Asmik Grigorian – Karmen Zalcburgo festivalyje: premjera lūžio metais

Po rečitalio Miunchene Asmik Grigorian laukia vienas reikšmingiausių šios vasaros kūrybinių išbandymų – debiutas Georges'o Bizet operos „Karmen“ pagrindiniame vaidmenyje naujame Zalcburgo festivalio pastatyme. Premjera įvyks liepos 26 d., o vėliau spektaklis bus rodomas liepos 30 d., rugpjūčio 3, 8, 12, 15, 21 ir 26 dienomis. Visuose aštuoniuose spektakliuose Karmen partiją atliks Asmik Grigorian.

Šis debiutas išskirtinis ne tik todėl, kad dainininkė pirmą kartą imasi vieno garsiausių operos repertuaro vaidmenų. Dar svarbiau, kad dramatinis sopranas ryžtasi partijai, tradiciškai laikomai mecosoprano repertuaro viršūne. Muzikos istorijoje tokių pavyzdžių nėra daug. Karmen scenoje yra dainavusios tokios iškilios sopranės kaip Geraldine Farrar, Rosa Ponselle, Victoria de los Ángeles, Ana María Martínez ir Danielle de Niese. Dar kelios operos legendos – Maria Callas, Leontyne Price, Jessye Norman ir Angela Gheorghiu – šią partiją įamžino įrašuose, tačiau scenoje jos neatliko. Todėl Asmik Grigorian sprendimas jau dabar sulaukė didelio tarptautinės operos bendruomenės dėmesio.

Pati dainininkė yra sakiusi, kad jeigu kada nors dainuos Karmen, tai turi padaryti dabar – nelaukdama vėlesnio karjeros etapo. Šis sprendimas liudija ne tik vokalinę drąsą, bet ir nuoseklų siekį plėsti savo repertuaro ribas. Po Salomėjos, Čio Čio San, Turandot, Manon Lesko ir kitų draminių soprano vaidmenų Karmen tampa nauju meniniu iššūkiu, reikalaujančiu kitokios vokalinės spalvos, sceninės plastikos ir psichologinės raiškos.

Naująjį pastatymą diriguos Teodoras Currentzis, o režisuoja belgų choreografė ir režisierė Gabriela Carrizo, viena garsiosios trupės Peeping Tom kūrėjų. Carrizo teatras garsėja intensyvia fizine aktoryste, choreografijos ir dramos sinteze, todėl galima tikėtis, kad šiame spektaklyje personažo kūnas, judesys ir sceninė raiška taps ne mažiau svarbūs už vokalinę interpretaciją. Teodoro Currentzio interpretacijos visuomet išsiskiria savitu ir konceptualiu partitūros skaitymu, todėl ir šį kartą tikimasi ne tradicinės Bizet operos interpretacijos, o naujo meninio požiūrio, kuris, kaip ne kartą yra buvę dirigento kūryboje, greičiausiai sukels ir susižavėjimo, ir diskusijų.

Asmik Grigorian sugrįžimas į Zalcburgo festivalį turi ir platesnę simbolinę prasmę. Būtent Zalcburgo festivalyje ji galutinai įsitvirtino tarp ryškiausių pasaulio operos solisčių, todėl dabar grįžta jau kaip viena svarbiausių šių dienų operos žvaigždžių, imdamasi vieno prestižiškiausių repertuaro vaidmenų. Tarptautiniuose festivalio leidiniuose ir operos duomenų bazėse ji nuosekliai pristatoma kaip Lietuvos sopranas.

Tačiau šis pastatymas reikšmingas ne tik dėl atlikėjų. „Karmen“ gimsta ypatingu Zalcburgo festivalio istorijos momentu.

2026-ieji festivaliui tapo institucinio lūžio metais. Kovą netikėtai pasitraukė ilgametis meno vadovas Markusas Hinterhäuseris, nors dar 2024 m. jo sutartis buvo pratęsta iki 2031 metų. Oficialiai paskelbta, kad sprendimą lėmė „nesutaikomi požiūrių skirtumai“ tarp vadovo ir festivalio kuratorijos dėl valdymo bei strateginių sprendimų. Nors konkrečios aplinkybės neatskleistos, šis pasitraukimas tapo vienu netikėčiausių pastarųjų metų įvykių Europos muzikos pasaulyje.

Nuo balandžio festivaliui laikinai vadovauja Karin Bergmann – pirmoji moteris Zalcburgo festivalio istorijoje, paskirta eiti meno vadovės pareigas. Ji pabrėžia, kad svarbiausias šio pereinamojo laikotarpio tikslas – išlaikyti festivalio stabilumą, tęstinumą ir pagarbą jau suformuotam meniniam profiliui. Naujo nuolatinio meno vadovo paieškos turėtų baigtis 2027 metais.

Paradoksalu, tačiau būtent šių metų programa, įskaitant ir naująją „Karmen“, iš esmės yra Markuso Hinterhäuserio meninės vizijos rezultatas. Gabriela Carrizo pasirinkimas, Teodoro Currentzio pakvietimas ir visas operos projektas buvo suplanuoti dar jam vadovaujant festivaliui. Todėl Asmik Grigorian debiutas tampa ne tik nauju jos kūrybinės biografijos etapu, bet ir vienu paskutiniųjų Markuso Hinterhäuserio suformuotos Zalcburgo festivalio estetikos ženklų.

