Andrėjui Žagarui (1958 - 2019) atminti

Publikuota: 2019-02-26 Autorius: Audronė Žigaitytė
Andrėjui Žagarui (1958 - 2019) atminti

Vasario 26 d. po sunkios ligos mirė Andrejas Žagaras (1958-2019) – buvęs ilgametis Latvijos nacionalinės operos (LNO) generalinis direktorius, kino ir dramos teatro aktorius, operų režisierius.

Jo vadovaujamas LNO tapo visame pasaulyje pripažintu operos teatru, kviečiamu į tarptautinius festivalius; LNO spektakliai nuolat patekdavo į užsienio operos kritikų akiratį.

A.Žagaras ypač rūpinosi latvių operos solistų tarptautinės karjeros galimybėmis. Jis nuolat į LNO kvietė didžiausių teatrų prodiuserius, į operos elitą padėjo iškilti šių dienų ryškiausiems artistams: mecosopranui Elynai Garančai, tenorui Aleksandrui Antonenkai, sopranams Kristynei Opolais, Marinai Rebekai ir Maijai Kovalevskai. A.Žagaras yra ir Rygos operos festivalio – vienintelio kasmetinio tokio pobūdžio festivalio regione – įkūrėjas; šių metų birželį festivalis bus rengiamas 22-ąjį kartą.

A.Žagaro vadovavimo LNO laikotarpiu šio teatro orkestro vyr. dirigentu dirbo Gintaras Rinkevičius, Modestas Pitrėnas, Gintaras Varnas režisavo Richardo Strausso operą „Salomėja“ (spektaklio kostiumus sukūrė Juozas Statkevičius), atlikti Aidos partiją to paties pavadinimo Giuseppe Verdi operoje buvo kviečiama Irena Milkevičiūtė, įvairiuose spektakliuose dainavo kiti lietuvių solistai.

Nuo 2002 m. A.Žagaras aktyviai dirbo ir kaip režisierius. Jo sukurti spektakliai rodomi Latvijoje, Rusijoje, Vokietijoje, Italijoje, Austrijoje, Vengrijoje, Slovakijoje ir Lietuvoje. 2013 m. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre jis pastatė Richardo Wagnerio „Lohengriną“.

Daugumos A.Žagaro režisuotų operų interpretacija paremta erdvėlaikio perkėlimo koncepcija, režisierius ypač mėgo pasaulinių karų temą ir estetiką.

Ieškokite operos (3). Andrėjus Žagaras "Muzikos barai" 2000 m. Nr. 7-8 
https://issuu.com/lietuvosmuziksajunga/docs/mb_2000_7-8m

Garsas apie Latvijos operos teatrą šiandien sklinda jau ne tik Baltijos šalyse. Į Rygos operos festivalį, nuo 1998 m. rengiamą kiekvieną birželį, iki 60 proc. lankytojų atvyksta iš užsienio. Tokio festivalio tikslas - tuo metu, kai Latvijos žiūrovas linkęs pailsėti už Rygos ribų, ažiotažą apie teatrą sukelti tarp užsieniečių. Rygos operos festivalis jau po dviejų sezonų įtrauktas į tarptautinį turistinį muzikos renginių katalogą.

Latvijos nacionalinė opera kviečiama gastrolių į užsienį. Šiandien svarbu, kad gastrolės būtų ne tik komercinės (nors teatras turi uždirbti), bet ir prestižinės, pelnančios teatrui šlovę. Kiekvienais metais ilgėja kviečiančių festivalių, prestižinių salių sąrašas. O štai Olandijoje ir Didžiojoje Britanijoje spektakliai rodomi jau kasmet. Dažnai teatras svečiuojasi ir Švedijoje, šį rudenį vyks į Kiniją. Tačiau, ko gero, daugiausia klausytojų buvo per G.Puccini “Turandot” prestižinėje “Albert Hall” salėje Londone, kur į spektaklį atėjo 4,5 tūkst. klausytojų. Žinoma, Rygos teatras dar negali konkuruoti su Zalcburgo ar Bairoito teatrais, dar daug ką turi nuveikti, kol taps lygus Paryžiui, Londonui ar Stokholmui. Bet jis daro labai daug, palyginti su tuo, ką turi. Daro daug su mažai.

Apie Rygos operą jau reguliariai rašo New York Times, Opera News, Opern Welt, Herold Tribune ir kitų prestižinių leidinių muzikos kritikai.

Administracinėse teatro patalpose nuo smalsaus spaudos svečio (šį kartą - Lietuvos “Muzikos barų”) paslapčių nėra: lengvai veriasi kompiuterių langai, pateikdami visus dominančius skaičius, darbuotojai čia pat linkę kiekvieną jų paaiškinti, maloniai suteikti visą pageidaujamą informaciją. Čia sužinojau ir mane dominančią statistiką apie Lietuvos melomanus: Latvijos operos teatras bendradarbiauja su keliomis Šiaulių ir Kauno turizmo firmomis, tad per metus čia apsilankė 2331 mūsų krašto klausytojas. Kiek pavienių melomanų atvažiuoja be turizmo firmų paslaugų, duomenų kol kas nėra. 1999 m. spalio mėnesį Rygoje “Salomėjos” klausę “Muzikos barų” skaitytojai taip pat į minėtą skaičių neįeina - dar ne visos apskaitos technologijos įmanomos. Du kovo mėnesio vakarus lietuviškai teatre kalbant girdėjome ne vieną grupelę. Galima būtų ir šį kartą, kaip po “Salomėjos” spektaklio, smulkiai aprašyti patirtą šventę nuo pat teatro durų iki scenos. Tačiau šiokiadieniais matyti eiliniai “Aida” ir B.Eifmano “Čaikovskis” (apie šį baletą žr. “Muzikos barai”, 1999 m. sausis) nebuvo kelionės tikslas. Rūpėjo tik įsitikinti, ar iš tiesų šventė šiame teatre kasdienybė. Tad šįkart labiau domėjomės teatro užkulisiais - kaip tai pasiekiama.

Teatro sėkmė neabejotinai sietina su ketvirtus metus jam vadovaujančio direktoriaus, aktoriaus, verslininko ir vadybininko Andrėjaus Žagaro vardu. Teatre A.Žagaras išdrįso pradėti reformas, ko nesugebėjo kiti direktoriai, susidūrę su aplinkos inercija ir pasipriešinimu. Turėdamas konkretų tikslą - suburti stiprią trupę, suformuoti profesionaliai dirbančius visus teatro padalinius, užkrėsti opera publiką, kad teatro lankymas jai taptų būtinybe, - netruko išvysti ir pirmuosius rezultatus. Teatro pajamos iš bilietų, salės nuomos, rėmėjų jau pasiekė milijoną latų (beveik 7 mln. Lt) per metus. Vidutinis Latvijos operos teatro lankomumas - 85 proc., nors vidutinė bilietų kaina didelė - 3 latai 85 santimai (apie 6 doleriai). (Vakarų Europoje teatro veikla laikoma finansiškai sėkminga, jeigu jo lankomumas - 70-75 proc.)

