Vladimiras Prudnikovas

Operos solistas, tarptautinio konkurso, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, profesorius
Gimimo data: 1949-04-10
Meno kūrėjo statusas

Meno kūrėjo statusas suteiktas 2005-11-11
LR Kultūros ministro įsakymu Nr. ĮV-513

Biografija

Vienas žymiausių Lietuvos bosų, Tarptautinio M.Callas konkurso Atėnuose laureatas (1981), Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius Vladimiras Prudnikovas 1979 baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabar - Lietuvos muzikos ir teatro akademija) ir pradėjo dainuoti Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Vladimiras Prudnikovas yra pagrindinis operos ir didelių koncertinių formų kūrinių boso partijų atlikėjas Lietuvoje. Jis nuolat kviečiamas dainuoti ir Europos, JAV, Japonijos teatruose bei koncertų salėse. Dainininkas dažnai gastroliuoja Prancūzijoje, Italijoje, Ispanijoje, Anglijoje, dainavo Vokietijoje, Suomijoje, Norvegijoje, Olandijoje ir kitose šalyse, dalyvavo tarptautiniuose muzikos festivaliuose, tarp jų –  Echternacho Liuksemburge, G.Rossini Vildbade, Berliner Festwochen Vokietijoje, Castell de Perlada ir Sagra Musicale Malatestiana Ispanijoje, International Festival and Events JAV, Prahos pavasaryje Čekijoje, G.Verdi festivalyje Italijoje (1992), Savonlinos operos festivalyje Suomijoje (1993) ir kt. Tarptautinį pripažinimą dainininkas pelnė atlikęs Boriso vaidmenį M.Musorgskio operoje, kuri skambėjo Sankt Peterburgo operos teatro, Niujorko City Opera, Paryžiaus Theatre des Champs Elysees scenose, Japonijoje bei Italijoje. “Vladimiro Prudnikovo sukurtas Boriso vaidmuo be abejonės prilygsta legendinei Petrovo, Christoffo, Ghiaurovo trejybei …” rašė Nouvelle Republique, 1991 metais.

Vladimiro Prudnikovo repertuaras itin gausus. Per daugiau kaip tris dešimtmečius kūrybinio darbo metų jis parengė virš 30 operos partijų. Tarp jų Mefistofelis (Ch. Gounod “Faustas”), Hermanas (R.Wagnerio “Tanhoizeris”), Dalandas (C.M. Weberio “Skrajojantis Olandas”), Borisas Godunovas, Pimenas (M.Musorgskio “Borisas Godunovas”), Končakas (A.Borodino “Kunigaikštis Igoris”), Timuras (G.Puccini "Turandot"), Sparafučilė (G.Verdi "Rigoletas") ir kt.. Ne menkesnis ir kamerinės muzikos, mišių bei oratorijų repertuaras.

Lietuvoje ir svetur solistas dažnai koncertuoja su žymiais dirigentais, tarp kurių – Yehudi Menuhin, Justus Frantz, Cyril Diederich, Vladimir Spivakov, Dmitrij Kitajenko, Vladimir Fedosejev, Jonas Aleksa, Saulius Sondeckis, Juozas Domarkas, Gintaras Rinkevičius. Kamerinės muzikos koncertuose solistą lydi nuolatinė jo partnerė pianistė Nijolė Ralytė.

Vladimiras Prudnikovas –  pedagogas,  Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius, dainavimo katedros vedėjas (nuo 1992), daugelio Lietuvos muzikinių renginių, vokalistų konkursų įkvėpėjas, organizatorius, žiuri narys. 1996 dainininkas buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinu, 1997 – Lietuvos nacionaline premija. 2005-06 Vladimiras Prudnikovas buvo Lietuvos Respublikos kultūros ministras. 2008 Vladimiras Prudnikovas pelnė „Auksinio disko 2008“ laureato vardą ir tapo Metų operos švyturiu. Abu apdovanojimai žymiajam Lietuvos bosui skirti ne tik už sėkmingą sceninę veiklą, bet ir už itin įspūdingą pagrindinio caro Boriso vaidmens sukūrimą Modesto Musorgskio operoje „Borisas Godunovas“.

Repertuaras

Lietuvių kompozitorių kūriniai

Vidmantas Bartulis Requiem

Balys Dvarionas Opera "Dalia" (Grafas Tyzenhauzas)

Bronius Kutavičius Opera "Lokys" / The Bear  (Profesorius)

Audronė Žigaitytė Opera "Mažvydas" (Mažvydas)

Audronė Žigaitytė Opera "Praregėjimas" (Andrius)

Oratorijos. Kantatos. Mišios. Pasijos

Charles Gounod Messe solennelle de Ste Cecile „Caecilienmesse”

Gioachino Rossini „Stabat Mater”

Operos. Spektakliai

Vincenzo Bellini "Norma " (Oroveso)

Alexander Borodin "Kunigaikštis Igoris" / Prince Igor (Končakas)

Charles Gounod "Faustas" / Faust  (Mefistofelis)

Wolfgang Amadeus Mozart "Don Žuanas" / Don Giovanni (Leporelas)

Modest Mussorgsky "Borisas Godunovas" / Boris Godunov (Borisas Godunovas, Pimenas)

"Chovanščina" / Khovanshchina (Ivanas Chovanskis) 

Giacomo Puccini "Turandot" (Timuras)

Pyotr Tchaikovsky "Mazepa" / Mazeppa (Kočubėjus)

"Eugenijus Oneginas" / Eugene Onegin (Greminas)

Giuseppe Verdi "Rigoletas" / Rigoletto (Sparafučilė)

"Don Karlas" / Don Carlo (Pilypas II)

Nabukas / Nabucco (Zakarijus)

"Aida" (Ramfis)

Richard Wagner "Tanhoizeris" / Tannhäuser  (Hermanas)

Valkirija (Hundingas)

Carl Maria von Weber "Laisvasis šaulys" / Der Freischütz (Dalandas)

 

Straipsniai

VLADIMIRAS PRUDNIKOVAS: „Kiekvieną syki mirštu drauge su Borisu“ (Operos solistas Vladimiras Prudnikovas – 1996 metų Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas)

„Scenoje tamsu. Vienišas spindulys nušviečia besiblaškančią figūrą sunkiais caro drabužiais. Tik jie dabar primena, kad tai – valdovas: nieko neliko iš buvusios didybės ir valdingumo. Atėjo atpildo už baisų nusikaltimą valanda, ir bėga Borisas, nerišliai šūkčiodamas, mėgina atsikratyti nužudytojo caraičio Dmitrijaus šešėlio. Bet nuo savęs nepabėgsi – sąžinė nepripažįsta kompromisų ir gailesčio... Caro Borso vaidmuo kelia atlikėjui nepaprastai didelius ir aktorinius, ir muzikinius reikalavimus. Puikiai įveikia visus sunkumus Vladimlras Prudnikovas. Scenos pabaigoje, nualintas kovos su savimi, caras krinta, ir jam iš rankų išslysta sunki žvakidė... Dainininko vaidyba psichologiškai yra tokia tiksli ir natūrali, kad nedrąsu aplodismentais žeisti tą šiurpinančią, slegiančią atmosferą, jos tikrumo iliuziją.“

Lidija Morozova. 1988 m. „Kauno tiesa“

„Jo gražus balsas, emocionalus atlikimas, scenos organika, skambančio žodžio įprasminimas bet kuriam jo vaidmeniui – Borisui, Pilypui II, Margiriui ar Pimenui – suteikia pilnatvę ir pelno dėkingo žiūrovo aplodismentus.“

Natalija Akulova, 1986 m. „Sovetskaja kultūra“

„Boriso vaidmuo, sukurtas Vladimiro Prudnikovo, be abejonės, prilygsta legendinei Petrovo, Christoffo, Giaurovo trejybei. Balsas puikus. Vaidyba – širdį verianti, nors santūri. Prudnikovas mums parodo, kad galima labai gerai įkūnyti personažą, neperkraunant jo pompastiškais ef'ektais.“

CLYM, „Nouvelle République“, 1991

„Mes esame maloniai nustebinti Prudnikovo, kuris įtemptai išgyvena dramą ir rodo mums didelių natūralių emocijų Borisą. Priešingai Rugero Raimondi Borisui, kurio caras –  melodramatinis nusikaltėlis, tragikas-komikas, nepataisomas italas.“

Roger Tell, „Nouvelle République“, 1991

Kadaise – gal prieš dešimtį metų – šiandieninis Lietuvos nacionalinės premijos laureatas Vladimiras Prudnikovas yra sakęs, kad caro Boriso Godunovo partija boso literatūroje sunkiausia. Ją solistas ruošė seniai, savo solinės karjeros pradžioje. Drauge su kitais efektingiausiais boso personažais – Mefistofeliu (Ch. Gounod „Faustas'„), Bazilijumi (G. Rossini „Sevilįjos kirpėjas“), Pilypu II (G. Verdi „Don Karlas“). Keistas paradoksas – šiandien iš šios trijulės galite išgirsti vienintelį Pilypą.

