Tomas Pavilionis - LMS nariai

Tomas Pavilionis: „Kiekvieno tunelio gale yra šviesa“ (2020 m. kovo 31 d.)

Žymus tenoras savaitei planuoja šeimos valgiaraštį, namuose ruošiasi būsimoms premjeroms ir žada staigmenų operos gerbėjams virtualioje erdvėje.

„Operos karantinas“ tęsiasi: apie tai, kuo gyvena namuose, pasakoja Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistas Tomas Pavilionis.

Jūsų dabartinė dienotvarkė? Kokiems pomėgiams ir darbams skiriate daugiausiai dėmesio ir laiko?

Gyvenimas teka visai kitokia vaga, nei buvo įprasta. Dabar daug daugiau laiko skiriu šeimai, buičiai, sportuoju ir, žinoma, stengiuosi palaikyti ir balso formą. Žinoma, didžiausias karantino pliusas tas, kad kaip niekada daug laiko galiu praleisti su šeima, o tai yra didelė prabanga įprastai labai užimtoje mano dienotvarkėje.

Ar randate laiko skaityti knygas, stebėti spektaklių bei koncertų įrašus, kino filmus virtualioje erdvėje? Ką galėtumėte rekomenduoti draugams ir kolegoms?

Taip, pagaliau atsirado laiko ir knygoms. Tiesą pasakius, jau senokai jų neskaičiau, ir dėl to sąžinė graužė, bet dabar kaip tik atsirado proga. Skaitau Elizabeth Lunday knygą „Slapti didžiųjų kompozitorių gyvenimai”, kurioje skelbiami anksčiau nutylėti faktai apie muzikos pasaulio garsenybes.

Visai neseniai su žmona stebėjome Giuseppe's Verdi operos „Traviata” transliaciją iš Niujorko „Metropolitan“ operos. Ne paslaptis, kad šių metų gruodį ir mūsų teatre bus „Traviatos“ premjera, kurioje svajoju dainuoti sau puikiai žinomą Alfredo partiją. O iš didžiųjų pasaulio žvaigždžių visada yra ko pasisemti asmeniniam tobulėjimui.

Kur iki karantino vyko paskutinis Jūsų pasirodymas scenoje? Kokius svarbiausius numatytus darbus teko atšaukti?

Paskutinieji pasirodymai scenoje buvo Sergejaus Prokofjevo operos „Lošėjas“ premjeriniuose spektakliuose LNOBT. Galiu pasakyti, kad scenos jau labai pasiilgau, o ypač – LNOBT scenos, nes teatras man yra kaip antri namai, kuriame praleisdavau daugiau laiko nei savo šeimos namuose. Man šiek tiek pasisekė, kad karantinas paskelbtas tam laikotarpiui, kai teatre turėjau nedaug spektaklių. Tiesa, buvo atšaukti keli koncertai kitose scenose, ir tai, žinoma, nesmagu tiek morališkai, tiek finansiškai. Bet visiems menininkams panašiai... Teko ir labai svarbų koncertą, dedikuotą mano profesionalios artistinės karjeros dešimtmečiui, nukelti į birželio mėnesį. Bet džiugu, kad pavyko nukelti, tad nereikėjo atšaukti.

Ar stengiatės repetuoti namuose? Kokias naujas partijas ar koncertines programas šiuo metu mokotės?

Be abejones, ne tik stengiuosi, bet ir rimtai dirbu. Pradėjau studijuoti Leopoldo partiją Jacques'o Fromentalio Halevy operoje „Žydė“, kuri po ilgos pertraukos kitąmet sugrįš į mūsų teatro sceną. Taip pat tobulinu Alfredo partiją būsimai „Traviatos“ premjerai, po truputį žiūrinėju ir Hercogo partiją iš kitos būsimos premjeros – G. Verdi operos „Rigoletas“. Taip pat studijuoju kūrinius įvairioms koncertinėms programoms ir, žinoma, skiriu laiko vokalinės formos palaikymui – atlieku daug balso pratimų.

Be to, turiu planų dalyvauti virtualiuose muzikiniuose projektuose. Netrukus patys tuo galėsite įsitikinti...

Ar atidžiai sekate intensyvų pandemijos naujienų srautą? O gal priešingai – stengiatės nuo jo atsiriboti?

Nori ar nenori – vis tiek seki, kas vyksta pasaulyje ir Lietuvoje. Turbūt jau išmokau atsirinkti, kurios naujienos yra tikros, naudingos, o kurios feikinės – išpūstos ir sėjančios nereikalingą paniką. Lieku optimistas: manau, negandos per porą mėnesių praeis ir grįšim į senas vėžes.

Kaip manote, ar pandemijai atsitraukus žmonės drąsiai lankys kultūros renginius?

Manau, žmonės bus atsargūs. Bent jau aš pats karantino laikotarpiui pasibaigus tikrai neskubėsiu nesisaugodamas visur drąsiai vaikščioti. Virusai nematomi ir nežinai, kada vėl gali kilti koks pandemijos protrūkis... Bet tiesa ir tai, kad žmonės bus išsiilgę kultūros renginių ir, tikiuosi, jau vasarą juose noriai lankysis.

Ką karantinas pakeitė Jūsų šeimos virtuvėje?

Kad reiktų rečiau važinėti parduotuvėn pirkti maisto, pradėjome planuoti visos savaitės šeimos valgiaraštį. Vis dažniau pavartome receptų knygas, valgome žymiai įvairesnius, anksčiau nebandytus patiekalus. Kadangi džiugina gražūs orai, nevengiame kieme užsikurti grilio.

Koks būtų Jūsų siūlomas receptas nepasiduoti jauduliui ir sveikiems sulaukti karantino pabaigos?

Svarbiausia – mažiau įsileisti neigiamų emocijų, stiprinti imunitetą. Dar – klausytis mėgstamos muzikos, perskaityti į šoną padėtas knygas ir, naudojantis proga, kokybiškai leisti laiką su šeima. Nepamiršti, kad kiekvieno tunelio gale yra šviesa, tad visos mus užklupusios negandos kažkada baigsis.

***

Tenoras Tomas Pavilionis – apie optimizmą, scenos sukaktį ir išpildytas svajones 2019

Rudenį sukanka dešimt metų nuo operos solisto Tomo Pavilionio debiuto profesionalioje scenoje.

„Jeigu kas tada būtų davęs dabartinę nuovoką, dainuoti LNOBT būčiau pradėjęs penkeriais metais anksčiau. Bet, kaip ir Kandidas, buvau naivus ir kartais bandydavau sukti lengvesniu keliu, ne visada klausydamas protingų patarimų“, – prisipažįsta tenoras.

Artėjantis LNOBT sezonas daliai anksčiau Tomo Pavilionio įkūnytų veikėjų leis pailsėti nuo scenos – nebus rodomos operos „Kapulečiai ir Montekiai“, „Sevilijos kirpėjas“, „Traviata“. Nepaisant to, nuo rugpjūčio pradžios solistui vėl teks įtemptai dirbti repeticijose, nes jo laukia pagrindinis Kandido vaidmuo sezono atidarymo premjeroje – Leonardo Bernsteino operetėje „Kandidas“. Po to seks mažesnės partijos Ritos Mačiliūnaitės šokio operoje „Amžinybė ir viena diena“ bei Sergejaus Prokofjevo operoje „Lošėjas“.

Bet kol kas solisto mintyse sukasi būtent „Kandido“ melodijos...

Kaip apibūdintumėte šį L. Bernsteino kūrinį nė karto jo negirdėjusiems?

Tai muzika, „kvepianti“ Amerika: melodinga, lengvai suprantama ir nestokojanti lengvai įsimenamų leitmotyvų. Miuziklo žanrui artima operetė, kuri anaiptol neprimena, tarkim, Johanno Strausso kurtų operečių: „Kandido“ librete galima rasti filosofinių, teologinių, netgi politinių poteksčių. Bet daugiausia – ironijos bei satyros. Žodžiu, linksmas kūrinys. O man tekusi Kandido partija jame pati gražiausia: ir solinės meditacijos, ir duetai su mylimąja Kunigunda labai melodingi.

