Eimunto Nekrošiaus teatro garsai atgims istorinėse erdvėse

Eimunto Nekrošiaus (1952–2018) teatras buvo daugiau nei scena ir aktoriai. Tai buvo visata, kurioje žodis virsdavo garsu, judesys – tyla, o muzika tapdavo nematoma, bet gyva gija, jungiančia laiko klodus. Dabar jo palikimo aidai vėl atgyja – ne vien kaip prisiminimai, bet ir kaip gyvas, kvėpuojantis organizmas.

Vienos iškiliausių Lietuvos teatro asmenybių Eimunto Nekrošiaus kūrybinis palikimas vėl jaudins jo pasiilgusius ir tuos, kuriems dar neteko patirti unikalaus režisieriaus garsų pasaulio. Teatras „Meno fortas“, įkurtas 1998 m. paties Eimunto Nekrošiaus, kartu su Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejumi bei žymiais šalies muzikos, teatro ir kitų scenos menų kūrėjais pristato teatralizuotus koncertus „Eimunto Nekrošiaus spektaklių muzika“, kurie skambės šių metų vidurvasarį Vilniuje ir jo gimtojoje Šiluvoje.

Eimuntas Nekrošius kūrė teatrą, kuriame muzika buvo neatsiejama nuo veiksmo, tapdama savarankišku dramaturgijos elementu. Jo spektakliuose garsai ir melodijos ne tik kūrė atmosferą, bet ir veikė kaip nematomi veikėjai, išreiškiantys personažų vidinius išgyvenimus, papildantys scenos erdvę gyvu akustiniu alsavimu. Nekrošius ne tik įkomponuodavo muziką į spektaklius – jis klausėsi teatrinio veiksmo ir girdėjo jį per visumos skambesį, leisdamas kompozitoriams improvizuoti, iš jų bandymų kruopščiai atrinkdavo tai, kas labiausiai atliepdavo spektaklio esmę. Muzika jo spektakliuose dažnai tapdavo ne fonu ar emocine palydove, bet dramaturgine jėga, perteikiančia tai, kas neišsakoma žodžiais.

„Negalimybė paverčiama galimybe“

„Eimuntas man buvo kaip mokytojas, mokęs apie erdvės išplėtimą, judesių tekstus, pauzes... Kaip turint tam tikrą idėją per muziką ir meną sukurti jai tinkamą formą. Toks buvo Nekrošiaus teatro mokslas – negalimybė paverčiama galimybe“, – taip kuriamą E. Nekrošiaus garsų pasaulį pristato kompozitorius Algirdas Martinaitis.

„Aš nesu muzikas, esu tik muzikos vartotojas, ir man šio projekto idėja – labai graži. Grąžinsime Eimunto Nekrošiaus sukurtą emociją visiškai kita forma: per orkestrą, gyvai ją atliekančius aktorius, muzikus ir visiškai kitomis medijomis nei muzikos įrašai spektakliuose. Tai iš esmės labai jaudina“, – projektą komentuoja „Meno forto“ vadovas Audrius Jankauskas.

Unikaliuose koncertuose po atviru dangumi bus jungiama gyva orkestro ir aktorių atliekama muzika, archyvinė medžiaga iš režisieriaus gyvenimo ir kūrybos bei vaizdo projekcijos. Skambės daugiausia su E. Nekrošiumi dirbusių kompozitorių – Fausto Latėno (aranžuotės autorius Tomas Petrikis), Algirdo Martinaičio, Mindaugo Urbaičio ir Andriaus Mamontovo – specialiai šiam išskirtiniam koncertui parengtos spektaklių muzikos aranžuotės koncertiniam atlikimui, kurios reginio liudininkams sugrąžins tas emocijas ir patyrimus, kuriais kadaise savo kūrinius muzikinėmis prasmėmis praturtino pats E. Nekrošius.

Scenoje pasirodys Klaipėdos kamerinis orkestras (meno vadovas Mindaugas Bačkus), džiazo virtuozas saksofonininkas Petras Vyšniauskas, perkusijos meistrai Arkadijus Gotesmanas ir Arnas Mikalkėnas, kompozitorius bei atlikėjas Andrius Mamontovas, aktoriai Vladas Bagdonas, Viktorija Kuodytė, Gabrielia Kuodytė, Margarita Žiemelytė. Prie dirigento pulto žiūrovai išvys Martyną Staškų.

„Tarsi susitikimas su juo...“

„Teatras yra ta meno rūšis, kuri egzistuoja čia ir dabar – tai yra didžiausia jo magija. Realaus laiko pojūtis teatre yra esminis, o gyvai skambanti muzika daro stipriausią poveikį. Eimuntui Nekrošiui muzika buvo itin svarbi – net jei tai buvo tik smulkiausi šnarėjimai fone. Viskas turėjo derėti, papildyti vaidybą scenoje. Man šis projektas įdomus, nes Eimuntas neakivaizdžiai prisideda prie jo režisavimo, jis mums paliko savo pasirinkimus. Tai tarsi susitikimas su juo – sėdėti Lietuvos geriausio teatro režisieriaus spektaklyje, tik užsimerkus“, – apie unikalų projektą prabyla Andrius Mamontovas.