Olga Petersonė, LNO teatro literatūrinės dalies vedėja (kompozitorė, keliolika metų dirbusi Latvijos dienraščių muzikos apžvalgininke):

Iš arti stebėjau A.Žagaro atėjimą į teatrą ir labai dramatiškus pirmuosius darbo jame metus. Suvokiau, kad iš pradžių didžioji dalis žmonių nesuprato jo vizijų ir ambicijų. Buvome pripratę gyventi ramiai ir manėme, kad jau jeigu ką nors turi, tai visam gyvenimui. Bet, laimei, yra žmonių, gebančių matyti toliau už kitus ir mokančių įgyvendinti tai, ką mato. Gal tai ir yra pagrindinės lyderio savybės? Toks yra A.Žagaras.

Mačiau, kaip pilnėja teatro salė. Iš pradžių - į premjeras, o vėliau ir į eilinius spektaklius vis daugiau ir daugiau radosi publikos. Dabar, kai jau visus metus čia dirbu, matau tiesiog fantastiškai prieš kelerius metus galėjusį atrodyti reiškinį: į kiekvieną spektaklį parduodami visi bilietai, nors pagal Latvijos atlyginimus jie labai brangūs. Anksčiau dar paskutinėmis dienomis atpigindavome bilietus studentams, pensininkams. Dabar taip jau nebūna - parduodami visi bilietai ta kaina, kuri numatyta.

Manau, kad taip yra todėl, kad apie teatrą organizuojamas muzikinis gyvenimas, t.y. visi į jį veržiasi. Veržiasi dainuoti ir groti mūsų scenoje, mažojoje salėje, stengiasi praleisti gražius, iškilmingus vakarus būtent čia.

Opera ir A.Žagaras Latvijos visuomenės sąmonėje šiandien neatsiejami.

Direktorius moka darbą organizuoti taip, kad šventė būtų ir mums, - dirbdami su juo, neretai net pamirštame, kad dirbame. Tiesiog išgyvename nuolatinį rengimąsi šventei! vakarais pamačius, dėl ko dirbome, kasdienė buitis lyg ir pasimiršta. Susirenka publika, matai išsipusčiusius, laimingus žmones. Visur juos pasitinka, palydi, bufetai nuostabūs, pyragaičiai pasakiški, visų rankose prabangūs leidiniai, ir visa tai vainikuoja menas scenoje. tuomet ir pajunti, kad tai ne tik tavo darbas. Tai prasmingas darbas. Ir taip paprasta surengti šią šventę - tiesiog reikia labai labai to norėti... O kokia laimė suvokti: aš galiu surengti žmonėms šventę!

A.Žagaras turi ir aktoriaus gabumų, tiesiog įgimtą charizmą - iš tiesų labai mielas žmogus. Jis turi begalę kitus užkrečiančių idėjų ir, kas svarbiausia, jam negaila tomis idėjomis pasidalyti su kitais.

Kiekvieną mėnesį Latvijos dienraščiuose pasirodo apie 100-120 straipsnių operos temomis, apie jūsų teatrą rašo ir užsienio kritikai. Kaip tai pasiekiama?

Labai svarbu, kad apie operą nuolatos kunkuliuotų gyvenimas. Apie operą rašoma, tačiau recenzijų labai trūksta. Todėl ir kviečiamės profesionalius kritikus iš užsienio - jų nuomonė mums labai svarbi.

Mūsų kritikas negali važiuoti per pasaulį ir lyginti įvairių to paties veikalo pastatymų ar atlikėjų. O juk būtent lyginant ir įgyjama kritiko kvalifikacija. Užsienio leidiniai gali siuntinėti savo apžvalgininkus po pasaulį. Tad mes ir kviečiame. Kai kuriuos kviečiamės specialiai ir apsiimame padengti jų gyvenimo Rygoje bei kelionės išlaidas. Tai darome todėl, jog manome, kad mūsų teatrui labai svarbu atsidurti pasaulinių pastatymų kontekste - kad apie mus rašytų lygindami su prestižinių teatrų pastatymais.

O Latvijos dienraščiams ir žurnalams tiesiog neduodu ramybės. pluoštais siunčiu įvairiausią informaciją, nuotraukas, nuolatos kviečiame žurnalistus į teatrą (ne tik į premjeras). Tai direktoriaus mintis - mylėti ir gerbti žurnalistus netgi tada, kai apie teatrą jie rašo blogai. Šiandien net į premjerinius spektaklius spaudos atstovams rezervuojame iki 20 vietų. Netgi kai jų susirenka daugiau, mūsų administratorė visada ras vietelę pristatomai kėdei. Taigi ateina į teatrą net ir tie, kurie jo nemyli. Mums nesvarbu, gerai ar blogai parašys. Kaip kad M.Rostropovičius yra sakęs: “Niekas neklestės, jeigu apie jį nekalbės, nesvarbu, ką kalbėtų, kad tik kalbėtų...”

Meilė muzikai turėtų lemti visų mūsų egzistavimą. Meilė muzikai ir meilė tiems, kurie tą muziką daro. Nesakau, kad ta meilė turėtų pasireikšti žmogaus (artisto) idealizavimu. Tu turi - privalai - matyti jo trūkumus ir netgi apie tai rašyti. Bet nuolatos tavo rašiniuose turi jaustis ir tai, kad jį gerbi, myli ir linki jam gero.

***

Su A.Žagaru susitikome jau gerai žinodami, ką ir kaip jis nuveikė LNO teatre. Tad rūpėjo, nugalint išorinį asmenybės žavesį, kuo geriau suprasti šį žmogų, įsiskverbti į jo minčių ir darbų esmę. Kokios idėjos skatina sėkmingai dirbantį verslininką, septynių restoranų savininką aukotis scenos iliuzijoms, pasakai, fantazijai?

Džiaugiuosi, kai Latvijos teatru domisi užsieniečiai. Ryšiai šiais laikais labai svarbūs.

Apmaudu, kad vis bendraujame su vadinamuoju tolimuoju užsieniu ir labai vangiai mezgami kontaktai su kaimynėmis Lietuva ir Estija. Nekalbu apie dainininkus - tai asmeniniai ryšiai, džiaugiuosi, kad jie puikūs ir vis atsiranda naujų. Pamilo jūsų dainininkus, šokėjus ir mūsų publika. Tuo ypač džiaugiuosi. Neįsivaizduoju mūsų teatro be Irenos Milkevičiūtės, Inesos Linaburgytės, Eugenijaus Vasilevskio, Vladimiro Prudnikovo, Eglės Špokaitės, jaunųjų Mindaugo Žemaičio, Edgaro Prudkausko, Giedriaus Žalio...

