28-oji „Banchetto musicale“: Trisdešimtmečio karo nuopelnai muzikai

Trisdešimtmetis karas ir muzikinės kūrybos protrūkis – tokį XVII a. pradžios paradoksą atskleis net du 28-ojo senosios muzikos festivalio „Banchetto musicale“ koncertai. Aušros ir Vido Pinkevičių vargonų duetas rugsėjo 11-ąją Šv.Jonų bažnyčioje Vilniuje atliks motetų, publikuotų Leipcige Trisdešimtmečio karo laiku, intabuliacijas, ansamblis „CordAria“ (Šveicarija, Austrija, Lietuva) rugsėjo 15 d. Valdovų rūmuose pakvies į XVII a. muzikinę kelionę iš Italijos į nuniokotą Europą kompozitoriaus Biagio Marini pėdomis.

Šių metų festivalio „Banchetto musicale“ šūkis – „Meilė stipresnė už prievartą“. Tad visiškai natūraliai į jo programą įsiliejo 1618–1648 m. vykusio religinio karo ir klasikinio valstybių konflikto dėl hegemonijos laikų kūryba. Juolab kad XVII a. pradžia, nepaisant karinio konflikto, Europos muzikinei kultūrai buvo ypač dosni.

Pasidalijo į dvi stovyklas

Trisdešimtmetis karas apėmė visą vidurio Europą ir padalijo ją į protestantiškąją šiaurę ir katalikiškuosius pietus. Kariniai žygiai ir mūšiai vyko daugiausia Šventosios Romos imperijos teritorijoje, karas ir jo sukeltas badas, ligos ištuštino ištisas sritis. Tačiau to meto miestų muzikinis gyvenimas klestėjo, o spaustuvės tiražavo naujus muzikos leidinius.

„Į dvi stovyklas pasidalijo ne tik protestantai ir katalikai, bet ir muzikos kūrėjai bei atlikėjai. Protestantai troško, kad jiems kompozitoriai kurtų giesmes, o katalikai ieškojo kompozitorių, kurie kurtų katalikišką muziką. Italų kompozitoriai Vakarų Europos didikams ir kitiems užsakovams buvo pagrindiniai patikimi šaltiniai, nes žinojo, kad jie – katalikai.

Tačiau buvo ir taip, kad tas pats kompozitorius kūrė tiek vieniems, tiek kitiems: būdamas katalikas kūrė katalikams ir protestantams arba būdams protestantas neatsisakydavo kurti katalikams. Žinoma, jeigu tai leido jo padėtis, jeigu kūrybos laisvė nekėlė konflikto su šeimininku – didiku arba bažnyčia“, – ano meto subtilybes aiškino ansamblio „CordAria“ muzikantas Vilimas Norkūnas.

Kūrybą skatino ir protestantų bendravimo su Dievu būdas – giesmės. Beje, daugelis mano, kad tik protestantai su Martinu Lutheriu pradėjo versti giesmes į gimtąją kalbą, o katalikai pripažino tik lotynų kalbą.

„Tai nėra absoliuti tiesa. Dar šimtmetį ar du šimtus metų iki Reformacijos judėjimo buvo mišrių liturginių tradicijų – grigališkojo choralo choras giedodavo lotyniškai, o bendruomenė, pritariama vargonų, kokį nors himną giedodavo gimtąja kalba. Yra išlikusių įrašų zakristijonų knygose, kuriose detaliai dėstoma ne tik tai, kiek žvakių pirko, kiek pinigų išleista smilkalams, bet ir išvardijama, kas buvo giedama per mišias ar kokias nors iškilmes.

Žmonės troško dalyvauti, troško giedoti, tik Katalikų bažnyčioje ši tikinčiųjų įtraukimo į pamaldas praktika gal buvo pernelyg lėta. Protestantizmo judėjimas davė milžinišką postūmį – jie ėmė visas giesmes nuo seniausių katalikiškų himnų nuosekliai versti į gimtąją kalbą, kurti naujas giesmes.

