,,CARMINA BURANA" KLAIPĖDOS ELINGE: MUZIKINIS PAŠNEKESYS APIE AMŽINYBĘ
Jau keleri metai Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras kuria tokius spektaklius, apie kuriuos kalbama gatvėje. Net ir praėjus porai dienų, susitikus pažįstamą norisi pasidalinti įspūdžiais. Tai reiškia ne ką kitą, kad teatras sugeba generuoti kultūros reiškinius. Ne tik faktus, t. y. – spektaklius, kurie atgyvenę vieną vakarą, ryte net neprisimenami.
Nuo pirmojo „Skrajojančio Olando“ pastatymo šio teatro rengiamas Klaipėdos festivalis įgijo visai kitą užmojį, nei iki jo gyvavęs „Muzikinis rugpjūtis“. Trys „Skrajojančio Olando“ sezonai užkėlė kartelę taip aukštai, kad tai, manau, tapo iššūkiu net pačiam teatrui.
Ne vienam kultūros mylėtojui kirbėjo smalsumas: o ką šiemet teatras pasiūlys vietoje Olando?
Ir – pasiūlė. Bent aš, išgirdusi, kad senajame Klaipėdos elinge nuskambės Carlo Orffo kantata „Carmina Burana“, tariau sau – nieko sau! Ir nekantraudama ėmiau laukti.
Klaipėdos festivalis leido laukiančiųjų emocijoms įsibėgėti: nuo ganėtinai margos stilistikos, kūrinių ir atlikėjų koncerto „Karo ir taikos dainos“ per proginę operą „Klaipėda“ iki didingos „Carmina Burana“ kantatos, kuri sukurta ir pristatoma, kaip videografinis spektaklis. Pasigirdus gana negatyvioms nuomonėms apie operos „Klaipėda“ režisūrą, kaip atgyvenusios stilistikos, pamaniau, Carmina tai bus tikrai šiuolaikiškai interpretuota: pvz. su šunimis, žiūrovų įtraukimu ir kokia nors nuogybe. Pajuokavau taip pamanydama, bet nedaug apsirikau: šunys buvo, šokėjai pakilo į sceną iš žiūrovų eilės, nuogybė buvo tik labai sąlyginė – dainininko įkūnytas apsvilęs gulbinas buvo skirtas ne jo grožiui pademonstruoti, o greičiau sukelti aliuziją į karo žiaurumų suniokotą kūną.
Tai pavyko „Carmina Burana“ , ar ne?
Ir taip, ir ne. Teatras tikrai sukūrė įvykį: žiūrovų buvo, matyt, daugiau nei tūkstantis, įskaitant ir pirmąją šalies porą. Sugundyti tokį būrį žmonių klasikinės muzikos nakčiai – tikrai įvykis!
Veiksmas vyko trijose scenose, jas visas galėjo matyti tik sėdintys centriniame sektoriuje, šoniniams sektoriams teko daugiau stebėti projekcijas (jos buvo 2 ekranuose) ir klausytis muzikos. Be abejo, stipriausia spektaklio dedamoji ir buvo muzika. Ar gausus antūražas ją stiprino, ar vis dėlto skaidė publikos dėmesį, neleisdamas susitekti į muziką, kuri kiekvieną syk nuskambėjusi tapdavo tuo savaiminiu magnetu? Antūražas jos nesustiprino, jis buvo skirtas tai publikos daliai, kuriai Orffo muzika nėra savaime pakankama, kuriai reikia mirguliuojančio reginio, chaosėlio, sirenos gausmo ir pravažiuojančio traktoriaus. Kad tik nebūtų nuobodu, kad tik nepasibodėtų ankstyvųjų viduramžių tekstais ir didingai iki sakralumo skambančia muzika.
Kas, be abejonės, pavyko, tai – solistų Ritos Petrauskaitės, Modesto Sedlevičiaus ir Mindaugo Jankausko sukurti vokaliniai ir artistiniai vaidmenys. Įspūdį paliko Modesto Sedlevičiaus balsas. O režisieriaus Daliaus Abariaus išryškintas keptas gulbinas su grimu, kuris buvo darytas tris valandas, tiesiog nemotyvuotai iškrito iš viso spektaklio konteksto. Vienintelė šito gulbino akcentavimo priežastis, mano manymu, duoklė aliuzijai į dabar Europoje vykstantį karą.
Solistė Rita Petrauskaite mane visiškai sužavėjo: jos sopranas yra šaltoko atspalvio, o „Carminoje Buranoje“ jis nebuvo forsuojamas ir skambėjo puikiai. Jos heroję įkūnyti padėjo ir įspūdingas Sandros Straukaitės kostiumas bei grimas. Amžino likimo rato judesį labai paveikiai padėjo išgauti scenoje bėgimo takelis, kuriuo eidami artistai sukūrė amžino plastiško ėjimo, stovint vietoje, per pasaulį/gyvenimą, judesį.
Ko trūko muzikinėje dalyje? Man pritrūko berniukų choro pavasariui skirtoje kantatos dalyje, kaip kad ir buvo kompozitoriaus parašyta. Moterų choras nesugebėjo perteikti tos skambios, tyros ir krištoliškai gaivios nuotaikos.
Vaizdo projekcijos pačios savaime buvo įspūdingos, tačiau, kaip minėjau, konkuravo su muzika. Jų pagalba buvo stengiamasi ne tiek stiprinti muzikos poveikį, kiek praplėsti scenos vaizdą, kad kas nors būtų matoma ir kraštinių sektorių žiūrovams. Virš projekcijų buvo rodomas dainuojamojo teksto vertimas, projekcijų turinys dažnai disonavo su teksto turiniu, lyg taip dar labiau pabrėžiant, kad jos gyvena savo gyvenimą scenoje. Tačiau kartas nuo karto jos sugrįždavo prie muzikos ir nuskambėdavo kartu: buvo rodomas ir orkestro grojimas, ir dainuojantis solistas, ir einantys šokėjai. Beje, pastarųjų judėjimas buvo toks, kad sunku buvo atskirti, kur vaizdo projekcija, kur realūs šokėjai.
Beje, šokėjai nešoko. Jie judėjo, vaikščiojo, vaidino paprastus žmones iš publikos. Aprengti šviesą atspindinčiomis liemenėmis nešiojo eismo reguliavimui naudojamus bokštelius. Taip scenoje buvo sudaromas pasaulio, gatvės, didmiesčio vaizdas, kuriame buvo galima išryškinti pagrindinius personažus ir jų nešamas mintis.
Tai apie ką gi buvo šios vasaros „Carmina Burana“? Kaip ir 1937-iaisiais, kai buvo sukurta: apie lemtį, apie gyvenimo džiaugsmą ir trapumą, apie šios dienos aklumą ir negalėjimą įžvelgti ateities. Apie Fortūną, kuri valdė, valdo ir valdys, nors yra be karalystės. Kaip muzika, kuri skambėjo, skamba ir skambės, nors keisis kartos ir vietovės.
Ar suvaldė šiuokart režisierius Dalius Abaris elingo ir laivų statyklos geležinę materiją, kaip kad „Skrajojančiame Olande“, paversdamas ją spektaklio dalimi ir jėga? Sakyčiau, dalinai. Tai reiškia, kad lieka iššūkis ir kitos vasaros rugpjūčiui. Festivalis baigėsi, laukimas prasideda.
Susiję nariai
Rita Petrauskaitė
KLAIPĖDOS VALSTYBINIO TEATRO SOLISTĖ; LIETUVOS NACIONALINIO OPEROS TEATRO SOLISTĖ