„Čiurlionio keliu“: tamsoje atsivėrusi šviesa

Prieš Povilo Ušinskio rečitalį scenoje pasirodė Birštono vasaros menų akademijos dainininkė Beatričė Babickaitė, pasirinkusi du visiškai skirtingus sceninius pasaulius. Despinos arijoje „Vyrais, kareiviais tikėti?“ iš Mozarto operos „Visos jos tokios“ reikėjo žaismingumo, ironijos ir gyvo santykio su publika. Giedriaus Kuprevičiaus Veronikos romansas „Ant ežero kranto sėdėjom“ kvietė į kitokią – lyrinę, lietuvišku žodžiu ir melodija grindžiamą – būseną. Beatričė pajuto šį kontrastą ir kiekvienam kūriniui suteikė savą charakterį.

Fortepijonu Beatričei jautriai pritarė Arsenijus Esaulkovas. Beatričė dar labai jauna, tačiau jos pasirodyme jau buvo svarbiausia – noras ne tik taisyklingai padainuoti, bet ir suprasti, apie ką dainuojama.

Po to į sceną išėjo Povilas Ušinskis.

Salėje šviesos užgeso, sceną apgaubė sodri tamsiai mėlyna spalva. Joje liko fortepijonas ir prie jo sėdintis žmogus. Nebebuvo nieko, kas blaškytų žvilgsnį. Galėjai tik klausytis.

Prieš koncertą Povilas prisipažino, kad savo rečitalius visuomet veda pats. Netrukus paaiškėjo, jog tai nėra vien įprotis. Jis kalbėjo laisvai, tiksliai ir įdomiai. Ne perpasakojo išmoktą informaciją, o atvėrė klausytojams savo santykį su muzika. Žinojo, ką nori pasakyti apie kiekvieną kūrinį ir kodėl šis kūrinys atsirado būtent šioje programos vietoje. Jo pasakojimai nepertraukė koncerto tėkmės – jie tapo jos dalimi.

Tą vakarą Povilas pats vedė mus Čiurlionio keliu.

DAINA, KURI IŠLIKO ATMINTYJE
Kelias prasidėjo lietuvių liaudies dainomis. „Bėkit, bareliai“, „Ar vėjai pūtė“, „Oi giria, giria“ ir „Oi lekia, lekia“, sujungtos ne pauzėmis, o subtiliais dinaminiais perėjimais, tylos jungtimis, tapo ištisiniu pasakojimu.

Kiekvienoje išdailoje Čiurlionis su daina elgiasi kitaip: keičia jos aplinką, balsų santykius, faktūrą, leidžia melodijai priartėti ir vėl pasitraukti.

Povilas išsaugojo svarbiausią dalyką – pačią dainą.

Ji nepradingo po pianistine faktūra ir nebuvo paversta vien kompozicinės technikos medžiaga. Atrodė, kad melodija jau egzistavo iki pirmojo fortepijono garso, o pianistas tik leido jai augti iš tylos. Paskui ji vėl į ją, tylą, sugrįždavo.

Ypač žavėjo garso valdymas. Dinaminiai pokyčiai nebuvo pabrėžiami išoriškai – vienas atspalvis beveik nepastebimai pereidavo į kitą. Kartais atrodydavo, kad kūrinys jau pasibaigė, tačiau jo paskutinio garso aidas tapdavo kito pradžia.

Scenos apšvietimas neiliustravo Čiurlionio muzikos ir nevertė jos matyti vien kaip paveikslo. Priešingai – beveik išnykus regimam pasauliui, garsas įgijo daugiau spalvų.

Liaudies dainas pratęsė kukliai pavadintos „Keturios pjesės“. Tačiau Povilas iš liaudies dainų ir šių pjesių sukūrė tikrą epinį pasakojimą.

„Rudenėlis“, VL 294, ir Preliudas d-moll, VL 297, iš tikrųjų yra pirmasis ir paskutinis 1906 m. sukurto keturių preliudų ciklo kūriniai. Povilas atsisakė dviejų vidurinių preliudų, o tarp kraštinių įkomponavo „Prisiminimą“ ir Ekspromtą d-moll.

Tai buvo ne katalogo tvarka, o atlikėjo dramaturgija.

Pirmasis ir paskutinis preliudai atsiliepė vienas kitam per nematomą tarpą. „Prisiminime“ muzika atsigręžė atgal, tačiau Ekspromtas po jo atrodė tarytum mintis, gimstanti dabar, šią akimirką.

Povilas labai subtiliai valdė perėjimus. Kūriniai neprarado savo individualumo, tačiau nė vienas neprasidėjo visiškai nuo nulio. Ankstesnė būsena dar kurį laiką gyveno kitame kūrinyje – kaip prisiminimas, kurio negali tiksliai atkurti, bet ir negali pamiršti.

Dainos ir pjesės tapo ne atskirais numeriais, o vienu pasakojimu apie besikeičiantį laiką.

AŠTUONIOLIKMEČIO VIZITINĖ KORTELĖ
Po Čiurlionio miniatiūrų Johanneso Brahmso Skerco es-moll, op. 4, atvėrė visai kitą mastą.

Brahmsas šį kūrinį parašė būdamas aštuoniolikos. Juo prisistatė Lisztui, Robertui ir Clarai Schumannams, o Skerco tapo savotiška jauno kompozitoriaus muzikine vizitine kortele.

Šią istoriją tą vakarą buvo sunku atsieti nuo paties Povilo. Jaunas pianistas skambino jauno kompozitoriaus kūrinį, kuriuo šis kadaise mėgino įrodyti esąs pasirengęs įžengti į didįjį muzikos pasaulį.

