ČIURLIONIS: „Albumas jaunimui“
Šiais metais minime lietuvių tautos genijaus - kompozitoriaus ir dailininko Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 150-ąsias gimimo metines. Ta proga visoje Lietuvoje vyksta daug renginių, kuriuos organizuoja ne tik svarbiausios Lietuvos institucijos – nacionalinė filharmonija ar nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, bet taip pat ir muzikos mokyklos. Vienas jų – balandžio 12 d. Kauno filharmonijos Mažojoje salėje surengtas koncertas Čiurlionio atminimui. Jį organizavo Kauno Aleksandro Kačanausko muzikos mokyklos fortepijono mokytoja ekspertė Aušra Kučinskienė. Tai buvo ne tik koncertas, bet ir dviejų mokytojos parengtų Čiurlionio leidinių „Albumas jaunimui“, pristatymas. Kalbamės su mokytoja apie renginio idėją ir natų leidinius.
Nors minime Čiurlionio gimtadienio jubiliejų, bet Jūsų organizuotas koncertas beveik sutapo su Čiurlionio mirties metinėmis (balandžio 10 d.). Kodėl pasirinkote Čiurlioniui skirtą renginį organizuoti dabar, pavasarį, o ne rudenį? Ir kuo šis koncertas buvo ypatingas?
Tokį įspūdingą gimtadienį galima ir reikia švęsti apskritus metus! Koncertas iš tiesų ypatingas – mokiniai dar nėra profesionalai, todėl labai džiaugiuosi, kad ir jie, ir fortepijono skyriaus mokytojai parodė iniciatyvą ir su džiaugsmu palaikė mano idėją. Iš tiesų pradžioje norinčių dalyvauti šventiniame koncerte buvo gerokai daugiau, nei tikėjausi, bet vėliau išliko ištvermingiausieji.
Koncerte skambėjo tik Čiurlionio kūriniai, atliekami įvairių klasių mokinių. Bet žinome, kad Čiurlionis nėra patogus skambinti besimokančiam jaunimui. Kaip atrinkote kūrinius ir kaip sekėsi juos parengti koncertui?
Taip, iš tiesų, Čiurlionio muzika nėra lengvai suprantama ir paskambinama mokyklinio amžiaus pianistams. Juk šis kompozitorius nerašė kūrinių, skirtų pedagoginiam repertuarui, kai kurios kūrinių vietos nėra pianistiškai patogios ir nepatyrusiems atlikėjams kelia nemažai sunkumų. Kita vertus, nebuvo sunku parinkti kūrinius šiam koncertui – fortepijono skyriaus kolegėms ir jų mokiniams pasiūliau tuos kūrinius, kuriuos ketinau sudėti į būsimus natų leidinius. Tai patys vertingiausi ir populiariausi jaunystės opusai.
Mūsų mokyklos moksleiviai kuo puikiausiai paruošė kūrinius koncertui. Be abejonės, be kruopštaus fortepijono skyriaus mokytojų darbo nebūtų to įvykę. Nuoširdus ačiū kolegėms: Ritai Kigienei, Ritai Juknevičienei, Elenai Muntrimienei, Jurgai Varnaitei, Jūratei Svidinskienei, Žizelei Romualdai Laurynienei, Ilonai Pakėnienei, Laimai Baršauskienei, Zitai Juciuvienei, o taip pat Živilei Elzbutienei - už įtaigų meninį skaitymą. Visų vardu dėkoju mokyklos direktoriui Arūnui Kigui už visokeriopą palaikymą ir paramą šiam neeiliniam renginiui.
Koncerte buvo taip pat Jūsų parengtų naujų Čiurlionio leidinių pristatymas. Tai dvi dalys, simboliškai pavadintos „Albumas jaunimui“ (analogija su Šumano rinktine tuo pačiu pavadinimu). Kaip kilo idėja dėl šių leidinių, kokie kūriniai pateko į Jūsų leidinius, kokią redakciją naudojote (kitų ar savo)? Ir bendrai – ką galite pasakyti apie Čiurlionio muzikos kūrinių redakcijas ir jų pritaikymą muzikos/meno mokykloms?
