikos pluoštelį, kompozicijas vargonams.

Svarbų stimulą šio kompozitoriaus kūrybos sklaidai suteikė keletas aspektų. Visų pirma pats būdamas profesionalus ir aktyviai koncertuojantis pianistas, Vainiūnas reiškėsi kaip solistas ir kamerinių ansamblių dalyvis, neretai skambindavo savo kūrybą. Antra, aktyviąją savo gyvenimo dalį jis dirbo fortepijono dėstytoju Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, buvo fortepijono katedros vedėju, tad jo muzika atrado savo vietą ir jo klasės studentų repertuare. Vainiūno kūriniai, ypač parašyti fortepijonui, įsiliejo ir į moksleivių, studentų pedagoginį repertuarą. Šio kompozitoriaus kūrybai gyvybingumo taip pat suteikė jo dukros, abi aktyvios muzikės – pianistė Birutė Vainiūnaitė ir smuikininkė Audronė Vainiūnaitė. Trečia: nuo 1965 m. kas dveji metai rengiamas Stasio Vainiūno pianistų konkursas, 1993 m. tapęs tarptautiniu, o nuo 2006 m. į jį įtraukta ir kamerinių ansamblių kategorija. Visi šie aspektai patvirtina, jog Vainiūno muzikos sklaidai lemtingų paskatų turėjo atlikėjų iniciatyva, koncertiškas šios muzikos pobūdis.

Kita vertus, Vainiūno meninė asmenybė brendo permaininguose ideologiniuose bei stilistiniuose kontekstuose. Pirmas reikšmingas šio kompozitoriaus opusas – „Mažoji vabzdžių siuita“ fortepijonui – sukurtas 1940-aisiais, žymėjusiais naujų ir esminių politinių pokyčių Lietuvoje pradžią: sovietų okupacija, paskui vokiečių okupacija (karo metais) ir vėl sovietų okupacija. Tad savarankiškas Vainiūno kūrybinis gyvenimas klostėsi okupacinėmis sąlygomis. Netrukus šiam, dar visai nedidelę kūrybinę patirtį turinčiam kompozitoriui buvo lemta tapti viena ryškiausių pokario Lietuvos muzikinės scenos figūrų. Pokario metai sykiu sutapo su reikšmingu lūžiu Vainiūno kūrybiniame gyvenime – pianisto veiklą akivaizdžiai pradėjo stelbti kompozicija, viena po kitos radosi stambios formos partitūros.

Vainiūnas ir jo amžininkai

Įprasta šį kompozitorių ir pianistą sieti su kitais dviem bemaž vienmečiais lietuvių kompozitoriais – Baliu Dvarionu (1904–1972) ir Antanu Račiūnu (1905–1984). Ir nors visų jų kūrybinis pagreitis, vertybiniai muzikos orientyrai bei žanriniai prioritetai buvo skirtingi, tačiau dėl pokaryje susiklosčiusios situacijos jie neretai buvo jungiami į vieną „grupę“, anuomet „DvaRaVa“ vadintą.

1944 m. prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, ženkliai pasikeitė Lietuvos menininkų situacija, taip pat stilistinis ir socialinis muzikinės kūrybos kontekstas. Sveikatos stoka, kaltinimai formalizmu palaužė bene svarbiausio to meto autoriteto – lietuvių profesionaliosios kompozitorių mokyklos pagrindėjo ir ilgus metus vienintelio lietuvių kompozitorių mokytojo, Leipcigo konservatorijos absolvento Juozo Gruodžio kūrybines jėgas (jis ir mirė 1948 m.). Dar karo metais anapilin išėjo nacionalinio romantizmo giją plėtojęs Stasys Šimkus (1887–1943) bei operos srityje šios linijos prisilaikęs Jurgis Karnavičius (1884–1941). Į Vakarus pasitraukė labiau modernistiškai orientuotos kompozitorių grupės nariai: Vytautas Bacevičius, Jeronimas Kačinskas, Julius Gaidelis ir Vladas Jakubėnas. Sovietų okupacija suardė natūralią Lietuvos muzikos raidą, o kaitos akivaizdoje iškilo nauji lyderiai: 4-ame dešimtmetyje stambiomis formomis (operomis, simfoniniais kūriniais ir kt.) debiutavęs Gruodžio mokinys Račiūnas; kompozicijoje protarpiais besireiškiantis, bet tuo laiku jau pripažintas pianistas ir dirigentas Dvarionas; ir pianistas, vargonininkas bei kompozitorius Vainiūnas – Rygos lietuvis, Rygos konservatorijos absolventas, iki 1938 m. gyvenęs Latvijos sostinėje.

Vainiūnas pianistas

Persikėlęs gyventi į Lietuvą, Vainiūnas ėmėsi fortepijono pedagogo darbo, tačiau jau buvo spėjęs pagarsėti ir kaip pianistas virtuozas. Šį vardą jam pelnė periodiškai rengiami rečitaliai Latvijoje ir Lietuvoje bei tarptautiniu pripažinimu paženklinta pianisto koncertinė veikla – 1933 m. jis tapo laureatu Vienos tarptautiniame dainininkų ir pianistų konkurse; 1935–1936 m. tobulinosi Vienos muzikos akademijoje prof. Emilio von Sauerio fortepijono klasėje ir epizodiškai Eduardo Steuermanno (Arnoldo Schoenbergo studento ir kūrinių atlikėjo, jo vardo medalininko) kompozicijos klasėje.

