Vaclovas Paketūras

Kompozitorius, LMTA profesorius
Gimimo data: 1928-01-27
Mirties data: 2018-02-15
Mirties vieta Vilnius, Antakalnio kapinės
Meno kūrėjo statusas

Patvirtintas 2005 m. lapkričio  11 d.
Kultūros ministro įsakymu Nr. VĮ - 513

Mokyklos
Nuo 1935 m. iki 1941 m. Joniškio pradžios mokykla, Joniškio vals. Utenos apsk. (dabar: Joniškio sen., Molėtų rasj.)
Nuo 1946 m. iki 1953 m. Vilniaus J. Tallat-Kelpšos muzikos mokykla
Nuo 1948 m. iki 1949 m. Vilniaus suaugusiųjų bendrojo lavinimo mokykla
Nuo 1949 m. iki 1952 m. Respublikinė neakivaizdinio mokymo 10-tė vidurinė mokykla
Aukštosios mokyklos
Nuo 1952 m. iki 1953 m. Vilniaus pedagoginis institutas ( vienas semestras)
Nuo 1953 m. iki 1958 m. Lietuvos Valstybinė Konservatorija (dabar: Lietuvos muzikos ir teatro akademija)
Darbovietės
Nuo 1948 m. iki 1949 m. Vilniaus J. Tallat-Kelpšos muzikos mokykla (Pečkurys)
Nuo 1949 m. iki 1950 m. Vilniaus J. Tallat-Kelpšos muzikos mokykla (Muzikos instrumentų derintojas)
Nuo 1953 m. iki 1958 m. Vilniaus vaikų septynmetė Muzikos mokykla (Teorinių disciplinų dėstytojas)
Nuo 1955 m. iki 1959 m. Vilniaus J. Tallat-Kelpšos v. Muzikos mokykla (Teorinių disciplinų dėstytojas)
Nuo 1958 m. iki 1959 m. Lietuvos Valstybinė Konservatorija (Dėstytojas antraeilėse pareigose)
Nuo 1959 m. iki 1971 m. Lietuvos Valstybinė Konservatorija (Dėstytojas pirmaeilėse pareigose)
Nuo 1966 m. iki 1971 m. Lietuvos Kompozitorių sąjunga (Valdybos atsakingas sekretorius)
Nuo 1971 m. iki 1986 m. Lietuvos Valstybinė Konservatorija (Docento pareigose)
Nuo 1986 m. iki 2012 m. Lietuvos Valstybinė Konservatorija (Profesoriaus pareigose)
Mokslinis laipsnis

Docento vardas suteiktas 1971 m.,
Profesoriaus - 1986 12 12  d.,

 

Apdovanojimai

 

Biografija

 Vaclovas  PAKETŪRAS. CURRICULUM  VITAE

Gimiau 1928 m. sausio 27 d. Gruodiškių kaime, Joniškio valsčiaus, Utenos apskrities (dabar – Gruodiškių kaimas, Molėtų rajonas), mažažemio valstiečio šeimoje, kurioje augome keturi vaikai.

• 1958 m. baigiau Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija), kompozicijos katedros prof. Ed. Balsio kūrybos klasę, įgydamas kompozitoriaus ir pedagogo kvalifikaciją. 
• 1953-1958 metais dirbau Vilniaus septynmetėje vaikų muzikos mokykloje (dabar – Vilniaus B. Dvariono vaikų muzikos mokykla) mokytoju.
• 1955-1959 m. – dėsčiau Vilniaus J. Tallat - Kelpšos muzikos mokykloje (dabar - Vilniaus konservatorijoje) kompozicijos, elementariosios muzikos teorijos, harmonijos ir solfedžio disciplinas.
• 1958-1961 m. – Lietuvos valstybinės konservatorijos (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) Muzikos teorijos katedros dėstytojas; 1961-1973 m. – vyr. dėstytojas; 1973-1974 m. – docentas; 1974-1986 m. – Kompozicijos katedros docentas; 1986-2012 m. – Muzikos teorijos katedros profesorius.
• Docento vardas suteiktas 1971 m., nostrifikuotas - 2001 12 04 d.,
•  Profesoriaus - 1986 12 12  d., nostrifikuotas – 1993 04 14 d.
• 2005 m. Suteiktas meno kūrėjo statusas.
• Nuo 2012 07 01 pensininkas.

• Sukurta: 17 knygų, 220 muzikos kūrinių (jų tarpe – 130 dainų), 55 straipsnių autorius.

Leidiniai:

• Trys instrumentinės pjesės (1965);  Du romansai (1965); Preliudija ir fuga (1968); "Oi tu, ąžuol, ąžuolėli" (1969); Trys liaudies dainos balsui solo su fortepijonu (1969); "Koncertas violončelei ir simfoniniam orkestrui" (1970; "Gamos - duetai" (su A. Griciumi, 1974); "Solfedžio diktantai" (1976); Skamba kanklės (1978); "Harmonijos uždaviniai" (su V. Čepliausku, 1978 ir 1984); "Harmonijos liniuotė" (1979); "Laisvoji balsavada" (1981); "Koncertas kanklėms" (klavyras, 1983); "Tėvynės rytas" (1986); „Elementarioji muzikos teorija” (1995); „Variacijos altui Ir fortepijonui” (1999).

• Pedagoginės muzikos kūriniai: 3 muzikinių pratimų sąsiuviniai vid. m-klų II - IV kl. (1970); "Pratimai pradedantiems smuikininkams" (1974, 1976) ir kt
Naujausieji darbai:
• „Harmonijos pratybų užduotys I d.” (2002); „Harmonijos pratybų užduotys II d.” (2003);                 
•  "Harmonijos paskaitų tezės ir jų pavyzdžiai" (I dalis, 2003); "Harmonijos paskaitų tezės ir jų pavyzdžiai " (II dalis, 2004); "Preliudai ir fugos I" (2004); "Preliudai ir fugos II" (2005).
• „Klasikinės  harmonijos  pagrindai  I ir II d.“  (2006);   „Harmonijos pradmenys“// Internetinis ciklas „Nuotolinio mokymosi kursas “  (2008);
• „Elementarioji muzikos teorija“ parengiamiesiems LMTA kursams“ (2008);
•  „Elementarioji muzikos teorijos liniuotė“ (2010).
Muziką simfoniniams kūriniams:
• "Sigutė" (1957);  "Baladė apie Ievą" (1958);  "Kapričio" (1959); "Legenda apie karį" (1962).
Koncertai:
• Violončelei su orkestru (1963); Kanklėms su liaudies instrumentų orkestru (1963), variantas su simfoniniu orkst. (oranž. Sergejaus Borisovo) 2010 m.
Konkursuose premijas laimėjo kūriniai:
• "Ką mergelės myli", žodž. A. Jasiūno (1955); "Kaip gera per gimtąją žemę žygiuoti", žodž. A. Matučio (1959); "Audėjėlė", žodž. R. Škemienės (1969); „Baikim pradalgėles“, žodž. R. Škėmienės 1969); „Žengė pulkas“, žodž. P. Gaulės (1970);  "Eina saulė miegoti", žodž. P. Gaulės (1971).
Kameriniai kūriniai:
• “Variacijos altui ir fortepijonui" (1955); Styginis kvartetas (1956); baladė styginių inst. orkestrui (1968);
• apie 50 kūrinių liaudies instrumentams, virš 40 kūrinių chorams, iš jų: "Prieš kalną beržai" (1956); "Ant kalno malūnėlis" (1971); "Aš turėjau brolužėlį" (1973) ir kt.
Apdovanojimai:
• 1957 m. suteiktas I-jo jaunimo festivalio laureato vardas ir diplomas už „Variacijas altui ir fotepijonui“.
• 1959 m. Lietuvos TSR Kultūros ministerijos PAGYRIMO RAŠTAS už IV respublikinio moksleivių turistų – kraštotyrininkų sąskrydžio dainos sukūrimą.
• 1965 m. įteiktas Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumo GARBĖS RAŠTAS už pasiektus laimėjimus, vystant respublikos liaudies ūkį, mokslą ir kultūrą.
• 1965 m. apdovanotas Tarybų Lietuvos 25-ųjų metinių ATMINIMO ŽENKLU už gerą darbą ir aktyvią visuomeninę veiklą.
• 1970 m. apdovanotas Tarybų Sąjungos Aukščiausios Tarybos Prezidiumo JUBILIEJINIU MEDALIU už pasiektus laimėjimus V. I. Lenino 100-jų gimimo metinių proga.
• 1974 m. apdovanotas  „1973 m. socialistinio lenktyniavimo nugalėtojo“ ŽENKLU. Analogiški ženklai  gauti 1976 ir 1981 metais.
• 1975 m. Lietuvos Respublikinė Turizmo Taryba apdovanojo GARBĖS RAŠTU  už dalyvavimą II Respublikiniame konkurse „Turistinė daina – 75“ ir užėmusi Antrą vietą.
• 1978 m. Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumo įsaku suteiktas Lietuvos TSR NUSIPELNUSIO MENO VEIKĖJO GARBĖS VARDAS už nuopelnus ugdant tarybinį muzikos meną ir vaisingą pedagoginę bei aktyvią visuomeninę veiklą.
• 1983 m. Lietuvos Valstybinės Konservatorijos GARBĖS RAŠTAS  už kūrybingą pedagoginį darbą, komunistinį studentijos auklėjimą.
• 1987 m. apdovanotas Tarybų Sąjungos Aukščiausios Tarybos Prezidiumo DARBO VETERANO medaliu.
• 1988 m. Lietuvos TSR  Aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministerijos GARBĖS RAŠTAS už gerą mokslinį ir kūrybinį darbą bei aktyvią visuomeninę veiklą 60-ties metų sukakties proga.
• 1988 m. Lietuvos TSR „Žinijos“ draugijos valdybos prezidiumo apdovanoja PADĖKOS RAŠTU  už aktyvų dalyvavimą  muzikos propagavime.
• 1998 m. Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos PADĖKOS RAŠTAS už svarų kūrybinį ir pedagoginį darbą 70-ties metų sukakties proga.
• 2007 m. Lietuvos Kultūros ministerijos apdovanojimas „Lietuvos Dainų Šventės „BŪTIES RATU“ ženklu.
• 2008 m. Lietuvos respublikos Švietimo ir mokslo ministerijos  GARBĖS ŽENKLAS už ilgalaikę vaisingą pedagoginę ir visuomeninę veiklą, svarų įnašą į šalies muzikos edukacijos ir kūrybos barą.
• 2011 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Senato ir Rektorato apdovanojo GARBĖS MEDALIU, pažymint virš pusės šimtmečio trunkantį vaisingą pedagoginį darbą, parengtus muzikos teorijos vadovėlius, Akademijos teisinių aktų ir kvalifikacinių dokumentų ekspertizę bei konsultavimą, aktyvų dalyvavimą Akademijos bendruomenės gyvenime.

          Kita veikla:
• 1966-1971 m. – Lietuvos kompozitorių sąjungos Valdybos atsakingas sekretorius; 1971-1979 m. – Valdybos narys; 1979-1987 m. – Revizijos komisijos narys.
• Nuo 1995 m. – Lietuvos muzikų sąjungos narys, nuo 1996 m. (iki dabar) – Revizijos komisijos pirmininkas.
• Nuo 2011 m. Lietuvos mokslininkų sąjungos Tarpdisciplininės muzikologijos grupės narys.
• Pirmojo ir antrojo tarptautinio J. Švedo liaudies instrumentų atlikėjų konkurso žiuri komisijos pirmininkas (2000, 2004).
            Įvairiu laiku taip pat dalyvavau ir kitų institucijų darbe:
                           
• Dainų ir šokių ansamblio „Lietuva” meno tarybos narys;
• Respublikinių meno saviveiklos namų meno tarybos narys;
• Lietuvos Kultūros ministerijos kamerinės, liaudies instrumentų muzikos ir pedagoginio repertuaro įsigijimo komisijos narys;
• “Žinijos” draugijos literatūros ir meno mokslinės tarybos narys.

            Veikla Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje:

• 1975-1985 m. – Lietuvos valstybinės konservatorijos (dabar – Lietuvos muzikos akademija)   Tarybos narys;
• 1985-1993 m. – Tarybos mokslinis sekretorius;
• 1993 – 2001 m. LMTA Senato Ekspertų komisijos sekretoriaus.
• 1993 - 2005 m.  LMTA Senato sekretoriaus;
• Nuo 2005 m. - Senato paskirtas ekspertas patikrinti ar pateikti pedagoginiam mokslo vardui gauti ir pedagogo pareigoms užimti dokumentai atitinka  LR ir LMTA  galiojančius įstatymus ir nutarimus.

• Nuo 1989 m. bendradarbiauju su Muzikinės enciklopedijos redakciją: parašiau 160 straipsnių, redaguoju ir redaguoju  kitų  autorių  straipsnius.
 Nuo 1998 m. dalyvauju Visuotinės enciklopedijos paruošimo darbe: parašiau 12 straipsnių.

• Užsienio kalbos: rusų ir lenkų (laisvai), vokiečių (skaitau su žodynu).

            2013 08 28 Vaclovas Paketūras

                                                Kelias į muzikos pasaulį

                                                         Gimtinė

       Pakeliui iš Pabradės į Molėtus, prie Arino ežero, yra nedidelis Joniškio miestelis, galima sakyti, bažnytkaimis. „Seniausias šaltinis, kuriame minimas Joniškis (pavadinimo originalas- Janiszki) - 1554 m. gruodžio 4 d. Vilniaus tijūnystės Nemenčinės-Linkmenų valsčiaus inventorius. Jame rašoma apie Joniškio dykvietę, kurioje gyveno Narko Jutrikovičius su sūnumi Jonu, turėję 11 margų žemės. Visi likę plotai buvo apaugę miškais, kuriuose gausu pelkių ir ežerų“ - rašo  Jolanta Liubeckaitė  straipsnyje „Joniškiui 450“.

       Už trijų kilometrų nuo Joniškio miestelio, šiaurės kryptimi, netoli Molėtų vieškelio yra  Gruodiškių kaimas – mano tėviškė. Šio kaimo žemė buvo skurdi: kalneliai smėlėti, pakalnės užpelkėjusios, apaugusios menkaverčiais krūmais ir viksvomis. Nors mūsų šeimai priklausė apie 20 ha žemės, dirbamos vargu ar susidarė daugiau negu 10 ha. Per kaimą, per pelkes tekėjo nežymus, be konkrečių krantų upeliukas, kuriuo pavasarį iš Arino ežero lydekos atplaukdavo neršti net iki  mūsų pievų. Mes, vietiniai gyventojai, šio upeliuko vardo nežinojome, tik vėliau paaiškėjo, kad jis turi labai gražų Drigunkos vardą.

       Gimiau Gruodiškių kaime, valstiečio Broniaus Paketūro šeimoje 1928 sausio 27 dieną. Kaimas nedidelis, jį sudarė tik du kiemai. Kiekvienas kiemas turėjo po dviejų galų namą, o juose  gyveno po dvi  šeimas. Mes gyvenome viename name su Kosto Rutkausko šeima (jis  buvo nupirkęs žemę iš mano tėvelio brolio Aleksandro, kuris, pardavęs savo dalį, persikėlė gyventi į lenkų okupuoto Vilniaus krašto Daukšių kaimą). Kitame Gruodiškių kaimo name gyveno mano tėvo pusbrolio Juozo Paketūro ir Antano Šileikos šeimos.

       Iš vaikystės laikų prisimenu prie namo kieme augusią didžiulę Berės veislės kriaušę, kuri kiekvienais metais užaugindavo gausų nuostabaus skonio kriaušių derlių. Šalia augo geltonų slyvų giraitė, kuri mažam vaikui atrodė didelė ir paslaptinga, o užvertęs aukštyn galvą matydavau kabančius pilnus paslapčių slyvų kamuoliukus, kurių skonis buvo ypatingas. Kieme augo didelis mums priklausantis sodas, pilnas obelų ir kriaušių. Pavasarį dalį žydinčio sodo Joniškio miestelio žydai išnuomodavo „pagal žydėjimą“. Vasarą jie pastatydavo palapinę, saugodavo išnuomotas obelis ir kriaušes bei rinkdavo krituolius. Mums, vaikams, buvo didelė pramoga pasėdėti palapinėje, padėti surinkti nuo žemės vaisius. Kartais nuo sargo gaudovame net saldainį. 

       Žemė jos savininkams buvo išdalinta rėžiais, kurie tarp raistelių sudarė nedidelius tinkamus žemdirbystei plotelius. Mano tėveliai su K.Rutkausku sutarė keltis į vienkiemius, kad būtų patogiau dirbti žemę ir, reikalui esant, sausinti pelkes ir raistelius bei plėsti dirbamos žemės plotus. Į vienkiemį kėlėmės 1936 metais.

       Pirmiausia ankstyvą pavasarį iš kaimo į vienkiemį buvo perkeltas kluonas, kad būtų kur sudėti pašarą gyvuliams šerti žiemą. Po to perkeltas tvartas, o rudeniop ir troba. Prieš žiemą suspėta virtuvėje pastatyti duonkepį pečių ir aptvarkyti vieną kambarį. Bet nesuspėta iškasti  šulinio, - geriamą vandenį naudojome iš netoliese trykštančio tyro vandens šaltinio. Tik kitais metais netoli šaltinio iškastas šulinys aprūpindavo mūsų šeimą kokybišku geriamuoju vandeniu. Bulvėms ir daržovėms laikyti buvo iškastas ir įrengtas patikimas rūsys, kuris saugojo mūsų išaugintas gėrybes žiemą nuo šalčio.

       Tuo metu mūsų tėvelis susirgo paslaptinga liga, kurios atsiradimo  priežasties nustatyti ir skirti gydymo negalėjo net Molėtų ir Utenos gydytojai. Kojoje atsiverdavo žaizda, iš kurios kartu su pūliais eidavo kaulo atplaišos. Vienai žaizdai gyjant, atsiverdavo kita, ir taip kartojosi be perstojo vasarą ir žiemą. Vienu metu Utenos gydytojai net rekomendavo ligotą koją amputuoti. Bet koks žemdirbys be kojos, todėl tėvelis operacijos atsisakė. Štai tokiomis sunkiomis sveikatos sąlygomis mes kėlėmės į vienkiemį. Tėvelis buvo labai nagingas žmogus, mokėjo dirbti visus ūkyje reikalingus darbus. Buvo geras stalius, todėl trobesių perkėlimui vadovavo pats, meistro samdytis nereikėjo, ir šeimai tai buvo didelis palengvinimas.

       Žiemojant pirmąją žiemą vienkiemyje pas mus apsilankė tolima giminaitė, kuri pamačiusi nuvargusį, su skaudama koją gulintį tėvelį išklausinėjo apie ligos simptomus ir patarė padaryti didžiųjų miško skruzdžių vonias. „Receptas“ buvo toks: užvirinti kuo didesnį puodą vandens, į verdantį vandenį suberti skuzdėlyną su šapais ir skruzdėlėmis ir, vėl užvirinus, supilti į indą, į kurį ligonis galėtų atsisėsti ir panardinti kojas. Pirmą kartą būti ne daugiau kaip 10 min, kartojant procedūrą po dviejų savaičių – 15 min, dar po dviejų savaičių - iki 25 min. Jei dar žaizdos neužgytų, procedūrą pakartoti dar kartą, o jei užgis, tai gydymo procedūrą nutraukti.

       Sulaukus pavasario, mama iš miško atnešė maišą skruzdėlyno, išvirė ir tėvelį pasodino į šį viralą. Skruzdžių vonia tėvelį paveikė taip, kad po 10 min. pats iš vonelės išlipti nepajėgė, reikėjo iškelti. Bet žaizdos ryškiai pradėjo gyti. Po dviejų savaičių procedūra buvo pakartota ir ... stebuklas! - žaizdos užgijo, o naujos neatsivėrė. Trečiojo gydymo karto net nereikėjo. Daugiau iki pat gyvenimo pabaigos tėvelis dėl kojų jokių problemų neturėjo. Ko nesugebėjo padaryti kvalifikuoti gydytojai, padarė paprasta kaimo moterėlė. Nuo to laiko visi mūsų šeimos nariai iki dabar jaučiame didelį dėkingumą miško skruzdėlėms, jas labai globojame ir saugome. Tik jos suteikė tėveliui galimybę gyventi, būti darbingam ir sulaukti žilos senatvės.

       Atsigavęs po ligos tėvelis kasė griovius, sausino balas, plėtė dirbamos žemės plotus, gerino dirvožemį ir siekė ūkininkauti taip, kad į žemę įdėtas triūsas atsilygintų gausesniu derliumi.

       Mes šeimoje augome keturi vaikai: aš, brolis Jonas, seserys Enrika ir Irena, kuri, baigiantis karui, susirgo poliomielitu ir mirė. Likome trys vaikai. Nuo pat vaikystės dirbome kartu su tėvais. Su broliu turėjome po nedidelį dalgį ir kartu su tėvu šienaudavome pievas, padėdavome pjauti žiemkenčius ir vasarojų, o paaugę ardavom ir akėdavom laukus.  Prie darbo buvome pratinami nuo pat mažens. Jei pramagoms reikėdavo kokio prietaiso ar įnagio, buvome raginami pasidaryti patys. Turėjome pasidirbę rogutes, net po kelias poras slidžių, o iš senų, jau sudilusių dalgių pasidarėme ir pačiūžas. Kiek paaugę, karo metais mudu su broliu sumeistravome net medinį dviratį, su kuriuo buvo smagu nuo kalnelio nudardėti žemyn. 

       Persikėlus į vienkiemį, tėvas pradėjo veisti sodą. Sodinukus augino ir skiepijo pats, kartu šio darbo mokė ir mane su broliu. Turėjome po lysvelę žemės, kur auginome sodinukus, mokėmės juos skiepyti ir formuoti. Tėvas užveisė 7 eilių po 7 vaismedžius eilėje sodą, surinkęs iš visos apylinkės pačias geriausias obelų ir kriaušių veisles. Jis konsultavosi pas žinomą sodininką A.Hrebnickį ir iš jo gavo namažai vertingų veislių skiepūglių. Mudu su broliu surinkome nemažą agrastų kolekciją, siekėme,  kad sode augtų agrastai su įvairių spalvų vaisiais.

                                                  Joniškio pradžios mokykla

       Joniškio pradžios mokyklą pradėjau lankyti 1935 rudenį. Mokykla buvo įsikūrusi sename susmegusiame į žemę name.  Vėliau, pastačius naują mokyklą, senoji buvo nugriauta ir jos vietoje pastatyta kooperatyvo parduotuvė.       

      Tarpukario Lietuvoje Joniškio mokyklos mokytojams dirbti pedagoginį  darbą buvo labai sudėtinga. Šio krašto žmonės labai sulenkėję. Valstiečiai kalbėjo “tuteišių” kalba, dauguma buvo beraščiai arba mažaraščiai, “prie caro” baigę vieną kitą parapijinės mokyklos klasę. Pirmieji mokslo metai buvo labai sudėtingi ne tik mokytojams, bet ir mokiniams. Mokytojai turėjo tikslą išmokyti vaikus (o per juos -  ir tėvus) lietuvių kalbos. Entuziazmas buvo didelis. Vaikai ir jų tėvai greitai pramoko lietuviškai. Padėjo laikraštis “Ūkininko patarėjas” ir jo priedas “Jaunasis ūkininkas”. Atkuriant lietuvybę Joniškio parapijoje, didelę įtaką turėjo bažnyčios  klebonas Antanas Mažeika,  kurį  1945 m. sovietai  nuteisė ir ištrėmė. Joniškyje įsikūriusi biblioteka taip pat skatino ir  padėjo plisti lietuviškam žodžiui.

      Nepriklausomos Lietuvos laikais mokinius šelpė valstybė. Aš irgi gavau mokslui reikalingus vadovėlius. Pasibaigus mokslo metams, juos reikėdavo palikti mokykloje, kad kitais metais iš jų galėtų mokytis kiti vaikai. Klasėje vienas mokytojas dirbo iš karto su dviem klasėm: vieni rašydavo dailyraštį ar spręsdavo uždavinius, o kitai klasei tuo metu buvo aiškinama nauja medžiaga arba vykdavo mokinių apklausa. Gabesni mokiniai per metus išmokdavo abiejų klasių kursą.

      Mokyklos vadovai stengėsi, kad kaimo vaikai mokytųsi ir kasdienių, valstiečiui būdingų darbų. Įkurtas “Jaunųjų ūkininkų” būrelis. Prie mokyklos buvo paskirtas žemės plotelis, kuriame būrelio nariai gavo po kelis kvadratinius metrus lysvės, jose buvo auginami augalai, kurių vietiniai valstiečiai neaugino ar net nežinojo tokių esant. Per šio būrelio veiklą  ūkininkų sodybose atsirado baltieji ir juodieji serbentai, pomidorai ir daug dar naujų kultūrų. Per mokinių vasaros atostogas, užėjus sausrai, net du kartus per dieną ryte ir vakare nubėgdavome palaistyti savo augalų, kad nesunyktų. Prasidėjus mokslo metams, mokytojai vertindavo mūsų triūsą - augalų priežiūrą vasarą. Kiekvienas jaunasis ūkininkas stengdavosi, kad jo užauginti augalai būtų įvertinti aukštu balu.

     Beveik kasmet rudenį prie mokyklos vykdavo vaikų ir jų tėvų užaugintų žemės ūkio kultūrų paroda. Tai buvo tikrai reikšmingas įvykis, skatinęs plisti naujas kultūras ir jų veisles tarp vietos ūkininkų. Šią gražią tradiciją nutraukė prasidėjęs karas. Paskutinėje prieš karą parodoje aš, kaip šeimos atstovas, eksponavau mūsų užaugintus kopūstus, morkas, svogūnus ir didžiulį moliūgą. Parodos vertintojai mane už parodai pateiktus labai kokybiškus daržovių pavyzdžius apdovanojo penkių litų premija. Tai buvo pirmoji mano gyvenime premija, kurią labai vertinau, ir tuos penkis litus ne išleidau, o išsaugojau per visą karą, pokarį ir turiu juos iki šiol. Manau, kad jei bus kada nors įsteigtas mano vardo kampelis, tai jame tie penki litai užims svarbią vietą veiklos ekspozicijoje.

      Joniškio pradžios mokykloje mano mokslai baigėsi 1941 metais, kai pabaigiau šešis skyrius. Apie tolimesnį mokymąsi tegalėjau tik svajoti. Gimnazija buvo tik Molėtuose, o ten mokytis negalėjau, nes šeima neturėjo tiek lėšų, kad galėtų leisti mokytis ne tik mane, bet brolį. Abi seserys dar lankė Joniškio mokyklą. Beliko tik savišvieta. Perskaičiau daugumą Joniškio bibliotekos knygų,  “Ūkininko patarėjuje”, kurį prenumeruodavome, rasdavau labai daug naudingų patarimų ir stengdavausi juos pritaikyti kasdienėje veikloje.

                                                          Karo pradžia     

     Karas užklupo besimokant penktajame Joniškio mokyklos skyriuje. Nuo Joniškio iki Vilniaus yra apie šešiadešimts kilometrų. Pirmosiomis karo dienomis su skaudoma širdimi naktimis stebėdavome virš Vilniaus miesto kabančius žibintus, kuriuos vokiečiai mėtė iš lėktuvų, ir kartais net girdėdavome sprogstančių bombų garsą.

     Rugsėjo viduryje sumušti lenkų kariuomenės daliniai, bėgdami nuo Tarybų Sąjungos ir vokiečių kariuomenės, traukėsi į Lietuvą. Joniškyje jų atsirado gana daug. Visi buvo labai nuvargę ir alkani. Pirmiausia mokyklos kieme lenkų kariškiai palikdavo atsineštus ginklus (jų susidarė didžiulė krūva). Lietuvos kariškių lauko virtuvė dirbo dieną naktį, nes reikėjo pamaitinti atvykusius į nelaisvę lenkų karius. Pas artimiausius miestelio ūkininkus juos apnakvindindavo. Po paros dienų pailsėję lenkų daliniai, jau kaip belaisviai, buvo rikiuojami į kolonas, o jų vadams karininkams leidžiama joti arkliais. Belaisvių kolonos pėsčiomis ėjo Molėtų link. Tokia evakuacija tęsėsi apie 8 dienas. Į mokyklą ėjome, tačiau pamokos būdavo ne visada, nes mokyklos patalpose buvo slaugomi sužeistieji ir ligoti lenkų kariškiai.

    Kitas labai įsimintinas įvykis buvo rusų Vilniaus krašto perdavimas Lietuvai. Prie Joniškio (jei gerai prisimenu, tai įvyko 1939 metų spalio 18 d. išvakarėse) atsirado daug Lietuvos kariškių. Vilniaus krašto perdavimo ceremonija turėjo vykti prie rytinio Arino ežero galo, kur eina kelias į Arnionis, Pabradę ir toliau į Vilnių. Mes, mokiniai, jau nuo pat ryto būriavomės mokykloje ir iškilminga rikiuote atvykome prie ežero. Ten laukti teko labai ilgai. Tarybų Sąjungos kariškiai su Vilniaus krašto perdavimo įgaliojimais motociklu prie sienos atvyko gerokai įdienojus. Mes netoliese stebėjome, kaip Lietuvos ir Tarybų Sąjungos kariškiai pasisveikino, kaip vieni kitiems perdavė raštus, juos pasirašė ir jais apsikeitė. Rusų kariškiai, lydimi lietuvių, motociklais išvažiavo Pabradės link. Jiems iš paskos išžygiavo ir Lietuvos kariai.

     Mums, likusiems prie buvusios demarkacinės sienos, prasidėjo pats įdomumas. Likę Lietuvos kariškiai, valdžios atstovai ir pareigūnai bei vietos gyventojai rovė pasienio stulpus, tempė juos į krūvą ir sukūrė didžiulį laužą. Prie laužo kariškiai, vietiniai gyventojai ir mes, mokiniai, šokome, dainavome, fotografavomės ir džiaugėmės, kad Vilniaus kraštas galų gale jau mūsų.  Iškilmės vyko iki išnaktų. Namo grįžome nuvargę, bet labai laimingi.

     Tų pačių metų lapkričio mėnesį, jau gerokai pašalus, įvyko ekskursija į Arnionių dvaro  žuvininkystės ūkį, kur buvo auginami karpiai. Pamatėme, kaip žuvys veisiamos, auginamos, maitinamos. Sužinojome, kad jos metai iš metų keliauja iš vieno tvenkinio į kitą, kol galų gale patenka į tvenkinį, uždengtą medinių rąstų tinklu. Vandeniui užšalus, mediniai rąstai patikimai laiko ledą. Susidarius pakankamam ledo storiui, iš tvenkinio vanduo išleidžiamas ir žuvys ant dugno lieka natūraliame šaldytuve. Belieka tik lede padaryti angą ir, įlipus į tvenkinį, rinkti žuvis ir vežti parduoti į Vilnių bei kitus miestus. Mes, visi ekskursijos dalyviai, buvime apdovanoti – gavome po žuvį.

                                                     Vokiečių okupacija

     Valdžios pasikeitimas Lietuvoje 1940 metais man, vaikui, didelio įspūdžio nepaliko. Nebent tai, kad mokykloje pradėjome mokytis rusų kalbos. Kaime, kuris gyveno natūrinio ūkio principais, žymesnių pasikeitimų, paauglio akimis nepastebėjau. Viską, kas šeimai buvo reikalinga, išaugindavome ir pasigamindavome savo ūkyje. Pirkdavome, kaip sakydavo namiškiai, tik druską. Cukrų mums atstodavo medus, nes tėvelis mokėjo bitininkauti ir turėjo virš dešimties Dedano tipo rėmelinių avilių, kuriuos pats ir pasidarė. Tėvai pinigų prasimanydavo tiekdami “Lietūkiui” pieną, nupenėdami bekoną, kurį parduoti tekdavo vežti net į Saldutiškio geležinkelio stotį. Mama suslėgdavo vieną kitą sūrį bei pagamindavo sviesto, vištos sudėdavo kiaušinių, ir Joniškyje turgaus dieną, trečiadieniais, parduodavo. Mes, vaikai, rinkdavome žemuoges, avietes, kurių daug būdavo mūsų galulaukėse, ir taip pat turgaus dieną realizuodavome.

      Gana didelis sujudimas vyko 1940 metais per Liaudies Seimo rinkimus. Kaimiečiai vis konsultuodavosi vieni su kitais, ką į Seimą rinkti. Rinkimai praėjo, kiekvienas pilietis pase gavo žymą, kad balsavo. Po poros mėnesių jau tapome “teisėtais Tarybų Sąjungos” piliečiais. Tuo metu į mūsų vienkiemį užklydo keli rusų kareiviai. Valstiečiams labai rūpėjo, koks gyvenimas jų laukia prie Tarybų valdžios. Tėvelis puikiai mokėjo rusų kalbą, nes per Pirmąjį pasaulinį karą tarnavo rusų kariuomenėje. Paklausė, kaip gyvena valstiečiai Rusijoje. Vienas rusų kareivis uždėjo ranką tėveliui ant peties ir pasakė: “Батя, поживeш год, узнаеш” (Tėve, pagyvensi metus, sužinosi).

       Ir tikrai, lygiai po metų, birželio viduryje, prasidėjo žmonių trėmimas. Tai buvo košmaro dienos. Visi naktimis nenakvodavome namuose, slėpėmes. Mane paauglį tėvai nusiuntė į Joniškį sužinoti, kas ten darosi.  Mačiau klaikų vaizdą: tremtiniai suvaryti į aikštę su vaikais ir seneliais, vyrų nesimatė, visur pilną ginkluotų kereivių. Vaikai ir seneliai susodinti į vežimus, o suaugusieji pėsčiomis kareivių lydimi patraukė į Pabradės geležinkelio stotį. Grįžęs namiškiams papasakojau, ką matęs. Iš Gruodiškių ir aplinkinių kaimų žmonės į pirmąją trėmimų bangą nepakliuvo. Šį košmarą nutraukė prasidėjęs karas tarp Vokietijos ir Tarybų Sąjungos.