Pilnas prieš 260 metų parašyto Voltaire‘o apsakymo pavadinimas – „Kandidas, arba Optimizmas“. Ar drąsiai vadintumėte save optimistu?

Kandidas – optimistas iki naivumo, o aš save pavadinčiau optimistu-realistu. Daug kas priklauso nuo šeimos, nuo patirtų įtakų. Kandidas vaikystėje turėjo mokytoją Panglosą – beribio optimizmo šaltinį, aiškinusį jam, kad gyvenimas bet kurioje situacijoje nuostabus ir kiekvienas žmogus vertas pasitikėjimo. Kandido įsitikinimas, kad viskas bus gerai, padeda šiam veikėjui judėti pirmyn, nepaisant kliūčių, nusivylimų ir pakeliui paliekamų aukų. O ir spektakliui prideda džiaugsmingų spalvų. Juk šimtaprocentinis žmogaus tikėjimas meile, kaip siekiamu tikslu – galinga jėga!

Kokiose situacijose baigiasi Jūsų paties optimizmas ir prasideda realizmas?

Kai reikia būti sau vadybininku – pasirašinėti sutartis, tartis dėl pasirodymų, koncertų... Tuomet padebesiais neskrajoju. Galų gale esu atsakingas už savo šeimos gerovę – vien kartojimas, kad viskas bus gerai, artimiausių žmonių nepasotins. Tačiau susidūrus su buitiniais gedimais optimistinis tikėjimas, jog viskas galiausiai išsispręs, labai praverčia.

Dainininko karjeroje optimizmas padeda lengviau išgyventi natūralias krizes ar nuosmukius. Visų gyvenimai „banguoja“, neverta iškart pulti į neviltį. Tarkim, aš operos solisto studijas sėkmingai pradėjau kaip baritonas ir vienu metu atrodė, kad didžioji scena jau ranka pasiekiama. Bet tuomet dėstytojas Vytautas Juozapaitis įžvelgė, kad esu ne baritonas, o tenoras, ir teko beveik viską pradėti nuo pradžių. Buvau pažangus studentas, o trečiame kurse nusiritau prie silpnų vidutiniokų... Bet pasitikėjau savo dėstytoju, ir tai pasiteisino – tiek bakalauro, tiek magistro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigiau puikiais įvertinimais.

Ar tenoru dainuoti sunkiau nei baritonu?

Tenorams reikalinga kitokia, daugiau lavinimo pastangų reikalaujanti vyriško balso technika. Kodėl tenorams teatruose daugiausiai moka? Todėl, kad jų mažiausia ir jų darbas pats sunkiausias. Kad ir kokią gamtos dovaną iš prigimties turėtum, darbo neįdėjęs geru tenoru netapsi. Kone kiekviena tavo paimta nata pedagogų būna rūpestingai suformuota ir nušlifuota. Tenorai priversti tobulintis visą gyvenimą, jokie įvertinimai jų, kaip ir sportininkų, nuo to išgelbėti negali. Jei stabtelėsi – būsi nublokštas atgal.

Tai žinau, nes antrą stiprią profesinę krizę patyriau prabėgus maždaug vieneriems metams po studijų, jau dirbdamas Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Rodos, dainavau toliau kaip to buvau išmokęs, o forma pradėjo kristi. Nedaug trūko, kad būčiau išvis atsisveikinęs su scena. Šiandien jau galėčiau adekvačiai priimti tai, ką pedagogai tuomet bandė įteigti, bet jaunam situacija atrodė beviltiška: girdi, kad neišdainuoji, ir nesupranti kodėl...

Džiaugiuosi, kad nevilčiai nepasidaviau. Labai padėjo Jono Sakalausko Kražiuose vasaromis organizuoti Baroko operos kursai ir ten sutikti pedagogai – Algirdas Janutas ir norvegė Barbro Marklund Petersone. Būtent jų patarimai leido siekti naujo profesinio laiptelio, dar kartą patikėti savo jėgomis ir pagaliau išsikrapštyti iš duobės.

Į paniką lengva pulti kaskart, pradėjus mokytis naują kūrinį. Rodos, prieš tai daug sudėtingesnių partijų esi įveikęs, o paimi naują medžiagą ir girdi, kad nieko gero neišeina padaryt. Tuomet ne pačios optimistiškiausios mintys apima, bet žinau, kad rasiu būdų sunkumams įveikti. Atsiras ir tinkami žmonės. Keletą metų važinėdavau į Vieną tobulintis pas tenorą Romaną Sadniką, dabar prireikus konsultuojuosi su pedagoge Elena Batoukova-Kerl, kuri dažnai atvyksta į Vilnių padirbėti su LNOBT operos solistais.

Kokiais pedagogais labiau pasitikite – tais, kurie mėgsta savo mokinius „nuleisti ant žemės“, ar tais, kurie pastabas išsako prieš tai dosniai apipylę pagyrimais? Kaip darytumėte pats?

Kol kas mokinių esu konsultavęs vos keletą – manau, dar ne laikas, per mažai metodikų esu išbandęs. Bet savo mokinius iš pradžių stengdavausi pagirti už tai, ką jiems pavyko patobulinti, ir tik tada pridėdavau: „bet, žinoma, dar reikės padirbėti...“ Jeigu žmogus prašo pamokų – vadinasi, motyvacijos jam netrūksta, o teigiamų emocijų norisi visiems. Pasakęs „čia viskas blogai“, jaunuolį demotyvuočiau: jam beliktų apsigręžti ir išeiti. Pamėginkite antrą ir trečią kartą nuoširdžiai dainuoti apie meilę po to, kai jus sumala su žemėmis...

Ką su dabartine savo patirtimi darytumėte kitaip kelyje į profesionalią sceną?

Jeigu kas būtų davęs dabartinę nuovoką, dainuoti LNOBT būčiau pradėjęs penkeriais metais anksčiau. Bet, kaip ir Kandidas, buvau naivus ir kartais bandydavau eiti lengvesniu keliu, ne visada klausydamas protingų patarimų. Pavyzdžiui, beveik nesvarstydamas be rimtų argumentų atmečiau pasiūlymą išvykti studijuoti Vokietijon, nes baigti Vilniuje pradėtas studijas atrodė paprasčiau. O juk tada buvau eilinis studentas, laisvas, be šeimos ir be nuolatinio darbo... Jei dabar galėčiau sugrįžti į tuos laikus – griebčiau savo šansą nė negalvojęs. Ir dar iš anksto surinkčiau informaciją apie visus tos akademijos dėstytojus, kad prasiveržčiau pas pačius geriausius.

Kandido kelionės po pasaulį, kaip galime suvokti iš siužeto, trunka ilgokai – kiti spektaklio veikėjai per tiek laiko spėja gerokai pasikeisti. Ar, atsigręžęs į savo vaikystės ar mokyklinius laikus, pastebite anksčiau pažinotų žmonių pokyčius?

Visi išgyvename tą jausmą, kad atsitraukę nuo mūsų kažkada gerai pažinti žmonės keičiasi. Tai, ko pasiekiame ir ko nepasiekiame, tai, ko „prisidirbame“ savo keliu keliaudami – viskas palieka pėdsaką.

Iš buvusių klasės draugų istorijų matau, kad tie, kurie turėjo aiškią kryptį ir ja tikslingai judėjo pirmyn – tie ir nuėjo toliausiai. Yra tokių, kurie tuomet nieko neveikė ir dabar nieko nesiekia. Yra gerus pažymius turėjusių, bet savęs kol kas neatradusių, ir atvirkščiai – buvusių vidutiniokų, dabar užimančių aukštus postus. O patys artimiausi mano mokyklos laikų bičiulių ramiai darbuojasi valstybinėse įstaigose arba inžinierių biuruose.

Pamenu, kad per mokyklos išleistuves mes, kaip ir kiti abiturientai, ant lapelių surašėm savo norus ir sukišom juos į butelį. Savo norą iki šiol atsimenu puikiai: parašiau, kad po dešimties metų norėčiau dainuoti Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre kaip profesionalus operos solistas. Ir ką gi? Noras išsipildė. O šį rudenį sukanka dešimtmetis, kaip dainuoju profesionalioje scenoje.

Kuo Jūsų gyvenimas pasikeitė per šį dešimtmetį?

