Veronika Vitaitė - LMS nariai

Veronika Vitaitė yra Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) Fortepijono katedros vedėja, profesorė, Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokytoja ekspertė.
Baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją (prof. Olgos Šteinberg kl.), Maskvos muzikinio pedagoginio instituto asistentūrą - stažuotę (A. ir M. Gotlibų kl.), stažavo Vienos aukštojoje muzikos ir vaizduojamojo meno mokykloje prof. H. Kanno, K. Wolleitnerio klasese, Prahos, Sankt Peterburgo, Liubeko aukštosiose muzikos mokyklose.
1963–1974 dirbo Šiaulių aukštesniosios muzikos mokyklos mokytoja , Fortepijono skyriaus vedėja, Šiaulių pedagoginio instituto dėstytoja. Nuo 1974 dėsto Lietuvos muzikos akademijoje, 1986–1987 buvo Pedagogikos katedros vedėja, nuo 1987 – Specialiojo fortepijono katedros vedėja, nuo 1993 – Senato narė, Studijų komisijos narė, Koordinacinės tarybos narė, Lietuvos EPTA viceprezidentė, LMD „XXI amžiaus muzika ir švietimas” valdybos pirmininkė, Lietuvos F. Chopino draugijos prezidentė, Londono pianistų korporacijos komiteto narė.
1964 metais su A. Povilaičiu sukūrė antrąjį Lietuvoje pastoviai koncertuojantį fortepijoninį duetą, kuris per 16 kūrybinės veiklos metų surengė daugiau kaip 300 koncertų Lietuvoje, Maskvoje, Latvijoje, Estijoje. Nuo 1980 nuolat koncertuoja fortepijoniniuose duetuose su prof. R. Vaitkevičiūte (duetas „Viva”), doc. A. Žvirblyte. Surengė koncertų ciklus su smuikininkais A. Stulgiu, R. Katiliumi, dainininkais R. Maciūte, R. Tumalevičiūte, I. Laurušiene (Argustiene) ir daugeliu kitų žymių atlikėjų. Daug kartų dalyvavo „Muzikos rudens” festivaliuose. Koncertavo su Lietuvos orkestrais, diriguojamais S. Sondeckio, P. Bermano, J. Domarko, M. Piečaičio, M. Dvarionaitės, A. Klenickio, J. Fledžinsko. Išleistos jos įrašų plokštelės, įrašyta per 120 koncertų Lietuvos radijuje ir TV.
Gastroliavo Pabaltijo šalyse, Minske, Maskvoje, įvairiuose Rusijos miestuose, Lenkijoje, Ukrainoje, Japonijoje, Olandijoje, Danijoje, Švedijoje, Kipre, daugelyje tarptautinių festivalių Lietuvoje ir užsienyje. Veronika Vitaitė visada aktyviai propaguoja lietuvišką muziką, ji – daugelio kompozitorių kūrinių pirmoji atlikėja.
Profesorė išugdė daug mokinių, kurie yra per 50 kartų laimėję premijas tarptautiniuose konkursuose Lietuvoje, Latvijoje, Prancūzijoje, Olandijoje, Danijoje, Ukrainoje, Anglijoje, JAV, Kanadoje, Vokietijoje, Švedijoje. Jos mokiniais buvo E. Janulevičiūtė, G. Gedvilaitė, A. Anusauskas, D. Mažintas, I. Petrauskaitė, E. Minkštimas ir daug kitų, sėkmingai koncertuojančių Lietuvoje ir daugelyje pasaulio šalių, grojančių su orkestrais, įrašiusių ne vieną CD.
Veronika Vitaitė yra tarptautinių M. K. Čiurlionio, S. Vainiūno, B. Dvariono, „Muzika be sienų” pianistų konkursų organizacinių komitetų ir vertinimo komisijų narė, konkursų JAV, Italijoje, Graikijoje, Lenkijoje, Danijoje, Suomijoje, Švedioje, Pranzūzijoje, Gruzijoje vertinimo komisijų pirmininkė arba narė, dažnai dėsto meistriškumo kursuose, skaito pranešimus mokslinėse konferencijose Lietuvoje ir įvairiose pasaulio šalyse. Daugiau kaip 30 straipsnių, recenzijų autorė, leidinių sudarytoja.
Lietuvos nusipelniusi artistė. 2003 apdovanota Vytauto Didžiojo ordinu.