      Birželio 22 dieną močiutė, grįžusi iš Joniškio bažnyčios pamaldų, pasakė, kad mūsų galulaukyje matė vokiečių batų pėdsakus. Paklausus, iš kur žino, kad tai vokiečiai, o ne rusai ar šiaip praeiviai, pasakė, kad nuo Pirmojo pasaulinio karo žino, kad vokiečių batų padai yra kaustyti vinimis plačiomis galvomis, o ji būtent tokius pėdsakus ir matė. Mums beliko tik patikėti. Tą sekmadienį mes dar nežinojome, kad prasidėjo vokiečių – rusų karas. Mus žinia  pasiekė tik po savaitės, kai rytų kryptimi pradėjo trauktis rusų kariai - pavieniai ir būreliais.

      Būrelis lietuvių karių, tarnavusių Tarybų Sąjungos armijoje, iš Pabradės poligono su ginklais  pasitraukė ir apsistojo Joniškyje, kur jau būriavosi ir vietiniai šauliai. Vieną dieną nemažas rusų dalinys iš Dubingių per Joniškį traukė į rytus. Joniškio prieigose jiems kelią pastojo vietiniai šauliai ir iš Pabradės poligono pasitraukę lietuvių kariai, kurie už kapinių akmenų mūro tvoros įsitaisė su kulkosvaidžiais. Rusai iš apylinkių surinko vaikus, senelius (jaunus vyrus tiesiog nužudė) ir, išrikiavę į vorą, priešais save varė Joniškio kapinių link. Tuo metu mano močiutė svečiavosi pas dukrą Malūnėlio kaime, šalia Joniškio. Į tą civilių žmonių būrį pateko mano močiutė, jos dukra ir dvi anūkės. Žinoma, lietuvių kareiviai į vietinius žmones nešaudė, o pasitraukė. Rusai Joniškį užėmė. Į bažnyčią per langą įmetė granatą ir bandė padegti, bet ji neužsidegė, o tik truputį apdegė. Sudegino visus klebonijos pastatus ir pasiturinčių joniškiečių namus. Rusai labai skubėjo ir toliau patraukė į rytus. 

      Joniškio apylinkėse vokiečių pasirodė gal tik po mėnesio ar net daugiau, ir tai tik pravažiuojančių iš Molėtų į Pabradę.  Nuolatiniai vokiečiai atsirado tik rudenį. Tuomet teko pergyventi vėl didžiulį košmarą, kai buvo šaudomi Joniškio miestelio žydai, su kurių vaikais mes mokėmės Joniškio mokykloje. Ant Arino ežero kranto, prieš kapines, buvo žudomi žydai vyrai. Visą šią ekzekuciją matė mano močiutė, kuri tuomet irgi buvusi pas  dukrą Malūnėlyje, kuris nuo Joniškio kapinių tėra nutolęs tik porą šimtų metrų. Žudynių metu vienam žydui pasisekė ežero kranto pakrūmiais pabėgti į mišką. Tik jis vienas išliko per visą karą, vietiniams gyventojams padedant, sėkmingai slapstėsi. Žydų moterys ir vaikai buvo išžudyti kitoje, rytinėje miestelio pusėje, irgi ant ežero kranto.

       Viename 1942 metų vasario mėnesio „Ūkininko patarėjo“ numeryje radau skelbimą, kad gamtos reiškiniams stebėti ir registruoti įvairiose Lietuvos vietose ieškomi talkininkai. Kiek prisimenu, tai turbūt buvo Kauno universiteto Gamtos fakulteto ar kokios kitos įstaigos, susijusios su gamtos reiškiniais, skelbimas. Pasisiūliau būti talkininku. Netrukus gavau paštu siuntą - gamtos stebėjimo instrukciją ir šūsnį anketų, kuriose nurodyta, kokius gamtos reiškinius reikia stebėti ir kaip juos registruoti. Stebėti reikėjo daug ką: kada pavasarį atskrido varnėnai,  pempės, gandrai, kada pražydo pirmoji žibutė, kada prasidėjo pavasario sėja, sunoko pirmoji žemuogė ir t. t. Žodžiu, viską, kas vyko gamtoje ir kasdienėje ūkininko veikloje. Į šį mano žaidimą labai greitai įsitraukė visa šeima. Gana atidžiai stebėjome kas aplinkui vyksta, kokie atsiranda gamtoje pasikeitimai. Užpildytas anketas turėjau nustatytu laiku paštu išsiųsti atgal. Kiekvieną metų ketvirtį gaudavau naują anketų siuntą su to laikotarpio gamtos stebėjimo nurodymais. Stebėjimai nutrūko 1944 metų žiemą. Šis mano veiklos epizodas paliko didelį įspūdį. Iki šiol visą gyvenimą nejučiomis stebiu gamtą, pastebiu tuos gamtos reiškinius ir pasikeitimus, į kuriuos kiti neatkreipia dėmesio.

      Vokiečių okupacijos metais valstiečius labai kankindavo labai didelės ūkyje užaugintų produktų pyliavos. Prisimenu, mūsų ūkiui rudenį reikėdavo pristatyti į Pabradę dvi tonas bulvių, nemažai javų, mėsos, pieno produktų. Mūsų apylinkėse buvo auginamos gana prastos bulvės. Vietinės valdžios rūpesčiu iš Vokietijos buvo atvežta geros veislės bulvių ir iškeista į vietines po maišą kiekvienam ūkiui. Buvo įsakyta jas pasodinti atskirai, o rudenį iškasus išsaugoti ir pavasarį visas pasodinti, kad kito rudenio pyliava būtų atpilta tik šiomis bulvėmis. Bulvės pasirodė labai tinkamos mūsų dirvožemiui, puikiai derėjo ir buvo skanios. Valstiečiai toliau ir neraginami tik jas teaugino.

                                                       Frontas

      Taip palyginti ramiai gyvenome ir sulaukėme 1944 metų vasaros. Jau buvo aišku, kad artėja frontas: pradėjo daugiau skraidyti lėktuvų, girdėdavosi ir fronto dundesys. Gyvenome labai neramiai, nežinojome, kas mums bus, ar tik neteks viską palikus bėgti kaip stovim tolyn nuo fronto, gal bandyti čia pasilikus išgyventi.

      Birželio viduryje nuo Švenčionėlių ir Pabradės pusės, per Joniškį, Molėtų link pradėjo trauktis vokiečių daliniai. Keliais važiavo sunkvežimiai su karine technika ir amunicija, arkliais kinkyti vežimai su kareiviais. Kolonos viena po kitos slinko dieną ir naktį net  dvi savaitės. Visi keliai ir keleliai buvo pilni besitraukiančių vokiečių. Jeigu kur nors nugriaudėdavo sprogimas, tai vokiečiai tuojau pat pasigaudavo vietinius gyventojus ir prieš koloną pėsčiomis varė mašinų vėžėmis ir dar liepdavo tempti rąstą skersai kelio, kad jeigu kelias būtų užminuotas, tai žūtų vietiniai gyventojai, o ne kariškiai ir jų technika. Laimei, visi vietiniai žmonės grįžo namo sveiki, tik labai išsigandę ir nuvargę.

      Arklius ir kitus gyvulius mes paslėpėme raiste šalia savo vienkiemio. Paskutinėmis pasitraukimo dienomis vokiečiai visgi raiste aptiko abu mūsų arklius ir šiųmetį kumeliuką. Per raistą ir kemsynus mūsų arklius nusivarė į kaimyninį Žaugėdų kaimą, kuriame buvo apsistoję pailsėti. Tėvas nuėjęs prašė, kad atiduotų nors vieną  seną arklį  žemei dirbti. Leido pasiimti tik kumeliuką, kurį tėvelis ir parsivedė namo, o tas mus pripažino už motiną ir visur sekiojo. Taip tarp mūsų ir užaugo į arklį. Viena laimė, kad kitų mūsų paslėptų gyvulių vokiečiai neaptiko.

      Kaimiečiai irgi stengėsi nesipainioti besitraukiantiems vokiečiams po kojomis. Slėpėmės tame pačiame raiste, į kurį vokiečiai kažkodėl nebuvo linkę lįsti. Svarstėme, kad jeigu tokia galybė karinės technikos ir kareivių traukiasi dieną naktį net dvi savaitės, tai puolančiųjų rusų turėtų būti žymiai daugiau.

      Pravažiavus paskutinei kolonai, stojo ausyse spengianti tyla. Fronto dundėjimo nesigirdėjo. Jokios valdžios neliko, nes jos atstovai ir pareigūnai pasitraukė kartu su vokiečiais. Su nerimu laukėme, kas bus.

     Kitą dieną jau pastebėjome, kad į mūsų apylinkes atsikraustė raiti lenkų „Armija krajova“ kariai. Prasidėjo labai žiaurios vietinių gyventojų skerdynės. Pagauna vyrą, moterį ar vaiką, klupdo ant kelių ir reikalauja kalbėti poterius lenkiškai, kas nemokėjo, nušaudavo vietoje, o kas mokėjo – paleisdavo, atseit, savas. Per tą laiką, kai Joniškio apylinkėse siautėjo „Armija krajova“ žaliūkai, žuvo žymiai daugiau vietinių žmonių, negu per visą Antrąjį pasaulinį karą. Tai buvo tikras genocidas. Žuvo visi mano amžiaus Verikų šeimos iš Stebuliškių  jaunuoliai, su kuriais kartu lankėme Joniškio mokyklą ir dar daug žmonių, kurie gyveno arčiau kelio. Joniškio kapinėse jie visi palaidoti ir pagal žuvimo datą galima nesunkiai atsekti jų pavardes ir amžių. Mes visa šeima slapstėmės prie mūsų vienkiemio raiste ir lenkams į rankas nepatekome.

     Lietuvių šauliai, kurie nesuspėjo ar nenorėjo pasitraukti su vokiečiais, bandė lenkams priešintis. Joniškyje įsitaisė bunkerį, bet buvo per mažai jėgos jį išlaikyti, ir lenkai bunkerį nesunkiai užėmė, bet lietuviai spėjo iš jo pasitraukti. Ir lenkai, ir lietuviai tarpusavio susišaudymų vengdavo: jei matydavome, kad lenkai traukiasi, tai reiškia, kad greitai pasirodys lietuviai ir atvirkščiai - jei traukiasi lietuviai, reikia skubiai slėptis raiste, nes tuoj pasirodys lenkai.

      Žmonės jau kaip išganymo iš klaikaus lenkų sukelto košmaro laukė fronto. Lenkų siautėjimas tęsėsi apie dvi savaites, kol iš rytų prie mūsų priartėjo frontas. Atsiradus vokiečių kariams, „Armija krajova“ daliniai dingo kaip į vandenį ir daugiau mūsų apylinkėse niekada nepasirodė.

      Gruodiškių kaime įsikūrė vokiečių artilerijos dalinys. Pakalnėje prie pelkės pasistatė pabūklus, o patys apsigyveno Juozo Paketūro ir Antano Šileikos name. Dažnai atklysdavo ir į mūsų vienkiemį tai pieno, tai duonos, tai avižų arkliams ar kokio nors kaimietiško įrankio. Mes, vaikigaliai, sukinėjomės apie vokiečių kareivius ir jų pabūklus, tie mūsų nuo savęs nevaikė, nes mes mokykloje jau buvome suspėję vieną kitą vokišką žodį teisingai ištarti. Vokiečiai visada turėjo šokolado ir mus, vaikus, ypač mergaites, pavaišindavo plytele.

       Taip praėjo dar dvi dienos. Jau vis garsiau ir garsiau girdėdavome pabūklų šūvius, bet sviediniai iki mūsų dar neatlėkdavo. Praskrisdavo vokiečių ir rusų lėktuvai. Vieną pavakarę į mūsų vienkiemį atėjo būrelis vokiečių ir išsitraukę žemėlapius kažką aptarinėjo ir per žiūronus vis žiūrėdavo rytų kryptimi. Nei vaikų, nei suaugusiųjų nuo savęs nevarė. Stebėjome, kas čia bus. Žiūrime - vienas vokietis ant peties užsidėjo kažkokį ilgą įrenginį ir nusitaikė į neturtingo Bijūnų kaimo žmogaus namą, kuris stovėjo aukščiausioje apylinkės vietoje. Po šūvio namas užsiliepsnojo ir sudegė. Apdaliję mus, vaikus, šokoladu vokiečiai sugrižo į  kaimą.

      Kitą dieną, apie 11 val. ryto, vokiečiai rytų kryptimi paleido kelis šūvius. Nedelsiant iš rusų pusės atėjo atsakymas. Sviediniai jau pasiekdavo mūsų apylinkes, ir laukuose tai vienoje, tai  kitoje vietoje sproginėjo. Mes visi slėpėmės kieme įrengtame rūsyje. Pabandysiu papasokoti, kaip tomis dienomis mūsų apylinkėse vyko karas. Iš ryto vokiečių kareiviai mankštinosi, skutosi ir prausėsi, po rytinio tualeto gaminosi pusryčius ir valgė.  Lygiai 11 valandą ryto pradėdavo kariauti: paleisdavo po vieną kitą šūvį ir laukdavo atsako iš rusų pusės. Taip apsikeisdami šūviais kariaudavo iki  14 valandos.  Toliau nei vokiečiai, nei rusai daugiau nešaudė, nes ateidavo pietų metas. Po pietų kariauti pradėdavo tik 16 valandą. Apsikeidavo keliais šūviais, ir tą dieną karą baigdavo lygiai 18 val. Daugiau iki kitos dienos 11 val buvo tylu ir ramu ir slėptis nebuvo reikalo. 

      Penktos tokio karo dienos rytą vokiečiai susirinko savo pabūklus ir išsivežė. Atsirado daugiau vokiečių karių pėstininkų, kurie kalbėjo ne vokiškai, o kita kalba. Vėliau sužinojome, kad tai buvo rumunų dalinys. Dabar šaudė tik rusai, ir jų sviediniai jau sproginėjo mūsų vienkiemio žemėje.  Mes, visa šeima, tūnojome pasislėpę rūsyje. Atsiradęs rumunų kareivis mus visus iš rūsio išvarė, surikiavo prie namo sienos ir, pasiėmęs automatą, rengėsi sušaudyti. Mūsų laimei, iš kažkur atbėgo vokiečių kareivis, kuris spėjo rumuno automatą pakelti aukštyn ir kulkos prazvimbė virš mūsų galvų. Vokietis gerokai apkūlė rumuną ir mums vėl liepė lįsti į rūsį. Mes, vaikai, vis neiškęsdavome ir iškišdavome galvą iš rūsio pažiūrėti, kas darosi lauke, nes sviediniai jau nesproginėjo. Pamatėme, kad per mūsų kiemą vokiečiai į ritinį vinioja laidus ir skubiai traukiasi Molėtų link. Po kokių trijų valandų išgirdome labai garsų, turbūt per garsiakalbį pasakytą vokiečių žodį „curiūk“ (atgal). Pavakaryje mūsų kieme atsirado Tarybinės Armijos kariai. Pastebėjome, kad jų yra ir kaimyniame Kumonių kaime.

      Tarp Gruodiškių ir Kumonių kaimų yra buvo pelkėta dauba. Šia dauba traukėsi būrelis vokiečių. Rusai ramiai žiūrėjo, kaip jie vos ne rikiuote žygiuoja Molėtų linkui. Tėvas rusų karininko pasiteiravo, kodėl jiems leidžiama taip lengvai pasitraukti. Tarybinis karininkas tėvui pasakė, kad jie, kaip ir mes, turi tėvus, šeimas, vaikus ir nori gyventi bei grįžti į namus. Jei įsivelsime su jais į kovą, tai žus ne tik jų, bet ir mūsų kariai. Tai būtų beprasmės žūtys. Jau aišku, kad karą vokiečiai pralaimėjo ir niekur toli nenueis, ankščiau ar vėliau pateks į rusų nelaisvę, o čia juos imti į nelaisvę, neturint kur dėti, yra beprasmiška.

     Rusų kariai su kaimiečiais elgėsi labai humaniškai, neplėšikavo, neskriaudė, net maisto nereikalavo. Kitą dieną gretimo Žaugėdų kaimo valstietis pasiskundė karininkui, kad vienas kareivis atidaręs bičių avilį perpylė vandeniu ir pasiėmė medų. Karininkas nedelsiant liepė surasti tą kareivį ir už plėšikavimą perduoti Kariniam tribunolui. Pasiskundęs valstietis tiesiog karininko maldavo, kad kareivio taip griežtai nebaustų, bet prašymas nepadėjo.

     Tarybinės Armijos kariai patraukė kartu su frontu vakarų link. Pradėjo formuotis vietinė valdžia. Mūsų  apylinkės  seniūnu  buvo  paskirtas sąžiningas doras mažažemis valstietis, puikiai

pažinojęs vietinius gyventojus. Joniškyje atsirado stribai. Mes bijodavome bet kokio nepažįstamo, o jo labiau ginkluoto žmogaus, nes niekad nežinojai jo kėslų. Stribai, priešingai negu reguliariosios armijos karai, iš kaimiečių dažnai reikalaudavo maisto ir išgerti samanės, kurią kaimiečiai išmoko pasigaminti dar vokiečių okupacijos metais. Jei negaudavo, tai kartais patys pasiimdavo paskutinį maisto kąsnį. Gyvenome labai neramų laiką, nežinojome, koks likimas mūsų laukia.

       Jau po mėnesio buvo paskelbta vyrų mobilizacija. Vieni ėjo į kariuomenę, kiti ne, pasirinko mišką. Vienų ir kitų likimas buvo labai liūdnas. Daugumas išėjusių į armiją žuvo Vokietijoje prie Mėlynųjų kalnų arba sugrįžo suluošinti.. Ten atgulė ir mūsų giminaičiai broliai Tamašauskai iš Kumonių kaimo. Pasitraukusieji į mišką vyrai, jei nežuvo kovoje su stribais, buvo išgaudyti ir daugeliui metų nuteisti bei ištremti į Sibirą ar Kazachstaną.

 

                                                   Gruodiškiai po karo                                                 

 

      Pasibaigus karui tapo aišku, kad  žemės ūkiui greitai bus galas. Likti kaime ir tapti eiliniu kolūkiečiu labai nesinorėjo. Reikėjo spręsti, ką toliau daryti. Išsilavinimą turėjome tik pradinį - tiek, kiek Joniškio pradžios mokykla mums galėjo suteikti.

      Tuo metu vietinės valdžios iniciatyva buvo surašomi likę Joniškio valsčiaus gyventojai. Surašymas vyko pagal turėtus dokumentus, o kas jų neturėjo -  dažniausiai vaikai ir paaugliai - pagal „tėvų žodžius“. Mane ir brolį tėvas „pajaunino“ dvejais metais, kad 1946 metais, kai man sukaks 18 , nepatekčiau į armiją.

      Tais pačiais 1946 metais vyko norinčių emigruoti į Lenkiją surašymas. Emigracijai pasiryžo mano pusbrolis Edvardas Paketūras su šeima. Tėvas dėl viso pikto irgi užsirašė emigracijai. Užsirašusieji laimėjo tam tikrų privilegijų: neturėjo Lietuvos pilietybės, jų neimdavo tarnauti į armiją. Tėvui tai buvo svarbiausias argumentas mudu su broliu išsaugoti nuo armijos, kurioje tais laikais jaunuoliai tarnavo po penkerius, o jei patekdavo į laivyną – tai net septynerius metus.  Šis tėvo triukas suveikė, ir mudu su broliu tarnybos armijoje išvengėme.

       Kai  reikėjo emigruoti,  tėvai vis atidėliojo. Bet atėjo toks momentas, kada atidėti jau nebuvo galima ir reikėjo apsispręsti: emigruojame ar liekame visam laikui čia. Žinoma, nutarėmė likti ir tapome Lietuvos piliečiais, o mūsų laikinus dokumentus pakeitė į nuolatinius.

      Vietinė valdžia vis ragino tėvą stoti į kolūkį. Jis vis atsisakydavo, tuo užtraukdamas valdžios nemalonę. Iš mūsų buvo reikalaujama didesnių mokesčių ir pyliavų negu iš kitų. Kasmet pavasarį ir rudenį buvo tremiami labiau pasiturintys aplinkinių kaimų valstiečiai, atseit, jie trukdo burtis valstiečiams į kolūkį. Po eilinio trėmimo 1949 metų rudens pradžioje,  pas mus atėjo seniūnas ir pasakė tėvui, kad atėjo mūsų eilė ištremti, ir tai bus padaryta ateinantį 1950 metų pavasarį. Mudu su broliu jau buvome Vilniuje. Atvažiavo tėvas su šia bloga žinia pas mus, ir mes visi puolėmė ieškoti vietos, kur tėvelis galėtų įsidarbinti. Pati realiausia vieta būtų statybos, nes šį darbą gerai išmanė. Vilnius per karą buvo smarkiai nukentėjęs, intensyviai vyko statybos bei apleistų namų  remontas. Apėjome nemažai statybos dirbtuvių ir valdybų: sužino, kad nori atsikelti iš kaimo – atsakydavo, kažkuo nepasitikėdavo, įtardavo ar tiesiog bijodavo.

     Vienai nedidelei statybos ir remonto darbų artelei, į kurią užsukome pasiteirauti darbo, vadovavo rusas. Jis išklausinėjo tėvą, ką moka daryti ir, sužinojęs, kad yra stalius, nuvedė į stalių cechą, padavė lango brėžinį, parodė įrankius bei medžiagas ir pasakė: „Jei gerai ir tiksliai langą padarysi – priimsiu“. Tėvas langą padarė, vadovui jo darbas patiko ir į darbą priėmė. Dirbti pradėjo 1949 metų gruodžio mėnesį.

      Iškilo problema, kur reikės su šeima gyventi, nes jau čia pat žiema. Jei šeima liks Gruodiškiuose iki pavasario, tai juos tikrai ištrems. Tėvas pasiguodė artelės vadovui ir paklausė,  ar šis nežinantis vietos, kur galima būtų apsigyventi su visa šeima. Po kelių dienų vadovas pasikvietė tėvą ir pasiūlė: „Jei nori, tai susiremontuok Subačiaus gatvės namo  Nr. 2  antrame aukšte apleistą salę ir gyvenk“. Remontui davė reikalingas medžiagas. Tėvas iš salės padarė tris kambarius: virtuvę, miegamąjį ir salioną. Prieš Naujuosius 1950 metus, palikęs likimo valiai viską Gruodiškiuose, su šeima persikėlė gyventi į Vilnių. Iki pavasario likęs mūsų ūkis buvo išdraskytas, gražus 5 hektarų šimtametis beržynas, kuris kiekvienais metais aprūpindavo mūsų šeimą baravykais, negailestigai iškirstas. Gyvenamasis namas išliko, nes ten apsigyveno mano mamos sesuo su motina.

      Taip gerų žmonių padedama mūsų šeima išvengė tremties, nes valdžiai svarbiausia buvo žmogų išvaryti nuo žemės, kad nesijaustų šeimininku. Po daugelių metų tėvas, jau būdamas pensininkas, yra pasakęs, kad nežiūrint visų blogybių, kurias padarė Stalino klika, esąs jam dėkingas už tai, kad nuvarė nuo žemės. Pasijutęs kitu žmogumi, sužinojęs, kas yra sekmadieniai ir šventinės dienos, atostogos, kurių nematęs ir negalėjęs matyti būdamas valstiečiu.

 

                                              Kelio į muzikos pasaulį pradžia

 

      Jau minėjau, kad mes su broliu Jonu ir pusbroliais Juozu ir Liudu susibūrę į kapeliją  šeštadieniais muzikuodavome. Aš žvanginau savo rankomis (tėvui padedant) padarytą balalaiką, brolis Jonas čirpino tėvo smuiką, pusbrolis Juozas grojo tai mandalina, tai gitara- priklausomai nuo to, kokį instrumentą tuo metu turėjo,- o Liudas atstovavo mušamiesiems instrumentams. Prisigalvojome įvairių barškaliukų, birbynių, švilpynių, tarškynių. Žodžiu, pasidarė triukšmingas ansamblis. Taip ir triukšmaudavome šeštadienio vakarais. Mūsų svajonė buvo įsitaisyti būgną, bet taip ir liko tik svajonė: būgno, kuriuo mums labai reikėjo, neturėjome. Mūsų muzikavimą užbaigė per kaimą praėjęs frontas. Pakriko kapelija: pusbroliai iš Gruodiškių pasitraukė kas kur. O ir mudu su Jonu žvalgėmės, kokią veiklą ateičiai pasirinkti.

      Mūsų kaime radijo aparato niekas neturėjo. Vokiečių okupacijos metais „Ūkininko patarėjo“ priede „Jaunasis ūkininkas“ radome schemą ir aprašymą, kaip pačiam pasidaryti primityvų kristalinį radijo aparatą, kurio klausytis galima per ausines. Mudu su broliu ryžomės tokį radijo aparatą pasidaryti. Sunkiausia buvo gauti tinkamos labai plonos vielos ritėms pasigaminti. Visa kita gavome nesunkiai. Tuomet per radiją pirmą kartą išgirdau simfoninio orkestro skambesį. Jis labai sužavėjo. Pradėjau svajoti mokytis muzikos.

      Tėvai nutarė mane, kaip turintį polinkį muzikai, mokyti vargonininko amato. Susitarė su Joniškio bažnyčios vargonininku (gaila, bet jo vardo ir pavardės neprisimenu), kad jis mane mokys vargonuoti. Pas jį pirmą kartą pamačiau, kaip atrodo fortepijonas, leido paspausti klavišus. Išgirdau vos ne stebuklingus instrumento garsus. Iki tol buvau girdėjęs tik Joniškio bažnyčios vargonų muziką. Dar kartais per gegužines grodavo dūdų orkestras, bet jo garsai man pasirodė pernelyg garsūs ir galvoje dar ūždavo porą dienų. Na, žinoma, per radijo aparatą girdimos choro atliekamos dainos, instrumentinė muzika, skambėjo visai kitaip, negu grojama mūsų kapelijos.

     Atėjau pas vargonininką į pirmąją muzikos pamoką. Supažindino su smuiko raktu ir natomis. Natų sąsiuvinyje užrašė natas ir jų pavadinimus bei parodė, kur jos yra fortepijono klaviatūroje. Vargonininkas pasakė, kad kai išmoksiu natas ir žinosiu, kur kuri  yra klaviatūroje, mokysimės groti fortepijonu. Grįžęs namo, išsipaišiau dviejų oktavų apimties klaviatūrą ir pradėjau mokytis natų rašto. Pasirodė, kad tai nesudėtinga, nes yra tik septyni klavišai, kurie toliau kartojasi. Reikėjo tik gerai įsiminti, kuri nata, užrašyta popieriuje, yra klaviatūroje. Kai kitą dieną atėjau jau mokytis groti, vargonininkas labai nustebo, kad taip greitai išmokau natas. Patikrino žinias ir įsitikino, kad natas moku ir žinau, kur jos yra klaviatūroje. Atnešė tuo metu populiarų Baerio muzikos pradžiamokslį ir, parodęs, kaip ant klaviatūros reikia laikyti rankas, pradėjo mokyti groti viena dešiniąja ranka. Kiek buvo džiaugsmo, kai knygoje užrašytos natos virsdavo gyva muzika. Taip ir slinko mano dienos prie fortepijono. Mokė ir dainuoti. Man teko labai nusivilti, kai pasirodė, kad mano balsas yra labai silpnas. Juk vargonininkas turi turėti tokį balsą, kad bekalėdojant užėjus į trobą ir uždainavus net lempos gęstų. O ką aš su savo menku balseliu nustebinsiu. Į širdį įsimetė abejonė – ar tinkamą pasirinkau profesiją.

     Mokytis muzikos man turbūt sekėsi, nes po metų jau galėjau vargonininką pavaduoti bažnyčioje.

     Viename 1946 metų „Valstiečių laikraščio“ numeryje aptikau Vilniaus muzikos mokyklos skelbimą, kad renkami mokiniai. Tėvai neprieštaravo mano pasirinkimui ir pagal išgales padėjo įsikurti Vilniuje. Mokykla buvo Skapų gatvėje. Tuo metu po vienu stogu tilpo net trys mokymo įstaigos: Vilniaus konservatorija, Vilniaus muzikos mokykla ir Dešimtmetė vaikų muzikos mokykla. 

      Į Vilniaus muzikos mokyklą buvo priimami mokiniai, baigę septynias klases. Aš buvau baigęs tik šešis pradžios mokyklos skyrius. Iškilo problema, ar mane galės priimti į mokyklą. Su dėkingumu prisimenu pokalbį su Vilniaus muzikos mokyklos direktoriumi kompozitoriumi Konradu Kavecku. Jis mane išklausė ir pamatė, kad aš labai pasiryžęs mokytis, pažadėjo, kad  mokytojų tarybos prašys padaryti išimtį ir mane priimti. Mokyklos Taryba išimtį padarė, ir aš tapau profesinės muzikos mokyklos mokiniu. Priėmė į valtornės klasę, gavau gražiai suraitytą blizgančią dūdą ir pradėjau ją pūsti. Groti valtorne mokė Stasys Baužinskas.

      Po metų į tą pačią mokyklą tokiomis pat sąlygomis (tik su šešių klasių išsilavinimu) įstojo ir mano brolis Jonas. Jis mokėsi groti trimitu, bet mokyklos nebaigė, nes susirgo plaučių tuberkulioze. Mokslą teko nutraukti ir rimtai gydytis. Jo organizmas tuberkuliozę įveikė, brolis pagijo ir laimingai gyvena iki šiol.

      Tėvas mane apgyvendino pas savo jaunystės draugą  Universiteto gatvėje. Mokykla buvo čia pat. Man labai norėjosi kuo greičiau išklausyti labai patikusį muzikos teorijos kursą. Jau žinojau, kad baigę muzikos teorijos kursą, mokysimės harmonijos. O tai jau kūrybos pamatas.  Labai knietėjo pabandyti kurti.

      Stengiausi būti geras mokinys. Po metų Baužinskas mane nuvedė į Filharmonijos simfoninį orkestrą ir paprašė orkestro vadovo Abelio Klenickio leisti man groti orkestre nesudėtingas ketvirtosios valtornės partijas, nes orkestrui trūko vieno valtornisto. Tai reikšmingas įvykis mano gyvenime. Sėdėdamas orkestre ne tik pamačiau, bet ir susipažinau su simfoninio orkestro  instrumentais,  išgirdau jų tembrus ir technines galimybes. To niekad nebūčiau išmokęs sėdėdamas auditorijoje ir klausydamas mokytojo pasakojimo apie muzikos instrumentus. Buvimas orkestre man gyvenime labai pravertė. Už šią praktinę muzikos pamoką esu S.Baužinskui ypač dėkingas. Vėliau, kai jau nesimokiau groti valtorne, likome su juo draugai, eidavau klausti patarimo ar konsultacijos pučiamųjų muzikos instrumentų klausimais. Jis nuolat domėjosi, kaip man sekasi kompozicijos studijos, o ir vėliau nepraleisdavo mano kūrinių premjerų.

      Papūtęs du metus valtornę, pamačiau, kad nelabai norėtųsi visą gyvenimą sėdėti operos teatro orkestro duobėje. Maniau, kad esu vertas daugiau. Taip tik tuo metu mokykloje buvo atidarytas teorijos-kompozicijos skyrius, į kurį be jokių abejonių pasiryžau pereiti. Šiam naujai įsteigtam skyriui buvo paskirtas vadovauti ką tik Kauno konsevatoriją baigęs energingas kompozitorius ir teoretikas Povilas Tamuliūnas. Norinčiųjų pereiti mokytis teoriniame skyriuje atsirado virš dvidešimt mokyklos mokinių. Visi susirinko į klasę pirmajai pamokai. Tamuliūnas kiekvieno paklausė, dėl kokių priežasčių nori perėiti mokytis į teorinį skyrių, patikrino žinias,  kas ką jau moka, pasiteiravo, ar domimės teoriniais muzikos klausimais, kokias muzikos knygas esame perskaitę, ir dar paklausė, ar lankome muzikos koncertus ir teatro spektaklius. Davė namų darbams parašyti kelis nesudėtingus teorinius klausimus ir išspręsti po tris harmonijos uždavinius.

      Po savaitės vėl susirinkome į klasę. Kiekvienas privalėjome parodyti atliktus namų darbus. Kas darbų buvo nepadaręs, Tamuliūnas jokių pasiaiškinimų nepriėmė, tiesiog pasakė, kad daugiau į pamokas ateiti nereikia. Žodžiu, į teorinį skyrių neprimtas. Likome tik trys visus darbus atlikę pretendentai: Benjaminas Gorbulskis,  Halina Čiurlionienė (muziko Jono Čiurlionio žmona) ir aš. Po poros mėnesių prie mūsų prisijungė Rimvydas Žigaitis. Taip keturiese ir mokėmės kompozicijos ir muzikos teorijos paslapčių.

     Pamokos vyko du kartus per savaitę nuo 8 val. ryto iki 14 val. Tai buvo kompleksinis mokymas. Sunku buvo atskirti, kuri pamoka yra teorijos, kuri harmonijos, polifonijos ar kūrinių analizės. Šių disciplinų teorinį kursą mums išdėstydavo „pakeliui“, kad remdamiesi teorijos teiginiais galėtume nagrinėti muzikos kūrinio partitūrą. Studijavome muzikos kūrinius, juose išsiaiškindavome muzikos teorijos, harmonijos, polifonijos klausimus, aptardavome kūrinio muzikos formą. Čia pat, pagal reikalą, buvo aptarami instrumentų pažinimo ir instrumentacijos pagrindai. Maždaug kas valandą ar pusantros buvo daromos trumpos pertraukėlės, kurių metu dažniausiai irgi vykdavo pokalbiai, diskusijos.