Kol kas oficialiai nepaskelbta, ar naujasis „Karmen“ pastatymas bus transliuojamas televizijoje ar skaitmeninėse platformose. Todėl pirmąjį pasaulio įspūdį apie spektaklį formuos profesionaliosios spaudos recenzijos. Neabejotina, kad po liepos 26-osios premjeros jos taps vienu svarbiausių šios vasaros operos įvykių vertinimo šaltinių.
Zalcburgo festivalio ir Timofejaus Kolesnikovo nuotrauka

Galėsiu. Abi recenzijas išvaliau nuo pažodinio vertimo klaidų, tačiau išsaugojau autorių vertinimus, ironiją ir skirtingą jų toną. Tai nėra laisvas perpasakojimas – tik sklandžiai lietuviškai perteikti tekstai.

Teodor Currentzis ir Asmik Grigorian – nuvylusios „Karmen“ žvaigždės Zalcburgo festivalyje

Dominique Adrian
2026 m. liepos 30 d.

Choras – sensacingas, spektaklis – estetiškas, bet paviršutiniškas, o du pagrindiniai vakaro vardai lūkesčius pateisina tik iš dalies.

Kasmet pirmoji Zalcburgo festivalio operos premjera tampa ne mažiau mondenišku nei muzikiniu įvykiu. Ši „Karmen“ – ne išimtis. Geriausiai tai liudija ilga pertrauka, per kurią eiliniams žiūrovams belieka laukti, kol svarbieji svečiai teiksis palikti priėmimus ir sugrįžti į salę tęsti savo festivalinės „prievolės“.

Šios „Karmen“ afišoje dominuoja du vardai, ryškiai ženklinę visą Markuso Hinterhäuserio vadovavimo festivaliui laikotarpį: Karmen vaidmenį atliekanti Asmik Grigorian ir prie dirigento pulto stojantis Teodor Currentzis. Netrūko kritikų, smerkusių kadenciją baigiančio festivalio vadovo nepajudinamą prielankumą Currentziui, kurio ilgalaikiai ryšiai su Rusijos valdžios struktūromis nekelia abejonių – juolab Austrijoje, ilgą laiką buvusioje svarbiais Rusijos įtakos Vakarų Europoje vartais. Dabar orkestro duobėje jau nebe „musicAeterna“, o „Utopia“ – po 2022 metų invazijos į Ukrainą paskubomis suformuotas naujas kolektyvas. Orkestras vengia viešai skelbti savo narių sąrašą, o Currentzis – aiškiai išsakyti savo poziciją.

Zalcburge dirigentas yra padovanojęs išties puikių muzikinių akimirkų – Peterio Sellarso režisuotą „Tito gailestingumą“ ir Romeo Castellucci pastatytą „Don Žuaną“. Tačiau būta ir nemažai nuviliančių pasirodymų: neįtikėtinai manieringos Mahlerio Ketvirtosios simfonijos ar didžiule vidine tuštuma dvelkusios „Hercogo Mėlynbarzdžio pilies“.

Šį kartą nėra nei nuobodulio, nei didžiojo atradimo. Currentzio stiprybė – imtis iki skausmo pažįstamų partitūrų ir priversti mus jų klausytis tarytum pirmą kartą. Tai puikiai veikė jo diriguotoje „Traviatoje“ Liuksemburge, tačiau šioje „Karmen“ – gerokai mažiau.

Pirmieji numeriai atliekami kruopščiai, nors styginiai skamba kiek blankiai, o mediniai pučiamieji sąmoningai iškeliami į pirmą planą. Viskas pasikeičia cigarų fabriko scenoje. Currentzis panardina ją į sapnišką atmosferą, kurioje tirpsta visi kontūrai – nuo orkestrinės įžangos ir pirmųjų darbininkių šnabždesių iki Karmen metamos gėlės. Šiai labai asmeniškai vizijai poezijos nestinga, tačiau tokio intensyvumo nepavyksta išlaikyti visą vakarą. Antai antrojo veiksmo pabaiga – tas nuostabus laisvės išaukštinimas – gal ir daro įspūdį, tačiau skamba pernelyg sunkiai ir perkrautai, kad sukeltų svaiginantį Karmen šlovinamos laisvės pojūtį.

Tikrasis vokalinis vakaro įvykis yra ne Asmik Grigorian ir juo labiau ne jos partneris Don Chosė, bet „Utopia“ choras. Jo nereikėtų painioti su „musicAeterna“ choru, nors ir šiam kolektyvui tebevadovauja Vitaly Polonsky, o Zalcburge jį papildo puikūs „Bachchor Salzburg“ dainininkai.

Tai, ką girdime, tiesiog stulbina: pavyzdinė prancūzų kalba, išskirtinis skambesio lankstumas, aprėpiantis visus muzikos parametrus – dinamiką, spalvas, ritmą ir išraišką. Puikiai dainuoja ir Zalcburgo vaikų choras. Jeigu reikėtų dar kartą žiūrėti šį spektaklį, būtent choras būtų svarbiausia priežastis sugrįžti.

Asmik Grigorian – labai profesionali ir visais atžvilgiais garbinga Karmen. Žemajame registre kartais juntamas šioks toks nepatogumas, tačiau jos dikcija taisyklinga, o balsas projektuojamas nepriekaištingai. Vis dėlto iki ugningo temperamento ir nepakartojamos vokalinės spalvos, dėl kurių ji galėtų stoti greta didžiųjų praeities Karmen, dar lieka žingsnis, kurio šį kartą žengti neišdrįstume.

Jonathano Tetelmano Don Chosė, priešingai, yra vienmatis. Jame neatsiranda vietos nei trapumui, nei personažo raidai. Balso galia ir tvirtumu skųstis tikrai negalima, tačiau šiame vaidmenyje esame girdėję gerokai įtaigesnių interpretacijų.