Idėja parengti Čiurlionio kūrinius, skirtus muzikos mokyklų jauniesiems pianistams, buvo labai seniai. Tačiau bet kuriam pedagogui ar muzikui, profesionaliai prisiliesti prie genijaus kūrybos, nėra labai drąsu... 1981 m. prof. Vytautas Landsbergis buvo išleidęs leidinį „Sėjau rūtą“. Kūriniai buvo redaguoti ir skirti moksleivių repertuarui. Mano nuomone, leidinyje esantys kai kurie kūriniai per daug sudėtingi atlikti moksleiviams, arba nėra tokie ryškūs, turint mintyje juos kaip koncertinio repertuaro opusus. Be to, tas leidinys buvo išleistas labai seniai...prieš 44 metus. 1996 m. muzikologas, dr. Darius Kučinskas išleido ankstyvojo laikotarpio kūrinių rinktinę „Pjesės fortepijonui“. Kūriniai buvo publikuoti pirmą kartą, kai kurie jų nebuvo pilnai baigti paties Čiurlionio. Leidinyje esantys kūriniai taip pat buvo skirti skambinti muzikos mokyklų moksleiviams.
Pedagoginis repertuaras turi savo specifiką – mokiniams turėtų būti viskas suprantama ir patogu skambinti. Čiurlionis, kaip ir Bachas, savo kūriniuose rašė tik natas, abu kompozitoriai nežymėjo dinamikos, artikuliacijos, tempo nuorodų, aplikatūros ir kitų dalykų. O be jų mokiniams išmokti skambinti būtų labai sudėtinga. Todėl kilo idėja parengti leidinius pagal išlikusius Čiurlionio rankraščius, bet tuo pačiu - atliekant reikalingą redakciją, kuri padėtų moksleiviams greičiau ir lengviau išmokti kūrinius, o mokytojams būtų lengviau dirbant su šiuo repertuaru, kuriame rasis ir nežinomų, dar niekada neatliktų kūrinių, nes kai kurie opusai nebuvo baigti paties Čiurlionio. Taigi, visos nuorodos ir ženklai sužymėti kūriniuose – tai mano redakcija. Abiejuose leidiniuose rasite 41 kūrinį, kurie yra tinkami skambinti tiek jaunesniųjų, tiek vyresniųjų klasių moksleiviams.
Kadangi pedagoginį darbą dirbu ne vieną dešimtmetį, tai parinkau pačius populiariausius ir gražiausius kūrinius, kurie patinka moksleiviams ir mokytojams, o taip pat yra išbandyti laiko. Antrasis kriterijus – kad visi kūriniai būtų pačios vertingiausios Čiurlionio kompozicijos, nes ne paslaptis, kad kiekvieno, net labai talentingo kompozitoriaus kūryboje dalis kūrinių būna labiau pavykusių , o dalis – mažiau brandūs. Trečias kriterijus, kad visi kūriniai būtų realiai pagrojami moksleiviams – tiek jaunesniems, tiek vyresniems. Todėl teko rinktis ankstyvosios Čiurlionio kūrybos pavyzdžius, sukurtus maždaug iki 1906 m. Tik iš dalies pritariu nusistovėjusiai nuomonei, kad ankstyvieji kompozitorių kūriniai neturi didesnės meninės vertės. Atpažinti genijų kartais pavyksta net ir ankstyvajame jo kūrybos laikotarpyje. Taip nutiko ir su Čiurlionio kūriniais fortepijonui.
Leidinyje prie kiekvieno kūrinio yra papildoma informacija, kada ir kur jie sukurti, taip pat naudojama nauja Čiurlionio kūrinių numeracija (DK). Iš kur ji paimta ir kuo ypatinga?
Taip, pateikėme kūrinių sukūrimo istoriją, kuri turėtų sudominti juos atliekančius pianistus. O kūriniai yra identifikuojami pagal naujausią Čiurlionio kūrybos katalogą, kurį parengė muzikolosgas Darius Kučinskas ir kurį šiais metais išleido Lietuvos Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. Jame yra suregistruoti visi šiuo metu žinomi Čiurlionio opusai, tiek baigti, tiek nebaigti kūriniai. Visi kūriniai išdėstyti nuosekliai pagal kūrybos metus, tad susigaudyti naujoje numeracijoje yra nesudėtinga – kuo didesnis skaitmuo, tuo vėliau sukurta kompozicija.
