„Armonas-Uss Duo“: gaidos savaime nėra meno kūrinys

Publikuota: 2018-04-06 Autorius: Daiva Tamošaitytė, Evelina Joteikaitė
„Armonas-Uss Duo“: gaidos savaime nėra meno kūrinys

Praėjusių metų gruodžio 17 d. Vilniuje, Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje, kamerinės muzikos ansamblis „Armonas-Uss duo“ koncertu „Lietuviškas rapsodas“ pažymėjo savo kūrybinės veiklos 40-metį. Lietuvoje ir užsienyje gerai žinomas duetas – LMTA profesorė, Koncertmeisterio katedros vedėja pianistė Irena Uss ir LMTA bei VDU profesorius violončelininkas Rimantas Armonas – visu savo gyvenimu, profesine veikla, nenuilstamu lietuvių kompozitorių kūrinių įkvėpimu ir populiarinimu, aukščiausiu meistriškumu teigia priklausymą tikrajam muzikos elitui. Jų koncertinė ir pedagoginė veikla ryškiai išsiskiria turiningumu, atsakingumu, didele atlikimo kultūra ir visada įdomiomis, subtiliomis kūrinių traktuotėmis, geriausių Lietuvos muzikinių tradicijų puoselėjimu ir gebėjimu jas perduoti ateinančioms kartoms. Duetui paskirta 2017 metų Vyriausybės kultūros ir meno premija. 

Lietuviškas rapsodas
Daiva TAMOŠAITYTĖ

Daugelį metų muzikos mylėtojus džiuginanti muzikų šeima koncerte pateikė ir premjerų (Vidmanto Bartulio „Barkarolė“, Zitos Bružaitės „Šimtais kristalų į tavo dangų krisiu...“), ir savo repertuare jau seniai turimų kūrinių, kuriuos atlikdami kaskart vis brandžiau, įspūdingiau atskleidžia jų originalumą, koloritą ir prasmes, kaip antai Broniaus Kutavičiaus 1979 metais sukurtas efektingasis „Perpetuum mobile“ arba koncerto pabaigoje skambėjusi sudėtinga, dramatiška Vytauto Barkausko penkių dalių „Suite de concert“, op. 98, parašyta 1993 metais ir apeliuojanti į svarbius ir dažnai tragiškus Lietuvos įvykius (paskutinė dalis Affetuoso. Hommage a Stasys Lozoraitis su Vinco Kudirkos citata).

Sunku būtų pervertinti Irenos Uss ir Rimanto Armono kamerinio muzikavimo meistrystę, gebėjimą perteikti skirtingus žanrus ir stilius, kiekvieną kūrinį išgyvenant su didele atida. Manau, kad, be paminėtų, vienas gražiausių vakaro momentų buvo lyrinio Bartulio opuso „Barkarolė“ atlikimas, įdomiai skambėjo M. K. Čiurlionio preliudų (VL 169, VL 236) ir noktiurno (178) Juozo Čelkausko aranžuotės, Jurgio Juozapaičio „Nostalgija“ ir Vytauto Germanavičiaus „13 haiku“, „12 haiku“ (su muziką papildančiais R. Armono tariamais poezijos žodžiais), A. Šenderovo kūriniai „Keturios miniatiūros“, op.18, „Dvi Sulamitos giesmės“.

Atlikėjai vakarą pavadino „Lietuvišku rapsodu“, ir iš tiesų kūrinių pynė dvelkė nostalgiška tautine dvasia, per kiekvieno kompozitoriaus prizmę įžvelgiant ir atskleidžiant įvairias dvasinės raiškos lytis. Net japoniškų haiku tekstai („kažkodėl pasijutau senas tą rudenį lyg paukštis debesy“) skambėjo sukrečiamai filosofiškai, egzistenciškai, netikėtai apčiuopiant vidinės lietuvių ir japonų estetinės pajautos giminingumą, o kartu žaviai pataikė į Rimantui Armonui būdingą šmaikštumo gyslelę. Grakštus Irenos Uss skambinimas kaip įstabi kanva grindžia ir užpildo violončelės raštus. Karališkas muzikos ir laikysenos derinys! Galbūt todėl šis duetas visada žėri atradimais ir niekada nebūna nuobodus, nepaklūsta „lietuviškumo“ štampams. Nes vesti klausytoją, lyg muzika gimtų čia ir dabar, subtiliai šypsotis, kai širdy – liūdesys, džiaugsmą ir valingumą reikšti ne ką mažiau sublimuotai geba tik brandos, intelekto ir dvasios nestokojantieji.

