BALETO SKYRIUS
1952 m. baletmeisterio Vytauto Grivicko, Lietuvos operos ir baleto teatro baleto trupės vadovo ir baletmeisterio Michailo Moisejevo ir pedagogės Klavdijos Salnikovos-Moisejevos iniciatyva prie Vilniaus dešimtmetės muzikos mokyklos buvo atidarytas Choreografijos skyrius, jo vadovu tapo baleto solistas Henrikas Kunavičius. 1963–2001 m. skyriui, vėliau reorganizuotam į Vilniaus baleto mokyklą, vadovavo Lili Navickytė-Ramanauskienė. 2001 m. baleto mokykla reformuota į Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyrių, jam vadovavo P. Skirmantas, J. Vymerytė, E. Smalakys, L. Puodžiukaitė-Lanauskienė, nuo 2016 metų – Eligijus Butkus.
Į Baleto skyriaus klasikinio šokio programas mokiniai priimami nuo pirmos klasės. Per 13 mokymosi metų jie įsisavina klasikinio, šiuolaikinio, charakterinio, lietuvių liaudies, istorinio šokių stilius, taip pat vyksta duetinio šokio, aktoriaus meistriškumo, improvizacijos, grimo, kūno formavimo, gimnastikos, fortepijono, muzikos kūrinių analizės pamokos. Baleto skyriuje moksleiviai rengiami darbui profesionaliuose šalies teatruose, taip pat studijoms Lietuvos ir užsienio aukštosiose mokyklose.
Lietuvos baleto meno raidą sunku įsivaizduoti be ryškiausių artistų – G. Sakalauskaitės, V. Chlebinsko, L. Bartusevičiūtės, J. Katakino, J. Valeikaitės, P. Skirmanto, R. Railaitės-Butvilienės, A. Gineitytės, A. Cholinos, Ž. Baikštytės, M. Baužio, E. Špokaitės, E. Smalakio, R. Jezerskytės, N. Juškos, N. Beliakaitės, O. Konošenko, M. Rimeikio, B. Molytės, E. Butkaus, R. Ceizario, I. Cibulskytės, G. Gylytės, K. Gudžiūnaitės, J. Lauciaus, J. Krivicko, J. Stankevičiūtės ir daugelio kitų, baigusių Čiurlionio mokyklą. Ne vienas jos absolventas garsino ar garsina Lietuvos vardą šokdamas pasaulio teatruose: J. Dronina (Kanada, Anglija), M. Baužys (JAV), N. Beliakaitė (JAV), V. Putriūtė (JAV), J. Valeikaitė (Vokietija, JAV), G. Potockas (Lenkija), R. Rudžionytė-Jordan (Estija), V. Semakaitė (Taivanas).
Nuo 2010 metų Baleto skyriuje pradėti ruošti šiuolaikinio šokio atlikėjai. Jie mokomi modernaus, šiuolaikinio ir klasikinio šokių technikų, aktorinio meno, supažindinami su liaudies, sportiniais, gatvės šokiais, ugdomi improvizaciniai bei kompoziciniai jų gebėjimai.
Mokinių profesiniam brandumui didelės reikšmės turi intensyvi kūrybinė veikla, todėl mokykloje kiekvienais metais organizuojami renginiai, skatinantys kūrybiškumą ir tobulėjimą. 2009 m. prie Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos atsidarytame Šokio teatre rodomi spektakliai „Baltaragio malūnas“, „Kopelija“, „Metų laikai“, „Piteris Penas“, „Paquita“, „Miško pasaka“, „Juodvarniai“, „Knygnešys“, „Arklio Dominyko kelionė į žvaigždes“, „Karalaitė Murzė“, „Vasarvidžio sapnas“, pradinukų spektakliai „Spalvos“, „Skaičiai“, „Niekelis“, projektai „Žmogaus ir gamtos ratas“, „Romantizmo svajos“, „Baleto atmintis“, „Užburianti klasika“, kalėdiniai baleto vakarai , „Vive le ballet“, mokinių kompozicijų vakarai, baigiamieji gala koncertai.
Baleto skyrius bendradarbiauja su Lietuvos nacionaliniu operos ir baleto teatru – mokiniai dalyvauja teatro klasikinio repertuaro spektakliuose „Miegančioji gražuolė“, „Gulbių ežeras“, „Bajaderė“, „Korsaras“, „Don Kichotas“, „Žizel“, šoka mokyklos spektaklyje „Pelenė“.