Džiaugiuosi, kad klostosi puikūs ryšiai su Gintautu Kėvišu, - atrodo, “Vilniaus festivalyje ‘2001” rodysime “Aidą”, skirtą tarptautiniams G.Verdi metams. Gaila, kad panašus bendravimas niekaip nesiklosto nei su Lietuvos, nei su Estijos opera. finansiniai Baltijos šalių sunkumai galėtų sutelkti mus visus bendrai veiklai. Tuo tarpu dabar tarpusavyje greičiau konkuruojame nei bendradarbiaujame. O juk logiška būtų ne tik dainininkais keistis, bet ir bendrus pastatymus rengti: dekoracijos, režisierius, dailininkas per visus tris teatrus galėtų važiuoti... Juk ką šiandien matome: pas jus “Nabukas” - pas mus “Nabukas”, pas jus “Aida” - pas mus “Aida”, dabar “Salomėja” pas mus jūsų dirigento, režisieriaus ir kostiumų dailininko su mūsų solistais ir scenografu įgyvendinta. Kodėl jūsų teatre jos neparodyti? Meninis rezultatas gali būti mažiausia kaina pasiektas, t.y. visi trys teatrai drauge ir pinigus sudėtume. Tuomet iš tiesų pačius geriausius pasaulio režisierius galėtume kviestis... Tikiuosi, ateityje tai pavyks.

Kaip Jums atrodo, kas operos teatrui turi vadovauti: kompozitorius, dirigentas, režisierius ar dainininkas?

XX a. pabaigoje, o tiksliau XXI a. pradžioje tai turi būti vadybininkas - lyderis, galintis vadovauti, turintis minčių ir nerimstantis. O kompozitorius jis ar dainininkas buvo iki tol - nesvarbu.

Ar gali būti operoje biznis?

To žodžio nevartojau. Ne biznis sakiau - o vadyba.

Meno įstaigoje biznio negali būti. Vokietijoje, Skandinavijos šalyse apie 90 proc. būtinų lėšų gaunama iš valstybės biudžeto, o ir lėšos ten kitos! Pavyzdžiui, Berlyno “Deutsche Opera” metinė dotacija apie 86 mln. markių. Biznis galimas nebent miuziklus stadionuose statant. Bet tik ne operos teatre.

Realiai mano reforma įvyko tik tuomet, kai susirinko puikių darbuotojų kolektyvas. Štai nuo tada ir išgyvena teatras renesansą. Teatrą ir operą suvokiu ne tik kaip šventovę, tai - darbas, gamykla. Vadinasi, turime kurti emocijų laboratoriją, kultūros produktą - kokybišką, kad žmonės norėtų jį vartoti. Iš pradžių svarbiausia man buvo pagerinti lankomumą. Siekėme, kad visuomenė jaustų būtinybę šį kultūros produktą vartoti. Svarbu žmonių neapgaudinėti - duoti kokybę. Džiaugiuosi, kad operos teatre žmonės jau priprato rasti gerą, menišką produktą. Nereikalingas pigus pastatymas kas antrą vakarą - geriau vieną kartą per metus nueiti į operos teatrą, bet išgyventi tokią šventę, kad ir vėl norėtum jame pabūti. Noriu, kad operos menas žmonėms taptų būtinybe, tarsi kokiu narkotiku.

Mes ir šiandien visą laiką svajojame ir tobuliname planus, kaip dar labiau sudominti žiūrovus, kaip dar labiau padidinti jų operos troškulį, kaip patraukti jaunimą. Štai įsigijome bėgančių raidžių įrenginį - patį moderniausią, kad nenorintiems teksto skaityti raidės neįkyrėtų (pats nepakenčiu nederančių prie scenovaizdžio raidžių), o naujokas operoje skaitys ir geriau pajaus žanro specifiką, tad nevengs teatro ir kitą sykį.

Šitaip dirbti verčia laikas - turime konkuruoti su masiniu popkultūros produktu.

O kas tai yra “geras kolektyvas”?

Būtina, kad kiekvienoje teatro darbo srityje, kiekviename departamente ar skyriuje dirbtų ne tik savo srities profesionalai, bet ir fanatikai, mylintys darbą, negalintys be jo gyventi. Šiandien drąsiai sakau: man pavyko tokį kolektyvą suburti ir aš juo didžiuojuosi. Žinoma, stengiuosi, kad žmonėms pas mane dirbti apsimokėtų.

Iš pradžių buvo labai sunku. Bet kantriai dirbdamas įgyvendinau tai, ko siekiau, - 15 metų pats dirbęs aktoriumi teatre ir kine, žinojau, ko noriu. Su meniniais darbuotojais bendrauti nebuvo sunku. Kiekviename teatre tai apie pusė darbuotojų (pas mus - apie 300 žmonių). Žinau, kad kartais reikia būti griežtam, o kartais - atlaidesniam: juk menininkai labai jautrūs, lengvai pažeidžiami. Tačiau scenoje dainuoti ir šokti turi geriausieji! Tuo tarpu atėjęs teatre radau labai daug “pusbrolių, pusseserių, mokinių, mokytojų” ir pan. Vyravo “giminystės” ir “draugystės” principai. Taigi pirmoji mano pareiga buvo atrinkti į sceną geriausius iš geriausių. Jeigu Dievas jiems “davė” - jie turi dainuoti. Ir man nesvarbu, ar tam žmogui dvidešimt septyneri, ar septyniasdešimt metų. Jeigu jis atitinka meninius kokybės kriterijus, eina į sceną.

Toks teatro sustygavimas labai daug kainavo: anoniminiai laiškai, straipsniai, skundai ir jų nagrinėjimas.

Žinoma, teatro tradicijas būtina saugoti ir leisti patyrusiems meistrams perteikti savo patirtį jaunimui. Mano tikslas - suteikti galimybę talentingam jaunimui. Tai - teatro ateitis.

Intensyviai ieškome rėmėjų. Džiaugiuosi, kad pavyko rasti remiančių mokymo programas, - apie 50 000 dolerių skiriama vien tobulinimuisi - solistų, dirigentų, vadybininkų. Jaunieji mūsų teatro solistai važiuoja į užsienį (į Daniją, Vieną, Maskvą, Lietuvą, Italiją) tobulintis. Statydami W.A.Mozarto “Don Žuaną”, kvietėmės pedagogę iš Vienos. Mat subūrėme į šį pastatymą daug jaunimo, tad paprasčiau buvo pedagogę pasikviesti. Rezultatai pranoko lūkesčius - net ir prestižinių užsienio leidinių kritikai gyrė kolektyvinį jaunimo muzikavimą, ypač ansamblinį dainavimą. Talentų ieškome ir užsienyje. Beje, šiais metais pradedame siųsti tobulintis ir administracijos darbuotojus - pasaulyje vyksta nemažai konferencijų, seminarų, tobulinimosi kursų ir teatro administravimo, vadybos klausimais.

