Dainuoti – tai gyventi. Elenai Čiudakovai - 90

Publikuota: 2015-05-01 Autorius: Justa Adomonytė-Šlekaitienė, Audronė Žigaitytė-Nekrošienė, MB inf.
Dainuoti – tai gyventi. Elenai Čiudakovai - 90

Šiandien jai būtų sukakę 90 metų. Tačiau nuo 1973 balandžio 7 dienos skaičiuojame jos netekties metus. Elenai Čiudakovai tuomet buvo 48-eri.... Sunku patikėti, kad jau tiek dešimtmečiu puoselėjame jos atminimą. Iš pradžių lyg ir nedrąsiai legenda ją vadinome - o gal tai skaudžios netekties įspūdis, gal iš tiesų jos ne tokios ir puikios dainininkės būta? O po to vois drąsiau ir drąsiau - išlikę archyvuose įrašai, galimybė lyginti, analizuoti padrąsino skaitmenizuoti, leisti kompaktines plokšteles, skleisti kuo plačiau jos balso žavesį, nuoširdumą, nepakartojamą muzikos dramaturgijos suvokimą ir perteikimą. 

Prisiminkime, o gal pažinkime?... Štai pluoštelis "Muzikos baruose" spausdintų publikacijų. 

Dainuoti - tai gyventi. 2005 gegužė. Audronė Žigaitytė-Nekrošienė 

Prieš metus auditorijoje studentams pasiūliau pasiklausyti dviejų dainininkių atliekamos tos pačios Violetos arijos iš “Traviatos”, net ir tais pačiais metais – 1955-aisiais – įrašytos. Marią Callas atpažino visi. “O kas gi ta antroji, dainuojanti lietuviškai?” – klausė susijaudinę, kad būtent šis nežinomos dainininkės balsas jiems patiko labiau. Viena – pasaulinė žvaigždė, o kita – ne mažiau spindinti, bet niekieno nežinoma. Gal vienos likimą lėmė milijardierius Onasis, o kitos gyvenimo draugai buvo Čiudakovas ir Poltevskis... Bet ar tai šiandien svarbiausia? Man regis, kur kas svarbiau – kaip dainavo ir kuo mums visiems tapo... Ne veltui Jelena jos niekas ir nevadino – tik mūsų Elena!

Elena Čiudakova gimė 1925 m. gegužės 1 d. Brianske, Rusijoje. Bet likimas jai lėmė Lietuvoje ne tik mokslus baigti, bet ir sukurti ne vieną nepaprastai svarbų mūsų operos istorijos puslapį.

Klausydama dainininkės įrašų, nevalingai atkreipiau dėmesį į tai, kad absoliuti jų dauguma įdainuoti lietuvių kalba. Rusė dainininkė jautriai pagavo ir perteikė lietuvišką tartį net rusiškame Jeano Weckerlino “Pastoralių” tekste (nebuvo lietuviško vertimo)! O lietuviški tekstai, daug kartų klausomi, tarsi savaime papildo muzikos turinį, aplinkai jautrios dainininkės taip puikiai suvoktą ir perteiktą. Ir vėl savęs klausiu, tad kiekgi šiandien prarandame, Operos teatre originalo kalbai (semantikai!) aukodami dramaturgijos subtilybes?

“Scena – mano gyvenimas!” – mėgsta kartoti artistai. Bet iš tiesų teatruose kartais susiduri su egoistinėmis ambicijomis, savanaudiškumu. E. Čiudakovai scena tikrai buvo visas gyvenimas. Čia ji užmiršdavo savo negandas, persikeldavo į kitą – nebuitinį, didelių emocijų – pasaulį. Neilgo gyvenimo pabaigoje scena jai tapo ir vaistu. Vos pakilusi iš ligos patalo, ji vėl verždavosi dainuoti. Nedarė sau jokių nuolaidų, nepripažino jokių palengvinimų ar kupiūrų, kurios padėtų jai, bet pakenktų muzikai. Dainuodavo iki nualpimo, lyg skubėdama kuo daugiau savęs atiduoti žmonėms, išdainuoti visą savo širdį.

Eidavome klausytis to paties E. Čiudakovos vaidmens po keletą kartų. Nepabosdavo. Kaip nepabosta pavasaris – kasmet, atrodo, toks pat, bet vis naujas.

Elena – Rozina. Nenustygstanti, nesuvaldanti audringo temperamento, koketuojanti su Figaru, grakščiai apgaudinėjanti senbernį globėją, žerianti blizgančias koloratūrų ruliadas ir nenuvagianti nė vienos Rossini gaidelės.

Elena – Džilda. Didelės, patiklios akys, tyra kaip pati mergaitės siela kantilena pirmajame operos veiksme ir dramatiškas, prieštaringų jausmų suaudrintas balsas – paskutiniame. Rodos, regi, kaip kylant dramatizmui skaidrūs koloratūrų vėriniai virsta ašarų karoliais, o vėliau – ir kraujo lašais...