Kiekvienas susitikimas su Irena ir Rimantu tampa nauja patirtimi ir verčia stebėtis, kaip tolygiai ir visavertiškai, talentingai šie žmonės iriasi per sūkuringą pasaulio įvykių tėkmę, kasdienybės triukšmą ir aukštai iškėlę neša kilnaus muzikos meno vėliavą. Nesuklysiu pasakiusi, kad „Armonas-Uss duo“ yra nacionalinio muzikinio paveldo garantas. Prieš naujuosius metus menininkų duetui buvo suteikta Vyriausybės kultūros ir meno premija. Pagaliau. O vertas jis ir Nacionalinės premijos. Ją jau daug anksčiau yra gavę gerokai jaunesni kūrėjai, kuriuos nepailsdamas garsina „Armonas-Uss duo“, pats kažkodėl likdamas insignijų užkulisiuose.

Ar tai lemia ypatingas tokių menininkų požiūris, kad jie kuria ne dėl pasaulio scenų užkariavimo ir pompastiškų kalbų, kurtinančių aplodismentų (tarsi nebūtų jų verti), bet dėl paties muzikavimo ir tų, kuriems jis skiriamas, dėl nuostabaus muzikos, meno tikslo? Tikslo byloti į sielas per genijų ir akistatą tyloje su juo, tikslo tas sielas turtinti ir auklėti. Savo pavyzdžiu jie subtiliai primena, kad įvairios ministerijos privalo atlikti esminį uždavinį – pastebėti ir įvertinti visus, kurie savo gyvenamai vietai, žmogui ir valstybei užtikrina gyvo kultūros reiškinio būtį ir tąsą aukščiausiu lygiu.

„Armonas-Uss Duo“: gaidos savaime nėra meno kūrinys
Evelina JOTEIKAITĖ

Violončelininkas Rimantas Armonas ir pianistė Irena Uss-Armonienė žinomi kaip muzikinis duetas Armonas–Uss. Jis šiemet mini kūrybinės veiklos 40-metį. Ta proga Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje Vilniuje surengtas koncertas „Lietuviškas rapsodas“ buvo išskirtinis ne tik bendrais kūrybos metais, bet ir tuo, kad jame skambėjo vien Lietuvos kompozitorių muzika.

I. Uss-Armonienė prisipažino, kad duetas lietuvių autorių kurtą muziką pradėjo groti sulaukęs jau brandaus kūrybinio laikotarpio. Iki tol programoje vyravo klasikiniai, taip pat romantinio repertuaro kūriniai, kurie, anot pianistės, kiekvieno muziko kelyje tiesiog privalo būti.

O šiandien viskas kitaip – dėl įgytos patirties dueto koncertuose pasaulinių muzikos korifėjų pavardės nebėra tokios svarbios, daug dėmesio skiriama šiuolaikinei muzikai, ypač lietuvių kompozitorių kūrybai. „Kai susitinka du muzikai, dvi kūrybingos asmenybės – kūryba ties namų slenksčiu nesibaigia. Grįžę svarstome – kaip grosime, ką darysime, kokie tolesni planai.“

Ir scenoje, ir gyvenime

Su duetu susitikome Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA), kur sutuoktiniai užsiima akademine veikla. Abu – profesoriai, Irena – Koncertmeisterio katedros vedėja. Paklausti, kaip juodu susipažino, vienbalsiai atsakė: „Čia, šitame pastate.“

Dar būdami studentais pradėjo muzikuoti drauge – akademijoje yra ansamblio disciplina. „Pradėjome groti – ir mums patiko, taip išėjome į profesionalų sceną“, – prisiminė Irena. Sutuoktiniai nesiryžta pasakyti, ar pirmiau atsirado muzikinis duetas, ar simpatija vienas kitam. Tačiau viena aišku – be vieno nebūtų kito. „Jei žvelgsime iš 40 metų perspektyvos – beveik vienu metu. Gal skiria kokie metai ar pusmetis“, – svarstė R. Armonas.

