Meno kūrėjo statusas suteiktas 2005-11-11
LR Kultūros ministro įsakymu Nr. ĮV-513
Klaipėdos fakulteto Muzikos katedros docentė. Dėstomi dalykai: Choro dirigavimas Merginų choro studija.
Zita Kariniauskienė 1975 m. baigė LTSR valstybinę konservatoriją (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija) choro dirigento specialybę.
Nuo 1975 m. dirba Klaipėdos universiteto (dabar LMTA Klaipėdos fakulteto) Muzikos katedroje. Nuo 2005 m. docentė. Dėsto choro dirigavimą, vadovauja merginų choro studijai. Stažavosi J. S. Bacho muzikos akademijoje Štutgarte (Vokietija), Talino konservatorijoje (Estija), Rygos Darzinio dainavimo mokykloje (Latvija), Banska Bystrica Menų akademijoje (Slovakija).
Vadovauja LMTA Klaipėdos fakultetų merginų choro studijai. Su šiuo kolektyvu Tarptautiniame S. Šimkaus chorų konkurse užėmė II vietą (Klaipėda). Koncertavo Lenkijoje, Lietuvos aukštųjų mokyklų chorų festivaliuose, dainų šventėse, aktyviai dalyvauja fakultetų, Klaipėdos miesto meniniame gyvenime.
Nuo 1994 m. vadovauja Klaipėdos E. Balsio menų gimnazijos chorui. Su šiuo kolektyvu dalyvavo tarptautiniuose chorų konkursuose Belgijoje, Šveicarijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje, Vokietijoje. Parengė E. Balsio oratoriją „Nelieskite Mėlyno Gaublio“, G. B. Pergolesi „Stabat Mater“, B. Britteno „Missa brevis in D“, B. Kutavičiaus „Paskutines Pagonių apeigas“ ir kt. Dalyvauja įvairiuose festivaliuose Klaipėdos mieste, Respublikinėse dainų šventėse.
Doc. Z. Kariniauskienė dalyvauja LAMA BPO priėimo į aukštąsias mokyklas komisijos darbe, tarptautinių ir respublikinių chorų konkursų, festivalių vertinimo komisijose. Lietuvos liaudies kultūros centro chorų ekspertė-konsultantė (2006–2009), Klaipėdos ir Respublikinių dainų švenčių vyr. dirigentė. Lietuvos chorų sąjungos narė, Klaipėdos chorinės bendrijos „Aukuras“ narė.
***
1957–1962 m. mokėsi Biržų J. Janonio vidurinėje mokykloje, 1962–1966 m. – Biržų 1-ojoje vidurinėje mokykloje. 1966–1970 m. mokėsi Panevėžio muzikos technikume choro dirigavimo pas dėstytoją J. Aramavičienę. 1970–1975 m. studijavo Lietuvos konservatorijoje docentės N. Kazakauskienės klasėje, įgijo chorinio dirigavimo išsilavinimą.
Nuo 1975 m. iki šiol Z. Kariniauskienė gyvena ir dirba Klaipėdoje.
1975–1995 m. Z. Kariniauskienė dirbo Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultetų Chorvedybos katedros dėstytoja, vyresniąja asistente, 1985–1992 m. buvo ir Chorvedybos katedros neakivaizdinio skyriaus choro studijos chormeisterė. Pertvarkius aukštąją mokyklą, 1995–2005 m. ji buvo Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Chorvedybos katedros vyresnioji asistentė.
2005–2015 m. Z. Kariniauskienė buvo Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Chorvedybos katedros docente, buvo choro vadovė. Ji dėstė dirigavimą, partitūrų pažinimą, vadovavo bakalaurų kursiniams darbams. Pertvarkius Menų fakultetą, 2015–2018 m. ji dirbo Klaipėdos universiteto Menų akademijoje docente.
Nuo 2018 m. integravus Klaipėdos universiteto padalinį į Lietuvos muzikos ir teatro akademijos struktūrą, Z. Kariniauskienė yra Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakulteto Muzikos katedros docentė.
Z. Kariniauskienė yra Lietuvos muzikų sąjungos, Lietuvos chorų sąjungos, Klaipėdos chorinės muzikos bendrijos "Aukuras" narė.