Koloratūra – pats judriausias, linksmiausias, žaismingiausias moters balsas, o kiek tragiškų partijų sukūrė jai kompozitoriai! Tokių iš dvidešimties Elenos dainuotų vaidmenų – bene du trečdaliai. Daug kartų artistei teko scenoje žūti ir mirti, bet labiausiai ją jaudino G. Verdi ir A. Dumas herojės likimas. Elena pavydžiai mėgo šią partiją, visados dainuodavo ją tradiciniame Naujųjų metų spektaklyje.

Pirmasis veiksmas. Violeta žavi, žaižaruojanti tarsi šampano taurė. Garbanos krinta ant nuogų pečių, gracingas galvos pasukimas, koketiškas vėduoklės žaismas. Krištolo tyrumu skamba balsas, žėrinčios viršūnės. Plazda jose Violetos širdis, kamuojama abejonių: “Tuštybė! Tuštybė! Kam tos svajonės!”

Antrasis veiksmas. Trumpas Alfredo ir Violetos laimės duetas ir ilga, skaudi scena su Žermonu: “Jūs nežinot, aš – ligonė, man gyventi – vien svajonė”...

Ir tylus trečiojo veiksmo tragizmas: “Kūnas dar kenčia, bet siela jau nurimo”... Skaidrus, lyg ir nematerialus E. Čiudakovos Violetos balsas skamba kaip laimės dienų aidas. Išvydusi Alfredą, sekundę vėl sužėri pirmykštė Violeta, bet čia pat krinta ant mylimojo rankų: “Ak, dangau, sunku jaunatvėj mirti”...

1972 m. gruodis. Paskutinė – 135-oji – E. Čiudakovos “Traviata”. Alfredas – Virgilijus Noreika. Artistės dienoraštyje skaitau eilutes: “Štai kur partneris. Trylika metų dainavome šioje operoje kartu. Labai geras draugas, tikras artistas. Bet aš jaudinuosi baisiausiai. Nors visi sako, kad dainuoju ir vaidinu gerai.”

Jos scenos karjeros pradžioje Alfredas buvo ir Kipras Petrauskas. Vienintelį spektaklį su garbiuoju maestro ji dainavo 1955 m. gruodžio 31 d. Ir tą kartą dienoraštyje užrašė: “Koks nuostabus Alfredas. Kaip sugeba bendrauti su partneriu ir kiek daug duoti jam!”

Jos Violeta – tai ji pati. Stiprios valios žmogus, gebantis aukoti savo meilę kito laimei. Pasmerktas žmogus, bet slepiantis savo kančią ir iki paskutinio atodūsio kovojantis su likimu.

Ir tik nuo mūsų pačių priklauso, ar tokie Lietuvos operos istorijos puslapiai išnyks, ar, priešingai, išpuoselėti padės jauniesiems rasti savąjį įkvėpimo šaltinį ir nenusiminti, jei likimas lems dirbti mažoje valstybėje.

Nežinau, kiek prisiminimus veikia idealizuota nostalgija, o kiek jie tikri. Žinau tik, kad ir šiandien vis dar pasitaiko sutikti naujų žmonių, lygiai taip pat jau tris dešimtis metų išgyvenančių ankstyvą (o ar būna kada laiku?) mylimos dainininkės mirtį. Vadinas, kažkas buvo. Dvasios stiprybė? Balso grožis? Nuoširdumas? Jausmų tikrumas?

Tada, vaikystėje, kiekvieną kartą Violetai mirštant scenoje, raudodavau kartu su operos veikėjais ir džiaugdavaus vėl kitą sykį pirmajame veiksme išgirdusi jos juoką. Tik tą paskutinį kartą J. Basanavičiaus gatvėje ašarų Violetos juokas nebepakeitė. Gulėjo ji balta tarsi sniegas. Greta – šitiek metų teatre ją lydėję gluosnio šaka ir Violetos suknelė... Ir be galo daug žibučių, pirmosios pavasario šilumos, kaip ir ji pati, jaukios paprastumu...

Ilgai neišdrįsau užeiti į teatrą J. Basanavičiaus gatvėje. Dar ilgiau negalėjau klausytis “Traviatos”. O tąsyk nekrologuose išraudotojo epiteto “mūsų Violeta” dar negalėčiau skirti nė vienai solistei... Tik operos meilė liko visam gyvenimui. Ir mylimos solistės atminimas.

Net keista, kiekvienas, kalbėdamas apie ją, jaučia pareigą priminti prabildamas tais pačiais žodžiais: “Atsimenate, gyvenime ji gražuolė nebuvo, bet kai uždainuodavo scenoje...” O aš žvelgiu į jos nuotraukas – ir gražesnės už ją nematau.

Kas tai – prabėgusio laiko nostalgija? Ar artistės, sceną ir dainavimą mylėjusios taip, kad tos meilės nuotrupų užtenka keliolikai, gal net keliasdešimčiai ar netgi keliems šimtams gyvenimų, poveikis?..

“Dainuoti – tai gyventi” – pirmoji kompaktinė plokštelė, išleista po E. Čiudakovos mirties 1973 m. balandžio 7 d. Iš anksčiau vinilo plokštelėse publikuotų įrašų CD dubliuojami tik su Lietuvos kameriniu orkestru 1972 m. įrašyti Wolfgango Amadeuso Mozarto motetas “Exsultate, Jubilate” ir Jeano Weckerlino “Pastoralės” (diriguoja Saulius Sondeckis).

