Antano Radvilos FAUSTAS prabilo lietuviškai

Publikuota: 2022-02-05 Autorius: Mb.info
Antano Radvilos FAUSTAS prabilo lietuviškai

Vilniuje gimusio kunigaikščio Antano Radvilos ir garsiojo Johanno Wolfgango Goetheˊs „Faustas“, dar 1998 metais pastatytas Baltarusijos nacionaliniame operos ir baleto teatre, o 2016 dar kartą atnaujintas Lenkijoje (čia opera ne kartą statyta), niekaip neranda kelio į Lietuvą. Nuo 2016 metų kiekvienais metais po kelis kartus per metus teikiamas projektas Lietuvos kultūros tarybai niekaip nesulaukia finansavimo. Tačiau per tą laiką aplink gražią kompozitorės Audronės Žigaitytės iniciatyvą jau buriasi entuziastų būrys.

Tad ir vėl gyvename lūkesčiais išgirsti užmiršto vilniečio unikalią operą. Juo labiau, kad A. Radvilos „Faustas“ vienintelis, kurtas su pačiu J. W. Goethe.

Pirmą suskambėjusį lietuviškai operos fragmentą įrašė Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro orkestras ir choras lietuviško teksto autorės Ievos Rasimaitės ir operos partitūrą skaitmenizavusios Mildos Zapolskaitės-Švelnienės dėka. Dirigentas Ričardas Šumila, choro vadovas Česlovas Radžiūnas. 

***

Radvilos globojo menus, o kai kurie jų ne tik patys puikiai grojo vienu ar kitu instrumentu, bet ir komponavo. Tarp jų minėtini Motiejus Radvila, sukūręs instrumentinių ir vokalinių kūrinių, Uršulė Radvilienė, parašiusi pjesių rūmų teatrui. Tačiau kaip kompozitorius Radvilų giminėje aukščiausiai iškilo Antanas Radvila.

Antanas Radvila gimė 1775 m. liepos 13 dieną Vilniaus vaivados Mykolo Jeronimo Radvilos (Michał Hieronim Radziwiłł) šeimoje. Apie 1792 metus pradėjo studijuoti Getingeno universitete. Prūsijos karaliaus kvietimu 1794 m. atvyko į Berlyną, 1796 m. vedė Prūsijos kunigaikštytę Fryderikę Dorotę Luizę Hohenzollern, kunigaikščio Augusto Frydricho, karaliaus Frydricho Didžiojo brolio, dukterį, ir tapo Prūsijos karaliaus dvaro nariu.

Radvila ypač išgarsėjo savo rūmuose įkūręs saloną, kuriame būrėsi filosofai, muzikantai, dailininkai, kompozitoriai, gastroliuojantys menininkai, politikai, tarp jų Wilhelmas von Humboldtas, Frédéricas Chopinas, Feliksas Mendelssohnas-Bartholdy, Karlas Friedrichas Schinkelis, Christianas Danielis Rauchas, Gaspare Spontini ir daugelis kitų. Berlyne tuo metu skleidėsi ankstyvasis vokiškasis romantizmas. Platūs ryšiai su daugelio kraštų politikais ir menininkais lėmė kunigaikščio intelektinės ir kūrybinės veiklos kryptį, brandino menininko ir kompozitoriaus talentą.

Radvila, iš prigimties apdovanotas neeiliniais gabumais, griežė violončele, skambino arfa, grojo gitara. Buvo puikus tenoras. Pas žinomą prancūzų kilmės tapytoją ir grafiką Jeaną-Pierreˊą Norbliną de la Gourdaineˊą mokėsi dailės, išliko kunigaikščio tapytų portretų. Pas ką jis mokėsi muzikos, nėra žinoma. Tikėtina, kad griežimo violončele ir dainavimo pagrindus gavo tėvų namuose – didikų šeimose tarnaudavo iš užsienio pakviesti mokytojai, kurie vaikus mokydavo kalbų, muzikos ir daugelio kitų dalykų.