Tačiau ar menininkas turi būti ir pats direktorius?

Turi būti menininkas. Būtinai turi... Negaliu direktoriaus pareigoms kelti reikalavimų pagal save - nesu muzikas. Todėl man iš pat pradžių buvo svarbu rezultatas. Būtų buvę nepakenčiamai baisu, jeigu po metų ar dvejų nebūčiau pamatęs rezultatų. O juk per ketverius mano buvimo teatre metus pasikeitė keturios vyriausybės, vadinasi, ir keturi kultūros ministrai... Šalyje nuolatos viskas keičiasi. Stabilus tik pinigų stygius. Todėl ir noriu, kad, kai turėsiu šį postą palikti, nebūtų gėda dėl čia praleistų metų. Noriu žinoti, kad kai ką padariau, - nors ir mažytį, vis dėlto puslapį į Latvijos operos istoriją įrašiau. Tai ne mano ambicijos - tai rezultatų, kurių negalėjau pasiekti be kolektyvo, paieškos.

Tai, kad nesu muzikas, kompensuoja profesionalūs muzikai - teatro meno vadovas Gintaras Rinkevičius, direktoriaus pavaduotojas meno reikalams Artūras Maskatas, žymus mūsų kompozitorius.

Ar daug žmonių atleidote pradėjęs dirbti?

Iš karto supratau, kad pirmiausia turiu pakeisti meninę vadovybę. Teatre tebedirba ankstesnis meno vadovas, profesionalus dirigentas Aleksandras Vilumanis. Tačiau geras dirigentas ir geras meno vadovas - anaiptol ne tas pat. Kodėl meno vadovo ieškojau toli ir pakviečiau “svetimtautį” G.Rinkevičių? Kaip dirigentas jis gana jaunas, tačiau jau turintis patirties, talentingas ir principingas. vienintelis principas jam buvo profesionalumas: gerai ar blogai groja orkestro muzikantas, gerai ar blogai dainuoja solistas. Rygoje Gintaras neturėjo “savų”...

Pakeičiau ir choro vadovą. Visi mano pavaduotojai - nauji teatre žmonės, išskyrus techninį direktorių ir buhalterį.

Dabar mums labai svarbu stiprinti teatro vadybą - vis labiau einame į pasaulinę rinką. Su Vakarais turime ne tik prekiauti, bet ir bendrauti, suprasti jų veiklos esmę, kultūrinę organizaciją. Šiandien jau būtina diegti naujausias komunikacijos priemones, turime pamiršti šūsnis popierių. Taip pat ir atlyginimų sistemą būtina tobulinti: už naujoves, už iniciatyvą žmonės turi gauti priedus. Turi būti teatre sveika konkurencija. Visa tai yra Vakaruose - tad kam išradinėti seniai išrasta.

Kas kam tarnauja Jūsų vadovaujamame teatre: menininkai scenoje - administracijai, kad ši turėtų darbo ir uždirbtų pinigų, ar vis dėlto atvirkščiai - administracijos darbo tikslas, kad scenoje vyktų meniniai reiškiniai?

Teatras - tarsi laikrodžio mechanizmas. Visos detalės kiekviena atskirai gali būti kokybiškos, tačiau po vieną jos nieko nereikš. Tik surinktas (ir dar tinkamai!) laikrodžio mechanizmas pradės veikti. Taip ir teatre - tik kartu dirbdami meninis ir aptarnaujantysis personalas gali sukurti kokybišką meninį produktą! O atsakomybė už tikslų šio mechanizmo darbą tenka direktoriui. Aš žinau teatro problemas, žinau, kad turiu jas spręsti, galbūt net rizikuoti. Žinau, kad atsakau už viską, kas vyksta teatre. Todėl privalau žinoti ir kokio teatro noriu, apie kokį svajoju... Kad vertėtų rizikuoti... Tai kur kas lengviau, kai pasitiki drauge dirbančiais žmonėmis.

Jūs - dramos teatro aktorius. Būtent ten - dramos teatre - gali rasti pačių tikriausių operos žanro priešų. O Jūs puoselėjate šį žanrą Latvijoje valstybės mastu! Nejaugi tai reiškia, kad nuoširdžiai tikite operos žanro, žanro, kuriam nuo pat jo gimimo pranašaujamas žlugimas, ateitimi?

Atsakysiu klausimu - negi jūs iš tiesų tikite, kad opera - mirštantis žanras? Aš taip nemanau. Operai priklauso ateitis! Pažiūrėkite, kas darosi: opera klesti! Vokietijoje 150 teatrų - ir visi pilni. Anglijoje publika taip pat mėgsta operą. Berlynas ar Viena turi net po kelis operos teatrus - ir jie pilni. Stokholme - taip pat... O vasaros festivaliai: tūkstančiai bilietų parduodama iš anksto, žmonės šimtus kilometrų važiuoja pamatyti operos! Netgi mūsų - Rygos operos - “Nabuko” arba “Turandot” Švedijoje iš Stokholmo keturias šešias valandas važiavo žiūrėti minios žmonių. O juk po spektaklio dar reikia grįžti... Aš matau tik ypatingą žanro suklestėjimą, ypač pastaraisiais dešimtmečiais!

Išraiškos požiūriu opera turi kur kas daugiau galimybių nei drama. Tai fenomenalus reginys. Trys didžiosios mūzos čia puikiai sutaria: tai, ką išgyveni parodoje ar klausydamasis muzikos, tai, kas tave jaudina dramos teatre, - operoje patiri viską iš karto.

Žinoma, šiais laikais labai svarbu žiūrovą sudominti. Garsiausiuose operos teatruose veikia moderniausios vadybos sistemos: ten moka sudominti, pritraukti publiką nuo pat vaikystės! Štai Amerika šiaip jau garsėja kaip masinės kultūros propagandos šalis, tačiau opera ten klesti. Ir, priešingai nei Europos šalyse, Amerikoje operos teatrus finansuoja privačios kompanijos. Gal todėl kaip tik Amerikoje itin išplėtota vadyba: šimtai žmonių mąsto, kaip vaikystėje užburti būsimąjį melomaną, operos mėgėją. O kiek puikių dainininkų išugdyta Amerikoje! Bairoite visi geriausi dainininkai - amerikiečiai. R.Wagnerio muzikos atlikėjai! Ir tai esant pasauliniam vagnerinių balsų trūkumui...

Technikos ir režisūros naujovės operos teatruose taip pat greičiau pritaikomos nei dramos. Vizualūs eksperimentai labai lengvai suderinami su klasikine, pažįstama muzika. Poveikio rezultatas - pritrenkiantis. Žinoma, svarbu, kad eksperimentai nebūtų tik formalūs, bet iš tiesų talentingų žmonių kūryba. Džiugina ir tai, kad vis daugiau jaunosios kartos dainininkų jau kitaip išmokyti, - judesio kultūra, vaidyba jų mene tiesiogiai sąveikauja su vokalo menu. Tai - ateities operos esmė: muzikos psichologiją perteikti sceniniu judesiu ir vaidyba. Pasaulyje jau nebesutiksi šešiasdešimtmečių primadonų, dainuojančių įsimylėjusias mergaites. Operoje reikia jau ne tik dainuoti, bet ir atrodyti, vaidinti...