Eligijus Butkus
Direktoriaus pavaduotojas baleto ugdymui
Per dvidešimties metų karjerą Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre pelnyti apdovanojimai liudija baleto solisto meninės raiškos įtaigą ir svarbą: 2009 m. pelnytas „Auksinis scenos kryžius“ už Džeimso vaidmenį „Silfidėje“, 2010 m. – „Švyturys“ už Natanaelio vaidmenį „Kopelijoje“ bei Romeo vaidmenį balete „Romeo ir Džuljeta“, 2016 m. – dar vienas „Auksinis scenos kryžius“ už vaidmenį balete „Bolero“.
E. Butkus mokėsi pas Pranciškų Peluritį, Birutę Krapavičienę, Antaną Beliukevičių. Charakterinio šokio mokė Aušra Gineitytė, duetinio šokio – Vytautas Kudžma. Mokyklą baigė vadovaujamas LNOBT primarijaus Jono Katakino.
Mokytojas yra ašis, kuri formuoja asmenybę, todėl labai svarbu asmeninis jo ir mokinio santykis, jis privalo būti grindžiamas abipuse pagarba. Baleto artistai mokytojus turi nuo pirmos dienos baleto mokykloje iki paskutinės dienos teatre. Pedagogui būtina metodiškai ir kartu kūrybiškai žiūrėti į savo darbą, savo profesiją, suprasti, kad kiekvienas mokinys yra unikali asmenybė. Man labai svarbu, kad mokiniai, įgiję išsilavinimą, taptų intelektualiais ir dorais piliečiais.
Baletas – labai sunki profesija, tačiau be galo įdomi. Mokytis pradedama nuo mažų dienų, ir tik nedaugelis įgyja baleto artisto diplomą. Didžiuojuosi savo pasirinktu keliu, jeigu reikėtų rinktis iš naujo, viską daryčiau taip pat, tik norėčiau išvengti kai kurių klaidų, pavyzdžiui, laiku, o ne vėliau suvokti kai kurias mokytojo pastabas.
Baletas reikalauja nuoseklaus kasdienio darbo. Kartais jis atrodo labai monotoniškas, tačiau kitaip neįmanoma išugdyti baleto artisto. Kiekvienas, norintis pasiekti aukščiausią lygį, savyje turi užmigdyti tinginį iki paskutinės darbo dienos teatre.
Balete mane žavi galimybė šokiu, judesiu papasakoti istorijas, atskleisti įvairių personažų gyvenimus. Klasikiniai baletai šiandien gali atrodyti labai šiuolaikiškai, tai pirmiausia priklauso nuo choreografo.
Svarbi ugdymo proceso dalis – konkursai. Jauniems talentams jie gali padėti, paskatinti siekti savo tikslų, nors kai kuriems ir pakiša koją. Svarbu, kad noras pasirodyti kuo daugiau konkursų netaptų savotišku sportiniu siekiu.
Šių metų pavasarį dėl pandemijos teko atšaukti mūsų moksleivių keliones į tarptautinius baleto konkursus JAV, Švedijoje, Latvijoje ir kitose šalyse. Vis dėlto suspėjome į tarptautinį jaunųjų baleto artistų konkursą Lozanoje, kuriame Milda Luckutė, šiuo metu jau besimokanti Londono karališkojoje baleto mokykloje, pateko tarp dvidešimties geriausių šokėjų. Ji tapo ketvirtąja lietuve, dalyvavusia šiame prestižiniame konkurso, o vien pakliūti į jį labai nelengva. Anksčiau čia yra pasirodžiusios Rūta Jezerskytė, Neli Beliakaitė ir Kristina Gudžiūnaitė, visos jos tapo garsiomis šokėjomis.
Pandeminiu laikotarpiu mūsų mokyklos atstovės puikiai pasirodė virtualaus tarptautinio konkurso „Youth America Grand Prix“ finale, „Prix du Nord“, „International Baltic Ballet Competition“ ir kituose konkursuose. Tai išties dideli pasiekimai. Taip pasaulyje skleidžiame žinią apie Lietuvą ir apie mūsų mokyklą, po konkursų sulaukiame laiškų, kuriuose teiraujamasi apie galimybes pas mus mokytis.