      Kiekvieną sekmadienį Tamuliūnas mus kviesdavo pas save į namus Antakalnyje, kur klausydavome muzikos įrašų. Jis turėjo puikią plokštelių kolekciją, gerą rankena prisukamą patefoną. Klausėmės muzikos, sekdami  kūrinio partitūros gaidas, girdėtą muziką aptardavome, diskutuodavome ir išsakydavome savo nuomonę. Per savaitę iki kito sekmadienio privalėjome parašyti darbelį ir teoriškai išnagrinėti išklausytą kūrinį. Taip per mokymosi pas Tamuliūną metus išklausėmė visas devynias L.van Bethoveno simfonijas, daugumą jo sonatų fortepijonui, kvartetus, simfonines poemas.  Išgirdome šešias P. Čaikovskio simfonijas, simfonines poemas, romansus. Išklausėmė J. Bramso,  R.Vagnerio, R. Šūmano, F. Šūberto bei  daug kitų autorių instrumentinių ir vokalinių kūrinių.

      Ypač didelį dėmesį Tamuliūnas skyrė operai ir baletui. Susipažinome su pagrindiniais pasaulinės reikšmės scenos kūriniais. Tai buvo praktinės muzikos literatūros  ir istorijos studijos, kurios labai praplėtė mūsų muzikinį akiratį. Išmokome raštu išdėstyti samprotavimus apie girdėtą muzikos kūrinį ir jį išnagrinėti. Kai kuriais sekmadieniais, kai mes skaitydavome parašytus darbelius apie prieš savaitę išklausytą  muziką, pasikviesdavo Konservatorijos studentus, kad jie išgirstų mūsų rašinius ir bendrai visi juos aptardavome. Už šią užklasinę veiklą mes Tamuliūnui buvome labai dėkingi. Mokytis buvo be galo įdomu. Kiekvieną kartą susipažindavome vis su nauju muzikos kūriniu, išmokome pritaikyti teorines žinias praktikoje, nagrinėti kūrinio sandarą.

      Pas kitus mokytojus mokėmės solfedžio (dėstytojas Antanas Krutulis), muzikos istorijos (dėstytojas Stasys Yla), liaudies muzikos pagrindų (dėstytoja Jadvyga Čiurlionytė). Groti fortepijonu mane mokė dėstytoja Veronika Gailiūnaitė. Be to, privalėjome lankyti mokyklos chorą, kad geriau susipažintume su chorinės muzikos subtilybėmis. Aš dar lankiau mokyklos simfoninio orkestro pamokas ir grojau antrosios valtornės partiją.

 

                                       Vilniaus muzikos mokykla keliasi į naujas patalpas

 

     Visoms mokykloms atsidūrus vienoje vietoje, Skapo gatvės patalpose pasidarė labai ankšta. Valstybinei Konservatorijai ir Dešimtmetei muzikos mokyklai tuometinė valdžia 1947 metais paskyrė patalpas Gedimimo prospekte 42. Vilniaus muzikos mokyklos direktoriaus pastangomis, tais pačiais metais mokyklai paskyrė Didžiosios gatvės namą  Nr. 36, šalia Šv. Kazimiero bažnyčios. Į šias patalpas turėjo persikelti Vilniaus muzikos mokykla ir Septynmetė vaikų muzikos mokykla, kuri vėliaus peraugo į B. Dvariono dešimtmetę muzikos mokyklą.

     Patalpos per karą buvo labai nukentėjusios. Langai be stiklų, o kai kurie ir be rėmų. Durys sulaužytos arba tiesiog užkaltos, kad būtų sunkiau patekti į patalpas pašaliniams. Per karą name buvo apsistoję kareiviai, tai visur mėtesi labai daug šiukšlių ir visokio šlamšto, taip pat  ir karinės paskirties.  Patalpas reikėjo kuo greičiau išvalyti. Dirbome net kelias savaites. Mokyklos vadovybei iškilo rūpestis dėl mokyklos patalpų saugumo, kad to, kas per dieną būdavo padaroma ir suremontuojama, per naktį nieks neišvogtų. Po karo visko labai stigo, o prieš artėjančią žiemą labiausiai - stiklo langams ir medienos, kuri tuomet žiemos laiku buvo dar ir kuras. Vadovybė nutarė mokykloje apgyvendinti suaugusius moksleivius, kurie padėtų saugoti patalpas, o reikalui esant ir jas tvarkyti.

      Įėjus į mokyklą, šalia lauko durų iš abiejų pusių buvo dvi patalpos: kairėje pusėje normalus kambarys, o dešinėje – patalpa po laiptais į antrąjį aukštą. Kambaryje  buvo apgyvendinti jau suaugę vyrai V. Usevičius ir  Barzdenis (vardo neprisimenu). Patalpoje po laiptais apsigyvenome Antanas Ramanauskas, Silvestras Taraila ir aš. Mūsų visų pareiga buvo padėti ruošti patalpas darbui ir saugoti tai, kas jau padaryta. Už tai mes mokykloje gyvenome nemokamai.

     Ėmėmės darbo. Pirmosiomis dienomis mums nelabai sekėsi: per dieną įstiklintus langus po nakties rasdavome be stiklų. Pasirodo, kad Didžiosios gatvės namų pastogėmis galima pereiti visą gatvę, nes namai vieni su kitais sujungti. Nutarėme pirmiausia užtaisyti pastoges, kad niekas iš ten negalėtų patekti į mokyklos patalpas. Kur užkalėme, o kur užmūrijome visas landas. Padėjo. Daugiau jau naktimis lankytojų nesulaukdavome, įstiklinti langai buvo saugūs. Labai greitai mokykloje apsigyveno kiemsargio Krapštulio ir mokyklos ūkvedžio Leonavičiaus šeimos. Tais metais pamokos prasidėjo tik apie spalio vidurį, nes tiek per vasarą ir rudens pradžią reikėjo laiko mokyklos patalpoms paruošti darbui.

     Laisvu nuo pamokų laiku važiuodavome į Vokės durpyną atsivežti durpių mokyklai apšildyti. Tuo metu durpyne dirbo vokiečių belaisviai. Mes jiems nuveždavome cigarečių, tai jie mums prikraudavo gerų durpių briketų, ir visada su kaupu. Žiemą teko važiuoti į mišką atvežti malkų prakuroms. Įsiminiau tai, nes tą žiemą neturėjau žieminio apavo ir buvau tik su vasariniais bateliais. Labai peršalau. Nuo to laiko man, neturinčiam rimto apavo, daugiau į mišką važiuoti neteko.

     Po metų mokyklos direktorius man su broliu pasiūlė apsigyventi moklykos kiemo gilumoje, kambaryje su didele pagalbine patalpa. Tik bėda, kad kambaryje nebuvo pečiaus, jis vagišių buvo išardytas po plytą. Susitvarkėme su broliu duris ir langą ir apsigyvenome. Atėjus rudeniui ir atšalus orams, pas mus kambaryje jau užšaldavo kibire vanduo. Būtinai reikėjo pastatyti pečių. Išvažiavau į Gruodiškius prašyti tėvo, kad padėtų jį pastatyti. Tėvas su reikalingais įrankiais atvažiavo į Vilnių ir per dieną pečius buvo sumūrytas. Dar porą dienų jį iš lengvo džiovinome. Per žiemą su broliu gyvenome šiltai. Tik gaila, kad po metų brolis dėl ligos turėjo palikti mokyklą.

      Virš mūsų kambario, antrame aukšte, apsigyveno ką tik įsteigtos mokyklos bibliotekos bibliotekininkė Lungienė. Tą patį rudenį trečiajame mokyklos aukšte apsigyveno mokyklos direktoriaus K. Kavecko šeima. Viename jų kambaryje nebuvo pečiaus. Direktorius, žinodamas, kad aš jau turėjau patirtį, kaip reikia statyti pečių, kuris šildo ir nerūksta, mane, Tarailą ir Ramanauską pasikvietė į talką padėti jį pastatyti. Reikalingų įrankių neturėjome, dirbome su kalkių skiediniu plikomis rankomis. Pečių sėkmingai pastatėmė, ir jis puikiai šildė.  Tačiau mūsų rankos labai nukentėjo. Kalkės jas sugriaužė iki atvirų žaizdų, ir porą savaičių, kol žaizdos užgijo, negalėjau nei groti, nei rašyti.

     Dar po metų dviejuose kambariuose buvo įsteigtas rimtesnis bendrabutis. Jame apsigyveno daugiau mokyklos mokinių: be manęs, Silvestro Tarailos ir Antano Ramanausko, bendrabutyje apsigyveno Antanas Rekašius, Juozas Černiauskas, Edvardas Zelba. Mūsų visų pareiga buvo laisvu nuo pamokų metu padėti tvarkyti ir prižiūrėti mokyklos ūkį.

    1949 metais mirus kompozitoriui Juozui Tallat-Kelpšai, Vilniaus muzikos mokyklai buvo suteiktas jo vardas ir oficialiai ji vadinosi „Vilniaus J. Tallat-Kelpšos vardo muzikos mokykla“. Toks mokyklos pavadinimas yra įrašytas ir mano mokyklos baigimo diplome.

      Tais pačiais metais Konradas Kaveckas buvo paskirtas Valstybinio mišraus choro vadovu ir vyriausiu dirigentu. Vilniaus J. Tallat-Kelpšos vardo muzikos mokyklos direktoriumi Švietimo ministerija paskyrė dainininką Antaną Karosą.

 

                                            Mokslas bendrojo lavinimo mokykloje                   

 

     Muzikos mokyklai persikėlus į patalpas Didžiojoje gatvėje,  buvo įsteigtas bendrojo lavinimo skyrius. Labai apsidžiaugiau, kad galėsiu ne tik sėkmingai baigti muzikos specialybės kursą, bet ir įgyti reikalingą bendrąjį vidurinį išsilavinimą. Kokia didžiulė laukė neviltis, kai man buvo pareikšta, kad bendrojo lavinimo skyriuje mokytis negalėsiu, nes neturiu septynių klasių išsilavinimo. Atsidūriau beviltiškoje padėtyje. Nebaigęs bendro lavinimo mokyklos, negausiu muzikos mokyklos baigimo diplomo. Ką daryti? Ėjo 1948 metai.

    32-jame Didžiosios gatvės name, visai netoli muzikos mokyklos, buvo įsikūriusi Suaugusiųjų bendrojo lavinimo mokykla. Nuėjau ten. Mane priėmė tik į penktąją klasę, nes po Joniškio pradžios mokyklos buvo praėję daug metų. Mokslo metus užbaigiau sėkmingai ir buvau perkeltas į šeštąją. Iš šios mokyklos pedagogų ypač įsiminė lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Janina Černiauskienė, labai rūpestinga mokytoja. Mokėjo nuteikti mokinius savarankiškam darbui. Ji buvo literatūros žmogus, rašė eilėraščius, ir aš, jau būdamas diplomuotas kompozitorius, esu jos tekstais sukūręs dainų.

      Pradėjau svarstyti, kad jeigu taip po klasę kasmet, tai man bendrojo lavinimo mokyklai užbaigti prireiks dar mažiausiai penkerių-šešerių metų. Tai netiko. Reikėjo ieškoti būdų, kaip pagreitinti bendrojo lavinimo studijas.

     Sužinojau, kad Vilniuje, dabartinėje V. Kudirkos aikštėje, sename pastate veikia Respublikinė vidurinė (dešimtmetė)  neakivaizdinio mokymo mokykla. Šioje mokykloje galima dirbti savarankiškai ir, paruošus dalį kurso, atsiskaityti. Atsirado viltis, kad galbūt čia man pasiseks sutrumpinti studijų metus. Nedelsdamas ten nuėjau. Pasirodė, kad šioje mokykloje gali mokytis tik turintys siuntimus. Siuntimus mokytis šioje mokykloje turi teisę išrašyti komjaunimo ir partiniai organai. Nuėjau į Vilniaus miesto komjaunimo komitetą. Man buvo aiškiai pasakyta, kad, jeigu būčiau komjaunuolis, tai siuntimą  tuojau  pat be jokių problemų gaučiau.

     Jau ir anksčiau buvau ne kartą raginamas stoti į komjaunimo organizaciją, bet aš vis atsisakydavau. Dabar jau priėjau liepto galą ir mačiau: jei netapsiu komjaunuoliu, tai mano studijos gali labai užsitęsti. Pasitariau su tėvais. Išklausęs mano rūpestį tėvas, esant tokiai situacijai, pritarė stoti į komjaunimą. Man jau ėjo 21 metai ir ne tiek jau daug laiko buvo likę pabūti komjaunuoliu. Mane priėmė, gavau komjaunimo bilietą ir su juo vėl į Vilniaus miesto komjaunimo komitetą. Siuntimas mokytis Respublikinėje neakivaizdinio mokymo dešimtmetėje vidurinėje mokykloje buvo išrašytas tuojau pat. Taip 1949 metų rudenį tapau šios mokyklos šeštos klasės mokiniu.

   Nors  mokykla ir buvo neakivaizdinio mokymo, tačiau  pamokos vykdavo tris kartus per savaitę, vakarais nuo 19 iki 23 val. Mokinių kontigentas labai margas. Be jaunų žmonių mokėsi nemažai pagyvenusių, kuriems žengti karjeros laiptais trukdė nepilnas ar tik pradinis bendrasis išsilavinimas. Karo metais jie užsitarnavo žemesniuosius karinius laipsnius, o aukštesniems laipsniams gauti arba pareigoms užimti buvo būtinas vidurinis išsilavinimas.

     Mokymas čia vyko aukštosios mokyklos principais. Pamokų metų mokiniai nebuvo klausinėjami, kaip įprasta vidurinėj mokykloj. Mums vyko paskaitos, kurių metu išdėtydavo teorinį ir praktinį kursą, atlikdavome pratimus, reikalingus žinioms įtvirtinti. Namuose užduotis atlikti dažniausia reikėdavo raštu. Išėjus kurso dalį, buvo daroma įskaita, kurios metu kiekvienas privalėjo atsiskaityti už teorinį ir praktinį kursą bei gauti teigiamą įvertinimą.  Man toks mokymo būdas labai patiko, nes buvau jau įpratęs prie savarankiško darbo. Taip prabėgo vieneri metai. Aš jau perkeltas į septintą klasę.

     Nutariau kreiptis į mokyklos vedėją Kalkienę, kuri mums dėstė rusų kalbą ir mane jau pažinojo, pasidalinti rūpesčiu, kad man reikia mokyklą baigti pagreitintu būdu. Paklausiau, ar aš galėčiau per vasarą pasiruošti savarankiškai ir išlaikyti reikalingus septintos klasės egzaminus. Vedėja dėl mano idėjos didelio entuziazmo neparodė, bet ir neatsakė. Pasakė, kad rudenį,  pirmosiomis rugsėjo dienomis privalėsiu išlaikyti lietvių kalbos, matematikos ir fizikos egzaminus, o kitų disciplinų - per rugsėjo ir spalio mėnesius. Iš jos kabineto išėjau pakylėtas. Nejaugi mano svajonė išsipildys? Gavau visų septintos klasės disciplinų reikalavimus, susirinkau vadovėlius ir nuo pat pirmos vasaros atostogų dienos kibau į darbą. Išsprendžiau visus septintos klasės matematikos ir fizikos uždavinius, rašiau lietuvių kalbos pratimus ir rašinėlius. Pavartydavau ir vadovėlius, kurių egzaminai buvo nukelti į spalio mėnesį.

      Dirbant vasara prabėgo greitai. Į mokyklą prisistačiau rugpjūčio paskutinėmis dienomis ir jau rugsėjo antrąją laikiau matematikos ir fizikos egzaminus. Nors ir ne blizgančiai, bet  egzaminus išlaikiau. Rugsėjo trečiąją laikiau lietuvių kalbos egzaminą,  išlaikęs jį tapau oficialiu aštuntosios klasės mokiniu. Visus likusius egzaminus irgi išlaikiau nustatytu laiku. 

     Mokykloje dirbo labai aukštos kvalifikacijos mokytojai. Matematiką dėstė karo metais artilerijos korpuso vadu buvęs Terespolskis (gaila vardo neprisimenu). Fiziką ir chemiją dėstė jaunas Vilniaus universiteto aspirantas  A. Bodnevas, lietuvių kalbą ir literatūrą - Pečeliūnas ir daug kitų iškilių mokytojų. Pagrindinis mokytojo Bodnevo mokymo principas buvo ne iškalti žinias, bet jas suprasti ir mokėti pritaikyti praktikoje, o reikalui esant, žinoti, kokiose knygose jas galima rasti ir pasitikrinti. Net per abitūros egzaminus ant stalo gulėjo fizikos ir matemtikos vadovėliai ir, jei ko nors neprisimeni, tai imk knygą ir susirask. Jis labai teigiamai vertindavo mokėjimą knygoje susirasti reikalingą dalyką. Vėliau, didžiausiai savo kolegų ir vadovybės nuostabai,  šį  Bodnevo egzaminų principą ne kartą taikiau ir dirbdamas Muzikos Akademijoje.

     Tuo metu buvau labai susižavėjęs atomine fizika. Apie tai žinojo mokytojas Terespolskis. Jis daug dėmesio skyrė mano matematikos žinių tvirtumui ir vis primindavo, kad man vertėtų gyvenimą susieti su matematika ar fizika. Ir vėliau, man pasukus muzikos link, Terespolskis manami labai domėjosi, sekė mano kūrybos kelią, apsilankydavo mano kūrinių koncertuose ir naujų premjerose.

       Taip prabėgo dar vieni metai ir sėkmingai, su gerais pažymiais užbaigiau aštuntąją klasę. Vėl einu pas vedėją Kalkienę. Šį kartą mano norui savarankiškai išmokti devintosios klasės kursą ji ne tik pritarė, bet vasaros atostogų laikotarpiui paskyrė man net du mokyklos mokytojus: vienam mėnesiui matematikos ir fizikos, o antram – kalbų mokytoją. Tokios sėkmės niekada nesitikėjau. Kibau į darbą. Mokymasis vyko žymiai sklandžiau, turėjau ką paklausti patarimo, parodyti atliktus darbus ir gauti konsultacijas. Rugsėjo pirmosiomis dienomis išlaikiau pagrindinius devintosios klasės egzaminus, kitus, kaip ir praėjusiais metais, laikiau per mokslo metus -  per du pirmuosius mėnesius. Tapau dešimtoku. Žodžiu, abiturientu.

     Mokslas sekėsi, mokytojai manimi buvo patenkinti, aš jais taip pat. Mačiau: jie stengėsi, kad mokyklą baigčiau sėkmingai. Taip tie mokslo metai praėjo nepastebimai greitai, ir štai jau pavasaris - egzaminų metas. Visus egzaminus išlaikiau gerais pažymiais. Iškilmingai gavau mokyklos baigimo brandos atestatą. Buvo 1952 metų vasara.

     Dešimtojoje klasėje mokėsi ir keletas Komunistų partijos centro komiteto darbuotojų, kurie žinojo mano polinkį atominei fizikai. Baigus mokyklą, kviečia mane į KP centro komiteto mokslo skyrių ir tiesiai šviesiai, be užuolankų, pasiūlo vykti mokytis į Leningrado (Sank-Peterburgo) fizikos institutą, kuriame Lietuvai yra skirtos kelios nekonkursinės vietos su labai palankiomis mokymosi ir gyvenimo sąlygomis, nes greitu laiku Lietuvai reikės kvalifikuotų fizikų. Gavau užpildyti visą šūsnį dokumentų ir pakylėtas nuvažiavau pas kompozicijos mokytoją P. Tamuliūną pasidžiaugti gautu pasiūlymu: tapsiu ne tik muziku, bet ir fiziku. Tamuliūnas išklausė pakilius mano samprotavimus, kaip aš Leningrade, besimokydamas fizikos institute, Leningrado muzikos mokykloje užbaigsiu ketvirtą teorijos - kompozicijos kursą, ir tais  mano samprotavimais nesusižavėjo. Mačiau, kad mano pasirinkimas jam labai nepatiko. Jį galima suprasti: tiek daug pastangų dėjo į mano auklėjimą ir jau tikėjosi, kad stosiu į Valstybinę Konservatoriją, yra realus pagrindas manyti, kad ją baigęs tapsiu kvalifikuotu kompozitoriumi. Ir štai tau siurprizas – išvažiuoju į Leningradą mokytis fizikos. Giliai atsiduso ir tepasakė tik tiek: „Jei tau muzikos per maža, tai mokykis į sveikatą fizikos ir man daugiau akyse prašom nesirodyti“. Taigi, galima sakyti, parodė duris. Supratau, kad jei išvyksiu į Leningradą,  muzika bus baigta visam laikui.

      Iš Antakalnio, kur Tamuliūnas gyveno, grįžau pėsčiomis, svarstydamas, kurį gi man kelią pasirinkti – muziko ar fiziko. Apsisprendžiau  pasiaukoti muzikai. Nuėjau į Centro komiteto mokslo skyrių, grąžinau visus dokumentus, atsiprašiau, kad juos nuvyliau, pasirinkdamas kitą,  ne fiziko, kelią.

     Į muzikos mokyklos mokymo skyrių nunešiau Brandos atestato kopiją -  įrodymą kad baigiau bendrojo lavinimo mokyklą.

     Po kurio laiko mieste sutinku bendrojo lavinimo mokyklos vedėją Kalkienę, kuri manęs klausia: „Kas čia atsitiko, kad mokyklą užgriuvusi tikrinti komisija išimties tvarka domisi tik tavo mokymosi eiga nuo pat pirmos dienos iki abitūros egzaminų? Patikrino, kokiais pažymiais ir kada išlaikyti egzaminai, kas egzaminavo, peržiūrėjo visus egzaminų protokolus. Koks reikalas, ką tu iškrėtei?“ Iš karto pasidarė aišku, kad mane prieš trejus metus muzikos mokyklos bendrojo lavinimo skyrius mokytis nepriėmė, nes buvau baigęs tik šešis pradžios mokyklos skyrius, o čia, po trejų metų, pateikiamas  brandos atestatas. Aišku, jis turbūt padirbtas ar neteisėtas. Toks muzikos mokyklos bendrojo lavinimo skyriaus vadovo nepasitikėjimas mane labai užgavo ir įžeidė.

 

                                             Pirmasis mokyklos baigimo diplomas                             

 

    Vidurinės grandies mokymo įstaigoje mokytis kompozicijos, t. y. kūrybos meno,  buvo visai naujas reiškinys. Nebuvo tokios  patirties ne tik tuometinėje Lietuvoje, bet, ko gero, ir kitose Tarybų Sąjungos respublikose, išskyrus didžiuosius miestus. Turbūt dėl to baigiant muzikos mokyklą mums teko laikyti visų teorinių disciplinų Valstybinius egzaminus, kad kokie nors tikrintojai neanuliuotų mūsų diplomų.

     Valstybinių egzaminų pirmininku buvo paskirtas tuometinės Konservatorijos profesorius Stasys Vainiūnas. Kas antrą dieną mes vis laikėmė po egzaminą: kūrybos (pateikiau kūrinį „Taika“, skirtą solistams, chorui ir simfoniniam orkestrui), elementariosios muzikos teorijos, harmonijos, polifonijos, muzikos formos, muzikos istorijos net tris -  pasaulinės, lietuvių ir tarybinių tautų, muzikos instrumentų pažinimo ir orkestruotės pagrindų, liaudies kūrybos, solfedžio. Egzaminai tęsėsi beveik mėnesį ir mus labai nuvargino. Nors mūsų žinios buvo tvirtos, bet visgi egzaminas yra egzaminas ir kiekvieną kartą sukeldavo jaudulį. Įsiminė harmonijos egzaminas, kuris susidarė iš trijų etapų. Reikėjo išspręsti harmonijos uždavinį, jį apginti, po to fortepijonu paskambinti pratimus, kadencijas, sekvencijas ir galų gale išnagrinėti muzikos kūrinio dalį ar epizodą. Harmonijos egzaminas prasidėjo uždavinio sprendimu. Burtų  keliu gavome uždavinio sąlygą, kiekvienam paskyrė valandai laiko po atskirą klasę uždaviniui išspręsti. Peržiūrėjau gautą uždavinio sąlygą ir vienoje vietoje matau, kad taip negali būti, aiški klaida. Ką daryti, spręsti ir, priėjus prie tos vietos, dirbtinai ieškoti išeities, ar grįžti pas egzaminų komisiją ir įsitikinti, ar tai uždavinio sąlygos klaida ar taip turi būti? Atėjau į klasę, kurioje buvo komisija ir, priėjęs prie P. Tamuliūno, pradėjau dėstyti savo abejonę. Tamuliūnas patikrino uždavinyne uždavinio sąlygą ir prie komisijos patvirtino, kad aš teisus -  uždavinyje yra klaida. Man jau išeinant į klasę spręsti uždavinio, duryse sutinku B. Gorbulskį, kuris irgi atėjo aiškintis, nes, jo manymu, uždavinyje klaida. Susidomėjau ir palaukiau, kol buvo išsiaiškinta -  tikrai, ir jo uždavinyje buvo klaida. Mačiau, kaip Tamuliūnas prieš komisiją triumfavo. Vėliau, jau baigus mokyklą, Tamuliūnas prisipažino, kad tyčia padarė mums uždaviniuose po klaidą ir buvo įsitikinęs, kad mes grįšime aiškintis. Visi trys harmonijos egzamino etapai praėjo sėkmingai ir mūsų žinios buvo įvertintos aukščiausiu balu.

     Visus egzaminus išlaikiau gerais balais ir man buvo įteiktas mokyklos baigimo diplomas su raudonai įrašytais žodžiais „Su pagyrimu“. Taigi gavau taip vadinamą raudoną diplomą, kuriame buvo įrašyta, kad man suteikta „vaikų muzikos mokyklos muzikinių teoretinių disciplinų dėstytojo“ kvalifikacija. Gavau teisę dirbti vaikų muzikos mokykloje. Tai man buvo didelis ir džiaugsmingas momentas. Nors mokėmės kompozijos ir teorijos skyriuje, tačiau kompozitoriaus kvalifikacija vidurinio mokymosi grandyje to meto sąlygomis nebuvo teikiama. Baigęs mokyklą, gavau teoretiko ir pedagogo kvalifikaciją.

 

                                                 Darbo veiklos pradžia   

 

     Vieną 1948 metų kovo mėnesio dieną pasikvietė mane mokyklos direktorius K. Kaveckas ir pasiūlė žiemą kūrenti mokykloje pečius. Be stipendijos, kitų pajamų nebuvo. Žinoma, man labai padėdavo tėvai, kol dar gyveno Gruodiškiuose. Sutikau, ir nuo tų metų balandžio pirmos dienos tapau mokyklos pečkuriu. Gavau 22 pečius trečiame aukšte, nes iš visų pečkurių buvau jauniausias. Pečius daugiausia kūrenome durpėmis. Kiekvieną vakarą tekdavo išvalyti durpių šlaką ir pelenus, kurių susidarydavo kiekvienam pečiuj po kibirą, ir atnešti naują kuro porciją, irgi po kibirą pečiui, bei užtaisyti. Iš ryto 6 val.  pakurdavau ir iki 8 – 9 val klasėse būdavo jau šilta.

      Taip dirbau ir mokiausi ne tik muzikos, bet dar ir Suaugusiųjų vakarinėje bendrojo lavinimo mokykloje. Vieną kitų metų pavasario vakarą, jau baigiant kūrenimo sezoną, man ruošiant klasėje pečių, K. Kaveckas derino fortepijoną. Jis pasišaukė mane ir sako: „O dabar tu, berneli, pabandyk paderinti fortepijoną“. Aš buvau matęs, kaip tą daro derintojai ir jau bandęs, todėl su džiaugsmu sutikau. Suderinau toje klasėje fortepijoną, o Kaveckas pagrojo mano suderintu instrumentu ir paklausė, ar nusimanau apie fortepijonų ir pianinų klavišų mechanizmus. Patvirtinau, kad žinau. Paprašė iš fortepijono ištraukti klavišų mechanizmą, jį apžiūrėti ir pasakyti, ar nėra gedimų. Padariau ko prašomas. Išeidamas iš klasės, Kaveckas pasakė: „Rytoj ateik pas mane į kabinetą“.

     Ryte, iškurenęs pečius, prisistačiau pas Kavecką. Jis ir sako, kad vakar man buvo surengęs derintojo egzaminą, kurį sėkmingai išlaikiau, ir dabar siūlo užimti derintojo pareigas, žinoma, su žymiai didesniu atlyginimų negu pečkurio. Taip per vieną dieną mano gyvenimas pasikeitė. Dabar kiekvieną vakarą apeidavau man priskirtus muzikos instrumentus, juo patikrindavau, jei reikėdavo, tai paderindavau, pataisydavau ar nudilusius klavišų mechaizmus pakeisdavau kitais. Ko nespėdavau padaryti vakarais, baigdavau iš ryto iki pamokų. Tai buvo švarus ir inteligentiškas darbas. Mokytojai mano suderintais instrumentais nesiskųsdavo.

     Intensyvus mokymasis bendrojo lavinimo dalykų žiemą ir vasarą, be atostagų, o ir derintojo darbas vakarais ir rytais mane pradėjo varginti. Pasitaręs su tėvais, nutariau derintojo darbo atsisakyti, kad liktų vakarai mokslui bendrojo lavinimo mokykloje. Derintojo darbo atsisakiau 1950 metų sausio mėnesį.

     Mano darbo veikloje atsirado pertrauka.

     Prieš studijų pabaigą, 1953 metų kovo mėnesį, būsimuosius muzikos specialistus Švietimo ministerija  skirstė: kur kas ir ką dirbs. Jaunųjų specialistų skirstymo komisija, vadovaujama Švietimo ministerijos atstovo, po vieną kviesdavo ir siūlydavo būsimą darbovietę. Atėjus mano eilei, įžengiau į komisijos darbo kabinetą. Paklausinėjo, kokie mano ateities planai, ar žadu tęsti studijas Valstybinėje Konservatorijoje (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija). Pasakiau, kad toks noras ir pasiryžimas mokytis toliau yra. Nekantriai laukiau, į kurią mokyklą gausiu paskyrimą.. Net nesitikėjau, kai pranešė, kad esu skiriamas į Vilniaus septynmetės vaikų muzikos mokyklą teorinių disciplinų (muzikos kalbos, elementariosios muzikos teorijos ir solfedžio) dėstytoju.

      Tai reiškė, kad galėsiu suderinti darbą Vilniaus septynmetėje vaikų muzikos mokykloje ir studijas Valstybinėje Konservatorijoje.

     Darbą Vilniaus septynmetėje vaikų muzikos mokykloje pradėjau 1953 metų rugpjūčio 1 d. Mokykloje dirbau iki 1958 metų rugsėjo 1 d. Baigęs du Vastybinės Konservatorijos  kursus, 1955 metų rugsėjo 1 d. buvau priimtas teorinių disciplinų dėstytojo pareigoms Vilniaus J. Tallat-Kelpšos vardo muzikos mokykloje, kurioje išdirbau iki 1959 metų rugpjūčio 31 d.

      Baigęs Valstybinę konservatoriją, buvau pakviestas joje dirbti antraeilėse pareigose teorinių disciplinų dėstytoju. Po metų buvau pervestas į pirmaeiles pareigas, kuriose dirbu iki šiol.

 

                                            Studijos Valstybinėje Konservatorijoje                           

 

      Po neakivaizdinės vidurinio bendrojo lavinimo mokyklos liko dar metai iki muzikos mokyklos baigimo. Gyvenau gana sudėtingomis sąlygomis, gaudavau tik padidintą muzikos mokyklos stipendiją, dar padėdavo tėvai. Kilo mintis, ar nevertėtų įstoti į Pedagoginį institutą, kad ten irgi gaudamas stipendiją, galėčiau lengviau verstis, kol užbaigsiu muzikos mokyklą. Išdėsčiau savo sumanymą Tamuliūnui. Jis, žinoma, šiek tiek nusistebėjo, kad aš dar iki galo nestsisakiau matematikos studijų, bet neprieštaravo, nors labai abejojo, ar sugebėsiu išlaikyti stojamuosius egzaminus, tokiais pažymiais, kad man būtų paskirta stipendija. Aš savo jėgomis tikėjau ir buvau įsitikinęs, kad į Pedagoginį institutą įstosiu ir stipendiją gausiu.

      Stojamuosius egzaminus į Pedagoginį institutą išlaikiau aukščiausiais balais (vien penketais) ir man iš karto buvo paskirta padidinta stipendija. Mano materialinė padėtis žymiai pagerėjo. Pedagoginiame institute mokiausi tik vieną semestrą, nes reikėjo rimtai ruoštis muzikos mokyklos baigiamiesiems egzaminams. Žinojome, kad egzaminai mums, teorijos-kompozicijos skyriaus mokiniams, bus  iš visų teorinių disciplinų, kurių buvo ne taip jau mažai.

       Į Valstybinę Konservatoriją stojau 1953 metų rugpjūčio mėnesį. Kadangi Vilniaus J. Tallat-Kelpšos vardo muzikos mokyklą baigiau su pagyrimu, tai laikyti reikėjo tik stojamąjį kompozicijos egzaminą. Nuo kitų muzikinių disciplinų stojamųjų egzaminų buvau paleistas. Bendrojo lavinimo egzaminų irgi neteko laikyti, nes galiojo Pedagoginiame institute išlaikyti bendrieji dalykai (atnešiau pažymą). Tapau Valstybinės Konservatorijos pirmakursiu, žodžiu – fuksu.

     Mano specialybės disciplinų dėstytojas buvo ką tik Leningrado Konservatorijos asprantūrą baigęs kompozitorius docentas Eduardas Balsys. Aš ir B. Gorbulskis buvome pirmieji jo kompozicijos klasės studentai. Harmonijos ir polifonijos kursą lankiau pas  docentą Zigmą Aleksandravičių, lietuvių muzikos istoriją pas prof. J. Gaudrimą, visuotinę muzikos istorija pas dėst. J. Špigelglazą,   muzikos formas ir muzikos kūrinių analizę - pas docentą J. Nabažą, fortepijonu groti mane mokė docentė A. Baltrėnienė ir, žinoma, lankiau didžiausią šusnį politinių ir komunistinės ideologijos paskaitų.

     Labai džiaugiausi, kad mane mokytis paskyrė pas Ed. Balsį. Jis buvo labai tolerantiškas pedagogas ir niekada nevaržė savo studentų kūrybinės laisvės. Jis siekė, kad mūsų pasirinktos kūrybinės veiklos temos būtų realizuojamos profesionaliai. Mokė muzikos kūrybos  profesionalumo paslapčių. Reikalavo, kad pasirinktos kūrybinių darbų temos atitiktų  mokymo programos reikalavimus.