Radvilos rūmuose vykdavę rytiniai koncertai buvo daugelyje kraštų paplitusi tradicija. Kiekvieną savaitę Radvila rengdavo vakarus, kuriuose dažnai muzikuodavo pats ir šeimos nariai. Dalyvaudavo teatro pastatymuose, dainuodavo mėgėjiškuose renginiuose ir koncertuose. 

Radvilai, kaip violončelės virtuozui, kūrinių yra paskyrusi Maria Szymanowska. Vienas jų – „Serenda“ violončelei ir fortepijonui, apie 1820 m. išleistas Leipcige. Po susitikimų su Radvila Ludwigas van Beethovenas jam dedikavo Uvertiūrą C-dur, op. 115, Felixas Mendelssohnas-Bartholdy – Fortepijoninį kvartetą e-moll, op. 1.

Radvilos kūrybos palikimas nėra gausus, tačiau to meto muzikinio gyvenimo kontekste buvo pastebimas, jo kūryba domėtasi tėvynėje.

Radvila, išugdytas vokiškos kultūros aplinkoje, neabejotinai gerai žinojo populiarią legendą apie Faustą, tikriausiai buvo skaitęs ne vieną jos variantą. Siekdamas Goetheˊs „Faustą“ papasakoti muzikine kalba, jis gvildeno filosofinius, teologinius, mitologinius dramos sluoksnius.

Goetheˊs „Faustas“ nuo pat pradžių sulaukė didžiulio visuomenės dėmesio, tapo kūrybinio įkvėpimo šaltiniu daugeliui įvairių sričių menininkų. Poetas labai norėjo, jog drama suskambėtų muzikoje, tad tekstą sąmoningai kūrė paisydamas muzikinės kalbos ypatumų, juolab kad gerai išmanė teksto ir muzikos sąsajas – buvo sukūręs daug operų libretų. Faustą Goethe rašė ne vien kaip literatūrinį, bet ir kaip muzikinį kūrinį, apgalvodamas, kurios scenos galėtų būti dainuojamos.

Apie įvairių kūrėjų pastangas sukurti muziką Goetheˊs „Faustui“ rašė Richardas D. Greenas knygoje „Muzika Goetheˊs „Faustui“: pirmieji kūriniai“ (Green 1978).

Poetas atidžiai stebėjo muzikų darbus, svarstydamas, kuris galėtų imtis perteikti jo dramą muzikoje. Goethe rašė: „Neprarandu vilties kada nors sulaukti muzikos „Faustui“. Visiškai neįmanoma, kad tai, kas jame yra atstumiančio, keliančio baimę, tai, ką vietomis toji muzika turėtų atskleisti, mūsų epochoje yra svetima. Muzika turėtų būti panaši į Mozarto „Don Žuaną“ ir Mozartas turėtų sukomponuoti muziką „Faustui“. Meyerberis taip pat šiam darbui būtų tinkamas, bet to greičiausiai nedarys“ (Golianek 1990: 42).

Goethe kone 20 metų domėjosi Mozarto kūryba, klausėsi jaunojo vunderkindo koncertų. Pradėjęs galvoti apie „Fausto“ muzikinį variantą, jis jau turėjo viziją, kaip galėtų skambėti jo naujasis kūrinys; mintys vėl krypo į Vieną - jo "Fauste" turėjo vyrauti Mozarto muzikos stilius.

Radvila gana drąsiai ėmėsi darbo prie „Fausto". Kodėl? Tai visiškai ne tas pats, kaip kurti dainas, ką kunigaikštis darė iki tol. „Faustas“ – sudėtingas, kupinas filosofinės poezijos ir meilės lyrikos kūrinys. Tai nebuvo įprasta drama, pats Goethe jį pavadino tragedija. Ištęsti monologai ir dialogai išsiskyrė statiškumu, stokojo įtampos ir ryškios intrigos, išorinio veiksmo. Viskas buvo sutelkta į vidinius išgyvenimus, į žmogaus sielos tragediją.