Jūsų surengtas koncertas ir išleisti leidiniai yra tiesioginė kvalifikacijos kėlimo priemonė. Ar tą pastebi Jūsų kolegos, miesto ar respublikos švietimo organizatoriai. Ne paslaptis, kad kvalifikacijai kelti kartais dirbtinai prigalvojama visokių priemonių, kurių tikslingumas yra labai abejotinas. Gal turite minčių, kaip patobulinti muzikos pedagogų kvalifikacijos kėlimą?
Taip, be abejonės, leidinių redagavimas, jų išleidimas yra vienas iš kvalifikacijos kėlimo rodiklių. Žinoma, kad tokią veiklą pastebi ir kolegos, ir mokyklų vadovai, iš dalies ir miesto ar respublikos kvalifikacijos kėlimo įstaigų darbuotojai. Žinau, kad Klaipėdoje ar Vilniuje pedagogai nuolat dalyvauja įvairiuose kvalifikacijos kėlimo kursuose, atvirose pamokose, seminaruose, koncertuose, į kuriuos atvyksta lektoriai ne tik iš Lietuvos, bet ir užsienio. Deja, Kaune to labai pasigendu. Negaliu pasakyti, kad čia niekas nevyksta, bet tiek, kiek vyksta - tikrai per mažai. Galbūt trūksta organizatorių veržlumo, didesnės iniciatyvos, aiškesnio tikslo dėl ko tai daroma, o tuo pačiu – pedagogų didesnio domėjimosi, noro tobulėti.
Jūsų pedagoginė veikla yra labai ryškiai matoma Lietuvoje. Ji akivaizdžiai matoma ir Jūsų parengtų leidinių dėka: Pianisto pradžiamokslis, Pianisto chrestomatija, Geriausios lietuviškos pjesės fortepijonui, Leono Povilaičio, Sauliaus Jonkaus, Konstantino Čiurlionio kūrinių rinktinės. Ji matoma Jūsų parengtų mokinių pasiekimų dėka būrio respublikinių ir tarptautinių konkursų laureatų. Neabejotinai turite suformavusi savo mokymo metodiką, kurią sėkmingai taikote jau daugiau nei 40 m. Ką galėtumėte pasakyti apie Lietuvos fortepijono pedagogikos situaciją ir jos perspektyvas? Kokie svarbiausi jos privalumai ir ką galima būtų pakeisti?
O taip, natų leidyba, kūrinių ieškojimas, parinkimas, siekiant paruošti leidinius, skirtus pedagoginiam repertuarui, o ypač redagavimas – man tai didžiulis džiaugsmas šalia kasdieninio pedagoginio darbo. Juk Lietuvoje natų leidinius leidžia tik MIC ir Kompozitorių sąjunga. Bet tai tik lašelis to, ko reikėtų respublikos muzikos mokykloms. Lietuvai reikėtų bent vienos kokybiškai leidžiančios muziką natų leidyklos, kuri patenkintų mokinių ir mokytojų poreikius, padėtų atsinaujinti, pasipildyti naujais moderniais leidiniais respublikos bibliotekų muzikiniams skyriams, o taip pat ir muzikos mokyklų bibliotekoms. Deja, kol kas tai utopija. Ne paslaptis, kad leidyklos gyvavimas įmanomas tik kaip hobis, todėl norinčių užsiimti šia veikla, neatsiranda. Esu labai laiminga, kad mano svajonė išleisti pedagoginiam repertuarui reikalingus leidinius, išsipildo čia pat mūsų namuose. Kasmet išleidžiame bent po kelias natų knygeles ir tuo labai džiaugiamės, ir didžiuojamės. Mano vyras – muzikologas, humanitarinių mokslų daktaras, natografas ir natų leidinių leidėjas Darius Kučinskas, visuomet palaiko mano idėją išleisti naujų natų leidinių. Žinoma, pirmiausia rūpinamės lietuvių kompozitorių kūrybos puoselėjimu ir leidyba. Kas daugiau, kad ne mes patys, lietuviai, turėtume tuo pasirūpinti. Juk muzikuojančių Lietuvoje niekuomet netrūko, o skambinti iš 40 – 50 metų senumo (dar sovietmečiu išleistų) natų, arba kopijuotų puslapių – tikrai nėra malonu nei mokiniams, nei mokytojams. Juk gyvename technologijų amžiuje! Naudodamasi proga, noriu pagarsinti mūsų šeimos internetinio knygyno adresą: https://muzikosgrafika.lt/