Ji stažavosi Leningrado (dabar – Sankt Peterburgas, Rusija) kultūros institute (1980 m.), Talino (Estija) konservatorijoje (1986 m.), J. S. Bacho muzikos akademijoje Štutgarte (Vokietija, 1992 m.).
1992–2003 m. ji vadovavo Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Chorvedybos katedros I kurso merginų choro studijai. Su šia studija buvo surengta apie 100 koncertų, 8 rečitaliai, dalyvauta daugelyje renginių ir programų (Baltijos šalių studentų dainų ir šokių festivalis "Gaudeamus", 1994 m. I ir 1998 m. II Pasaulio lietuvių dainų šventėse Vilniuje, Klaipėdos miesto dainų šventėse ir kitur).
Nuo 1994 m. ji taip pat yra Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijos mokytoja metodininkė ir vaikų choro vadovė. Z. Kariniauskienė su šiuo kolektyvu pasiekė labai aukštų įvertinimų tarptautiniuose konkursuose. Šis choras XI tarptautiniam S. Šimkaus chorų konkurse laimėjo pirmąją vietą (Klaipėda, 1997 m.), XIII tarptautiniame S. Šimkaus chorų konkurse – pirmąją vietą ir tapo Grand Prix laureatais (Klaipėda, 2001 m.).
Kolektyvas dalyvavo 46-ajame tarptautiniame jaunimo chorų konkurse, kur laimėjo pirmąją vietą ir aukso medalį (Neerpeltas, Belgija, 1998 m.), VIII tarptautiniame chorų konkurse laimėjo antrąją vietą (Neuchatelis, Šveicarija, 1999 m.).
XXIV "Muzikos pavasaryje" Klaipėdoje Z. Kariniauskienės kolektyvas atliko G. B. Pergolesio "Stabat Mater" (su Lietuvos kameriniu orkestru, 1999 m.), E. Balsio 80-mečio minėjimui parengė ir atliko E. Balsio oratoriją "Nelieskite mėlyno gaublio" (su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, 1999 m.).
XLVIII Concorso Polifonico Internacionale Gido de Arezzo kolektyvas laimėjo pirmąją vietą ir aukso medalį (Arezzo, Italija, 2000 m.), 30eme florilege vocal de Tours – pirmąją vietą (Tours, Prancūzija, 2001 m.), jaunimo chorų konkurse-festivalyje "Mes – Lietuvos vaikai" – pirmąją vietą (Klaipėda, 2001 m.), Tolosko Abesbatza Leniaketa Certamen Coral de Tolosa – pirmąją vietą (Tolosa, Ispanija, 2002 m.), VII concours European De Choeurs et Maitrises De cathedrales Saint-Quentin – pirmąją vietą (Saint-Quentin, Prancūzija, 2006 m.).
Choras rengia rečitalius, koncertus, dalyvauja festivaliuose, Klaipėdos miesto bei Pasaulio lietuvių dainų šventėse, studentų dainų šventėse "Gaudeamus". Su šiuo kolektyvu surengta daugiau kaip 300 koncertų. Įrašytos ir išleistos kompaktinės plokštelės Lietuvoje, Šveicarijoje, Vokietijoje. Už visus šiuo nuopelnus 2001 m. šiam chorui suteikta Lietuvos liaudies kultūros centro ir Pasaulio lietuvių dainų šventės fondo 2000-ųjų metų chorų nominacija "Naujai suspindusi žvaigždė".
1980–1982 m. Z. Kariniauskienė taip pat buvo Klaipėdos celiuliozės-kartono gamyklos mišriojo choro chormeisterė, 1980-1990 m. – Klaipėdos 46-osios profesinės technikos mokyklos merginų choro (50-60 dalyvių) ir vokalinių ansamblių vadovė. 1984–1990 m. ji vadovavo Klaipėdos baldų kombinato mišriajam chorui. Šį kolektyvą ji parengė 1990 m. Lietuvos tautinei dainų šventei, apžiūrose pelnė pirmųjų vietų. 1988–1990 m. ji buvo Klaipėdos moterų choro "Deimena" chormeisterė.