Lietuvos operos grandui pasiekus vaidinamųjų amžių – taigi ne tik vaidmenis subrandinus, bet ir gyvenimo patirtimi pajutus vaizduojamųjų asmenybes – jo kurti vaidmenys jau seniai gyvi tik ištikimiausių gerbėjų atsiminimuose.

 – Aš jau seniai įpratau vaidmenis, kurių noriu, dainuoti kituose teatruose. Borisą, Mefistą, Končiaką, Chovanskį, Dalandą, Pilypą dainuoju Vroclave, Taline, Sankt Peterburge. Su Vroclavo ir Sankt Peterburgo teatrais dar ir po pasaulį važinėju.

– Betgi ir aš noriu juos išgirsti!

 – Čia jau niekuo negaliu padėti, – itin gerai nusiteikęs šypsosi pirmasis dainininkas, pelnęs nepriklausomos Lietuvos nacionalinę premįią. Šį kartą jis neįprastai kalbus ir tuo pasinaudodama skubu fiksuoti dainininko mintis.

Svarbu mokėti viską

Kiekvienas žmogus – tarsi gamtos dalelė. Privalai mokėti ir pasistatyti namą, ir medį išsiauginti, ir maistu pasirūpinti. Argi sunku užsiauginti daržovių? Man labai svarbu jausti, kad aš viską galiu, viską moku. Tai net prie vaidmenų kūrimo prisideda. Žiūrėk, jeigu ko nors negali gyvenime – negali ir mene. Žinoma, visai nebūtina kasdien demonstruoti viską, ką gali. Bet išmėginti save, mano galva, būtina. Nepripažįstu jokių atsiribojimų: aš dirigentas, aš negaliu... Kartą anais laikais sugalvojau tėvo sode pastatyti namą. Nupiešiau projektą: ir židinys ten buvo, ir arkinės durys. Man norėjosi kuo greičiau pradėti tai, kas man buvo svarbiausia – židinį ir arką. Sienų nėra, stogo nėra, o židinys ir arka – yra. Ateina žmonės, žiūri ir nieko nesupranta: ar čia bažnyčią kas stato, ar kokią šventyklą – tokios arkos! Kad ir nuo kito galo pradėję, užbaigėm su tėvu tą namą. Tiksliai pagal pirmuosius mano piešinius! Iki šiol tebestovi! Ir židinys kūrenasi – traukia. Žinoma, dabar, kai jau ir antrą židinį net tris kartus perdariau, geriau išmanau, kaip juos statyti. Bet ir anas, pirmasis, neblogas!

Kai Vilniaus senamiesčio name norėjau įrengti antrąjį buto aukštą, tai ir literatūros nemažai skaičiau, ir katalogus studijavau. Jau kur kas rimčiau dirbau. Bet skonis nepakito – vėl pagrindinė apdailos idėja – arkos. Ir židinys su arkomis, ir durys, ir sienose arkos. Dailės mokyklos niekados nelankiau, pasikliauju savo menine intuicija. Aš mąstau labai paprastai: yra tinkuotojo specialybė ir yra muzko specialybė. Jų technologija – kruopštumas – ta pati. O muziko specialybė dar ir sudėtingesnė. Čia reikia tiek talento, pasiaukojimo, kruopštumo, amato įvaldymo, kad po to jau bet kuri sritis, kuriai reikalingas preciziškumas ir darbo sąžiningumas, labai lengvai įvaldoma.

Kita mano žavėjimosi sritis – medis. Man labai įdomu, kaip augantis medis tampa buto grindimis ar baldu. Ir aš viską pats išmėginau, ištyrinėjau kiekvieną darbo etapą. Pats buto remontui reikalingus medžius pjoviau, pats džiovinau, vežiau į dirbtuves, vėl kroviau... Ir grindis susidėjau pats... Žinoma, jeigu dar sykį reikėtų remontuoti butą, jau ir meistrais pasitikėčiau. Išbandžiau – ir nusiraminau.

Personažų galerija

Šiuo melu man brangiausias Osminas W. A. Mozarto „Pagrobime iš seralio“. Tai naujausias mano darbas. O man visuomet brangiausi tie, kurie dar kinta, dar nesusigulėję. Osminas – komiškas vaidmuo. Bet aš nenoriu iš jo daryti pajaco. Publika pati viską mato: ir su kuo jis flirtuoja, ir kaip flirtuoja. Osminas visą laiką Selim Basos šešėlyje – jis jo tarnas. Paskutiniuose spektakliuose aš net pradėjau visai rimtai kartoti savo šefo judesius: pakelia ranką Selim Basa – ir net nepajuntu, kaip ir manoji kyla. Visai natūraliai! Aš noriu, kad publika scenos veiksmą suvoktų ne kaip vaidinimą, o tarsi tikrovės epizodą.

– O kokia būsena įkvėpė neįprastus Osmino šuoliukus? Juk tai tiesiog virtuoziškumas: dainuojant tokią sudetingą partiją šitaip šokinėti!

– Osminas žvėris! Laukinis žvėris! Bizūnas – natūraliausia jo išraiška. Jis juk nieko daugiau ir nemoka, kaip tik juo mojuoti! Bet manasis Osminas nuolatos keičiasi. Pirmasis spektaklis – tik idėjos pradžia. Beje, taip yra atsitikę su kiekvienu mano personažu. Pilypo net nesinori prisiminti. Ano, žengiančio pirmuosius žingsnius scenoje. Tada mane dar labai veikė scenos jaudulys. Dabar jaudinuosi gal ir ne mažiau, bet jaudulio poveikis personažui grcičiau padeda. O tada man buvo svarbiausia, kad visos natos suskambėtų. Yra buvę ir tokių spektaklių, kai aš atidainavęs partiją net neprisimindavau, kur stovėjo mano partneriai, kurioje scenos pusėje buvau aš pats, kokios buvo scenos grindys ir panašiai...

Dabar jau kas kita. Būna tokių spektaklių, kad tarsi susitapatini su personažais. Dažniausiai taip atsitinka su Borisu. Mirties scenoje parkritęs dažnai jaučiuosi, tarsi iš tiesų būčiau miręs. Kartais net pagalvoju, kad niekados nebeatsikelsiu...

O vienas iš paskutinių nepaprastų spektaklių – „Don Karlas“ Talino operoje. Puiki Elizabetė ir Eboli privertė mane pasijusti karaliumi! Aš juk dabar esu vienmetis su Pilypu. Lengvai rezgiau dvaro intrigas, kentėjau, mylėjau. Tai nepakartojamos būsenos... Dėl to verta gyventi. Bet kad tokias būsenas išgyventum, turi labai daug aplinkybių sutapti: scenoje tu priklausai ir nuo dirigento, ir nuo partnerių, ir nuo scenografijos, ir netgi nuo savo nuotaikos...

– O ar jau buvo vaidmuo, o gal tik vienas vienintelis spektaklis, toks geras, kad jau net nebūtų įmanoma tikėtis ką geriau sukurti?

– Ne, dar nebuvo. Geriausio tikrai nebuvo! Ir net nežinau, ar toks galės būti – aš visuomet jaučiu ir žinau, kas man pavyko, o kas ne. Ir patenkintas savimi tikrai retai būnu. Visuomet atsiranda nepavykusių detalių, skatinančių dar labiau ruoštis kitam vaidmeniui.

– Kasparas iš K. M. Weberio „Laisvojo šaulio“ taip pat ganėtinai naujas personažas – gimęs dar tik pavasarį. Ar jis lygiai brangus kaip ir Osminas?

– Nepasakyčiau. Weberis – vienas tų kompozitorių, kurių partitūra turi būti atliekama nepaprastai švariai. Žinoma, to reikia ir Verdi, ir Puccini. Bet Weberis ir Mozartas gerokai sudėtingesnę muziką rašė... Net nežinau, kaip paaiškinti. Pavyzdžiui, V. Klovos „Pilėnai“. Ten viskas taip paprasta ir aišku, kad į sceną eini be repeticijų ir nė kiek dėl to nesijaudini. Kalbu jau, matyt, apie savo jausmus. Kasparo vaidmeniui man ypač sunku išeiti į sceną. Nepasitikiu ne tik savimi, bet net partneriais ir dirigentu. Vis atrodo, kad tuojau kažkas nutrūks, sustos, sutriks... Nesijaučiu laisvas. Ir tai labai trukdo. Tiesiog norisi dar repetuoti. Ypač prieš spcktaklį. O ši opera rodoma vos kartą per mėnesį ir visai be repeticijų.