Nepakartojamoji Legenda apie Parijų dukrą iš Leo Delibes’o operos “Lakmė” (įrašyta 1955 m.), kaip ir unikalus, dėl sudėtingumo itin retai atliekamas Reinholdo Glière’o Koncertas balsui su orkestru (įrašytas 1957 m.) publikuojami pirmą kartą. Naujajame CD įamžinta ir auksinė E. Čiudakovos klasika – Rozinos kavatina iš Gioachino Rossini “Sevilijos kirpėjo” bei pluoštas Giuseppe’s Verdi šedevrų: Oskaro kupletai (“Kaukių balius”), Džildos arija (“Rigoletas”) ir, žinoma, abi Violetos arijos iš “Traviatos”. CD nuotaikingai užbaigia trys Johanno Strausso valsai: “Myliu tave”, “Pirmasis balius” ir “Vienos miško pasaka” (įrašyti 1957 m.). Įrašuose diriguoja Rimas Geniušas, Chaimas Potašinskas, Juozas Domarkas, Jonas Vadauskas, Juozas Barauskas, Aloyzas Končius; griežia Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro orkestras, Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, Lietuvos televizijos ir radijo lengvosios muzikos orkestras bei nebeegzistuojantys Jungtinis orkestras, Lietuvos radijo simfoninis orkestras ir Instrumentinis ansamblis, vadovaujamas Levo Arklio. Lietuvos radijo archyvuose saugomus įvairių metų įrašus restauravo garso režisierius Vilius Kondrotas.

Mano vaikystės laikų legendos. Justa Adomonytė-Šlekaitienė. 2005 m. gegužė

Laikau rankose Elenos Čiudakovos diską... Kai išgirstu šį vardą, visada prisimenu pirmąjį “susitikimą” su ja. Tai galėjo būti 1969-ųjų (ir kelerių vėlesnių metų) gruodžio 31-oji, Naujųjų išvakarės... Už lango niūri prieblanda, o namuose sujudimas: mamos rankose šilku ir nėriniais čeža nauja suknelė, tėtis velkasi puošnią eilutę, pasklinda kvepalų aromatas, sužiba kuklūs papuošalai... Stebiu sulaikiusi kvapą. Taip, jie eina į teatrą, į Operos teatrą, J. Basanavičiaus gatvėje, ten šį vakarą bus rodoma “Traviata”. Nors jau lankiausi šiame teatre, šį vakarą manęs neima – per maža (ketveri su puse). Nebeišmanau, kaip prašyti, sekioju mamą ir girdžiu ją kalbant telefonu: “Taip, taip, dainuos Čiudakova ir Noreika...” Sau tyliai kartoju: “Čiu-da-ko-va!” – skamba kažkaip stebuklingai, maišosi su eglutės kvapu ir snaigėmis už lango... Lieku su močiute, ji įjungia televizorių, nespalvotą, tuoj prasidės toji “Traviata”. Suskamba muzika. “Žiūrėk, – kužda močiutė, – Violeta susipažįsta su Alfredu, tuoj dainuos ‘Pakelkime taurę linksmybių’”... Nenuleidžiu akių nuo damų puošniomis suknelėmis, o ypač – nuo vienos, tos, Violetos, kurią vadina Čiudakova... Tai štai kas toji opera! Kibirkštėlė, ilgam įstrigusi į širdį ir gyvenimą. Vaizdai pinasi, mainosi lyg žavus tolimas sapnas...

1990-ųjų ruduo. Jau dirbu Lietuvos televizijos Muzikos redakcijoje. Vieną dieną režisierė Julija Adamkevičienė sako: “Šiemet Operos teatrui – 70, kursime keturias laidas, būk jų redaktorė, juk tu tokia “operistė”, užaugusi tame teatre!” Aišku, sutinku. Trys laidos skiriamos teatro istorijai, atlikėjams, jas ves Onutė Narbutienė, o ketvirtąją nutariame visą skirti G. Verdi “Traviatai”, kuri nuo pat 1920-ųjų tokia svarbi mūsų operos šventovei. Apie ją kalbės dirigentas Rimas Geniušas, regis, suaugęs su šia opera. Scenarijus jau parašytas, į dienos šviesą pradedame traukti seniausius mūsų dainininkų vaizdo įrašus. Bet kiek jų nedaug! Prie garsių solistų, dainavusių 1950–1980 m., pavardžių vos keleto kūrinių nuorodos! Tiesa, atvertusi E. Čiudakovos kartoteką, filmuotos medžiagos randu kiek daugiau. A. Belazaro “Obelys” (ji studijoje ant laiptų, su garsiąja balta suknia), J. Gruodžio, J. Pakalnio dainos, keli E. Griego romansai, W. A. Mozarto motetas, J. Strausso valsai ir kt. Tai kamerinė muzika. Iš teatro scenos tėra trumputis “Traviatos” spektaklio fragmentas (“Tarybų Lietuvos” kino kronikoje) – garsioji Užstalės daina su V. Noreika. Vos dvi su puse minutės iš 135 E. Čiudakovos dainuotų “Traviatų”? O kiti spektakliai? O kur galų gale tie mano matyti naujamečiai stebuklai? Negi tai buvo sapnas? To tada paklausiau, o dabar pasitikslinau J. Adamkevičienės.

