ČIURLIONIO ŽEMĖJE SKAМBA MUZIKA
Ryte vėjo glėbyje pušys giliai alsuoja, atnešdamos mums, klausantiems, naujų garsinių įspūdžių. Nemuno pakrantė Druskininkuose turtinga niekieno nevaldomo garsyno sąmyšio – tai ūžaujančio, tai rimstančio ar pabyrančio neaprašomomis solinėmis ištaromis. Gamtoje yra daug spalvingų garsų. Savyje slepiantys muzikalią raišką, jie gali tapti muzikos dalimi, jeigu juos gebės išgirsti žmogus. Muzika, kaip kultūros dalis, sukuriama tik žmogaus, tampa ir jo veiklos rezultatu. Sukuriama vienokia ar kitokia tvarka sudėstytų garsų, suvokiamų tik laiko tėkmėje, vienovė. Ją atgaivina atlikėjai. Ne spaudydami vienokį ar kitokį klavišą, bet išgaudami, garse ieškodami prasmių, spalvų. Kurdami vis kitokį meno pasaulį.
„Ateina tokia akimirka, kai sielos gelmėse staiga pasigirsta muzikos garsai. pradžioje vienas, antras, trečias – ir visa siela prisipildo muzikos garsų. ima staiga banguoti – kaip jūra. tik paskui tie garsai pavirsta žodžiais, vaizdais, metaforomis, mintimis. sieloje – muzikinis potvynis. Muzika – subtiliausias sielos virpesys. Čia net nereikia žodžio, nereikia teptuko ar kalto. Didžiausia garsų jūra telpa labai nedideliame inde, kurį mes vadiname širdimi. Muzikos garsais galima išreikšti absoliučiai viską pasaulyje, su kuo tik susiduria žmogaus širdis: subtiliausius sielos virpesius ir emocinius niuansus, tonus ir pustonius, audrą ir tylą, skausmą ir džiaugsmą, liūdesį ir juoką, vaizdą ir piešinį... Vidinis mano kosmosas kupinas muzikinių žvaigždučių...”, – taip apie savo vidinę muziką yra kalbėjęs ir vėliau rašęs Eduardas Mieželaitis.
Druskininkuose vykstantis profesorės Veronikos Vitaitės sumanytas festivalis-konkursas „Muzika be sienų“ siekia pradedantiems muzikantams betarpiškai pajusti muzikos meno gelmes, patirti gimstančių garsinio pasaulio paslaptis, scenos žavesį, suteikti galimybių patirti muzikos prasmių paieškos procesą. Ne uždaroje keturkampėje klasėje, ne mokytojui „dresiruojant“, bet laisvoje erdvėje, jaučiant sąlytį su gamta ir klausančiuoju. Patyrę pianistai, kiti instrumentininkai jauniausius atlikėjus tik pastūmėja, jiems pataria, imponuoja savuoju atlikėjo pavyzdžiu. Todėl dar nedidukai pianistai yMuzikos-festivalio „Muzika be sienų“ renginių metu jau dvidešimt metų eina į sceną, tarpusavyje varžos, keičiasi patirtimi, laukia savo jau numylėtų pedagogų pamokų. Ir šiais metais keliavo į scenos meistro, Frederico Chopino muzikos žinovo, lenkų pianisto, profesoriaus Jaroslawo Drzewieckio pamokas. Klausė pedagogo iš Danijos Martino Jepseno patarimų kaip vystyti manualinę techniką. Ir pedagogai laukė naujų prof. dr. Ulfo Henriko Goehle įžvalgų. Jos, daktaro rekomenduojami pratimai muzikantams, padeda išlaisvinti kūną, atsipalaiduoti ir sutelkti dėmesį į atlikimo praktikoje pozityvų poveikį turinčią raumenų veiklą. Deja, tokios specializacijos specialistų Lietuvoje kol kas nėra.