Pirmiausia tuo, kad atsirado šeima: žmona Gabrielė ir sūnus Tomas, kuriam ši vasara – antroji jo gyvenime. Pernai visi kartu persikėlėme į savo namą prie Vilniaus, netoli Gulbinų ežero. Džiaugiamės ramybe ir gerais kaimynais, netrukdančiais man namuose repetuoti. Kartą samdytas sodininkas, pjovęs mūsų veją, net pagyrė, kad gražiai dainuoju... O žoliapjovė juk ūžė garsiai!

Pakalbėję abu su sodininku sutarėm, kad jei žmogui jo darbas, koks jis bebūtų, patinka – toks darbas virsta malonumu. Kol to nėra – vyksta nuolatiniai ieškojimai, kurie gresia virsti begaliniais.

Jūs pats – iš tų, kuriems jaunystėje teko išmėginti ne vieną užsiėmimą: prekybos agento, žuvelių augintojo, laidotuvių giedotojo... Kas iš sukauptų patirčių vis dar praverčia šiandien?

Naujuose namuose įsirengiau profesionalų 900 litrų talpos akvariumą su vandens filtravimo sistema, apie kokį svajojau nuo paauglystės. Tad žuvytes auginu iki šiol. Mano akvariume plaukioja ryškiaspalviai Afrikos ciklidai, kurių gimtinė – giliame Tanganikos ežere, ir kitos to paties ežero žuvys. Kol kas jos dar jaunos, užaugę bus dvigubai didesnės. Ir visos – plėšrūnės, sugebančios apsiginti, tad taikioms rūšims mano akvariume būtų riesta...

Neseniai stebėjau pirmąjį šiame akvariume vykusį nerštą: neršė dugne sudėtose kriauklėse gyvenantys Tanganikos kriauklinukai. Su kokia milžiniška energija tos mažos rainos žuvelės puola dvigubai didesnes, gindamos savo jauniklius! Žmonėms būtų ko iš jų pasimokyti.

***

Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro trupė įveiks 300 km ir į Mažeikius atveš nuostabų koncertą 2019-09-16

Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras Vilniuje 100-ąjį sezoną pradėjo operos „Kandidas“ premjera, visi bilietai į tris spektaklius buvo išparduoti. Pagrindinį Kandido vaidmenį paruošė ir atliko tenoras Tomas Pavilionis. Lapkričio 5 d. Mažeikių kultūros centro didžiojoje salėje solistas kartu su kolege, to paties teatro dainininke Aiste Pilibavičiūte padovanos muzikos gerbėjams nuostabų dviejų dalių koncertą. T. Pavilionis šiemet mini dešimties metų profesionalioje scenoje sukaktį, per šį dešimtmetį solistas sukūrė įsimintinų operos spektaklių vaidmenų, surengė šimtus koncertų Lietuvoje, dalyvavo prestižiniuose kompaktinių plokštelių įrašymuose kartu su Kauno miesto valstybiniu simfoniniu orkestru ir pasaulio operos žvaigždėmis Dmitrij Chvorostovkij ir Lawrence Brownlee, buvo apdovanotas įvairiais operos įvertinimais. T. Pavilionis publiką žavėjo koncertuodamas su populiaria pop klasikos grupe „elFuego“.

Lietuva gali didžiuotis ne tik krepšininkais ar kitais sportininkais, garsinančiais ją pasaulyje, bet ir operos solistais Asmik Grigorian (šiais metais pripažinta geriausia pasaulyje), Violeta Urmana, Edgaru Montvidu, Kostu Smoriginu, Merūnu ir kitais, dainuojančiais geriausiuose pasaulio operos teatruose, visada išliksiančiuose lankomiausių teatrų repertuarų istorijoje. Koncerto „Operos fiesta“ atlikėjai tvirtai žengia pasirinktu muzikos keliu, kurdami grožio ir pozityvios energijos šventes.
Galbūt ne visi išsiruoš į Vilnių, į Operos ir Baleto teatrą, todėl tikrai verta pasiklausyti šio teatro solistų, kol jie dar randa laisvą dieną atvykti į kitą miestą, kol jų dar nepasiglemžė pasaulis.

Vienintelio ir geriausio operos teatro Lietuvoje artistai paruošė populiarią klasikos programą, kurios desertas – švelnūs, karšti Tomo ir Aistės duetai, primenantys apie neišsenkančią, niekada nesibaigiančią meilę. Skambės Gounod, Donizetti, Dvorak, Lehar, Puccini, Verdi operų arijos, duetai, ansamblio atliekami kūriniai, dainos iš miuziklų ir operečių, neapolietiški romansai. Koncerte dalyvaus ir labai populiarus styginių kvartetas „Archi Quartett“. Muzikantai groja Operos ir baleto teatro simfoniniame orkestre. Kvartetas atlieka ne tik klasikos kūrinius, bet ir parengia aranžuotes bei groja žinomų kino filmų muziką ar net pop kūrinius. Tokie kvarteto koncertai pritraukia jaunesnę auditoriją.

Beje, apie auditoriją. Klasikinės muzikos ir operos klausytojai yra labai įvairūs – nuo jaunų porelių iki senjorų. Senjorai vertina tai, kas per amžius išliko ir dar išliks daug tūkstančių metų, o jaunimas atranda operą ir klasikinę muziką. Klasika dabar madinga ir jauna! Operos solistai, kaip T. Pavilionis ir A. Pilibavičiūtė, įkūnija herojus, kurie savo amžiumi nedaug skiriasi nuo jų, kai kurie Puccini ar Verdi operų veikėjai yra netgi jaunesni už juos!

***

Terapija meile klasikos koncerte? (2018-08-08)

Moksliniais tyrimais įrodyta, kad klasikinė muzika nėra tik gražus menas, kurį būtinai reikia suprasti, ji teigiamai veikia žmogaus sveikatą. Leidinyje „Journal of Health Psychology“ yra paskelbtas tyrimas, atliktas, tikrinant kraujo spaudimo lygį: žmonės, kurie klausosi klasikinės muzikos turi mažesnį kraujo spaudimą nei žmonės, kurie jos nesiklauso. Tyrėjai įsitikinę, kad klasikinė muzika gali padėti sveikti streso sujaudintai širdžiai ir kaip teigiamas rezultatas yra kraujo spaudimo sureguliavimas. Anot mokslininkų, klasikinė muzika ir ypač atliekama gyvai gali pakelti nuotaiką, padėti užmigti, sumažinti skausmą.

„Klasikos degustacija“ rengėjai patvirtina šią mokslininkų atliktą studiją – po gražių, meilės žodžių sklidinų italų klasikinės muzikos koncertų žmonės išeina plačiai šypsodamiesi, džiaugsmingi ir pakylėti. „Juokauju, kad bilietas į mūsų koncertą – tai visada laimingas loterijos bilietas, nes jis suteikia ramybės ir meilės jausmų mūsų sieloms,“- teigia koncertų prodiuserė Vigailė Karpavičiūtė.

Šį sekmadienį, rugpjūčio 12 d., Kurhauzo salėje lankysis ypatingas svečias – Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro vedantysis tenoras Tomas Pavilionis. Jis surengs solinį italų klasikinių dainų ir neapolietiškų romansų koncertą „Meilė Neapolyje“. Daugelį metų solistas dainavo populiarios klasikos grupėje „Elfuego“, pastaruosius keletą metų T.Pavilionis žavi gerbėjus Lietuvoje ir pasaulyje naujais tenoro vaidmenimis, soliniais koncertais, dainuoja kartu su mylima žmona Gabriele Lileikaite-Pavilione. Šis jaunas artistas pasižymi nepaprasta charizma, kuri uždega net patį abejingiausią klausytoją salėje, itališkas dainas traukia ne tik italų kalba, bet ir lietuviškai, todėl salė gali prisijungti ir pajusti bendrą dainavimo energiją. Talentingas, Dievo apdovanotas balsu, tikintis savimi ir kryptingai einantis savo operos dainininko keliu Tomas Pavilionis netruks užkariauti ir pasaulio didžiąsias scenas. Tad koncerto rengėjai ragina apsilankyti koncerte Palangoje, nes kas žino, kur solistą pakvies klasikinės muzikos gerbėjai pasaulyje.