– Spektaklius iš Operos teatro pradėjome transliuoti, kai gavome vadinamąją KTS – kilnojamąją televizijos stotį (tokie daugelio matyti autobusiukai, pilni technikos). Iš pradžių (televizija kūrėsi 1957 m.) transliuodavome tiesiogiai į eterį. O vėliau, maždaug septintajame dešimtmetyje, pradėjome įrašinėti į vaizdo juostas. Jų pliusas ar minusas buvo tas, kad į jas buvo galima filmuoti daug kartų, aišku, senąją medžiagą ištrinant. Buvome nufilmavę visus teatre tuo metu rodomus spektaklius. Labai gerai prisimenu “Lakmė” įrašą (būtent su Čiudakova), “Bohemą”, “Sevilijos kirpėją”, “Don Karlą”, “Dalią”, “Pilėnus” (Jono Stasiūno penkiasdešimtmečio proga) ir daugelį kitų. Jie būdavo parodomi po keletą kartų ir ištrinami, o į tas juostas rašomi kiti dalykai. Kiek praradome! Tik nuo aštuntojo dešimtmečio vidurio pradėtas kaupti šioks toks archyvas. Todėl iš tų seniausių laikų iki šių dienų išliko tai, kas buvo nufilmuota kino juostoje, į kurią, kaip žinome, antrą kartą neįrašysi.

– O tos naujametės “Traviatos”?

– Ši mintis kilo apie 1960 m. Sakome, teatre ši tradicija gyvuoja jau keturiasdešimt metų, tai kodėl mums neprisidėjus ir neparodžius. Pertraukas užpildydavome interviu su dirigentu ir artistais (ne kartą ir Čiudakova kalbėjo), vieną pertrauką atiduodavome žinioms. Transliacija tam vakarui suteikdavo dar daugiau iškilmingumo, malonaus jaudulio. Teatras buvo nedidelis, publika arti, atlikėjai visai šalia žiūrovų, dar mes įsisprausdavome su savo kameromis, jausdavomės lyg viena šeima. Labai gaila, kad neišliko nė vieno viso, ištiso spektaklio vaizdo įrašo iš tų laikų.

Vieno filmavimo istorija

– Bet jūs pasakojote, kad keli mėnesiai iki Čiudakovos mirties norėjote kino juostoje įamžinti nors kelias jos Violetos akimirkas?..

– O, tai buvo tiesiog detektyvas su tragišku vyksmu ir pusiau laiminga pabaiga. Bendravau su Lena, žinojau jos ligą, mačiau, kad artėja neišvengiama pabaiga. Viena, norėjosi jai parodyti dėmesį, kad nėra “nurašyta” (jai tai buvo labai svarbu). Antra, norėjau ateities kartoms palikti nors trupinėlį jos Violetos. Tad 1972 m., regis, lapkritį, parašiau pareiškimą “Telefilmui” (tuomet tai buvo filmavimų kino juosta monopolis, jis mums, t. y. kitų televizijos redakcijų atstovams, labai nenoriai leisdavo ja naudotis), kad leistų nufilmuoti siužetą: Čiudakova dainuoja Violetos ariją iš pirmojo “Traviatos” veiksmo. Dainininkė mielai sutiko, pati to labai norėjo, sakė prisigersianti vaistų ir padarysianti viską, ką leis jėgos. Aišku, turėjome rašyti pagal radijo fonogramą. Štai čia piktas likimas pradėjo kaišioti savo pirštus. Tame “Telefilme” dirbo vienas redaktorius, kuris tą įrašą griežtai užprotestavo. Jis teigė, kad Čiudakova toje arijoje vieną gaidą aštuntadaliu tono žemina (ar aukština, nebeatsimenu) ir iš viso tai nieko vertas įrašas. Tas ponas vetavo, mes negavome nei operatoriaus, nei kino juostos. Nutarėme nepasiduoti. Tuo metu studijoje vienai laidai turėjau įrašyti Čiudakovą, dainuojančią kažkokį romansą, o po jo per naktį mums leido nufilmuoti ir Violetą. Iš teatro atsivežėme “Traviatos” pirmojo veiksmo baldus, rekvizitą ir Violetos kostiumą. Pastatėme grimo stalelį, norėjome parodyti solistę besigrimuojančią. Padėti ėmėsi puikus operatorius Jonas Botyrius, inteligentiškas, atsidavęs kultūrai žmogus. Susitariau su studijos apšvietėju ir darbininkais – visi sutiko dirbti tą naktį dykai! Tokį nenusakomą poveikį darė ši artistė. Ruošėmės ir tikėjomės bent paskutinę minutę gauti tos kino juostos. Deja, veto buvo stipresnis. Tada J. Botyrius ėmėsi paskutinės išeities: į turimos juostos likučius be dublių filmavo tiesiog iš monitoriaus. Toks vaizdas lieka patamsėjęs, neryškus, lyg pulsuojantis, bet tai buvo nebesvarbu. Matėme, kad kito Čiudakovos filmavimo nebebus (taip ir įvyko). Lena tą naktį gėrė galybę vaistų, labai vargo, vis grimavosi, vis valėme prakaitą (juostoje to nuovargio nematyti, ji nuostabiai graži kaip visuomet). Kartais vos nealpo, klausdavo, ar gali pasėdėti, padaryti pertraukėlę. Kai siūliau pabaigti, sakė: “Ne, turime padaryti iki galo, man visai nesunku!” Iš tos nakties liko 5–6 minutės dabar neįkainojamo įrašo, nors ir toks luošas vaizdas.