Tad Vainiūno estetinį ir meninį skonį jaunystėje formavo dviejų kultūros centrų muzikinė atmosfera – Rygos ir Vienos. Formavo jį ir paties atliekamas fortepijoninis repertuaras, kuriame svarbią vietą užėmė ne vien romantinė muzika, bet ir impresionistų kūryba. Visa tai ugdė ir brandino Vainiūno kūrybinę patirtį, kurios sąlygota jo muzika, nors tiesiogiai ir nesusisaistė su jokiom moderniom technikom, bet visada išliko „raštinga“, ori, nepalytėta sentimentalumo, perdėto jausmingumo ar lyriškų literatūrinių programų šešėlių. Ji visa alsuoja rimtimi, miesto žmogaus patirtimi, universaliomis prasmėmis. Visa tai liudija nuosekliai evoliucionavusi Vainiūno kūrybos stilistika, sudėtinga muzikos kalba bei grynosios muzikos formose kontempliuojama dvasinė patirtis. Šiuo požiūriu ypač išsiskiria jo vėlyvieji darbai, juose glūdintis skausmas, dramatizmas.

Vainiūnas kompozitorius

Kaip minėta, Vainiūno kompozitoriaus kelias prasidėjo 1940 m. „Mažąja vabzdžių siuita“. Pirmoji kūrybinio intensyvumo banga, kuomet kūryba akivaizdžiai ėmė stelbti pianisto veiklą, sutapo su niūria okupuotos Lietuvos pokario metų tikrove, kurios meniniame gyvenime įsivyravo to meto partinių ideologų propaguojamas socrealizmo stilius, reikalaujantis romantinės, liaudies dainų citatomis pagrįstos muzikos, optimistinio patoso. Pagrindinėmis oficialios meninės kūrybos gairėmis buvo skelbiami „partiškumas, liaudiškumas, masiškumas“.

Tuo metu viena po kitos gimė kompozitoriaus stambios formos partitūros – Fortepijoninis trio, Pirmasis koncertas fortepijonui ir orkestrui (1945), Rapsodija dviems fortepijonams ir orkestrui (1947), kuriose galime aptikti stilistinio margumo, romantinio mąstymo, autentišku pavidalu pasirodančių liaudies dainų melodijų, faktūrinių šablonų. Nepaisant to, ankstyvą šių kompozicijų sėkmę (pirmąkart atlikti viešai, šie opusai buvo palankiai sutikti tiek publikos, tiek kritikų) netruko aptemdyti debesys: vis giliau šaknis įleidžiant sovietų ideologiniam diktatui, pasipylė grėsmingi priekaištai kompozitoriams, kaltinant juos formalizmu, perdėtu intelektualizmu. Kliuvo ir Vainiūnui, labiausiai už Rapsodiją – individualaus stiliaus, tautinio atspalvio kūrinį, nestokojantį disonansiškumo, polifoninių darinių (kompozitoriaus braižo raidoje Rapsodijai tenka etapinė pozicija, atrandant sau artimą žanrą – sutartines).

Užklijuota „formalisto“ etiketė nulėmė ir kitų minėtų ankstyvų Vainiūno kūrinių likimus. Tik Trio turėjo progų skambėti dažniau, tuo tarpu Koncertas ir Rapsodija buvo ilgam išbraukti iš koncertinio gyvenimo. 6-o dešimtmečio pradžioje dangus kiek praskaidrėjo, įtampa atslūgo, Vainiūno muzika vėl sulaukė pripažinimo, nors dar ilgokai joje bus įžvelgiamos „žalingos tendencijos“ – esą heroizmo stoka, per didelis susižavėjimas sutartinėmis. Vis dėlto šiuo dramatišku laikotarpiu kompozitorius neišsižadėjo savo kūrybinių principų. Jausdamas ideologinį spaudimą, jis mažiausiais kompromisais sugebėjo išlaikyti kūrybinį orumą, o jo muzikos stilistika per visą gyvenimo kelią palaipsniui evoliucionavo, išsidriekdama savitu mąstymu bei stiliumi. Ypač tai pastebima jo instrumentinėje kūryboje. Vokalinės muzikos jis apskritai rašė nedaug, tad jam nebuvo sunku apeiti ir ideologiškai angažuotas temas bei jų padiktuotą skurdžią muzikinę kalbą.

Kūrybinis palikimas

Vainiūno muzikos palikime be abejonės vyrauja fortepijono tembras – tą liudija ne tik solinės kompozicijos, bet ir kameriniai ansambliai, orkestriniai opusai: keturi koncertai fortepijonui ir orkestrui, soliniai ciklai bei pavienės miniatiūros, du fortepijoniniai kvintetai, „Muzika“ dviem fortepijonams ir styginių kvartetui. Individualus šio kompozitoriaus stilius buvo palytėtas neoromantizmo ir impresionizmo tendencijų, kurios sąveikavo su lietuvių muzikiniu folkloru. Nors kompozitorius nuosekliai nesinaudojo moderniomis XX a. komponavimo sistemomis, jis nebuvo muzikos naujovių priešininkas, jomis nuolatos domėjosi. Jo kūryboje ypač daug dėmesio skiriama ritminei, harmoninei išmonei. Vėlyviems Vainiūno opusams būdinga išplėstinė (dvylikagarsė) tonacija, poliharmonija, sudėtingos intervalinės, akordinės struktūros, modalumo ar sonorikos apraiškos. Akivaizdu ir tai, kad Vainiūnas per visą savo kūrybinę veiklą išliko nuoseklus, tad jo muzika visada atpažįstama, nes grįsta tvirtais struktūriniais principais, būdingų individualių bruožų kompleksu. Tarp jų – sutartinių ataidai, akcentiniu nereguliarumu formuojamas gyvybingas pulsas, improvizaciškumas.

© Vytautė Markeliūnienė, Lietuvos muzikos link Nr. 17