Kristinos Mkhitaryan Mikaela beveik visą savo partiją priversta dainuoti scenos gilumoje – išskyrus vos kelias frazes. Vokaliai tai puikiai suvaldyta, tačiau emocinis vaidmens pažadas išpildomas tik iš dalies. Davide Luciano, Currentzio „Don Žuane“ atlikęs pagrindinį vaidmenį, šį kartą pasirodo kaip Eskamiljas. Darbas gražus, tvarkingas, tačiau kiek nuobodokas.

Spektaklį statyti Hinterhäuseris pakvietė Zalcburge debiutuojančią Gabriela Carrizo – vieną iš belgų trupės „Peeping Tom“ įkūrėjų. Jos šokėjams spektaklyje tenka svarbus vaidmuo.

Iš režisūrinės pusės pirmiausia įsimena du dalykai. Vienas jų – apšvietimo grožis. Šviesos gana banaliai vienos erdvės scenografijai suteikia stulbinamą masto pojūtį. Scenoje beveik visada vyrauja tamsa, o viskas baigiasi kraujo raudoniu ketvirtajame veiksme – čia simbolika jau nėra itin subtili.

Kitas išskirtinis bruožas – minios valdymas. Kareiviai, cigarų fabriko darbininkės, kontrabandininkai ir vaikai juda nepriekaištingai choreografuotu srautu, kartais primenančiu danguje vienu kūnu sklandantį paukščių būrį. Plačioje Didžiojo festivalio teatro scenoje tai įgauna beveik kinematografinį mastą.

Tačiau Carrizo padaro ir debiutantei būdingą klaidą – pašalina visus kalbamuosius dialogus, net Don Chosė motinos laiško skaitymą. Kartais jie pakeičiami įvairiais įrašytais intarpais, kurių prasčiausias – elektroninis Kortų terceto aidas. Šie trumpinimai, laimė, ne tokie drastiški kaip tie, kurie 2015 metais toje pačioje scenoje subjaurojo „Fidelijų“, tačiau ir šįsyk toks metodas nepasiteisina.

Nors aktorių režisūra mėgina personažams suteikti daugiau gilumo, visas pasakojimas tampa keistai fragmentiškas, o ribos tarp atskirų muzikinių numerių – dar ryškesnės. Asmeninė Carrizo vizija susitraukia iki sunkiai perskaitomų, neretai pernelyg tiesmukų simbolių bei ne visada organiškų „Peeping Tom“ šokėjų intervencijų.

Galima numanyti, kad režisierė nori kalbėti apie Karmen laisvę ir jos mirtį parodyti ne kaip vadinamąjį aistros nusikaltimą, o kaip moters nužudymą dėl jos lyties. Tačiau scenoje ši mintis beveik neatsiskleidžia.

Pagal Dominique’o Adriano recenziją „ResMusica“.

„Karmen“ Zalcburgo festivalyje: toksiškų vyrų šalyje

Christoph Irrgeher
2026 m. liepos 27 d.

Asmik Grigorian triumfuoja Zalcburge, debiutuodama Karmen vaidmeniu Teodoro Currentzio diriguojamame spektaklyje. Gabrielos Carrizo režisūra palieka kur kas prieštaringesnį įspūdį.

Sekmadienį iki vienuoliktos vakaro prie Zalcburgo festivalio teatrų budėjo gausios policijos pajėgos – tuomet grėsmė jau turėjo būti praėjusi. Praėjusiais metais protestuotojai per savo akciją buvo užėmę Arkadų erdvę Jojimo mokyklos teatre, o šiemet festivalio atidarymo diena Zalcburge praėjo be incidentų. Ir iškilminga ceremonija, ir vakarinė operos premjera Mozarto miestui suteikė būtent tokį išskirtinumo pojūtį, kokio iš festivalio tikimasi.

Žinoma, stebina tai, kad naujoji ir iš anksto prieštaringai vertinta „Karmen“ protestų nesulaukė. Choreografė ir režisierė Gabriela Carrizo kartu su savo šokio trupės „Peeping Tom“ artistais ryžtingai atsisako įprasto Georges’o Bizet operos spalvingumo. Šalin folklorinės puošmenos ir pietietiškas jausmingumas – pirmyn į niūriausius vaizdinius. Tokį estetinį šūkį skelbia spektaklis Didžiajame festivalio teatre.

Šioje Ispanijoje toną diktuoja toksiški vyrai. Niūri, sadistiška kareivių gauja patruliuoja scenoje, pačioje spektaklio pradžioje sumuša civilį, o paskui gatvės vaikus moko žiauraus šaudymo meno. Paaugliai verčiami taikytis į savo bendraamžius. Šūvis!

Mirtis šioje Andalūzijoje visuomet atrodo esanti vos už kelių žingsnių. Visa tai perteikiama dinamišku fiziniu teatru, kuriame daug judėti tenka ne tik Carrizo šokėjams, bet ir dainininkams.

Kai torerą Eskamilją užvaldo gyrimasis savo didvyriškais žygiais, jo šokantis antrininkas tuo pat metu blaškosi mirties baimės apimtu kūnu. Karmen su kontrabandininkais keliaujant per kalnus, ją vis labiau persekioja artėjančios mirties nuojauta – ir ne vien Kortų tercete. Tarsi košmare pro šalį praslenka procesija, vietoj šventojo statulos prieš save nešanti žėrintį skeletą.

Gamtos moteris su ugnimi galvoje

Deja, ilgainiui scenoje ima darytis pernelyg triukšminga. Kai kone kas antrą ariją fone lydi drastiškai trūkčiojančiais judesiais šokantys artistai, žiūrovo dėmesys tiesiog perkraunamas.

