„Dainuojanti Baltijos galia“: svečiuose – André Fischeris ir Ciuricho koncertinis choras

Gegužės 23 dieną Nacionalinėje filharmonijoje vyko reikšmingas koncertinis vakaras, kuriame skambėjo Baltijos jūrą juosiančių šalių – Suomijos, Norvegijos, Danijos, Estijos ir Lietuvos – muzika, atliekama Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro, Valstybinio choro „Vilnius“, Ciuricho koncertinio choro ir šiems trims kolektyvams diriguojančio André Fischerio (Šveicarija).

Pažintis su šveicarų dirigentu buvo išties intriguojanti. André Fischeris – nepaprastai išsilavinęs muzikantas, turintis ne vieną aukštojo mokslo diplomą. Ciuricho muzikos akademijoje jis įgijo trombono specialybę, kurią tobulino Vašingtone (JAV). Čia pradėtas muzikos teorijos studijas jis tęsė Ciuricho universitete, pasirinkęs vokiečių kalbos ir literatūros bei muzikologijos bakalauro studijas. JAV jis susidomėjo simfonine muzika, o kompozicijos ir dirigavimo meno sėmėsi Prahos Atlikimo menų akademijoje.

Ciuricho menų universitete dėstantis muzikos teoriją, profesorius Fischeris nuo 2001 metų tapo Ciuricho koncertinio choro meno vadovu, taip pat šias pareigas jis derina su vadovavimu Ciuricho kameriniam orkestrui. Mėgėjų kolektyvą sudaro daugiau nei šimtas dainininkų, o specializuojasi choras baroko muzikos baruose.

Nepaprastai komunikabilus, išraiškingas dirigentas rūpestingai, šiltai vedė savo vadovaujamą kolektyvą, chorą „Vilnius“, sustatytus abipus scenos balkonuose, ir orkestrą, suteikdamas atliekamiems kūriniams žmogiško jausmingumo ir artumo atspalvį, nors kūrinius iš dalies vienijo jų iškilmingas pobūdis ir pakylėti sukūrimo motyvai.

Pradžioje skambėjo Jeano Sibeliuso kūriniai: muzika Hugo von Hofmannsthalio dramai „Paprastas žmogus“ ir kantata „Įkalintoji karalienė“. Pastaroji skirta suomių filosofo Johano Vilhelmo Snellmano 100-osioms gimimo metinėms. Sukurta pagal suomių poeto Paavo Cajanderio eilėraštį, ji simbolizuoja suomių kovą už nepriklausomybę. Aukštų moterų balsų atliekama įsimenanti melodija, pereinanti į maršo pobūdžio dalį, primena vienuolišką giedojimą. Pakili muzika yra gana deklaratyvi.

Tris Edvardo Griego ištraukas iš muzikos Henriko Ibseno dramai „Peras Giuntas“ op. 23 buvo įdomu klausytis dėl originalaus pirminio formato, tai yra, su choru, kuris įspūdį ypač padidino atliekant ketvirtą dalį „Kalnų karaliaus oloje“, o prieš tai nuskambėjo liaudiška pirmoji dalis „Preliudas. Vestuvėse“.

Temperamentingai atliktus opusus pakeitė kitokio pobūdžio, psalminiai kūriniai: vienas ankstyvųjų Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrinių, kantata „De profundis“ chorui ir orkestrui, VL 8, ir pirmąją koncerto dalį užbaigė Arvo Pärto „Pakopų giesmė“ pagal psalmę Nr. 121. Šis kūrinys sukurtas Monako ir Hanoverio princesės Caroline iniciatyva, minint Jo Didenybės Monako princo Rainerio III penkiasdešimtmetį, o premjerą kūrinys išvydo Monte Karle vykusiose pamaldose – tada garbė diriguoti vietos orkestrui ir chorui teko estui Tonu Kaljuste. Kūrinio tematika pagrįsta vienu kartojamu aukštų choro balsų tonu, dėl spalvų panaudojami varpai, trimitas.

Antrą koncerto dalį pradėjo stilistiškai iš programos iškritusi Žibuoklės Martinaitytės kompozicija mušamiesiems ir styginių orkestrui „Dabar teka. Dabar lieka“, nors ilga „stovinti“, paskui „judanti“ II kūrinio dalis tapo tarsi centre atsidūrusiu atoslūgiu ir susimąstymo atokvėpiu, tad psichologiškai buvo pateisinama.

Taip pat nežinia kodėl koncerto pabaiga buvo atiduota prie Baltijos jūros „nedainuojančiam“ airiui Karlui Jenkinsui. Atlikta jo kantatos „Gloria“ chorui ir orkestrui pirmoji dalis, pradedama iš karto aukščiausiais tonais forte dinaminėje skalėje, lyg tai būtų finalas, mano nuomone, muzikine prasme nėra itin reikšminga, ji gan įkyri ir triukšminga. Galbūt vertėjo galutinai užpildyti Baltijos šalių ratą ir vietoj to pagroti latvių kompozitoriaus, pavyzdžiui, Peterio Vaskso, kūrinį? Tada idėja būtų visiškai įkūnyta. „Pamiršti“ broliai latviai tai gali ir akibrokštu palaikyti...

O danų kompozitoriaus Carlo Nielseno „Miegas“ op. 18 chorui ir orkestrui pagal savo paties tekstą nustebino: ilgas, stebėtinai geras, primenantis klasikines mišias, muzikalus kūrinys su gražiomis melodijomis, harmonijomis ir jų persiliejimais malonino klausą, ir, nepaisant fabulos žadamo virtimo nakties slogučiu, tokiu muzikine prasme nevirto. Parašytame 1905 metais, kūrinyje buvo paisoma tam tikrų kanonų ir vengiama mūsų amžiui būdingo grafiškumo perteikiant destruktyvias būsenas. Ir puiku, nes „Miegas“ veikė netgi raminančiai.

Po maestro André Fischerio padėkos kolegoms bisui nuskambėjo Vaclovo Augustino kompozicija „Tėvyne mūsų“ Vlado Braziūno žodžiais ir tradicinė šveicarų liaudies daina, poetiškai apdainuojanti vakarėjantį kaimo peizažą su ledynuotais kalnais, ganyklomis ir galvijų varpeliais. Toks liaudies instrumentas skambėjo akompanuojant dainai – buvo pademonstruotas moliniame dubenyje tiesiai scenoje tradiciniais rūbais vilkinčio „sodiečio“. Kaip čia neprisiminsi šveicarų meilės karvutei, paminklų jai mieste ir Ciuriche už lango besiganančioms gyvoms žalosioms... Ne tik meilė karvutei, bet ir liaudies dainos pobūdis pasirodė itin artimas mūsų, lietuvių liaudies dainos ir gamtos grožio pajautai, o jos aranžuotė – mūsų geriausiems XX a. pirmosios pusės nacionalinės chorinės muzikos pavyzdžiams. Tokiu jautriu akcentu užsibaigė „Dainuojanti Baltijos galia“, ir tegu ji tik stiprėja!