Paradoksas, bet jaunystėje operų nežiūrėjau. Tai, kas buvo rodoma Rygoje, dvelkė naftalinu, tad kur kas labiau domino šiuolaikinis baletas: į Rygą tuo metu atvažiuodavo puikių pasaulio trupių. Atvykdavo ir garsių pianistų, orkestrų, dainininkų... Tik opera buvo juokingai statiška, dainuodavo pagyvenę dainininkai, kurių niekas nesiejo su kuriamu įvaizdžiu, be to, turintys dar ir nemažai balso problemų.

Opera “susirgau” devintojo dešimtmečio pradžioje, kai pradėjau važinėti po pasaulį, - visus už filmavimą gautus honorarus išleisdavau kelionėms. Į Berlyną važiuodavau kartą per mėnesį. Gyvendavau Rytų Berlyne, o į Vakarų Berlyną pėsčias eidavau klausytis operos. “Deutsche Opera” ir išgyvenau savo pirmąjį katarsį - emocinį operos žanro sukrėtimą.

Operos teatre ir šiandien man svarbiausia patirti sukrėtimą. Nemėgstu spėlioti simbolių reikšmių, tačiau noriu, kad mane apgautų, pakerėtų, sujaudintų. Pasakytas žodis negali suteikti tiek išgyvenimų, kiek išdainuotas. Nuo balso grožio kartais net skruzdelytės laksto. Einu teatro koridoriumi - smuikas griežia... O dramos teatre? “Tu mane myli - aš tave myliu”, - repetuoja du aktoriai. Argi galima lyginti? 15 metų ir aš taip dirbau. Muzika - iš tiesų vienas aukščiausių menų. Ir ypač opera.

Nors Jūsų teatro repertuare ir gastrolių afišose vyrauja operos klasika, maloniai nustebau dviejų mėnesių repertuaro suvestinėje aptikusi net keturias latviškas pavardes ir pamačiusi, kad spektakliai rodomi net po kelis kartus. Palyginti su Lietuvos nacionalinės operos repertuaru, tai tikras stebuklas! Nejaugi nesiskundžiate publikos stygiumi tais vakarais, kai rodote latvių kūrybą?

Privalome palaikyti nacionalinę muziką. Kas gi kitas tai darys, jeigu ne mes patys? Per pastaruosius penkerius metus pastatėme įvairios formos veikalų. Kadangi neturime operetės teatro, repertuare atsirado miuziklas. Beje, populiaresnis už klasikines operas. Zigmaro Liepinio “Paryžiaus katedra” į operos teatrą “atvedė” labai daug jaunimo. Spektaklis puikiai išreklamuotas - miuziklo fragmentai skamba visur: per radiją, televiziją, kiekvienas rygietis juos moka, dainuoja. Ką tik įvyko naujo Z.Liepinio veikalo “Rožė ir kraujas” premjera.

Puikus tikros latvių klasikinės operos pavyzdys - Romualdo Kalsono “Sūnus paklydėlis”. Deja, žiūrovai ją mažiau mėgsta. Tačiau mes vis vien įtraukėme ją į šių metų Rygos operos festivalį - tikimės su latvių operos klasika supažindinti užsienio žiūrovus.

Repertuare ir naujausias Juro Karlsono baletas. Statyti pakvietėme lietuviams gerai pažįstamą Krzysztofą Pastorą, vieną pagrindinių vaidmenų šoka Eglė Špokaitė. Pastatėme ir naujausią Artūro Maskato bei Ulos Vintero baletą vaikams.

Nacionalinė opera ar baletas gimsta ne taip dažnai, juo labiau - šedevrai. Todėl turime puoselėti nacionalinės operos ir baleto tradicijas netgi tuomet, kai teatrui tai nuostolinga.

Beje, rūpinamės ne tik nacionalinės operos propaganda. Mūsų teatro orkestre - 110 muzikantų. Taigi esame pajėgūs rengti ir simfoninės muzikos koncertus. Tai labai svarbu orkestro kokybei palaikyti. Galime pasigirti, kad publikos surenkame gerokai daugiau, nei jos ateina į Latvijos filharmonijos rengiamus simfoninės muzikos koncertus. Koncertų programose būtini ir latvių kompozitorių kūriniai, netgi autoriniai vakarai. Štai rudenį įvyks šiuolaikinės simfoninės latvių muzikos koncertas, kurį rengiame su smuikininku Gidonu Kremeriu. Programoje tarp jaunų kompozitorių jau ir pasauliui žinomi vardai - Peteris Vaskas ir Artūras Maskatas. Dar šiais metais tikimės sulaukti ir Vasilijaus Sinaiskio, kadaise vadovavusio Latvijos nacionaliniam orkestrui, - jis taip pat diriguos simfoninę programą.

Matyt, kad, esant dabartinei informacijos gausai, būtina ieškoti (ir rasti!) naujų būdų patraukti, sudominti, pagaliau net ugdyti klausytoją.

Jau ne sykį minėjote, kad publikos stygiaus nejaučiate. Tai gal žinote kokias nors ypatingas paslaptis žiūrovams sudominti?

Pati geriausia, patikimiausia reklamos forma - iš lūpų į lūpas, kitaip dar gandu vadinama. Spektaklio likimas labai daug priklauso nuo premjeros sėkmės. O premjerinio spektaklio bilietus parduodame gana lengvai. Vėliau telieka informuoti, kad vieną ar kitą spektaklį rodome, - ir publika, apie jį jau girdėjusi iš gandų, ateina.

Tai geriausia, bet ne vienintelė forma informacijai skleisti. Be to, nežinau, ar be kitų sklaidos formų ji veiktų. Todėl reklaminei propagandai skiriame ypatingą dėmesį. Operos teatras visomis formomis turi mirgėti visose informacijos priemonėse. Nemažą poveikį turi ir mūsų leidžiamos dviejų mėnesių repertuaro suvestinės - žmonės jas laiko ant darbo stalo, kad, turėdami laisvą vakarą, žinotų, kas rodoma teatre. Reklaminius leidinius rengiame labai atsakingai. Tariamės, netgi ginčijamės, kaip geriau sutvarkyti stilių, dizainą, iliustracijas, - juk būtina žmogų sudominti.

Ir pati žaviuosi, ir garsiuose pasaulio leidiniuose radau kritikų pastebėjimų apie puikias Jūsų teatro leidžiamas spektaklių programas. Jos ne tik informatyvios, bet tiek teksto, tiek apipavidalinimo požiūriu tiesiog prilygsta meno kūriniams.