Lakoniška Christofo Hetzerio scenografija, kurios pagrindą sudaro pasvirusios plokštumos, taip pat nepadeda įgyvendinti daugelio režisūrinių sumanymų. Savaime įdomi mintis scenoje parodyti nuolat dėl Don Chosė nerimaujančią jo motiną – šį nebylų vaidmenį atlieka Eurudike De Beul. Tačiau jos mirties scena, kurioje tamsiai apsirengę vyrai nuogą moterį panardina į vandens baseiną ir uždengia jį iš viršaus, atrodo lėkšta ir dirbtinai prikabinta prie spektaklio.

Tą patį galima pasakyti apie daugelį režisierės sukurtų trumpų scenų, turinčių stiprinti atmosferą, nors originalūs operos dialogai pašalinti. Kartais iš garsiakalbių staiga pasigirsta elektroninis garsovaizdis. Kitą sykį pagyvenusi moteris uždainuoja flamenką, visiškai svetimą Bizet garsų pasauliui. Ką gi.

Užtat muzikinės spektaklio pajėgos triumfuoja.

Zalcburgo festivalio žvaigždė Asmik Grigorian neabejotinai sėkmingai debiutuoja Karmen vaidmeniu. Ji ir vėl nepaprastai ryškiai suteikia pagrindinei veikėjai kontūrą, spalvą ir charakterį.

Kokia jos Karmen? Tikrai ne rėksminga fatališka moteris. Veikiau gamtos moteris, ugnimi liepsnojančia galva ir pirmaprade erotine jėga. Sykiu – būtybė, gebanti apsiginti visomis išgalėmis.

Intymiais momentais Grigorian mezga jaudinančias ilgas legato linijas. Savo laisvę ši Karmen gina audringais proveržiais, o vyrą pažemina pašaipiomis, kartais beveik kalbamuoju tonu tariamomis intonacijomis.

Su tokia Karmen sunku varžytis bet kuriam Don Chosė – net jeigu scenoje stovi toks įspūdingas vokalo milžinas kaip Jonathan Tetelman. Čilėje gimęs tenoras valdo erdvų, sodrų balsą, dėl kurio išsaugo didingumą net tuomet, kai pilvu čiuožia per sceną.

Davide Luciano Eskamiljas trykšta testosteronu. Kristinos Mkhitaryan Mikaela – puiki: ne naivus nekaltybės angelas iš kaimo, o drąsi kovotoja dėl Don Chosė meilės, galingo soprano savininkė.

Subtilių gradacijų meistras

Kad ir kaip pagrįstai būtų kritikuojami Teodoro Currentzio ryšiai su Rusija, kiekvienas, kuriam jau sunku klausytis nuvalkiotų „Karmen“ hitų, turėtų įvertinti jo požiūrį į partitūrą.

Jau uvertiūroje dirigentas atskleidžia ypatingą dėmesį detalėms. Kartais jis priverčia styginius beveik šnabždėti, kartais netikėtai išryškina ir savitai formuoja gerai pažįstamas frazes.

Vakaro eigoje šis subtilaus niuansavimo polinkis kiek susilpnėja. Currentzis – beveik kaip ir dera nuolatiniam Zalcburgo festivalio svečiui – retkarčiais nustebina ekscentriškais tempais. Tačiau komunikacinė energija, kuria jis uždega „Utopia“ orkestrą ir spektaklyje dalyvaujančius chorus, suteikia visam vakarui triumfo atspalvį, nors scenoje tris valandas tvyro beveik nepertraukiama tamsa.

Su šiomis apšvietimo sąlygomis susijusi ir paskutinės scenos mįslė. Ar Don Chosė iš tiesų peiliu nuduria išdidžią, maištingą Karmen? O gal ji atsiperka tik paviršine žaizda?

Pabaiga lieka atvira, Carrizo režisūrinė mintis – neaiški. Režisierei pasirodžius scenoje pasigirsta šioks toks švilpimas. Užtat muzikinę spektaklio komandą publika ir vėl gali sveikinti su nuoširdžiu džiaugsmu.

Pagal Christopho Irrgeherio recenziją dienraštyje „Der Standard“.

Taip – radau dar kelias iš tikrųjų atviras recenzijas. Ir svarbiausia: jos ne atkartoja viena kitą, o pateikia beveik priešingus to paties spektaklio vertinimus. Tai mūsų būsimam tekstui labai vertinga.

Vertingiausios atviros recenzijos

BR-Klassik – „Jokios vietos vyrų fantazijoms“

Elisabeth von Kalnein vertinimas gana subalansuotas:

Carrizo judesio teatras kartais atveria naują personažų perspektyvą, tačiau ilgainiui tampa pasikartojančiu triuku.

Trečiasis veiksmas laikomas perkrautu, o režisūrai pritrūksta aiškios linijos.

Asmik Grigorian Karmen vadinama ne vyrų fantazija, o gyvu žmogumi „iš kūno ir kraujo“.

Pabrėžiama, kad sopranas, dainuodamas mecosoprano partiją, priartėja prie savo balso ribų, tačiau būtent tai interpretacijai suteikia papildomos išraiškos.

Jonathan Tetelman iš pradžių turi „įsidainuoti ir įsivaidinti“, bet vėliau vis labiau įtikina.

Currentzio kraštutinumai šiai operai ir spektakliui esą tinka.

Tai būtų labai tinkamas vidurio taškas tarp griežtos „ResMusica“ ir entuziastingųjų vertinimų.