Katalikai irgi sukruto, stengėsi neatsilikti, kad žmonės, kuriems svarbus aktyvus ir sąmoningas dalyvavimas mišiose gimtąja kalba, neperbėgtų pas protestantus. Taigi katalikai turėtų būti dėkingi protestantams, kad privertė daugiau įdėti darbo kuriant giesmes“, – vieną muzikinio aktyvumo Trisdešimtmečio karo laikotarpiu priežasčių atskleidė V.Norkūnas.

Dar vienas Bažnyčios skilimo ir Trisdešimtmečio karo laikotarpio padarinys, nepraradęs aktualumo iki mūsų dienų, – atsiradusi skirtis tarp liturginės ir koncertinės sakralinės muzikos.

„Protestantų bendruomenėje, ypač griežtesnių judėjimų, kaip antai kalvinizmo, kurie bažnyčiose atsisakė net instrumentų, nutinka toks dalykas: garsus kompozitorius ir vargonininkas Peteris Sweelinckas, tarnaudamas pasakiškoje Oude Kerk bažnyčioje (Senojoje bažnyčioje) Amsterdame ir turėdamas nuostabius vargonus, netenka galimybės akompanuoti per pamaldas, nes protestantai uždraudžia vargonus; nenorėdamas prarasti galimybės dalytis muzika su tikinčiaisiais, jis pradeda koncertuoti po pamaldų ir žmonės ateina į sakralinės muzikos koncertus, kad galėtų pasiklausyti, kaip jis groja vargonais. Štai tokie posūkiai“, – dar vieną Trisdešimtmečio karo nuopelną muzikinei kultūrai nurodė „CordAria“ muzikantas.

Vokalinę muziką atliks vargonais

Lygiai prieš 400 metų prasidėjusio karo laikotarpio vienu didžiausių muzikos lobynų laikomas įspūdingas 265 motetų rinkinys „Florilegium Portense“, kurio pirmoji dalis pasirodė Leipcige 1618-aisiais, pirmaisiais karo metais, o antroji – po trejų metų. Rinkinio muzikos autorių sąraše – net 58 garsūs kompozitoriai.

Rugsėjo 11-osios koncerte Šv.Jonų bažnyčioje Vilniuje A.Motūzaitės-Pinkevičienės ir V.Pinkevičiaus duetas atliks motetų intabuliacijas vargonams iš „Florilegium Portense“ ir kitą to laikotarpio muziką.

Vokalinės muzikos intabuliavimas liutniai arba klavišiniams instrumentams buvo Europoje XVI–XVII a. plačiai paplitusi praktika. Tai tarsi aranžavimo procesas, kurio metu muzikai spontaniškai improvizuodavo įvairius pasažus ir ornamentuodavo melodijas savo instrumentams, išlaikydami originalią harmoniją. Taip vokalinė muzika įgaudavo tikrą instrumentinį charakterį.

Lydėjo angelas sargas

„Žmonės jau buvo apimti nevilties nuo badų, marų, niokojamos Europos, konflikto tarp Šiaurės protestantų ir Pietų katalikų. Žmonės laukė mirties kaip išganymo – ji visiškai nebuvo bais: kai ateis mirtis, pagaliau išsilaisvinsime. Ir meilės idėja buvo aktuali – ji buvo kaip angelas sargas“, – taip poetiškai Trisdešimtmečio karo laikotarpį ir „Banchetto musicale“ šūkį „Meilė stipresnė už prievartą“ susiejo festivalio meno vadovas Darius Stabinskas.

Tai bus ryšku rugsėjo 15-osios koncerte „Biagio Marini pėdomis: XVII a. muzikinė kelionė iš Italijos į nuniokotą Europą“.

B.Marini buvo menininkas, keliavęs po Europą, ir jį lydėjo angelas sargas – jam neteko išgyventi to, ką teko daugeliui kitų.

Smuikininkas ir kompozitorius B.Marini buvo produktyvus ir novatoriškas, savo kompozicijos stiliumi revoliucingai nubrėžė naujas muzikos istorijos tendencijas.