Ieškoti garso prasmių kvietė prancūzų pianistas, pedagogas Eugen Indjic: „Popieriuje parašytų garsinių struktūrų interpretavimo fortepijono klaviatūroje kelias – sudėtingas dialektinis procesas. Šiandien apie tai aktualu mąstyti todėl, kad mokymo skambinti procesas iki šiol dažnai būna susijęs su formalizuotais metodais, kurie, neparemti gilesniu mąstymu, dažnai neatveria meno esmės ir todėl nesukuria komunikacinių ryšių su klausytojais. Mokymo skambinti fortepijonu (beje, kaip ir groti bet kuriuo instrumentu) technologijos, pedagoginės mokyklos gali būti produktyviomis tik ieškant būdų kaip perteikti ženklų, pirmiausiai, – garsų, jų niuansų, junginių, loginių ryšių, prieštarų, draminių kolizijų prasmes. Tai neverbalinės, bet garsinės informacijos kūrimas, remiantis konkrečios pianizmo mokyklos, pedagogo skonio, epochos stiliaus nuostatomis.“ Šia prasme, skatinusi ir diskutuoti buvo pianistė iš Kosovo Fortesa Jusufi, žavėjusi Moriso Ravelio Sonatinos interpretacija, gruzinų pianistas Tchabua Patchkoria, ukrainietis Rostyslav Fedyna, jaunieji Jonas Jankauskas, Aronas Ruminas, ar išgirstos Pauliaus Anderssono, Godos Gedvilaitės, Aleksandros Žvirblytės ir Petro Vyšniausko, Grand Prix laimėtojo Fabio Romano (Vokietija) pasirodymai. Buvo apie ką pakalbėti...
Muzikos meną tyrinėjusių žmonių pamąstymai visais laikais buvo ir yra reliatyvūs. Vadinti muziką kalba galime tik labai sąlygiškai, nes ji neturi šifruojamo žodyno, nepajėgi formuoti sąvokų, pasakyti aiškios minties. Todėl garsinis menas visada yra įdomus, jis – interpretuojamas.
Ir todėl beveik visos kalbos apie muziką yra tik interpretacinio lygmens, kuris priklauso nuo epochos, jos kultūros lygmens, tendencijų, subkultūrų, recipiento intelekto, atlikėjo ir klausytojo emocinio pasaulio lygmens, meninės patirties ir kt. Kokia bebūtų įdomi kompozitoriaus literatūrinė idėja, jeigu ji nebus įprasminta muzikinių, skambančių garsinių prasmių – kūrinys taps beviltišku.
Muzikos raiškos pažinimas prasideda vaikystėje. Todėl reikšmingas kiekvienas profesionalus renginys, kuriame auganti karta, muzikuoti pradedantys vaikai susitinka su suaugesniais – iš įvairių kraštų besiburiančiais mokytojais, siekiančiais diskutuoti apie muziką ir bandyti padėti rasti savą kelią muzikos vandenyne jaunesniems. Pedagogas Viktoras Januškevičius jau daug metų stebi šį renginį ir verčia visus diskutuoti, ieškoti atsakymų į interpretacijas liečiančius klausimus.
Negaliu atsidžiaugti matydama, kaip kiekvieną rugpjūčio 14 –13 d. rytą vaikai skuba į Druskininkų M. K. Čiurlionio meno mokykloje prasidėjusį tarptautinį konkursą-festivalį „Muzika be sienų“. Jie ieško klasių muzikavimui, klauso koncertuojančių profesorių, patys susitinka su klausytojais scenoje.
„Kompozitoriaus-kūrėjo sumanymą privalo perteikti atlikėjas. Be jo neįmanoma muzikos egzistencija: parašytos natos neskamba. Muzika yra skirta klausyti. Ji vertinga praturtinant kiekvieno amžiaus, kiekvienos kultūros akustinę realiją. Kompozitorius sukuria mums tokius garso spalvinius atspalvius, kokių neįmanoma net aprašyti. Kuomet muzikinį garsą vadiname šviesiu, tamsiu, giliu, liūdnu tai visai nereiškia, kad todėl toks reikšmingas atlikėjo vaidmuo. Jis formuoja garsinę materiją. Norima pasiekti kiekvienos medžiagos istorinė artikuliacija. Net senaisiais amžiais buvo kaip „tonų magija””, – 1934 m. rašė T. W. Adorno savo raštuose apie muziką.