„Išskirtinis prof. V. Vitaitės, kaip menininkės, bruožas – spinduliuojanti unikali energija, kuri padeda jai atsiskleisti ir pasiekti puikių meninių rezultatų pedagogikoje, atlikėjos ansamblistės bei metodinėje-organizacinėje veikloje.”
Prof. K. Grybauskas

„Prof. V. Vitaitė – puiki pianistė, nuolat džiuginanti įdomiomis koncertinėmis programomis, kaip solistė ir fortepijoninio dueto dalyvė. Viena įžymiausių Lietuvos pedagogų. V. Vitaitės talentu, jos darbais, suteikusiais jai tarptautinį pripažinimą, žaviuosi ir linkiu jai dar ilgus metus būti Lietuvos muzikinio gyvenimo spiritus movens!”
Prof. S. Sondeckis

„Nepriekaištingas skonis, inteligencija, talentas, tikrai nuostabus profesionalumas, meilė Muzikai ir studentams yra jos esmė…”
Prof. L. Natočenny (Vokietija)

***

V. Vitaitė gimė Sankt Peterburge. 1963 m. baigė tuometę Lietuvos konservatoriją, Olgos Šteinberg klasę, 1976 m. Maskvos Gnesinų pedagoginio muzikos instituto aspirantūrą pas Adolfą ir Michailą Gotlibus, Konstantino Igumnovo mokinius, nuolat stažavo Rygoje, Sankt Peterburge, Liubeke (Vokietija), 1989-1990 m. – Vienoje (Austrija). Stažuočių metu dalyvavo Mstislavo Rostropovičiaus, Zaros Doluchanovos, Pavelo Seriabriakovo, Rudolfo Kererio, Gustavo H. Neihauzo, Tatjanos Nikokajevos ir kitų garsių muzikantų pamokose ir seminaruose. Baigusi studijas pedagoginį darbą pradėjo Šiauliuose, nuo 1974 m. dirbo Vilniuje. V. Vitaitė gastroliavo įvairiose Europos šalyse ir kituose žemynuose, kaip komisijos pirmininkė ir žiuri narė dalyvavo ne viename tarptautiniame pianistų konkurse Lietuvoje ir užsienyje. Ji nuolatos rengia meistriškumo kursus. 2012 m. išleido dvigubą kompaktinę plokštelę.