Esu įsitikinęs, kad spektaklio programoje turi sietis menas ir informacija. Labai svarbu, kad teksto stilius būtų patrauklus, todėl pateikiame veikalo sukūrimo įdomybių, supažindiname su įvairiais pastatymais Latvijos scenoje ir geriausiuose pasaulio teatruose, ieškome įdomių sąsajų su literatūra ir daile - kodėl gi programoje neatspindėti menų sintezės, jeigu jie sutaria operoje?

Labai gerai menu savo vaikystę. Tėvai dažnai eidavo į teatrą, o mane palikdavo namie. Nekantriai jų laukdavau, nes jie parsinešdavo programėlę. Žodis žodin viską perskaitydavau... Tad ir noriu, kad iš teatro grįžęs žmogus atsainiai nenumestų programos, bet pasidėtų ją į lentyną - žiūrėk, ir visą kolekciją surinks. O teatre nebuvęs vaikas tai atras ir... susidomėjęs ateis į teatrą. Mes einame elementariu propagandos keliu - geriausiuose Europos teatruose būtent taip dirbama jau daug dešimtmečių.

Jeigu esi solidi kompanija, gamini gerą produktą, turi jį pateikti ir tinkamai supakuotą. Reklaminiai ir informaciniai leidiniai - tai jau teatro garbė, orumas. Nebegalime grįžti į nespalvotų programėlių su prastomis nuotraukomis laikus. Jeigu sieki tapti geriausias - turi visą teatro mechanizmą sustyguoti pagal geriausią lygį, aukščiausius reikalavimus.

Ką reiškia “nėra pinigų”? Kodėl kitkam yra pinigų? Nelygu, kas jums svarbiau, - ar šimtas kabinetų ir tuose kabinetuose sėdintys šimtas nelabai kvalifikuotų žmonių, ar geras produktas ir jo kokybę atitinkanti reklama. Gyvenimas keičiasi. Vartotojui rūpi ne tik materialios, bet ir dvasinės vertybės. Turime jas supakuoti, pateikti, informuoti apie jas, užkariauti vartotojo dėmesį ir parduoti. Nesvarbu, ar tai knyga, ar koncertas, ar opera. Ir nėra čia ko ginčytis ar abejoti - pasaulis šitai jau įrodė.

Degtukams mes tikrai netaupome...

Teatro įvaizdį formuoja ir kiti mūsų leidiniai: jau išleidome dvi operas, įrašytas į kompaktines plokšteles (“Eugenijų Oneginą” ir “Nabuką”), reklaminį geriausių solistų CD. Tai taip pat būtina teatro įvaizdžio dalis. Visiems pasaulio teatrams trūksta pinigų, bet visi skaičiuoja juos ir balansuoja tarp pajamų ir išlaidų. O taupyti pakenkiant bendram įvaizdžiui - nemokšiškumas, tiesiog analfabetizmas.

Yra informatyvi reklama (radijas, televizija, laikraščiai, žurnalai turi informuoti, kad parengėme reginį, - ateikite žiūrėti) ir turi būti tavojo produkto pakuotė - programos, diskai, bilietai ir panašūs įvaizdį formuojantys suvenyrai.

Beje, jūsų žurnalo idėjos išties užkrečiančios. Ir mes panašų žurnalą tikrai leisime. Kol kas turime operos laikraštį. Žinoma, tai ne reklamos, o kultūros politikos leidinys. Apie muziką rašo visi Latvijos leidiniai. Bet muzikinis žurnalas - kas kita: yra muzikinis šalies gyvenimas, turi būti ir jį reprezentuojantis, nušviečiantis žurnalas. Maža ar didelė šalis - nesvarbu...

O kiek pastatymų direktorius Žagaras, kai atėjo į teatrą, iš karto išbraukė iš repertuaro kaip netinkamų, neatliepiančių Jo skonio?

Kadangi teatre apskritai buvo labai mažai naujų pastatymų (vis dėlto remontas truko penkerius metus), senuosius spektaklius atnaujindavome - keitėme sudėtį, kvietėmės puikių atlikėjų. Labai greitai ėmėme rengti ir naujus spektaklius: “Nabukas”, “Aida”, “Alčina”... Pastaraisiais metais labai daug statome premjerinių spektaklių. Netgi, sakyčiau, chuliganiškai daug. Su finansų ministerija dėl to smarkiai kovėmės - per metus šeši nauji spektakliai! Du baletai ir keturios operos arba trys baletai ir trys operos. Normaliai spektaklį parengti pakanka šešių savaičių.

Ar daug teatre intrigų? Juk sakoma, kad teatras be intrigų - ne teatras...

(A.Žagaras juokiasi.) Iš tiesų - intrigėlės teatrą puošia. Tai - gyvenimas. Man šiandienos intrigos dirbti netrukdo. Tai svarbiausia - jos sumenkėjo. Nebeliko piktybiškų akcijų, planuotų išpuolių, kurių - kaip minėjau - netrūko veiklos pradžioje.

Bet šiandien matau ir gerąją anų šmeižtų pusę - tuo metu visi tie laiškai kurstė kalbas apie teatrą, vadinasi, jį reklamavo.

Visą šį laiką, kai dirbate LNO teatro direktoriumi, net ir užsienyje (turiu mintyse Lietuvą) sklinda gandai apie Jūsų nesėkmes: uždarys bankrutuojantį teatrą... Kokiu reikia būti avantiūristu (o gal idealistu?), kaip reikia tikėti galutine idėja, kad visa tai nuosekliai dirbdamas ištvertum ir įrodytum, jog esi teisus?

Turi būti ir avantiūristas, ir idealistas. Aš negaliu mokyti, bet esu toks - Dievas ir tėvai man tokį charakterį davė. Jeigu jau ką nors sumaniau, likimas mestelėjo, kaip kad į teatro vadovo kėdę, tai turiu pasiekti savo tikslą, kad ir kas nutiktų. Buvo tokių dienų, kai tikrai norėjosi pasakyti: aš turiu gyvenime ką veikti. Bet negalima palikti laivą kelyje - jis gali užplaukti ant seklumos. Ant akmenų. Supratau, kad atsakau už žmones, kuriuos įtraukiau į operą. Tokių minčių kildavo ne todėl, kad jėgų trūktų (jų visuomet gali savyje atrasti). Tiesiog kartais atrodė, jog kova beprasmė. Manau, kad mes savo padarėme ir pergalę pasiekėme.

Pernai gruodžio mėnesį vyriausybė nurašė mūsų skolas ir paskyrė geresnį finansavimą. Tai sudarė sąlygas toliau plėtoti mūsų kūrybinius planus.