Džiaugiuosi, kad po tiek laiko, praeitais metais, ši arija buvo parodyta laidoje “Tegyvuoja klasika”, o visai neseniai, gegužės 2 dieną, ją pamatė ir išgirdo visi, atėję į Čiudakovos atminimo vakarą Rotušėje.

Dar kelios atsiminimų nuotrupos

– Gal prisimenate jūsų pirmąjį susitikimą?

– Puikiai prisimenu pirmąjį Čiudakovos atėjimą į televiziją. Turėjome transliuoti koncertą, kuriame dalyvavo keli solistai. Buvo turbūt 1958 metai, pati televizijos pradžia. Lena persirengė, pasipuošė, pavaikščiojo po studiją, dairėsi. Vėliau pradėjo blaškytis ir dingo. Kai susigriebėme, kad jos nėra, puolėme ieškoti. Atbėgome prie budinčio milicininko, o jis ir sako: “Ta jūsų artistė jau išėjo!”

Ji išėjo net nepersirengusi, su koncertine suknele. Kai vėliau Lenos paklausiau, kas tuomet atsitiko, ji paaiškino: “Man buvo taip baisu, tos nematytos kameros, publikos nėra, išsigandau, kad nieko nebus, nieko nesudainuosiu!!!” Šiuose žodžiuose Čiudakova kaip gyva. Ji visada paniškai jaudindavosi, reaguodavo be galo emocingai, jos darbštumui ir atsakomybei nebuvo ribų. Pati tuo tarpu buvo labai kukli. Žmonės turbūt todėl ir mėgo jos vaidmenis, nes ji kiekvieną kartą kiekviename spektaklyje lyg balansuodavo ant neįvardijamos realybės ir persikūnijimo ribos, tiesiog magiškai veikdama žiūrovus tikrumu ir nuoširdumu...

Dirigentas R. Geniušas yra užsiminęs, kad Čiudakova tiesiog skrupulingai tobulino savo lietuvių kalbą ir dainuodama tardavo geriau nei kai kurie tikri lietuviai. Išvertusi pavardę, kartais pavadindavo save Keistenyte. Manau, kad daugelis ją mačiusiųjų ir girdėjusiųjų sutiks, kad galima išversti ir kitaip – Stebuklingoji.

Laidų likimas

Bet grįžkime į minėtus 1990-uosius, prie rengiamo keturių laidų ciklo “Lietuvos operos teatrui – 70”. Medžiagos reikėjo daug: neradę vaizdo įrašų, ieškojome fonogramų, susirinkome kalnus nuotraukų, prifilmavome dengiamųjų kadrų. Pirmosios dvi laidos aprėpė 1920–1940 m. teatro istoriją, ypatingo svorio ir žavesio joms suteikė vėlgi stebuklingai išlikę 1970 m. filmuoti kadrai – operos 50-mečio minėjimas: senajame teatre, scenoje, susėdę senjorai ir to meto teatro kolektyvas, pirmosiose eilėse: E. Čiudakova, A. Staškevičiūtė, E. Saulevičiūtė, J. Stasiūnas, V. Noreika, pagerbiami pirmosios “Traviatos” dalyviai, tuomet jau žilagalviai seneliai. Laidose daug pasisakymų: kalba A. Kučingis, V. Jonuškaitė-Zaunienė (filmuota JAV), J. Mažeika, A. Račiūnas, L. Truikys. Įdedame unikalų, turbūt seniausią išlikusį “Rigoleto” spektaklio fragmentą: 1947 m. dainuoja A. Sodeika, A. Ragauskaitė, diriguoja M. Bukša. Trečiajai laidai pokalbius įrašėme senajame teatre J. Basanavičiaus gatvėje, O. Narbutienė kalbino žmones, suaugusius su tuo teatru: dailininką P. Ilgūną, solistą V. Česą, dirigentą V. Viržonį, biologę E. Šimkūnaitę. Matau, kaip ir juos, ir visą kūrybinę grupę apima savotiškas jaudulys būnant tarp tų sienų. Šioje laidoje daug daugiau pačios muzikos: E. Saulevičiūtė ir M. Aleškevičiūtė Trakų pilyje dainuoja duetą iš “Pilėnų”, I. Jasiūnaitė – Karmen ariją, R. Siparis – Mefistofelio kupletus, V. Adamkevičius – Kavaradosio ariją, yra scenų iš “Boriso Godunovo”, “Rigoleto”, “Dviejų kalavijų”, “Dalios”. Dainuoja R. Tumalevičiūtė, I. Ylienė, K. Gutauskas, E. Čiudakova, V. Česas, A. Lietuvninkas ir kiti. Pirmoji laida rodoma 1990 m. gruodžio 8 d., antroji ir trečioji – 16 ir 18 d. Maratonas tęsiasi. Ankstyvą gruodžio 26-osios rytą montuojame ketvirtąją laidą apie “Traviatą”, joje trumpiau ar plačiau pristatomos visos lietuvių scenoje dainavusios Violetos ir Alfredai, pasisako pirmojo spektaklio liudininkai: režisierius A. Zauka ir aktorė T. Vaičiūnienė, savąją Florą prisimena I. Jasiūnaitė, savąjį Alfredą – K. Gutauskas. Čiudakova šioje laidoje dainuoja “už kadro”, nes budri televizijos vaizdo kokybės saugotojų akis nepraleidžia taip sunkiai įrašytų, šiandien emociniu simboliu tapusių paskutinių jos įrašų, jos “talismano”, – dviejų Violetos arijų... Bet vis dėlto ji dainuoja. Šiandien neįtikėtinai pranašiškai skamba faktų apie “Traviatai” skirtą laidą išklotinė. Laimei, dirigentas R. Geniušas viską apibendrindamas pabaigoje pašmaikštauja: “Norėčiau palinkėti, kad 2020 m., kada teatrui bus 100, gruodžio 31-ąją būtų vaidinama “Traviata”. Man tuomet irgi bus 100 ir aš mielai sutiksiu šį spektaklį padiriguoti.”