      Pirmajame kurse rašėme dainas, nedideles pjeses įvairiems muzikos instrumentams - žodžiu, mokė įvaldyti smulkias muzikos formas. Antrajame kurse reikėjo parašyti jau stambesnės muzikos formos kūrinius: variacijas, sonatas, siuitas.  Aš pasirinkau parašyti „Variacijas altui ir fortepijonui“, nes šiam instrumentui lietuvių kompozitoriai kūrinių dar nebuvo parašę. Trečiam kursui numatyta parašyti ciklinį muzikos kūrinį: styginių kvartetą, styginių arba pučiamųjų kvintetą ar kitos sudėties ansamblį. Mano pasirinkimas buvo  „Styginių kvartetas“. Ketvirtajame kurse privalėjome sukurti kūrinį simfoniniam orkestrui: simfoninę poemą, uvertiūrą, simfonijos dalį ar panašiai. Pasirinkau parašyti simfoninę poemą lietuvių liaudies pasakos „Sigutė“ tema. Penktajame kurse rašėmė diplominį darbą. Buvo reikalaujama parašyti stambios formos simfoninį veikalą: kantatą, oratoriją, vieną operos ar baleto veiksmą ir t. t. Diplominiam darbui pasiryžau sukurti vokalinį-instrumentinį kūrinį solistui (sopranui), vyrų chorui ir didžiajam simfoniniam orkestrui, pagal J. Marcinkevičiaus romaną: „Dvidešimtas pavasaris“. Iš šio literatūros kūrinio pasirinkau dalį, kuri vadinosi „Baladė apie Ievą“. Taip buvo pavadintas ir mano diplominis darbas. Be to, kiekvienais metais privalėjome kurti ir harmonizuoti lietuvių liaudies dainas, rašyti pedagoginės paskirties ir kitokius mažesnius ar stambesnius kūrinius.

     Visi mano Konservatorijos studijų metais sukurti kūriniai buvo atlikti ir aš išgirdau jų realų skambėjimą. Mano kūrinių sąrašas prasidėjo kūriniais, sukurtais mokantis Valstybinėje Koservatorijoje nuo pat pirmojo kurso.

    Artėjant Respublikinei 1955 metų Dainų šventei, Kultūros ministerija paskelbė konkursą dainai sukurti. Dainų konkurso komisijai pateikiau nuotaikingą dainą moterų chorui „Ką mergelės myli“ A. Jasiūno žodžiais. Mano daina buvo premijuota II-ąja premija. Tai buvo pirmoji mano premija, paskirta už sukurtą muzikos kūrinį. Daina buvo įtraukta į Respublikinės 1955 metų Dainos šventės repertuarą, atspausdinta net keliuose leidiniuose, kad saviveilininkams būtų lengvai prieinama. Dainų šventė įvyko 1955 metų liepos 21 dieną, jos metu skambėjo ir ši mano daina.

     Antrojo kurso pavasario sesijoje baigiau rašyti „Variacijas altui ir fortepijonui“. Balsys nuvedė mane pas docentą Jurgį Fledžinską ir paprašė atlikti šį mano kūrinį. Fledžinskas pasiėmė altą ir vienoje bei kitoje vietoje gana atsainiai pagrojęs pareiškė, kad kūrinyje nieko ypatingo nemato. Žodžiu, mandagus atsisakymas pagroti mano naują kūrinį. Išeidamas iš Fledžinsko klasės, Balsys jam paliko alto partijos natas ir paprašė, kad rimčiau pažiūrėtų ir tik po to darytų išvadą apie kūrinį. Aš iš  Fledžinko klasės išėjau gana nusiminęs, bet Balsys pasakė, kad nereikia taip jau iš karto nukabinti nosies, - pažiūrėsim, kas bus po kelių dienų.

     Ir tikrai, po dviejų dienų Fledžinskas mane susirado ir paprašė kuo greičiau atnešti fortepijono partijos gaidas. Dar po kelių dienų mane ir Balsį kviečia kūrinio perklausai. Pasirodo, kad variacijos jam patiko. Pasiūlė dvi variacijas sukeisti vietomis, kad būtų ryškesnis dramaturginis variacijų planas. Su pasiūlymu sutikau, nes tai buvo racionalu ir logiška. Kitų pasiūlymų ką nors taisyti ar keisti nebuvo. Pirmą kartą viešai „Variacijos altui ir fortepijonui“ J. Fledžinskas atlikto 1956 metų kovo 9 dieną Valstybinės Filharmonijos Kamerinės muzikos koncerte. Fortepijono partiją atliko Nadežda Dukstulskaitė.

     Valstybinės Konservatorijos Studentų mokslinės draugijos IV mokslinės konferencijos metu, 1956 m. balandžio 14 d. buvo atlikti du mano kūriniai: „Variacijos altui ir fortepijonui“ (atliko J Fledžinskas ir M.Azizbekova) ir pirmą kartą romansas  „O gal“ A. Venclovos žodžiais (atliko III kurso studentas Virgilijus Noreika).

      Visasąjunginėje Jaunųjų kompozitorių kūrybos apžiūroje Maskvoje, Maskvos Valstybinės Konservatorijos Mažojoje salėje, 1956 metų balandžio 20 d. buvo atlikti trijų Lietuvos Konservatorijos studentų kūriniai: Benjamino Gorbulskio siuita simfoniniam orkestrui „Vaikų kampelis“, Vytauto Laurušo  „Sonata violončelei ir fortepijonui“ bei mano „Variacijos altui ir fortepijonui“. Kūriniai Maskvos publikos ir sąjunginių konservatorijų atstovų buvo sutikti palankiai.

      Po metų, 1957 metų liepos 13 d. vyko I-sis Respublikinis Jaunimo festivalis, kurio organizacinis komitetas man už „Variacijas altui ir fortepijonui“ bei kūrybinius pasiekimus suteikė festivalo laureato vardą ir diplomą.

     „Variacijos altui ir fortepijonui“ tvirtai įėjo į altininkų repertuarą ir jame išsilaikė iki šių dienų.  Bemaž  visi  Konservatorijos alto klasės studentai jį yra groję.

      Dar besimokant Valstybinėje Konservatorijoje, 1958 metų kovo 9 dieną Lietuvos Kompozitorių Sąjungos valdybos plenumo koncerte, Valstybinės Filharmonijos salėje buvo atlikta mano simfoninė poema „Sigutė“ (dirigentas A. Klenickis).

     Tuo metu Valstybinės Konservatorijos vadovybė stengėsi, kad geriausi studentų darbai būtų atlikti viešai, o diplominiai darbai viešai buvo atliekami visų be išimties, kokie jie bebūtų. Tai buvo nuostabi tradicija - autoriai galėjo išgirsti savo darbo vaisius. Mano diplominis darbas „Baladė apie Ievą“ viešai buvo atliktas Valstybinės Filharmonijos salėje 1958 metų lapkričio 2 d. Jaunųjų tarybinių lietuvių kompozitorių kūrinių simfoninės muzikos koncerte. Atliko solistė E. Saulevičiūtė, Valstybinio choro vyrų grupė (vadovas prof. K. Kaveckas) ir Valstybinis simfoninis orkestras. Dirigavo A. Klenickis.

      Iš studijų metais lankytų paskaitų ypač įsiminė Z. Aleksandravičiaus pamokos. Tai buvo spalvinga ir įdomi asmenybė. Labai nemėgo vidutinybių ir tinginių. Harmonijos namų darbų duodavo gana daug, nes buvo įsitikinęs, kad tik atliekant namų darbus raštu, skambinant pratimus fortepijonu ir analizuojant muzikos kūrinių harmonijos sandarą, galima pasiekti gerų rezultatų. Jo požiūriu, be kiekybės niekad nebus kokybės. Per savaitę reikėdavo išspręsti net 25 harmonijos uždavinius. Būdavo nepatenkintas, jei ne visi uždaviniai išspręsti arba juose rasdavo elementarių techninių sprendimo ir natų rašybos klaidų, ar darbas atliktas atsainiai. Man pas Aleksandravičių mokytis harmonijos nebuvo sudėtinga, nes Muzikos mokykloje buvau gerai ištreniruotas Tamuliūno. Bet 25 uždavinius išspęsti per savaitę yra labai daug. Kartą, patikrinęs uždavinius ir juose neradęs klaidų, nusistebėjo, kad uždaviniai, nors ir be klaidų, bet yra gana blankūs, kaip jis mėgdavo sakyti „antimuzikalūs“. Aš pasakau, kad vien tiktai parašyti tokį kiekį natų jau reikia daug laiko, o apmąstyti, kaip geriau išspręsti, laiko nelikdavo, nes be harmonijos dar buvo ir daugiau pamokų, kur irgi užduodami namų darbai. Paprašiau, kad man užduotų tik du uždavinius, tai juos išspęsti galėčiau geriau. Jis šį mano uždavinių kiekį padvigubino, ir „antimuzikaliai“ išspręstų uždavinių mano repertuare neliko. Harmonijos kursą  užbaigiau aukščiausiu balu.    

     Prasidėjo polifonijos paskaitos. Per pirmąją pamoką Z. Aleksandravičius pasakė, kad rašysime fugą. Aš nustėrau: nejaugi iš karto teks rašyti aukščiausią ir tobuliausią polifonijos formą, nepraėjus žemesnių polifonijos pakopų. Išsakiau savo abejones. Priminiau, kad polifonijos kurso taip nuosekliai kaip harmonijos, muzikos mokykloje pas Tamuliūną nesu mokęsis ir kad polifonijos pagrindus norėčiau išmokti tvirtai. Išklausė ir sako: „Tai gerai, pradėsime iš pradžių - rašysi pratimus „nata prieš natą“. Tai tokia polifonijos forma, kai vienai duotai natai, pvz. choralui, antrame balse reikia parašyti vieną, dvi, tris, keturias ir t. t. natas. Pradėjau rašyti pratimus „nata prieš natą“. Jau rašau daugiau kaip dvidešimt natų vienai natai, o daugiau mano dėstytojas nieko naujo neaiškina ir neužduoda. Pasakiau, kad man jau šie pratimai pabodo. Pasakė, kad jeigu „nata prieš natą“ rašyti pabodo tai toliau rašyčiau fugą. Ką gi, atsidusęs sutikau. Apie tai, ko nežinojau iki fugos, teko susirinkti vadovėlius ir išmokti savarankiškai.

     Tuo metu Konservatorijoje geriausias fugas rašė kompozicijos kurso studentas Vytautas Paltanavičius. Jo parašytos fugos buvo rodomos kaip pavyzdys. Pradžioje mano parašytos fugos buvo blankios, nes mažai žinojau polifonijos kontrapunkto kombinacijų paslapčių. Bet palaipsniui, kiek pasisekdavo pačiam išstudijuoti, mano fugos darėsi įdomesnės ir išradingesnės. Baigiant polifonijos kursą, jau ir mano fugos, šalia Paltanavičiaus, buvo rodomos žemesniųjų kursų studentams.   

      Kartą Aleksandravičius pasidomėjo, kaip aš fugas rašau. Pasakiau, kad traukinyje iš Vilniaus į Lentvarį arba atbulai. Tais metais su šeima persikėliau gyventi į Lentvarį. Nelabai patikėjo, kad kuriu  be fortepijono. Patvirtinau, kad taip ir yra, nes savo instrumento dar neturėjau, o Konservatorijoje, jei gaudavau klasę, tekdavo ruoštis fortepijono ar kūrybos pamokoms. Po pamokos man pasiūlė važiuoti pas jį į namus ir ten abu parašysime po fugą pagal temą, kurią išsirinksiu pats. Sutikau. Atnešė šūsnį temų. Išrinkau, mano nanymu, gana polifonišką temą ir susėdę už stalo vienas prieš kitą nutarėmė, kad fugos ekspozicijos dalį parašyti pakaks vienos valandos. Abu rašėmė fugą be instrumento. Po valandos ir mano, ir jo darbas buvo baigtas. Nuėjome prie fortepijono patikrinti, kas išėjo. Buvo mūsų fugose visos svarbiausios polifoninės kombinacijos, tačiau, mano manymu, mažoka muzikinio meno. Aš išreiškiau nuomonę apie fugos meną apskritai, kur įžiūrėjau tik mokėjimą išradingai vartyti ir keisti temą, sugalvoti pačių įvairiausių kontrapunkto, kanonų variantų ir t. t. Žodžiu, suabejojau, ar fugoje yra muzikos meno apraiškų. Tais žodžiais labai nuvyliau savo mokytoją, kuris mane priskyrė prie gerų polifonijos meno žinovų. Baigdamas polifonijos kursą parašiau dvigubą 4-ų balsų fugą mišriam chorui „Klestėk, žemelė“ M. Putino žodžiais, kurią 1957 metais atliko Valstybinis mišrus choras, diriguojant K. Kaveckui.

     Taip nepastebimai praėjo penkeri mokslo metai Valstybinėje Konservatorijoje, ir 1958 metų birželį mudu su B.Gorbukskiu laikėme baigiamuosius Valstybinius egzaminus. Komisijos pirmininku buvo paskirtas Maskvos Konservatorijos alto klasės profesorius E. Strachovas. Mums pirmiems teko laikyti Valstybinius egzaminus po aukštojo mokslo reformos. Buvo įvestas naujas kolokviumo egzaminas, kuriame komisijos nariai gali klausinėti kas ką sumanęs. Taigi ruoštis tokiam egazminui sudėtinga.

      Egzamino išvakarėse mudu su Gorbulskiu stovime prie lango ir samprataujame, kaip rytoj atrodys kolokviumo egzaminas. Pro šalį eina rektorius  prof. Jurgis Karnavičius. Priėjęs prie mūsų teiraujasi, ar pasiruošėm rytdienos egzaminui, ir, nesulaukęs atsakymo, nutarė patikrinti mūsų žinias ir klausia: „Kokia opera prasideda žodžiu „taip“?“ Žinoma, mes myk, myk - nežinom. Tai tada vėl klausia: „O kokia opera prasideda žodžiu „ne“?“ Mes irgi pasimetę tylim. Tuomet jis mums atskaitė draugišką moralą ir pasiūlė pasidomėt, kokiais žodžiais prasideda ir baigiasi žymiausios operos ir ruošėsi mus sumišusius palikti. Įgavau drąsos ir klausiu rektoriaus: „Rektoriau, o kokia opera prasideda žodžiu „ach“?“ Rektorius sumišo ir prisipažino, kad nežino. Tuomet aš panašiais žodžiais, kaip jis mus auklėjo, priminiau, kad rektoriui vertėtų žinoti savo studentų operas, nes ką tik prieš kelias dienas klausėsi Gorbulskio operos „Frank Kruk“, kuri prasideda žodžiais: „Ach, ir viskas susimaišė, nuėjo po velnių“. Rektorius draugiškai nusišypsojo ir pasakė, kad jei tokį triuką iškrėsime rytoj komisijai, iš jo  aukščiausias balas bus garantuotas. Mes tikėjomės, kad rytoj per rimtą egzaminą apie triukus nebus kada galvoti.

       Kolokviumo egzamino metu komisija buvo labai draugiškai nusiteikusi ir nesistengė duoti dviprasmiškų ar neaiškių klausimų. Man, pavyzdžiui, atvertė simfoninio kūrinio partitūrą per vidurį ir turėjau iš dviejų puslapių nustatyti, koks ir kieno tai  kūrinys bei papasakoti, ką žinau apie autorių. Atidžiai peržiūrėjęs atverstą partitūrą, iš karto pažinau  P. Čaikovskio Šeštosios simfonijos antrąją dalį. Į visus klausimus, atrodo, atsakiau. Galų gale komisijos pirmininkas Strachovas paklausė, kaip galima būtų išspręsti sąskambį, kurį sudaro keturios alto stygos. Siūlau vieną, kitą, trečią sprendimo variantą, bet Strachovas tikisi kitokio. Man pasidarė aišku, ko jis nori. Pasakiau, kad sprendimo varianto, kurio jis tikisi, atlikti negaliu, nes altas neturi didžiosios oktavos garso si, jo diapazonas prasideda tik nuo mažosios oktavos do natos. Strachovas patvirtino, kad būtent tokio atsakymo laukęs. Mano ir Gorbulskio kolokviumo egzaminas komisijos buvo įvertintas aukščiausiu balu. Koservatorija baigta.

      Išleistuvių vakarą gavau Valstybinės Konservatorijos baigimo diplomą irgi su raudonu įrašu „Su pagyrimu“. Jame įrašyta, kad man „pripažinta kompozitoriaus, dėstytojo kvalifikacija“.

     Prieš baigiant Konservatoriją, absolventai irgi buvo skirstomi į darbovietes. Aš jau dirbau Vilniaus J. Tallat-Kelpšos vardo muzikos mokykloje, tai mokyklos vadovybės prašymu joje ir buvau paskirtas dirbti.

      Tuo metu, baigus bet kurią profesinę mokyklą, jos absolventai į darbą buvo paskiriami pagal įgytą  specialybę. Gaila, kad šios puikios tradicijos, kuri suteikia galimybę jaunam specialistui integruotis į darbo rinką ir įgyti praktinių įgūdžių, atgavus nepriklausomybę, atsisakyta. Dabar baigusieji aukštąjį mokslą absolventai tiesiog išstumiami į gatvę ir paliekami likimo valiai – susirask darbą pats. O kaip darbą rasti, jei darbdaviai reikalauja, kad būtų dviejų arba trijų metų praktinio darbo stažas. Kaip tą stažą jaunajam specialistui, kurio į darbą priimti niekas nenori, įsigyti – niekam nerūpi. Belieka pasidėti diplomą į stalčių ir eiti dirbti į prekybos tinklą krovėju, kasininke ar valytoja arba išvažiuoti į užsienį braškių, apelsinų rinkti, daržų ravėti ar prižiūrėti ir slaugyti nusenusius žmones. Ir po to stebimės, kad jauni specialistai palieka gimtąjį kraštą, senus tėvus ir senelius. Toks likimas ištiko ir mano anūkę, kuri baigusi aukštąjį mokslą ir įgijusi net dvi specialybes, darbo pagal įgytą kvalifikaciją jau antri metai negauna, nes neturi praktinio darbo stažo. Darbo biržoje pabaigė net dviejus tobulinimosi kursus, pasekmė ta pati – darbo stažas nuo to neatsirado.          

 

 

 

 

                                                         Mano šeima          

 

     Baigus  Vilniaus J. Tallat-Kelpšos vardo muzikos mokyklą ir pradėjus dirbti Vilniaus septynmetėje vaikų muzikos mokykloje, mano materialinė bei finansinė padėtis pasidarė stabili. Man jau buvo 25 metai. Pats laikas galvoti apie šeimos sukūrimą. Besimokydamas Vilniaus J.Tallat-Kelpšos vardo muzikos mokykloje rimtai draugavau su šios mokyklos choro dirigavimo moksleive Eugenija Škėmaite ir abu galvojome apie bendrą gyvenimą. Baigusi muzikos mokyklą, ji  įstojo mokytis į Pedagoginio instituto lietuvių kalbos ir literatūros fakultetą.

     Mudviejų vestuvės įvyko 1953 metų lapkričio 22 d. Po to, kai santuoka buvo įforminta Metrikacijos skyriuje, nuvykome į Šv. Mykalojaus bažnyčią, priėmėme moterystės sakramentą, ir mūsų santuoka buvo palaiminta.

    Apsigyvenome pas mano tėvus. Tėvas vieną kambarį padalino į du ir mus apgyvendino tame, kuris  buvo su langu į Šv. Kazimiero gatvę. Kitas  kambarys buvo belangis.  Po metų mums gimė sūnus, kurį pakrikštijome Vytauto vardu. Jį auginti mums padėjo Eugenijos mama, gyvenusi netoliese  - Arklių gatvėje.

      Taip praėjo dar dveji metai,  Eugenija 1956 metais baigė Pedagoginį institutą ir buvo paskirta į Lentvario vidurinę mokyklą lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. Jai kiekvieną dieną tekdavo važiuoti į darbą iš Vilniaus į Lentvarį.  Po metų, jai, kaip jaunai specialistei, Lentvaryje buvo paskirtas dviejų kambarių butas mediniame name be patogumų. Persikėlėme su visa šeima gyventi į Lentvarį. Dabar jau aš kiekvieną dieną važiavau į Vilnių. Deja, 1958 m. baigęs Valstybinę Konservatoriją,  į jaunųjų specialistų aprūpinimo gyvenamuoju plotu sąrašą napatekau, nes mano šeimai butas jau buvo paskirtas Lentvaryje. Galėjau tikėtis tik gyvenimo sąlygų pagerinimo.

    Lentvaryje gyvenome iki 1964 metų. Lietuvos kompozitorių sąjunga pasistatė gyvenamuosius namus Vilniuje Žvėryno rajone. Juose apsigyveno vyresnių kompozitorių šeimos. Mano šeimai buvo paskirtas atsilaisvinęs J. Karoso  trijų kambarių butas Rinktinės gatvėje. Su visa šeima persikėlėme gyventi atgal į Vilnių. Rinktinės gatvėje išbuvome iki 1995 metų. Iš ten persikėlėme į Kalvarijų gatvę,  kurioje gyvename iki šiol.

 

                                                        Kūrybinė veikla       

 

     Baigęs Konservatoriją gana intensyviai dirbau kūrybinį darbą.  Lietuvos Kompozitorių sąjungoje buvo nusistovėjusi tradicija priimti Valstybinės Konservatorijos absolventus į sąjungą tik po to, kai šie sukuria stambų kūrinį savarankiškai, be pedagogo priežiūros. Per 1959 metus sukūriau „Capriccio“ simfoniniam orkestrui ir po perklausos 1959 metų guodžio 31 d. buvau priimtas į Lietuvos Kompozitorių sąjungą. Viešai „Capriccio“ buvo atlikta 1960 metų sausio 21 d. Valstybinės Filharmonijos simfoninės muzikos koncerto metu. Simfoniniam orkestrui dirigavo profesorius Balys Dvarionas.

      Žinoma, paraleliai rašiau dainas ir instrumentines pjeses. Mano  daina  A. Matučio žodžiais „Kaip gera per gimtąją žemę žygiuoti“ 1959 metų Jaunųjų  turistų-kraštotyrininkų dainos konkurse laimėjo II premiją, o IV respublikinio sąskrydžio metu 1959 liepos 7 d. buvo atlikta viešai.

     Be šios dainos, tais pačiais metais dalyvavau Profsąjungos dainų konkurse, kur mano daina moterų chorui „Audėjėlė“ (R. Škėmienės žodžiais) buvo premijuota II-ja premija, o daina mišriam chorui „Baikim pradalgėles“(R. Škėmienės žodžiais) apdovanota diplomu.

     Kitas stambus kūrinys  simfoniniam orkestrui - poema „Legenda apie karį“ - buvo sukurta 1962 metais. Pirmoji šio kūrinio redakcija viešai buvo atlikta 1963 metų gegužės mėnesį Valstybinio  radijo komiteto koncerto metu. Orkestrui dirigavo Abelis Klenickis. Antroji šio kūrinio redakcija, irgi diriguojant A. Klenickiui, viešai skambėjo 1963 metų lapkričio mėnesį.

     Nuo 1960 metų pradėjau domėtis lietuvių liaudies instrumentais, ypač kanklėmis. Ėmiausi labai rimtai studijuoti liaudies instrumentų specifiką ir jų technines galimybes. Apie tai yra mano straipsnis, išspausdintas knygoje „Pranas Stepulis“, kurią sudarė ir parengė Algirdas Vyžintas (Vilnius, Lietuvos muzikos akademija, 2003, psl. 182-184). Manau,  kad verta šį staipsnį čia pakartoti. Straipsnis pavadintas „Kanklės suskambo naujai“. Pateikiu jį su truputėlį pakeitęs:

 

      „Konservatorijos Koncertų salėje vyksta kanklių muzikos vakaras. Skamba lietuvių ir užsienio kompozitorių kūriniai, pritaikyti atlikti kanklėmis. Originalių kūrinių, skirtų kanklėms, vos vienas kitas. Vieno kūrinio atlikimas mane ypač sudomino. Atlikėja, kaip tikra akrobatė, keitė kanklių keitiklius tokiu tempu ir taip mikliai, kad visas dėmesys buvo sutelktas į jos rankų judesius, o ne į atliekamą muziką. Pasijutau lyg būčiau ne koncertų salėje, o cirko arenoje.

     Matytas vaizdas nedavė ramybės – reikėjo kažką daryti: toliau tobulinti kankles, rizikuojant prarasti joms būdingą tembrą, ar ieškoti naujų komponavimo ir atlikimo būdų. Kaip paskatinti kompozitorius, kad jie susidomėtų kanklėmis ir rašytų joms originalią muziką?

     Tuo metu savaitraštyje „Literatūra ir menas“ prasidėjo diskusija, kurią 1962 metais pradėjo žinomas chorvedys A. Arminas, apie lietuvių liaudies instrumentų likimą. Buvo teigiama, kad lietuvių liaudies instrumentais, ypač kanklėmis, neįmanoma atlikti šiuolaikinės komponavimo technikos kūrinių, jų galimybės ribotos ir t. t. Žodžiu, jų vieta muziejaus lentynose, o ne koncertų salėse. Toks diskusijos dalyvių verdiktas mane tiesiog pribloškė ir paskatino imtis darbo – įrodyti, kad jų išvados apie lietuvių liaudies instrumentų, ypač kanklių, likimą yra neapgalvotas ir nepagrįstas.

     Po ilgų apmąstymų kilo idėja kanklių garsiaeilį iš anksto suderinti su kaitikliais taip, kad kanklėmis būtų galima atlikti ne tik paprastus, bet ir sudėtingus akordus bei sąskambius, politonacinę, polifunkcinę ar atonalią muziką, sudėtingas melodines intonacijas, kad scenoje nereikėtų daryti akrobatinių keitiklių perjunginėjimo veiksmų. Sukūriau šiuo principu pagrįstą preliudą ir pasiprašiau pas Praną Stepulį audiencijos.

      Susitikome jo bute. Išdėsčiau savo išankstinio kanklių suderinimo kaitikliais idėją ir parodžiau atneštą naują kūrinį, parašytą šiuo principu. Labai atidžiai peržiūrėjo mano kūrinį, paprašė žmonos Zitos atnešti kankles ir pradėjo skambinti. Nors kūrinys buvo naujoviškas, skambėjo sudėtingi akordai, melodinės intonacijos, atlikti jį nebuvo sunku, keitiklių akrobatikos taikyti nereikėjo. Palikau Stepuliams kūrinį toliau analizuoti ir susitarėme susitikti po kelių dienų.

      Kitas mūsų susitikimas buvo labai dalykiškas. Stepulis jau buvo apsvarstęs techninius kūrinio atlikimo variantus, numatęs aplikatūrą, o Zita meniškai atliko preliudą. Kanklės suskambo naujomis spalvomis, naujais, iki šiol nenaudotais sąskambiais. Įspūdis buvo didžiulis. Pasirodo, kad kanklėmis galima skambinti ne vien trigarsius G-dur tonacijoje, bet ir žymiai sudėtingesnius akordus ir sąskambius bei jų junginius. Pavykęs pirmasis bandymas buvo akstinas toliau eksperimentuoti. Diskutavome, svarstėme, ką kūrinyje dar reikėtų keisti ar taisyti. Sutarėme, kad preliudas geriausiai skamba kankliuojant pirštais. Šiame susitikime svarbiausia buvo tai, kad  P. Stepulis pritarė mano pasiūlytai išankstinio kanklų suderinimo idėjai.

       Tai buvo pirmasis žingsnis, kuris žadėjo gana didelių pokyčių kūriant ir atlikant origialią kanklių muziką.

    Aptarėme, ką darysime toliau. Pasiūliau tokiu būdu sukurtus kūrinius kanklėms pavadinti preliudais. Kiekviename preliude naudoti vis kitus, dar nenaudotus atlikimo būdus, sąskambius, intonacijas, tonacijas. Stepulis pageidavo, kad antrasis preliudas būtų polifoninės formos, nes šios formos originalių kūrinių kanklėms iš viso dar nebuvo.

      „Antrasis preliudas“ – trijų balsų fuga. Joje daug melodinių intonacijų (su pustoniais, padidintais ir sumažintais intervalais), kurios iki tol kanklių muzikoje buvo naudojamos labai ribotai, vien tik diatoninėse tonacijose.

     Politonalumo ir trelių atlikimo užduotis buvo nutarta spręsti „Trečiajame preliude“ kanklėms. Vienalaikis mažorinių G  ir B  tonacijų skambesys sukūrė iki šiol kanklių muzikoje negirdėtą politonacinį efektą. Gausu buvo ir kitų tonacijų sugretinimo ar vienalaikio skambesio. Politonaciškumas buvo mano problema. Stepuliams teko spręsti kitus klausimus, pvz., ilgos trelės atlikimo galimybes ir būdus. Kanklėms trelė buvo neįprastas, naujas reiškinys, todėl reikėjo daug pastangų jam įgyvendinti.

      Pirmieji trys preliudai buvo skirti kankliuoti pirštais. Nutarėme, kad „Ketvirtasis  preliudas“ bus kankliuojamas brauktuku. Stepulis jau buvo numatęs būdus, kaip brauktuku kankliuoti plačius, sudėtingus akordus, derinti akordų ir melodinių intonacijų skambinimo būdus. Preliude gausu tonacinių šuolių iš aukšto registro į žemą ir atvirkščiai. Daug pastangų įdėta ieškant medžiagos brauktukui, su kuriuo būtų galima išgauti švelnią, tarsi matinės spalvos muziką. Po kelių bandymų tai pavyko.

       Dviejų balsų dialogu buvo pagrįstas  „Penktasis preliudas“ kanklėms. Akompanimentą sudarė nesudėtingi, neturintys aiškaus tonacinio pagrindo akordai, kuriuos siejo ne tik harmoniniai, bet ir melodiniai ryšiai. Prie techninių naujovių, be balsų dialogo, reikėtų priskirti fošlagus. Šio preliudo natų tekstui išdėtyti prireikė net trijų penklinių sistemos: vidurinė eilutė – akompanimentui, o viršutinė ir apatinė – balsų dialogui užrašyti. Ponią Zitą ypač žavėjo mažosios sekundos skambėjimas atraminėse, labai gerai girdimose formos vietose.

      Preliudai kanklėms atsirado aktyviai bendradarbiaujant kompozitoriui, kanklių meno teoretikui ir atlikėjui. Dirbant pavieniui, vargu ar būtų pasiektas vertas visuomenės dėmesio rezultatas. Realizuoti tai, ką numato kompozitorius, t. y. natas paversti muzika, turi atlikėjas. Todėl jo vaidmuo bet kuriame eksperimente yra didžiulis.

      1963 metų gruodžio 10 d. Kompozitorių sąjungos pirmajame plenume „Preliudai kanklėms“ buvo atlikti plačiajai visuomenei. Preliudus skambino  p. Zita Stepulienė. Kūrinys buvo palankiai priimtas ir teigiamai įvertintas spaudoje.

      Spaudoje išpūstas kanklių „nurašymo“ burbulas nurimo. Atrodo, kad kanklėms neteks trūnyti muziejų lentynose, o jos skambės koncertų salėse, atlikdamos originalią šiuolaikišką muziką. Po gana sėkmingos pradžios buvo kuriami nauji įvairiausų formų kūriniai kanklėms ir jų ansambliams, ieškoma naujų išraiškos priemonių.

       Zita ir Pranas Stepuliai labai daug padarė, kad šiandieną kanklės plačiai skamba po mūsų šalį ir pasaulį. Stepulis palaikė mano siūlomas naujoves ir jas aktyviai propogavo. Jis buvo įžvalgus – atsirado daugiau šiuolaikiškų lietuvių kompozitorių kūrinių kanklėms.

      Tai tik mažas mano kūrybinio bendradarbiavimo su Stepulio šeima epizodas, kuriant pirmuosius naujomis komponavimo ir atlikimo priemonėmis pagrįstus kūrinius kanklėms. Preliudus kanklėms, išreikšdamas didelę padėką ir pagarbą, dedikavau Zitai ir Pranui Stepuliams.

 

      Vis galvodavau, kad pilnai kanklių reabilitacijai trūksta stambios formos kūrinio, parašyto šiolaikine komponavimo technika. Neapleido mintis, kad reikia pabandyti parašyti koncertą kanklėms su liaudies instrumentų pritarimu. Koncertą kanklėms jau buvo parašęs Jonas Švedas, tačiau jis buvo tradicinės formos.

       Kartą mane užkalbino docentė G. Tamošaitienė ir pasiguodė, kas turi labai gerą, techniškai pažengusią studentę kanklininkę, kuri neturi diplominiam darbui naujo, šiuolaikiško kūrinio. Pasiteiravo, ar negalėčiau jai sukurti koncertą kanklėms su liaudies instrumentų orkestru. Pasiūlymą priėmiau ir ėmiausi darbo, nes iki valstybinio egzamino, kurio metu turėtų skambėti naujasis kanklių koncertas, buvo likę nepilni metai. Juk man sukurti, o atlikėjai išmokti naują kūrinį reikia nemažai laiko.

     Koncerto formą ir komponavimo koncepciją jau buvau apmąstęs ir numatęs, ką kiekvienoje koncerto dalyje rašysiu.

     Pirmoji koncerto dalis (Allegro molto)  pradedama orkestrine įžanga, po kurios seka koncerto kadencija. Joje parodomi visų trijų koncerto dalių temų epizodai. Ši koncerto dalis numatyta kankliuoti pirštais. Koncerto pirmoji dalis stabilios tonacijos neturi. Jei pradžioje galima įžvelgti vienvardžių  F-dur ir  f-moll tonacijų elementus, skambančias kartu, tai tolimesni epizodai turi  daug atonalumo apraiškų, dalies pabaigoje pasirodo tonacijos  d-moll  akordai.

