Ar tikrai tapome (meno) kirminais, ar mus tokiais pavertė?

Spalio 28-ąją įspūdingoje ir jaukioje Kauno Ąžuolyno bibliotekoje vyko seminaras intriguojančiu pavadinimu „Meno kirminas. Ar aš taip pat?“. Pagrindinė seminaro tema – natų kopijavimo (ne)legalumo problema, todėl Seminaras buvo orientuotas į muzikos ir meno mokyklų vadovus, mokytojus ir bibliotekininkus bei į pačius moksleivius, studentus, galbūt būsimuosius profesionalius muzikus ir mokytojus. Seminaro sumanytojai ir organizatoriai - KTU docentas dr. Darius Kučinskas bei VšĮ „Akantas“, vadovaujama kompozitorės Zitos Bružaitės.

Pristatydamas Seminaro pavadinimą, temą ir problematiką, dr. Darius Kučinskas kalbėjo, kad „natų kopijavimas, atrodo, labai įprastas mums veiksmas, kai greitai galima įsigyti norimą kūrinį ar jo dalį. Bet iš kitos pusės žvelgiant, matome didelę moralinę ir materialinę žalą, kurią patiria tiek autorius, tiek leidėjas, tiek, galiausiai, ir pats vartotojas, kuris pasidaręs kopijas, pirmiausiai netenka galimybės gėrėtis leidinio estetiniu pavidalu, jame esančiais aprašymais, komentarais ir kita naudinga informacija. Mūsų autorių teisių supratimas ir taikymas mūsų kasdienybėje primena tą kirvarpą, kuri sėdi patogiai įsitaisiusi sveiko medžio kamiene ir po truputį jį graužia. Kol medis ima ir nudžiūsta. O tada visi stebimės – toks gražus buvo medis, ko gi jis nudžiuvo... Taip ir su mūsų autorinėmis teisėmis. Dėl savo neišprusimo, o neretai ir dėl inercijos, kažkada dar sovietmečiu susiformavusių negerų įpročių, mes patys graužiame savo kultūros medį. O čia tiek daug gražių ir jaunų šakų šakelių, tiek žalių lapų lapelių (pradedantys autoriai, jaunieji muzikantai, leidėjai-entuziastai, transliuotojai-režisieriai), o mes žiūrime į juos ir abejingai siurbiame iš jų gyvybės syvus. Negerai. Ne tik jau negražu ar nekultūringa, bet tikriausiai bjauru ir visiškai nepateisinama.“

Seminaro sumanytojai skaityti pranešimus pakvietė savo sričių profesionalus - UAB „Šviesa“ leidyklos Autorių teisių grupės vadovę Gitą Kerševičiūtę, kompozitorių ir dailininką Antaną Jasenką, muzikos autorę, dainininkę, LATGA Tarybos pirmininkę Ramintą Naujanytę Bjellę ir Advokatų profesinės bendrijos „CEEattorneys“ vadovaujantį teisininką, buvusį ilgametį Asociacijos LATGA muzikos kūrinių skyriaus vadovą ir intelektinės nuosavybės bei IT teisės ekspertą Paulių Sartatavičių.