Ši laida parodoma simbolišku laiku – naujametį vakarą, 31-ąją! Sausio mėnesį visas ciklas turi būti kartojamas, bet po ramių Naujųjų prasideda 1991-ųjų sausio įvykiai. Užgrobiami Spaudos rūmai, ir pasidaro aišku, kad televizija gali tapti svarbiu strateginiu taikiniu. Tos laidos taip ir liko nepakartotos...

Šių metų gruodį minėsime Operos teatro 85-metį. Gal kas prisimins ir tuos archyvus? O gal dar ir pajus, kad ne visuomet techninė kokybė svarbiausia?..

Tiek prisiminimų ir minčių sukėlė naujas Elenos Čiudakovos – vienos iš mano vaikystės legendų – įdainuotų kūrinių kompaktinis diskas.

 

MŪSŲ VIOLETA. Audronė Žigaitytė-Nekrošienė, 1993 m. "Respublika"

Šiandien sukanka dvidešimt metų, kai kiekvieną pavasarį žibutės man primena pirmąją vaikystės netektį - mirė Elena Čiudakova.

Teberauda prie teatro Basanavičiaus gatvėje palinkęs gluosnis. Tebeskamba dabar jau naujuosiuose Operos rūmuose “Traviata”. Su nuostabiausios Violetos mirtimi baigėsi ir šilčiausias mūsų teatro istorijos puslapis.

O gal tai vaikystės nostalgija. Gal lygiai taip pat ir šiandien vaikai šiandieninėje operoje pamilsta ir šiandienes violetas, džildas, rozinas...

Nežinau, kiek prisiminimus veikia idealizuota nostalgija, o kiek jie tikri. Žinau tik, kad ir šiandien sutinku vis naujų žmonių, lygiai taip pat jau dvidešimt metų išgyvenusių ankstyvą (ar būna ji kada laiku?) mylimos dainininkės mirtį. Vadinas, kažkas buvo. Dvasios stiprybė? Balso grožis? Nuoširdumas? Jausmų tikrumas? Kiekvieną kartą Violetai mirštant scenoje raudoju kartu su veikėjais ir džiaugiuosi, vėl kitą sykį pirmajame veiksme išgirdusi jos juoką. Tik tą paskutinį kartą Basanavičiaus gatvėje ašarų nebepakeitė Violetos juokas. Gulėjo ji balta tarsi sniegas. Greta šitiek metų teatre ją lydėję - gluosnio šaka ir Violetos suknelė... Ir be galo daug žibučių, pirmosios pavasario šilumos, kaip ir ji pati šiltos paprastumu...

Negreit išdrįsau užeiti į teatrą Basanavičiaus gatvėje. Dar ilgiau negalėjau klausytis “Traviatos”. O tąsyk nekrologuose išraudoto epiteto - “mūsų Violeta” dar negalėčiau skirti nė vienai solistei... Tik meilė operai liko visam gyvenimui. Ir mylimos solistės atminimas. Tad ir šios eilutės tebus gilus atodūsis kartu su visais ją mylėjusiais. Tik gaila, kad ne teatre, tegul ir tame, kur Jai dainuoti neteko. Nejaugi ten ją pamiršo?..