Jūs - buvęs artistas, sėkmingai dirbate kaip verslininkas ir dar esate teatro direktorius. Tai tarsi trys gyvenimo vaidmenys. Kuo laikote savo kaip teatro direktoriaus poziciją: vaidmeniu, kurį reikia suvaidinti su visa talento jėga, ar misija, kuriai būtina skirti didžią gyvenimo dalį?

Tai labiau misija. Nes supratau, kad neverta būti operos direktoriumi, jeigu negali nieko pakeisti. Pradžioje man padėjo baimė pasirodyti nevykėliu, vidutinišku direktoriumi. Nuoširdžiai sakau. Tai, kad mane čia pakvietė, buvo likimo iššūkis. Ir nenorėjau, kad žmonės sakytų: dar vienas atėjo, pasisklaidė ir nieko nepadaręs išėjo. Supratau, kad turiu maksimaliai dirbti. Nesvarbu - metus, dvejus ar trejus. Bet kad nebūtų gėda pasižiūrėti į tą laikotarpį, kai šiam teatrui vadovavau. Taip, iš esmės tai misija.

Sakėte - likimo iššūkis. Bet juk esate žmogus, kuris gali mesti iššūkį ir pats sau.

Taip, žinoma. Visiškai pakeisti profesiją, išeiti iš teatro, kino, kur išdirbta penkiolika metų, - tai iššūkis pačiam sau. Įlindau į restoranų verslą - turiu būti geriausias, kad vertėtų tuo užsiimti. Patekau į operą - įsivaizduokite, visi laikraščiai “užmėtė” mane straipsniais: operos direktorius - aktorius. Per metus buvau trečias direktorius! Ne! Arba vykdysiu reformą, žūtbūt įgyvendinsiu, ką sumanęs, kad visi kalbėtų apie operos žanro atgimimą, arba man čia ne vieta - apsisuku ir išeinu.

Pradžioje darbo sutartį pasirašiau tik trims mėnesiams, kad suprasčiau, ar galima čia ką nors padaryti. Jų man pakako, kad rimtai “susirgčiau” teatru, - pajutau operos magiją. Žinoma, suvokiau, kad reforma bus skausminga, kad pažeis likimus. Bet supratau ir tai, kad be jos savęs teatre aš nematau.

Mane žavi “dideli žaidimai”... Matyt, vis dėlto esu lyderis. Ne dėl to, kad girčiausi. Negaliu būti vadovaujamas. Mėgstu, kad viskas būtų pagal mane. Gal todėl gana lengvai ir palikau savo tikrąją profesiją. Ten visą laiką priklausei nuo likimo: koks bus pastatymas, kas režisuos, kur tave kvies - į teatrą ar kiną. Gerai, jeigu pasisekdavo dirbti su talentingais žmonėmis, betgi kur kas dažniau - su kompleksuotomis vidutinybėmis...

Tai ką turėjau daryti? Laukti perspektyvos? Na, gerai, gaunu pinigų, važiuoju į Ameriką. O koks tikslas? Pakeisti “Žigulių” šeštuką į septintuką? Man tai neįdomu... Paklusti alkoholikui režisieriui arba ir pačiam tokiu tapti? Aštuntajame dešimtmetyje Latvijos teatras buvo labai stiprus - visi norėjo būti aktoriais, daug talentingų režisierių atvažiuodavo. Turėjome apie ką kalbėti, dėl ko jaudintis!.. O iškovoję nepriklausomybę pradėjome degraduoti - neliko idealų... Pajutau, kad man nebeįdomu. Nebenorėjau paklusti režisieriams ir nutariau geriau jau pats vadovauti - savo firmai. Nepatiks, maniau, grįšiu į teatrą. Bet pamėginti verta.

Tapęs direktoriumi, verslo nemetėte?

Verslas man suteikia šią prabangą - dirbti teatro direktoriumi ir mėgautis menais.

Tai teatro direktorius Žagaras kreipiasi į restoranų savininką Žagarą papietauti ar pavakarieniauti restorane?

Dar daugiau - prašo teatrui paramos! Juk kai atvyksta svečių, veduosi juos į savo restoranus, o sąskaitų lėšų neturinčiam teatrui pateikti negaliu - sąžinė neleidžia... Taigi svečius priimti būtina, o kaip tai daryčiau neturėdamas restoranų? Svečias nė nežino, kad tas restoranas mano.

Džiaugiuosi, kad per tokią politinę ir finansų suirutę, kokią išgyvenome praėjusį dešimtmetį, apskritai pavyko išlaikyti verslą ir nebankrutuoti. Krizė palietė visas sritis. O restorane šeimininkas turi būti nuolatos, lankytojai turi jausti jo buvimą. Dabar jau nebegaliu. Juk pirmus dvejus metus teatre tiesiog gyvenau - po 14-16 valandų praleisdavau. Tad tiesiog pritrūkstu laiko. Svajonės, nauji sumanymai, būsimi darbai mane tiesiog persekioja, ir kas vakarą užmiegu suskaičiavęs šūsnį neatliktų darbų. Planuoju visuomet kiek daugiau, nei realiai pajėgiu įgyvendinti. Žinoma, realybę reikia jausti. Reikia balansuoti savo jėgas.

Dabar jau revoliucija teatre įvykdyta, opera išgyvena atgimimą, daug kas, apie ką svajojau, pasiekta - telieka dirbti.

Kolektyvas Jūsų stiprus. Tačiau jeigu vertinate talentą, tai talentingi Jūsų kolektyvo žmonės taip pat gali būti linkę vadovauti arba būti stipraus, sudėtingo charakterio... Kaip pavyksta sutarti?

Vadovas turi rasti kompromisų, kurie, jo nežemindami, padėtų surasti ryšį. Kuo žmogus talentingesnis, tuo sunkiau su juo dirbti. O į silpnybes turiu atsižvelgti, ir tuomet svarbiausia - ar jas galima pakęsti, ar ne. Tačiau disciplina, darbo tvarka, teatro įstatymų paisymas būtinas kiekvienam.

Teatre gyvos R.Wagnerio tradicijos - jo čia būta, diriguota. Ar netrūksta repertuare R.Wagnerio operų?

R.Wagnerį galima statyti tik tada, kai turi visas pajėgas - solistų, orkestrą, puikių režisierių... Taigi - labai turtingas teatras. Tokių pasaulyje nedaug. Tačiau kiti pasaulio teatrai gali kviestis solistų iš svetur - o vagneriniai balsai brangiausiai mokami. Mes sau to dar negalime leisti.

Bet štai 2002 m. būtinai statysime, tik kol kas dar nežinau - “Tanhoizeris” tai bus ar “Lohengrinas”.

Iš pradžių kilo beprotiškas sumanymas: 1996 m. svajojau po vieną “Nybelungo žiedo” operą pastatyti, taip 2001 m. būtume turėję visą tetralogiją. Kitais metais minėsime 800-ąsias Rygos miesto įkūrimo metines, be to, Ryga skelbiama Europos kultūros sostine. Tad tokiais pastatymais tikrai primintume, kad Ryga - R.Wagnerio miestas. Pradėjau skaičiuoti, kiek toks sumanymas kainuotų, - ir atsisakiau minties.