„News“ – „Siela yra tamsi šalis“

Susanne Zobl spektaklį vertina beveik be išlygų:

Carrizo režisūra esą tiksliai suderinta su partitūra.

Šokis ne nukreipia dėmesį nuo muzikos, bet pratęsia personažų vidines būsenas.

Vienintelis rimtas priekaištas – perdėta tamsa, dėl kurios beveik nematyti dainininkų veidų.

Finalas interpretuojamas labai netikėtai: Karmen nuo Don Chosė peilio nemiršta, bet išsikovoja kelią į laisvę; kiek toli nueis, paliekama neatsakyta.

Tetelmano Don Chosė giriamas už šiltą tembrą, frazavimą ir „neraminamai gražią“ Gėlės ariją.

Currentzio interpretacija vadinama audringa, o kameriniai partitūros epizodai – kvapą gniaužiančiais.

Ypač išskiriami fleitos ir styginių tembrai.

Ši recenzija svarbi tuo, kad padeda tiksliau perskaityti finalą, kuris „Der Standard“ autoriui pasirodė tiesiog neaiškus.

„Münchner Merkur“ – „Prabangi atlikėjos ir vaidmens neatitiktis“

Tai kol kas griežčiausias būtent Asmik Grigorian vokalo vertinimas:

Grigorian vadinama „prabangia netinkamo balso tipo Karmen“.

Kritikas teigia, kad jos viduriniame registre stinga vaidmeniui būdingų šiltų mecosoprano spalvų.

Currentzis per jos arijas sąmoningai lėtina tempus, tačiau, kritiko nuomone, problemos tai neišsprendžia.

Tik finale Grigorian esą gali visiškai atskleisti savo aktorinę ir vokalinę jėgą.

Dialogų atsisakymas operą paverčia niūria atskirų numerių virtine.

Pantomimos ir elektroniniai garsovaizdžiai neužpildo dramaturginių spragų.

Šią recenziją būtinai išsaugočiau. Ji suformuluoja tai, ką kiti kritikai tik atsargiai užsimena: klausimą, ar išskirtinė Grigorian sceninė asmenybė gali visiškai kompensuoti mecosopraninės Karmen vokalinių spalvų stoką.

Dar vienas – visiškai priešingas polius

„Financial Times“ – „Ši „Karmen“ galėjo būti siaubinga. Tačiau tapo stulbinamai įtaigi“

Visa recenzija gali būti ribojama prenumeratos, todėl jos nepriskirčiau visiškai atviroms. Tačiau tai labai svarbus penkių žvaigždučių vertinimas.

Autorei Carrizo spektaklis atrodo tamsus, įtaigus ir nepaprastai vientisas:

režisierė nemėgina perrašyti „Karmen“, bet siekia ją suprasti;

femicidas tampa ne pridėta aktualia etikete, o viso spektaklio išeities tašku;

klausiama, kokia visuomenė suformuoja tokį vyrą kaip Don Chosė ir kodėl Karmen apsisprendimo poreikis stipresnis už norą išlikti gyvai;

Grigorian ne „vaidina seksualią“ – ji tiesiog spinduliuoja kūnišką pasitikėjimą savimi;

Don Chosė čia ne tragiškas aistringas mylimasis, o silpnavalis motinos sūnelis, negalintis susitaikyti, kad negauna to, ko trokšta;

dainininkai ir šokėjai susilieja į vieną išraiškos kūną;

Carrizo ir Currentzio meninė bendrystė vadinama kvapą gniaužiančia.

Tai beveik tiesioginis atsakymas „ResMusica“ kritikui, kuris Carrizo sumanymą laiko paviršutinišku ir dramaturgiškai neveikiančiu.

Ką jau turime

Dabar susidaro labai geras šešių kritikų laukas:

Dominique Adrian, „ResMusica“ – estetiška, bet paviršutiniška; Grigorian lūkesčius pateisina tik iš dalies.

Christoph Irrgeher, „Der Standard“ – muzikos triumfas, neaiški ir perkrauta režisūra.

Elisabeth von Kalnein, BR-Klassik – stipri Grigorian, bet režisūra praranda kryptį.

Susanne Zobl, „News“ – įsimintinas, beveik triumfuojantis spektaklis.

„Münchner Merkur“ – puiki menininkė, tačiau Karmen partijai netinkamas balso tipas.

„Financial Times“ – penkios žvaigždutės, išskirtinai vientisas šiuolaikinis spektaklis.

Taigi kritika sutaria tik dėl kelių dalykų: išskirtinės Grigorian sceninės asmenybės, labai aukšto choro ir orkestro lygio bei sąmoningai tamsaus spektaklio pasaulio. Beveik dėl viso kito – jos balso tinkamumo, Currentzio interpretacijos, šokėjų funkcijos, dialogų atsisakymo ir net finalo prasmės – nuomonės radikaliai išsiskiria.

Būtent šis nesutarimas, mano galva, ir galėtų tapti mūsų refleksijos atspirties tašku.

Vyrų fantazijoms čia ne vieta

Elisabeth von Kalnein
2026 m. liepos 27 d.

Apokaliptiniai krateriai vietoj ispaniško gyvenimo džiaugsmo: Gabrielos Carrizo „Karmen“ smurtas tvyro visur ir galiausiai veda į femicidą. Spektaklis nevienalytis, kartais perkrautas, tačiau Asmik Grigorian, Jonathano Tetelmano ir Teodoro Currentzio dėka jo muzikinis lygis – aukštas.

Abstraktus kraterių peizažas, visas tamsiai pilkas, paniręs į prieblandą. Didžiojo festivalio teatro scenoje atsiveriantis pasaulis niūrus, beveik apokaliptinis – apie ispanišką gyvenimo džiaugsmą čia tikrai negali būti nė kalbos.