Seminaro pranešėjai, būdami skirtingų sričių atstovais (LATGA, kompozitorius, teisininkas, leidėjas) pamėgino apžvelgti platesnį problemų ratą, nei tik natų kopijavimo klausimais. Tarp prelegentų nebuvo mokytojų, muzikos atlikėjų ar koncertų organizatorių ir mano nuomone – tai yra trūkumas. Tiesa, tarp auditorijos buvo muzikos mokyklos mokytojų, kurie įsijungė ir į „apvaliojo stalo“ diskusiją po pranešimų. Diskusijos metu išaiškėjo bent keletas probleminių ir diskusinių aspektų. Visų pirma nuskambėjo mintis, kad mokyklų vadovai neskiria natų spaudinių ar legalių elektroninių kopijų įsigijimui pakankamai lėšų arba apskritai neskiria. LATGOS tarybos pirmininkė mokytojams siūlė “nenustoti zirzti“ mokyklų vadovams, kad skirti išteklių natų įsigijimams. Šiam pasiūlymui pusiau juokais diskusijoje replikavau, kad mokytojams geriau „nezirsti“ ir nepykdyti vadovų, nes kitąmet jiems gali sumažinti darbo krūvį (o tai reiškia – ir algą). Deja, ši mano replika - tik pusiau juokais, nes kai kuriose mokyklose tokia replika yra tikrai aktuali dėl prigimtinai nestabilios muzikos, ypač instrumentų mokytojų socialinės padėties ir kai kurių vadovų vadovavimo „metodų“ (šįsyk piršais nerodysime). Galima iš dalies sutikti su dr. Dariaus Kučinsko pastebėjimu, kad daug kas prasideda iš šeimos, bet dar daugiau prasideda mokykloje. Mokyklos vadovas yra tas lyderis, vėliavnešys. Jei vėliava iškelta aukštai ir garbingai, visi ja seka ir džiaugiasi, net didžiuojasi po šia vėliava būdami. Tokių mokyklų (pirmiausia turiu mintyse muzikos/meno mokyklas) bibliotekos pastoviai įsigyja naujus leidinius, mokytojai patys naudoja ir skatina mokinius įsigyti jiems reikalingą originalią mokymosi medžiagą. Kaip taisyklė, tokiose mokyklose visi supranta, kas yra autorius ir kas yra intelektinė nuosavybė, ko negalima daryti ir kaip pasinaudoti reikiama literatūra legaliai. Tačiau pirminių priežasčių įvardijimui reikia tam tikrų korektūrų, nes ne muzikos mokyklų vadovai priima galutinius sprendimus dėl mokyklos biudžeto dydžio, jie yra tik vykdytojai, sprendimus priima mokyklų steigėjai ir savininkai (įprastai – savivaldybių tarybų politikai), nuo kurių mokyklų vadovai yra tiesiogiai priklausomi. Šiame kontekste apie mokytojų finansines galimybes, jų darbo sąlygų, darbo užmokesčio adekvatumą jau nebeverta net kalbėti, pasakysiu tik tiek, kad tai jau tapo politikų melo ir permanentinių manipuliacijų įrankiu, todėl tai – kitų diskusijų tema.

Kitas – subtilesnis, teisinis aspektas. Bent man yra visiškai akivaizdu, kad patys teisininkai ne visiškai sutaria, kaip aiškinti ir taikyti LR Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (ATGTĮ) nuostatas, numatančias galimybes ir pagrindus be kūrinio autoriaus ar kito autorių teisių subjekto leidimo, neatlygintinai naudoti kūrinius mokymo tikslais, organizuojant ugdymo procesą. Problema ta, kad čia yra labai plona riba tarp legalaus ir nelegalaus naudojimo, o plonos ribos sunkiai pastebimo ir sunkiai nustatomos. Deja, į kai kuriuos konkrečius ir praktinius mokytojų klausimus prelegentai aiškių atsakymų negalėjo pateikti, veikiausiai todėl, kad nežino kai kurių ugdymo proceso subtilybių, pavyzdžiui, jog pedagoginio repertuaro „liūto dalį“ sudaro senesni („neginamieji“) autoriai ir diskusija čia galėtų būti nebent apie tų senesnių natų rinkinių leidėjų turimas ar neturimas autorines teises. Kiek mokytojai savo darbe yra linkę naudotis naujai sudarytais leidiniais, yra daugiau ne autorinių teisių, o leidinio (natų rinkinio) turinio kokybės ir leidinio kainos santykio klausimas. Vien ta aplinkybė, kad išleidžiamas naujas natų rinkinys, automatiškai dar nereiškia, kad jo turinio kokybė bus geresnė už seniau išleisto.