Apie patį personažą... Ką ašgaliu pasakyti?.. Man, bosui, apskritai lemta atlikti beveik vien neigiamus herojus. Tiesiog banditų galerija...

– Dėl to širdies neskauda?

– Ir dar kaip! O koks pavydas kartais suima! Taip noris ką nors padainuoti – tokį...

– O koks tai būtų personažas?

- Na, sakykim, kad ir Debussy Pelėjas iš operos „Pelėjas ir Melisanda“. Net baritonai laimingesni, jie turi daug gražių partijų.

– Betgi Eugenijus Vasilevskis mūsų Operoje taip pat nuskriaustas...

 – Kodėl nuskriaustas? Šitaip nuskriausti mes visi. Lietuvos operos repertuaras tikrai neleistinai menkas. Ir čia visiškai teisūs visi jį kritikuojantys. Žinoma, galima pusę metų ar net visus metus statyti vieną veikalą. Taip jau mūsų teatre įprasta. Betgi tai prabanga! Šiaip jau teatruose įprasta spektaklio pastatymui skirti porą mėnesių. Tikrai profesionalūs teatrai, kuriuose sinchroniškai dirba visos pastatymo grandys, tai sugeba. Mūsų dainininkai taip pat sugebėtų. Be to, dažnam veikalui netgi nebūtinos tokios išplėstos sudėtys, kokias ruošia mūsų teatras: vieną vaidmenį dainuoja (o paskui tik eilės laukia) penki šeši solistai. Atsimenu, kai statė „Karmen“, tai atrodė, kad Karmensitas paruošė visos Europos operos teatrams – kiek mecosopranų buvo, visos ruošė. O šiuo metu visi mecosopranai iš viso nedainuoja – nėra vaidmenų. Vaikšto puikios solistės be darbo. Ir tokioje padėtyje atsidūrė tikrai daug mūsų solistų. Apmaudu, kad niekas neorganizuoja intensyvesnio darbo. Nemanau, kad pagrindinė kliūtis yra pinigai. Keista ir tai, kad ignoruojami puikiausi operos istorijos veikalai. Kad ir rusų klasika. Visame pasaulyje teatrai didžiuojasi repertuare turėdami Čaikovskį, Musorgskį, Borodiną ar Rimskį-Korsakovą. O mes nestatome. Kas tai – politika?

Buvo repertuare G. Verdi „Rigoletas“. Paseno. Tad kodėl jo tučtuojau neatnaujinus? Ar gali gyvuoti teatras be tokio šedevro? Jokiu būdu. Betgi kažkam paprasčiau iš viso išbraukti iš repertuaro... Ta pati istorija su G. Puccini „Madam Baterflai“. Turime nuostabiausią konkursuose laurus pelniusią Čio Čio San – Ireną Milkevičiūtę! Paruošk tik kiekvieną spektaklį: reklama spaudoje, televizija, radįjas – ir grįš investuoti pinigai su dešimteriopais procentais. Uždirbs ir teatras, ir dainininkė... Bet kam tai rūpi? „Toska“ buvo, „Tanhoizeris“, „Skrajojantis olandas“. Visų nė neišvardysi. Gražūs spektakliai, brangios dekoracijos, kostiumai. Ir visų pamiršti. Nors galėtų būti rodomi.

Teatro meninis lygis pakiltų ir čia pat dirbančius dirigentus pakvietus naujiems pastatymams. Kodėl Saulius Sondeckis gali dirbti Sankt Peterburgo Marijos teatre? Gali ten, Sankt Peterburge, statyti Glucką, Mozartą – o čia negali? Lygiai taip pat J. Domarkas ar G. Rinkevičius. Vienas su pasisekimu pastatė G. Bizet  „Karmen“, kitas – G. Verdi „Nabuką“...

– Jums teko dainuoti su įvairiausiais dirigentais ir namuose, ir užsienyje. Tarp jų – lordas Yehudi Menuhinas, Justusas Franzas, Vladimiras Spivakovas, Vladimiras Fedosejevas. Koks geriausias solisto ir dirigento santykis?

– Gcriausia dainuoti, kai jauti dirigento meilę solistui. Kai jis tiesiog jaučia, alsuoja tavimi ir tavo peronažu. Tai – labai daug. Nuo tokios dirigento meilės solistui priklauso ir viso veikalo ritmas, vidinė energija, tikrumas. Jeigu staiga spektaklio metu dirigentas ims nuolatos improvizuoti būsenas, kurių tu nejauti, net nežinai apie jas, – jokio rezultato nesitikėk. Tam juk ir yra repeticijos, kad būtų išmėgintos, patikrintos personažų koncepcijos... Solistas turi jaustis laisvai, patogiai – tada jau gali tikėtis padainuoti ir taip, kaip dar nesi dainavęs.

– Jeigu Richardas Wagneris būtų gyvenęs Lietuvoje...

Kaip garbina savuosius kompozitorius vokiečiai! Žiūrėk, į Bairoito festivalį suvažiuoja, gyvena savaitėmis tiesiog alsuodami Wagnerio muzika. Kartais taip apmaudu, kad visa tai vyksta ne Lietuvoje. Kad čia būtų gyvenęs Mozartas, vėliau – Wagneris! Visai kitą kultūrą turėtume, kitaip ir tradicijos būtų susiklosčiusios. O dabar – kas suinteresuotas Lietuvoje lietuviško veikalo pastatymu? Teatras? Beje, Lietuvos nacionaliniu vadinamas... O gal Lietuvos kultūros ministerija? O juk viskas prasideda nuo geranoriškai nusiteikusių žmonių. Ar turėtume šiandien Musorgskį, jeigu ne Fiodoras Šaliapinas? Ar kalbėtume apie šitiek G. Verdi sukurtų operų, jeigu jo nebūlų palaikę ne tik teatrai, bet ir leidėjas G. Ricordi? Kompozitoriaus darbas turėtų pasibaigti natų užrašymu ir informacija teatrui, kad tai jau padaryta. Toliau jau turėtų perimti iniciatyvą geru veikalo pastatymu suinteresuotas autorių kolektyvas. Tam juk tiek nedaug reikia – tik truputį noro, laiko ir pinigų. Pirmiausiai, matyt, trūksta noro. O juk kiek idėjų gali kilti kūrybiškai nusiteikusių žmonių diskusijose! Svarbu, kad būtų dėl ko diskutuoti ir kad kiekviena nuomonė būtų kam nors reikalinga.

„Virš nusidriekusių Lietuvos liaudies buities muziejaus gyvenviečių lyg perkūno trenksmas nuvilnija valdingas grafo Tyzenhauzo balsas. Persigandusios mergikės pašoka nuo plačių suolų ir puola iš trobos. Tik nebuvo ko išsigąsti – tai garso režisierius per stipriai paleido fonogramos įrašą. LTSR nusipelnęs artistas Vladimiras Prudnikovas, Tyzenhauzas, nustebęs kraipo galvą: et, kad tokio stiprumo balsu užbosuočiau teatro scenoje...“, –1986 m. „Nemune“ rašė Aloyzas Stasytis, vaizdžiai nušviesdamas intensyvaus darbo prie lietuviškos operos – B. Dvariono „Dalios“, pirmosios įamžinamos kino juostoje, – akimirkas. Kiek toliau tame pačiame straipsnyje jis nukrypsta į grafo Tyzenhauzo – V. Prudnikovo išvaizdos aprašymą. „Užsiaugino net sau neįprastus ilgus karčius. Gatvėje žmonės atsisuka. Ne dėl to, kad norėtų buti gražesnis ar įspūdingesnis. Taip labiau panašus į Kristijoną Donelaitį. Vladimiras bus pirmasis, kuriam jau sezono pradžioje teks suvaidinti Kristijoną. Apie šį titanišką žmogų niekas dar nesukūrė kino filmo. Nėra spektaklio, kad galėtum pažiūrėti, pamąstyti, palyginti.“

O štai kito straipsnio eilutės: „Kristijonas... Šis vardas mielas ir brangus visiems lietuvių literatūros gerbėjams. Užtenka tik vardo, kad būtų aišku, jog kalbama apie Donelaitį. A. Bražinsko opera monumentali, epiška. Beveik visą laiką scenoje Kristijonas – visų įvykių stebėtojas ir aktyvus dalyvis. Prudnikovo sukurtas Donelaitis – filosofas, apmąstantis liaudies gyvenimą, apdainuojantis jos nepaprastumą, grožį, suvokiantis amžiaus realijas ir nebijantis ginti liaudies teisių“ (1986 m. L. Morozova „Kauno tiesoje“.