Čiurlionio mokykloje vaikai šokti mokomi nuo pirmos klasės. Dabar turime 60 pradinukų, ir, kas labai džiugina, mergaičių ir berniukų skaičius klasėse yra apylygis. Kiek jų baigia mokslus? Būna įvairiai, bet šiemet, pavyzdžiui, turime gana gausią abiturientų klasę, joje septynios merginos ir trys vaikinai. Baigti mokslus sutrukdo įvairios priežastys: sveikatos sutrikimai, kūno formų pasikeitimas ar tiesiog praėjęs noras dirbti. Be to, po aštuonių klasių dalis moksleivių apsisprendžia tęsti mokslus šiuolaikinio šokio programoje.
Šokis turi puikią ateitį, nes labai sparčiai progresuoja tiek klasikinis baletas, tiek ir šiuolaikinis šokis. Šokis aktualus šiandien, neabejotinai bus aktualus ir po šimto metų. Tikiu jo ateitimi, nes matau, kokius puikius klasikinio baleto artistus ir šiuolaikinio šokio atlikėjus parengiame.
***
Jurgita Dronina, pagrindinė Kanados nacionalinio baleto solistė: Devynerius metus mokykloje būnant po šešias dienas per savaitę, pedagogai tampa daugiau nei vien autoritetingais mokytojais. Jie diena iš dienos nuosekliai ugdė mane ne tik kaip šokėją, bet ir kaip asmenybę. Mokė kantrybės, supratimo, kruopštumo, šokio taisyklių ir pagarbos tradicijoms. Visa tai atsispindi mano darbe ir karjeroje. Mokykla man davė profesiją, kuria didžiuojuosi, išmokė darbo etikos. Mokykla padėjo išvažiuoti į pirmuosius konkursus, kurie atvėrė man pasaulį.
Rūta Jezerskytė, buvusi pagrindinė LNOBT ir Olandijos nacionalinio baleto trupių solistė: Visuomet su didžiuliu dėkingumu prisimenu mokytoją Jeleną Švedaj. Ji išmokė ne tik klasikinio šokio pagrindų, išvedusių mane į tarptautinę areną, bet ir išugdė kaip žmogų, kaip asmenybę. Ji buvo perfekcionistė, to mokė siekti ir savo mokines, reikalaudama iš mūsų idealios rankų pozicijos, muzikalaus kojų judesio. Išsiskyrė kuklumu, švelnumu, jautrumu, visuomet mokėdavo pasidžiaugti mūsų pasiekimais. Ji man buvo ir liko sektinas pavyzdys, visą savo šokėjos karjerą stengiausi eiti panašiu keliu, tiesiog šokti, tai yra dirbti savo mylimą darbą.
Dar vienas pedagogas, padaręs man lemiamą įtaką, buvo Jonas Katakinas. Griežtas, principingas ir kartu labai įdomus. Su juo pirmą kartą kartu žiūrėjome užsienio teatrų pastatymų vaizdo įrašus, važiavome į pirmą tarptautinį baleto šokėjų konkursą Lozanoje...
M. K. Čiurlionio menų mokykloje praleisti metai buvo be galo turiningi. Kartu tai buvo ir paauglystės laikas, kupinas įsimylėjimų, nusivylimų ir išdaigų...
Eglė Špokaitė, buvusi LNOBT primabalerina, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė: M. K. Čiurlionio menų mokykloje praleisti metai man suteikė profesinius pagrindus. Buvo ir džiaugsmo, ir nusivylimų. Tie metai nebuvo lengvi, bet tai, ką išmokau mokykloje – neįkainojama. Didžiuojuosi, kad esu lietuviškos baleto mokyklos atstovė, mokėjau naudotis jos pranašumais. Iš savo baleto mokytojos Birutės Makačinaitės-Krapavičienės išmokau atidumo detalėms, stiliaus pojūčio, išraiškų drąsos. Esu laiminga, kad buvau pirmos lietuvių balerinos Jadvygos Jovaišaitės-Olekienės mokinė. Labai vertinau, tiesiog gerte gėriau Leokadijos Šveikauskaitės-Dumšaitienės, Ramutės Janavičiūtės pastabas. Mano fortepijono pedagogė Sofija Laukavičiūtė visiems laikams liko mylima ir mylinti mokytoja. Negaliu nepaminėti ir tuometės baleto skyriaus vadovės Lili Navickytės-Ramanauskienės pastangų geriausiems mokiniams sudaryti papildomų studijų Sankt Peterburge galimybes. Tai nebuvo reglamentuotos mokyklos programos dalys, o individualus dėmesys mokiniui. Jis aktualus, labai reikalingas ir šiandien.