Jis gimė Brešoje, mokėsi smuiko meno iš savo dėdės. 1620 metais tapo gimtojo miesto kapelmeisteriu, jau tuomet kūrė muziką, kuri buvo spausdinami net Venecijoje, svarbiausiame tų laikų spaudos centre. Vėliau, kaip ir dauguma kompozitorių bei atlikėjų, siekė pareigų toje pačioje Venecijoje, viename svarbiausių objektų – Šv.Morkaus katedroje.

Trisdešimtmečiam karui, B.Marini rado prieglobstį saugiuose Venecijos ir Noiburgo prie Dunojaus uostuose. Keliaudamas po Europą su savo šeimininku, be kita ko, viešėjo Briuselyje, kur muzikavo Ispanijos karalienei Izabelei – skyrė jai savo 8-ąjį opusą.

Būdamas katalikas ir kurdamas palankioje terpėje, menininkas prisidėjo prie daugelio šiuolaikinių žanrų evoliucijos, derino neįprastas kompozicines technikas, o jo novatoriškas kūrybos stilius darė įtaką ir jo amžininkams.

Dera stygos ir oras

Nors baisi karo tikrovė griovė Habsburgų sėkmės politiką, grįstą naudingomis santuokomis, rengiamomis tarp kautynių, muzikinis gyvenimas vis dar gyvavo ir net klestėjo. Kaip priebėga nuo beviltiškos tikrovės pagrindinė to meto ir pasaulietinės, ir religinės muzikos tema buvo meilė, atsispindėjusi kone kiekviename muzikos rinkinyje – žemiškoji meilė, taip pat ir meilė Dievui, Jėzui ar Mergelei Marijai.

Ansamblio „CordAria“ programa „Biagio Marini pėdomis“ – tarsi iliustruota knyga, kurioje piešiamas vaisingo XVII a. pirmosios pusės Europos muziko kelias.

Su B.Marini muzikiniu palikimu supažindinsiantis ansamblis „CordAria“ – jungtinis, jame groja muzikantai iš Lietuvos, Austrijos ir Šveicarijos. Jo pavadinimas sudarytas iš dviejų žodžių: styga ir oras.

„Mūsų ansamblyje dera barokinio smuiko stygos ir per pūstuką pučiamas kornetas, skambantis kaip švelnus trimitas. Aš groju arba stygomis – klavesinu, arba vamzdžiais – vargonais“, – ansamblį pristatė jo narys V.Norkūnas.

B.Marini dalį Trisdešimtmečio karo praleido Milane, kur susitiko su kitais kompozitoriais. Tad „CordAria“ dalį savo programos skirs ne B.Marini, bet kompozitorių, kuriais jis žavėjosi ir kurie jį įkvėpė kurti, muzikai: Claudio Monteverdi, Giovanni Gabrieli, kitų.

Nuskambės ir keletas solinių kūrinių teorbai, tarp jų – Giovanni Girolamo Kapsbergerio, kuris buvo svarbi figūra Vazų dvare – dedikavo vieną kūrinių Vladislovui Vazai.

Festivalio „Banchetto musicale“ programa

Rugsėjo 8 ir 9 d. 17 val., Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai

„Elenos pagrobimas“

Operos, pastatytos 1636 m. Vilniuje pagal Virgilio Puccitelli libretą, sceninis atlikimas

Bilietai: 16, 24, 32, 40 €

* * *

Rugsėjo 11 d. 19 val. 30 min., Šv. Jonų bažnyčia, Šv. Jono g. 12, Vilnius

„Florilegium Portense“

Trisdešimties metų karo laikų motetų intabuliacijos vargonams

Aušra Motūzaitė-Pinkevičienė ir Vidas Pinkevičius – vargonai

Įėjimas nemokamas

* * *

Rugsėjo 13 d. 19 val., Evangelikų liuteronų bažnyčia, Vokiečių g. 20, Vilnius

„Giedokite Viešpačiui naują giesmę“

XVI–XVII a. Karaliaučiaus kompozitorių muzika.