Po Kristijono V. Prudnikovo biografijoje buvo dar vienas lietuvninkas – Mažvydas. Dažnai dainininkas juokaudavo, kad taip nuostabu būtų prie šių dviejų Mažosios Lietuvos didžiavyrių pridėti dar trečiąjį – Vydūną. Ką gali žinoti, o gal ir išsipildys jo lūkesčiai, gal dar pasirodys operoje ir Vydūnas...

Man teko stebėti dainininką, kuriantį sudėtingą specialiai jam skirtą personažą – Mažvydą, kai opera buvo statoma Klaipėdos muzikiniame teatre. Dar daugiau galiu pasakyti:

nebūtų Prudnikovo – nebūtų scenoje buvę ir Mažvydo. Tąsyk jiedu su Gintaru Rinkevičiumi, režisieriaus Ginto Žilio įprašyti, su visa tik jiems būdinga energįja ir entuziazmu puolė į tą nežinia ką žadantį veikalą. Taip jau yra – statydamas naują veikalą visuomet rizikuoji.

Tada aš savo akimis įsitikinau, kaip gali kelių žmonių darbštumas, pareigingumas, vidinė disciplina ir begalinė meilė darbui užkrėsti aplinkinius. Klavyras mano Mažvydo rankose  tapo muziejaus eksponatu: režisieriaus nurodytos mizanscenos, dirigento pageidavimai, vokalo partijos redakcija – viskas pažymėta, kad netektų antrą kartą kartoti, kad atsimintų po ilgesnės pertraukos.

Niekados neužmiršiu ir dainininko požiūrio į sceną – tai šventovė, į kurią nedera eiti bet kaip, „nešvariais batais, nenusivilkus palto ar su ant galvos užmaukšlinta kepure...“

Laimei, publika tąsyk neliko skolinga atlikėjams ir deramai įvertino jų triūsą. O apie V. Prudnikovo sukurtą Mažvydą muzikologas V. Gerulaitis parašė tikrai poetiškas ir įsimintinas eilutes:

„Prudnikovo herojus – gyva, stipri asmenybė. Tik po skaudžių abejonių ir sukrėtimų, buitinės erozijos ir dvasinių kataklizmų, tik stoiškai iškentęs žemiškas negandas, Martynas tampa Mažvydu, epiloge paprastai ir jaudinančiai drauge su savo gentainiais formuojančiu pagrindinį žodį: Lietuva. Laisvai disponuojantis boso diapazonu, dainininkas be jokio vargo įveikia visus vokalinės partijos rifus. O ji – dažnai žemos tesitūros: sakytum, iš pačių gelmių, iš šaknų Martynas turi pakilti į Mažvydą, kaip meilė – į Tėvynę...“

 „Literatūra ir menas“, 1988 m.

Be kitų puikių dainininko charakterio ir talento savybių, tąsyk pastebėjau dar vieną, itin brangintiną, – V. Prudnikovas stebėtinai greitai mokosi tekstą ir sugeba perprasti savojo personažo charakterį.

– Aš žinau, kaip reikia dirbti. Štai ir šiandien (kalbamės 1996-12-15, sekmadienį) skambina man dirigentas Jonas Aleksa ir prašo, kad antradienį vakare ateičiau į „Aidos“ repeticiją. Šiaip jau buvome sutarę, kad aš prie šio darbo prisijungsiu tik po Naujųjų Metų – dabar daug koncertuoju, turiu nemažai spektaklių. Bet, pasirodo, kažkas negali dainuoti, kažkas dar nespėjo išmokti, ir tapau labai reikalingas jau dabar. Klavyro rimtai dar nežiūrejau. Bet tikrai žinau, kad repeticijoje dainuosiu. Nors rytoj koncertas Marijampolėje. Bet mokytis galima net ir naktį!

– Šie metai gausūs garbingų apdovanojimų! Vasarą pelnytas Prezidento apdovanojimas – trečiojo laipsnio Gedimino ordinas!

– Vasario 16-ąją, per Nacionalinių premijų teikimo ceremoniją, būtinai jį prisisegsiu. Toks įvertinimas įpareigoja. Ir jaučiu – ne tik mane. Mane pamatę pasidabinusį ordinu, bičiuliai, bendradarbiai tiesiog sutrinka. Jie nebežino, kaip bendrauti. Baugščiai nutyla...

– Betgi buvo toks metas, kai Lietuvoje visi skubėjo atsisakyti tarybiniais metais pelnytų apdovanojimų. O kaip V. Prudnikovas – ar nesigėdija tapęs kažkada LTSR liaudies artistu?

– Nė kiek. Aš didžiuojuosi tokiu įvertinimu net ir šiandien. Man jis brangus lygiai kaip ir nepriklausomybės metais gauti. Tai – mano darbo įvertinimas. Buvau ir esu Lietuvos liaudies artistas ir man nesvarbu, kad nukrito tos kelios buvusios raidės – TSR. Svarbu, kad liko Lietuva! Tą vardą gavau drauge su Irena Milkevičiūte po sėkmingų gastrolių Maskvos Didžiajame teatre 1986 metais.

– Šiandien atrodo, kad Gedimino ordino kavalierius, Lietuvos nacionalinės premijos laureatas profesorius Vladimiras Prudnikovas jau pelnė absoliučiai visus apdovanojimus, kokiais tik gali būti įvertinta menininko kūryba Lietuvoje.

– Jeigu dirbtum tik dėl apdovanojimų, tai gal jau ir liūdna būtų, kad lyg ir nebėra ko siekti. Betgi dirbi visų pirma tam, kad dirbtum, kad kitaip net nežinotum, kaip gyventi. Tad apdovanojimai telieka malonus, o gal net ir būtinas tokio darbo įvertinimas. Teisus buvo mano profesorius Zenonas Paulauskas, nuo jaunų dienų mane mokęs tenkintis tuo, ką esi pasiekęs ir kantriai dirbti toliau.

Puikūs mokytojai

„Ąžuoliukui“ švenčiant 35 metų jubiliejų, Lietuvoje svečiavosi ir choro kūrėjas, ne vienam berniūkščiui tikrąjį tėvą atstojęs Hermanas Perelšteinas. Gimtadienio sukakčiai skirta muzikos savaitė įspūdingai iliustravo tikrojo muzikinio auklėjimo vaisius, tapo nepamirštamu muzikinio gyvenimo įvykiu. O tos savaitės metu teko išgirsti ir Vladimirą Prudnikovą, dainuojantį taip, kaip galbūt jau niekados nė nebeišgirsiu dainuojant... Nes tąsyk solistas dainavo ne abstrakčiai publikai, o vienam vieninteliam klausytojui, įdėmiai sekančiam kiekvieną „įvaikio“ sielos virptelėjimą. Dainininko balso tembruose galėjai girdėti užkoduotą dramą. Mokinys išpažino Mokytojui savo gyvenimą. Išpažino tai, ką pajėgūs suprasti tik du labai artimais – dvasios – saitais susiję žmonės...

Sunku įsivaizduoti, kas būtų nutikę, jei kažkurią 1959 metų dieną H. Perelšteinas nebūtų užsukęs į mokyklą, kurioje padauža Vladimiras, išterliojęs mokytojo žurnalą rašalu, baugščiai žvelgė į žmogų erelio nosimi. Šis jį išgelbėjo nuo bausmės tą dieną ir galbūt nuo daugelio ateityje. Juk tik tas ereliškas profilis galėjo suvaldyti nežabotą paauglių energiją, nukreipti ją muzikavimo link. H. Perelšteinas taktiškai leido muzikuoti ir ano meto popso grupėse. V. Prudnikovui tai buvo jo suburta nežinomos žvaigždės „Liuciferio“ vardu pasivadinusi grupė. Patys gitaras gamino, patys dainas iš įrašų šifravo. Vėliau H. Perelšteinas paragino ne tik dirigavimą studijuoti, bet, kad sparčiau įvaldytų chorinę literatūrą, gabiam studentui pasiūlė toje pačioje katedroje koncertmeisteriu įsidarbinti. Dabar dėkingas solistas atmintinai skambina dainuojamų operų klavyrus, laisvalaikiu improvizuoja, savo malonumui įsigijo fisharmoniją...

Antrasis svarbus Mokytojas – dainavimo profesorius Zenonas Paulauskas.

– Su Z. Paulausku dirbdavome po du kartus per dieną. Man buvo sudarytos ypatingos sąlygos. Ateidavau apie 12 valandą, tuomet, kai organizmas jau visai atbudęs. Laiko jis neskaičiuodavo – dirbdavom, kiek reikėjo. Čia pat, akademijoje, pietaudavome ir toliau dirbdavome.