Lietuvos fortepijono pedagogikos situacija nėra kitokia, nei visame pasaulyje. Ši sritis, deja, jau ne vieną dešimtmetį išgyvena saulėlydį. Visame pasaulyje mokyklos – tiek aukštosios, tiek vaikų muzikos mokymo įstaigos sulaukia labai mažai besidominčiųjų mokytis. Manau, kad XXI a. laikmečio pasikeitimas įvairiose srityse, daro nemenką įtaką ir šiam procesui. Dauguma buvusių vertybių tampa tik vartotojiškomis, be ilgalaikės išliekamosios vertės: maistas, knygos, koncertai, pramogos, renginiai ir t. t. Kaip žinia, išmokti groti kokiu nors instrumentu, taip paprastai, kaip sudalyvauti kokiame vakarėlyje, neišeina. Tam reikia daugybės valandų, net metų kruopštaus darbo, begalinės kantrybės. Šio laikmečio jauni tėvai ir tuo pačiu, vaikai, neturi kantrybės ilgai ir nelengvai siekti kokio nors rezultato. Dažnai jiems svarbus tik procesas. Bet muzikos mokyklose būtent svarbus ir rezultatas, nes tai ne būrelis. Mokykloje yra programos, vertinimai, atsiskaitymai, todėl neišeina mėgautis tik procesu. Bet jei tokie nekantruoliai ilgai nesulaukia rezultato, tai imasi kitos, lengvesnės veiklos.
Iš tikrųjų daugelį metų labai įdomu stebėti pasaulyje vykstančius konkursus (tiek moksleivių, tiek suaugusių profesionalių atlikėjų), kurių pianistinis lygis yra vis dar kylantis! Nesuvokiamo talento jauni vaikai skambina suaugusiųjų programas tiesiog užburiančiai ir tobulai! O iš kitos pusės – besimokančiųjų, studijuojančių muzikos atlikimą, ar pedagogiką kasmet vis mažiau...o tie, kurie renkasi šią sritį, deja, neturi tinkamo pasirengimo ir neretai net stokoja paprasčiausių muzikinių gabumų. Kitą vertus, papildomojo ugdymo įstaigose (mintyje turiu muzikos mokyklas), programos ir reikalavimai yra per aukšti šiuolaikiniams moksleiviams. Prieš 50-60 metų tokie mokiniai po pagrindinės mokyklos pamokų lankydavo tik vieną papildomojo ugdymo įstaigą. Dabartiniai vaikai lanko po 3-5 papildomojo ugdymo mokyklas ar būrelius (sporto, dailės, šokio ir t. t.). Tėveliai dažnai nepamatuoja vaikų galimybių, todėl mokiniai yra nuolat pervargę, dažnai serga... O muzikos mokyklų programos daugelyje miestų yra su itin aukštais, profesionalo karjerai parengtais reikalavimais. Tik dalis mokinių sugeba gerai įveikti tokias programas. Visi kiti – netenka džiaugsmo muzikuoti, todėl lanko tik dėl pliuso. Manyčiau, kad jau seniai laikas būtų peržiūrėti programas ir reikalavimus. Žinoma, tai turėtų padaryti ne ministerijų atstovai, kurie niekada nedirbo pedagoginio darbo, o mokytojai, kurie kasdien susiduria su iššūkiais. Turiu idėjų kaip būtų galima parengti mūsų laikmetį atitinkančius, šiuolaikinio vaiko užimtumą ir jo poreikius atliepiančias tinkamas programas, reikalavimus, kad jie mokytųsi su džiaugsmu. Daug kas sako, kad „nuleidus kartelę“ žemyn, muzikos mokyklos greitai taptų būreliais. Tai netiesa! Aš tik už profesionalų mokymąsi! Kita vertus, turėtume suprasti, kad bėgant dešimtmečiams daug kas ir iš esmės yra pasikeitę, todėl kviesčiau visus neabejingus pagalvoti ir ką nors prasmingo nuveikti dėl mūsų vaikų – Lietuvos ateities.
Ačiū už pokalbį! Dar kartą sveikinu su įspūdingais darbo rezultatais, koncertu ir gražiu jubiliejumi – tiek Čiurlionio, tiek Jūsų asmeniniu!