Ilze Grēvele – sopranas (Latvija) Nora Petročenko – altas Mikus Abaroniņš – tenoras (Latvija) Nerijus Masevičius – bosas

Ansamblis „Morgaine“ (Vokietija, Lietuva, Italija): Mirjam-Luise Münzel – išilginės fleitos, Darius Stabinskas – viola da gamba, Michele Carreca – teorba, Alina Rotaru – klavesinas

Bilietai: 10 €

* * *

Rugsėjo 15 d. 13 val., Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai

„Natų mūšis“

Koncertas vaikams ir visai šeimai

Ansamblis „CordAria“ (Šveicarija, Austrija, Lietuva): Katharina Haun – kornetas, Vera Otasek – smuikas, John Martling – teorba, Vilimas Norkūnas – klavesinas ir vargonai

Įėjimas nemokamas (būtina išankstinė registracija)

* * *

Rugsėjo 15 d. 18 val., Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai

„Biagio Marini pėdomis“

XVII a. muzikinė kelionė iš Italijos į nuniokotą Europą

Ansamblis „CordAria“ (Šveicarija, Austrija, Lietuva): Katharina Haun – kornetas, Vera Otasek – smuikas, John Martling – teorba, Vilimas Norkūnas – klavesinas ir vargonai

Bilietai: 10 €

* * *

Rugsėjo 16 d. 16 val., Taikomosios dailės ir dizaino muziejus, Arsenalo g. 3a, Vilnius

„Meilė stipresnė už prievartą“ Claudio Monteverdi ir jo amžininkų muzika

Marcel Beekman – tenoras (Nyderlandai)

Ansamblis „Contrasto armonico“ (Italija): Dario Luisi ir Enrique Gómez-Cabrero Fernández – smuikai, Gabriele Toscani – altas, Darius Stabinskas – violončelė, Michele Carreca – teorba Vadovas Marco Vitale – klavesinas

Bilietai: 10 €

* * *

Rugsėjo 17 d. 20 val. Pranciškonų vienuolyno bažnyčia, Trakų g. 9/1, Vilnius

„Vox nostra“

Viduramžių polifonijos menas

Ansamblis „Jerycho“ (Lenkija): Paweł Szczyciński, Rafał Grozdew, Maciej Królikowski, Wawrzyniec Dąbrowski, Mateusz Grzyb, Łukasz Kalisz, Leszek Kubiak, Stanisław Szczyciński, Rafał Kanowski Vadovas Bartosz Izbicki – balsas, fidelis ir organetas

Įėjimas nemokamas

* * *

Rugsėjo 19 d. 19 val., Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai

„Dramma da capo“

Teatralizuotas XVIII a. itališkų arijų da capo koncertas

Režisierius Adrián Schvarzstein (Ispanija)

Choreografė Jūratė Širvytė-Rukštelė

Kostiumų dailininkė Renata Valčik

Rūta Vosyliūtė – sopranas

Baroko orkestras „Collegium musicum Riga“ (Latvija), vadovas Māris Kupčs – klavesinas

Bilietai: 8, 10, 12, 15 €

* * *

Rugsėjo 21 d. 19 val., Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai

„Kerinti nyckelharpa“

Muzikinė kelionė su klavišine viola d’amore nuo Viduramžių iki baroko

Didier François – nyckelharpa (Belgija)

Alina Rotaru – klavesinas (Vokietija / Lietuva)

Įėjimas nemokamas (būtina išankstinė registracija)

* * *

Rugsėjo 27 d. 19 val., Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai

„Il Decameron“

Pasakojimas apie Nastadžą delji Onestį

Enrike Solinís & Euskal Barrokensemble (Ispanija): Mariví Blasco – sopranas, David Sagastume – kontratenoras, Bart Vandewege – bosas, Miren Zeberio – smuikas, Pablo Martin Caminero – kontrabosas, Daniel Garay – perkusija

Vadovas Enrike Solinís – barokinė gitara ir liutnia

Bilietai: 12, 15, 18, 21 €

Bilietus platina „Bilietai.lt“.