Garsas, kaip muzikos meno materija, leidžia mums tą patį natomis užrašytą tekstą „skaityti” daug kartų, šio proceso nevadinant kopija. Taip yra todėl, kad kiekvienas atlikėjas, prisilietęs prie instrumento parašytoms natoms viso kūrinio kontekste suteikia vis kitokiomis charakteristikomis įvardijamą garso gyvybę: spalvą, intonaciją, artikuliaciją. Absoliuti garso kopija tegali būti pakartota elektroniniu (mechaniniu) instrumentu. Tačiau žmogaus balsu arba natūraliu instrumentu išpildyta konkreti nata, tapusi garsu, visuomet bus kitokia. Akustiniu aspektu muzikinis garsas yra paprastų tonų, besiskiriančių vienas nuo kito virpesių dažnių, visuma. Atlikėjui ir klausytojui visas obertonų kompleksas yra harmoninga vienovė. Tačiau jautrioje žmogaus pasąmonėje toji vienovė gali transformuotis į daugybę niuansų turinčią kolorito, emocijų, kitų įvaizdžių raišką. Labiausiai reikšminga ir prasminga ji tampa kitos skambančios materijos kontekste. Gaidų pavidalu bandoma užfiksuoti skambėjimo aukštį, o kitų nuorodų, artikuliacijos, agogikos, kitų ženklų pagalba – kompozitoriaus norimo girdėti garso charakterį, intonavimo prasmę.
Vildamiesi išmokti garsą paversti menu, Druskininkuose buriasi visi – vaikai ir scenos viliones jau patyrę pianistai. Jau tuo renginys yra reikšmingas. Į pagalbą ateina žinomi pedagogai. Disputai, mokslinė-metodinė konferencija, susitikimai, koncertai, meistriškumo klasės. Visada populiarios buvo J. S. Bacho muzikos žinovės profesorės Veros Nosinos pamokos. Stebėjau jos darbą su mokiniu, siekusiu vaizdingumo suteikti F. Liszto baladei, besikartojančiam garsui suteikti gyvybės, frazei elastingumo. Toje siekiamybėje ji moko grojantįjį pasitelkti plastiką, žodį, literatūrines žinias, fantaziją.
Dr. Ulf Henrik Goehle iš Vokietijos kalbėjo apie kvėpavimo ir skambinimo fortepijonu ryšius. Kasmet jis atveža naują temą, apie kurią Lietuvoje vis dar neatsiranda gebančių profesionaliai diskutuoti ir atlikėjams patarti. Puiki mokytoja iš Klaipėdos Valdonė Kučinskienė sakė, kad atvažiavo pirmą kartą, tačiau pamatė, kiek daug galėjo pasisemti. „Jau vien ko vertos pianizmo meistrų pamokos! Mano mokinys Aronas dalyvavo net penkiuose koncertuose! Didžiulė nauda mokytojui, nes jis pamato savo ugdytinį tam tikrame specialistų kontekste. Puikią pianistų mokyklą demonstravo ukrainiečiai. Yra proga mokiniams pabendrauti. Būtinai važiuosime ir kitais metais.“
P. Anderssonas džiaugėsi šiame konkurse-festivalyje išaugęs. Konkuruodavo visose amžiaus grupėse. Jau brandesniame amžiuje pelnė Grand Prix, o šiais metais, po studijų JAV, pasirodė „Muzika be sienų“ pradžios koncerte.
1826 metais dar penkiolikmetis F. Lisztas sukūrė 12 palyginti lengvų pratimų („Étude en douze exercices“). Po dešimtmečio publikuota buvo jau sudėtingesnė „Douze Grandes Études“ versija. P. Anderssonas atliko 1852 m. publikuotą paskutiniąją versiją, skirtą Karlui Czerni. Beveik visiems etiudams autorius davė pavadinimus. Scenoje išgirdome jauną pianistą, kuris, įveikdamas sudėtingiausius pianistinius uždavinius, oktavų-akordų, dvigubų garsų, gamų, arpegio ir kitų sunkenybių sangrūdoje, siekė įgyvendinti poetinį aistringo romantiko idėjas. Galima buvo justi laisvos improvizacijos dvasią „Preliude“, „Mazepos“ dramatiškumą. „Peizaže“ išgirdome gražios lyrikos... Vis tobulėjanti pianisto technika įveikė ne tik aukščiausio meistriškumo reikalaujantį tekstą, bet ir skleidė artisto fliuidus. Jaunučiams pianistams buvo puikus pavyzdys darbštumo, atkaklumo siekiant aukščiausių įvertinimų. Verta prisiminti F. Liszto žodžius: „Tik tas pianistas pasiekia tikslų, kuris trokšta įgyvendinti neįmanomus pasiekti, transcendentinius tolius – tai yra, esantį tikslą kažkur, už mūsų žemiškųjų praktikų“.