      Antrosios koncerto dalies (Andante) gana plačius ir sudėtingus akordus bei sąskambius tenka kankliuoti brauktuku, o pasažinės vietas – pirštais. Muzika rami, lyrinė. Tonaciškai nepastovi, vyraujant  Es-dur miksolydinei ir B-dur  tonacijoms.

      Trečioji koncerto dalis (Allegro molto) greito tempo, politonacinės sandaros, naudojant vienu metu  tonacijų G-dur ir As-dur, arba G-dur ir Es –dur skambėjimą.  Melodinės intonacijos irgi ganėtinai sudėtingos, nes yra daug chromatinių intervalų ir sąskambių.

      Koncertą per baigiamuosius egzaminus, pritariant fortepijonu, atliko absolventė Janina Ščavinskaitė 1964 metų birželio 18 d., o su liaudies instrumentų orkestru, diriguojant Pranui Tamošaičiui,  -  1965 metais.                   

      Kanklių koncertas, kaip ir Kanklių preliudai stabiliai laikosi kanklininkių repertuare iki šiol. Tai, žinoma, man malonu, šie kūriniai kanklėms yra gyvybingi, juos atlieka, nagrinėja.

      Nemažai esu parašęs kanklėms pedagoginės paskirties kūrinių, tai: „Kankliavimo sąsiuviniai I“ – 1978 metais;  „Kankliavimo sąsiuviniai II“ – 1979 metais;  „Kankliavimo sąsiuviniai III“ – 1981 metais;  Preliudai ir fugos I (kanklėms solo) – 2001 metais, variantas kanklių duetui  - 2004 metais;  Preliudai ir fugos II(kanklėms solo) – 2001 metais, variantas kanklių duetui  - 2005 metais.“

 

       Kitas stambios formos kūrinys buvo „Koncertas violončelei su simfoniniu orkestru“. Koncerto klavyras buvo sukurtas 1966 metais. Viešai atliktas 1967 metų lapkričio 29 d. Lietuvos kompozitorių sąjungos valdybos plenumo metu simfoninės ir kamerinės muzikos koncerte, solistas Michailas Šenderovas, orkestrui dirigavo Juozas Domarkas.

      Koncertas violončelei yra keturių dalių: I dalis – Moderato,  II dalis – Allegretto, III dalis – Cadenca Energico ir IV dalis – Allegro. Koncertas publikos ir plenumo dalyvių buvo priimtas palankiai.

      Tolimesnis mano kūrybos dėmesys buvo sutelktas rašyti muziką įvairios sudėties liaudies instrumentų ansambliams ir atskirų liaudies instrumentų solistams. Rašiau nemažai dainų ir harmonizavau lietuvių liaudies dainas chorui, solistams su liaudies ansamblių ar fortepijono pritarimu, kūriau pedagoginės paskirties muzikos kūrinius. 

 

                                              Pedagoginė veikla Konservatorijoje                                                   

 

      Jau minėjau, kad mane, baigusį Konservatoriją, pakvietė joje dirbti antraeilėse pareigose.  1958-1959 mokslo metais dėsčiau dainavimo katedros studentams elementariąją muzikos teoriją ir harmoniją. Docentas Z.Aleksandravičius 1959 metais dėl pablogėjusios sveikatos atsisakė užimamų pareigų. Tais pačiais metais aš buvau priimtas į Valstybinę Konservatoriją pirmaeilėms pareigoms ir paskirtas dėstyti specialiosios harmonijos kursą kompozicijos, muzikos teorijos ir istorijos katedrų studentams. Šią discipliną dėsčiau iki 2004 metų.

     Mano kilimas karjeros laiptais Valstybinėje Konservatorijoje, o nuo 1993 metų – Lietuvos muzikos ir teatro Akademijoje atrodė taip:

  1. 1958 – 1959 m. antraeilėse pareigose – dėstytojas muzikos teorijos katedroje;
  2. 1959 – 1961 m. pagrindinėse pareigose – dėstytojas muzikos teorijos katedroje;
  3. 1961 – 1967 m. vyresnysis dėstytojas muzikos teorijos katedroje;
  4. 1967 – 1971 m. einantis docento pareigas muzikos teorijos katedroje;
  5. 1971 – 1974 m. docentas muzikos teorijos katedroje;
  6. 1974 – 1985 m. docentas kompozicijos katedroje;
  7. 1985 – 1986 m. einantis profesoriaus pareigas kompozicijos katedroje;
  8. 1986 – 1988 m. profesorius kompozicijos katedroje;
  9. 1988  iki dabar -  profesorius muzikos teorijos katedroje.

 

     Programuoto mokymo metodu pradėjau domėtis 1967 metais. Kitose Lietuvos aukštosiose mokyklose programuoto mokymo elementai buvo taikomi gana plačiai. Tuo tarpu Valstybinėje  Konservatorijoje šis metodas buvo nežinomas.  Pagalvojau, kad programuoto mokymo elementas – programuota apklausa - gali būti sėkmingai pritaikyta kontroliuoti studentų teorinių disciplinų žinias. Apsilankiau keliose Lietuvos aukštosiose mokyklose, susirinkau medžiagą, kuri galėtų būti nesunkiai pritaikyta Konservatorijoje, susiradau leidinius, kurie nagrinėja programuotą mokymą ir ypač programuotą apklausą.  Nuodugniai susipažinęs su surinkta  medžiaga, ją išstudijavęs,  1969 metais paruošiau metodinį straipsnį „Programuoto mokymo elementų taikymas Valstybinės Konservatorijos mokslo procese“, kurį pateikiau Muzikos teorijos katedrai. Iš Konservatorijos vadovybės  aiškaus palaikymo dėl programuoto mokymo elementų taikymo mokymo procese lyg ir nebuvo, bet niekas ir netrukdė diegti programuotos apklausos elementus mano dėstomame harmonijos kurse. Programuoto mokymo galimybėmis susidomėjo ir istorijos kurso dėstytojas docentas Adeodatas Tauragis. Dabar jau buvome dviese, ir programuoto mokymo elementų taikymas pamažu  įgavo pagreitį.

       1971 metų balandžio 2 d. Vilniuje vyko Respublikinis harmonijos dėstytojų seminaras, kuriame skaičiau pranešimą „Programuoto mokymo panaudojimas dėstant harmonijos kursą“. Pranešimas sukėlė harmonijos dėstytojų susidomėjimą. Po šio seminaro programuoto mokymo metodu susidomėjo Kauno Juozo Naujalio vidurinės meno mokyklos dėstytojas Vytautas Čepliauskas. Jis paruošė leidinį „Harmonijos programuotos apklausos kortelės“, kurį man teko redaguoti, jos išleistos Kaune 1975 metais. Su V. Čepliausku bendradarbiavome gana ilgai. Kartu parašėme ir išleidome du „Harmonijos uždavinių“ leidinius (1978 ir 1984 metais).

      Pabaltijo respublikų muzikos mokyklų muzikos teorinių disciplinų dėstytojų seminare, kuris vyko 1971 metų rugsėjo 30 – spalio 2 d., skaičiau pranešimą „Pogramuoto mokymo elementų taikymas dėstant teorines muzikos disciplinas“ (rusų kalba), pranešimas sukėlė nemažą klausytojų dėmesį.

      Pradėjau kurti programuotos apklausos korteles harmonijos apklausai. Nuo 1970 iki 1972 metų paruošiau programuotos apklausos korteles daugumai mano dėstomų harmonijos kurso temų ir sėkmingai jas taikiau harmonijos paskaitose. Kontrolė buvo intensyvi kiekvieną pamoką, nes programuota apklausa teikė galimybę apklausti visus studentus per minimalų laiką, užtekdavo mažiau nei 10 minučių.  Studentų žinių lygis, taikant nuolatinę kontrolę, žymiai pakilo.    

       Logaritminės liniuotės principu 1972 metais sukūriau ir padariau prietaisą „Elementariosios muzikos teorijos liniuotė“. Joje sudėtos pagrindinės elementariosios muzikos teorijos temos nuo muzikinio garso pavadinimo, visų rūšių gamų ir tonacijų, intervalų iki sudėtingiausių akordų bei jų sprendimo. Studentas, naudodamasis šia liniuote, gali pasitikrinti, ką yra išmokęs ar išsprendęs arba surasti, kaip reikia sudaryti ir spręsti vieną ar kitą elementariosios muzikos teorijos elementą.

      Vėliau, 1975-1976 metais, šios liniuotės pagrindu  parašiau  vadovėlį „Elementarioji muzikos teorija. Savikontrolės pratybos“, kuris publikuotas buvo tik 1995 metais.

      Panašiu principu 1976-1977 metais sukūriau „Harmonijos liniuotę“, kuri skirta tonacijų giminystės laipsniui nustatyti ir moduliacijos tonaciniam planui sudaryti. Ji publikuota atskiru leidiniu 1979 metais.

      Harmonijos dėstymo problemoms visada buvo padidėjęs dėmesys, ypač vaizdinėms ir kontrolės priemonėms ir prietaisams. Sukūriau „Nuosekliųjų moduliacijų tonacinio plano lentelę“, kuri 1984 metais buvo publikuota Rimtauto Kašponio vadovėlyje „Harmonija“. Šią vaizdinę priemonę praktinėse harmonijos pamokose naudoja gana plačiai. Nepamiršo šios lentelės teikiamų privalumų ir buvę mano harmonijos kurso klausytojai, tapę harmonijos dėstytojais,  muzikos mokykloje ar Konservatorijoje.

     Tuo laikotarpiu kartu su smuikininku docentu Algiu Griciumi parašėme 14,5 spaudos lankų apimties vadovėlį „Gamos-duetai pradedantiems smuikininkams“, kuris publikuotas 1974 metais. Kaip žinia, pradedantieji smuikininkai turėjo daug laiko skirti gamoms išmokti. Tai buvo moksleivį varginantis užsiėmimas. Mudviejų su Griciumi tikslas buvo nuobodžias gamas paversti nedideliais muzikos kūrinėliais - duetais. Mokinys grojo gamą, o mokytojas,  antru balsu  jam pritardamas, - melodiją, pagrįstą ornamentiniu, harmoniniu išdėstymu. Gama virsdavo patraukliu mokiniui kūrinėliu.   

      Daug metų Vilniaus J. Tallat-Kelpšos vardo muzikos mokykloje dėsčiau solfedžio discipliną ir žinojau, kad labai trūksta leidinio „Solfedžio diktantai“ moksleivių klausai lavinti, kurį jau buvau paruošęs dar dirbdamas muzikos mokykloje, tačiau publikuoti šį rinkinį atsirado galimybė tik 1976 metais.

     Dėstytojų kvalifikacijos kursuose Vilniuje 1977 metų balandžio 11 d. skaičiau pranešimą „Programuotos kontrolės pagrindai“.

     1978 metų gruodžio 15 d. Vilniuje vyko Dėstytojų kvalifikacijos kėlimo kursai, juose perskaičiau pranešimą  „Vaizdinės priemonės harmonijos pamokoje“, kurį  publikavo „Menotyra Nr. 9“, 1980 metais.

      Leidinys, kuriame nagrinėjami specifiniui harmonijos balsavados klausimai - „Laisvoji balsavada“ - atskiru leidiniu buvo išleista 1981 metais.

      Leidinyje „Muzikos pedagogo ugdymas. Mokymo priemonė“, kurį parengė Eugenijus Ignatonis 1984 metais, buvo publikuotas mano staipsnis „Programuota apklausa“.

     „Harmonijos dėstymo problemos muzikos mokykloje“  ir  „Matematinė grafika harmonijos pamokoje“ buvo publikuotos 1988 metais.

     Tai bemaž ir visi mano publikuoti darbai programuotos apklausos ir dėstymo metodikos klausimais.

     

     Be programuotos apklausos kortelių harmonijos pamokoms, esu parašęs specialiosios  harmonijos kursui vadovėlių:

     Harmonijos paskaitų tezės ir jų pavyzdžiai I d. (kompiuterinis rankraštis). V., 2003, 8,38  sp.l.

     Harmonijos paskaitų tezės ir jų pavyzdžiai II d. (kompiuterinis rankraštis). V., 2004,  9,5  sp.l.

     Klasikinės harmonijos pagrindai  I ir II d. (kompiuterinis rankraštis). V., 2006, I d. 32 psl.                                                                           

                                                                                                                                   II d. 40 psl.

     Harmonijos pradmenys// Internetinis ciklas „Nuotolinio mokymosi kursas“ V., 2007, 310 psl., kuris publikuotas internete ir išleistas kompaktinio disko pavidalu.

 

     Aktyviai teko bendradarbiauti su  Muzikos enciklopedijos leidyklos  redakcija. Pirmajame „Muzikos enciklopedijos“ tome, kuris publikuotas 2000 metais, yra įdėti 27 mano parašyti straipsniai muzikos teorijos ir harmonijos klausimais. Antrajame tome, publikuotame 2003 metais, - 30, o trečiajame tome, išleistame 2007 metais, – 35 straipsniai. Straipsnius enciklopedijos leidiniui teko ne tik rašyti, bet ir redaguoti bei patikrinti kitų autorių rašytus darbus. Dabar bendradarbiauju ruošiant Visuotinę enciklopediją, kuriai irgi rašau populiarios formos straipsnius muzikos teorijos ir harmonijos klausimais.

 

                                         Veikla Lietuvos Kompozitorių sąjungoje  

 

      1966 metais eiliniame Lietuvos Kompozitorių sąjungos suvažiavime buvau išrinktas į Lietuvos kompozitorių sąjungos valdybą. Valdyba, rinkdama sąjungos vadovybę, Ed. Balsį išrinko valdybos pirmininku, o mane – atsakinguoju sekretoriumi. Tuo laiku sąjungoje buvo  tik 48 nariai – kompozitoriai ir muzikologai. Tarybiniu laikotarpiu kūrybinės organizacijos atsakingasis valdybos sekretorius organizuodavo sąjungos veiklos programą ir ją įgyvendindavo bei buvo atsakingas už  Kompozitorių sąjungos ir jos narių veiklą.

      Kompozitorių sąjungos vadovybės nuostata buvo ta, kad visi kompozitorių sąjungos nariai yra viena šeima ir juos skirstyti į gerus ar negerus nedera. Kompozitoriai, rašantys vadinamąją rimtąją muziką, negali būti pranašesni už kuriančius tradicinę, lengvąją, liaudies instrumentams, estradinę, pedagoginės paskirties ar muziką šiuolaikinėmis muzikos kalbos priemonėmis. Valdyba manė, kad visa kompozitorių sukurta muzika turi teisę į gyvenimą. Ateitis parodys, kurie kūriniai yra gyvybingi ir išlieka atlikėjų repertuare ir klausytojų yra mėgstami, dažnai atliekami, o kurie tik vienkartiniai. Ši mūsų nuostata pasiteisino. Kūrybinis gyvenimas sąjungoje pagyvėjo. Kiekvieną mėnesį rengėme naujų muzikos kūrinių perklausas, kurios vyko tradiciniais ketvirtadieniais.

      Mūsų kompozitorių sąjungos nariai domėjosi, kokie kūriniai skambėjo „Varšuvos rudens“, Tarptautinio muzikos festivalio “Prahos pavasaris” koncertuose. Valdyba rengė šiuolaikinės muzikos seminarus, kuriuose buvo nagrinėjami mūsų sąjungos narių atsivežti kūriniai iš minėtų festivalių. Susidomėjimas buvo didelis, ir mūsų autoriai pradėjo bandyti kurti muziką šiuolaikinėmis muzikos kalbos priemonėmis.

      Valdyboje buvo nutarta rengti kompozitorių ir muzikologų susitikimus su Lietuvos gyventojais, kad visuomenė žinotų, ką veikia Kompozitorių sąjungos nariai. Keli kompozitoriai, lydimi muzikologo ir atlikėjų brigados, aplankydavo net pačias atokiausias Lietuvos vietovių mokyklas, Kultūros namus, gyvenvietes. Susitikimo metu buvo pasakojama, kas vyksta Kompozitorių sąjungoje ir apskritai muzikiniame gyvenime. Žmonės su kompzitoriais ir muzikolgais bendraudavo, išgirsdavo jų kūrinius. Dažnas net pabrėždavo, kad gyvą kompozitorių ir muzikologą mato pirmą kartą gyvenime.

      Vos ne kasmet buvo rengiami Kompozitorių sqjungos valdybos plenumai, juose į svečius  kviečiami kitų Tarybų Sąjungos Kompozitorių sqjungų kompozitoriai ir muzikologai, kad sužinotų ir išgirstų, kokie kūriniai yra pas mus kuriami, išsakytų savo nuomonę apie girdėtus kūrinius. Surengto plenumo tikslas - nagrinėti ir aptarti naujausius kompozitorių ir muzikologų darbus, numatyti tolimesnio darbo gairės. Plenumo metu, kiekvieną vakarą vykdavo vieši naujų sceninių, simfoninių, kamerinių, chorinių kūrinių ir muzikos vaikams koncertai Valstybiniame teatre, Valstybinės Filharmonijos, Valstybinės Konservatorijos salėse. Kitą dieną koncerte girdėti kūriniai plenumo dalyvių buvo aptariami ir vertinami.

      Kiekvienais metais prieš Naujosius Metus buvo šaukiamas Kompozitorių sąjungos narių susirinkimas metinei veiklai aptarti. Susirinkimui pranešimą ir veiklos analizę turėdavo paruošti ir perskaityti atsakingas valdybos sekretorius. Toliau vykdavo diskusija, buvo aptariama valdybos veikla, iškeliami veiklos trūkumai, teikiami pasiūlymai veiklai pagerinti. Tokius valdybos metinius pranešimus, neskaičiuojant pranešimų plenumų metu, teko paruošti net penkis.

     Per mano Kompozitorių sąjungos valdybos atsakingo sekretoriaus  kadenciją, buvo priimta nemažai naujų narių, ir jų jau buvo daugiau kaip 80.

     Kaip atsakingam valdybos sekretoriui, man tekdavo atstovauti Kompozitorių sąjungą įvairiausiose Respublikos ir Tarybų Sąjungos institucijoje, tarp jų ir Lietuvos Komunistų partijos centro komiteto renginiuose. Kartą per vieną tokį susitikimą lyg tarp kitko buvo pasakyta, kad gal jau reikėtų įstoti į partiją, nes kievieną kartą reikia rašyti leidimą.  Šio pasiūlymo priežastis turbūt buvo kita - aš ir Ed. Balsys buvome nepartiniai ir vadovavome su idealogija susietai kūrybinei organizacijai. Tai buvo vienintelis Lietuvos kūrybinių sąjungų vadovybėje reiškinys, kai sąjungos pirmininkas ir atsakingas sekretorius nepriklausė partijai. Tuomet aš pasakiau, kad yra puikus pavyzdys, kaip praktikoje veikia partinių ir nepartinių blokas, kuris buvo nuolat visur akcentuojamas. Daugiau pasiūlymų tapti komunistų partijos nariu nebuvo. Centro komiteto darbuotojai kantriai man ir Balsiui išrašydavo leidimus.

     1967 metais vieno tokio pasitarimo, skirto lietuvių kalbos ir kultūros padėčiai Lietuvoje aptarti,  Centro komitete metu puikiai prisimenu rašytojo Vytauto Petkevičiaus kalbą, kurioje jis kalbėjo apie tai, kad lietuvių kalba yra menkinama ir net pamažu nyksta. Reikalavo, kad lietuvių kalba būtų Lietuvoje svarbiausia, kad jai būtų skirtas didesnis dėmesys ir ją reikia tobulinti, vystyti. Pasitarime šalia manęs sėdėjo Balsys, ir aš jo pasiteiravau, ar šiąnakt  Petkevičius nakvos namuose. Balsys pasakė: „Petkevičius nakvos namuose, bet jeigu tu tokią kalbą išrėžtum, nakvynė valdiškuose namuose būtų garantuota, ir ilgam.“ Po šio pasitarimo lietuvių kalba ir kultūra  respublikos gyvenime įgavo didesnę reikšmę.

      Jau nepriklausomybės metais, kai V. Petkevičius buvo niekinams ir ujamas, aš jį visada prieš akis matydavau sakantį ugningą kalbą ir ginantį lietuvių kalbą ir kultūrą nuo pernelyg didelės rusų kalbos įtakos. Jis mano akyse išliko kaip žmogus-patriotas, kuris nebuvo abejingas, kas tuo metu darėsi Lietuvoje. Kad taip dabar atsirastų žmogus, kuris taip energingai, aukščiausiuose Lietuvos valdžios sluoksniuose stotų ginti lietuvių kalbos ir kultūros nuo pernelyg didelės anglų kalbos įtakos ir mums brukamos vakarietiškos kultūros. Tačiau tokio stebuklo nėra, ir daug kam nelabai rūpi lietuvių kalbos ir kultūros ateitis.

 

      Kompozitorių sąjungos santykiai su  atlikėjų organizacijomis - Valstybine Filharmonija, Valstybiniu simfoniniu orkestru ir choru, Radijo komiteto atlikėjų kolektyvais - buvo labai geri. Mums būdavo nesudėtinga surengti naujų kūrinių koncertus ir perklausas su stambiais atlikėjų  kolektyvais. Bemaž visi viešai atlikti kūriniai Radijo komiteto buvo įrašomi ir dažnai skambėdavo radijo laidose. Taip per daugelį metų iš radijo laidų  transliacijų aš įsirašiau visus savo kūrinius, skambėjusius koncertuose ir radijo laidose, ir juos sudėjęs į keturis kompaktinius diskus, rinkinį pavadinęs „Kai sodai pabals“, su  Lietuvos Muzikos sąjungos pagalba išleidau 2005 metais.

     Pasibaigus mano atsakingo sekretoriaus kadencijai, toliau buvau Kompozitorių sąjungoje renkamas valdybos nariu ir porą kadencijų - Kompozitorių sąjungos Revizijos komisijos pirmininko pavaduotoju.

     Veikla Kompozitorių sąjungos valdybos atsakingo sekretoriaus pareigose mane išmokė darbo

su  žmonėmis  subtilybių,  dėmesio  jų   problemoms  ir tolerancijos  bei  turėjo didelės  reikšmės

pedagoginėje ir visuomeninėje veikloje.

 

                                                   Visuomeninė veikla                                     

 

      Visuomeninė veikla buvo gana plati. Dalis jos susieta su darbu Kompozitorių sąjungoje ir Valstybinėje Konservatorijoje, kita dalis – su asmeniniais interesais ir veikla.

 

      Pagal Kompozitorių sąjungos atsakingo sekretorius pareigas, buvau skiriamas įvairių tarybų, valdybų, komisijų nariu, kuriose būdavo sprendžiami aktualiausi muzikinio gyvenimo Lietuvoje reiškiniai, svarbesnės veiklos būtų šios: 

  1. Akademinio Valstybinio nusipelnusio liaudies dainų ir šokių ansamblio „Lietuva“ meno tarybos narys;
  2. Respublikinių meno saviveiklos namų meno tarybos narys;
  3. „Žinijos“ draugijos Literatūros ir meno tarybos narys;
  4. Lietuvos Kultūros ministerijos kamerinės, liaudies instrumentų muzikos ir pedagoginio repertuaro įsigijimo komisijos narys;
  5. Aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministerijos pedagoginio repertuaro ekspertų komisijos narys;
  6. Lietuvos Televizijos ir radijo komiteto muzikos kūrinių įsigijimo komisijos narys;
  7. LTSR Kultūros ministerijos ekspertų komisijos narys.

 

     Pagal Valstybinėje konservatorijoje užimamas pareigas bene svarbiausia veikla buvo susijusi su Valstybinės  konservatorijos Mokslo taryba. Į Tarybos narius  buvau išrinktas 1975 metais ir dirbau joje iki 1985 metų.

     Vieną 1985 metų pavasario dieną mane pasikvietė Valstybinės konservatorijos rektorius profesorius Jurgis Karnavičius ir paklausė, ar sutikčiau balotiruotis rinkimuose Tarybos mokslinio sekretoriaus pareigoms užimti. Šis pasiūlymas man buvo netikėtas. Apsispręsti buvo duotos dvi dienos.

      Iš rektoriaus kabinėto išėjau gana prislėgtas: ką daryti – sutikti su pasiūlymu ar atsisakyti. Man taip stovint konservatorijos koridoriuje, pro šalį ėjo profesorius K. Kaveckas. Turbūt mano prislėgta išvaizda jį sudomino, ir priėjęs paklausė, kas gi tragiška atsitiko, kad toks nesavas. Jam papasakojau apie rektoriaus pasiūlymą. Kaveckas ir sako: - „Ir tu dar mąstai? Labai greitai ateina laikas, kada nieko niekas nesiūlo ir neprašo. Siūlau sutikti“. Jo pasakyti žodžiai privertė mane apsispręsti akimirksniu.  Grįžęs pas rektorių pareiškiau, kad sutinku balotiruotis per 1985 metų Mokslo tarybos rinkimus mokslinio sekretoriaus pareigoms. Per Tarybos rinkimus šioms pareigoms buvau išrinktas ir vėliau ne kartą perrinktas, ir dirbau iki 1993 metų.

      Valstybinės konservatorijos pavadinimas į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją buvo pakeistas 1993 metais, taip pat buvo pakeistas mano užimamų pareigų pavadinimas - tapau Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Senato sekretoriumi ir šiose pareigose man teko dirbti iki 2005 metų Senato rinkimų.

     K. Kavecko duotą pamoką išmokau ir stengiausi vadovautis tokiu principu: jei galiu padaryti, ko esu prašomas - neatsisakysiu.

 

      Valstybinėje konservatorijoje visuomeninių pareigų įvairiu laiku ir įvairiais klausimais turėjau apsčiai. Svarbesnes norėčiau paminėti:

  1. Valstybinės konservatorijos Probleminės tarybos narys;
  2. Tarpžinybinės muzikinio auklėjimo komisijos, muzikos teorijos disciplinų sekcijos pirmininko pavaduotojas;
  3. Valstybinės konservatorijos Profsąjungos komiteto revizijos komisijos narys, vėliau – Profsąjugos komiteto pirmininko pavaduotojas;
  4. Profsąjungos komiteto akademinio sektoriaus pirmininkas;
  5. Mažas pajamas turinčių šeimų pašalpos vaikams paskyrimo komisijos pirmininkas;
  6. Studentų priėmimo į Valstybinę konservatoriją Priėmimo komisijos atsakingas sekretorius (1984 ir 1985 m.);
  7. Padidėjusios paklausos prekių paskirstymo darbuotojams komisijos pirmininkas.
  8. Senato paskirtas ekspertas patikrinti, ar dokumentai, pateikti pretendentų dėstytojo pareigoms užimti ir pedagoginiam mokslo vardui gauti,  atitinka Lietuvos Respublikos ir Lietuvos muzikos ir teatro Akademijos  galiojančius įstatymus ir nutarimus.

 

     Visose Lietuvos aukštesniosiose muzikos mokyklose (technikumuose) buvau skiriamas Valstybinių kvalifikacinių baigiamųjų egzaminų komisijos pirmininku. Kai kuriose mokyklose net po kelis kartus (Vilniaus, Kauno, Klaipėdos).

 

     Atkūrus Lietuvos muzikų sąjungos veiklą, 1995 metais į ją įstojau. Nuo 1999 metų iki dabar esu renkamas  Lietuvos muzikų sąjungos Revizijos komisijos pirmininku. Reikia pabrėžti, kad Lietuvos muzikų sąjungos veikla labai išsiplėtė jos prezidentu išrinkus profesorių Rimvydą Žigaitį. Svarbiausias renginys yra kasmet rengiamas „Didysis muzikų paradas“, kurio metu Filharmonijos salėje visą dieną skamba pačių įvairiausių muzikos žanrų kūriniai. Kviečiami ne tik patys įžymiausi muzikos atlikėjai, bet ir pradedantis atlikėjišką veiklą jaunimas. Kai kuriems iš jų tai būna bene pirmas viešas išėjimas į koncertinę estradą, pabaigus mokslus Lietuvos muzikos ir teatro Akademijoje. Pastaruoju laiku „Didysis muzikos paradas“ vyksta ne tik Vilniuje, bet jo koncertai skamba ir Lietuvos periferijoje, ir net Lenkijos Suvalkų krašte.

     Revizijos komisijos ataskaitose ypač pabrėžiu, kad Lietuvos muzikos sąjunga rengia labai daug švietėjiškų renginių Lietuvos mokykloms ir plačiajai visuomenei. Iškilmingai būna pagerbiami Lietuvos muzikai senjorai, jiems skirami pagerbimo vakarai. Išvystyta leidybinė veikla, išleidžiamos knygos apie muzikus ir muziką, spausdinamos kompaktinės plokštelės, leidžiamas mėnesinis muzikos žurnalas „Muzikos barai“. Muzikų sąjungos veikla yra Lietuvos visuomenės matoma ir jos renginiai lankomi.

     

      Kita su muzika nesusijusi mano visuomeninė veikla yra tarsi hobis. Esu kilęs iš valstiečių šeimos ir mane nuolat traukia prie žemės. Lietuvos konservatorijos kolektyve 1966 metais buvo organizuojama tuo metu labai populiari Sodininkų draugija. Mums buvo paskirtas žemės sklypas Nemenčinės plento 13 km. prie Pečiukų kaimo. Buvau išrinktas į naujai susikūrusios „Konservatorijos“ sodininkų draugijos valdybą. Gavau įpareigojimą aplink sodą pastatyti tvorą. Ėmiausi darbo, ir 1967 metų vasarą sodas buvo aptvertas. Kiekvienam sodo nariui paskirtą 6 arų dydžio sklypą įveisėme ir apsodinome vaisiniais medžiais ir krūmais. Pradėjome auginti  ne tik daržoves ir vaisius, bet didelį dėmesį skyrėme ir estetiniam aplinkos sutvarkymui bei gėlynams įveisti - juk buvome meninės įstaigos sodininkų draugijos nariai. Dalyvaudavome kasmetinėse sodo apžiūros ir gėlininkų konkursuose, laimėdavome prizines vietas.

     „Konservatorijos“ sodininkų bendrijos valdybos pirmininku buvau išrinktas 1976 metais. Šiose pareigose buvau perrenkamas ir dirbau iki 1993 metų. Po to, kai „Konservatorijos“ sodininkų draugija tapo Sodininkų bendrija ir sodo sklypeliai jau buvo sėkmingai privatizuoti, iš valdybos pirmininko pareigų pasiprašiau atleidžiamas.

      Per visą  valdybos pirmininko veiklą ypač didelį dėmesį kreipiau į sodo augalų asortimento gerinimo klausimus. Padedamas labai aktyvaus sodininko Alfonso Mikštos, nuolat rekomenduodavau sodininkams naujų sodo augalų, ypač vaiskrūmių, sodinukų. Tas veisles,  kurios buvo paklausios arba turėjo labai vertingų savybių, čia pat sode dauginome.

      Apie Vilnių esančiuose kolektyviniuose soduose buvo daug  nederlingų, ligomis ir parazitais apnikusių vaiskrūmių. Kad sudomintume Lietuvos sodininkus vertingomis sodo vaiskrūmių veislėmis, pradėjome kasmet liepos mėnesį ruošti sodo uogų parodas. Parodų tikslas – parodyti, kokios yra derlingos, sveikos ir parazitais dar neapnikusios veislės, kad sodininkas, įdėjęs daug lėšų, triūso ir darbo, gautų kokybišką, sveiką ir gausų derlių.

       Gerinti sodo augalų asortimentą ir sodininkavimo kultūrą mums labai daug padėjo Vilniaus universiteto Botanikos sodo vyresnis mokslinis bendradarbis, biologijos mokslo daktaras Antanas Ryliškis. Rengėme sode praktinius seminarus, kvietėmė A. Ryliškį, kad jis sodininkams parodytų, kaip reikia prižiūrėti, genėti vaiskrūmius ir vaismedžius. Jis mus mokė pažangaus sodininkavimo. „Konservtorijos“ sodininkų draugijos teritorijoje labai greitai nebeliko beverčių, kenkėjais ir ligomis apnikusių sodo augalų - jie buvo pakeisti vertingomis veislėmis, kurių didžiąią dalį mums gauti iš medelynų ir Vilniaus universiteto Botanikos sodo padėjo irgi A. Ryliškis. Išmokome formuoti vaismedžių vainikus, perskiepyti nevertingus medelius vertingomis obelų, kriaušių ir slyvų veislėmis. Sodo augalai pradėjo duoti gausesnį ir sveikesnį derlių.

    Tarp Vilniaus krašto  sodininkų buvome tie, kurie mėgėjiškoje sodininkystėje taikė pažangiausius to meto sodininkavimo metodus. Ypač pasižymėjome augindami ir platindami naujausias serbentų, agrastų veisles. Daug dėmesio skyrėme ir sodo augalams, kurie į mėgėjišką sodininkystę tik skynėsi kelią: aktinidijoms, citrinvyčiui, aronijai, putinui, šaltalankiui, šilauogei ir kiti.

     Per trisdešimt metų man pasisekė iš laukinio labai dygliuoto ir aukštaūgio svarainio, kurio šakelės žiemą labai apšaldavo ir vedė mažus, vos 15 – 20 gr svorio vaisius, atrankos keliu išvesti  egzempliorius, kurie buvo mažai dygliuoti, žemaūgiai,o jų šakelės po sniego danga neapšaldavo ir vesdavo didelius iki 100 – 120 gr svorio vaisius. Vieną tokį svarainio krūmą pagal vaisiaus formą pavadinau „Rasa“, o kitą - „Lašas“ ir juos pradėjau dauginti bei platinti Vilniaus krašto sodininkams. Taip pamažu  svarainiai paplito ir buvo sodininkų vertinami ne tik Vilnijoje, bet ir visoje Lietuvoje. Atsirado net pramoninės šio svarainio plantacijos.