„Karmen“ veiksmas vyksta Sevilijoje, kareivių, darbininkių ir kontrabandininkų aplinkoje. Karmen – savarankiška, stipriai laisvės trokštanti moteris. Vyrai vienas po kito patenka į jos kerų valdžią, tačiau meilė jai tėra akimirka – tokia pat nepagaunama kaip maištingas paukštis, apie kurį ji dainuoja garsiojoje pirmojo veiksmo Habaneroje.

Ją įsimyli ir kareivis Don Chosė. Dėl Karmen jis dezertyruoja ir palieka savo sužadėtinę Mikaelą. Tačiau galiausiai Karmen pasirenka toreodorą Eskamilją, Don Chosė iš pavydo netenka proto ir ją nužudo.

Šis femicidas neįvyksta tuščioje erdvėje – jis išauga iš priespaudos ir smurto sistemos. Argentinos režisierė Gabriela Carrizo tai aiškiai parodo nuo pat spektaklio pradžios, kartais – itin radikaliai. Pavyzdžiui, vienas vaikų choro berniukas nukreipia šautuvą į kitus vaikus.

Gabriela Carrizo į operą įtraukia šokį

Carrizo profesinis pagrindas – šokis ir choreografija. Ji vadovauja belgų šokio teatro trupei „Peeping Tom“, kurios artistai dalyvauja ir šiame spektaklyje. Trūkčiojančiais judesiais jie tarsi išverčia personažų vidinį pasaulį į išorę.

Kartais tai leidžia į veikėjus pažvelgti naujai, tačiau neretai atrodo pernelyg sąmoningai sukonstruota. Spektakliui tęsiantis, ši raiškos priemonė išsisemia. Panašiai veikia ir protarpiais pasigirstantys elektroniniai garso efektai – griaustinio dundesys ar iškraipyti balsai.

Nors spektaklyje yra dramaturgiškai stiprių akimirkų, režisūra vis praranda aiškią kryptį. Ypač perkrautas atrodo trečiasis veiksmas.

„Karmen“ Zalcburgo festivalyje: siela – tamsi šalis

Susanne Zobl

Pirmoji Markuso Hinterhäuserio sudarytos operos programos premjera tampa Asmik Grigorian ir prie dirigento pulto stojusio Teodoro Currentzio triumfu.

Karmen – mecosoprano vaidmuo, tad iš pirmo žvilgsnio ši partija tikrai nėra sukurta tokiam sopranui kaip Asmik Grigorian. Kadaise ją į savo repertuarą įtraukė ir Maria Callas. Tačiau Grigorian vaidmenį pakylėja į kitą matmenį. Būtent tai įvyksta per Zalcburgo festivalio atidarymo premjerą.

Be jokių klišių

Grigorian išlaisvina pagrindinę Georges’o Bizet operos veikėją iš visų ją apraizgiusių klišių. Ji – viena iš daugelio fabriko darbininkių, išeinančių į nykų kalnų peizažą. Gabrielos Carrizo niūriame spektaklyje iš pradžių jos net nepastebi, kai ji pradeda dainuoti Habanerą.

Tik dainuodama Grigorian išsiskiria iš minios. Šią ariją ji atlieka su retai girdimu intymumu. Įprastuose „Karmen“ pastatymuose dainininkė dažnai pasirodo kaip fatališka viliokė, siekianti patraukti vyrų dėmesį. Čia Karmen apsupta vaikų. Grigorian nuostabiai ir subtiliai niuansuoja pažįstamą melodiją, tarytum dainuotų kamerinę dainą.

Neraminamai graži Kortų arija

Taip ji kuria moters, suimtos už tai, kad sužeidė kitą fabriko darbininkę, portretą. Karmen apgauna ją saugantį kapralą Don Chosė ir įtikina paleisti. Dainuodama Segidiliją, kuria vilioja jį susitikti Lillas Pastia smuklėje, ji tiksliai pagal muzikos ritmą svaido lėkštes.

Jos Kortų arija, kurioje Karmen išpranašauja savo mirtį, skamba neraminamai gražiai. Įspūdį dar sustiprina tai, kad Karmen paliekant sceną per garsiakalbius pasigirsta šios arijos įrašas.

Markuso Hinterhäuserio sumanymas dar kartą pasiteisino – kaip ir 2018 metais, kai jis patikėjo Grigorian Richardo Strausso Salomėjos vaidmenį ir taip davė pradžią jos pasaulinei karjerai.

Kartus realizmas ir košmariški epizodai

Gabriela Carrizo perkelia Bizet operą į niūrų sielos peizažą, kurį scenoje įkūnija skurdi, beveik negyvenama Christofo Hetzerio sukurta erdvė. Veiksmas svyruoja tarp kartaus realizmo ir košmariškų epizodų, kuriuos režisierė ir choreografė kuria kartu su savo trupe „Peeping Tom“.

Iš pradžių spektaklio aplinka primena Calixto Bieito ir Jano Lauwerso teatrą. Tačiau Lauwerso pastatymuose šokio intarpai neretai atitraukia dėmesį nuo to, kas svarbiausia, – muzikos, o čia kiekvienas gestas tiksliai suderintas su partitūra.

Carrizo negailestingai veda į tamsiausias žmogaus prigimties gelmes. Kareiviai kankina keistą būtybę, o vaikai verčiami šaudyti į kitus vaikus.

Perdėta tamsa

Šiek tiek saugumo pajuntama tik Lillas Pastia smuklėje. Jos šeimininkė, kurią vaidina Amparo Cortés, gamina valgį ir dainuoja melancholišką liaudies dainą. Atrodo, kad ji yra Karmen patikėtinė.