 

“Respublika”, 1993 04 07

 

MŪSŲ VIOLETA (2) Audronė Žigaitytė-Nekrošienė, "Respublika", 1995

Šiandien Jai būtų sukakę septyniasdešimt. Šį vakarą Jos teatre J. Basanavičiaus gatvėje (dabartinio Rusų dramos teatro scenoje) vėl skambės muzika. Dainuos Jos partneriai Virgilijus Noreika (Alfredas, Almaviva, Hercogas...), Eduardas Kaniava (Žermonas, Figaras, Rigoletas...), skambins Halina Znaidzilauskaitė ir jos anūkas. Rytoj Muzikos akademijos salėje Jos atminimui skirtą vakarą ves dirigentas Rimas Geniušas, dirigavęs ir pirmąją, ir paskutinę Jos “Traviatą”. Jai skirta “Traviata” skambės gegužės ketvirtosios vakarą. Po dvidešimt dvejų metų tarsi vėl išaušo Elenos ČIUDAKOVOS pavasaris. Ji vėl su mumis!

Žiūriu į Jos nuotrauką virš savo darbo stalo, o tūkstančiai klausimų neduoda ramybės. Nuotrauka čia seniai - nuo pat pirmos taip skaudžiai išgyventos mano gyvenimo netekties - Elenos Čiudakovos mirties 1973 metais. Prie Jos kapo tada pati sau pasakiau: rašysiu operas. Arba - apie operas. O natų lentynoje atsirado pirmasis klavyras - Dž. Verdžio “Traviata”. Nežinau, kaip Ji anuomet dainavo. J. Vyliūtės knygelėje skaitau ištraukas iš E. Čiudakovos dienoraščių. Ji vis sielojosi, kad suklydo, kad ne taip padainavo. Ten tiek nedaug pasitenkinimo pavykusiu spektakliu. O aš pamenu, kad galėjau dešimtis kartų klausytis tos pačios ir kiekvieną sykį vis kitokios “Traviatos”, “Rigoleto” ar “Sevilijos kirpėjo”... Ir tada, vaikystėje, pati sau netyčia atradau mažytę paslaptį - kiekvienas tos pačios operos spektaklis vis kitoks, kai tuo tarpu dramai neatpažįstamai pasikeisti kur kas sunkiau. Kodėl? Kodėl nė sykio daugiau nemačiau taip raudančio Alfredo, kaip raudodavo trečiajame veiksme V. Noreika, staiga supratęs niekingą poelgį, įžeidus tokią tyrą, tokią trapią Violetą. O Kaniavos Žermonas! Kaip dažnai man atrodė, kad antrajame veiksme, pokalbio su Violeta metu, jis tiesiog pamilsta ją kaip dukrą ir nedaug trūksta, kad pasikeistų veiksmo fabula. Na, ar buvo galima jos nepamilti? Ji uždainuodavo: “Dukrai nekaltai, tyrai kaip angelas...” ir nepakylančiu virš piano balsu, akių išraiška, santūriais, dėl to dar įtaigesniais judesiais išreikšdavo ir savo begalinį norą gyventi, ir pasiaukojimą kitos moters meilei, nes ta moteris - Alfredo sesuo... Niekaip šiandien negaliu rasti atsakymo, kodėl tada, nepaisydama pamokų ruošos, vėlyvos spektaklio pabaigos, vos išvydusi afišose Čiudakovos, Noreikos, Daunoro, Kaniavos pavardes, lėkdavau į teatrą. Ir buvo visiškai nesvarbu, ar spektaklis šeštadienį, ar ketvirtadienį... O šiandieną net muzikologiją studijuojantiems sunkiai išaiškinu, koks nuostabus operos pasaulis. Bet šį pavasarį sutikau jauną melomaną, operos aistruolį! Kalbamės, gvildename operos aistras, ieškome meilės paslapčių. Ir ką jūs manote - pasirodo, pašnekovas “susirgo” opera, išgirdęs paskutinę Elenos Čiudakovos “Traviatą”!.. Tada, 1972 m. gruodžio pirmąją, kai Ji dainavo savo šimtas trisdešimt penktąjį “Traviatos” spektaklį, mano pašnekovas vos dešimtį metų teskaičiavo! 1953-ųjų naujametinėje “Traviatoje” debiutavusi, Ji jau nebepasitiko dvidešimt pirmų savo Naujųjų metų scenoje... Ieškau Jos poveikio paslapčių kalbindama tuos, kurie tuos dvidešimt metų buvo greta.

 Rimas Geniušas, dirigentas

Pirmą sykį Čiudakovą išgirdau dar studentę dirbdamas Lietuvos radijuje. Ji atnešė P. Čaikovskio romansus. 1952 metų rudenį buvau paskirtas diriguoti “Traviatą” Operos teatre. Ruošėmės lietuvių literatūros ir meno dekadai Maskvoje. Gastrolės atsakingos. Teatro darbu ir pasiruošimu dekadai domėjosi tuometinis kultūros ministras J. Banaitis, nebijojęs pasitikėti jaunaisiais. “Traviatai” Alfredų - tenorų turėjome net keturis - K. Petrauską, K. Gutauską, V. Česą, J. Indrą, o Violetas tik dvi - I. Ylienę ir J. Jasaitytę. Man pasiūlius, ministras sutiko perklausoje išklausyti Eleną Čiudakovą, tik ką baigusią konservatoriją. Regis, ji patiko visiems.