Baigdamas akademįją, nors jau kelerius metus dainavau Operoje, niekaip nesulaukiau tais laikais būtino pareikalavimo, kad aukštoji mokykla išrašytų paskyrimą. Mano profesorius pradėjo nerimauti, liepė eiti ir kalbėtis su teatro vadovybe. Bet man atrodė, kad teatre mane pakankamai gerai pažįsta ir jeigu nekviečia, tai žino, kodėl aš jiems netinku. Buvau pasiryžęs darbu įrodyti savo norą kurti operos scenoje. Gerai, kad profesorius mane tuomet suprato ir norėdamas išgelbėti nuo nedarbo ėmėsi kitų priemonių: pradėjo įkalbinėti katedros bendradarbius ir akademijos vadovybę, kad mane priimtų dėstyti. Buvau mylimiausias Dainavimo katedros vedėjo studentas ir jam, matyt, nesunkiai pavyko įtikinti kolegas. Kai jau visi dokumentai buvo paruošti ir rankose turėjau paskyrimą likti dėstytoju akademijoje, atėjo tuometinio Operos ir baleto teatro direktoriaus V. Noreikos kvietimas dirbti teatre. Ką turėjau daryti? Pradėjau darbuotis ir čia, ir ten. Anuomet mano profesorius sakė, kad pedagoginis darbas labai sunkus. Bet tikrąsias jo problemas suvoki tik dirbdamas. Kartu tai ir labai įdomus darbas – nuo pirmų dienų dirbau su profesinio meistriškumo siekiančiais solistais, dėsčiau specialybę.

Dabar jau jokių paskyrimų Muzikos akademija neberašo, kiekvienas absolventas savo likimu rūpinasi pats. Aš, būdamas Solinio dainavimo katedros vedėjas, jaučiu pareigą sudominti mūsų teatro vadovybę studijuojančiais dainavimą. Rengiame koncertus, perklausas. Be to, mūsų studentai gauna nuolatinius leidimus į teatrą ir gali stebėti visus speklaklius. Nė vienoje pasaulio šalyje šito nėra! Beje, niekur pasaulyje su studentais tiek ir nedirbama, kiek pas mus. Bet todėl ir rezultatų musų pedagogai pasiekia neeilinių. Beje, jau ir Europoje apie mus žino: norinčių studijuoti visa eilutė susidarė.

– O ar Solinio dainavimo katedros profesorius Prudnikovas turi savo mylimiausią mokinį, kokį kadaise turėjo šviesaus atminimo Zenonas Paulauskas?

– Turi. Ir jau Solinio dainavimo katedroje kaip tik šį pavasarį įdarbino – tai Vytautas Juozapaitis.

Audronė Žigaitytė-Nekrošienė,

„Gimtasis kraštas“, 1997 m. sausio 17 d., Nr. 2 (1533)

KAI KARALIUS PILYPAS NAMUS STATO…

– Šiandien aš tikrai laimingas!“, - neslėpdamas džiaugsmo į mano pasveikinimą atsako pirmasis dainininkas, pelnęs Lietuvos nacionalinę premiją. Mes įsikuriame kavinės „Savas kampas“ kampe.

– Restoranų nemėgstu. Žmona Nijolė puiki šeimininkė, o kai užsimanau „ko nors tokio“, pasigaminu pats. Štai vakar sugalvojau, kad noriu šaltienos. Ir ne bet kokios, o tokios, kokią išsiverdu tik pats. Atitrūkęs nuo visų darbų, pašokau į turgų, išsirinkau visa, ko reikia, ir štai galiu valgyti!

– Teko skaityti, kad net duoną namuose kepate!

– O! Tai nuostabus žaidimas. Po to straipsnio sulaukiau labai daug skambučių – skambino net firmų vadovai. Dabar žiūriu – tas duonos kepyklėles jau reklamuoja Lietuvoje.

– Dar anksčiau esu skaičiusi, kad ir namų statybą puikiai išmanote?

– Esu įsitikinęs, kad žmogus turi mokėti viską. Juk mes – gamtos dalelė. O gamtoje kiekvienas sugeba pasirūpinti savimi! Taigi – vinį įkalti, sriubą išvirti, net dizaineriu ar architektu pabūti – juk tai ne tik naudinga, tai net labai įdomu! Žinoma, visai nebūtina nuolat viską daryti pačiam. Bet išmėginti būtina! Dirbdamas buities darbus, aš drauge kuriu savąjį personažą. Tarsi tikrinu save – ar galiu? Pojūtis, kad nieko nėra, ko nesugebėčiau įveikti, padeda scenoje. Argi ne dažnai būna, kad negali gyvenime – negali ir mene? Nepripažįstu atsiribojimų: aš dainininkas – palikit mane ramybėje, nes nieko kita ir nesugebu... Muzikos specialybės sudėtingos, čia tiek reikia pasiaukojimo, kruopštumo, sąžiningumo, tad jas įvaldžius, kiekvienas kitas darbas lengvai išmokstamas.

– Tai dabar gyvenate savo rankomis įrengtame bute?

- Taip. Čia pat – virš „Savo kampo“... Ten kiekviena detalė pakeista, sugalvota ir įgyvendinta vien mano ir žmonos. Be to, man kiekvienas darbas buvo įdomus. Štai kad ir medis. Su kolega Broniumi Tamašausku jo sodyboje krovėm, džiovinom, po to vėl į dirbtuves vežėm, vėl krovėm, vėl džiovinom... Viską apie medį sužinojau!

- Iki šio savo kampo ankstesnių „kampų“ nestatėt?

– Su Nijole[1] jau dvidešimt metų kartu. O pirmąjį butuką buvom gavę Antakalnyje tik gimus dukrelei Ievutei – prieš trylika metų. Mažas buvo, nelabai ką ten galėjai statyti... Bet statybų džiaugsmus aš buvau jau išmėginęs dar anksčiau - su tėvu statėme sodo namelį. Tais laikais problema buvo viskas: plytos, medis, cementas. Bet aš pasakiau: „Tėvai, pastatykim namą“. Nupiešiau pats projektą. Norėjau kuo greičiau statyti tai, kas gražu. Stebėjosi pro šalį einantys: kas čia statoma - sienų nėra, o arkos, židinys - stovi... Bet nieko - ir dabar tėvas ten gyvena, židinį kūrena...

– Žmona taip pat buities darbų nevengia. O duktė irgi mano, kad privalu mokėti viską?

– Ko gero, taip. Nors dar nedaug ką išmėgino. Ieva labai impulsyvi. Apima kartais įkvėpimas – pradeda piešti. Ir tuomet jau tikrai – nuo pačios pasigamintų rėmelių... Viską pati sutvarko, apipavidalina.

– Sykį girdėjau nepakartojamą Leporelį! Kiek tuomet Ievai buvo – penkeri ar šešeri metukai, kai visą tėvelio repertuarą dainavo?

– Tai geriausias įrodymas, kad vaiko auklėti nereikia – jis viską gali padaryti, ką mato suaugusius darant. Girdi vaikas boso repertuarą – dainuoja boso partijas. Mato tapant – mėgina piešti. Specialiai muzikantės karjerai dukters nerengiam. Ji ir pati labai gerai žino, kad šioje specialybėje galima daryti tik labai gerai arba visai nieko. Matys, kad gali dainuoti labai gerai – uždainuos... O dabar jai puikiai sekasi kalbos. Muzika liko mėgstamiausias laisvalaikio užsiėmimas. Labiausiai mėgsta operą. Kartais net pagalvoju, kad galėtų būti puiki kritikė – viso pasaulio dainininkus pagal balsių tarimą skiria! Turi savo nuomonę, net ir tos pačios grupės atliekamus kūrinius gali vertinti skirtingai.

– Tai gal „Didžiajame aljanse“, improvizacinės muzikos, šokio ir šviesos vakare, tėvelis džiazą dainavo norėdamas dukrai patikti?

– O ne! Tai senas paties tėvelio pomėgis! Dar „Ąžuoliuke“ turėjome ansamblį, atseit „Beatles“. Tik instrumentų tuomet neturėjome. Tiesa, šiokias tokias gitaras buvome pasidarę – patys! O vadinomės „Liuciferiais“.

- Gal čia Mefistofelio ištakos?

- Ne! Su šėtonu mūsų ansamlio pavadinimas neturėjo nieko bendra. Tai labai romantiškas antrasis žvaigždės Veneros pavadinimas. Kitaip – Aušrinė... Greta mūsų dainavo „Antanėliai“, „Gėlių vaikai“. Daug įvairiausių ansamblių buvo.

– Negi Hermanas Perelšteinas toleravo tokį Jūsų laisvalaikį?