Čia Carrizo leidžia pasirodyti ir Don Chosė motinai – rudu kostiumu vilkinčiai nebyliai stebėtojai.

Vienintelis rimtesnis priekaištas šiam spektakliui – perdėta tamsa, kurioje daug kas tiesiog pranyksta. Beveik neįmanoma įžiūrėti žmonių veidų. Šviesiau tampa tik paskutinėje scenoje, kai Karmen ir Don Chosė lieka akis į akį.

Pavydo paskatinta žmogžudystė čia paverčiama mįsle. Karmen nemiršta nuo peilio dūrių. Ji išsikovoja kelią į laisvę, tačiau kaip toli juo nueis, lieka neatsakyta.

Ovacijos už įsimintiną spektaklį

Jonathanas Tetelmanas turi viską, ko reikia Don Chosė vaidmeniui: šiltą tembrą ir puikų frazavimą. Gėlės ariją jis dainuoja neraminamai gražiai.

Davide Luciano – patikimas Eskamiljas, nors žemajame registre jo balsas kiek praranda spalvą. Kristina Mkhitaryan puikiai dainuoja Mikaelą sodriu sopranu. Net ir nedideliame Moraleso vaidmenyje Liviu Holender patraukia dėmesį vokaline raiška.

Teodoras Currentzis audringai veda per partitūrą savo „Utopia“ chorą, sustiprintą Zalcburgo Bacho choro, ir „Utopia“ orkestrą. Puikiai skamba ir vaikų choras. Kaip perėjimus dirigentas pasitelkia elektroninius garsus, derančius su spektaklio estetika.

Jau uvertiūroje Currentzis sudeda itin ryškius akcentus. Kameriniai partitūros epizodai tiesiog gniaužia kvapą. Ypač išsiskiria fleita ir styginių skambesys.

Publika šį įsimintiną spektaklį pasitiko ovacijomis.

Prabangi vaidmens ir atlikėjos neatitiktis: Asmik Grigorian – Karmen Zalcburgo festivalyje

Tobias Hell
2026 m. liepos 27 d.

Tikroji vakaro diva stovi orkestro duobėje: Teodoras Currentzis Zalcburgo festivalyje diriguoja Bizet „Karmen“. Asmik Grigorian pagrindiniame vaidmenyje beveik nejaudina.

Gal netrukus prieš pirmąją šios vasaros Zalcburgo operos premjerą susitelkę tamsūs lietaus debesys buvo ženklas? Kalbant apie Bizet „Karmen“, toks klausimas nėra visai nepagrįstas. Šioje tragiškoje laisvės ir apsisprendimo istorijoje pirmieji grėsmės garsai pasigirsta dar uvertiūroje, prieš pakylant uždangai.

Ir iš tiesų: niūrus Zalcburgo dangus tarsi be pertrūkio persikelia į Didžiojo festivalio teatro sceną. Jokio Iberijos kolorito, jokio spalvingo turgaus šurmulio po Viduržemio jūros saule. Tik tamsios, grėsmingos sienos ir pilkos uolų masės. Pasitelkus dar vieną pseudoispanišką klišę, čia gerokai daugiau Villabajo negu Villarriba.

Tačiau iš Gabrielos Carrizo ir jos šokio kolektyvo „Peeping Tom“ niekas ir nesitikėjo spalvingos teatrinės romantikos. Pirmą kartą statydama operą režisierė ir choreografė kuria pasaulį, sustingusį nuo vidinio šalčio.

Jau pirmoje scenoje kareiviai sumuša trūkčiojančiais judesiais šokantį vyrą, o mažas berniukas raginamas šaudyti į savo žaidimų draugus. Ar tai jaunasis Don Chosė – kaip leistų manyti jo kostiumas ir vėliau vis pasirodanti motina? O gal jis tėra nesibaigiančio smurto rato, ypač smurto prieš moteris, simbolis?

Klišių atsisakymo koncepcija

Tokiais momentais Carrizo mėgsta nukreipti dėmesį nuo dainininkų ir iškelti į pirmą planą savo šokėjus. Dėl to net pagrindinė vakaro atlikėja Asmik Grigorian ne kartą paliekama sėdėti scenos pakraštyje, prieblandoje, arba beveik ištirpsta beveidėje minioje.

Šio principo režisierė laikosi nuosekliai – kaip ir sprendimo atsisakyti visų dialogų. Be jų kūrinys, deja, susitraukia iki niūrios atskirų muzikinių numerių virtinės. Daugelio klišių tokiu būdu iš tiesų pavyksta atsikratyti, tačiau atsivėrusių spragų neįmanoma užpildyti nei pantomima, nei elektroniniais garsų koliažais.

Į Carrizo klišių atmetimo koncepciją vaidmeniu debiutuojanti Grigorian įsilieja beveik idealiai. Tačiau kaip Karmen ji yra prabangi atlikėja, parinkta ne tai partijai. Ypač viduriniame registre jos balsui trūksta tų šiltų mecosopraninių spalvų, kurių šiam vaidmeniui tiesiog reikia.

Nepadeda ir tai, kad būtent jos arijose dirigentas dažniausiai dar labiau sulėtina tempus. Visą savo dainininkės ir aktorės meistriškumą Grigorian gali atskleisti tik paskutinėje scenoje. Čia po įtaigiai atliktos Gėlės arijos į aukščiausią lygį vėl pakyla ir jos partneris Jonathanas Tetelmanas.

