DAILĖS SKYRIUS

Publikuota: 2021-11-05 Autorius: Audronė Nekrošienė
DAILĖS SKYRIUS

Daugelio žinomiausių dabarties Lietuvos menininkų veiklos aprašuose galima pastebėti vieną tendencingą netikslumą: jie visi pradedami nuo studijų Lietuvos ar užsienio menų akademijose. O juk viskas prasidėjo, buvo nulemta daug anksčiau, ir paprastai – M. K. Čiurlionio menų mokykloje.

Dailės skyriaus steigėjas Antanas Garbauskas jam vadovauti pradėjo būdamas 27-erių. Mokytojais pasikvietė dirbti savo bendraamžius, ką tik baigusius tuometį Vilniaus dailės institutą. Panašiai klostosi ir dabar – per Dailės skyriaus egzistavimo metus galima suskaičiuoti jau ketvirtą bendraminčių pedagogų kartą.

Apie tai, kuo gyvena dailininkai šiandien, kalbėjomės su Vyteniu Baura, grafiku, mokytoju, direktoriaus pavaduotoju dailės ugdymui.

Pats Vytenis šioje mokykloje mokėsi trejus metus. Gimtojoje Marijampolėje, jam dar net nepradėjus lankyti dailės mokyklos, buvo surengta pirmoji paroda. Ir ji neliko nepastebėta – marijampolietė dailės mokytoja kelis darbus atvežė Čiurlionio mokyklos dailės pedagogei Ingei Talmantienei, o ši, įžvelgusi vaikino talentą, pakvietė jį drauge su Dailės skyriaus mokiniais vykti į praktiką.

***

Pirmasis santykis su mokykla praktikoje paliko begalinį įspūdį. Man viskas buvo nauja, džiaugiausi galėdamas toliau mokytis čia. Treji metai prabėgo labai greitai, tuomet – Vilniaus dailės akademija, kurioje studijavau grafiką, įgijau bakalauro ir magistro laipsnius. Nieko nelaukęs grįžau atgal, čia dirbu nuo 2010 m.

Mes esame pakankamai autonomiški, bet visą laiką jaučiame šalia esant ir muzikus, ir baleto šokėjus. Menų bendrystę ypač pajunta bendrabutyje gyvenantys mokiniai – kai kambario draugas mokosi kitos specialybės, nori nenori susipažįsti su kito meno specifiką: klausaisi repetuojančio muzikanto, nueini į koncertą ar baleto spektaklį pažiūrėti, kaip sekasi kolegai. Stengiamės, kad mokiniai tarpusavyje bendrautų.

Disciplina?.. Dailininkai disciplinai paklūsta įvairiai. Be abejo, yra bėdų, pavyzdžiui, dėl uniformų, bet tvarkos, kiek įmanoma, laikomės. Vaikai improvizuoja, sugalvoja būdų, kaip kūrybiškai prie jos prisitaikyti. Bet ne tvarka ir disciplina yra didžiausias rūpestis. Milžiniški vaikų krūviai – vis didinami bendrojo lavinimo reikalavimai, o juk meninės disciplinos taip pat ne poilsis, tai intensyvus ir sunkus darbas. Mūsų, pedagogų, užduotis – išmokyti vaikus savikontrolės, disciplinos, tinkamai planuoti savo laiką.

Ar kinta mokymo procesas? Pagrindai nepasikeitę, jie negali keistis. Mums net priekaištaujama, kad esame pernelyg „užsisėdėję“. Bet vieningai sutariame, kad klasikinius pagrindus būtina išugdyti, tad šimtai valandų skiriama akademiniam piešimui, spalvų, linijų ir erdvių suvokimo pratyboms, nupiešiama šimtai natiurmortų, tūkstančiai eskizų. Dailės mokymasis, žinoma, prasideda nuo žaidimų, nors pamokų pavadinimai – kompozicija, lipdyba, piešimas – skamba rimtai ir nurodo, kad mokomasi suvaldyti medžiagą ir priemones. Vėliau, kai jau daugiau ar mažiau būna įvaldytas piešimas ir kompozicija, keliami nauji tiksliai: pagauti akimirką ir išsiaiškinti spalvų tarpusavio santykius. Taigi šiandien piešimas greičiau yra priemonė vizualiniam mąstymui ugdyti.