Tomui Pavilioniui akompanuos Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro pianistas, koncertmeisteris Aleksandras Vizbaras, ne kartą akomponavęs a.a. Virgilijui Noreikai, o paskutinį kartą grojęs būtent Palangos Kurhauzo salėje. Aleksandras dovanos kelis solinius kūrinius – jie bus tarsi vyšnios ant torto ir netikėtai nustebins publiką.

***

Operos tenoras Tomas Pavilionis vilioja į susitikimą su italų klasika. 2018-06-26,

Tomas Pavilionis kviečia į intensyvų ir dvasingą italų klasikinių dainų bei neapolietiškų romansų koncertą „Meilė Neapolyje“ Palangos Kurhauzo salėje.

Koncerto programa sudaryta iš skirtingo temperamento kūrinių: po melancholiškos dainos seka aistringa serenada ar džiaugsmu pulsuojantis valsas. Kompozitorių Eduardo di Capua, Ernesto De Curtis, Rodolfo Falvo, Ruggero Leoncavallo bei kitų ir poetų Vincenzo Russo, Giambattista De Curtis, Giovanni Capurro bei kitų meilės peripetijas Tomas interpretuoja su jaunatvišku maksimalizmu ir gaivališka jėga. Kiekvienąkart tenoras kuria „čia ir dabar“, niekas nežino, kas jį įkvėps sudainuoti kitaip - į koncertą atėjusi jo pirmoji muzikos mokytoja, dirigentas Martynas Staškus ar jo mūza, koncerto vedėja, jo žmona Gabrielė. Publika visuomet yra jo pasirodymo veikėjai. Todėl Tomą Pavilionį smagu išgirsti vėl ir vėl.

T. Pavilioniui akompanuos Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro pianistas Aleksandras Vizbaras, kuris taip pat atliks kelis solo kūrinius.

Italų klasikos koncertų ciklą prie jūros pristato kompanija „Klasikos degustacija“ ir kviečia atrasti įvairius klasikinės muzikos skonius.

Funiculi Funicula (Funikulierius), Luigi Denza, Peppino Turco
Šį vakarą, Nina mano, aš kylu į kalną.
Ar tu žinai kur?
Ten, kur tavo nedėkinga širdis manęs daugiau nebežeis
Provokuojančiomis gudrybėmis!
Kur dega ugnis, bet jei tu pabėgsi,
Aš tave paleisiu!
Neseksiu paskui tave, nei kankinsiu tavęs,
Tik žiūrėsiu, tik žiūrėsiu.
Eikime, į viršūnę mes eisime!
Funiculi funicula, funiculi funicula!
Į viršūnę mes eisime, funiculi funicula!
Automobilis kyla į kalną, pažiūrėk, pakilo aukštai
Tiesiai į viršūnę, tiesiai į viršūnę!
Jis užkilo, paskui sugrįžo, o dabar sustojo!
Viršūnė sukasi ir sukasi
Sukasi aplink tave!
Mano širdis dainuoja tą pačią melodiją –
Tekėk už manęs, tekėk už manęs!

***

Žinomo operos solisto kelio pradžia - Klaipėdoje. 2018-03-28, 08:45

Tomas Pavilionis, vedantysis Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro tenoras, operos solisto karjerą pradėjo Klaipėdoje. 2009 metais valstybiniame muzikiniame teatre jis vaidino Buratiną to paties pavadinimo J. Gaižausko operoje. Buratinas – tai žinomo italų rašytojo Carlo Collodi personažas Pinokis (it. pinocchio). Nedidelis sutapimas Italijos tema - žavingą itališką programą „Meilė Neapolyje“ solistas planuoja pristatyti Klaipėdos koncertų salėje iš karto po šventų Velykų – balandžio 5 dieną.

„Klaipėdai jaučiu ypatingus sentimentus, nes būtent šiame mieste pirmą kartą dainavau operoje. Todėl su dideliu džiaugsmu dainuosiu gražiausias meilės dainas balandžio 5 d.“, - į artėjantį koncertą kviečia Tomas.

Tenorui akompanuos Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro dirigentas maestro Martynas Staškus su kameriniu orkestru. Koncerte skambės romantinės italų ir neapolietiškos meilės dainos – „O sole mio“ (O saule mano), „Funiculi funicula“, „Dicitencello vuje“ (Pasakyk jai tai), „Torna a Surriento“ (Sugrįžk į Sorento), „Mattinata“ (Rytas) bei kitos. Daugelis koncerto programos kūrinių tapo klasikinės muzikos repertuaro dalimi, jas dainavo ir dainuoja geriausi italų ir kitų šalių tenorai, tarp jų - Tito Schipa, Luciano Pavarotti, Franco Corelli, Enrico Caruso, Jose Carreras, Placido Domingo, Andrea Bocelli, Rolando Villazonas ir kiti. Kai Tomas uždainuoja jas lietuviškai, publika mielai traukia kartu.

Tomas Pavilionis žinomas iš populiariosios klasikos grupės “elFuego” laikų. Dainininkas geba perteikti klasikinės muzikos grožį, sukuria užburiančią atmosferą, kai kurie gerbėjai nepraleidžia nė vieno solisto spektaklio ar koncerto Lietuvoje.

„Kai jis dainuoja, man nebereikia jokių vaistų, aš gaunu pačią geriausią sveikatos, grožio dozę“, - atsiliepia viena ištikima tenoro gerbėja.

Tomas Pavilionis kryptingai žengia operos keliu, savo talentingomis interpretacijomis džiugina Lietuvos ir kitų šalių klasikinės muzikos gerbėjus. Profesionalai jį paskatina ir įvertina įvairiomis nominacijomis bei prizais, tačiau labiausiai atlikėją įkvepia publikos aplodismentai, asmeninės padėkos, nuoširdžios šypsenos bei palinkėjimai. Beje, antrus metus iš eilės Tomas kviečiamas į prestižinį tarptautinį operos festivalį Krasnojarske. Čia jis dainuoja Lenskį P.Čaikovskio operoje „Eugenijus Oneginas“ bei šventiniame uždarymo koncerte. Krasnojarske, kuriame gimė iškilusis operos baritonas D. Chvorostovskis, opera yra itin vertinama, mėgstama ir puoselėjama.

***

Tenoras Tomas Pavilionis su įdomia palyda atveža Klaipėdai klasikos koncertą “Meilė Neapolyje” 2018-03-14

Balandžio 5-ąją Klaipėdos koncertų salėje su įdomia palyda koncertuos talentingas lietuvių tenoras Tomas Pavilionis. Solistas dainuoja pagrindinius vaidmenis Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, jau sulaukė pripažinimo užsienyje, yra pasirodęs su operos superžvaigždėmis Lawrence’u Brownlee ir Dmitrijumi Chvorostovskiu.

33 metų T.Pavilionis operos solisto karjerą pradėjo 2009 metais Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Už Nemorino vaidmenį G. Donizetti operoje „Meilės eliksyras“ šiame teatre 2014 m. jis buvo nominuotas „Auksiniam scenos kryžiui“ ir „Padėkos kaukei“. Pradėjęs dainuoti LNOBT 2015 m. atlikėjas sužibo „Operos vilties“ apdovanojimu ir savo nuosekliu darbu įrodė, kad iš tiesų yra išsipildanti viltis. Teatre Tomas dainuoja Alfredą G. Verdi „Traviatoje”, Rodolfą G.Puccini „Bohemoje”, grafą Almavivą G. Rossini “Sevilijos kirpėjuje” bei kitus įsimintinus vaidmenis.

Pasak Tomo, svarbiausios savybės, kurių reikia operos solistui, tai – pasitikėjimas savimi, užsispyrimas, drąsa ir meilė muzikai bei savo klausytojams. Dėl savo svajonės dainuoti operoje Tomas aukojo ir aukoja šventes, laisvalaikį. „Aš labai myliu savo darbą, jis - mano gyvenimo pašaukimas“, - sakė T. Pavilionis.

„Tai puikaus lyrinio balso savininkas. Lietuvoje nėra daug tenorų, jis šiuo metu teatre - vienas pagrindinių“,- teigė LNBOT dirigentas Martynas Staškus. Jis Klaipėdos koncertų salėje diriguos T.Pavilionio koncerte kameriniam orkestrui.