Z. Kariniauskienė yra aktyvi Klaipėdos ir respublikinių mokslinių konferencijų dalyvė, dainų švenčių dirigentė. Ji buvo Pasaulio lietuvių dainų šventės "Mes" vyriausioji dirigentė (2003 m.), vaikų ir jaunimo chorų konkurso-festivalio "Mes – Lietuvos vaikai" meno vadovė ir vyriausioji dirigentė (2005 m.), Klaipėdos krašto vaikų ir jaunimo dainų šventės "Pavasario balsai" idėjos autorė, meno vadovė ir vyriausioji dirigentė (2006 m.), lietuvių dainų šventės "Būties ratu" kūrybinės grupės narė, Dainų dienos dirigentė (2007 m.).
Ji taip pat yra daugelio tarptautautinių ir respublikinių konkursų vertinimo komisijų narė, veda respublikinius seminarus vaikų vokalo klausimais.
Z. Kariniauskienė taip pat parengė ir išleido keletą mokomųjų leidinių, paskelbė metodinių straipsnių bei sudarė publikacijų rinkinius.
Ji apdovanota ordino "Už nuopelnus Lietuvai" medaliu (2005 m.).
Laisvalaikiu lankosi koncertuose, skaito knygas, klaidžioja pajūriu arba keliauja.
Sūnus Robertas (g. 1976 m.), duktė Rūta (g. 1978 m.).
Z. Kariniauskienės biografija publikuojama Boleslovo Zubricko enciklopediniame žinyne "Pasaulio lietuvių chorvedžiai" (1999 m.).
Zita Kariniauskienė: "Man gera ten, kur mano ir meno žmonės"
Ivona ŽIEMYTĖ, 2011-11-26
"Choras - tai džiugesys, pakilimas ir nenusakomas bendrystės jausmas", - sakė Klaipėdos universiteto docentė, Eduardo Balsio menų gimnazijos vaikų choro meno vadovė Zita Kariniauskienė, lapkričio 25 - 27 dienomis vyksiančiame XVIII tarptautiniame S. Šimkaus chorų konkurse pakviesta būti komisijos nare. Moteris jaučia didelę atsakomybę išlikti objektyvi ir klaipėdiečių kolektyvams linki kuo didžiausios sėkmės.
Ką padarėte, kad vaikai su neslūgstančiu entuziazmu plūsta į chorą?
Na, pirmiausia mokykla tokia: juk tai menų gimnazija. Čia nuo pat pirmos klasės vaikai rimtai mokosi muzikos ir yra labai užimti.
Naująjį chorą vadinu entuziastų choru. Su vyresnėmis klasėmis kartą atlikome Balsio oratoriją "Nelieskite mėlyno gaublio" ir į tą projektą pakvietėme daug vaikinų: susirinko dailininkai, pianistai, smuikininkai ir pūtikai. Kūrinys jiems paliko didžiulį įspūdį. Kai viskas baigėsi, jie man sakė: "Mokytoja, tai mes nebedainuosime?" Ir jau treti metai yra choras, kuris renkasi pats. Negaliu jiems atsakyti ir jų palikti. O pagrindinis choras, kuris reprezentuoja gimnaziją, yra chorinio skyriaus vaikai, bet ateina ir griežiančių styginiais instrumentais, ir pianistų - jie taip pat nori dainuoti.
Ar pakanka kantrybės su vaikais dar pasikalbėti apie gyvenimą ir mirtį?
Be abejo. Apie mirtį galbūt mažiau. Bet yra sudėtinga muzika ir gilūs tekstai, kartais vaikams sunkiai suvokiami. Tarkime, Jeronimo Kačinsko "Kelionės daina" apie išeivius - ne dabartinius, o pokarinius, kai traukėsi iš Lietuvos dalis inteligentijos. Kalbamės apie gamtą, meilę, šeimą, draugystę, gerumą, kad vaikai suvoktų, ką jie dainuoja.
Buvo neįprastas įvykis, kai tarptautiniame Stasio Šimkaus chorų konkurse "balsinukai" laimėjo Didįjį gintaro prizą, kuris skirtas tik suaugusiems.