– Jis tikrai viską žinojo ir bent jau nedraudė taip muzikuoti. Ir tai buvo labai įdomu. Juk viską darėme patys! Kai jau pajutome, kad ir meistriškumas atsiranda, panorome iš kelių ansamblių sukurti vieną, bet tikrai labai gerą, su gerais instrumentais ir aparatūra. Bet nesusijungėme...Vaikai dar buvom – kiekvienas norėjome savąjį pavadinimą išsaugoti... O juk net į gastroles vykome – Baltarusijoje koncertavome! O kiek šokių, konkursų surengėme...

Vėliau tarnavau kariuomenėje. Tolimuosiuose Rytuose. Ten jau vadovavau visam orkestrui. Mat konservatorijoje tuo metu studijavau choro dirigavimą, tai ir orkestrui diriguodamas jokių problemų neturėjau. Beje, orkestrui priklausė ir choro grupė. O šiaip jau ten grota egzotiškais instrumentais – domromis, balalaikomis, mandolinomis. Beje, orkestre buvo ir labai gerų muzikantų. Fagotininkas – iš Maskvos Didžiojo teatro! Saksofonininkas – iš Sankt Peterburgo...

O po kariuomenės gyvenau dar vieną „romantišką“ etapą: prie stipendijos prisidurti reikėjo, tai ir „Erfurto“ naktiniame bare grojau, ir „Neringos“ kavinėje. Beje, su V. Ganelinu, paraginusiu išmėginti džiazą, ten ir susipažinau. Po koncerto, kuriame dainavau Orffą, Ganelinas specialiai atvažiavo į Vilnių ir mes pradėjome repetuoti. Jis – neprilygstamas maestro. Šalia jo jaučiausi prastai – juk tokioje muzikoje trūko sceninės patirties! Be to, labiau būčiau linkęs į tradicinį džiazą. O jis sako: ne, turime eiti toliau. Koncerto metu improvizacija išėjo visai kitokia nei per repeticijas. Vis dėlto pirmą kartą improvizuoti scenoje – tai ne kažkelintą kartą „Don Karlą“ dainuoti... Bet mūsų bendravimas dar nesibaigė, bus dar daugiau koncertų.

– Man ta improvizacija paliko neblėstantį įspūdį! Bet visą laiką jos klausant kirbėjo mintis: o jeigu tokius balso viražus (ir tokį diapazoną!) būtų natomis užfiksavęs kuris kompozitorius, ar ir tuomet Jūs tai dainuotumėt?

Kodėl gi ne – žinoma, dainuočiau. Beje, tąsyk man „susiimprovizavo“ net keturių oktavų diapazonas. Nuo aukščiausių falceto natų iki apatinės si bemol. Beje, aukštąjį falceto registrą taipogi jau gerokai anksčiau esu išmėginęs. Tai buvo gastroliuojant su Domarko vadovaujamu orkestru Tomske, Novosibirske. Gal kokiais 1987 metais… Nuo tenykščių šalčių užkimo Tamašauskas, dainavęs „Keptos gulbės giesmę“ Orffo kantatoje „Carmina burana“. Ką daryti? Visos dalies iš kūrinio neišmesi! Tai ir sakau Domarkui – gal aš pamėginsiu? Ateinu peticiją. Orkestrantai galvoja: matyt, kokią ariją repetuosiu. Bet ne – ant pultų Orffo natos. Griežia orkestras. Ateina „Keptos gulbės giesmė“, jau visi nusiteikę tą numerį praleisti, o čia uždainuoju aš... Nepakartojamas efektas buvo! Po to lygiai toks pat šokas ištikdavo publiką: tenoro partiją dainuoja bosas!

– Kai žymus operos solistas tapo ir savo paveikslėlius dovanoja bičiuliams, suprantu: tai jo pomėgis. Kai tas pats solistas kepa, verda, namus projektuoja ir net stato, dabar jau supratau: taip jis mėgina įsitikinti, ar tikrai gali viską, ką norėtų galėti. O kai bosas žaidžia improvizuodamas savojoje Operos scenoje džiazą – kas tai: pomėgis ar darbas?

– Turiu tik vieną vienintelį tikrąjį pomėgį – žūklę. Visą laiką bagažinėje vežiojuosi spiningą, tinklą. Tik paklauskit, kada jais naudojausi. Tam, ko labiausiai trokštu, niekaip nerandu laiko. Tiesa, turiu bičiulių, kurie mėgina man įsiteikti pakviesdami žvejybon. Sykį išsivežė mane vienas bičiulis vienuoliktą valandą žvejoti! Sakau, pats vidurdienis, nė viena žuvelė neužkibs! „Nesijaudink“, – atsakė šis, ir sumetėm tvenkinin meškeres. Nespėja valas vandens pasiekti – upėtakis jau yra. Antrą sykį – vėl yra. Kiek meti – tiek yra! Taip žvejojau vienintelį kartą gyvenime!

– Jūs su Nijole visą laiką drauge, net scenoje ji akompanuoja. Ir Lietuvos muzikos akademijos profesoriaus Prudnikovo studentai taip pat be jos neapsieina. Jeigu neklystu, tai ir teatre, kai vyras dainuoja, žmona klausosi salėje...

– Galima sakyti, visuomet. Ji – pagrindinė mano kritikė.

– Jau minėjome, kad susituokėte prieš 20 metų. Ar ta pirma susitikimo akimirka su būsimąja liko atmintyje?

– Oi kaip seniai tai buvo... Ir suvedė mus fortepijonas. Taip buvo tada, kai dar grodavau restoranuose. Turėjau tokius juodus akinius. Juos užsidėdavau po „itin sunkaus“ darbo restorane... Sykį einu tais akiniais pasidabinęs rytą kavos išgerti, kad lengviau būtų, matau: stovi mergaičiukė ir žliumbia. Pakėliau akinius, pasižiūrėjau. „Ko verki“, – paklausiau. O ji ir pasipasakojo: ar šiandien, ar rytoj egzaminas, kažkoks dainininkas buvo pasižadėjęs padainuoti, o dabar – paskutinę akimirką! – atsisakė. O jai ne bet koks – raudonas diplomas turi būti įteiktas! Tai aš ir sakau: „Neverk! Padainuosiu tau aš!“ Taip ir padainavom – visam gyvenimui...

– Namuose turit koncertmeisterę, bet juk ir pats puikiai skambinate fortepijonu.

– Ne tik fortepijonu! Neseniai dar ir fisharmoniją įsigijau. Taip smagu retkarčiais atsikvėpti Bachą grojant ar šiaip ką improvizuojant. Beje, fisharmonija stovi greta akvariumo. Kartais man atrodo, kad net žuvytėms tie garsai patinka – suklūsta visos į mane žiūrėdamos...

– Ne sykį ponia Nijolė yra pelniusi apdovanojimų įvairiuose vokalistų konkursuose už puikų talkininkavimą solistams...

– O taip. Visų net neišvardinčiau. Vienas pirmųjų – mums įsimintinas Marios Callas konkursas Graikijoje. Buvo sunkūs laikai, visų kelių pradžia buvo Neglinajos g. 15 – Kultūros ministerija Maskvoje. Patekti į tarptautinį konkursą buvo tas pats, kaip ir jį laimėti. Net mano profesorius Zenonas Paulauskas nesiūlė atrankoje dalyvauti. O mes su Nijole ryžomės dalyvauti ne operinio, o kamerinio dainavimo konkurso atrankoje. Nusprendėme savuosius konkurentus nurungti programos sudėtingumu. Kito kelio nematėm.

Į konkursą patekom. Ne vienas mano gerbiamas ir mylimas dainininkas ėjo prie manęs, klausė: kodėl kamerinio dainavimo konkurse dalyvauji, kodėl ne operoje? Net žiuri pirmininkas Tito Gobbi dėl to apgailestavo. Laurai šiame konkurse – mūsų abiejų laimėjimas. O Nijolė dar gavo apdovanojimą ir kaip koncertmeisterė. Ir šį rudenį vykusiame Beatričės Grincevičiūtės konkurse ji buvo apdovanota...

– Ar jau buvo tas vienas vienintelis vaidmuo, o gal tik vienas vienintelis spektaklis, už kurį geresnio nebebus?

– Ne. Tikrai dar nebuvo. Net nežinau, ar bus. Visuomet jaučiu ir žinau, kas man scenoje pavyko, o kas ne. Patenkintas savimi dar nebuvau.

– Tai gal yra vaidmenų, kuriuos atlikdamas tarsi susitapatinate su savuoju herojumi, įsimylite scenos partnerį, mirštate drauge su savuoju personažu...