Pripažinimas ir vertinga patirtis

Antrus metus iš eilės T.Pavilionis kviečiamas į Krasnojarsko valstybinį operos teatrą Lenskio vaidmeniui P.Čaikovskio operoje „Eugenijus Oneginas“ bei dalyvauja tarptautinio festivalio „Operos žvaigždžių paradas“ iškilmingame koncerte. Būtent Krasnojarske gimė iškilus operos baritonas D.Chvorostovskis, todėl pagerbdamas šį charizmatišką atlikėją Krasnojarsko operos ir baleto teatras pasivadino jo vardu. XI tarptautinis šių metų „Operos žvaigždių paradas“ buvo dedikuotas taip pat šiam artistui. Šiais metais festivalyje pasirodys net 30 dainininkų ir dirigentų iš Italijos, Prancūzijos, Suomijos, Belgijos, Slovakijos, Meksikos, Lietuvos, Latvijos ir Rusijos. Tai, kad Tomas dalyvauja tokio aukšto lygio tarptautiniame festivalyje, yra jo pripažinimo ženklas. „Būti pripažintam svetur labai malonu. Žinau, kad gražių žodžių sulaukiu ne todėl, kad esame draugai ar pažįstami, o todėl, kad publikai iš tiesų patiko mano darbas scenoje. Šiemet Krasnojarske buvo itin šalta žiema, o spektaklių publika – labai šilta. Opera šiame mieste yra itin mėgstama, žiūrovai savo simpatijas reiškia aistringai“, - pasakojo T.Pavilionis.

Svajoja apie Niujorką

Anot Tomo, geras spektaklis yra tas, kuriame sekasi visiems - ne tik jam vienam. „Scenoje turime dirbti kaip komanda, nes jei kažkam griūva spektaklis, retai sekasi ir kitiems. Tas pats koncertuose - turime susižaisti, susigroti su kolegomis. Kaskart galvoju, kaip nustebinti publiką, sukurti koncerte jaukią ir šiltą atmosferą, kad atėję žmonės iš tiesų atsipalaiduotų ir gerai praleistų laiką, padainuotų kartu. Man svarbu, kad publika pajustų šventę, būtų pakylėta ir išsineštų teigiamas emocijas“, - dėstė tenoras. Iš visų ruoštų partijų artimiausia Tomui yra Ch.Gounod Faustas. „Tai nuostabaus grožio muzika“, - trumpai paaiškino artistas. Kaip ir daugelis operos dainininkų, jis svajoja dainuoti Niujorko „Metropolitan Opera“ teatre, o jo svajonių vaidmuo šiuo metu - Arturas V.Bellini „Puritonuose“.

Kvies dainuoti kartu

Balandžio 5-ąją koncerte „Meilė Neapolyje“ Klaipėdos koncertų salėje tenoras kvies pasiklausyti romantinių italų klasikinių dainų. Prieš tai koncertas vadinosi “Įsimylėjęs kareivis”, organizatoriai pakeitė į iškalbingesnį pavadinimą – daugelis dainų yra neapolietišku dialektu apie meilę Neapolyje. Tai melomanams gerai žinomos italų neapolietiškos dainos „O sole mio“ (O saule mano), „Funiculi funicula“, „Dicitencello vuje“ (Pasakyk jai tai), „Torna a Surriento“ (Sugrįžk į Sorento), „Mattinata“ (Rytas) bei kitos. Daugelis koncerto programos kūrinių tapo klasikinės muzikos repertuaro dalimi, jas dainavo ir dainuoja geriausi italų ir kitų šalių tenorai, tarp jų - Tito Schipa, Luciano Pavarotti, Franco Corelli, Enrico Caruso, Jose Carreras, Placido Domingo, Andrea Bocelli, Rolando Villazonas ir kiti. Kai Tomas uždainuoja jas lietuviškai, publika mielai traukia kartu.

Aukoja tauriems tikslams

„Į visus mūsų 2018 metais rengiamus koncertus kviesime senelių namuose gyvenančius senjorus nemokamai ir dovanosime po 50 eurocentų nuo parduotų bilietų moterų krizių centrams. Jau esame surengę dešimtis klasikinės muzikos koncertų įvairuose Lietuvos ir Latvijos miestuose. Pastebėjome, kad ir mažesniuose miestuose žmonės mielai ateitų į tokius koncertus, tačiau ne visada išgali įsigyti bilietą. Todėl labai svarbu verslui remti klasikinę kultūrą. Nuolatiniu mūsų koncertų gerbėju jau tapo kompanija „Metmatus“, - džiaugėsi koncertų„Klasikos degustacija“ prodiuserė Vigailė Karpavičiūtė, kviesdama ir kitų Lietuvos įmonių atstovus apsilankyti jos rengiamuose koncertuose.

***

Operos solistas Tomas Pavilionis grįžta į Klaipėdą: „Tai buvo startas mano karjerai“ 2017-02-07, 10:12

Vasario 10 d. (penktadienį) Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre bus rodoma G. Donizetti komiška opera „Meilės eliksyras“. Vieną iš pagrindinių vaidmenų, romantiškąjį Nemoriną, įkūnys žymus operos solistas Tomas Pavilionis. Šiuo metu Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre dirbantis atlikėjas užsimena, kad jo Nemoriną klausytojai išgirs gerokai ūgtelėjusį ir patobulėjusį.

„Meilės eliksyro“ premjera Klaipėdoje vyko 2013 m. Vėliau T. Pavilionis Nemorino partiją atliko ir kitame „Meilės eliksyro“ pastatyme, 2015 m. Vilniuje. „Šiam vaidmeniui tobulinau balsą pas italų profesorius, kelis kartus vykau į Italiją – dabar mano „bel canto“ gražesnis, patį vaidmenį esu dar giliau išnagrinėjęs, labiau išjautęs, įdėjęs daugiau darbo – tikiu, kad tai bus matoma ir girdima“, - sakė solistas.

Anot atlikėjo, skirtingi pastatymai leido jam pajusti įvairias personažo briaunas ir nuspalvinti jį kitais asmenybės atspalviais. „Vilniuje „Meilės eliksyro“ pastatymas buvo klasikinis, o Klaipėdoje šiuolaikiškesnis. Sostinėje veiksmas vyko maždaug tuo metu, kokį operai numatė ir G. Donizetti, o pajūryje jis nukeltas į šiandieną. Ir pats Nemorinas kitoks – Vilniuje jis buvo paprastas kaimietis, o Klaipėdoje – fotoreporteris. Kitas laikotarpis ir aplinkybės, tad natūralu, kad ir personažai, bei jų bendravimas kitoks“, tikino T. Pavilionis.

Solistas pripažino, kad Nemorinas yra jam artimas personažas, „tai vaidmuo mano balsui ir tipui, džiaugsiuosi jį vėl atlikdamas“. Anot T. Pavilionio, Nemorino asmenyje jis randa nemažai patrauklių bruožų, „tai nuoširdus ir visais bei viskuo tikintis herojus. Man pačiam nuoširdumas yra viena iš didžiausių vertybių, tiesa, jei jis nebalansuoja ant naivumo ir perdėto patiklumo ribos“.

Beprotiškai įsimylėjęs Nemorinas spektaklyje yra tarsi apakinamas meilės, savo mylimosios Adinos akivaizdoje jį apima drovumas ir nepasitikėjimas savimi. T. Pavilionio nuomone, net jei spektaklyje ši būsena hiperbolizuojama, ji atpažįstama visiems, bent kartą patyrusiems meilės jėgą. „Koks bebūtų gyvenime – ekscentriškas, drąsus, pašėlęs – įsimylėjęs žmogus dažniausiai tampa drovus. Tai – vienas iš įsimylėjimo etapų, kuris įveikiamas ryžtu, pastangomis. Juk ir spektaklyje stebuklingasis meilės eliksyras nėra tikras – Nemorinas savo mylimąją užkariauja pats, savo jėgomis, tikėjimu. Mylinčio žmogaus atkaklumas ir yra meilės eliksyras“, - svarstė operos solistas.