Mes du kartus dalyvavome tame konkurse. Pirmą kartą 1997 m., kai buvau ką tik atėjusi dirbti ir turėjau drąsos bei įžūlumo dalyvauti. Ir mums pasisekė - vaikų choras laimėjo I vietą. O 2001 m., kai mergaitės jau buvo paaugusios, pasisekė taip, kad susišlavėme viską, ką tik galima. Ir gavome Didįjį gintaro prizą, ir pinigų. Už juos išleidome savo pirmąją kompaktinę plokštelę, nes turėjome sukaupę daug gražios muzikos.
Daugelis dainininkių prisimena, kaip nuo vaikystės dainavo užsilipusios ant parko suoliuko ar vaikų darželyje... Kokios jūsų vaikiškos dienos?
Aš esu gimusi Anykščiuose, užaugau Biržuose, mokiausi Panevėžyje ir Vilniuje. Kai buvau maža, mama norėjo, kad gročiau kokiu nors instrumentu ir leido į muzikos mokyklos akordeono klasę. Bet man buvo neįdomu. Jaunas mokytojas nesudomino, per mano pamokas skirdavo pasimatymus panelėms. Po kurio laiko direktorius pasikvietė mamą ir pasakė: "Ta mergaitė gabi, bet visai nenori dirbti; gal ją atsiimkit."
Baigus devynias klases pažymiai buvo geri ir nebuvau nieko iškrėtusi, kad reikėtų bėgti iš mokyklos. Tą vasarą pas močiutę kaime grėbiau šieną, būdavau gražaus jaunimo vakarėliuose. Kai rugpjūčio mėnesį grįžau namo, draugė pasakė, kad įstojo į smuiko specialybę Panevėžio muzikos technikume, kad yra papildomas priėmimas į chorinio dirigavimo specialybę, - dar suspėčiau.
Susirinko 25 jaunuoliai, o priėmė penkis, tarp jų ir mane. Niekaip negaliu prisiminti, kodėl taip padariau. Tai buvo mistika. Manau, kad yra neregima jėga, kuri žmogų nuveda ten, kur turi būti.
Diriguojate Klaipėdos ir respublikinėse Dainų šventėse, dalyvavote renginiuose Lietuvos tūkstantmečiui paminėti. Ar sunku suvaldyti minią?
Kai jau viskas įvyksta, sieloj - džiugesys, bet prieš tai būna baisu, nežinau, kas gali nutikti. Arba nepadarei, kaip norėtum, sąžinė graužia. O kai dainuodavau kartu su choru, jausdavau euforiją.
Ką reiškia būti geru chorvedžiu? Kartais sau leidžiate būti nepakenčiamai?
Man atrodo, kad visa ko pagrindas yra meilė. Jeigu tu myli tai, ką darai, į darbą lėkte leki, - tai tas darbas ir yra prasmė. Aš myliu vaikus, man gera rate, kuriame yra mano ir meno žmonės. Jie puikūs. Nereikia bijoti kartais pasirodyti nežinančiam ir vaikų paklausti: o gal jūs žinote? Kai nemaskuoji jausmų, kokio nors savo nežinojimo prieš juos, tai ir esi jiems suvokiama, o jei pradedi dangstytis menkinimais ir žeminimais, - bičiulystės nebėra.
O jūsų šeima muzikali?
Normali. Su vaikais padainuojame, bet su anūkais - dažniau. Sūnus matematikas dirba banke. Dukra Rūta kol kas augina vaikus, nors Menų fakultetuose baigė chorinį dirigavimą ir muzikos istorijos magistrantūrą. Kai buvo likę keturi mėnesiai iki muzikos mokyklos baigimo, jai pasidarė sunku, norėjo mesti, bet aš neleidau.
Kaip išmokyti vaikus gyventi?
Aš nežinau. Gyveni ir mokai savo pavyzdžiu, atsakomybe, meile vaikams. Mes daug kalbėjomės. Nereikia palikti konfliktinių situacijų. Sulauki, kol vaikas leidžiasi į kalbas, - ir įdedi tuos šaukštelius į burną. Draugu reikia būti.
Ką veikiate atokvėpio akimirką?
Myliu gamtą, jūrą, sodą, auginu gėles, žaviuosi jomis. Mėgstu klausyti koncertų. Lankau vandens aerobiką. Dabar anūkams šalikus mezgu Kalėdoms.
Ar gastrolėse būna kokių nuotykių?