Sukūrusi reikšmingą fortepijono dėstymo metodiką, V. Vitaitė į pasaulį išleido visą būrį aukšto lygio jaunų pianistų, tarp kurių – Artūras Anusauskas, Guoda Gedvilaitė, Edvinas Minkštimas ir kiti. V. Vitaitės nuopelnai yra svarbūs Lietuvos muzikinei kultūrai įvairiose srityse. Ji sukūrė Lietuvoje antrą po Liudos ir Kęstučio Grybauskų pastoviai koncertuojantį fortepijoninį duetą su Andriumi Povilaičiu (1964-1977 m.). Ansamblinį grojimą tęsė su prof. Ramute Vaitkevičiūte duete “ViVa“ (1982-2014 m. m.) ir trio „Dinastija“ su A. Žvirblyte ir P. Anderssonu nuo 2000 m. iki šių dienų. Koncertavo su dirigentais Margarita Dvarionaite, Abeliu Klenickiu, Robertu Šerveniku, Sauliumi Sondeckiu, Juozu Domarku, Lazariu Bermanu, Donatu Katkum, Mindaugu Piečaičiu, instrumentininkais Algirdu Stulgiu, Zinaida Varanavičiene, Virgilijum Noreika, Regina Tumalevičiūte, Irena Laurušiene, Birute Rainiene, Valentinu Kaplūnu, prof. Borisu Dobrochotovu, Vera Nosina, Pavelu Giunteriu ir kitais. Dažnai buvo pirma lietuviškų kūrinių atlikėja, propagavo lietuvių kompozitorių Teisučio Makačino, Vytauto Jurgučio, Vytauto Paltanavičiaus, Jono Domarko, Algimanto Kubiliūno, Juozo Karoso, Vytauto Barkausko, Jurgio Gaižausko kūrybą, skambino M. K. Čiurlionio, Balio Dvariono, Juozo Naujalio, Stasio Vainiūno, Zitos Bružaitės, Justės Janulytės, Gintaro Sodeikos, Benjamino Aleknos opusus. Inicijavo ir įgyvendino tarptautinius M. K. Čiurlionio pianistų ir vargonininkų bei S. Vainiūno pianistų ir kamerinių ansamblių konkursus, Aldonos Dvarionaitės konkursą Visagine ir „Muzika be sienų“ Druskininkuose. Utenoje įkurtas kasmet veikia tarptautinis Veronikos Vitaitės vardo fortepijoninių ansamblių konkursas.

Įvairių draugijų veikla: Lietuvos EPTA narė, vice-prezidentė, LMS narė, LMTA senato narė 1993-2012, M. K. Čiurlionio dr-jos tarybos narė 1996-2018, Koordinacinės tarybos prie LR Švietimo ministerijos narė, Lietuvos uzbekų kultūros centro steigėja ir narė nuo 2001 m., M. K. Čiurlionio muzikos festivalio meno vadovė nuo 2012 m., F. Chopino dr-jos Vilniuje prezidentė nuo 2001m., S. Rachmaninovo dr-jos Lietuvoje prezidentė nuo 1999 m., LMD “XXI amžiaus muzika ir švietimas“ valdybos pirmininkė nuo 2000 m.

1983 m. V. Vitaitei suteiktas Lietuvos nusipelniusios artistės vardas, 1984 m. – docentės vardas. 1986-1987 m. buvo LMTA pedagogikos katedros vedėja, 1987-2009 m. – LMTA spec. fortepijono katedros vedėja, 1991m. suteiktas profesorės vardas. 2015 m. paskirta lenkų kultūros ambasadore Lietuvoje.

V. Vitaitės apdovanojimai: apdovanota Prezidentų V. Adamkaus, A. Brazausko, D. Grybauskaitės (1998, 1999, 2003, 2011), ministrų pirmininkų A. Kubiliaus, A. Paulausko Garbės raštais (1999, 2000, 2001), švietimo ir mokslo ministro A. Monkevičiaus Garbės raštu (2006), Lietuvos kompozitorių sąjungos Garbės raštu (2010). Jai įteikti LMTA Senato Garbės medaliai (2009, 2019), Vytauto Didžiojo ordino karininko kryžius (2003), Lenkijos Respublikos kultūros ir nac. paveldo ministro Bogdano Zdrojewskio ordinas “Už nuopelnus lenkų kultūrai“ (2011), Tarptautinio V. Spivakovo labdaros fondo Garbės raštas (2012), LR Vyriausybės Kultūros ir meno premija (2014), Šv. Kazimiero ordinas (2016), Lenkijos Prezidento Andrziejaus Dudos Auksiniu kryžiumi už nuopelnus plėtojant lenkų-lietuvių bendradarbiavimą (2019).

V. Vitaitės ir A. Povilaičio vardai šiauliečiams gerai pažįstami. Be jų neapsieina beveik nė vienas koncertas... Duetui ypač pavyko perteikti V. Barkausko "Variacijų" ekspresiją, aštrių harmoninių sąskambių ir ritminio pulso aštrumą, bei D. Mijo siuitos "Skamaruš" lengvą žaismingumą...