1952 m. rudenį pradėjome repetuoti. Čiudakova labai sunkiai mokėsi. Jau net pradėjau abejoti, ar galės iš viso paruošti Violetos partiją. Į numatytos premjeros sudėtį ji net nebuvo įtraukta! Bet visas spektaklis vėlavo, ir po keturių karštligiškų mėnesių intensyvaus darbo tik gruodžio 31-ąją įvyko premjerinis, o kartu ir tradicinis atnaujintas naujametinis “Traviatos” spektaklis. Jam Elena jau spėjo pasiruošti ir iš karto pelnė publikos simpatijas. Abejonių neliko - ir Maskvoje ji dainuos.

Nepaprastai jautri buvo Čiudakova. Sykį susistabdo mane po repeticijos gatvėje, verkia, karščiuojasi: “Jūs su manimi nedirbate! Pastabų man nesakote!” - kaltina. Prieš spektaklį kartais ją net panika apimdavo - bijo eiti į sceną, ir viskas! Kai pagaliau vis dėlto nuvažiavome į Maskvą (tai įvyko tik 1954 metų pavasarį), žinodamas tokį jos jautrumą, liepiau iš viešbučio kojos nekelti - susikaupti spektakliui. Visas kolektyvas į specialiai organizuojamas ekskursijas eina, o Čiudakova kambaryje sėdi. Ir aš sėdžiu - vis laikas nuo laiko paskambinu patikrinti, ar tikrai niekur neišėjo. Puikiai tada dainavo! Susikaupė!

Prof. Chaimas Potašinskas, dirigentas, pianistas, koncertmeisteris

Ta kukliai apsirengusi studentė švietė iš vidaus. Mano klasėje Elena Čiudakova studijavo kamerinį dainavimą. Mačiau, kad iš jos galima reikalauti to, apie ką kitiems net užsiminti neverta. Ją mokydamas kreipiau daug dėmesio į dikciją, akcentavau priebalsių tarimą, stengiausi, kad įsisąmonintų žodžio prasmę. Prasmė ir kūrinių dinamiką koreguodavo. Dirbau su ja neskaičiuodamas valandų. Net žmona kartais į ašaras puldavo, įtardama ką negera. O mes su Elena nuprendėme rečitalį paruošti. Per tris mėnesius ji išmoko dvidešimt penkis naujus kūrinius! Visko per tą laiką buvo. Sykį net durimis trenkė ir išbėgo. Kitą dieną sugrįžo: “Atleiskit”, - sako. Ir toliau dirbome... Jos balsas plaukė iš pačios širdies gelmių ir veikė kaip dvasinis balzamas.

Halina Znaidzilauskaitė, pianistė, koncertmeisterė

Ji stebėtinai užkrėsdavo auditoriją - abejingų nelikdavo niekam ir niekur. Šilumą ir draugiškumą tiesiog spinduliuote spinduliavo. Sykį koncertavome Kazanėje. Už lango - 40 laipsnių šaltis, o mes su lengvomis koncertų suknelėmis. Salėje žmonės kur kas šilčiau apsirengę - su treningais, netgi su paltais. Po koncerto lipa į sceną toks senyvas, neišvaizdus, veltiniais apsiavęs vyriškis ir sako žodžius, kurių aš ir mirdama nepamiršiu: “Brangioji mano, už lango sniegas, o tu mums pavasarį dovanojai”. Ritasi ašaros jo skruostais, publika ploja, o aš užkulisiuose verkiu - pati nežinau kodėl... Elena laiminga švyti! Visa jos laimė - scena. Ko pritrūko gyvenime - scenoje rado.

 Prof. Eduardas Kaniava, operos solistas

Daug spektaklių, koncertų dainavome drauge su Čiudakova. Ji - visų mano operų partnerė. Ir tik vieną vienintelį kartą per visą mūsų bendravimą išgirdau jos dejonę. Tai buvo prieš paskutinį jos paskutinio spektaklio - “Rigoleto” veiksmą (1972 m. gruodžio 3 d.). Jau eisime į sceną, o ji apsikabino mane kaip tėvą, atsirėmė į mane ir silpnu balsu sako: “Edi, kad žinotum, kaip man skauda...” Iki to laiko buvo tekę tik jos jaudulį matyti, o skausmą slėpdavo...

 

Net keista, kiekvienas kalbantysis jaučia pareigą priminti, prabildamas tais pačiais žodžiais: “Atsimenate, gyvenime ji nebuvo gražuolė, bet kai uždainuodavo scenoje...” O aš žvelgiu į jos nuotraukas - ir gražesnės už ją nežinau. Kas tai - vaikystės nostalgija? Ar artistės, sceną ir dainavimą mylėjusios taip, kad tos meilės nuotrupų užtenka keliolikai, o gal net keliasdešimčiai ar net keliems šimtams gyvenimų, poveikis?.. Bet kodėl anuometinį mano amžių pasiekusi dukra nenori antrą kartą klausytis “Traviatos”?..

 

“Respublika”, 1995 05 01

 

 

 

 

Komentarai