I. Uss-Armonienės įsitikinusi – muzika kyla iš vidinio grožio potyrio. Jeigu tarp muzikų antipatija – toks duetas negalės gyvuoti, jis pasmerktas. „Reikia vienam kitą suprasti, nuomonės daugeliu klausimų turi sutapti, kaip ir pažiūros, skoniai… Jei viską matysi skirtingai, neišvengiamas konfliktas, kuris baigsis vienu koncertu, – sakė muzikė. – Koncertas – tik rezultatas, daug laiko praleidžiame kartu rengdami programą – reikia viską aptarti, pasišnekėti, tiesiog būti kartu. Ar norėtum išbūti daug valandų kartu su tuo, kuris tau nemielas? Ne. Todėl ir atsitiko taip: 40 metų ne su kuo nors kitu, o su šiuo solistu.“

Pirmiausia, anot R. Armono, turi atitikti charakterio savybės, svarbu supratimas, abipusė pagarba. „Jei pasauliai skirtingi, tenka bėgti nuo tokio partnerio, – juokavo violončelininkas. – Kai susitinka du muzikai, dvi kūrybingos asmenybės – kūryba ties namų slenksčiu nesibaigia. Grįžę svarstome – kaip grosime, ką darysime, kokie tolesni planai – pasakyti, kad darbo diena pasibaigė akademijoje, kad užvertėm puslapį, – taip nėra.“

Muziko profesija, pasak pianistės, yra gyvenimo būdas. Negali dirbti kaip biuro darbuotojas – aštuonios valandos, ir laisvas. „Muzikos menas turi suskambėti – natos dar nėra menas“, – pridūrė R. Armonas.

Kaip duetas Armonai koncertuoja nuo 1977-ųjų. Savo pirmojo koncerto muzikų pora niekada neužmirš – jis vyko Panevėžio dramos teatre. Ne didžiojoje, o mažesnėje – kamerinėje salėje. Pats pirmasis gyvenimo koncertas! Tik atvykę nuskubėjo repetuoti, kad pagrotų, apšiltų. Keliaudami salės link išvydo, kad susirinkę neįprastai daug jaunimo. Pilnas koridorius – kas stoviniuoja, kas sėdinėja ant palangių... „Teiraujamės administratoriaus, koks renginys būsiąs – gal šokiai ar koks būrelis. Šis šypsodamasis atsakė, jog nieko panašaus – jie visi atėjo į mūsų koncertą, bet netilpo į salę. Salė pilna, o čia netilpusieji...“ – stebėjosi R. Armonas.

„Abu – jauni: Rimantas, ką tik grįžęs po studijų Maskvoje (1975–1978 metais tobulinosi Maskvos Piotro Čaikovskio konservatorijos aspirantūroje – aut.) , o aš – ką tik baigusi tuometinę konservatoriją. Publika – taip pat jauna, tad užsimezgė toks stiprus abipusis kontaktas, buvo labai gera“, – pasakojo I. Uss-Armonienė.

Per visą gyvenimą, pasak pašnekovės, tokių tikrai įsimintinų koncertų, kur pats būtum patenkintas tuo, kas ir kaip įvyko, tėra keli – galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų (pirmasis – vienas jų), nors koncertų – šimtų šimtai. Per keturiasdešimt kūrybinės veiklos metų duetas surengė virš 700 koncertų Lietuvoje ir užsienyje – Austrijoje, Belgijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Kanadoje, Lenkijoje, Švedijoje, Suomijoje, Olandijoje, Čekijoje, Latvijoje, Alžyre, Baltarusijoje.

Režisieriaus Juozo Miltinio dėka ne tik teatras buvo populiarus bei žymus, bet ir kultūrinis gyvenimas virte virė. Atvažiuoja niekur negirdėti jauni atlikėjai, o salės vis tiek pilnos. Kitas koncertas kitame Lietuvos mieste atvėrė visai kitokią realybę. „Ištiko šokas, nes salė normali, o žiūrovų – tik keliolika“, – prisiminė R. Armonas.

Kaip sakė I. Uss-Armonienė, yra miestų, turinčių kultūrinės traukos aurą, bet yra ir tokių, kurie jos neturi. „Tradicijos, skoniai – daugiau ar mažiau panašūs. Tačiau J. Miltinis buvo figūra, kuri pasėjo kultūros poreikio sėklą – Panevėžyje klestėjo kultūrinis gyvenimas“, – pabrėžė pašnekovė.

R. Armonas pritarė sutuoktinei – režisieriui išėjus, Panevėžyje dar kurį laiką jautėsi ta atmosfera, vėliau ji kiek prigeso.

Dueto artistai Armonai yra pripažinti lietuvių šiuolaikinės muzikos propaguotojai, parengę per 50 lietuvių kompozitorių kūrinių pasaulinių premjerų. Lietuvoje ir daugelyje užsienio šalių jie yra atlikę Juliaus Andrejevo, Vytauto Barkausko, Vidmanto Bartulio, Zitos Bružaitės, Vytauto Germanavičiaus, Antano Jasenkos, Jurgio Juozapaičio, Anatolijaus Šenderevo, daugelio kitų kompozitorių kūrinius.