     Aktyvi sodininkystės veikla, nuolatinis uogų parodų organizavimas, vaiskrūmių ir svarainių atrankinė selekcija buvo akstinas mane išrinkti į Lietuvos sodininkų draugijos Vilniaus tarybą. Į jos narius buvau išrinktas 1983 metais visuotinėje Vilniaus miesto sodininkų draugijų atstovų konferencijoje ir man buvo patikėtos uogakrūmių dauginimo grupės pirmininko pareigos. Dabar uogakrūmių dauginimas jau buvo nuolat kontroliuojamas, kad į sodininkų sklypelius patektų tik patikrinti ir visaverčiai sodinukai. Pažangesni sodininkai pradėjo selekcinę uogakrūmių atranką. Kad darbas būtų koordinuotas ir kryptingas, 1985 metais prie Vilniaus sodininkų draugijos tarybos buvo įsteigta Lietuvos selekcininkų mėgėjų sekcija, kurios pirmininku buvau renkamas ne vienerius metus. Selekcininkai mėgėjai padėjo atrinkti uogakrūmių veisles, kurios labiausiai tiko mėgėjiškai Vilniaus krašto sodininkystei. Šios sekcijos veiklos dėka sodininkai gavo pažangiausias uogakrūmių veisles, tinkančias auginti kolektyvinių sodų sklypeliuose.

       

                                      Apdovanojimai ir atžymėjimai  

 

    Per gana ilgą veiklos laiką  buvau ne kartą pagerbiamas įvairių Lietuvos Valstybinių  ir visuomeninių įstaigų ir organizacijų apdovanojimais bei pažymėjimais. Svarbesnius norėčiau pateikti chronologine tvarka:

 

  1. Dainų konkursuose premijuotos dainos: 1955 m. - „Ką mergelės myli“, žodžiai A. Jasiūno (II premija); 1959 m. - „Kaip gera per gimtąją žemę žygiuoti“, žodžiai A. Matučio (II premija),  „Audėjėlė“, žodžiai R. Škėmienės (II premija), „Baikim pradalgėles“, žodžiai R. Škėmienės (pažymėta diplomu);  1970 m. – „Žengė pulkas“, žodžiai  P. Gaulės (III premija);  1971 m. – „Eina saulė miegoti“, žodžiai P. Gaulės (II premija).
  2. 1957 m. suteiktas I-jo jaunimo festivalio laureato vardas ir diplomas už „Variacijas altui ir fotepijonui“.
  3. 1965 m. įteiktas Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumo GARBĖS RAŠTAS už pasiektus laimėjimus, vystant respublikos liaudies ūkį, mokslą ir kultūrą.
  4. 1965 m. apdovanotas Tarybų Lietuvos 25-ųjų metinių ATMINIMO ŽENKLU už gerą darbą ir aktyvią visuomeninę veiklą.
  5. 1970 m. apdovanotas Tarybų Sąjungos Aukščiausios Tarybos Prezidiumo JUBILIEJINIU MEDALIU už pasiektus laimėjimus V. I. Lenino 100-jų gimimo metinių proga.
  6. 1974 m. apdovanotas  „1973 m. socialistinio lenktyniavimo nugalėtojo“ ŽENKLU. Analogiški ženklai  gauti 1976 ir 1981 metais.
  7. Lietuvos Respublikinė Turizmo Taryba apdovanojo GARBĖS RAŠTU  už dalyvavimą II Respublikiniame konkurse „Turistinė daina – 75“ ir laimėjusi II premiją.
  8. 1978 m. Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumo įsaku suteiktas Lietuvos TSR NUSIPELNUSIO MENO VEIKĖJO GARBĖS VARDAS už nuopelnus ugdant tarybinį muzikos meną ir vaisingą pedagoginę bei aktyvią visuomeninę veiklą.
  9. 1983 m. Lietuvos Valstybinės Konservatorijos GARBĖS RAŠTAS  už kūrybingą pedagoginį darbą, komunistinį studentijos auklėjimą.
  10. 1987 m. apdovanotas Tarybų Sąjungos Aukščiausios Tarybos Prezidiumo DARBO VETERANO medaliu.
  11. 1988 m. Lietuvos TSR  Aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministerijos GARBĖS RAŠTAS už gerą mokslinį ir kūrybinį darbą bei aktyvią visuomeninę veiklą 60-ties metų sukakties proga.
  12. 1988 m. Lietuvos TSR „Žinijos“ draugijos valdybos prezidiumo PADĖKOS RAŠTAS už aktyvų dalyvavimą propaguojantmuziką.
  13. 1998 m. Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos PADĖKOS RAŠTAS už svarų kūrybinį ir pedagoginį darbą 70-ties metų sukakties proga.
  14. 2008 m. Lietuvos respublikos Švietimo ir mokslo ministerijos  GARBĖS ŽENKLAS už ilgalaikę vaisingą pedagoginę ir visuomeninę veiklą, svarų įnašą į šalies muzikos edukacijos ir kūrybos barą.
  15. 2011 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Senato ir Rektorato apdovanojo GARBĖS MEDALIU, pažymint virš pusės šimtmečio trunkantį vaisingą pedagoginį darbą, parengtus muzikos teorijos vadovėlius, Akademijos teisinių aktų ir kvalifikacinių dokumentų ekspertizę bei konsultavimą, aktyvų dalyvavimą Akademijos bendruomenės gyvenime.

 

                                                              Pabaigai                

 

      Praėję kūrybinės, pedagoginės ir visuomeninės veiklos metai gali būti suskirstyti į tris etapus. Per pirmąjį etapą, kuris tęsėsi iki 1946 metų, gyvendamas kaime su tėvais lankiau Joniškio pradžios mokyklą, mokiausi  žemės ūkio darbų. Po karo, Tarybų Sąjungai okupavus Lietuvą, gyvenimo sąlygos ir ritmas pasikeitė negrįžtamai. Pasidarė aišku, kad reikia ieškoti profesijos, kuri padėtų išgyventi, o veikla teiktų ne tik materialinį savarankiškumą, bet ir moralinį pasitenkinimą bei visuomeninę naudą.

      Pasibaigus karui tapo aišku, kad Tarybų Sąjungos okupacija Lietuvoje išliks, nieks mūsų vaduoti neateis. Reikėjo labai rimtai svartyti, ką toliau daryti, kokia veikla užsiimti, nes žemės ūkiui anksčiau ar vėliau ateis galas. Valstiečiai bus suvaryti į kolūkius, kur jų laukė vargas ir skurdas. Be to, grėsė reali galimybė, kad mūsų šeima bus ištremta į Sibiro platybes.

     Vaikystėje domėjimasis muzika ir bandymas kaimo jaunimui susiburti į saviveiklinę kapeliją bei joje muzikuoti buvo paskatinimas susieti gyvenimą su muzika. Pirmieji bandymai buvo padaryti pradėjus mokytis vargonininko amato pas Joniškio bažnyčios vargoninką. Labai greitai tapo aišku, kad šiam amatui nelabai tinku, vargu ar būsiu geras vargonininkas.

      Dilemą išspręsti padėjo 1946 metais Vilniaus muzikos mokyklos skelbimas „Valstiečių laikraštyje“, kad renkami jaunuoliai mokytis muzikos meno. Įstojęs mokytis į Vilniaus muzikos mokyklą, iš Gruodiškių kaimo išvykau į Vilnių visam likusiam gyvenimui. Netrukus ir kiti šeimos nariai, bėgdami nuo ištrėmimo, paliko gimtąjį kaimą. Žodžiu, buvome priversti  „savo noru“ palikti gimtuosius Gruodiškių kaimo namus ir prieglobsčio ieškoti Vilniuje. Taip pasibaigė pirmasis mano gyvenimo etapas.

 

     Prasidėjo antrasis etapas. Pirmiausia reikėjo labai rimtai užsiimti išsilavinimo klausimais. Į Vilnių atvykau teturėdamas tik Joniškio pradžios mokyklos šešių skyrių pažymėjimą. Reikėjo baigti vidurinę mokyklą, kad būtų atviras kelias siekti specialaus viduriniojo muzikos išsilavinimo, o vėliau ir aukštojo mokslo Valstybinėje konservatorijoje. Tam tikra prasme man pasisekė, nes mane rėmė labai geronoriški žmonės, kurie suprato ir palaikė mano tikslą siekti muziko profesionalo profesijos. Taip praėjo įtempto darbo dešimtmetis. Tikslas pasiektas – rankose kompozitoriaus ir padagogo diplomas.

     Toliau - pedagoginis darbas Konservatorijoje ir Kompozitorių sąjungoje, aktyvi kūrybinė ir visuomeninė veikla. Vos ne akimirksniu prabėgo net trys dešimtmečiai. Sukurta nemažai kūrinių, parašyta ir publikuota vadovėlių ir straipsnių, muzikos įrašų plokštelių.

     Kūrybinis darbas okupacijos sąlygomis buvo pakankamai sudėtingas. Valdžia vykdė gana griežtą kūrybos ir meninės veiklos cenzūrą: į spaudą ir viešą kūrinių atlikimą patekdavo tik tie kūriniai, kuriuos aprobuodavo Glavlitas - Главное управление по охране государственных тайн в печати, ГУОГТП (Vyriausioji valdyba literatūros ir meno reikalams). Rašant kūrinį, ypač su tekstu, teko su šiais Glavlito reikalavimais taikstytis. Priešingu atveju kūrinys neišvys koncertinės estrados šviesos, nebus atliekamas, publikuojamas. Dainų tekstų kūrėjas Petras Gaulė, kurio tekstais esu parašęs nemažai dainų, pabrėždavo: dainos tekste būtina įmontuoti „perkūnsargį“, kad Glavlite daina neįstrigtų. Tokio „perkūnsargio“ dainos „Motulei sengalvėlei“ tekste nebuvo, ir tekstas buvo atmestas. Daina gana vykusi, todėl ją gelbėdamas, pritaikiau lietuvių liaudies tekstą, kuris atitiko muzikos nuotaiką ir ritmą. Ji dabar žinoma  kaip daina  „Tu mano mergužėlė“, sukurta pritaikius lietuvių liaudies žodžius.

      Tvarkydamas savo kūrinių katalogą, tuos kūrinius, kuriuose vienaip ar kitaip atsispindi politiniai momentai ar motyvai, aš sudėjau į atskirą skyrių  „Kūriniai politine tematika“. Buvau ne kartą kolegų raginamas atsiriboti nuo politinės tematikos kūrinių, jų išsižadėti, bet to padaryti nežadu. Jie yra mano kūriniai, kurie aiškiai atsispindi to meto gyvenimo ir kūrybos sąlygas, kūrybinės laisvės suvaržymą, ir jų išsižadėjimas būtų panašus į tarybinio laikotarpio realijos iškreipimą ar slėpimą nuo visuomenės. Tokie jie mano kūrybos biografijoje buvo sukurti, tokiais tegu istorijoje ir išlieka. Tai ne mano kaltė, kad buvome okupuoti ir turėjome taikstytis prie okupacijos režimo reikalavimų.

 

     Trečiasis mano gyvenimo ir veiklos etapas prasidėjo Nepriklausomybės metais. Turėdamas didelę pedagoginio darbo patirtį, nutariau daugiau dėmesio skirti metodikos klausimams nušviesti ir padagoginės veiklos patirčiai paskleisti. Sukurta visa eilė praktinių harmonijos vadovėlių, skirtų specialiajam harmonijos kursui. Nepamiršti ir pradedantys mokytis harmonijos pagrindų, jiems sukurtos specialios užduotys ir pratimai, kurie padės įveikti harmonijos paslaptis ir, nagrinėjant muzikos kūrinį, orientuotis jo harmonijos labirintuose.

     Pastaruoju metu, didelį dėmesį skiriu elementariosios muzikos teorijos kurso praktiniams ugdymo klausimams nagrinėti ir paskleisti. Kiekvienas profesionalus muzikas privalo gerai žinoti savo amato teorinius pagrindus ir turėti pakankamai stiprius praktinius įgūdžius. Siekiu, kad  visas elementariosios muzikos teorijos kursas būtų sukauptas į vieną vietą ir visiems norintiems mokytis būtų lengvai ir paprastai prieinamas ir pasiekiamas. Šiuolaikinė technika leidžia nesunkiai tai įgyvendinti. Kompiuteris ir internetas, kurie jau yra įėję ir kasdienę mūsų buitį, patikimai padeda sutelkti į vieną vietą informaciją, pasiekti klausytojus, ne tik elementariosios muzikos teorijos, bet ir harmonijos teorijos ir praktikos srityje.

     Siekdamas praturtinti kanklininkių repertuarą šiuolaikiniais polifoninės formos muzikos kūriniais, kurių vis dar stinga, šiame dešimtmetyje sukūriau du ciklus preliudų ir fugų kanklėms solo bei jų variantą  - kanklių duetui. Tikiuosi, kad šiais mano kūriniais kanklininkės susidomės ir papildys savo koncertinį ir pedagoginį repertuarą.

 

     Čia aprašyti tik tie epizodai ir įvykiai, kurie vienaip ar kitaip turėjo reikšmingos įtakos mano gyvenime. Vieni jų padėjo man išlikti kritiškose situacijose, kiti – apsaugojo mane nuo tarnybos rusų armijoje ir tremties, dar kiti - siekiant išsilavinimo ir pasirenkant profesiją. Žinoma,  dar labai daug įdomaus liko nepasakyta, bet įsileidus į antraeilių įvykių ir epizodų aprašymus, gali skaitytojų akyse nublankti svarbiausieji, ypač didelę reikšmę turėję studijų, kūrybos, pedagoginės ir visuomeninės veiklos epizodai, kurie suformavo mano kūrybinį principą ir braižą bei gyvenimo pažiūras. Neaprašiau ir kūrybos temų pasirinkimo sąlygų bei jų realizavimo eigos, iškyrus kelis stambios formos kūrinius. Tai kasdienis kūrėjo darbas ir vargu ar reikalauja išsamesnio nagrinėjimo ar paaiškinimo.

 

      Mano muzikos kūrinių sąrašus Lietuvos Kompozitorių sąjungos Muzikos informacijos ir leidybos centras yra paskelbęs internete adresu: www.mic.lt (spausti: Žanrai//Kompozitoriai// Vaclovas Paketūras ir dešinėje lango pusėje rasite kūrinių sąrašus).  

 

 

     Vilnius, 2010 11 08                                                                   Vaclovas  Paketūras

 

 

Rašinio tekstą redagavo Rima Andrukonienė. el. paštas   rima.and@gmail.com

 

                                                

P.S.  Vaclovas Paketūras:

         Gimęs 1928 01 27 d. Gruodiškių km, Joniškio valsč., Utenos apskr.          

          Dabartinis adresas:  Gruodiškių km, Joniškio seniūnija, Molėtų rajonas.

          Gyvenu: Vilniuje, Kalvarijų 164 bt 27;  pašto indeksas 08206,  namų tel.  85 277 58 92;

          El. p. v.paketuras@gmail.com

 

 

 

P.S.2  Kad susidarytų pilnesnis ir aiškesnis mano gyvenimo ir veiklos vaizdas, galiu atsiųsti kelis priedus, kurie padės skaitytojui pažvelgti į mano kūrybinį bagažą, pedagoginę, metodinę bei visuomeninę  veiklą, susipažinti su publikacijų ir kūrinių įrašų sąrašais, plokštelėmis, nuotraukomis. 

 

 

 

 

 

 

 

 

Svarbiausi darbai

VACLOVO PAKETŪRO CHRONOLOGINIS KŪRINIŲ S Ą R A Š A S

Birbynei Elegija

1. 1953m. „Supasi varpos auksinės“, (balsui su fortepijonu). Žodž.            Vl. Mozūriūno. Trukmė:  5’

2. 1953m. „Motulės ašaros“,  (balsui su fortepijonu).  Žodž.  S.Neries.   Trukmė: 4’

3. 1953m. „Lopšinė“, (balsui su fortepijonu). Žodž. K. Federauskaitės. Trukmė: 4’30”

4. 1954m. „Šelmiui berneliui“, (moterų chorui a capella ).  Žodž.  K. Kubilinsko. Trukmė: 3’

5. 1954m. „Graži tėvynė mano“,  (mišriam chorui a capella).  Žodž.  A. Sivicko. Trukmė: 5’

6. 1954m. „Sukilkim vargdieniai“, (harm. lietuvių l. d., mišriam chorui su simfoninio orkestro pritarimu). Trukmė: 6’   Inst.: Fl.2, Ob.2, Cl.in B 2, Fg.2, Cor.in F 4, Trp.in B 2, Trb.3. tuba, Timp. Piatti, Mišrus ch. Styg.

7. 1954m. „Pjesė“, (fagotui su fortepijonu). Trukmė:4’

8. 1954m. „Tykiai, tykiai“,  (vyrų chorui a capella). Žodž. K. Korsako. Trukmė: 6’

9. 1954m. „Tu visad arti“, (balsui su fortepijonu). Žodž. E.Mieželaičio.  Trukmė: 5’

10. 1955m. „O gal“, (tenorui su fortepijonu). Žodž. Ant. Venclovos.  Pl.: 1) C30-12843-4, 2) D-00962-4; 3) Vaclovas Paketūras „Kai sodai pabals“ LMSMBCD-069.  Pirm. atl. 1956 04 14, solistas Virgilijus  Noreika.  Išleid.: 1) V. Paketūras  „Žibutė, O gal...“ V., 1965m. Vaga, psl. 6-7; 2) Rink. „Lietuvos tarybinių kompozitorių solo dainų akompanimentai“, sudarė N. Perkumienė, V., 1981m. Šviesa, psl.44. Trukmė: 2’30”

11. 1955m. „Variacijos altui ir fortepijonui“,  Pl.: Vaclovas Paketūras „Kai sodai pabals“ LMSMBCD-070. Pirm.atl. 1956 03 09 Valst. Filhm. Kamerinės muzikos koncertas, solistas Jurgis Fledžinskas, akomp. N. Dukstulskaitė. Išleid. V. Paketūras „Variacijos altui ir fortepijonui“,  V., 1999 m. Lietuvos muzikų sąjunga, 4 sp.l.  Trukmė: 10’15”

12. 1955m. „Ką mergelės myli“, (moterų chorui). Žodž.A.Jasiūno. Pl.: Vaclovas Paketūras „Kai sodai pabals“ LMSMBCD-070. Pirm. atl. 1955 07 21  Respublikinėje  dainų  šventėje, dirg. A. Ilčiukas. Išleid.:  1) „Dvi dainos“, Respublikinės dainų  šventės repertuaras. V., 1955m. LTSR Kultūros minst. Respublikiniai Liaudies kūrybos namai, psl. 3-6; 2) „Jaunimo saviveiklos scena“ Nr.12,  V.,1955m. psl.15-18; 3) „Komunizmo švyturys“ (Vab.), 1956 03 08; 4) „Komunizmo žvaigždė“ (Užv.), 1956 04 08. Premijuota LTSR kultūros minist. dainų konkurse (II-oji premija). Trukmė: 2’

13. 1956m. „Styginių kvartetas“. ( I dalis Allegro molto, II dalis Andante cantabile, III dalis Finalas). Pirm.atl. 1956 06 11, LTSR valstybinėje konservatorijoje, atliko studentų kvartetas, vadovaujamas Sauliaus Sondeckio. Trukmė: 15’

14. 1956m. „Prieš kalną beržai“,  (harm. lietuvių  l.d. mišriam chorui). Pl.:Vaclovas  Paketūras  „Kai  sodai  pabals“  LMSMBCD-069.   Pirm. atl. 1956  metais Valstyb. mišrus  choras,  dirg.  K. Kaveckas   Išleid.: 1) Rink. „Iš rytų šalelės“, sudarė V. Paltanavičius, V., 1957m.  Vaga, psl. 62-68; 2) Rink.“Lietuvių chorinės literatūros chrestomatija“ III dalis, sudarė V. Raupėnas, V., 1969m., Vaga, psl. 201-206;  3) P. Tamuliūnas „Daugiabalsis solfedžio“, V., 1959m. Valstybinė pedagoginės literatūros leidykla,  psl. 83-84, (fragmentas); 4) „Береза цветет“ (rusų kl.).Перв.  А.Ральчик.  В сб. „Песни литовских композиторов“. Для хора без сопровождения. Л., „Музыка“ 1970, с. 53-57.  Trukmė: 4’

15. 1956m. „Klestėk, žemelė“,  (4-rių balsų fuga mišriam chorui). Žodž. M. Putino. Pirm. atl. 1957m. Valstybinis mišrus choras, dirgentas  K. Kaveckas. Išleid. V. Klova. „Polifonija“, V., 1966m, Vaga, psl.198 (fragmentas). Trukmė: 5’

16. 1957m. „Sigutė“, (Simfoninė poema lietuvių liaudies pasakos motyvais). Pl.: Vaclovas Paketūras „Kai sodai pabals“ LMSMBCD-067. Pirm. atl. 1958 03 09 LTSR Valstybinės Filharmonijos Simfoninės muzikos koncertas, dirig. Abelis Klenickis. Inst.: Fl picc,Fl.2, Ob.2, Corn.engl. Cl.in B 2, B.Cl.in B, Fg.2, Cor.in F 4, Trp.in B 3, Trb.3. tuba, Timp. Campn., Piatti, Tanmb.milt., Gr. Cassa, Arpa, Styg. Trukmė: 12’

17. 1957m. „O gal tai tu...?“ (balsui su fortepijono pritarimu). Žodž. A. Vitkausko. Pirm.atl. 1958m., solistas Zigmas Survila. Išleid. Rink. „Nemargi  sakalėliai I“  sudarė  P. Mataitis, V., 1967m., Vaga, psl. 34-39. Trukmė: 5’


18. 1957m. „Kaimiečių žaidimas“, (kanklių ansambliui). Ankstesnis pavadinimas „Kolūkietiškas žaidimas“. Pl.: Vaclovas Paketūras „Kai sodai pabals“ LMSMBCD-067 ir LMSMBCD-070. Pirm. atl. 1957m. Pirmajame respublikiniame jaunimo festivalyje, dirigentas Pranas Stepulis. Išleid. Rink. „Kanklės“, sudarė J.Bašinskas, V., 1957m. Respublikiniai Liaud. Kūrybos Namai  (stiklografija),  psl. 2-7.  Trukmė: 3’

19. 1958m. „Taikos lopšinė“, (moterų chorui a capella). Žodž. K.Kubilinsko. Pl.: 1)33Д – 00015875; 2) Vaclovas Paketūras „Kai sodai pabals“ LMSMBCD-070. Pirm.atl. 1958m. Respublikiniame radio dainų konkurse. Išleid.: 1) „Meno saviveikla“ Nr.1, V., 1958 m.; 2) Rink. „Dobilėli žalialapį“, V., 1958m., Vaga, psl. 3-4;  3). Rink. „Lietuvių chorinės literatūros chrestomatija“ III d., sudarė V.Raupėnas, V., 1969m., Vaga, psl. 206-207. Trukmė: 2’

20. 1958m. „Baladė apie Ievą“, (sopranui solo, vyrų chorui ir simfoniniam orkestrui). Žodž. J. Marcinkevičiaus, „Dvidešimto pavasario“ motyvais.  Pirm.atl. 1958 11 02, LTSR Valst. Filharmonijos simfoninės muzikos koncertas, solistė Elena Saulevičiūtė, dirg. Abelis Klenickis.  Išleid.: Rink. „Lietuvių chorinės literatūros chrestomatija“ III d. sudarė V. Raupėnas, V., 1969m., Vaga, psl 208-209, (atspausdintas choras iš „Baladės apie Ievą“). Inst.: Fl picc. Fl.2, Ob.2, Corn.engl.,Cl.inB 2, B.Cl.in B, Fg.2,Cor.in F 4,Trp.in B 3, Trb.3. tuba, Timp. Campn., Piatti,  Triang. Tamb.milt., Arpa, Sopranas, vyrų ch., Styg.    Trukmė: 19’


21. 1958m. „Subatvakaris“, (Pjesė kanklėms solo). Pirm.atl.1962 12 27 LTSR Valst. Konservatorijos studentų koncertas, solistė Irena Balčytytė.  Išleid. 1) V. Paketūras  „Skamba kanklės“, V.,1978m.,Vaga, psl. 25-28; 2) „Гусли / альманах для концертных исполнителей и педагогов“. Выпуск VI. Псков 2005. стр.   27 – 29. Trukmė: 6’

22. 1959m. „Kaip gera per gimtąją žemę žygiuoti“, (Jaunųjų turistų-kraštotyrininkų IV respublikinio sąskrydžio daina). Žodž A. Matučio. Pirm.atl. 1959 07 07,  Sąskrydžio metu.  Išleid. „Tarybinis mokytojas“, 1959 05 21  Nr.41(358). Jaunųjų turistų-kraštotyrininkų 1959m. dainos konkurse laimėjo II premiją. Trukmė: 4’

23. 1959m. „Te medeliai žydi“.  Žodž. J.Černiauskienės. Trukmė: 2’ 

24. 1959m. „Capricco“,   (simfoniniam  orkestrui).    Pl.: Vaclovas Paketūras „Kai sodai pabals“ LMSMBCD - 067.  Pirm.  atl. 1960 01 21  Valst. Filharmonijos simfoninės muzikos koncertas, dirigentas Balys  Dvarionas.  Inst.:  Fl picc., Fl.2,  Ob.2,  Cl.in B 2,  B.Cl.in B, Fg.2, Cor.in F 4, Trp.in B 3, Trb.3., tuba,Timp., Piatti, Tanmb. milt.,  Arpa, Styg. Trukmė: 12’

25. 1959m. „Mano mašina“, (satyrinė daina baritonui su fortp.). Žodž. A.Jonyno. Pl.:Vaclovas Paketūras „Kai sodai pabals“ LMSMBCD-069.    Pirm. atl. 1960 10 19  Radio  koncerte, solistas V. Indrikonis. Trukmė: 4’  

26. 1959m. „Audėjėlė“, (moterų chorui). Žodž.R.Škemienės.  Pirm. atl. 1959m. Profsąjungos dainų konkurso metu. Išleid. Rink. „Žengia liaudis tvirta“ II dalis, sudarė V. Paltanavičius, V., 1967m., Vaga, psl. 63. Premijuota Profsąjungos dainų konkurse II-ja premija.  Trukmė: 5’

27. 1959m. „Baikim pradalgėlę“, (mišriam chorui). Žodž. R. Škemienės.  Pirm.atl. 1959m. Profsąjungos dainų konkurso metu. Išleid.: 1) J. Narvidas„ Chorinių kūrinių aranžuotės pagrindai“, V.,1962m., psl.40-44;  2) Vaclovas Paketūras  „Oi tu, ąžuol ąžuolėli“, V.,1969m., Vaga, psl. 9-10. Respublikiniame Profsąjungos dainų konkurse pažymėta diplomu. Trukmė: 6’

28. 1960m. „Pienininko lopšinė“, (satyrinė daina baritonui su fortp.). Žodž. A. Dlugausko. Pl.: Vaclovas Paketūras „Kai sodai pabals“ LMSMBCD-069.    Pirm. atl. 1960 10 19  Radio koncerte, solistas  V. Indrikonis.  Išleid. Rink. „Lietuvos tarybinių kompozitorių solo dainų akompanimentai“, sudarė N. Perkumienė, V., 1981m. Šviesa, psl.48. Trukmė: 2’ 

29. 1960m. „Oi tu, ąžuol  ąžuolėli“, (harm. liet. l. d. mišriam chorui). Išleid. Vaclovas Paketūras „Oi tu, ąžuol ąžuolėli“, V.,1969m., Vaga, psl.14-16. Trukmė: 7’

30. 1960m. „Už jūrelių, už marelių“, (harm. liet. l. d. mišriam chorui).    Pirm. atl. 1961m. LTSR Valst. konservatorijoje Valstybinių egzaminų metu.  Išleid.: Vaclovas Paketūras „Oi tu,ąžuol ąžuolėli“, V., 1969m., Vaga,  psl. 11-13. Trukmė: 3’

31. 1960m. „Išausk,mergelė“, (harm. liet. l. d. mišriam chorui). Išleid.: Rink. „Nesigirk, svainiuk“, sudarė Pr. Sližys, V.,1960m., Vaga, psl. 21-24. Trukmė: 5’

32. 1960m. „Gimtasis kaimas“, (daina mišriam chorui). Žodž. R.Škemienės.  Trukmė: 3’ 

33. 1961m. „Žibutė“, a) balsui ir fortepijonui, b) balsui ir simfoniniam orkestrui. Žodž. Mart. Vainilaičio.  Pl.: 1) C30-12843-4; 2) Vaclovas Paketūras „Kai sodai pabals“ LMSMBCD-069. Pirm. atl. 1962 m. lapkričio mėn. Radio koncerte, solistė Irena Žukaitė.  Išleid. V. Paketūras „Žibutė. O gal...“ (Du romansai), V.,1965m., Vaga, psl.2-5.
       Instr.: Fl.2, Ob.2, Cl.in B 2, Fg. 2, Corn. 2, Trp. 2, Trb. 2, Timp.,         solo sopranas, Styg.  Trukmė: 3’ 


34. 1961m. „Pionierių taikos daina“, (vaikų chorui). Žodž. Eugenijaus Matuzevičiaus. Išleid.: Rink. „Tėviškėlė prie   Nemuno“, sudarė Zigmas Venckus, V., 1982m., Vaga, psl. 44-48.  Trukmė: 3’

35. 1961m. „Humoreska“, (trio: lumzdelis, kanklės ir kontabosinė birbynė).  Pl.: Vaclovas Paketūras „Kai sodai pabals“ LMSMBCD-070. Pirm. atl. 1962 05 22, Valst. Radio koncerte „Lietuvos“ liaud. ansamb. instr. grupė, vadovas  Pr. Budrius.  Trukmė: 3’30’’

36. 1962m. „Legenda apie karį“, (poema simfoniniam orkestrui). Pl.: Vaclovas Paketūras „Kai sodai pabals“ LMSMBCD-067.  Pirm.  atl. 1963 05 12  Valst. Radio koncerte, dirg. Abelis Klenickis.  Antroji šio kūrinio redakcija atlikta 1963m., lapkričio mėn. Valst. Radio koncerto metu, dirig. A.Klenickis. Inst.: Fl picc. Fl.2,  Ob.2,  Corn.engl. Cl.in B 2, B.Cl.in B, Fg.2, Cor.in F 4,Trp.in B 3, Trb.3. tuba, Timp. Campn., Piatti, Tamb.milt., Gr. Cassa, Arpa, Styg. Trukmė: 15’

37. 1962m. „Penkios pjeses birbynei ir fortepijonui“:
       Nr.1. Gimtinėje, Pl.: Vaclovas Paketūras „Kai sodai pabals“ LMSMBCD-068. Pirm. atl. 1963m. birželio mėn. Liaudies muzikos koncertas  Respub. Radio, solistas R.Apanavičius  Trukmė:  4’05”                           
       Nr.2. Iškyloje, Pl. 1) 33Д-27848; 2) Vaclovas Paketūras „Kai sodai pabals“ LMSMBCD-068. Pirm.atl., 1964m. Liaudies muzikos koncertas  Respub.  Radio, solistas A.Jonušas. Trukmė: 1’40”
       Nr.3. Susimastymas, Pl.: Vaclovas Paketūras „Kai sodai pabals“ LMSMBCD-068. Pirm. atl., 1964m. Liaudies muzikos koncertas Respub. Radio, solistas A.Jonušas. Išleid. V. Paketūras „Trys instrumentinės pjesės“,V.,1965m.,Vaga,psl. 4-7. Trukmė: 2’30”
       Nr.4. Mažasis scherzo, Pl. 1) 33Д-27847; 2) Vaclovas Paketūras „Kai sodai pabals“ LMSMBCD-068.  Pirm. atl., 1964m.  Liaudies muzikos koncertas Respub. Radio, solistas A.Jonušas. Išleid.V.Paketūras „Trys instrumentinės pjesės“,  V., 1965m., Vaga, psl.  8-12. Trukmė: 2’
       Nr.5. Elegija, Pl.: 1) 33Д-27847; 2) Vaclovas Paketūras „Kai sodai pabals“ LMSMBCD-067 ir LMSMBCD-068.  Pirm. atl., 1964m. Liaudies muzikos koncertas Respub. Radio, solistas A.Jonušas. Išleid.: 1)V.Paketūras „Trys instrumentinės pjesės“, V., 1965m., Vaga, psl. 8-12; 2)V. Jurgutis „Muzikos kūrinių analizės chrestomatija“, V., 1979m., psl. 27. Trukmė: 3’


38. 1962m. „Dvi lengvos pjesės fortepijonui“:
1. Preliudas a-moll. Pl.: Vaclovas Paketūras „Kai sodai pabals“ LMSMBCD - 070.  Pirm. atl. 1962 m., solistė  H. Znaidzilauskaitė.Išleid.: V. Krakauskaitė  „Jaunasis pianistas II“, V., 1965m. psl. 57-58. Trukmė: 3’
2. Preliudas G-dur. Pirm.atl. 1962m.,solistė H.Znaidzilauskaitė.  Išleid.: 1) V. Krakauskaitė  „Jaunasis  pianistas II“,  V., 1965 m.  psl.  59-60; 2) V.Jurgutis „Muzikos kūrinių analizės chrestomatija“ V.,1979m., psl. 24.   Trukmė: 2’30”

39. 1962m. „Dvi liaudies dainos balsui ir fortepijonui“: 
1.  Oi tu, ąžuolėli. Pl.: Vaclovas Paketūras „Kai sodai pabals“ LMSMBCD-069.  Pirm. atl. 1963 12 10, Lietuvos kompozitorių sąjungos I-jo plenumo metu, solistas P. Gylys. Išleid.: Rink.“O ant kalno, ant  aukštojo I“,  sudarė  V. Paltanavičius, V., 1962m, Vaga,  psl. 21 - 22.  Trukmė: 4’10”.                
2. Lopšinė (Učia lylia, tu, mažoji). Išleid. Rink. „O ant kalno, ant aukštojo II“, sudarė V. Paltanavičius, V.,1962m., Vaga, psl. 20-21.  Trukmė: 4’