Suprantu, kai Jūs, Latvijos nacionalinės operos direktorius, rūpinatės, kad jaunieji Latvijos dainininkai tęstų studijas, tobulintųsi, stažuotų pas žymius pasaulio pedagogus. Bet kam globojate jaunuosius Lietuvos dainininkus, kurių pas mus niekas net nepastebi, kviesdamas juos dainuoti Latvijoje?

Kasmet pas mus vyksta Tarptautinis J.Vytuolio konkursas ir pagerbiami jo laureatai. Savaip laimi ir teatras. Štai šių metų laureatas Edgaras Prudkauskas - lyrinis tenoras. Tokių balsų trūksta. O mūsų publika išlepusi - neis trečią kartą “klausytis Traviatos” su tais pačiais dainininkais. Tai mes ir rūpinamės, kad publikai būtų įvykis, o sykiu - tinkamai pagerbtas konkurso laureatas. Ir konkursui prestižas, ir teatrui, ir jaunajam atlikėjui.

Man reikia naujų vardų. Juk nuostabu nežinomą jaunuolį padaryti publikos numylėtiniu, žvaigžde.

Kai kviečiamės dainininkus iš užsienio, šitai nereiškia, jog neturime savų puikių dainininkų. Bet gerą balsą reikia puoselėti, tausoti. Negali kasdien dainuoti vis tie patys. O ir publikai reikia spektaklio intrigos - įvykio. Turime vilioti į teatrą - debiutais taip pat.

Nemanau, kad šiandien dainininkas gali dainuoti tik viename teatre (taigi tik jam vienam ir priklausyti). Dainininkas turi būti laisvas, o kuo daugiau laisvės jam suteiksi, tuo geriau jis dainuos. Dainuodamas svetur, ilgėsis namų ir dainuos čia geriau nei kur kitur. Jaunimas, kurio stažuotėmis rūpinamės, visuomet norės dainuoti Rygoje, Latvijos nacionalinėje operoje.

Kiek Jums, teatro direktoriui, svarbi publikos nuomonė? Ar repertuarą formuojate pagal veikalų populiarumą?

Repertuarą reikia formuoti taip, kad būtų ugdoma ir publika, ir kolektyvas. Todėl negaliu statyti vien tik tokių populiarių operų kaip “Aida”. Kolektyvui ugdyti būtini ir tokie sudėtingi veikalai kaip “Salomėja” (labai sunkiai publiką pritraukiantis spektaklis), G.F.Händelio “Alčina”, Ch.W.Glucko “Orfėjas ir Euridikė”, nesenstantis W.A.Mozartas... Taigi mūsų repertuaras labai įvairus. O pilna publikos salė - mūsų vadybininkų rūpestis. Net ir sunkiai lankomų spektaklių bilietai išperkami. Ir tuo aš didžiuojuosi. Žiūrovą būtina auklėti. Mums labai svarbu, kad nebūtų tuščių kėdžių, bet repertuarą publikai diktuojame mes, o ne ji mums.

Ar ekstravagantiški šou, jaunimo estrada randa prieglobstį Operos teatre?

Nebent aukštoji mada, nes ją demonstruoti - taip pat menas. Kai kada išnuomojame salę dramos spektakliams - prestižinių teatrų gastrolių metu.

O konferencijoms - partinėms ar žemės ūkio darbuotojų?

Ne, tam yra daugiau salių - kur kas tinkamesnių pokalbiams. Iš šioje scenoje esančiųjų paprastai reikalaujama padainuoti ar pašokti (mažų mažiausiai)...

Kokie artimiausi iššūkiai sau? O gal ir visuomenei?

Mano troškimai, kūrybos planai visada pranoko galimybes. Vienu metu mums tai nešė sėkmę. Dabar, kai atkrito deficito problema ir kai gavome stabilų biudžetą, turime labai atidžiai žiūrėti, ar galime per metus pastatyti 5-6 premjeras. Aš negaliu peržengti galimybių ribos.

Buvau susitikęs su garsiuoju režisieriumi Robertu Wilsonu. Tačiau tokie garsūs vardai planuoja savo veiklą penkerius šešerius metams į priekį. Taigi manau, kad 2003-2004 m. galėsime dirbti su šiuo režisieriumi.

Bet greta R.Wilsono yra ir daugiau įdomių projektų, ryšių siekiant sujungti savo galimybes su kitų Vakarų kompanijų patirtimi ir statyti gerus spektaklius.

Kas svarbiausia gyvenime? Jo prasmė?

Geras klausimas. Bet atsakyti į jį sunku. Kai buvau mažas, keista, niekad nenorėjau būti didvyris, teigiamas herojus. Mane visuomet traukė vyksmas. Kelionės, domėjimasis - juk bėgdavau iš užsiėmimų ir niekam nežinant nuvažiuodavau į kokią parodą Maskvoje ar Taline. Chuliganas buvau - ir tiek. Nesuprantu, kaip neišmetė manęs iš teatrinio meno akademijos, - matyt, dėl ilgų kojų laikė. Meno pasaulis man buvo įdomus procesas, savitas mikropasaulis, kurį patiko stebėti, kad nematyčiau gyvenimo realybės.

Šiandien vėl svajoju - norėčiau pats būti režisierius.Bet tai bus ne dramos teatre, o operoje. Pastatysiu teatrą ant kojų ir išvažiuosiu geram pusmečiui į Rusiją, o paskui - gal pas patį R.Wilsoną režisūros mokytis...

Svajonės anksčiau ar vėliau išsipildo. Svarbu svajoti.

Nesu idealus ir žinau, kad klystu. Bet myliu tai, ką dirbu. Ir viską darau labai greitai - gyvenimas per trumpas, kad gyvenčiau lėtai...

Žinau, kad galiu žmones įtikinti. Nenoriu girtis, bet jeigu susitelkiu, galiu priversti pingviną nusipirkti šaldytuvą. Nors pingvinui šaldytuvo nereikia. Bet būtina sąžininga, švari motyvacija. Žinoma, aktorius treniruoja savo energetiką, kaip paveikti žmogų. Ir tai galima įvairiai panaudoti.

Gyvenime didžiausias dalykas - išlikti sąžiningam, moraliam. Nesvarbu, ar tai tikėjimas, ar kokie nors principai. Jie būtini - principai, kurių neperžengi. Ir neprivalai kam nors visko aiškinti. Pats turi žinoti - meluoji ar ne. Mano didžiausias turtas - ne septyni restoranai, o draugai, žmonės, kurie mane supa. Aš - likimo numylėtinis. Man pavyko sutikti žmones, iš kurių gaunu atliepimą, pagalbą, energijos. Tai - turtas.

Komentarai