Skaidrė Ališauskaitė-Baranskaja, buvusi LNOBT baleto artistė: Visada nustembu, kai išgirstu, kad žmonės net nenori prisiminti mokykloje praleistų metų, jaučia kažkokią nuoskaudą, kalba apie tuščiai praleistą laiką. Man metai Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje visada išliks kaip šviesiausias gyvenimo laikotarpis, gausus pirmųjų atradimų, dvasinių prisilietimų prie didingo Meno pasaulio, pažinčių su įdomiomis asmenybėmis, lydėtas nuostabaus saugumo, jaukumo pojūčio. Šiandien suvokiu, kad ši mano patirtis yra nepaprastai profesionalaus ir nuoširdaus mokyklos pedagogų ugdymo rezultatas. Menų mokykloje atsitiktinių žmonių tiesiog nebuvo. Iki šiol jaučiuosi priklausanti išrinktųjų klubui, pasėtas kultūros grūdas duoda derlių net ir praėjus beveik trisdešimčiai metų.
Nepaprastai šiltai prisimenu savo vienintelę specialybės mokytoją Ramutę Janavičiūtę-Kantoravičienę, kuri per visus mokslo metus buvo man kaip mama. Galbūt tai, kad aš viena iš visos klasės gyvenau mokyklos internate, lėmė ypatingą mokytojos rūpinimąsi manimi. Puikiai prisimenu jos diegiamus profesionalumo postulatus, atskleistą baletinio judesio grožį (mokytoja gebėjo ne tik gerai paaiškinti, bet ir labai gražiai parodyti), pastangas į mūsų vėjo pilnas galvas įdėti suvokimą, kas yra darbas teatre, kokiems išbandymams mes turime ruoštis fiziškai ir dvasiškai. Bet dar labiau nepamirštamos dienos, kai teko gyventi mokytojos namuose. Jau nepamenu aplinkybių, gal tai buvo atostogų metas, o gal tiesiog mano elgesys reikalavo didesnės kontrolės (tuo metu buvau gana maištingo, nenuspėjamo charakterio), tačiau tos dienos paliko neišdildomą įspūdį ir net suformavo mano asmeninį požiūrį į kasdienio gyvenimo kultūrą. Prisiminimais skambantis butas, kuriame kiekvienas daiktas, knygos turėjo savo istoriją, baletinės nuotraukos ir daikteliai, primenantys scenoje praleistus metus, tuo metu neįprasta, labai aristokratiška maisto gaminimo ir valgymo kultūra, senąjį Kauną menanti kulinarija (litvakišką įdarytą karpį ir mokytojos obuolių pyragą gaminu iki šiol). Atrodo, tebejaučiu tų namų kvapą. Mokytojos elegancija ir kultūra atėjo į mano širdį. Saugau tą šviesų jau anapilin išėjusios Mokytojos atminimą.
Prisimenu ir Borisą Martinkevičių, kuris visada priimdavo mane į vaikinų klasės pamokas, kai mūsų mokytoja mane iš pamokos išmesdavo už eilinį maištą. M. K. Čiurlionio menų mokykloje atsitiktinių žmonių tarp pedagogų nebuvo – dabar tai suvokiu labai aiškiai, ypač šių dienų švietimo sistemos problemų kontekste. Manau, kad gavau labai gerą, tiesiog neįkainojamą bendrąjį išsilavinimą, dėl to lengvai įstojau į Vilniaus universitetą, baigiau bakalauro ir magistro studijas. Žemai lenkiuosi istorijos mokytojai Eugenijai Ambrasienei, teatro istorijos mokytojai Inai Mažeikienei, matematikos mokytojai Angelei Sodeikaitei, chemijos mokytojai Vandai Galinienei, lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai Vandai Sofijai Raguotienei, aktorinio meistriškumo dėstytojai Aldonai Adomaitytei ir kitiems mokyklos pedagogams, kurių įžiebtą šviesą saugau iki šių dienų.