J. Domarkas, J. Keblikas, Raudonoji vėliava, 1971 04 06

...Šiauliečių fortepijoninis duetas turi ne tik savitą atlikimo manierą, bet ir platų repertuarą... Savo muzikine prigimtimi V. Vitaitė ir A. Povilaitis yra gana skirtingų polėkių pianistai. Pirmajai labiau artima ekspansyvi, laisva, sakyčiau romantinė grojimo maniera, antrajam tiksli, lengva, mocartiška garsinė kultūra. Vienok, tai nėra kliūtis bendram vieningam muzikavimo būdui. Anaiptol. Tuo jie vienas kitą tik papildo. Tai vienas tų sėkmės laidų, kurie padeda plėsti visą dueto muzikinį diapazoną... Gerai įvaldę instrumentų techniką, išvystę savo ritminę ir garsinę kultūrą, šiandieną atlikėjai neįveikiamų kliūčių nebeturi, jų muzikinė potencija yra tobula ir perspektyvi". (A. Stulgys "Raudonoji vėliava", 1972 09 23). "Veronika ir Andrius pasakoja, kad pirmuoju kūriniu, kartu iškėlusiu ir ansamblio idėją, buvo V. Liutoslavskio "Variacijos Paganinio tema", parsivežtos į Šiaulius iš "Varšuvos rudens". Puiki muzika, patraukli fortepijonų dueto specifika solinio ir ansamblinio muzikavimo sintezė jauniesiems specialistams tarytum nurodė dar vieną kelią greta mūsuose paplitusios "grynosios pedagogikos", į kurią įsitraukę konservatorijos auklėtiniai neretai praranda atlikėjo įgūdžius... Teatralai mūsų Respublikoje jau senokai paneigė periferijos sąvoką, o tarp muzikantų Veronika Vitaitė ir Andrius Povilaitis yra lyg ir pionieriai.

E. Gedgaudas, Kalba Vilnius, 1972 10 14

Kai šiauliečių Veronikos Vitaitės ir Andriaus Povilaičio, Maskvos Gnesinų instituto aspirantų fortepijoninio dueto koncerte (05 23 filharmonijoje) nuskambėjo F. Šopeno "Rondo", išsyk įvertinome ne tik atlikėjų muzikinę kultūrą, stiliaus pojūtį, bet ir jų pianistines galimybes... Taigi, turime dar vieną tikrai aukšto lygio atlikėjų ansamblį, o tokią džiugią naujieną galime konstatuoti anaiptol ne kasmet.

E. Gedgaudas, Literatūra ir menas, 1973 06 02

...Atlikėjams pavyko betarpiškai įtaigiai, tapybiškai perteikti gerai apgalvotą S. Rachmaninovo "Fantazijos" idėjinį-emocinį turinį, išlaikyti dalių vidinę pulsaciją. Kūrybine fantazija, savitarpio supratimu, originaliu muzikiniu sprendimu klausytoją patraukė dueto atliekamos A. Bražinsko "Variacijos". Štrichų ir dinamikos turtingumo dėka įtikinančiai praskambėjo V. Liutoslavskio "Varijacijos Paganinio tema.