Atkūrė rankraščius

Tačiau, anot I. Uss-Armonienės, be koncertinės, dueto veikla mokslinė-metodinė. „Ne tik grojame šiuolaikinę lietuvių kompozitorių muziką (kompozitoriams esame reikalingi, jie mūsų ieško bei dedikuoja savo kūrinius), bet ir stengiamės ją įamžinti. Sovietmečiu leidyba patyrė didelį sąstingį, tad išsikėlėme tikslą ir atkūrėme anksčiau parašytus kūrinius, jų rankraščius, darome metodines redakcijas ir paleidžiame į spaudą“, – pasidžiaugė nuveiktais darbais pianistė.

LMTA Leidybos centre muzikų pora išleido pluoštus natų, ši veikla plėtojama, tai, anot jų, toliaregiškas žvilgsnis į ateitį. Muzikai taip pat norėtų daugiau dėmesio skirti savo įrašams, išleisti daugiau plokštelių. Laimei, nemažai kūrinių užfiksuota Lietuvos radijo fonduose.

Norint būti muziku, pasak I. Uss-Armonienės, svarbūs ne tik gabumai, bet ir talentas. Paklausti, ar tarp muzikų populiarus posakis „neturėjau vaikystės“ turi tiesos, pateikė vaizdingą pavyzdį: kad įvaldytum instrumentą prie jo reikia praleisti 10 tūkst. valandų. Tai esą viską pasako. „Gal vunderkindams kitaip, – svarstė Irena. Nors kai išdaliji tuos 10 tūkst. valandų per metus, pasirodo, ne tiek ir daug – normalus valandų skaičius. Bet nepaneigsi, užsiėmimas turi patikti.“

Pasak R. Armono, reikia daug kantrybės, ypač vaikui, kuris dar tik pradeda muzikinį kelią. „Sutelkti dėmesį labai sunku, o jei ugdymas bus tarsi žaidimas – nieko rimto nesitikėk – nesukursi pagrindų. O be jų paauglystėje dar sunkiau prisiversti groti. Profesionalumo ratas – užburtas ratas“, – aiškino jis.

Armonų dinastija

Armonų muzikinės dinastijos tęsėjas vienturtis Armonų sūnus Edvardas taip pat pasirinko violončelę. Violončelė Armonų giminėje yra ypatingas instrumentas. R. Armono dėdė – violončelininkas, pedagogas, dirigentas, vargonininkas Petras Armonas (1907–1997). Legendinis violončelės meistras savo karjerą baigė Lietuvoje kaip Šiaulių muzikinio teatro dirigentas. „Nepalankiu laikotarpiu, per Antrąjį pasaulinį karą, vėliau jam teko pasitraukti į Vakarus, taip jo visa veikla nutrūko. Matyt, todėl savo tėvo buvau nukreiptas į violončelę, tarsi prisiminimas apie turėjusį išvykti brolį“, – prisiminė R. Armonas.

Sūnui, anot I. Uss-Armonienės, didžiausia motyvacija siekti profesinių aukštumų tapo laimėti konkursai, čia kaip sporte – aš geriausias. E. Armonas – keturių nacionalinių konkursų Lietuvoje laureatas, jis taip pat pelnė laureato vardą penkiuose tarptautiniuose konkursuose. Pirmasis Mstislavo Rostropovičiaus violončelės fondo Kronberge (Vokietija) stipendininkas E. Armonas šiandien gyvena ir dirba Vokietijoje. Tėvai prisipažino – paleisti sūnų į svečią šalį nebuvo lengva. „Iškart jo neišleidome – LMTA mokėsi dvejus metus – išvažiavo jau būdamas trečiakursis, tada jau galima buvo paleisti – pakankamai suaugęs, kad galėtų ne tik studijuoti (turi tris diplomus – visas įmanomas studijas jis baigė Vokietijoje), bet ir išgyventi“, – kalbėjo I. Uss-Armonienė.

https://www.lzinios.lt/lzinios/kultura-ir-pramogos/-armonas-uss-duo-gaidos-savaime-nera-meno-kurinys/256806
© Lietuvos žinios

Susiję nariai

Rimantas Armonas

Rimantas Armonas

Violončelininkas, tarptautinio konkurso laureatas, LMTA ir Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos profesorius. LMTA Kamerinio ansamblio katedros vedėjas.

Uss Irena Armonienė

Uss Irena Armonienė

Pianistė, LMTA profesorė, Koncertmeisterio katedros vedėja

Komentarai