Ar kenkia lietus Mozarto Don Žuanui?

Publikuota: 2014-08-22 Autorius: Kultūros ekspertai
Ar kenkia lietus Mozarto Don Žuanui?

Opera gali būti visokia. Regis tokiu požiūriu į operos žanrą bent jau pirmuoju pastatymu mėgino įtikinti dar viena nepriklausoma (klajoklių?) grupė, įsteigta „Artis opera“ pavadinimu režisierės Jūratės Vansk ir jos sutuoktinio fleitininko Vytauto Sriubikio iniciatyva.

Negailestingai pliaupiant lietui rugpjūčio 21 dieną Vilniaus universiteto Didžiajame kieme įvyko kol kas vienintelis genealiosios Mozarto operos „Don Žuanas“ spektaklis.

Pastatymo idėjos autorei ir režisierei Jūratei Vansk, mokslus baigusiai Vokietijoje, ilgą laiką kūrusiai Bazelio operoje (Šveicarija) ir po penkiolikos metų sugrįžusiai į Lietuvą pavyko ambicingam pastatymui suburti puikią jaunų muzikų komandą. Specialiai suburtam orkestrui vadovavo dirigentas Vytautas Lukočius, dainavo Jonas Sakalauskas (Don Žuanas), Liudas Mikalauskas (Leporelas), Liudas Norvaišas (Mazetas), Egidijus Dauskurdis (Komandoras), Joana Gedmintaitė (Don Ana), Vida Miknevičiūtė (Dona Elvyra), Laura Zigmantaitė (Cerlina), Tomas Pavilionis (Don Otavio).

Pats Mozartas savąjį vis dar pasaulinėje operos literatūroje nepranoktą šedevrą pavadino „žaisminga drama“ (drama giocoso). Matyt to žaismingumo skatinami režisieriai savaip lenktyniauja kas kurį pranoks statydami „Don Žuaną“. Pasaulinėje praktikoje žinomi pastatymai nuo operos „ant žolės“ iki prašmatniausių teatrų scenų, aprūpintų įmantria technologija.

Mes gi Lietuvoje kol kas neturime nei vieno netgi paprasčiausiai gera akustika operai skambėti pasižyminčio teatro. Tad į garsą – visgi pamatinį žanro reikalavimą – jau įpratome reaguoti itin jautriai. O žinia, kad ir kokia aura apgaubtą vietą pasirinktume, operą atliekant erdvėje neišvengiamai teks naudotis įgarsinimo technika. O tada jau apmaudžiai stebime nuo garso režisieriaus skonio priklausančią visą spektaklio eigą...

Žinoma, opera gali būti visokia. Bet ar tikrai  to reikia? 

Pats Mozart‘as savo kūrinį pavadino „linksma drama“ o toks apibūdinimas dažnai sutinkamas operos buffa žanre. Todėl „Operos Artis“ kūrybinė grupė „Don Giovanni“ pastatymui pasirinko ne uždarą teatro sceną, o įspūdingą Vilniaus Universiteto Didžiojo kiemo erdvę, siekdami suteikti galimybę grožėtis nuostabia Mozart‘o muzikos magija kuo platesnei auditorijai. Mozarto muzika skamba paprastai! Ir tai anaiptol nereiškia, kad ji nesudėtinga ir lengvai atliekama. Priešingai – tai tas sudėtingasis, labai sunkiai pasiekiamas, bet visuomet skambant Mozartui geidžiamas paprastumas. Paprastumas kaip aukščiausias meninis idealas, kaip visiškas amato įvaldymas – meistriškumas kaip emocionaliausia tiesos išraiška!

„Don Žuanas“ - žaisminga drama - nepranoktas Mocarto šedevras. Net jeigu jis daugiau nieko nebūtų sukūręs, vien dėl šios operos būtų pelnęs nemirtingą šlovę. Anot žymaus vokiečių rašytojo, kompozitoriaus ir dailininko, “Spragtuko” autoriaus E.T.A.Hoffmano, Mocarto „Don Giovanni“ yra "operų opera". Pati muzika nepaprastai taikliai atskleidžia personažų charakterius, ar tai būtų aristokratė Dona Elvyra, ar valstiečių porelė Zerlina su Masetto. Pagrindinio herojaus Don Žuano partija verčia suklusti – ir sukoncentruoja visų veikėjų linijas į save - į bedugnę ar begalybę..? O štai ką kompozitoriaus albume 1787 metais įrašė jo bičiulis E.G.Jacquin: „Genijus be širdies – reiškinys neįmanomas. Nei tobulas protas, nei vaizduotė, net juos sudėjus drauge, nepajėgūs sukurti genijaus. Meilė! Meilė! – tai yra genialumo dvasia.“ Mozart‘o biografai šioje operoje įžvelgia ir tėvo bei sūnaus santykių analogiją. Jų nuomone, kompozitorius čia vaizduoja savo kaip sūnaus dramą.

Istorijų ir legendų susijusių su “Don Giovanni” yra, turbūt, ne mažiau nei apie garsųjį Mozart’o “Requem”, bet mes turėtume būti laimingi galėdami vėl ir vėl klausytis tobulos muzikos ir ieškoti atsakymų į jau seniausiai keliamus, bet dar neatsakytus klausimus.

 

 

Komentarai