Nuo aštuntos iki dešimtos klasės mokiniams dėstomi įvairūs dalykai – tapyba, skulptūra, grafika ir dizainas. Tuos trejus metus kas porą mėnesių besikeičiantis dalykas padeda pamatyti, kokių skirtingų gabumų kiekvienam iš jų reikia ir kur mokinys jaučiasi tvirčiausiai. Pasirinkęs tam tikrą sritį, paskutinius dvejus metus mokinys skatinamas išbandyti kuo įvairesnes jos šakas, taip pat ir šiek tiek gretutinių, pavyzdžiui, tapytojai pasimoko tekstilės bei vitražo pagrindų, skulptoriai – keramikos, videomeno, grafikai – šrifto, taikomosios grafikos ir skaitmeninių grafinių programų valdymo. Ir tik dvejus paskutinius metus mokinys turi „savo“ mokytoją, o iki tol kūrybos jis mokosi iš trijų dešimčių pedagogų. Nuolat būdami grupėse, mokiniai vis dėlto kuria individualiai. Verta atkreipti dėmesį, kad, skirtingai nei kituose mokyklos skyriuose, dailės meno specifika mokiniams leidžia vienu metu vystyti ir technologinius, ir kūrybinius įgūdžius, nepaliekant savitumo paieškų paskutiniams metams, kai jau yra išmokta valdyti instrumentą ar savo kūną. Dailės skyriuje technologijų mokymasis nėra vertybė pati savaime, bet jas išmanant sparčiai tobulėja išraiškos galimybės.

Praktikos – kaipgi be jų... Kelionėse ne tik geriau pažįstame bendramokslius ir kolegas, išmokstame stebėti aplinką, žmones, ne vien grožėtis, bet ir vertinti, ugdyti matymą.

Žvaigždės? Ne, žvaigždžių nepuoselėjam... Žinoma, kai kurių vaikų gabumai išryškėja anksčiau, jie išsiskiria iš bendraamžių, bet tai anaiptol nereiškia, kad būtent šie vaikai talentingiausi. Gyvenime visko būna. Kitas, žiūrėk, daugybę metų lyg ir nieko ypatinga nepadaro, o staiga blyksteli naujais darbais.

Mūsų skyrius nėra didelis, šiuo metu turime daugiau kaip 200 mokinių ir 32 pedagogus. Reikia pasakyti, kad šiandieniniai vaikai kitokie, ypač greita kartų kaita, skiriasi net penktokai nuo ketvirtokų – mąstymu, elgesiu, bendravimu, gebėjimu sukaupti dėmesį, suvokti informaciją. Vaikui nebegali nurodyti, privalai viską pagrįsti. Auga gerokai drąsesni ir laisvesni žmonės.

Nuo 2004 metų mokome ir pradinukus, nes vaikus prie visko reikia pratinti palaipsniui, akademiniam darbui ruošti nuo mažų dienų. Ne visi, pradėję mokslus Dailės skyriuje, juos užbaigia – dažniausiai nepakelia krūvių. Pasitaiko, kad ir mes patariame negaišti laiko menuose ir rinktis kitą kelią.

Šiandien turime puikias sąlygas mokytis ir dirbti. Mokyklos salėse, koridoriuose, kitose erdvėse rengiamos parodos, turime ir nuolatinę ekspoziciją.

Šiandieninio moksleivio skonį formuojame tradiciškai – svarbiausia lankytis parodose. Į menininkų dirbtuves nueiname rečiau, bet kviečiamės juos į svečius. Nors vargu ar įmanoma turėti įtakos mokinio meninio skonio formavimui – galime tik supažindinti jį su kultūros kontekstais. Dabartinė karta yra interneto čiabuviai, neišvengiamai stipriai, teigiamai ir neigiamai, veikia medijos. Tame didžiuliame vizualiame sraute reikia išmokti orientuotis, jausti jo dinamiką. Mėginame padėti, stengdamiesi užtikrinti kiek įmanoma daugiau gyvo santykio su menu. Pagrindiniai pažinties su menu kelionių maršrutai – Paryžius, Berlynas, Roma. Bet keliauti dažnai per brangu...

Mokymo procese stengiamės nekeisti logiškai susiformavusių principų ir tradicijų, reikia išlaikyti tai, kas yra gerai. Pasaulyje grįžtama prie pamatinių vertybių, o mes tam jau pasiruošę.

Komentarai