– O taip – mirštu... Drauge su Borisu. Puiki drama! Taip „įsuka“, kad viską pamiršti! Krintu iš-protėjimo scenos pabaigoje ir pats galvoju: ar dar plaka mano širdis, ar jau ne.

- Mūsų teatre „Borisas Godunovas“ nestatomas.

- Man pasisekė - ko nedainuoju čia, Lietuvos operoje, niekas nedraudžia dainuoti svetur. Dabar daugumą savo partijų dainuoju Sankt Peterburge, Vroclave, Taline. Su šių teatrų trupėmis esu kviečiamas ir į kitas pasaulio šalis. Skųstis gyvenimu tikrai negaliu.

- Bet tuos personažus noriu išgirsti ir aš!

- O čia jau nieko padėti negaliu... Galėtume teatre kitaip dirbti. Puikūs solistai vaikšto be darbo. Daug daugiau premjerų per metus galėtume surengti... Be to, keista, kad mūsų teatre ignoruojami puikiausi operos istorijoje veikalai. Na štai, kad ir rusų klasika. Visame pasaulyje stato ir didžiuojasi turėdami repertuare Čaikovskį, Musorgskį, Borodiną ar Rimskį-Korsakovą, o mes nestatome. Kas tai - politika? Bet kokia tada, sakykit, politika, kai Lietuvoje nestatoma lietuviška opera? Šiuo metu dainuoju tiktai Margirį Klovos „Pilėnuose“. O esu dainavęs ir Tyzenhauzą, ir Kristijoną, ir Mažvydą... Net vis svajojau, kad kas galėtų operoje įamžinti trečiąjį Mažosios Lietuvos didžiavyrį -Vydūną. Kodėl Mažvydo metais teatras nestato „Mažvydo“? Mielai dar kartą dainuočiau. Ir plaukus užsiauginčiau. Kaip anuomet buvau užsiauginęs...

– Gal yra vienas pats brangiausias personažas?

– Visuomet brangiausias paskutinis. Dabar tai – Osminas Mocarto „Pagrobime iš seralio“. Beje, komiškų vaidmenų dainavau ne taip daug. Tai Leporelis ir Don Bazilijas. Vadinasi, Osminas – tik trečias.

– O kaip Kasparas iš „Laisvojo šaulio“? Juk taip pat pakankamai naujas personažas, sceną tik pavasarį išvydęs?

– Ką aš galiu pasakyti apie Kasparą. Negeras. Nedoras žmogus buvo. Su velniu susidėjo... Man, bosui, iš esmės lemta daugiau atlikti neigiamų personažų. Tiesiog banditų galerija...

– Dėl to širdies neskauda?

– Ir dar kaip skauda! Koks pavydas kartais suima! Taip noris ką nors TOKĮ sudainuoti!..

- Iš tiesų, matyt, verta tokio personažo palinkėti. Regis, šie metai buvo sėk-mingi:   vasarą  Trečiojo laipsnio Gedimino ordinas, Vasario 16-ąją bus įteikta nacionalinė premija.

- Ordiną prisisegsiu eidamas į premijų teikimo iškilmes. Dar nesu kaip reikiant šito džiaugsmo pajutęs - dar neteko prisisegti jo nuo vasaros iškilmių. Pastebėjau, kad žmonės tarsi sutrinka jį matydami. Tiek, matyt, ordinas jėgos turi. Kažkokios nenusakomos. Pats pasitempi, ir net geriausi bičiuliai kalbėti nustoja.

- Nemažai apdovanojimų solistas Prudnikovas buvo pelnęs ir ankstesniais, dar tarybiniais metais. Buvo užėjusi mada viešai atsisakyti jų visų. Ar Jūs taip pat atsisakėte?

- Ne. Aš nesigėdiju pelnytų apdovanojimų. Buvau Lietuvos liaudies artistas, ir man nesvarbu, kad nukrito kelios raidės -Lietuvos juk liko! O apskritai - dirbi ne dėl apdovanojimų!..

Audronė Žigaitytė-Nekrošienė

Kaip Vladimiras Prudnikovas išgelbėjo „Borisą“


2008 metai itin sėkmingi buvo LNOBT solistui profesoriui Vladimirui Prudnikovui: jis pelnė „Auksinio disko 2008“ laureato vardą ir tapo Metų operos švyturiu. Abu apdovanojimai žymiajam Lietuvos bosui skirti ne tik už sėkmingą sceninę veiklą, bet ir už itin įspūdingą pagrindinio caro Boriso vaidmens sukūrimą Modesto Musorgskio operoje „Borisas Godunovas“.

Modesto Musorgskio operos „Borisas Godunovas“ kūrybinė grupė: 
muzikinis vadovas ir dirigentas Robertas Šervenikas,
režisierius Mariusz Treliński (Lenkija), 
scenografas Boris Kudlička (Slovakija), 
kostiumų dailininkė Magdalena Musiał (Lenkija), 
šviesų dailininkas Marc Heinz (Olandija), 
choreografas Tomasz Wygoda (Lenkija), 
dramaturgas Piotr Gruszczyński (Lenkija), 
video projekcijų autoriai Jacek Poremba, Krzysztof Rudz (Lenkija), 
choro meno vadovas Česlovas Radžiūnas

Premjera 2008 m. vasario 28 d. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre.

Du Borisai, du Godunovai

Šį kartą M. Musorgskio operos „Borisas Godunovas“ pastatymas (premjera 2008 m. vasario 28 d.) susilaukė daugiau kritikos nei liaupsių. Ypač po pirmojo premjerinio spektaklio, kai caro Boriso vaidmenį atliko svečias iš Sankt Peterburgo Edemas Umerovas.

Jau pats faktas, kad bosas iš Sankt Peterburgo, o ne mūsiškis V. Prudnikovas dainuoja pirmąją premjerą, kiek glumino ir, natūralu, kėlė papildomą intrigą: iš Rusijos valdovų buveinės atvykęs ir tarytum jau pačios aplinkos išugdytas artistas konkuruos su lietuviškuoju Boriso atlikėju.

Nors V. Prudnikovo karjeroje taip pat būta unikalaus gyvenimo epizodo, kai būtent su Sankt Peterburgo teatralais apvažiuotas kone visas pasaulis ir kaip tik su caro Boriso vaidmeniu.

Tačiau juk Rusijos bosai, regis, ir gimsta su šiuo ar tarytum šiam vaidmeniui nuo pat Fiodoro Šaliapino laikų. Gal jau ir pabodusi tiesa, bet net ir šiandien – ypač turint mintyje naujų nacionalinių operų atsiradimą bei pastatymus – verta dar kartą prisiminti, kad jeigu ne Šaliapinas, vargu ar vardintume „Borisą“ tarp pasaulinių operų šedevrų. Gulėtų operos natos kurioje nors Musorgskio buto-muziejaus knygų lentynoje niekieno nepastebėtos ir niekam nereikalingos.

Taigi šį kartą būtent toks provokacinis pastatymas atskleidė įdomią, dažnai pamirštamą tiesą: ir vienas solistas gali išgelbėti pastatymą.

Išeidama po antrosios premjeros, kurioje dainavo lietuviškasis Borisas, paauglė mergaičiukė dvejodama guodėsi mamai: „Nežinau, kodėl, bet man viskas nepatiko. Patiko tik vienas dainininkas – Vladimiras Prudnikovas“.  

 

„Boriso“ peripetijos Vilniuje: nešiuolaikiškas šiuolaikiškumas

Iš tiesų, „Boriso Godunovo“ pastatymai dažniausiai nenutolsta nuo scenoje atkuriamų istorinės Rusijos vaizdų. Nelygu kiek kuris teatras gali, bet paprastai prisilaikoma prabangos ir scenografijoje, ir kuriant rūbus.

Prabangia didybe alsuoja ir „Boriso Godunovo“ partitūra, gundanti įvairiems perdirbimams, korektūroms ir kupiūroms – bent taip mėginant paslėpti didžio rusų talento M. Musorgskio kaip kompozitoriaus išsilavinimo spragas. Meninė kompozitoriaus intuicija gerokai pranoko gebėjimą tai, ką girdi, išguldyti natomis. Iš čia kildinama ir nenurimstanti diskusija, kurią versiją statyti, kuris redaktorius sugebėjo labiausiai išsaugoti kompozitoriaus sumanymą ir stilių.

Šį kartą nueita pavojingiausiu keliu. Mat žanras reikalauja glaudaus visų komponentų ryšio, kad jie papildytų vienas kitą (matau – girdžiu – suprantu), o ne gožtų ar – juo labiau – iš esmės konfrontuotų.