Koncertiniuose vakaruose Vilniuje ir Šiluvoje E. Nekrošiaus palikimas ne tik suskambės iš naujo, bet ir taps savotišku dialogu tarp praeities ir dabarties – įrodymu, kad Nekrošiaus teatras yra nepaklusnus laikui, neišsemiamas ir įkvepiantis.

„Jo nėra, bet mes turime galimybę pabūti su juo. Žiūrėdami vaizdo įrašus, mes to nepatirsime, tačiau gyvas garsas, kuris lieka erdvėje, gali mus susieti toms kelioms valandoms. Galėsime pasimėgauti emocijomis, kurias jis kadaise realizavo scenoje... Garsas gali atgaivinti tą emociją, kurią Eimuntas transliavo. Svarbiausia – mūsų atmintis apie tai, ką žmogus nuveikė, kokį didžiulį postūmį suteikė kultūrai. Jis buvo reikalingas visam pasauliui. Užmarštis čia neturėtų galioti. Istorija mus baudžia, bet jei mes ją prailginsime, viskas bus gerai“, – sako projekto režisierius Kęstutis Stasys Jakštas.

Eimunto Nekrošiaus ankstyvieji spektakliai (1977–1978 m.) stebino novatoriška raiška ir unikaliu teatro bei pasaulio suvokimu. Jo kūrybai Jaunimo teatre būdinga režisūrinių įvaizdžių dramaturgija, stiprus ryšys su esamuoju laiku ir spektaklio kaip savarankiško meno kūrinio samprata. Nekrošius meistriškai kūrė daugiasluoksnes, emociškai paveikias metaforas, kurios tapo jo režisūrinio braižo dalimi. Vėlyvesniuose darbuose jis drąsiai eksperimentavo su netradiciniais režisūros bei scenografijos sprendimais, dar labiau plėsdamas teatro galimybių ribas.

Režisieriaus talentą pripažino ne tik Lietuva, bet ir Europa. Jo kūrybinis kelias pažymėtas išskirtiniais įvertinimais: jau 1994-aisiais jis pelnė Baltijos Asamblėjos premiją ir prestižinę Europos teatro premiją „Už naująsias teatro realybes“. Vėliau jo nuopelnai buvo įvertinti Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija, Gedimino ordino Komandoro kryžiumi, o 2003-iaisiais – ir ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Didžiuoju kryžiumi. Nekrošiaus talentas spindėjo ir tarptautinėje scenoje – jis tapo K. Stanislavskio premijos laureatu, buvo apdovanotas Italijos Respublikos Komandoro ordinu.

Jo spektakliai buvo vieni pirmųjų iš Lietuvos, pelniusių tarptautinį pripažinimą – 1984 m. jie pristatyti prestižiniame Belgrado teatro festivalyje BITEF. Nuo tada Nekrošiaus kūryba apkeliavo ne tik Europą, bet ir Šiaurės bei Pietų Ameriką, Aziją, Australiją, visur palikdama neišdildomą įspūdį.

Išskirtinių koncertų premjeros vyks Vilniuje ir Šiluvoje. Liepos 3 d. – Vilniaus universiteto Didžiajame kieme, liepos 12 d. – Šiluvos aikštėje. Du koncertai, dvi režisieriui brangios vietos. Vilnius buvo ir liks Nekrošiaus kūrybos namai. Jo spektakliai čia virto legendomis, čia režisierius iš naujo kūrė teatro kalbą. Šiluva – jo šaknys, gimtinė, kurios atmosfera ir dvasia tapo gyva jo kūrybos dalimi. Abu koncertus simboliškai jungs dvi nuostabios šventovės – Vilniaus Šv. Jonų bažnyčia ir Šiluvos Švč. Mergelės Marijos gimimo bazilika.

Teatralizuotuose koncertuose Vilniuje ir Šiluvoje skambės muzika iš šių legendinių režisieriaus spektaklių: „Hamletas“, „Otelas“, „Makbetas“, „Faustas“ (F. Latėnas), „Metai“, „Giesmių giesmė“, „Vyšnių sodas“ (M. Urbaitis), „Pirosmani, Pirosmani...“, „Cinkas (Zn)“, „Tuoktuvės“ (A. Martinaitis), „Ivanovas“, „Dieviškoji komedija“ (A. Mamontovas).

Renginio vizualinės ir meninės koncepcijos autoriai – K. Jakštas (režisierius), Marius Nekrošius (scenografas), A. Jankauskas (šviesų dailininkas), konsultantas Tauras Čižas, Rimas Sakalauskas (vaizdo projekcijos). Projekto prodiuseriai – „Creators76“ komanda.