40. 1962m. „Padirbk, broleli, man grėblelį“, harm.lietuvių liaudies daina. Yra trys variantai: 1) solo su fortepijono pritarimu, 2) solo su liaudies instrumentų ansamblio pritarimu (sąstatas: kanklės I, kanklės II, bos.kanklės ir skudučiai, C-B kanklės ir skudučiai) c) moterų chorui a capela. Pl.: Vaclovas Paketūras „Kai sodai pabals“ LMSMBCD-069.   Pirm. atl. 1963 m. Valstybinio Radio choro koncerte, solistė J. Bukauskaitė.   Išleid. Rink. „Gimtinės vakaras“, sudarė Pr. Jankauskas, V., 1978m., Vaga, psl. 21-22. Trukmė: 1’30’’


41. 1962m. „Ei, aria, aria“, (harm.lietuvių liaudies daina mišriam chorui). Išleid. 1) Rink. „Graži tu, tėviškėle“, sudarė A. Raudonikis ir A.Čižauskas, V., 1964m., LTSR Liaudies meno rūmai,  psl. 9-10; 2) „Aš artojas“(latvių kl.) vertė Z.Purvas, Kn.: Graugu saimē, Rīga, 1985, psl. 90-92. Trukmė: 4’

42. 1962m. „Laiškelis“,  (I, II-os klasės moksleiviams su fortp. pritarimu). Žodž. A. Matučio. Išleid. Rink.„Čyrų vyru vyturiukai“, sudarė A.Zakaras, V., 1962m., Vaga,  psl. 29-31. Trukmė: 3’         

43. 1962m. „Paukštutė, lakštutė“, (harm.lietuvių liaudies daina:  a) nepilnam mišriam chorui a capela, b) pilnam mišriam chorui, c) dvibalsiam vaikų chorui su skudučių pritarimu).  Išleid.  Rink. „Augino močiute“, sudarė A. Lopas, V., 1971, Vaga, psl. 42   Trukmė: 3’

44. 1962m. „Oi, kai aš augau“, (harm.lietuvių liaudies daina nepilnam mišriam  chorui ). Trukmė: 4’

45. 1962m. „Tema ir variacijos akordeonui“.  Pl.: Vaclovas Paketūras „Kai sodai pabals“ LMSMBCD-070. Pirm. atl. 1976m. Valst. Radio liaudies muzikos koncerto metu, solistas A. Baika. Išleid. Rink. „Jaunojo akordeonisto biblioteka II“, sudarė A.Baika, V., 1977m., Vaga, psl. 3-6. Trukmė: 3’

46. 1963m. „Mes visad jauni“, (kanklių ansambliui). Pl.: Vaclovas Paketūras „Kai sodai pabals“ LMSMBCD-068.   Pirm. atl. 1963 11 06 „Sutartinės“ koncerto metu per radio laidą, vadovas Pr. Tamošaitis. Išleid. Rink. „Svajonėlė“, sudarė A.Prusevičius, V., 1963m., Liaudies meno rūmai, psl. 3-13. Trukmė: 3

47. 1963m. „Rytmečio varpeliai“, (kanklių ansambliui).  Pl.: 1) C30-12843-4;  2) Vaclovas Paketūras „Kai sodai pabals“ LMSMBCD-068. Pirm. atl. 1963m. Valst. Konservatorijoje valstybinių egzaminų metu, ansamb. „Sutartinė“, vadovas Pr. Tamošaitis. Išleid 1) Rink. „Kūriniai kanklėms“, sudarė A.Zimavičienė, V., 1991m., Lietuvos liaudies kultūros centras, psl. 152-165; 2) „Kūriniai kanklėms“, K.,1992, psl. 152-165. Trukmė: 2’

48. 1963m. „Tarantela“, (chromatinis etiudas birbynei ir fortepijonui). Pl.: Vaclovas Paketūras „Kai sodai pabals“ LMSMBCD-068. Pirm. atl. 1964m. Respub. Radio koncerto metu, solistas Pr. Budrius. Išleid. Rink. „Pjesės birbynei“, sudarė A.Smolskus, V., 1987m., Vaga, psl. 71-78. Trukmė: 2’30”

49. 1963m.  „Preliudai kanklėms  solo“. (Preliudas Nr.1, 2, 3, 4, 5). Dedikuotos Zitai ir Pranui Stepuliams.  Pl.: 1) C30-12843-4;   2) 33Д-23666; 3) Vaclovas Paketūras „Kai sodai pabals“ LMSMBCD-068. Pirm. atl. 1963 12 10, Lietuvos kompozitorių sąjungos I-jo plenumo metu, solistė Zita Stepulienė.  Išleid. Vaclovas Paketūras „Skamba kanklės“, V., 1978m., psl. 2 - 20.  Trukmė: 12’50”

50. 1963m. „Duetas birbynėms“, (solo).  Pirm.atl. 1963m. birželio mėn. Valst. Radio liaudies muzikos koncerto metu, solistai: A.Jonušas ir K. Budrys.  Išleid. Kn., V. Venckus „Dvibalsis solfedžio“, K., 1968m., psl. 46, Nr.63. Trukmė: 2’

51. 1963m. „Trys pjesės birbynių duetui su fortepijonu“. Pjesė Nr.1, 2, 3. Pl.: Vaclovas Paketūras „Kai sodai pabals“ LMSMBCD-070. Pirm. atl. 1963 m. birželio mėn. Valstyb. Radio liaudies muzikos koncerto metu, solistai: A. Jonušas ir K. Budrys. Išleid. Kn.,V. Venckus „Dvibalsis solfedžio“, K.,1968m., psl. 47, 198-199, Nr.65, 166; 2) Васильева и др. „Двухголосное сольфеджио“. Л., „Музыка“  1980. с. 11-12, 24, 72, 100-101. Trukmė: 10’

52. 1963m. „Koncertas kanklėms“, (su liaudies instr. orkestro pritarimu). Klavyras ir Partitūra. Instrumentuotas 1964m. Pl.: l) 33Д-23665; 2)  Vaclovas Paketūras „Kai sodai pabals“ LMSMBCD-067.  Pirm. atl. (klavyro) 1964 06 18 LTSR Valst. Konservatorijoje Valstybinių   egzaminų metu, solistė Janina Ščavinskaitė. Su LTSR Valst. Konservatorijos liaudies instrumentų orkestro pritarimu atlikta  1965m., solistė Janina Ščavinskaitė, dirig. Pr. Tamošaitis. Išleid. Vaclovas Paketūras „Koncertas kanklėms“ (klavyras), V., 1983m., Vaga, 13,9 sp.l. Instr.: lumzd., birbynės 3, tenorinė birb., C-b birb.2, skudučiai 6 partijos, kelmas ir skrabalai, kanklės solo,  kanklės: I, II, bosinės, C-bosinės. Trukmė: 17’

53. 1964m. „Valsas“. (mišriam chorui su fortepijono pritarimu). Be teksto. Trukmė: 6’

54. 1964m. „Dvi liaudies dainos“, (vokaliniam trio: a) su fortepijono, b) su liaudies instrumentų ansamblio pritarimu):
1.  Motule mano.  Pl.: l) 33Д-15927; 2) Vaclovas Paketūras „Kai sodai pabals“ LMSMBCD-069.   Pirm. atl. 1964m. „Sutartinės“ koncerto metu, meno vadovas Pr. Tamošaitis. Išleid. Rink. „O ant kalno, ant aukštojo3“,sudarė V.Paltanavičius, V.,1965m., Vaga, psl. 18-19. Trukmė: 1’50”             
2. Aš anyta.  Pirm.atl. 1964m. Saviveiklinių ansamblių apžiūros metu. Išleid. Rink. „O ant kalno, ant aukštojo 3“, sudarė V. Paltanavičius, V., 1965m., Vaga, psl. 19-20. Trukmė: 1’30”  

55. 1964m. „Oi griežle, griežlelė“. (harm. liet. l. d. mišriam chorui a capella).  Trukmė: 5’

56. 1964m. „Keturi liaudies dainų kanonai“, (vaikų chorui): 
1. Ganiau palšus jautelius. a) dvibalsis vaikų choras su skudučių pritarimu; b) dvibalsis vaikų choras a capela c) trijų balsų vaikų choras a capela. Pirm.atl. 1965 05 28, Meno mokyklos moksleivių koncerto metu. Išleid. 1) Rink. „Dainų dainelė“, sudarė A. Gradeckas, V., 1985m. Vaga, psl. 107-109; 2) Rink. „Tai gražumas Tėviškėlės“, sudarė L. Abarius,  K.,1987m. Šviesa, psl. 77-78. Trukmė: 2’
2. Oi tu, girele.  a) dvibalsis vaikų choras su skudučių pritarimu, b)  dvibalsis vaikų choras a capela c) trijų balsų vaikų choras a capela. Pirm.atl. 1965 05 28, Meno mokyklos moksleivių koncerto metu. Išleid.1) Rink. „Nemunėliai mylimieji“, sudarė Z.venckus, V., 1985m., Vaga, psl. 104-106; 2) Rink. „Tai gražumas Tėviškėlės“, sudarė L.Abarius, K., 1987m. Šviesa, psl. 79-81; 3)  Rink. „Skudučiai“, sudarė A.Vyžintas, V., 1975m., Liaudies meno rūmai psl.147-149.Trukmė: 2’
3. Šoka kiškis, šoka lapė.   a) dvibalsis vaikų choras su skudučių pritarimu, b)  dvibalsis vaikų choras a capela c) trijų balsų vaikų choras a capela. Pirm.atl. 1965 05 28, Meno mokyklos moksleivių koncerto  metu. Išleid. 1) Rink. „Dainų dainelė“, sudarė A. Gradeckas, V., 1985m. Vaga, psl. 105-107; 2) Rink. „Tai gražumas Tėviškėlės“, sudarė L.Abarius, K., 1987m. Šviesa, psl. 82-83. 3) „Kalba Vilnius“, 1986m., gegužės 30 d., Nr.22, psl. 5. Trukmė: 1’35”
4. Sėjau rūtą, sėjau mėtą.   a) dvibalsis vaikų choras su skudučių pritarimu, b)  dvibalsis vaikų choras a capela. Pirm. atl. 1965 05 28, Meno mokyklos moksleivių koncerto metu. Išleid. Rink. „Skudučiai“, sudarė A. Vyžintas, V., 1975m., Liaudies meno rūmai, psl. 150-151. Trukmė: 2’

57. 1964m. „Veteranai“. (vyrų chorui su fortepijono pritarimu). Žodž. St.Žlibino.  Išleid. 1) Leid. „Mano milicija“, V., 1982, psl. 53-57. Trukmė: 4’

58. 1964m. „Kelių statytojų daina“. (vyrų chorui su fortepijono pritarimu). Žodž. Z. Survilos. Pl.: Vaclovas Paketūras „Kai sodai pabals“ LMSMBCD - 070. Pirm. atl. 1965 05 01  Valst. Radio koncerto metu.  Trukmė: 2’

59. 1964m. „Pabaigtuvės“. (vyrų chorui su fortepijono pritarimu). Žodž. R.    Škėmienės.  Trukmė: 3’

60. 1964m. „Su Partijos vardu“. (vyrų chorui su fortepijono pritarimu). Žodž. P.Gaulės. Pirmas atlikimas 1967 11 01 Valst. Radio koncerte.  Išleid. Vaclovas Paketūras „Oi tu, ąžuol, ąžuolėli“, V.,1969m., Vaga, psl. 6-9. Trukmė: 4’

61. 1964m. „Tema su variacijomis“, (kanklėms solo). Pirm.atl. 1965m. J.Tallat-Kelpšos v. muzikos mokykloje Valst. egzaminu metu. Pl. C30 31189 003. Išleid. Vaclovas  Paketūras  „Skamba kanklės“, V.,1978m., Vaga, psl. 21-24. Trukmė: 5’

62. 1965m. „Kiškio dūdelė“, (daina iki mokyklinio amžiaus vaikams). Žodž. M. Vainilaičio. Išleid. „Genys“, 1969m., Nr.6, psl. 16.  Trukmė: 2’

63. 1965m. „Vai, žydėk, žydėk“, (išplėtota lietuvių liaudies daina). a) balsui su fortp. pritarimu; b) balsui su liet.l.instr. pritarimu (sąstatas: birbynė, kanklės I, kanklės II, bosinės kanklės, C-Bos. kanklės).  Pl.: 1) C30-12843-4; 2) 33Д-030580; 3) CD „Kanklės“; 4) Vaclovas Paketūras „Kai sodai pabals“ LMSMBCD-069.  Pirm.  atl. 1966m. balandžio mėn. Valstybinio Radio koncerte, solistė J. Bukauskaitė. Išleid. Vaclovas Paketūras „Trys liaudies dainos balsui solo su fortepijonu“, V., 1969m., Vaga, psl. 2-4. Trukmė: 2’30”

64. 1965m. „Jaunamartės daina“, (išplėsta lietuvių liaudies daina). Pl.: Vaclovas Paketūras „Kai sodai pabals“ LMSMBCD-069.   Pirm. atl. 1966m. balandžio mėn. Valst. Radio koncerte, solistė J. Bukauskaitė. Išleid. Vaclovas Paketūras „Trys liaudies dainos balsui solo su fortepijonu“, V., 1969m., Vaga, psl. 4-7. Trukmė: 3’

65. 1965m. „Oi, smūtnas liūdnas“, (harm.lietuvių liaudies daina). Pl.: Vaclovas Paketūras „Kai sodai pabals“ LMSMBCD-069.   Pirm. atl. 1966m. balandžio mėn. Valstybinio Radio koncerte, solistė J.Bukauskaitė. Išleid. Vaclovas Paketūras „Oi tu, ąžuol ąžuolėli“,V., 1969m., Vaga, psl. 21-24. Trukmė: 3’30”

66. 1965m. „Ant kalnelio“, harm. liet.l daina: a) solo su fortepijono pritarimu; b) duetas su liaudies instrumentu pritarimu (sąstatas: birbynė, kanklės I, kanklės II, bosinės kanklės, C-Bos. kanklės).  Pl. 1) C30-12843-4; 2) 30-04818; 3) Vaclovas Paketūras „Kai sodai pabals“ LMSMBCD-069.  Pirm.  atl. 1966m. balandžio mėn. Valst. Radio koncerte, solistė  M. Aleškevičiūtė. Išleid. 1) Vaclovas Paketūras „Trys liaudies dainos balsui solo su fortepijonu“, V., 1969m., Vaga, psl. 8-11. 2) Rink. „Lietuvos tarybinių kompozitorių solo dainų akompanimentai“, sudarė N. Perkumienė, V., 1981m., Šviesa, psl. 26.  Trukmė: 3’

67. 1965m. „Kvintetas - siuita birbynėms“. ( I dalis Allegro molto, II dalis Moderato, III dalis Moderato, IV dalis Finalas). Pl.: Vaclovas Paketūras „Kai sodai pabals“ LMSMBCD-068. Pirm.atl. 1966 11 18, Lietuvos kompozitorių sąjungos valdybos plenumo metu, atliko „Lietuvos“ liaudies dainų ir šokių ansamblio birbynių grupė, vadovaujama Pr. Budrio. Recenzija žurnale „Советская музыка“ 1967m. Nr.1. Trukmė: 10’ 20”

68. 1966m. „Darbštuolis“, (daina III - IV klasių moksleiviams). Žodž. Ed. Selelionio. Išleid. Vaclovas Paketūras „Oi tu, ąžuol ąžuolėli“, V.,1969m., Vaga, psl. 27-28. Trukmė: 3’

69. 1966m. „Skamba, tarška žiedeliai“, sutartinė balsui ir liaudies inst- rumentų ansambliui sąstatas: birbynė, tarškynė, skudučiai 4 partijos).  Pl.: 1) C30- 12843-4;  2) CD „Kanklės“;  3) Vaclovas Paketūras „Kai sodai pabals“ LMSMBCD-069; 4) CD „Svajonių sparnais“ BONIA-0176.  Pirm. atl. 1967m. Valst. Radio koncerte, solistė E. Žuravliova . Trukmė: 1’30”

70. 1966m. „Koncertas violončelei ir simfoniniam orkestrui“, (Klavyras ir Partitūra). Instrumentuotas 1967m. ( I dalis Moderato, II dalis Allegretto, III dalis Cadenza Energico, IV dalis Allegro). Pl.: 1) 33Д-034122; 2) Vaclovas Paketūras „Kai sodai pabals“ LMSMBCD-067. Pirm. atl. 1967 11 29, Lietuvos kompozitorių sąjungos valdybos plenumo metu, solistas M. Šenderovas, dirg. Juozas Domarkas. Išleid. Vaclovas Paketūras „Koncertas violončelei ir simfoniniam orkestrui“ (Klavyras), Leningradas, 1970., „Muzika“, 8 sp.l, (lietuvių ir rusų kl.). Instr.: Fl.2, Ob.2, Cl.in B 2, Fg.2, Corn.2, Timp., Tam-tam, trang.,Styg. Trukmė: 14’40”

71. 1967m. „Tėvų keliais“, (mišriam chorui su fortepijono pritarimu). Žodž. Vyt. Barausko. Pl.: Vaclovas Paketūras „Kai sodai pabals“ LMSMBCD-070. Trukmė: 3’

72. 1967m.„Sėdžiu po langeliu“, harm. liet. l. d. liaudies instrumentų trio, (sąstatas: birbynė, kanklės, B. kanklės). Pl.: Vaclovas Paketūras„ Kai sodai pabals“ LMSMBCD-070. Trukmė: 2’

73. 1967m.„Stok ant akmenėlio“,harm. liet. l. d. liaudies instrumentų trio, (sąstatas: birbynė, kanklės, B. kanklės). Pl.: Vaclovas Paketūras „Kai sodai pabals“ LMSMBCD-070. Trukmė: 1’

74. 1967m. „Leiskit į Tėvynę“, balsui ir liaudies instrumentų trio, (sąstatas: birbynė, kanklės, B.kanklės). Žodž. J.Margalio. Trukmė: 2’30”

75. 1967m. „Žygio dainelė“, (lygių balsų chorui su fortepijono pritarimu). Žodž. J. Nekrošiaus. Trukmė: 3’

76. 1968m. „Komjaunuoliškai“, (lygių balsų chorui su fortepijono pritarimu). Žodž. St.Žlibino. Trukmė: 3’

77. 1968m. „Baladė“, (kameriniam styginių orkestrui),  Pirm .atl. 1968 04 16, saviveiklinis „Vilniaus“ orkestro styginių grupė, dirg. Povilas Bekeris. Išleid. Rink. „Pjesės“, (kameriniam orkestrui), partitūra, Leningradas, 1971m., „Советский композитор“, psl.14-26. Trukmė: 6’

78. 1968m. „Preliudija ir fuga“, (fortepijonui). Išleid. 1)V. Paketūras „Preliudija ir fuga“ fortepijonui, (rusų kl.),M., 1968m.,„Музыка“, psl. 2-9;  2) Rink. „Пьесы литовских композиторов“, (редактор-составитель А.Балтренене), Ленинград, 1971 г.,  „Музыка“, стр. 34-38. Trukmė: 4’

79. 1968m. „Scherzo – fantazija“, (birbynių kvintetui).  Pl.: Vaclovas Paketūras „Kai sodai pabals“ LMSMBCD-068. Pirm. atl. 1969 11 02 Valst. Filhar. Kamerinės muzikos koncertas, atliko „Lietuvos“ liaudies dainų ir šokių ansamblio birbynių grupė, vadovaujama Pr. Budrio.  Trukmė: 5’

80. 1968m. „Spalio vėliavėlės“, (daina I-II klasių mokiniams). Žodž. Ed. Selelionio. Išleid. 1) V. Paketūras „Oi tu, ąžuol ąžuolėli“, V., 1969m., Vaga, psl. 29-30; 2) Kn.: E. Balčytis. „Muzikos mokymas IV-V klasėje“, V., 1973, psl. 120-123. Trukmė: 2’

81. 1969m. „Leninas amžiais gyvas“, (mišriam chorui su fortepijonu). Žodž. P. Gaulės. Išleid. Rink. „Leninas amžiais gyvas“, sudarė P. Mataitis, V., 1969m., Vaga, psl. 11-15. Trukmė: 4’

82. 1969m. „Po Lenino vėliava“, (mišriam chorui su fortepijono pritarimu). Žodž. P. Gaulės. Pirm. atl. 1969 03 16  Valst. Radio choro koncerte, dirg.  L. Abarius. Išleid. V.  Paketūras   „Oi  tu,  ąžuol  ąžuolėli“,  V., 1969m., Vaga,  psl. 2-5;  2) „По ленинским
       заветам“ (rusų kl.).Перв. Г.Саркасян. В сб. „Веди нас, Партия,  вперед“. М.,1973, с. 48. Trukmė: 3’

83. 1969m. „Ленин - сердце Земли“, (mišriam chorui su fortepijonu). Žodž. Н.Симонов Седых.  Pirm. atl. 1970 05 01 Valstyb. Radio koncerto metu, dirg. L.Abarius. Trukmė: 3’

84. 1969m. „Žygiuokit, kareivėliai“, (dvibalsė daina vaikams su fortp. pritarimu). Žodž. Vyt. Barausko. Išleid. „Genys“ Nr.5, 1970m., psl.16; 2) Kn.: „Į mokyklėlę“. Šiauliai 1992, psl. 50; 3) Kn.: E.Balčytis. „Muzikos mokymas IV-V klasėje“, V., 1973, psl. 120-123; 4) Leid. „Dainavau dainelę“, mokymo priemonė I d., Šiauliai. 1995, psl. 79; 5) Leid. „Mano saulės spalvos“. V., 1987, psl. 24-25. Trukmė: 3’

85. 1969m. „Saulutės žirgeliai“, (vienbalsė daina vaikams su fortp. pritarimu). Žodž. Vyt. Barausko. Išleid. 1) „Genys“ Nr.3, 1970m., psl.16;  2) Leid. „Į mokyklėlę“. Šiauliai 1997, psl. 50.  Trukmė: 2’

86. 1969m. „Pavasaris“, (dvibalsė daina vaikams a capella). Žodž.   R.Lazauskaitės. Išleid. 1) Kn.: E.Balčytis. „Muzikos mokymas  IV-V klasėje“, V., 1973, psl. 126-129. Trukmė: 1’40”

87. 1969m. „Tėviškės takeliais“, (  a) dvibalsiam, b) tribalsiam vaikų chorui su fortepijono pritarimu). Žodž. Vyt. Barausko. Išleid. 1) Rink. „Nemunėliai mylimieji“, sudarė Z. Venckus, V.,1985m., Vaga, psl.77-80; 2) Rink. „Tai gražumas tėviškėlės“, sudarė L.Abarius, K., 1987m., „Šviesa“, psl. 84-86; 3) Kn.: E.Balčytis. „Muzikos mokymas IV-V klasėje“, V., 1973, psl. 131-132.  Trukmė: 3’

88. 1970m. „Trys sąsiuviniai pratimų vidurinės mokyklos III-IV klasių moksleiviams“, (instrumentiniai ir vokaliniai kūrinėliai su fortepijono pritarimu liaudies dainų temomis):
       I sąs.- 1) Pratimas Nr.1, 2) Pratimas Nr.2, 3)  Valsas,  4) Etiudas,   5)  Medžiotojai,  6)  Re-sol-mi,  7)  Šokis, 8) Liūdna nuotaika;
       II sąs. - 1) Pratimas Nr.1, 2) Duetas “Piemenėliai”,
       3) Penketukų maršas, 4) Etiudas, 5) Kanonas - sutartinė, 6)  Senelės pasaka, 7) Dvibalsis etiudas;  III sąs. -  1) O kai aš, 2) Elegija, 3) Kiškelis, 4) Kieme žalia žolelė (sutartinė), 5) Ale gi kokia (sutartinė), 6) Sidir vidir žolynėlis, 7) Kaimo muzikantas. Žodž. liaudies. Trukmė viso apie  30’

89. 1970m. „Lenino gėlės“, (vienbalsė daina su fortepijono pritarimu). Žodž. V. Barausko. Trukmė: 2’

90. 1970m. „Taikos karys“, (vokalinis duetas vyrų balsams su fortp. pritarimu). Žodž. P.Gaulės. Pl.: Vaclovas Paketūras „Kai sodai pabals“ LMSMBCD-070. Pirm. atl. 1970 02 22 Valst. Radio laidoje „Eteryje nauja daina“, atliko P. Zaremba ir Ed. Gutauskas. Išleid. 1) V. Paketūras „Tėvynės rytas“, V., 1986 m., Vaga, psl. 24-27; 2) Leid. „Mano milicija“, V., 1982, psl. 44-52.  Trukmė: 6’

91. 1970m. „Gimimo diena“, (vienbalsė daina vaikams su fortepijono pritarimu). Žodž. P. Gaulės. Išleid. „Kalba Vilnius“, 1979m. balandžio 10 d. Nr. 16, psl. 5.  Trukmė: 2’

92. 1970m. „Ginsim šalį“, (dvibalsė daina vaikams su būgnelio pritarimu). Žodž. P. Gaulės. Išleid. 1) Rink. „Riedėkit, gintarėliai“, sudarė  Z.Venckus, V.,1974m., Vaga, psl. 6-7; 2) Kn.: E.Balčytis. „Muzikos mokymas IV-V klasėje“, V., 1973, psl. 126-129. Trukmė: 2’

93. 1970m. „Gėlės Leninui“, (vienbalsė daina vaikams su fortepijono pritarimu).  Žodž. P. Gaulės. Trukmė: 2’

94. 1970m. „Ąžuoliukas“, (dvibalsė daina vaikams su fortepijono pritarimu). Žodž. P. Gaulės. Išleid. 1) Kn.: E.Balčytis. „Muzikos mokymas IV-V klasėje“, V., 1973, psl. 126-129. Trukmė: 2’

95. 1970m. „Ant ilgo amžių kelio“, (mišriam chorui su fortepijono pritarimu). Žodž. P. Gaulės.  Pirm. atl. 1970 05 01 Valst. Radio laidoje, dirg. L.Abarius. Išleid. Rink. „Lenino vėliavos“, sudarė B. Zubrickas, V., 1977m., Vaga, psl. 32-36. Trukmė: 5’

96. 1970m. „Kareiviškas žodis“, (duetas vyrų balsams su fortepijono pritarimu). Žodž. V. Barausko. Pl.: Vaclovas Paketūras „Kai sodai pabals“ LMSMBCD-069.  Trukmė: 2’30”

97. 1970m. „Vasaros rytą“, a) kanklėms solo, b) kanklių ansambliui. Pl.: 1) C30 31189 003; 2) a)Vaclovas Paketūras „Kai sodai pabals“ LMSMBCD-068; b) Lina Naikeklienė „Kanklių ornamentai“. Pirm. atl. 1970m. gegužės mėn. Tokijo  Pasaulinėje  parodoje, atliko L. Naikelienė; Lietuvoje – 1970 11 13, atliko Danutė Juodvalkytė. Išleid. V. Paketūras „Skamba kanklės“,V.,1978m.,Vaga, psl. 29-33. 1971m.  Kanklių ansambliui sudėtis: kanklės I, kanklės II, B.kanklės, C-B. kanklės. Trukmė: 4’30”;

98. 1970m. „Tėvynės rytas“, (baritonui su fortepijono pritarimu). Žodž.  P. Gaulės.  Pirm.atl. 1970 04 09 Lietuvos kompozitorių sąjungos Dainų klubo koncerto metu, atliko P. Zaremba. Išleid. V. Paketūras  „Tėvynės rytas“, V., 1986m., Vaga, psl. 28-31. Trukmė: 5’

99. 1970m. „Leninas Vilniuje“, (baritonui su fortepijono pritarimu). Žodž.  P. Gaulės.  Pirm. atl. 1970 04 09 Lietuvos kompozitorių sąjungos Dainų klubo koncerto metu, solistas P. Zaremba. Trukmė: 5’

100. 1970m. „Motinos nerimas“, (mecosopranui su fortepijonu). Žodž. P.   Gaulės.  Pirm. atl. 1971 02 15, Dainos koncerte, solistė  L. Mackonienė. Išleid. V.Paketūras  „Tėvynės rytas“, V., 1986m., Vaga, psl. 32-36. Trukmė: 5’

101. 1970m. „Man bernelis - ne vargelis“, (sopranui su fortepijono pritarimu). Žodž. J. Marcinkevičiaus. Pl.: Vaclovas Paketūras „Kai sodai pabals“ LMSMBCD-069.   Pirm. atl. 1970m. gruodžio mėn. Valst. Radio  koncerte, solistė  B. Almonaitytė.  Išleid. Trukmė: 2’

102. 1970m. „Žengė pulkas“, (vyrų chorui su fortepijono pritarimu). Žodž. P.Gaulės. Išleid. Rink. „Nuo Uralo gaudžia vėjai“, sudarė Z.Venckus, V.,1985m., Vaga, psl.97. Patriotinių dainų konkurse 1975 metais laimėjo III premiją. Trukmė: 4’

103. 1970m. „Tėvynės eiliniai“, (vyrų chorui su fortepijono pritarimu). Žodž. P. Gaulės.  Išleid.:  1) Rink. „Budėsim visada“, sudarė J. Pilypaitis, V., 1971m., Vaga, psl. 22-24;  2) Rink. „Nuo Uralo gaudžia vėjai“, sudarė  Z. Venckus, V., 1985m., Vaga, psl.97. Trukmė: 3’25”

104. 1970m. „За невестой - и дамой“, (vyrų chorui su fortepijono pritarimu). Žodž. Н. И. Симонов-Седых. Pirm. atl. 1970m. lapkričio mėn. Valst.Radio choro koncerto metu, dirg L.Abarius. Trukmė: 4’

105. 1970m. „Pasakyk,girele“, (mišriam chorui a capella). Žodž. P. Gaulės.  Trukmė: 4’

106. 1971m. „Paukštute, lakštute“, harm. liet .l. d. mišriam chorui a capella.   Išleid.  Rink. „Augino močiutė“, sudarė  A. Lopas, V., 1971m., Vaga, psl. 42. Trukmė: 3’

107. 1971m. „Žvėreliai“, (siuita skudučiams). 1) Ežio šokis, 2) Kiškio svajonė, 3) Laputė, 4) Šarka, 5) Žvėrių šokis, 6) Žvirblelis, 7) Miško sutartinė (sąstatas: skudučiai 7 partijos). Trukmė: 7’

108. 1971m. „Ryto pasveikinimas“, (vokaliniam duetui su fortepijono pritarimu). Žodž. P. Gaulės. Trukmė: 4’

109. 1971m. „Oi tai dyvai“, (harm. liet .l. d. mišriam chorui a capella).   Pirm. atl. 1972m. LTSR Valst. Konservatorijoje Valstybinių egzaminų metu.  Trukmė: 2’

110. 1971m. „Už jūrelių marelių“, (harm. liet. l. d. moterų chorui a capella). Pirm.atl. 1972m. LTSR Valst. Konservatorijoje Valstybinių egzaminų metu. Išleid. Rink. „Gimtinės vakaras“, sudarė  Pr.Jankauskas, V., 1978m., psl. 30. Trukmė: 3’

111. 1971m. „Jojau per kiemą“,  (harm. liet. l. d. vyrų chorui a capella).   Pirm. atl. 1972 02 13 Paveikslų galerijoje (dabar - archikatedra) vyrų choras „Varpas“, dirg. J. Vanagas. Išleid. Rink. „Draugystės vėliavos“,  sudarė  B.Zubrickas, V., 1984m., Vaga, psl. 233-235. Trukmė: 3’

112. 1971m. „Rudenio rytelį“, (harm. liet. l. d. vyrų chorui a capella).    Pirm.atl. 1972 02 13 Paveikslų galerijoje (dabar - archikatedra) vyrų choras „Varpas“, dirg. J.Vanagas. Išleid. Rink. „Draugystės medis“, sudarė L. Abarius, V., 1986m., Vaga, psl. 195 - 196, Trukmė: 4’

113. 1971m. „Ant kalno malūnėlis“, (harm. liet. l. d. mišriam  chorui a capella). Pirm. atl. 1972m. birželio 9-12 d.d. Lietuvos kompozitorių sąjungos valdybos plenume Biržuose, Valst. Radio choras, dirg. L. Abarius. Išleid. Rink. „Į šiandieną“, sudarė B.Zubrickas, V., 1980m., Vaga, psl. 134-139. Trukmė: 4’

114. 1971m. „Šią nedėlėlę“, (harm. liet. l. d. vyrų chorui a capella). Trukmė: 3’

115. 1971m. „Einu per dvarelį“, (harm.liet. l. d. moterų chorui a capella).   Pirm.atl. 1973 11 23 Lietuvos kompozitorių sąjungos valdybos plenumo metu, Valst. Radio choro moterų grupė, dirg. L. Abarius. Išleid. Rink. „Vokaliniai ansambliai jaunimui“, sudarė: B.Zubrickas, V.,1975m.,Vaga,  psl. 114-116. Trukmė: 2’30”

116. 1971m. „Lietuvių liaudies žaidimai vaikams“, (harm. liet. l. dainos - žaidimai iki mokyklinio amžiaus vaikams su lengvu, nesudėtingu fortepijono pritarimu). Dalys: 1. Audėjėlė, 2. Staugia vilkas, 3. Tykiai ramiai, 4. Ar nebuvai miške, 5. Žalioj girioj, 6. Pakulinis maišas, 7. Jurgeli meistreli, 8. Žilvytis, 9. Žilvytis(variantas), 10. Katinas, 11. Šoka kiškis, 12. Siūlai, siūlai, 13. Bitute, 14. Uodas, 15. Šitam dideliam būry, 16. Oi tu, kiški žvairy, 17. Vartai, 18. Mano tėvelis, 19. Karveliai, 20. Darželis, 21. Radastėlės, 22. Tarp šermukšnių, 23. Graudu, graudu, 24. Kanapėlė, 25. Bijūnas, 26. Grybs, grybs, 27 .Senelio namelis, 28. Bitelė, 29. Šarka, 30. Sėjau rūtą, 31. Pas močiutę augau, 32. Vilkas grikius sėjo, 33. Augo sode serbenta, 34. Aguonėlė, 35. Aš pasėjau linelius, 36. Zuikelis. Trukmė apie 40’