Teatras, jau antrą kartą pasirinkęs labiausiai paties M. Musorgskio sumanymą atitinkantį supaprastintą operos variantą (atsisakydamas orkestruotės prašmatnumo, didingumo), muzikine interpretacija eina kamerinio intymumo keliu. Robertas Šervenikas, kaip, beje, pastebi ir daugelis kitų, rašiusių apie jo muzikinį pastatymą, nesiima dirigento-dramaturgo vaidmens. Jis tiesiog gerai rikiuoja muzikinius epizodus, aiškiai leisdamas dominuoti režisieriaus ir scenografo sumanymui. O šiems nė motais operos pastatymo tradicijos ar muzikos diktatūra. Svarbiausia mūsų svečiams buvo žūtbūt šokiruoti publiką tariamai sumoderninant (ištaisant?) pastatymą.

Tad nė kiek neprisiimdamas koncepcijos gelbėtojo vaidmens svečias iš Sankt Peterburgo tiesiog dalyvavo spektaklyje. Ir visa opera prarado ne tik dramaturginę vertę, bet netgi dar daugiau: subliuško sujaukdama žiūrovo sąmonę.

Ar tai buvo šiuolaikiškas reginys?

Na, jeigu pakanka caraitės Ksenijos, vilkinčios tik maudymosi kostiumėlį, ar drastiško, greičiau šokiruojantį seksualinių mažumų atstovą nei tautos sąžinę primenančio Jurodivo, – tuomet pastatymas tikrai šiuolaikiškas. Dar reikėtų pridėti ir jau visiškai „ne iš tos operos“ serialo „Na, palauk!“ citatas televizijos studijoje.

Būtent tų „šiuolaikiškumo apraiškų“ bent jau man tikrai nepavyko suprasti. Pernelyg jos nutolo nuo istorinės, o, be kita ko, ir psichologinės veikalo tiesos.

Ir eilinį kartą, deja, vis daugėjant mūsų Nacionaliniame operos ir baleto teatre tokių „šiuolaikiškų“, pasirengusių tobulą operos dramaturgiją dar pagerinti pastatymų, pasiklysti jau ne tik žanro, bet ir jo gebėjimo veikti klausytoją peripetijose.

Visa laimė, kad tenka susipažinti ir su ne tik moderniais, bet ir konceptualiais pastatymais, kuriuose sugebama, gerbiant kūrėjų pradinį sumanymą, užmegzti visavertį dialogą su šiandieniniu klausytoju.

Vladimiras Prudnikovas – caras Borisas

Taigi, Edemas Umerovas tiesiog gerai dainavo, įsiliedamas į bendrą pastatymo kontekstą. Lygiai kaip daugiau ar mažiau vykusiai, o gal taip pat tiesiog gerai pasirodė spektaklyje ir dauguma jo atlikėjų. Svečias iš Rusijos Sergejus Grankvistas – Grigorijus, Lauryna Bendžiūnaitė – Ksenija, jaunasis Paulius Beniušis – Fiodoras, jų auklę dainavusi Fausta Savickaitė. Nors ir gerokai sutrumpintą Smuklininkės partiją puikiai perprato ir nepaprastai ryškiai scenoje perteikė Ieva Prudnikovaitė, bei Jurodivas – Mindaugas Zimkus, klastūnas Šuiskis – Audrius Rubežius, Pimenas – Vytautas Bakula ir kt.

Beveik visi išvardinti artistai dainavo abiejuose premjeriniuose spektakliuose ir lygiai gerai. Tačiau abu spektakliai vienas nuo kito skyrėsi neatpažįstamai.

Vladimiras Prudnikovas atliko tą vaidmenį, kurį visi gerai žinome, kurį nuo F. Šaliapino laikų išgyvena kiekvienas atsakingai vaidmenį ruošiantis bosas. Tai tas caras Borisas, apie kurį sukasi veiksmas. Tas caras, kurio jau vien nebylus buvimas scenoje tampa pagrindiniu dramos iniciatoriumi.

Vladimiras Prudnikovas su galinga, regis, jam vienam būdinga jėga ryžtingai ėmėsi spektaklio vedlio vaidmens. Ir spektaklis iš politinio farso virto dramaturgo ir kompozitoriaus sumanyta psichologine drama. Prudnikovui talkino ir orkestras, ir choras. Aplink Prudnikovą sukosi visi veikalo personažai. Bet ne padėdami jam atsiskleisti Boriso tragedijoje, o jo paveikti stojosi kiekvienas scenarijaus numatyton pozicijon. Ir režisieriaus sumanymas pakluso dainininkui, sugebėjusiam išlikti ištikimu pirminei veikalo tiesai.

Tą vakarą sunku buvo neprisiminti sunkaus artisto atodūsio, išgirsto prieš dvidešimt metų po gastrolių su Sankt Peterburgo Mažuoju operos teatru: „Atrodė, kiekvieną kartą mirštu su Borisu...“ 

 

Gintaras Varnas: Mačiau spektaklį su Vladimiru Prudnikovu. Jo sukurtas Borisas, mano galva, vienas geriausių vaidmenų, jame nerasime nė vieno šio solisto anksčiau naudoto operinio štampo. Tai tiesiog kitas Prudnikovas, galėčiau sušukti jam „bravo!“ Ypač akivaizdžiai tai parodė kamera, kai žiūrėjome į jo veidą: kamera paprastai išduoda kad ir menkiausią falšą. Beje, ši scena taip pat atskleidė, kad Trelińskis – puikus kino režisierius. Didelį įspūdį man paliko Boriso karūnavimo scena. Ji tiesiog tobula. Nors kitose scenose pokrypis į popsą trukdė.

Adomas Jacovskis: Aš taip pat išskirčiau puikų Prudnikovo vaidmenį, o ką kalbėti apie tokį pat dainavimą. Jis man labiau patiko už kviestinį šio vaidmens atlikėją. O scenografija... Šioje scenografijoje galima būtų suvaidinti labai daug ką nieko nekeičiant. Man ji per daug nuasmeninta, nors padaryta labai kokybiškai. 
<...> Klasikinėje operoje yra daug svarbesnių dalykų nei politika. Man patinka menas be politikos. 
Galinga rusiška muzika su varpais, tekstas su archajiškais žodžiais visai nedera su tuo, kas vyksta scenoje. Man tai absoliutus disonansas. Kai Borisas dainuoja „Ksenija, idi v svoju svetlicu“ (Ksenija, eik į savo menę) – „svetlica“ yra senoviškas rusiškas žodis – matai merginą su maudymosi kostiumėliu... 
Tai galima priimti kaip sąlyginumą, kuriuo grindžiama visa teatro gyvastis. Aš nepriimu tokių sąlyginumų! Šiuolaikinis mąstymas yra viena, o šiuolaikiniai daiktai – tai dar ne šiuolaikinis mąstymas... Žiūrėdamas šią operą nesuprantu, dėl ko tai daroma.

Edmundas Gedgaudas: Mados teatre labai greitai pradeda kvepėti naftalinu, tačiau ar įmanoma visiškai paneigti naujovių poreikį arba kitokį žvilgsnį į teatro fenomeną? Juk kai kurie dramos režisieriai – dauguma jų yra ir operų statytojai – mano, kad teatras gyvas tada, kai jis daugiau ar mažiau, bet būtinai atskleidžia šiuolaikinio gyvenimo problemas ir aktualijas.

Šarūnas Nakas: Manau, kad opera visų pirma yra muzikos kūrinys. Kompozitorius rašydamas operą tampa ir pirmuoju veikalo režisieriumi. Antruoju režisieriumi tampa dirigentas, įgyvendinantis natų tekstą. Ir tik tada ateina režisieriaus statytojo eilė. Jei ši procedūra nepaiso eiliškumo arba subordinacija pasikeičia – o pastaruoju metu pasaulyje pagrindinė dominantė yra kaip tik statytojas – realizuojamas jau ne tas kūrinys, bet jo parafrazė. Puškinas su Musorgskiu buvo aukščiausios prabos dramaturgai ir režisieriai, šie gigantai statytojui beveik užgožia saulę. 
Tai, ką matome dabar scenoje – visai kiti dalykai, tai bandymas aktualinti ir ironizuoti šiandienos televizijos ir laikraščių tikrovę pasitelkiant gerai atpažįstamus štampus. Gal šiek tiek perdedu, vis dėlto tai aiškiau atskleidžia mano matymo kampą. Regis, buvo pasitelkta ne ta ikonografija ir ji neįgavo egzistencinės galios. Jei Piotro Gruszczyńskio (naujojo pastatymo dramaturgo) pjesę būtų gavęs Musorgskis, jis nebūtų parašęs tokios operos, tai būtų visai kitas veikalas. Manau, pirmiausia paslydo naujai siužetą perrašęs dramaturgas, o jam įkandin – režisierius.

Audronė Žigaitytė-Nekrošienė

 

 

[1]