O. Servaitė, Raudonoji vėliava, 1973 05 31

Profesorė Veronika Vitaitė prie sintezatoriaus? Elektronikos? Nors užmušk, nepagalvojau, kad galiu pamatyti Lietuvoje profesorę prie tokių instrumentų! Olegas Molokojedovas tvarkėsi savo ūkį – mušamųjų komplektą, elektroninius klavišinius. Į sceną Vilniaus rotušės sceną ruošėsi žengti trys pianistai – muzikų dinastijos kartos: pianistė profesorė Veronika Vitaitė, dukra - Tarptautinio M. K. Čiurlionio konkurso laureatė Aleksandra Žvirblytė, vaikaitis Paulius Anderssonas. Šio vakaro siela – džiazo pianitas Olegas Molokojedovas. Profesorius Rimvydas Žigaitis gražiai pasišaipė iš vėjavaikio muzikologo V. Gerulaičio, nebe pirmą kartą neatėjusio vesti numatyto vakaro, pristatė susitikimo su gausia klausytojų auditorija koncerto dalyvius, įvardijo kai kurias Lietuvoje užaugusias ir muzikuojančias muzikų šeimas: Geniušų, Dvarionų, Vainiūnų... Profesorė Veronika Vitaitė – ne tik žinoma Lietuvos pianistė, bet ir puiki pedagogė. Tęsianti savo profesorės Olgos Šteinberg tradicijas, ji paruošė daug puikių muzikų, kurie dabar gali skleisti savo talentą pasaulio scenose. Juk talentas – tai individo visuomeninės patirties atspindys savosiomis galiomis. Profesorė sukuria kūrybingą atmosferą ne tik studentų galiomis skleistis, bet ir vaikaičiui Pauliui, kuris Vilniaus rotušėje pasirodė kaip techniškas pianistas ir perkusininkas. Įdomiausia buvo stebėti jo reakcijas į spontaniškai jo pedagogo kuriamas improvizacijas. Trylikametis tiesiog žaižaravo susižavėjimu, kuriam impulsą mesteldavo klavišiniais ar trimitu improvizavęs pedagogas. Instaliacijos, kaip sakė O. Molokojedovas, gali būti įvairios. Šį kartą – muzikinės. Tai yra, klasikinės muzikos fragmentai, temos, stilistika intarpuota į džiazo erdvę. Klasikiniams instrumentininkams neįprasta groti swing’ą. Sunku. Sunku „išderinti ritmo pulsaciją“ ir pasiekti siūbuojančios harmonijos. Tačiau, pasirodo, kai ką galima nuveikti klausant daug džiazo muzikos. Geriausiai tai pajuto Paulius. Tačiau improvizacijos Balio Dvariono Preliudo, Mažojo valso, Malūnėlio tema, kurias atliko mama Aleksandra ir Olegas Molokojedovas, suteikė klausytojams galimybių pajusti muzikos erdvės vienovę: gražios Dvariono temos tapo žaismingų improvizacijų pagrindu. Tikriausiai naivu būtų aprašyti šių Veronikos Vitaitės ugdytinių pasirodymų Lietuvoje ir kitose valstybėse sąrašą, pristatyti juos kaip įvairių konkursų laureatus. Užtenka pasakyti, kad šis vakaras Rotušėje buvo kupinas aukščiausios klasės profesionalumo ir žaismės, kūrybiškumo derinys. Ar visi muzikai sugeba taip betarpiškai ir profesionaliai žaisti?