1810 m. Berlyno Singakademie buvo pristatyti pirmieji Radvilos sukurti fragmentai. Akademijos vadovas Zelteris tais pat metais rašė Goetheˊi: „Muzikos mylėtojas, aristokratas, daug dirba prie tragedijos, ir nors yra svetimšalis, jam pavyko pajusti teksto esmę ir tam tekstui sukurti muziką“ (Jachimecki, Poźniak 1957: 44). Iš Zelterio laiško galima suprasti, kad Radvilai „Fausto“ tema buvo labai artima ir kad jis tarsi neprašomas pradėjo kurti muziką.

Kompozitorius su Goethe susitiko 1814 m. ir supažindino jį su kuriamos muzikos fragmentais. Atrodo, kad Goetheˊi muzika patiko. Jis net atsižvelgė į Radvilos pasiūlymą pakoreguoti poetinį tekstą ir praplėtė itin svarbią, didelį emocinį krūvį turinčią ir filosofinės minties kupiną sceną – Mefistofelio reikalavimą Faustui krauju pasirašyti amžiną jaunystę garantuojančią sutartį: „Pasirašysi lašu kraujo“ (Du unterzeichnest dich mit einem Tröpfchen Blut). Drauge buvo pakeistas „Fausto“ atsakymas, pertvarkyta ketvirtoji scena Fausto darbo kambaryje (Studirzimmer). Radvila paprašė Geotheˊs pakeisti tekstą ir toje scenoje, kur Margarita susitinka Mefistofelį. Poetas rašė: „Princo Radvilos vizitas sujaudino. <...> Jo išradinga kompozicija „Faustui“ davė tolimą viltį matyti šį veikalą scenoje.“

Prabėgus dešimčiai dienų po Radvilos vizito, Goethe atsiuntė jam laišką, kuriame prisipažino jaučiantis, kad scena sode (Garthenhudschen) pernelyg trumpa, todėl siunčia papildytą ir pataisytą versiją (Green 1978: 54).

Radvilos kūriniui skirti teksto pakeitimai niekada nebuvo įtraukti į spausdintus Goetheˊs tragedijos variantus.

1829 m. Goethe pradėjo kurti antrąją „Fausto“ dalį. Tai buvo vieša paslaptis, kurią turėjo žinoti ir Radvila. Ar jis tada mąstė apie savojo „Fausto“ tęsinį? Tikriausiai taip, nes pats kūrybinis procesas buvo įdomus, sulaukęs aplinkinių dėmesio ir pritarimo, tad sustoti pusiaukelėje turbūt neketino.

Pirmosios Radvilos kūrinio dalys buvo atliktos 1810 m. Berlyne. Prabėgus beveik dešimčiai metų, 1819-aisiais, Radvilos rūmuose buvo parodyta kur kas daugiau kūrinio scenų: didžioji dalis pirmojo veiksmo ir kai kurie antrojo veiksmo numeriai. Tai buvo įsimintinas įvykis Berlyno kultūriniame gyvenime. Kamerinėje veikalo premjeroje dalyvavo poeto sūnus Augustas Goethe, Prūsijos karalius Frydrichas Wilhelmas III ir daugelis kitų garbių svečių. Neabejotinai po premjeros buvo išsakomi pasiūlymai, pastabos ir liaupsės kūrėjui. Nebaigtas kūrinys sulaukė išskirtinio dėmesio, tad po metų jis buvo pakartotas ir atliktas dar įspūdingiau.

1820 m. „Faustas“ skambėjo netoli Berlyno esančioje puošnioje karališkojoje Monbijau pilyje. Dainavo ir profesionalūs dainininkai, ir mėgėjai, dalyvavo garsus Berlyno Singakademie choras ir orkestras. Tai liudija, kad kūrinio orkestruotę Radvilos pagalbininkai darė lygiagrečiai su kompozitoriaus darbu. Mefisto partiją atliko koncerto organizatorius kunigaikštis Karolis.

Radvilai kurti „Faustą“ buvo sunku, tačiau kunigaikščio titulas ir nemenkos finansinės galimybės leido prašyti kitų kompozitorių pagalbos.

Plačiau:
https://www.muzikusajunga.lt/naujiena/uzmirsti-vilnieciai-antanas-radvila-ir-jo-faustas-su-audio-galerija

Susiję audio galerijos

Antanas Radvila DVASIŲ CHORAS

Komentarai