Tačiau Povilo atlikime nebuvo mėginimo ką nors įrodinėti.

Brahmso muzika pareikalavo didesnės jėgos, tirštesnio garso, techninės ištvermės ir gebėjimo suvaldyti beveik dešimties minučių formą. Povilas neprarado jos krypties. Audringi proveržiai nevirto vien garsumo demonstravimu, o lyriniai epizodai nesustabdė visumos judėjimo. Virtuoziškumas čia buvo akivaizdus, tačiau dar svarbiau – jis turėjo paskirtį. Nuo pirmojo gesto buvo juntama, kad pianistas girdi ne tik dabar skambančią frazę, bet ir jaučia, kur ji veda.

Tai jau ne mokinio gebėjimas įveikti sudėtingą kūrinį. Tai atlikėjo gebėjimas valdyti laiką.

KĄ GALI RANKOS – IR KĄ TURI PASAKYTI ŽMOGUS
Ferenco Liszto kūriniai atvėrė dar dvi skirtingas Povilo muzikavimo puses.

Antrajame „Didžiajame Paganini etiude“ Es-dur Lisztas Paganini Kapričo Nr. 17 smuiko techniką perkelia į fortepijono pasaulį. Oktavos, greiti pasažai ir registrų kaita reikalauja didžiulės techninės kontrolės. Tačiau tikrasis sunkumas – neleisti klausytojui išgirsti pastangų.

Povilo atlikime virtuoziškumas išliko lengvas. Techninės užduotys nebuvo demonstruojamos kaip savarankiškas pasiekimas – jos kūrė kaprizingą, judrų muzikos charakterį. Pianistas ne tiek rodė, ką gali jo rankos, kiek leido kūriniui laisvai judėti.

O tada prasidėjo „Obermano slėnis“. Ne geografinė vieta ir ne muzikinis Šveicarijos peizažas. Liszto kūrinio pradžioje įrašyti Étienne’o Pivert’o de Senancouro klausimai: Ko aš noriu? Kas aš esu? Ko prašyti gamtos?

Atrodė, kad visa programa nuo pirmosios liaudies dainos pamažu ėjo būtent į šią kulminaciją.

Pradžioje buvo per kartas perduodama daina – kolektyvinė atmintis. Paskui Čiurlionio miniatiūrose atsirado asmeninis prisiminimas. Brahmso Skerco jaunas žmogus prisistatė pasauliui. Paganini etiude jis patikrino savo galimybių ribas.

Ir tik tada liko klausimas: kas aš esu?

„Obermano slėnyje“ Povilas suvaldė ne vien didelę kūrinio formą. Jis girdėjo temos transformaciją – kaip ta pati mintis keičiasi, palūžta, vėl pakyla ir įgyja kitą prasmę. Kulminacijos augo ne iš noro sukelti kuo didesnį garsą, o iš vidinės būtinybės.

Tamsiai mėlynoje scenos šviesoje Liszto muzika neatrodė teatrališka. Priešingai – kuo labiau plėtėsi jos mastas, tuo asmeniškesnė ji darėsi. Lyg visas išorinis virtuoziškumas būtų buvęs reikalingas tam, kad galiausiai žmogus galėtų ištarti labai paprastą klausimą.

Nuskambėjus paskutiniam garsui kurį laiką dar tvyrojo tyla.

O tada salė pratrūko ovacijomis.

Tokio ilgo ir spontaniško publikos atsako šiame festivalyje dar nebuvome girdėję. Atrodė, kad klausytojai ne tik vertina atlikimą – jie dėkoja už kelią, kurį ką tik nuėjo kartu su pianistu.

Po koncerto klausytojai iš Izraelio niekaip negalėjo patikėti, kad Povilas dar tik pradės studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Jų nuostaba buvo suprantama. Biografija sakė, kad prieš mus – ką tik menų gimnaziją baigęs jaunuolis. Tačiau jo atlikimas kalbėjo apie jau susiformavusį muzikinį mąstymą, išskirtinį garso pojūtį, formos valdymą ir gebėjimą visą rečitalį aprėpti viena dramaturgine mintimi.

Gal tai ir buvo didžiausias vakaro netikėtumas.

Į koncertą atėjome klausytis perspektyvaus jauno pianisto. Išėjome išgirdę menininką, kurio kelias tik prasideda, tačiau muzikinė mintis jau žino, kur eina.

O gal Čiurlionio kelias ir negali būti kitoks.

Jis prasideda nuo dainos, kadaise išgirstos mažame kaime. Pereina per žmogaus atmintį, tylą, audrą, abejones ir didžiuosius klausimus. Ir vieną vakarą Birštono kurhauzo scenoje tampa jauno pianisto keliu.

Abstract

The recital On the Path of Čiurlionis by young Lithuanian pianist Povilas Ušinskis became one of the most memorable events of the Birštonas Summer Music Festival. Beginning with Mikalojus Konstantinas Čiurlionis’s arrangements of Lithuanian folk songs and piano miniatures, the programme continued with works by Johannes Brahms and Franz Liszt, forming a coherent dramatic arc from collective memory and personal recollection to youthful self-assertion, virtuosity and existential questioning. Ušinskis not only performed the demanding programme with remarkable technical command, sensitivity to sound and a strong sense of large-scale form, but also introduced the works himself, revealing a mature understanding of their place within the recital. The culmination, Liszt’s Vallée d’Obermann, transformed the evening’s musical journey into a deeply personal question of identity. The audience’s spontaneous ovation confirmed the exceptional impression made by a pianist who is only beginning his studies at the Lithuanian Academy of Music and Theatre, yet already demonstrates the musical thinking and artistic responsibility of a mature performer.