Rita Aleknaite-Bieliauskiene, Kas tai?, Muzikos barai, 2008 01 21

Kai kalbama apie V. Vitaitės, A. Žvirblytės ir P. Andersson koncertus, visuomet pabrėžiama, jog trys muzikų kartos vienoje scenoje kol kas yra vienintelis ir unikalus reiškinys Lietuvoje, nes muzikų šeimų, „dinastijų“ mes tikrai turime nemaža, tačiau seneliai dažniausiai jau nebetęsia sceninės veiklos, o ir vaikaičiai neretai pasirenka kitus muzikavimo būdus. Galima sakyti, jog tai yra ypatingos valios ir motiniškos meilės, lemiamo muzikos reikšmės gyvenime supratimo vaisius, kurį didelės patirties ir sykiu atkaklumo dėka įgyvendino profesorė V. Vitaitė. Šį vakarą pirmoje dalyje skambino A. Žvirblytė. Jos skambinimas pasižymi maštabiška mąstysena, stabilia technika, aiškiai dėstomais architektonikos planais. R. Schumanno Fantazija C-dur, op. 17 – jau subrandintas kūrinys, kurį pianistė nutapė kaip vaizdingą drobę, joje ryžtingus, optimistiškus epizodus keitė išjausta lyrika. M. Ravelio Valsą A. Žvirblytė atliko efektingai ir lengvai. Virtuoziškas, techniškai sudėtingas, tirštų harmonijų sklidinas kūrinys skambėjo taip pat masyviai ir žėrinčiai. Temperamentinga pianistės interpretacija parodė jos didelį profesionalumą. Antrą koncerto dalį pradėjo P. Andersson. Jis gražiai ir muzikaliai paskambino S. Rachmaninovo Elegiją op. 3, jautriai pedalizuodamas ir aiškiai vesdamas melodiją, kurią jis išplėtojo ir išaugino į įspūdingą kulminaciją. Jaunasis virtuozas puikiai atliko R. Ščedrino „Basso ostinato“. Jis vidinę muzikos įtampą neatleisdamas laikė savo rankose (tiesą sakant, tikrąja žodžio prasme…), išgavo įdomius skambesius ir efektingus štrichus, gerai valdė įnoringą ritminį piešinį. Buvo girdėti, kad sparčiai formuojasi labai kokybiškas garsas ir valinga individualybė. (...) Jaunasis pianistas ne tik visiškai laisvai valdo instrumentą, bet ir puikiai girdi, atskirų rankų partijos – visiškai savarankiškos. A. Žvirblytės ir V. Vitaitės fortepijoninis duetas atliko keturias S. Rachmaninovo pjeses iš 6 pjesių keturioms rankoms op. 11. Idealus ansamblis leido pasigėrėti gelmingais skambesiais („Barkarolė“), charakteringu šokiu („Valsas“, „Skerco“), varpais aidinčiu „Gloria“. Abi pianistės, motina ir duktė, prie klaviatūros yra taip pat bendramintės, gerai viena kitą jaučia ir papildo. Emocionalus ryšys duetui suteikia tvirtesnį pamatą, nei tiesiog kolegialumas. (Panašiai dvasiškai vieningai skamba E. Gilelso ir jo dukters įrašyti duetai keturiomis rankomis.) Kita kompozicija – A. Schnittkes „Hommage à Igor Stravinsky, Sergey Prokofjev and Dmitry Shostakovich“ fortepijonui šešioms rankoms (1979) – tai šių trijų kompozitorių muzikine medžiaga, būtent citatomis iš „Kinų maršo“ (I. Stravinskio opera „Lakštingala“), polkos „Kartą Ženevoje“ (D. Šostakovičiaus baletas „Aukso amžius“) bei „Humoristinio skerco“ (S. Prokofjevo dedikacija dirigavimo mokytojui N. Čerepninui) grįsta originali pjesė su daug klasterių ir netikėtų sforzando, kurią pianistų trio atliko su intriga ir sykiu žaismingai. Kaip visada, atlikėjų individualybė atsispindėjo atlikime. Ryškiausias šios pianistų dinastijos (apibūdinimas, įgijęs įvaizdžio funkciją) bruožas – stipri fortepijono mokykla ir profesionalumas, kūrybiškai derinamas su humoru ir improvizaciniu pradu.

Daiva Tamošaitytė, Garsai gėlių jūroje, Muzikos barai, 2008 04 03

Nepriekaištingas skonis, inteligencija, talentas, tikrai įstabus profesionalumas, meilė Muzikai ir studentams – tai jos esmė...

Frankfurto prie Maino aukštosios muzikos mokyklos profesorius L. Natochenny

Žinomas išsireiškimas, kad gamta generacijoje nori pailsėti, netaikytinas Veronikos Vitaitės, Aleksandros Žvirblytės ir Pauliaus Anderssono šeimai – kiekvieną iš šios dinastijos atstovų ji dosniai apdovanojo talentu.

„Музыкальная жизнь“, 9/2008, Maskva