Šv. Valentinos dienos išvakarėse rodomas spektaklis kvies prisiminti įsimylėjimo jaudulį, jį lydinčius kuriozus ir augančios meilės grožį bei jėgą. Neseniai pats sukūręs šeimą T. Pavilionis samprotavo, kad visos skirtingos ir viena kitą keičiančios meilės stadijos jam yra gražios, „patikimas, potraukis, įsimylėjimas ir po jo ateinanti meilė – manau, kad svarbūs visi meilės etapai. Man pačiam visada didelį įspūdį palieka žmonės, kurie nugyvena visa gyvenimą drauge ir vis dar laiko vienas kitą už rankos. Tai aukščiausia meilės forma ir mano siekiamybė“.

Kelis metus ant Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro scenos nelipęs T. Pavilionis atviravo, kad šis teatras jam yra svarbus kaip vieta, kurioje buvo padėti tvirti būsimos karjeros pamatai, „čia pradėjau profesionalią veiklą – galiu atsiliepti tik teigiamai. Teatre dirbau su šauniu ir draugišku kolektyvu. Klaipėdoje įgijau aktorinių įgūdžių, tad atvykęs į Vilnių šiuo aspektu buvau lygiavertis kitiems atlikėjams. Jaunam, ką tik mokslus baigusiam žmogui ateiti į profesionalią sceną yra sunku, tad Klaipėdai esu dėkingas už didelį startą“. Atlikėjas pripažino, kad teatre užsimezgusios draugystės tęsiasi ir išvykus į Vilnių, „bendraujame su Mindaugo Rojaus šeima, su Roku Spalinsku. Kaskart viešėdamas Klaipėdoje užsuku ir į teatrą – pasilabinu su jo žmonėmis. Jau ir dabar nekantraudamas laukiu, kol vyksiu ruoštis spektakliui“.

2013 m. „Meilės eliksyras“ sulaukė didelio publikos palaikymo, o jo profesionalumą patvirtino geriausio tų metų spektaklio titulas, apdovanojimas „Padėkos kauke“. 2014 m. solistas Tomas Pavilionis už Nemorino vaidmenį buvo nominuotas „Auksiniam scenos kryžiui“. Spektaklio režisierė Daina Adama Adamkevičiūtė, dirigentas Martynas Staškus, dailininkė Marta Vosyliūtė.

***

T. Pavilionis debiutui „Meilės eliksyre“ ruošėsi Taline 2015.09.08

Jaunas perspektyvus tenoras Tomas Pavilionis, tik pernai iš Klaipėdos atvykęs darbuotis į Vilnių, jau spėjo pelnyti 2014 metų operos vilties apdovanojimą už tris vaidmenis Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre – Alfredą „Traviatoje“, Grafą Almavivą „Sevilijos kirpėjuje“ ir Kornetą to paties pavadinimo šiuolaikinėje operoje.

Sausio 24 d. Tomas Pavilionis palypės dar vienu profesinės karjeros laipteliu – LNOBT pirmą kartą dainuos romantiškąjį Nemoriną Gaetano Donizetti operoje „Meilės eliksyras“.

T. Pavilionis tik ką grįžo iš Talino, kur savo iniciatyva buvo nuvykęs pas garsų vokalo pedagogą Paolo di Napoli ruošti Nemorino partijos. Su šiuo metu Estijoje dirbančiu italų specialistu lietuvių tenoras gilino itališkojo „bel canto“ dainavimo įgūdžius.

Tiesą sakant, Nemoriną T. Pavilionis jau yra dainavęs Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, tačiau uostamiestyje „Meilės eliksyras“ atliekamas lietuviškai, o sostinėje – originalo kalba, t. y., itališkai. Profesionalai patvirtins: dainuoti kita kalba nėra menkas pokytis.

Investicija į savo meistriškumą solistui neatrodo beprasmė, juk pajėgūs tenorai laukiami visose pasaulio scenose.

Į LNOBT 31-erių Tomas Pavilionis pirmą kartą įžengė prieš keletą metų, suvaidinęs Buratiną Jurgio Gaižausko operoje vaikams. Vėliau atliko nedideles partijas klasikinėse operose. Proveržiu tapo 2014 m. vasarį sukurtas Korneto vaidmuo Onutės Narbutaitės operoje „Kornetas“, po kurio praėjus vos kiek daugiau nei mėnesiui T. Pavilionis jau dainavo Gioachino Rossini operos „Sevilijos kirpėjas“ premjeroje Grafą Almavivą.

Iki praeito sezono jis buvo Klaipėdos VMT solistas, šį sezoną tapo LNOBT trupės nariu.

Debiuto „Meilės eliksyre“ reikšmę sustiprina ir T. Pavilionio scenos partneriai bei darbas su dirigentu. Adiną dainuos 2014 metų geriausia operos soliste pripažinta Joana Gedmintaitė – viena iš ryškiausių šiuometinių LNOBT primadonų. Šarlataną Dulkamarą atliks Arūnas Malikėnas – subtiliu komiko talentu apdovanotas vienas profesionaliausių Lietuvos operos solistų, už šį vaidmenį pelnęs „Operos švyturį“ ir „Auksinį scenos kryžių“. Belkorę dainuos Tomas Tuskenis, Džanetą – Marta Vosyliūtė.

Diriguos pastatymo muzikos vadovas Modestas Pitrėnas.

***

Per Naujuosius apdovanoti Metų solistai 2014-12-19
Iškilmingo Naujųjų metų Gala koncerto metu Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre gruodžio 31 d. apdovanoti geriausi 2014 metų operos ir baleto solistai – sopranas Joana Gedmintaitė, baleto solistė Kristina Gudžiūnaitė, tenoras Tomas Pavilionis ir baleto solistas Stanislavas Semianiura.

Apdovanojimai geriausiesiems teikiami jau tryliktus metus, tačiau šiųmetė naujovė ta, kad premijas įsteigė privatūs rėmėjai – Nerija Kasparienė, Raminta Kuprevičienė bei Danutė ir Raimundas Petrauskai. Šia naujove norima paskatinti privačios mecenatystės idėją.

Nauja buvo ir tai, jog premijos įteiktos didžiojoje teatro scenoje gausiai susirinkusios publikos akivaizdoje, o pati ceremonija tapo ypatingu šventinio koncerto akcentu, papildžiusiu išskirtinį garsaus Argentinos tenoro Jose Curos pasirodymą Vilniuje.

Antroje koncerto dalyje į sceną išėjęs Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro generalinis direktorius Gintautas Kėvišas pasveikino publiką ir pasidžiaugė įvairia bei intensyvia teatro veikla praėjusiais metais. Kreipdamasis į laureatus vadovas pažymėjo augančią geriausių teatro solistų meninę brandą, jų demonstruojamą rimtą požiūrį į savo profesiją, nesidairant vienadienės šlovės.

Metų operos solistės apdovanojimą Joana Gedmintaitė pelnė už Rozinos vaidmenį Gioachino Rossini operoje „Sevilijos kirpėjas“ ir įspūdingą Violetos vaidmens debiutą Giuseppe’s Verdi operoje „Traviata“. Solistę pasveikinusi Nerija Kasparienė steigdama premiją įprasmino savo vyro, žurnalisto, ilgamečio „Amerikos balso“ bendradarbio Romo Kasparo atminimą.

Metų baleto soliste išrinktai Kristinai Gudžiūnaitei apdovanojimą įteikė ilgametė LNOBT baleto trupės rėmėja Raminta Kuprevičienė. K. Gudžiūnaitė apdovanojimą pelnė už Auroros vaidmenį Piotro Čaikovskio balete „Miegančioji gražuolė“ ir Mari balete „Spragtukas“.

Operos ir baleto Vilties premijas įsteigė Danutė ir Raimundas Petrauskai. Jiedu scenoje sveikino Metų operos vilties apdovanojimą pelniusį tenorą Tomą Pavilionį ir Metų baleto viltimi išrinktą Stanislavą Semianiurą. T. Pavilionis premiją pelnė už Korneto vaidmenį to paties pavadinimo Onutės Narbutaitės operoje, Grafo Almavivos vaidmenį „Sevilijos kirpėjuje“ ir ryškų debiutą Alfredo vaidmeniu „Traviatoje“.