Intensyvumu jiems prilygsta tik Davide Luciano Eskamiljas, įspūdingai atliekantis Toreadoro kupletus. Kristinai Mkhitaryan, dainuojančiai Mikaelą, tenka rūpintis subtiliai formuojamais piano atspalviais.

Currentzis pripažįsta tik iki galo nuspaustą akceleratorių arba stabdį

Tačiau tikroji vakaro diva stovi aukštai pakeltoje orkestro duobėje. Čia prie „Utopia“ orkestro pulto ir vėl karaliauja Teodoras Currentzis.

Tai kraštutinumų žaidimas, kuriame pripažįstamas tik iki galo nuspaustas akceleratorius arba iki galo įmintas stabdys, o pusiausvyra su tuo, kas vyksta scenoje, dažniausiai tampa antraeiliu dalyku. Svarbiausia – efektas, kad ir koks įspūdingas jis kartais būtų.

Per fortissimo orkestro muzikantams leidžiama pašokti iš vietų, o skambant Karmen Kortų arijai jie groja tamsoje. Ši svarbiausia scena galutinai suardo scenos iliuziją ir virsta savotišku Grigorian ir Currentzio duetu.

Ji, stovėdama prožektoriaus šviesos kūgyje, dainuoja apie artėjančią mirtį. Jis – tamsioje, rūko apgaubtoje orkestro duobėje. Dirigento pulto lempelės mistiškai apšviečia jo baltų marškinių rankoves. Atrodo, tarytum pats Hadas tiestų rankas dainininkei, norėdamas įtraukti ją į požemio pasaulį.

Galiausiai Currentzis demonstratyviai pagerbiamas. Vis dėlto į akis krito ir tai, kad spektaklio metu publika plojo gana santūriai, o ne viena garsioji, visiems pažįstama melodija baigėsi apskritai be aplodismentų.

Taigi festivalio pradžia – dviprasmiška. Šį kartą daugiau prieštaravimų kelia ne sceninis, o muzikinis spektaklio sluoksnis.

Dirigento gerbėjai sakys, kad tokios „Karmen“ dar niekada nėra girdėję.

Jo kritikai galėtų atsakyti: taip, tačiau galbūt ne be priežasties.

Taip – ir dabar jau aiškėja, kad tai ne vien tavo subjektyvus atmetimas. Kritikoje pagaliau įvardyta esminė problema: ne Grigorian meninis pajėgumas, o jos balso ir Karmen partijos neatitiktis.

Tu labai tiksliai atskiri tris dalykus.

Pirma – balso tembras ir tesitūra. Karmen nėra tiesiog soprano atliekamas mecosoprano vaidmuo. Jos žemasis ir vidurinis registrai kuria pačią personažo prigimtį: kūniškumą, žemiškumą, tamsą, pavojų. Jeigu apačios neturi spalvos ir atramos, prarandama ne vien dalis natų – pasikeičia visas Karmen portretas. Tobias Hell tai ir pasako: viduriniame registre trūksta vaidmeniui būtinų šiltų mecosopraninių spalvų.

Antra – santykis su Don Chosė. Solo epizoduose Grigorian gali kompensuoti vokalinę neatitiktį tekstu, frazuote, aktorine energija, išskirtine scenine koncentracija. Tačiau duetuose nebelieka kur pasislėpti. Šalia sodraus, dramatiškai išplėtoto Tetelmano tenoro jos balsas ne tik fiziškai pradingsta – išsiderina ir personažų jėgų pusiausvyra. O juk Karmen ir Don Chosė scenose turėtų būti pavojingai lygiaverčiai priešininkai. Jei įraše juntama, kad Karmen vokaliai užgožiama, salėje ši disproporcija galėjo būti dar ryškesnė.

Trečia – vaidmens kūrimas. Čia, man atrodo, tavo pastaba dar svarbesnė už vokalinę kritiką: Grigorian ne sukūrė Karmen, o Karmen pritaikė prie savo jau atpažįstamos sceninės asmenybės.

Režisūra jai pateikia biografinę schemą: nuo vaikystės smurto aplinkoje – prie rūkančios, geriančios, narkotikus vartojančios jaunos moters; nuo anksti išmokto seksualinio poveikio – prie lengvai suviliojamų ir taip pat lengvai keičiamų vyrų. Tai šiuolaikiškai paaiškina jos elgesį, bet kartu susiaurina personažą. Karmen tampa nebe Mérimée ir Bizet mįsle, o gana lengvai perskaitomu socialinės aplinkos produktu.

Ir čia suveikia „Grigorian fenomeno“ pavojus. Jos sceninė tapatybė tokia stipri, kad gali užvaldyti vaidmenį. Salomėją ji kadaise pavertė neatskiriama nuo savęs – ir tai buvo atradimas. Karmen atveju tas pats metodas, regis, nebesukuria naujo žmogaus. Atpažįstame Grigorian judesius, jos nervinę energiją, iššūkį, pašaipą, agresyvų pažeidžiamumą. Matome didžiulę artistę, tačiau ne visada matome Karmen.

Būsimam tekstui jau ryškėja labai tiksli formuluotė:

Asmik Grigorian Karmen ne tiek sukūrė, kiek pasisavino – pavertė ją savo sceninės asmenybės tęsiniu. Tačiau šįkart išskirtinė artistės individualybė vaidmens nepraplėtė. Priešingai – užgožė jo paslaptį.

Ir dar griežčiau:

Žiūrėdama spektaklį mačiau ne Asmik Grigorian sukurtą Karmen, o Karmen kostiumu vilkinčią Asmik Grigorian.

Manau, čia jau yra viena svarbiausių būsimos refleksijos tezių.