Kaip reikšminga augantiems pianistams buvo išgirsti tokį retai atliekamą didelės meistrystės reikalaujantį ciklą, pajusti galimybę priartėti prie istoriško muzikos skambėjimo įvaizdžio. Tai vis diskusijų su jaunimu reikalaujančios temos. Muzika prasideda dažnai net ne nuo motyvuoto troškimo kažką konkretaus išreikšti, bet nuo garso troškimo. Žmogus nori raiškaus garso. Tai ir yra atsirandanti muzika. Tai pirmoji erdvėje ir laike besiformuojančio garsinio meno funkcija, atliepianti ir formuojanti žmogaus psichofiziologinius, emocinius poreikius. „Muzikos negalima suprasti, – ją reikia išjausti”, – kaip ir daugelis pasaulio muzikų teigia vienas žymiausių pasaulio muzikų, dirigentas Sergiu Celibidache. Ieškodamas filosofinės muzikos esmės T. Adorno teigia, kad vokiečių kompozitorių, pradedant nuo Liudwigo van Beethoveno, kūriniai buvo formuojami ieškant galimybių išreikšti matafizinį turinį. O tai jau buvo gerokai „giliau ir daugiau nei tai, ko buvo siekiama intonuojant motyvų figūracijas, – nors jos ir buvo realizuojamos kaip subjektyvios minties atspindžiai”. P. Anderssono pasiekimais atliekant retai visumoje pateikiant visą aukščiausio meistriškumo reikalaujantį ciklą, džiaugėsi ir prof. J. Drzewiecki, stebėjęs jauno pianisto brandą ne vienerius metus.
Klausiau M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokinuko Jono Jankausko (mokytoja Inga Vyšniauskaitė). Jo atliekamos šiuolaikiškos Vytauto Barkausko pjesės nėra vien mokytojos didaktikos, metodikos rezultatas. Ji gebėjo kažką atverti vaiko sieloje, ir jo kuriami garsiniai paveikslėliai staiga prisipildė natūraliai, logiškai dėstomo spalvingo piešinio. Išgirdome ir Klaipėdos E. Balsio menų gimnazijos mokinio Arono Rumino muzikavimą (mokytoja V. Kučinskienė), kuris buvo kaskart prisodrinamas artistiškumo ir muzikavimo džiaugsmo.
Galime minėti ryškų profesionalumą įrodančius prof. Veronikos Vitaitės, Violetos Lipniagovienės, Martino L. Jepseno auklėtiniai. Ypač ryškiai pasirodė prof. Aleksandros Žvirblytės studentas Tchabua Patchkoria iš Sakartvelo.
Didelį auklėtinių būrį atvežė Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos pedagogė Ala Bendoraitienė. Aktyvi pedagogė jauniausių pianistų paruošimui pašvenčia savo vasarą. Ne vienas mažasis jos auklėtinis premijuotas. Žavu, kad pati pedagogė nevengia muzikuoti, pasirodė keliuose koncertuose propaguodama Stasio Vainiūno kūrybą. Ji kuruoja ir panašų, kas dvejus metus organizuojamą konkursą-festivalį Kosta Rikoje. Kelias premijas skyrė Lietuvos vaikams: pakvietė dalyvauti šiame tolimame krašte vykstančiame konkurse. Pedagogė ypač vertina festivalį-konkursą „Muzika be sienų“ dėl jo galimybių visus atvykusius suburti, sujungti atlikėjus vardan muzikos. Pedagogė džiaugėsi išgirdusi puikiai grojusius ukrainiečių jaunuosius pianistus, kurie į konkursą-festivalį buvo pakviesti be dalyvio mokesčio. Rostyslavo Fedynas, Volodymyras Zatsikho ir kiti jauni menininkai buvo gerai įvertinti konkurse, su jais klausytojai susipažino ir koncertuose Druskininkų muziejuose, sanatorijose, M. K. Čiurlionio menų mokyklos salėje.