S. Semianiura apdovanotas už Dezirė vaidmenį balete „Miegančioji gražuolė“ ir Princo vaidmenį balete „Spragtukas“.

***

Tomas Pavilionis: „Į operos teatrus mane įvesdavo Buratinas“ 2014 Vasario 28

Savaitgalį trisdešimtmetis solistas Tomas Pavilionis atliko pagrindinį vaidmenį romantiškoje Onutės Narbutaitės operoje „Kornetas“. Tačiau apie jauno dainininko kelią į operos sceną šįkart kalbėjomės be romantikos akinių.

„Herojus išgyvena vieną meilės naktį, ir ta meilės naktis jį nužudo“, – taip savo naują pastatymą trumpai apibūdina režisierius Gintaras Varnas, „Kornetą“ dar vadinantis dviejų valandų eilėraščiu.
Todėl Tomo Povilionio, kuriam teko garbė premjeroje išgyventi šį eilėraštį, klausiu, ar jis laiko save romantišku žmogumi.
„Kasdienybėje esu ne tiek romantikas, kiek jautrios sielos žmogus. Mane lengva įžeisti. Todėl sudėtinga dirbti su režisieriais, kurie repeticijose šaukia, rėkia, neleidžia išsakyti savo nuomonės. Suprantu, kad taip daro sąmoningai, siekdami sužadinti ir atskleisti gilesnes atlikėjo emocijas, bet man toks darbo metodas turbūt netinka“, – prisipažįsta solistas.
G.Varną Tomas vadina įspūdingiausiu lig šiol savo sutiktu režisieriumi. Klaipėdos muzikiniame teatre, repetuojant Giacomo Puccini „Džanį Skikį“, teko padirbėti ir su kita žymia sostinės režisiere Yana Ross. O štai reikliosios Dalios Ibelhauptaitės rankos jaunas solistas kol kas ragavo tik dalyvaudamas koncerte „VCO Rock“, tačiau ateityje ketina įsilieti į „Vilnius City Opera“ spektaklius.

Tarp operos ir populiariosios muzikos

Užaugęs Kaune, o po studijų porą metų gyvenęs Klaipėdoje, dabar tenoras džiaugiasi galėdamas vadinti save vilniečiu. Mat nuolatinės kelionės iš uostamiesčio, kur ketverius metus dirbo Muzikinio teatro solistu, į sostinę, kur repetuoja populiariosios klasikos grupė „el Fuego“, per tuos metus gerokai įgriso.
T.Pavilionis atvirai pasakoja, kad iš pradžių su „el Fuego“ uždirbtos lėšos sudarė maždaug keturis penktadalius jo pajamų, o uždarbis iš operinės veiklos – likusį penktadalį. Dabar, persikėlus į sostinę ir vaidmenų Nacionaliniame operos ir baleto teatre sąrašui ilgėjant, abi pajamų dalys proporcingai išsilygino. Ir nors visi senieji „el Fuego“ trio nariai (be tenoro Tomo, nuo pat grupės įsikūrimo joje dainavo baritonas Jonas Sakalauskas ir bosas Eugenijus Chrebtovas) vis dažniau pasirodo pagrindinėje šalies operos scenoje, atsisakyti koncertinės veiklos vyrukai kol kas neketina, nes papildomi pinigai kišenių neplėšia.
Ir jei sulauktų pasiūlymo tapti etatiniu Nacionalinio operos ir baleto teatro, kuris dabar patiria tenorų stygių, solistu, Tomas dar pasvarstytų, ar verta jį priimti: juk toks nuolatinis įsipareigojimas galėtų kliudyti koncertams su „el Fuego“. Šiaip ar taip, tenoro karjera Vilniuje vis tiek įsibėgėja: lygia greta su „Korneto“ repeticijomis Tomui teko mokytis ir grafo Almavivos vaidmenį Gioachino Rossini operoje „Sevilijos kirpėjas“, kurios premjera Nacionaliniame operos ir baleto teatre numatyta balandį. Vienu iš šios operos dirigentų taps ispanas Alexis Soriano, praėjusių metų pabaigoje Valdovų rūmuose pristatęs Madrido karališkajame archyve aptiktą XVIII amžiaus operą „Everardas II – Lietuvos karalius“. Joje pagrindinį vaidmenį taip pat atliko T.Pavilionis.
Ir nors grafo Almavivos partiją jam jau teko dainuoti Klaipėdos muzikiniame teatre, solistas tikina, kad darbo dėl to nesumažėja, mat Klaipėdoje ši opera atliekama lietuviškai, o sostinėje teks dainuoti originalo kalba – itališkai. Analogišką kalbinę transformaciją teks išgyventi ir Alfredui iš Giuseppe’s Verdi operos „Traviata“: Tomo debiutas vilnietiškame šios operos pastatyme jau planuojamas, kaip ir debiutas Piotro Čaikovskio operoje „Eugenijus Oneginas“, kurioje atliks Lenskio vaidmenį.
Pirmuoju solisto vaidmeniu Nacionaliniame operos ir baleto teatre tapo Buratinas to paties pavadinimo Jurgio Gaižausko operoje vaikams. Tomas juokauja, kad šis ilganosis personažas jį tiesiog persekioja, mat karjerą Klaipėdos muzikiniame teatre irgi pradėjo nuo Buratino.
Prisimename ir tai, kad nei Buratino, nei Alfredo, nei Korneto ar grafo Almavivos vaidmenų jo repertuare galėjo nebūti, mat studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje T.Pavilionis pradėjo kaip baritonas, o ne kaip tenoras. Tik įpusėjęs bakalauro programą ir patekęs į dėstytojo Vytauto Juozapaičio rankas vaikinas išgirdo naujieną, kad yra ne baritonas, o tenoras. O tuomet teko daug ką pradėti iš naujo: iki tol gaudavęs puikius specialybės įvertinimus, puikiai atlikdavęs Ūdrio dainą iš Vytauto Klovos operos „Pilėnai“, Tomas staiga pasijuto „tenoru atsilikėliu“, kuriam anaiptol nebe tarptautiniai vokalistų konkursai rūpėjo. Kaip baritoną jį jau buvo pasirengęs priimti gimtojo Kauno muzikinis teatras, o kam reikalingas neišlavintas tenoras? Todėl dar po poros metų gavęs darbą Klaipėdos muzikiniame teatre, pasiūlymo ilgai nesvarstė.
„Šiandien esu laikomas bręstančiu spinto tenoru, kuriam kol kas tinka lyriniai vaidmenys. Tačiau raumenys tvirtėja, balsas stiprėja, ir kas žino – gal po dešimtmečio galėsiu ir dramatinę Otelo partiją dainuoti“, – prognozuoja atlikėjas.

Juokas pro ašaras

Tiesa, dar iki „el Fuego“ T.Pavilionis sugebėdavo padoriai užsidirbti ten, kur niekam nerūpėjo jo balso tipas, – giedodamas laidotuvėse. Mat dar mokydamasis vidurinėje mokykloje būsimasis solistas vargonuodavo netoli namų esančioje Kauno Šilainių bažnyčioje, tad reikiamą repertuarą žinojo neblogai. Išvažiavus studijuoti sostinėn, su pinigais buvo striuka. Tada ir pamatė laikraštyje skelbimą, siūlantį darbą gerą balsą ir elektroninį sintezatorių turinčiam žmogui.
Dėl balso „Dainų dainelės“ laureatui abejonių nekilo, tačiau prireikė pradinės investicijos sintezatoriui įsigyti. Vis dėlto investicija atsipirko su kaupu: netrukus Tomas gedulingose ceremonijose tapo toks populiarus, kad metė giedotojų firmą ir pradėjo individualią veiklą. Paskaitos, žinoma, kentėdavo, tačiau kiek tikro gyvenimo pamatė! Juk giedodavo ir šarvojimo salėse, ir kapinėse, ir netgi per gedulingus pietus, kurie išmetus burnelę Lietuvoje dažnai baigiasi visai negedulingai. „Kartą, pamenu, laidotuvininkai apskritai įsilingavo lyg per vestuves, o giminaičiai teisinosi, kad tokia buvusi paties mirusiojo valia: matyt, linksmų plaučių žmogaus būta“, – prisiminęs šypsosi Tomas.
Bet ypač gerai jis pamena vienos tremtinės laidotuves ir jose prie kapo duobės kito tremtinio rėžtą įkvėptą kalbą, prasidėjusią žodžiais: „Ir išvežė mus, jaunus, raudonais traukiniais…“ Po to prasidėjo ilgas ir nuoseklus pasakojimas apie tai, kaip velionė tame traukinyje susipažino su kareiviais ir su jais susidraugavo… Kai šypsotis pradėjo ne tik atokiau kapo duobės stovintys laidotuvininkai, bet ir velionės duktė, kunigas ryžosi kalbėtoją nutraukti…
Nepaisant anekdotiškų nutikimų, Tomą nuo šio darbo pradėjo persekioti košmariški sapnai ir depresyvios mintys. Negelbėjo nė atsiribojimas: ilgainiui išmoko „nepastebėti“ velionių, tik ateidamas užmesdavo akį į nuotrauką, kad žinotų, kam giedoti amžiną atilsį: mirusiajai ar mirusiajam. Užtat užsigrūdino, giedodamas kapinėse žiemą. Nors tenoras laikomas jautriu ir dažnai savininkui problemų keliančiu balsu, solistas prieš „Korneto“ premjerą drąsiai vaikštinėjo lauke be kepurės.