Kartą į koncertą Vokietijoje, važiavę visą naktį ir dieną, atvykome penkios minutės prieš pradžią. Staigiai įsinėrėme į drabužius ir su šypsenomis koncertavome. Pastebėjau, kad po pusvalandžio vaikai pavargo. Ne, prieš koncertus negirdau vaikus arbatėlėmis, nes jeigu kas nepadaryta, - jos neišgelbės. Tik stengiuosi neleisti vaikams įsidūkti, kad būtų ramūs ir susikaupę, kad netarškėtų ir balsai neišsiderintų.
Turime daug planų, norėtume daug kur važiuoti, bet kai šią vasarą važiavome į Taliną, vaikui reikėjo 60 litų, ir kai kurie tėveliai pasakė, kad neturi.
Kai perskaičiau jūsų biografiją, atrodo, kad pusę miesto privertėte dainuoti, net po darbo išvargusius proletarus.
Tarybiniais laikais buvo tokia tvarka, kad chorai turėjo būti gamyklose. Čia išvis fantastika: kepu vaikams blynus - skambutis, ir tuometinė kultūros skyriaus vedėja Nijolė Navogreckienė sako: "Gerbiama Kariniauskiene, jūs esate skiriama vadovauti Klaipėdos gamybinio baldų susivienijimo chorui."
Mūsų katedroje tada buvo daug chorvedžių - kas nuėjo į "Sirijų", kas - į Duonos ar medienos kombinatą. Tas choras gyvavo 6 metus, darbininkai dalyvavo ir Dainų šventėse. Gal meninis lygis nebuvo aukštas, bet mes tikrai nejuokingai dainavome. O profesinėje mokykloje tai dešimt metų dirbau su mergaičių choru ir vokaliniu ansambliu, nuolat buvome prizininkės respublikiniuose konkursuose.
Kaip išvengti perdegimo jausmo, kai darbas nebekelia nuostabos, dirbi sukąstais dantimis? Ir pagalvoji apie alternatyvą: o gal man reikėjo būti ichtiologe?
Oi, ne, taigi šūsnis gražios muzikos yra, kiek norisi su vaikais nespėji nuveikti. Nuobodulys negraužia. Man alternatyvų nebuvo: kai dūriau, tai ir pataikiau.
Kas jūsų draugai?
Patys artimiausi draugai, aišku, yra mano vaikai. Ir turiu nuo studijų laikų draugę Elytę, apie mus sako: "Dvi vyšnelės ant vienos šakelės". Kai spaudoje paskaitau apie 20 metų trunkančią draugystę, pagalvoju, kas čia tokio, aš su klasės draugėmis draugauju nuo 1957 metų. Gali romaną parašyti. Visos penkios gyvename skirtinguose miestuose, nėra kasdieninio buvimo, ir kai susitinki, jauti džiugesį, o per tuos ilgus metus tapome artimos kaip seserys. Gimines irgi gerbiu ir myliu, bet dabar aš juos matau tiktai per laidotuves - Anykščiuose, Biržuose.
Mano meilė yra Biržai, pasilikau tėvukų kambarį, jis man kaip altorius: ten jų baldai, dar tėčio prikapotos malkos. Jis buvo geležinkelininkas.
Ar būna, kad gatvėje įsikišate ką nors drausmindama, nes užverda pedagogės kraujas?
Visada įsiveliu ten, kur keikiasi jaunimas. Prieš tai juos pagiriu, kad tokie gražūs žmonės... bet šitaip žiauriai keikiasi. Tik vienintelį kartą buvau pasiųsta... O šiaip nusišypso, nurausta, ir kol mane mato horizonte, tyli. Paskui turbūt ir vėl keikiasi.
Dėl ko verta gyventi?
Gal kad senstu, man kiekviena diena yra graži. Tie nukritę geltoni lapai, spalvos... Eini jaukiai apsisiautęs prie jūros, tave neša į kairę ir dešinę, o tu žingsniuoji su savo mintimis, sielą valai. Mane džiugina saulės spindėjimas, jūros ošimas, sutiktas draugas, kavos puodelis, muzikos garsai, anūkų čiulbesys, vaikų geros akys, bendrystė. Kaip gali nesidžiaugti..?