***
Bene geriausiai choreografijos skyriaus gyvenimą, laimėjimus ir nesėkmes prisiminė neseniai amžinybėn iškeliavusi ilgametė šio skyriaus vadovė Lili Ramanauskienė-Navickytė (1932-2021), klasikinio šokio pedagogikai atidavusi beveik pusę šimtmečio. Ji buvo pirmoji baleto pedagogė, įgijusi aukštąjį išsilavinimą. Bene didžiausias jos nuopelnas Lietuvos baletui – gebėjimas suburti bendraminčių komandą, sudaryti palankias sąlygas mokytis Maskvoje arba tuomečiame Leningrade (kitokio pasirinkimo nebuvo), kelti kvalifikaciją. Per tą pusšimtį metų, atiduotų ne vienai choreografijos absolventų kartai, sukaupta tiek patirties ir žinių, tiek informacijos, kad drąsiai ir pagrįstai ją buvo galima tituluoti vaikščiojančia Lietuvos baleto mokyklos enciklopedija.
Lili Ramanauskienė-Navickytė: Pirmiausia reikėjo suburti dėstytojų kolektyvą, nes tuo metu skyriuje dirbo tik du etatiniai pedagogai – Jovaišaitė-Olekienė ir Pranas Peluritis. Nors jų profesionalumas niekam nekėlė abejonių, to nepakako, tad teko kviestis į pagalbą „valandininkus“. Nežinau, kaip būtų pavykę išspręsti šią problemą, jei ne tuomečio mokyklos direktoriaus Dainiaus Trinkūno dėmesys ir visokeriopa parama. Visokiais būdais viliojom savo kolegas, baigiančius sceninę karjerą Operos ir baleto teatre, o suviliotuosius siuntėme į įvairius seminarus, stažuotes, dvejų metų kursus Leningrado ir Maskvos choreografijos mokyklose. Tad netrukus skyriuje pradėjo dirbti mano buvusios kolegės Leokadija Šveikauskaitė-Dumšaitienė, Ramutė Janavičiūtė-Kantoravičienė, Irena Kalvaitytė-Požėrienė, Ada Tumalevičiūtė-Nasvytienė. Ir tai davė gražių rezultatų, nors gal ir ne taip greitai, kaip norėjome.
Vis dažniau tapdavome įvairių konkursų ir festivalių prizininkais ar laimėtojais. Apie tarptautinius renginius galėjome tik svajoti, kol kas neužtekdavo jėgų ir sėkmės įveikti Maskvos „filtrą“. Ir tik 1987 m. Rūtai Jezerskytei, mokytojos Elenos Švedaj auklėtinei, pavyko pralaužti užtvarą – į Lietuvą iš tarptautinio konkurso Lozanoje (Šveicarija) ji parvežė aukso medalį. Dabar būtų sunku ir suskaičiuoti, kiek turime įvairių tarptautinių konkursų laureatų. Sutikite, kad iš trijų milijonų parengti tiek gabių ir perspektyvių baleto artistų tikrai nėra lengva – juk savo duoklę paima ne tik krepšinis, lengvoji atletika, kitos populiarios sporto šakos, bet ir pramoginiai šokiai ar gimnastika. Ne visada „antrosios religijos“ atstovai pateisina viltis, ne visada ir choreografijos skyrius į profesionaliąją sceną išlydi būsimas žvaigždes. Viena laida būna geresnė, kita ne tokia gera. Toks gyvenimas. Tačiau tikiu, kad ir šiandien choreografijos skyriaus pedagogai daro viską, kad mes visi galėtume didžiuotis savo auklėtiniais. Tuo labiau kad sąlygos dabartiniams mokiniams tikrai neprastos.
Darbas su mokiniais darosi vis sudėtingesnis, jį sunkina ne tik mokinio teisių sureikšminimas, bet ir informacijos srautas, kuriuo reikia mokėti naudotis. Ne viskas, ką surandi internete, nors ir žiba, yra auksas. Mokytojai turi padėti mokiniui atsilaikyti prieš tą srautą, paimti iš jo tiek informacijos, kiek jos reikia profesiniam tobulėjimui ir savo poreikiams. Nemanau, kad reikia mokytojus smerkti už reiklumą, siekį perduoti mokiniams profesionalaus šokio paslaptis, išmokyti juos valdyti savo kūną, nesikliauti vien emocijomis, norais ar supratimu. Ir pritariu savo vyresnės kolegės Jovaišaitės-Olekienės teiginiui: „Tik mes, mokytojai, turbūt ir težinome, kiek savęs atiduodame mokiniams.“
Parengta pagal Jūratės Terleckaitės, Elvinos Baužaitės, Žilvino Dautarto publikacijas ir pranešimus baleto temomis