117. 1971m. „Leninas“, (tribalsė daina vaikų chorui su fortepijono pritarimu).Žodž. P. Gaulės. Išleid. Rink.  „Riedėkit gintarėliai“, sudarė Z.Venckus, V., 1974m., Vaga, psl. 3-5. Trukmė: 3’

118. 1971m. „Eina saulė miegoti“, (moterų  chorui su fortepijono pritarimu).  Žodž. P. Gaulės. Pirm. atl. 1975m. Kokurso „Turistinė daina – 75“ metu. Išleid. Rink. „Dainų dainelė“, sudarė A.Gradeckas, V., 1985m., Vaga, psl. 102-105. 1975m. „Turistinės dainos – 75“ konkurse paskirta II-oji premija. Trukmė: 4’

119. 1971m. „Į paradą“, (dvibalsis vaikų choras su fortepijono pritarimu). Žodž. P. Gaulės. Išleid. Rink. „Tėviškėlė prie Nemuno“, sudarė Z.Venckus, V., 1982m., Vaga, psl. 40-43.  Trukmė: 2’

120. 1971m. „Lenino keliu“, (dvibalsis vaikų choras su fortepijono pritarimu).  Žodž. G. Aleknos. Išleid. „Lietuvos pionierius“  1972 04 12   Nr. 30 - 31. Trukmė: 2’

121. 1972m. „Šventoji žemė“, (mišriam chorui su fortepijono pritarimu). Žodž. P. Gaulės. Išleid. Rink. „Lenino vėliavos“, sudarė B. Zubrickas, V., 1977m., Vaga, psl. 36-40. Trukmė: 4’

122. 1972m. „Širdis prie širdies“, (mišriam chorui su fortepijono pritarimu).  Žodž. P. Gaulės. Pl.: Vaclovas Paketūras „Kai sodai pabals“ LMSMBCD-070. Išleid. Rink. „Graži mūsų žemė“, sudarė B.Zubrickas, V., 1975m., Vaga, psl. 82-87. Trukmė: 5’

123. 1972m. „Atsisveikinimas su mokykla“, (abiturientų išleistuvių valsas lygių balsų chorui su fortepijono pritarimu). Žodž. P. Gaulės. Trukmė: 4’ 

124. 1972m. „Tau, gimtinė“, (moterų chorui a capella). Žodž. P.Gaulės. Išleid. Rink. „Vokaliniai ansambliai jaunimui“, sudarė B. Zubrickas, V., 1975m., Vaga, psl. 7-8. Trukmė: 4’

125. 1972m. „Tu mano mergužėlė“, (žodž. liaudies). Pirmas pavadinimas „Motulei sengalvėliai“, (žodž. P. Gaulės). Yra trys dainos variantai: a) vyrų chorui a capella;  b) vyrų kvartetui su kanklių trio pritarimu  (sąstatas: kanklės I, kanklės II, bosinės kanklės), c) vyrų kvartetui su fortepijono pritarimu. Pl.: Vaclovas Paketūras „Kai sodai pabals“ LMSMBCD-069.    Pirm. atl. 1980 07 06  Valst. Radio koncerte.  Išleid. Rink. „Dainavos aidai“ sudarė Z.Venckus, V., 1981m., Vaga,  psl. 108. Trukmė: 3’20” 

126. 1972m. „Karių pamaina“, (dvibalsiam vyrų chorui su fortepijono pri- tarimu).  Žodž. P. Gaulės. Išleid. 1)  Rink.  „Nuo Uralo gaudžia vėjai“, sudarė Z. Venckus, V.,1985m., Vaga, psl. 96; 2) Rink. „Draugystės medis“, sudarė L. Abarius, V., 1986m., Vaga, psl. 192-195. Trukmė: 4’

127. 1972m. „Gintarinė daina“,  (mišriam chorui a capella). Žodž. P. Gaulės.  Trukmė: 4’

128. 1972m. „Vairuotojų dainelė“, (tribalsiam vyrų chorui arba ansambliui su fortepijono pritarimu). Žodž. P. Gaulės. Išleid. Rink. „Šviesoforas“, sudarė P. Žiupsnys, V., 1977m., Vaga, psl. 61-65. Trukmė: 3’

129. 1972m. „Tautos lyg broliai“, (mišriam chorui a capella). Žodž. P. Gaulės.  Trukmė: 5’

130. 1972m. „Gimtinės kloniai“,  a) rondo-sonata birbynės ir kanklių duetui, b) liaudies instrumentų kvartetui.  Pl.: 1) C30-12843-4; 2) Vaclovas Paketūras „Kai sodai pabals“ LMSMBCD-068.  Pirm.atl. 1973 11 02 Liaudies muzikos koncerto LTSR valstybinėje konservatorijoje metu, solistas R. Apanavičius.  Trukmė: 7’

131. 1972m. „Jaunieji statytojai“, (lygių balsų chorui su fortepijono pritarimu).  Žodž. P. Gaulės. Trukmė: 4’

132. 1972m. „Draugystės daina“, (lygių balsų chorui su fortepijono prita- rimu).  Žodž. P. Gaulės. Trukmė: 5’

133. 1973m. „Rūtele, žalioji“, harm. liet. l. d. balsui su liaudies instrumentų ansamblio pritarimu (sąstatas: birbynė, kanklės I, kanklė II, bosinės kanklės, C-B. kanklės). Pl.: Vaclovas Paketūras „Kai sodai pabals“ LMSMBCD-069.    Pirm. atl. 1978.01.15 V. Paketūro autorinis koncertas. Trukmė: 3’

134. 1973m. „Siuntė motinėlė“, (harm. liet. l. d. balsui su birbynių kvinteto pritarimu).  Pirm. atl. 1978.01.15 V. Paketūro autorinis koncertas.  Trukmė: 5’

135. 1973m. „Rytagonės daina“, harm. liet. l. d.: a) balsui su fortepijono pritarimu, b) balsui ir birbynei su fortp. pritarimu, c) balsui su birbynių kvinteto pritarimu, d) balsui su kanklių ansamblio pritarimu (sąstatas: kanklės I, kanklės II, bosinės kanklės, C-B.kanklės). Literatūrinis tekstas St.Ylos. Pl.: 1) C30-12843-4; 2) Vaclovas Paketūras „Kai sodai pabals“ LMSMBCD-069.  Pirm. atl. 1978 01 15 V. Paketūro autorinis koncertas, solistas D.Sadauskas. Trukmė: 2’

136. 1973m. „Gimtinė“, (moterų chorui a capella).  Žodž. P. Stunžėno. Išleid. Rink. „Graži mūsų žemė“, sudarė B.Zubrickas , V., 1975m., Vaga, psl. 87-89. Trukmė: 3’

137. 1973m. „Aš turėjau brolužėlį“, (harm. liet. l. d. mišriam chorui a capella). Išleid. Rink. „Draugystės vėliavos“, sudarė B. Zubrickas, V., 1984m., Vaga, psl. 130-133.  Trukmė: 4’

138. 1973m. „Šokis“, (dūdų orkestrui). Išleid.: 1) Rink. „Kūriniai pučiamųjų orkestrui“ (sąstatas: Cornetti in B 2, Tr.in B, Alto in Es 2, Tenr. In B 2, Bart.in B, Basso 2, Gr.cassa, ad libitum Cl,in B 2),  sudarė  Ed. Brazauskas, V., 1981m., Vaga, (orkestro balsų partijos);  2) Ed.Brazauskas „Pučiamųjų orkestro organizavimas“, K., 1985m., Šviesa, psl. 20, (fragmentas).  Trukmė: 4’

139. 1973m. „Pratimai  pradedantiems smuikininkams“, (duetai: Nr:1,2, 3, 4,5,6,7,8,9,10,11,12,13,14,15,16,17,18,19) O kai aš I; trio: Nr.20, 21) O kai aš II, 22) Sėdžiu po langeliu, 23,24,25,26,27; ansambliai: Nr.   28) Maršas “Pavasaris”, 29) Skudučių maršas, 30) Smuikininkų maršas, 31) Maršas “Sutartinė”). 1976m. papildyti ir redaguoti. Pirm. atl. 1973m. Menų gimn. A.Griciaus smuiko pamokose. Trukmė: 45’

140. 1974m. „Gamos – duetai“, (bendraautorius A.Gricius - jam priklauso sumanymas, metodiniai nurodymai, komentarai, aplikatūra). 155 pjesės - gamos dviem smuikininkams (mokiniui ir mokytojui). Pirm. atl. 1974m. Menų gimnazijoje A.Griciaus smuiko pamokose. Išleid.: 1)Vaclovas Paketūras, Algis Gricius „Gamos – duetai“, V., 1974m., Vaga, 14,2  sp.l.;  2) Algis Gricius „Grok, žiogeli, smuikeliu“, natos mokiniams, V., 1985m., Vaga: gama D-dur psl.69-74, gama G-dur -75-77, 80, gama E-dur - 83, gama F-dur - 85. Trukmė: apie 90’

141. 1974m. „Baladė“, a) kanklėms solo, b) kanklių trio.  Pl. 1) C30-12843-4; 2) „Kanklės“ CD-07498; 3) Vaclovas Paketūras „Kai sodai pabals“ LMSMBCD-068. Pirm. atl. 1978 01 15 autorinis V. Paketūro koncertas, solistė Z. Jakavičienė. Išleid. Vaclovas Paketūras „Skamba kanklės“, V., 1978m., psl. 34-40. Trukmė: 5’30”

142. 1975m. „Rytas švinta“, (birbynei ir kanklių trio).Pirm.atl.1975 11 21 koncerte Lietuvos televizijoje, solistas R.Apanavičius. Trukmė: 6’

143. 1975m. „Preliudija ir fuga“, (e-moll). Pl.: Vaclovas Paketūras „Kai sodai pabals“ LMSMBCD-070. Pirm. atl. 1978 02 18 V. Paketūro autorinis koncertas, solistas R. Kontrimas. Išleid. 1) Rink. „Pabaltijo tarybinių kompozitorių fortepijoniniai kūriniai“, sudarė A. Baltrėnienė ir S. Gelpernienė, V., 1977 m.,  Vaga,  psl.  36-40;  2)  Rink. „Pjesės fortepijonui“, sudarė  G. Želvys, V., 1982m., Vaga, psl.5 -10. Trukmė: 3’

144. 1976m. „Šokis“, (kanklių trio). Pl.: Vaclovas Paketūras „Kai sodai pabals“ LMSMBCD-068.  Pirm. atl. 1978 02 18  V. Paketūro autorinis koncertas, atliko: Z.Stepulienė,  Z. Jakavičienė,  A. Žemaitis.  Išleid.  Trukmė: 2’

145. 1976m. „Lietuviška rapsodija“, (gitarai). Pirm. atl. 1976 m. 06 14, Vengrijoje, solistas - S. Šilinskas. Trukmė: 4’

146. 1976m. „Kai sodai pabals“, (balsui su fortepijono pritarimu). Žodž. P. Stunžėno. Pl.: 1) C30-12843-4; 2) Vaclovas Paketūras „Kai sodai pabals“ LMSMBCD-069.    Pirm. atl. 1978 01 15 V. Paketūro autorinis koncertas, solistas D. Sadauskas. Trukmė: 2’

147. 1977m. „Valio, mano dalgelis“, (harm. liet. l. d. baritono ir birbynės duetui).  Pl.: 1) C30-12843-4; 2) Vaclovas Paketūras „Kai sodai pabals“ LMSMBCD-069.   Pirm. atl. 1978 02 18 V. Paketūro autorinio koncerto  metu, solistai:  D. Sadauskas ir R. Apanavičius. Trukmė: 3’30”

148. 1977m. „Aš užeinu“, a) baritono ir kanklių duetui, b) baritonui su fortepijono pritarimu. Pl.: Vaclovas Paketūras „Kai sodai pabals“ LMSMBCD-069. Pirm. atl. 1978 01 15 V. Paketūro autorinis             koncertas,  solistai: D.Sadauskas ir Z.Jakavičienė.  Trukmė: 4’10”

149. 1977m. „Širdis saulės pilna“, (moterų chorui a capella).  Žodž. P. Gaulės.  Trukmė: 4’

150. 1977m. „Prisimink, Tėvyne“, (moterų chorui a capella). Žodž. P.Gaulės. Pl.: Vaclovas Paketūras „Kai sodai pabals“ LMSMBCD-070. Išleid. Rink. „Gimtinės vakaras“, sudarė Pr. Jankauskas, V., 1978m., Vaga, psl. 2-3. Trukmė: 3’30’’

151. 1977m. „Ųžuolas su liepełi“, (harm. dzūkų l. d. balsui ir kanklių ansambliui). Pirm. atl. 1978.02.18. Trukmė: 4’

152. 1977m. „Liepsnokit ir negeskit“, (dvibalsis vaikų choras su fortepijono pritarimu).  Žodž. P.Gaulės. Pl.: Vaclovas Paketūras „Kai sodai pabals“ LMSMBCD-070. Išleid.: 1) Rink. „Po gimtinės ąžuolėliais“, sudarė Z.Venckus, V., 1979m., Vaga, psl. 6-8; 2) Rink. „Pionieriaus  dainynas“, sudarė J. Šidlauskas, V., 1985m., Vaga, psl. 22.  Trukmė: 2’.            

153. 1977m. „Myliu savo Tėvynę“,  (tribalsis  vaikų  chorui su fortp. pritarimu).  Žodž.  P. Gaulės. Išleid. Rink. „Po gimtinės ąžuolėliais“, sudarė Z. Venckus, V., 1979m., Vaga, psl. 8-10. Trukmė: 3’

154. 1977m. „O mūsų bernelis“, harm. dzūkų l.daina: a) vokaliniam duetui su fortepijono pritarimu, b) vokaliniam duetui su liaudies instrumentų ansamblio pritarimu. Pl.: 1) C30-12843-4; 2) Vaclovas Paketūras „Kai sodai pabals“ LMSMBCD-069. Pirm. atl. 1978 01 15 V. Paketūro autorinis koncertas, solistai: E. Žuravliova ir D. Sadauskas. Išleid. V. Paketūras „Tėvynės rytas“ V., 1986m., Vaga, psl. 42-44. Trukmė: 2’10”

155. 1977m. „O kas ti židzi?“, harm.dzūkų l.daina: a) vokaliniam duetui su fortepijono pritarimu, b) vokaliniam duetui su liaudies instrumentų ansamblio pritarimu, c) vokaliniam duetui su „Armonikos“ ansamblio pritarimu. Pl.: 1) Vaclovas Paketūras „Kai sodai pabals“ LMSMBCD-069; 2) Danielius Sadauskas „Oi giria, giria“,Vilnius 2006 LATGA.   Pirm. atl. 1978 01 15  V. Paketūro  autorinis  koncertas, solistai: E. Žuravliova ir D. Sadauskas. Trukmė: a), b),- 2’20”,  c)-4’

156. 1977m. „Harmonijos uždaviniai“, bendraautorius Vyt. Čepliauskas, (harmonijos uždavinių rinkinys). Išleid. V. Paketūras, V.Čepliauskas, „Harmonijos uždaviniai“, 1978m., (antras leidimas 1984m.), LTSR Aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministerijos leidybinė redakcinė taryba. Apimtis 5,25 sp.l.

157. 1977m. „Treptinis“, (skudučių ansambliui). Pl.: 1) C30-12843-4; 2) Vaclovas Paketūras „Kai sodai pabals“ LMSMBCD-068. Pirm. atl. 1978 01 15  V. Paketūro  autorinis  koncertas, ansamblio vadovas R. Apanavičius. Trukmė: 1’10”

158. 1978m. „Muzikinė nuotaika“, (pjesė fortepijonui). Išleid. Rink. „Jaunojo pianisto biblioteka VIII“, sudarė S.Gelpernienė. V., 1979m., Vaga, psl. 27-30. Trk. 3’

159. 1978m. „Daborius“, (šokis liaudies instrumentų ansambliui). Klavyras. Išleid. Leid. „Iš kur svečiai atvažiavo“: Liet. liaudies šokiai. V., 1981, psl. 119-125.  Trukmė: 8’

160. 1978m. „Kankliavimo sąsiuviniai I“, (etiudai solo: Nr.1,2,3,4,5,6,7,8, 9,10,11,12; pjesės su fortepijono pritarimu: 1.Mi-sol-mi, 2.Rauda, 3.Valsas, 4.Aidas, 5.Medžiotojai, 6.Re-sol-mi, 7.Šokis, 8.Liūdna nuojauta, 9.Senelės pasaka, 10.O kai aš, 11.Elegija, 12.Kiškelis, 13.Kaimo muzikantas; ansambliai: duetai: 1.Duetas Nr.1, 2.Duetas Nr.2, 3.Piemenėliai, 4.Kanonas sutartinė; trio: 1.Kieme žalia žolelė, 2.Ale gi kokia, 3.Pamėgdžiojimas, 4.Penketukų maršas; kvartetas: Sidir vidir žolynėlis). Pirm. atl. 1979.06.02. Išleid. 1) „Kūriniai kanklėms“, K., 1992,: Kieme žalia žolelė – psl. 47; Ale gi kokia – 48-49; Pamėgdžiojimas - 49-50,  Penketukų maršas - 51-52. Trukmė: apie 50’

161. 1978m. „Eskizai kanklėms, Nr.1“,  (kanklėms solo). Pirm. atl. Valst. Konservatorija 1979 06 12.  Trukmė: 4’

162. 1979m. Diptikas: „Lietuvos vaizdai“, (kanklėms solo), 1) Gimtajame sodžiuje, 2) Miške.  Pl.: Vaclovas Paketūras „Kai sodai pabals“ LMSMBCD-070. Pirm.atl. 1980 m., Valst. Konservatorijoje  liaudies muzikos koncerte, solistė L. Naikelienė.  Išleid. Rink. „Mane motulė barė“, sudarė L.Naikelienė, V., 1991m., leid. „Muzika“, psl. 16-20. Trukmė: 6’

163. 1979 m. „Lietuviškas skerco“,  (kanklių ansambliui).  Pirm. atl. 1980 01.20,Valst. Konservatorijoje liaudies muzikos koncerte, vadovas R.Apanavičius. Trukmė: 5’

164. 1979m. „Man bėda“, harm. dzūkų l. daina: a) vokaliniam duetui su fortepijono pritarimu, b) vokaliniam duetui su liaudies instrumentų ansamblio pritarimu (sąstatas: birbynė, kanklės I, kanklės II, B.kanklės). Pl.: Vaclovas Paketūras „Kai sodai pabals“ LMSMBCD-069. Pirm.atl. 1979 10 06 Muzikos rudens renginiuose Šalčininkų rajone, solistai: E. Žuravliova ir D. Sadauskas.  Išleid. V. Paketūras  „Tėvynės rytas“, V., 1986m., Vaga, psl. 40-41. Trukmė: 3’

165. 1979m. „Leninui“, (vaikų chorui su fortepijono pritarimu). Žodž. P. Gaulės.  Trukmė: 3’

166. 1979m. „Mano jauna mergužėlė“, (harm. dzūkų l. d. balsui su fortepijono pritarimu).  Pl.: 1) „Kanklės“ CD LRCD0006; 2) Vaclovas Paketūras „Kai sodai pabals“ LMSMBCD-069.  Pirm. atl. 1980.01.20. solistas Vyt. Juozapaitis.  Trukmė: 2’10”

167. 1979m. „Kankliavimo sąsiuviniai II“, kankliavimas brauktuku įvairiose pozicijose. Kūrinėlių  pavadinimai: 1.Laivelis, 2.Pasėjau dobilą, 3.Elegija, 4.Snaigių šokis, 5.Anoj pusėj dunojėlio, 6.Ant kalno karklai, 7.Miškas,  8.Maršas, 9.Pirmosios snaigės, 10.Daina, 11. Bangos,12.Etiudas,13.Pievos. Pirm. atl. 1980.06.10. Trukmė: apie 40’

168. 1980m. „Trys baladės“: 1.Kremliuje, (žodž. M. Rylskio, vertė J. Mace- vičius), 2.Su jo vardu, (žodž. V. Grybo), 3.Yra žmogus, (žodž. J. Macevičiaus). Išleid. V. Paketūras „Tėvynės rytas“ V., 1986m., Vaga, psl. 5-23. Trukmė: 14’

169. 1980m. „Šventės dienomis“, (mišriam chorui a capella). Žodž. M. Rylskio, vertė V. Šimkus. Išleid. Rink. „Draugystės medis“, sudarė L.Abarius, V., 1986m., Vaga, psl. 42-44. Trukmė: 4’

170. 1980m. „Molinėlis puodas“, (harm. dzūkų. l. d.  soprano ir baritono duetui su fortepijono pritarimu). Pirm. atl. 1980m. Valst. Radio liaudies muzikos koncerto metu, solistai: E Žuravliova ir D. Sadauskas. Išleid. V. Paketūras „Tėvynės rytas“, V.,1986m., Vaga, psl. 47-50. Trukmė: 4’

171. 1980m. „Subatėlės vakarėli“, (harm. dzūkų. l. d. soprano ir baritono duetui su fortepijono pritarimu).  Pirm. atl. 1980m. Valst. Radio liaudies muzikos koncerto metu, solistai: E. Žuravliova ir D. Sadauskas. Išleid. V. Paketūras „Tėvynės rytas“, V.,1986m., Vaga, psl. 37-38. Trukmė: 2’

172. 1980m. „Oi žinau, žinau“, (harm. dzūkų. l. d.  soprano ir baritono duetui su fortepijono pritarimu).   Pirm. atl. 1980m. Valst. Radio liaudies muzikos koncerto metu, solistai: E. Žuravliova ir D. Sadauskas. Išleid. V. Paketūras „Tėvynės rytas“, V., 1986m., Vaga, psl. 39. Trukmė: 3’ 

173. 1980m. „Polifoninės pjesės I“, (keturios pjesės fortepijonui: 1) Allegretto, 2) Andantino, 3) Allegro, 4) Moderato). Išleid. A.Baika „Akordeono mokykla“, K.,1985m., Šviesa, psl. 72-73 atspausdinta polifoninė pjesė „Allegro“. Trukmė: 8’

174. 1981m. „Polifoninės pjesės II“, (keturios pjesės fortepijonui:                       1) Allegretto, 2) Kanonas  su  inversijomis:  tema  ir  trys  inversijos, 2) Moderato, 4) Scherzando). Trukmė: 5’

175. 1981m. „Oi ko nuliūdai?“, (harm. dzūkų. l. d.  soprano ir baritono duetui su fortepijono pritarimu). Pirm. atl. 1982m. Valst. Radio liaudies muzikos koncerto metu, solistai: E. Žuravliova ir D. Sadauskas. Išleid. V. Paketūras „Tėvynės rytas“, V.,1986m., Vaga, psl. 45-46. Trukmė: 4’

176. 1981m. „Sonatina birbynei arba rageliui“, solo, I dalis Moderato, II dalis Rubato, III dalis Andantino espressivo, IV dalis Grazioso. Pl.: Vaclovas Paketūras „Kai sodai pabals“ LMSMBCD-068.    Pirm. atl. 1981 06 11, Valst. Radio liaudies muzikos koncerto metu, solistas R.Apanavičius.  Trukmė: 8’

177. 1981m. „Kankliavimo sąsiuviniai III“, (kankliavimas pirštais). Kūrinėlių pavadinimai:  1) Etiudas Nr.1, 2) Etiudas Nr.2, 3) Tema ir 12 variacijų, 4) Šoka kiškis, 5) Uodas, 6) Mano tėvelis, 7) Bijūnas, 8) Bitelė, 9) Vilkas grikius sėjo, 10) Aš pasėjau linelius 11) Augo sode serbenta, 12) Katinas.  Pirm. atl. 1982.11.10.  Trukmė: apie 40’

178. 1981m. „Dvi pjesės akordeonui“ (solo):
1. „Prie upelio“. Pirm. atl. 1982.04.16, Valst. Radio akordeono muzikos koncerte, solistas A. Baika. Išleid. A. Baika „Akordeono mokykla“, K., 1985m., Šviesa,  psl. 116-117; Trukmė: 3’
2. “Ruduo”. Pirm. atl. 1982.04.16, Valst. Radio akordeono muzikos koncerte, solistas A. Baika.  Trukmė: 3’20”

179. 1982m. „Lengvos pjesės akordeonui“, (1. Pievoje, 2. Prisiminimas, 3. Imitacija Nr.1, 4. Imitacija Nr.2, 5. Upelis, 6. Žaidimas, 7. Šokis, 8. Takelis, 9. Laipteliai, 10. Variacijos, 11. Daina).
 Išleid.: 1) A.Baika  „Akordeono mokykla“, K., 1985m., Šviesa, 1. Pievoje - psl.85, 2. Prisiminimas - psl.86, 4. Imitacija Nr.2 - psl. 75, 5. Upelis - psl.76, 6. Žaidimas - psl.78, 7. Šokis - psl.64, 8. Takelis - psl.65, 9. Laipteliai - psl.68, 10. Variacijos - psl.90; 
2) У ручья. Осень. Тема с вариациями. В сб. «Литовские народные мелодии в обработке для баяна или аккордеона». Л., 1987, с. 8-11, 29-33.  Trukmė: apie 20’

180. 1984m. „Pasakalija“, lietuvių liaudies instrumentų kvartetui (sąstatas: birbynė, kanklės I, kanklės II, B.kanklės).  Pirm. atl. 1985.02.21, Valst. Radio koncerto metu, kvarteto vadovas R.Apanavčius. Trukmė: 20’

181. 1985m. „Lydu, laidu saulele“, (dviguba keturių balsų fuga mišriam chorui a capella).  Žodž. liaudies. Pirm. atl. 1986.02.24, Valst. Radio chorinės muzikos koncerte, dirg. L. Abarius. Trukmė: 6’

182. 1987m. „Vokaliniai pratimai“, (prof. V. Daunoro pateiktų dainavimo pratimų melodijų akompanimentai fortepijonu).  Pirm. atl. 1988 m.LTSR Valst. konservatorijos  Dainavimo katedroje dainavimo pamokose. Išleid. L. Bakienė, N. Perkumienė „Dainavimo pratimai“ V., Vaga, 1988m.,LTSR liaudies švietimo ministerijos Leidybinė redakcinė taryba. Apimtis  4,8 sp.l. Trukmė: apie  60’

183. 1994m. „Dedikacija Eduardui Balsiui“, (kūrinys kameriniam orkestrui. Bendraautoriai: V. Bartulis, D. Kairaitytė, G. Kuprevičius A. Lapinskas, V. Ločeris, L.V. Lopas, A. Martinaitis, V. Mikalauskas, V. Paketūras,  A. Šenderovas, J. Širvinskas, J. Tamulionis, K. Vasiliauskaitė, A. Žigaitytė, sukūrė variacijas pagal temą E-d-B-a. Sumanymo  autoriai: A.Žigaitytė ir A.Šenderovas).  Pirm. atl. 1995 01 12, Ed. Balsio minėjimo koncerte, dirg. D. Katkus.  Trukmė: 46’54” 

184. 1995m. „Pjesės birbynių duetui“, 1. Tema ir penkios variacijos, 2. Chromatinė pjesė, 3. Preliudas, 4. Imitacija.  Pirm.atl. 1998 03 28 autoriniame V. Paketūro koncerte Molėtuose, solistai: K. Mikiška  ir E.Čiplys).
       Išleid.: 1) Kn.,V. Venckus „Dvibalsis solfedžio“,K.,1968m., psl. 52- 53, 145, 146, 220, Nr. 73, 74, 137, 181; 
2) Kn., К. Васильева, М. Гиндина,  Г. Фрейдлинт, „Двухго-лосная сольфеджио“, Л., 1982г. „Музыка“ стр. 100 - 101, Nr., 228.  Trukmė: apie 10’  

185. 1995m. „Pratimai“, (birbynių duetui solo). 1. Sutartininė sekvencija I, 2. Pratimas I, 3. Pratimas II, 4. Sutartininė sekvencija II, 5. Sutartininė sekvencija III.   Pirm. atl. 1996 m. birbynės pamokų metu muzikos mokyklose (Vilniuje, Kaune).  Išleid. Kn., V. Venckus „Dvibalsis solfedžio“, K., 1968m., psl., 142-143, Nr.130,132,133. Trukmė: apie 6’ 

186. 1996m. „Polimetrinės pjesės“, (birbynių duetui solo). Pjesės: Nr.1, 2, 3, 4. Pirm.atl. 1996 m. birbynės pamokų metu muzikos mokyklose  (Vilniuje, Kaune). Išleid. Kn., V. Venckus „Dvibalsis solfedžio“, K.,1968m.,psl. 199, 206, 209,  Nr.,167, 172, 174. Trukmė: apie 6’

187. 1997m. „Kanonai“, (birbynių duetui solo). Kanonai: Nr.1, 2, 3, 4, 5 (chromatinis), 6, 7 (veidrodinis), 8. Pirm.atl. 1996 m. birbynės pamokų metu muzikos mokyklose (Vilniuje, Kaune). Trukmė: apie 10’  

188. 1997m. „Šeši preliudai ir fugos“, (birbynių duetui solo). Preliudai ir fugos: 1. c-moll, 2. Es-dur, 3. d-moll, 4. Sekundinis c-cis, 5. Chromatinis in h, 6. Melizmų.  Pirm. atl. 1998 03 28 autoriniame V. Paketūro koncerte  Molėtuose, solistai:  K. Mikiška ir  E. Čiplys. Išleid. Kn., V. Venckus “Dvibalsis solfedžio”, K., 1968m., psl. 123, Nr., 114. Trukmė: apie 18’

189. 2001m. „Preliudai ir fugos I“, (kanklėms solo). Nr.1 Preliudas – Allegretto, fuga – Allegro, Nr.2 Preliudas – Allegro, fuga – Andantino, Nr.3 Preliudas - Allegretto, fuga – Andante sostenuto, Nr.4 Preliudas – Allegro assai, fuga – Sostenuto, Nr.5 Preliudas – Allegro, fuga – Allegretto. Trukmė: apie 12’

190. 2001m. „Preliudas ir fugos II“, (kanklėms solo).  Nr.1  Preliudas – Allegro assai, fuga – Vivo, Nr.2  Preliudas – Allegro, fuga – Comodo, Nr.3  Preliudas – Allegretto, fuga – Sostenuto, Nr.4  Preliudas – Allegro con fuoco, fuga – Allegretto, Nr.5  Preliudas – Presto, fuga – Allegro. Trukmė: apie 15’

191. 2001m. „Preliudai ir fugos“ (Kanklių duetui). Trukmė: 6’

192. 2002m. „Harmonijos pratybų užduotys“. (Harmonijos pratybų rinkinys Lietuvos muzikos akademijos muzikos teorijos ir istorijos katedrų studentams). Apimtis 52 psl.

193. 2003m. „Harmonijos paskaitų tezės ir jų pavyzdžiai“. (Skirti Lietuvos muzikos akademijos muzikos teorijos ir istorijos katedrų studentams). Apimtis 134 psl.

194. 2003m. „Harmonijos pratybų užduotys“. Antra dalis. (Harmonijos pratybų rinkinys Lietuvos muzikos akademijos muzikos teorijos ir istorijos katedrų studentams). Apimtis 47 psl.

195. 2004m. „Harmonijos paskaitų tezės ir jų pavyzdžiai“. Antra dalis. (Skirti Lietuvos muzikos akademijos muzikos teorijos ir istorijos katedrų studentams). Apimtis 152 psl.

196. 2004m. „Preliudai ir fugos I“, (variantas kanklių duetui). Nr.1 Preliudas – Allegretto, fuga – Allegro, Nr.2 Preliudas – Allegro, fuga – Andantino, Nr.3 Preliudas - Allegretto, fuga – Andante sostenuto, Nr.4 Preliudas – Allegro assai, fuga – Sostenuto, Nr.5 Preliudas – Allegro, fuga – Allegretto.  Trukmė: apie 12’

197. 2005m. „Preliudai ir fugos II“, (variantas kanklių duetui).   Nr.1  Preliudas – Allegro assai, fuga – Vivo, Nr.2  Preliudas – Allegro, fuga – Comodo, Nr.3  Preliudas – Allegretto, fuga – Sostenuto, Nr.4  Preliudas – Allegro con fuoco, fuga – Allegretto, Nr.5  Preliudas – Presto, fuga – Allegro.  Trukmė: apie 15’

198. 2006 m. „Klasikinės harmonijos pagrindai  I ir II d.“. Vadovėlis skirtas Lietuvos muzikos akademijos Parengiamųjų kursų studentams. Apimtis: I d. 32 psl.;  II d. 40 psl. (kompiuterinis rankraštis).                                                                                             

199. 2007m. „Klasikinės harmonijos pradmenys“. Praktinis vadovėlis LMTA parengiamųjų kursų klausytojams. Kompiuterinis rankraštis Apimtis 71 psl.


200. 2007m. „Harmonijos pradmenys“. Praktinis vadovėlis savarankiškoms studijomos, pagal „Muzikos mokytojų kvalifikacijos tobulinimo (nuotolinio mokymosi) kurso“ programą. Apimtis 310 psl. Paskelbtas Internete (Kompiuterinis-internetinis variantas ir CD).


               Vilnius, 1999 08 27                                 Vaclovas  Paketūras

 

           Papildytas: 2001 11 10;  2002 12 17;  2003 05 11; 2005 03 29; 2006 03 20;  2008 03 22;  2009 10 10;  2010 10 28;


                                                                   
Sutrumpinimai:

CD – kompaktinis diskas.
dirg. – dirigentas.
filhm. – filharmonija.
gimn. – gimnazija.
harm. –harmonizuota.
Išleid. – išleidimas (paskelbimas spaudoje).
instr.  -  muzikos instrumentai.
liaud. – liaudies.
l. d. – liaudies daina.
liet. – lietuvių.
l.instr. – liaudies instrumentas.
Kn.  -  knygoje.
Pir. atlk. – pirmas atlikimas.
Pl. – plokštelė.
Rink. – rinkinyje.
Valst. – valstybinė.
Žodž. – žodžiai.
                         

 

 

 

 

Muzika simfoniniams kūriniams:

Koncertai:

Konkursuose premijas laimėjo kūriniai:

Kameriniai kūriniai:

Publikacijos

 

Leidiniai

 

KNYGA