***

Operos dainininkas Tomas Pavilionis: „Visiškai nuogas į sceną neičiau“ 2013-03-27

Po prancūzų kompozitoriaus Ch. Gounod operos „Faustas“ premjeros Vilniuje interviu su operos dainininku Tomu Pavilioniu, sukūrusiu pagrindinį Daktaro Fausto vaidmenį:

Kaip jaučiatės po įvykusios Ch. Gounod operos „Faustas“ premjeros?

Jaučiuosi gerai. Dirbome labai sunkiai, padarėme didelį ir gražų darbą. Kaip ir prieš visas premjeras mane kamavo nerimas, atrodė, kad pritrūko laiko. O kadangi Teatro arenoje neturėjome galimybės daug repetuoti, tai teko nemažai repetuoti kelioms dienoms likus iki premjeros, todėl buvo itin neramu, ar bus balsas, ar būsiu geros fizinės formos. Daktaro Fausto vaidmuo - sudėtingas, su juo aš bręstu kaip operos solistas, man tai patinka. Daktaras Faustas – prieštaringa asmenybė, kuri kuo daugiau sužino, tuo labiau supranta, kad nieko nežino. Visa opera - tai Daktaro Fausto haliucinacija, jo vidinių aistrų, kurios visą gyvenimą buvo užslėgtos knygomis, išlaisvinimas. Nelengva įkūnyti tokį personažą. Šis vaidmuo verčia mane tobulėti. Ypač sunku vaidinti genijų, turintį daug gyvenimiškos ir visokios kitokios patirties, kai iš tikrųjų jos dar nėra tiek daug. Tuomet žvelgi aplinkui : į tėvus, gimines, artimuosius, pažįstamus, ieškai juose „Fausto“ bruožų ir tikrai atrandi. Šis vaidmuo mane privertė tobulėti ne tik kaip operos solistą, bet ir kaip aktorių. Darbas su režisieriumi Artūru Areima, leido į operą pažvelgti per kitą prizmę nei mes, vokalistai, esame įpratę, kitaip ieškoti ir atrasti savo personažą, net kitaip suprasti visą operos libretą. Už tai jam dėkoju. Didžiausias sunkumas buvo prancūzų kalba, nes ligi tol nebuvau prancūziškai dainavęs nei vienos arijos, sąmoningai vengiau šios kalbos, man ji atrodė itin sunki. Dabar džiaugiuosi šia pažintimi, tačiau dar daug reikės tobulintis.

Dauguma Jus labiau atpažįsta kaip populiariosios grupės „El Fuego“ narį, o iš tikrųjų dirbate labai daug operos srityje. Ar neapmaudu? Papasakokite apie savo operos solisto karjerą? Kaip ji prasidėjo ir kaip vystosi šiuo metu?

Nejaučiu dėl to apmaudo. „El fuego“ yra populiariąją muziką atliekanti grupė, jos klauso žymiai didesnis žmonių ratas, dėl to ir esu daugiau pažįstamas kaip „El fuego“ grupės narys. O pirmieji žingsniai operos solisto karjeroje buvo dar besimokant Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje prof. Vytauto Juozapaičio klasėje, kai pradėjau dirbti Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Šiuo metu sakyčiau einu laiptelis po laiptelio į priekį. Dirbu Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, taip pat pradedu ruoštis Nemorino vaidmeniui G. Doniceti operoje „Meilės eleksyras“ Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, kur šį sezoną jau atlikau Bura tiną J. Gaižausko operoje vaikams „Buratinas“, Gastoną Dž. Verdi operoje„Traviata“ ir Alfredą J. Štrauso operetėje „Šikšnonsparnis“.

Pradėjote operos dainininko karjerą Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, kas toliau? Pagrindinis šio teatro repertuaras – operetės. Ar Jums artimas šis žanras, o gal vis dėlto labiau veržiatės į operą?

Aš save laikau operos solistu ir tikrai neslėpsiu , kad opera man yra arčiau širdies nei operetė. Tačiau, kaip bebūtų, operetės žanras, su kuriuo teko susipažinti Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre (ten sukūriau vaidmenis: Grafas J. Štrauso operetėje „Vienos kraujas“, Alfredas J. Štrauso „Šikšnosparnis“, Aristidas P. Abrahamo operetėje „Balius Savojoje“) man taip pat davė labai daug naudos – laisvumo scenoje, pasitikėjimo savimi.

O kaip populiarioji scena? Ar nesinori dainuoti vien lengvosios muzikos žanrą? O gal atvirkščiai, - tai tik laikina stotelė? Ar nesunku suderinti skirtingus muzikos stilius?

Populiarioji scena - kitas pasaulis, kuris taip pat man patinka, čia gali labiau atsipalaiduoti ir būti savimi, nereikia kurti personažų, joje esi toks koks esi. O ar tai laikina, galiu atsakyti tik tiek, kad nėra nieko laikinesnio už amžiną. O skirtingų muzikos stilių suderinamumas man tikrai nėra problema, gal dėl to, kad pop muziką dainuoju tokiu pat operiniu vokalu.

Kokie kiti naujausi vaidmenys Jūsų dosjė? Ką išskirtumėte, kuo norėtumėte pasidžiaugti?

Tai Alfredas J. Štrauso operetėje „Šikšnosparnis“, kurį sudainavau Lietuvos nacionaliniame operos teatre ir Artūras Z. Liepinio muzikinėje dramoje „Adata“, pastatytoje Klaipėdos muzikiniame teatre.

Kas Jums sudėtingiausia dainininko profesijoje?

Myliu šitą profesiją, nors ji itin sunki ir negailestinga, bet minutė plojimų po pasirodymo atperka visą sunkiai įdėtą darbą.

Ar turite baimės jausmą prieš lipant į sceną?

Šitas jausmas visada yra, tik seniau jis buvo didesnis, dabar išmokau jį valdyti.

Ar yra kokių nors įmantrių dalykų, kurių griebiatės sunegalavęs prieš pasirodymus?

Tikrai yra. Kai būni užkimęs, kartais tenka saują tablečių išgerti ir leidžiamų vaistų prisileisti, kad galėtum nors valandą padainuoti. Tačiau paskui po tokio padainavimo savaitę tenka tylėti. Būna tokių atvejų. O ką daryti, kai afišose pavardė įrašyta, esi užkimęs, pakeisti nėra kam?

O koks yra Tomo Pavilionio laisvalaikis? Kokie kiti pomėgiai, veikla?

Mėgstu pakeliauti, gegužę skrisiu pailsėti i Maljorką.

Ar turite silpnybių? Kokių?

Kartais pritrūksta valios ir kantrybės.

Kas jums yra tabu?

Visiškai nuogas į sceną neičiau.

Ar nebuvo mintis išvykti iš Lietuvos kaip ir daugeliui gerai dainuojančių operos solistų?

Kyla minčių visokių. Aš neatmetu tokios galimybės, nors išvykti gyventi iš Lietuvos tikrai nenoriu.

O gal išduosite svajonę bent vieną?

Metropoliteno operos teatras Niujorke.