Reikšmingas konkurso poskyris – solistų pasirodymas su orkestru. Kokia tai laimė jauniems pianistams! Reta proga muzikuoti su orkestru. Tai, aišku, iššūkis orkestrui. Vasaros metu sudėtinga derinti veiklos tvarkaraščius. Dirigavo iš Austrijos atvykęs jaunas dirigentas Laurynas Sadauskas. Ruošiant kamerinę grupę koncertams laiko nepagailėjo violončelininkas Valentinas Kaplūnas. Jaunieji pianistai su orkestru pasirodė ir miesto aikštėje. Čia su konkurso dalyviais koncertavo ir Nacionalinis spalvų orkestras, draugijos „Guboja“ nariai. Lietuvišką ir ukrainietišką repertuarą dainavo „Muzika be sienų“ diplomantas prof. dr. Antanas Kiveris.
Sužavėjo puikios koncertų aikštelės su gerais instrumentais sanatorijose. Čia visada yra ir klausytojų, dažniausiai atvykusių iš įvairių svečių šalių – Izraelio, Vokietijos, Lenkijos, Ukrainos... Todėl aktualus ir koncertuojančiųjų repertuaras, kuriame visada skamba pluoštas lietuviškos muzikos. Profesorių A. Žvirblytės ir Petro Vyšniausko koncertas buvo skirtas Vilniaus jubiliejui („Dedikacija Vilniui“). Rugpjūčio 18 d. įvyko ir „Muzika be sienų“ užsakyto Mykolo Natalevičiaus kūrinio „Koliažas laiko pabaigai“ pasaulinė premjera. Konkurso žiuri nariai lietuviškos muzikos pabėrė koncertuose Čiurlionio namelyje, Meno mokyklos salėje. Koncertas „Vainikas M. K. Čiurlioniui“ buvo skirtas prisiminti Išėjusiuosius – muzikus Julių Andrejevą, Olegą Molokojedovą, dasilininką Alfonsą Šuliauską.
Klausytojus kvietė dainuojanti Maria Villar de Rohde, labai įdomus pianistas Fabio Romano (Vokietija). Ne vienam skaitančiam lietuviškus skelbimus skaitančiam svetimšaliui teko į įvairias kalbas versti informaciją apie rengiamus koncertus. Jais ne tik domimasi, bet ir specialiai atvyksta muzika stebėti konkurso.
Išsijuosęs dirbo renginio organizacinės muzikų grupės vyriausiasis – pedagogas Rolandas Aidukas: repetavo su savo mokiniais, vedė meistriškumo pamokas, rengė medžiagas spaudai, koordinavo festivalio eigą. Ir dar sugebėjo pavaduoti koncertmeisterį!
konkurso-festivalio reikšmingas bruožas – premijos. Jos mažiausiai atsispindi gaunama pinigine išraiška. Svarbiausi – koncertai, kuriuos konkurso laureatams pasiūlė Vokietijoje, Kosta Rikoje, Danijoje, Lenkijoje, Sakartvele, Vilniuje, Druskininkuose. Galimybė veltui tapti Šv. Kristoforo orkestro solistu.
Kultūros Tarybai aukštos klasės profesionalų rengiamo ir geros vadybos koordinuojamo, Druskininkams bei Lietuvos jauniesiems atlikėjams reikšmingo renginio neparėmus, didžiulio dėkingumo „Muzika be sienų“ organizatoriai sklidini žmonėms, suprantantiems įdirbio šioje kultūros, edukacijos sferoje reikšmę. Renginį rėmė Gediminas Kuprevičius, Druskininkų sanatorijų „Draugystė“, „Vilnius“, „Eglė“, miesto vadovai, kultūros įstaigos, aišku, M. K. Čiurlionio meno mokykla, kitos institucijos. Už bendrystę su „Draugystės“ sanatorija ir druskininkiečiais dėkojo direktorė Violeta Kaubrienė, visada ypatingai talkinanti, globojanti „Muzika be sienų“ dalyvius.
Jau ne vienas jaunas muzikas į šį festivalį-konkursą atvyksta pakartotinai. Tai liudijo ir žiūrėtas festivalį-konkursą „Muzika be sienų“ įamžinusi dokumentinė apybraiža „Muzika be sienų Čiurlionio žemėje“. O išsiskirdami po paskutinio šventinio koncerto ir vakaronės, atvykusieji dalyviai, laureatai, svečiai ir miesto šeimininkai sakė: „Iki pasimatymo kitą vasarą!“