Bet kuriuo atveju visi šie aspektai indikuoja poreikį tokiose diskusijose pasitelkti platesnį ir įvairesnį prelegentų ratą, nes tik tada galima aiškiau išgryninti problemų lauką, o ne tik kalbėti apie statistiką ir pasekmes.

Panašu, kad diskusijoje natų kopijavimo klausimu susidurė dvi pozicijos – radikaliai griežta LATGOS atstovės pozicija, kad „natų kopijavimas bet kuriomis apimtimis ir visais atvejais yra nelegalu“ ir mokytojų, kurią įvardyčiau, kaip siekiančią tam tikro protingumo, lankstumo ir proporcingumo išlaikant autorių teisių apsaugą ir pagarbą autoriams, tačiau kuri neturėtų neproporcingai apsunkinti muzikinio ugdymo proceso. Tolimesnėje laiko perspektyvoje tokie apsunkinimai būtų tas pats, kaip patiems autoriams „pjauti šaką, ant kurios jie sėdi“, nes neliktų ne tik atlikėjų, bet ir klausytojų... liktų nebent dirbtinis intelelektas vietoje muzikos atlikėjų, tik klausimas, ar dėl to padaugėtų meno „vartotojų“. Tad nuo savęs šioje vietoje (vėl gi - pusiau juokais) pridurčiau – Ačiū Dievui, kad LATGA neadministruoja natų naudojimo mokyklose proceso, nes tokiu atveju, kone visas Lietuvos muzikos mokyklas tektų uždaryti..... O kalbant rimtai, tokiuose seminaruose iš prelegentų laukčiau gilesnio požiūrio į problematiką ir kalbėjimo ne tik apie pasekmes, bet ir apie problemų pirmines priežastis. Tiesą sakant, įvairiose srityse galima atsekti bendrą viešojo diskurso tendenciją probleminėse diskusijose kalbėti apie pasekmes, o ne apie priežastis (nes taip yra patogiau). Kita vertus, diskusijoje nuskambėjo ir racionalus siūlymas problemos sprendimui - įsteigti mokyklų - naudotojų abonementą legalių natų kopijų įsigijimui ar nuomai. Čia tik klausimas būtų, kas tokį abonementą administruotų ir kokia būtų kaina?

Jau baigiantis glaustam seminaro laikui, dr. Darius Kučinskas pažymėjo, kad diskusijų šiais klausimais dar reikės ne vienos, juolab, kad buvo paliestas ir opus autorinių sutarčių tarp užsakovų ir autorių klausimas. Iš LATGOS Tarybos pirmininkės išsakytų pastebėjimų galima numanyti, kad LATGA čia užima proaktyvią poziciją ir pagal galimybes konsultuoja autorius, svarbu, kad tos konsultacijos būtų “iki parašo uždėjimo“.

Perfrazuodamas kai kurių seminaro pranešimų temas, nuo savęs pridursiu, kad ir „man tai rūpi“. Rūpi ir kaip muzikos atlikėjui, ir kaip tekstų autoriui, ir kaip kultūros lauke veikiančiam asmeniui, suvokiančiam, kad akademinis menas ir kultūra patiria milžinišką masinės kultūros ir primityvaus komercinio popso spaudimą, dėl ko atsiranda ir kultūros politikos sprendimų priėmėjų elementarios kompetencijos bei suvokimo „kas yra kas“ stoka. Todėl viešas diskusijas autorių teisių apsaugos lauke turime tęsti, kalbėdami ir apie šiuolaikinių autorių kūrybos sklaidą neapsiribojant vien tik solidžiais proginiais festivaliais a la GAIDA, atvirai kalbėdami apie kūrėjo ir atlikėjo santykius, apie kūrėjų lūkesčius, pagaliau apie kūrėjų ir LATGOS santykius bei apie kūrėjų lūkesčius, susijusius kolektyviniu (o šiuo atveju – monopoliniu) autorių teisių administravimu.