Elena Daunytė: „Muzikavimas su seserimis – bendros emocijos ir jausmo skrydis“

Publikuota: 2020-09-14 Autorius: Ieva KANANAVIČIŪTĖ

Elena Daunytė – jauna violončelininkė, garsinanti Lietuvos vardą Europoje ir užjūriuose. Jos talentas, pastebėtas ir nuosekliai ugdomas nuo vaikystės iki šių dienų prestižinėse Lietuvos ir Didžiosios Britanijos mokyklose, ryškiai žiba Lietuvos padangėje, jos muzikavimas įgyja vis daugiau profesionalumo ir brandos. O dar ji kuria poeziją, mokosi dainuoti...

Elena mokėsi M. K. Čiurlionio menų mokykloje, vėliau studijavo Karališkajame Šiaurės muzikos koledže (Royal Northern College of Music) Mančesteryje bei Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje pas mokytoją ekspertą Romaną Armoną, prof. Rimantą Armoną ir prof. Nicholasą Jonesą. Nuo 2016 metų rudens mokosi dainavimo pas prof. Vladimirą Prudnikovą ir jau ne kartą scenoje yra pasirodžiusi kaip vokalistė.

Elena Daunytė aktyviai koncertuoja solo, su seserimis yra subūrusi ansamblį „Regnum musicale“, violončele griežia šiuolaikinės muzikos ansamblyje „Synaesthesis“, dalyvauja įvairiuose projektuose ir festivaliuose. Ji užsiima ir muzikinėmis improvizacijomis, eksperimentuoja, mėgina komponuoti violončelei ir savo balsui bei, sekdama šviesaus atminimo tėvo Vaidoto Daunio pėdomis, kuria poeziją.

Violončelininkė teigia, kad šiame trumpame gyvenime norinti patirti kuo daugiau saviraiškos galimybių, skleistis naujomis spalvomis ir atrasti save vis iš naujo, todėl „atsiduodu mane plukdančiai įvairovės srovių upei, kuri neša į neaprėpiamus vandenynus. Svarbiausia – klausytis savo vidaus ir neriboti polėkio griebti gyvenimo siųstas dovanas atvira, tikinčia ir degančia širdimi.“

– Su seserimis muzikuojate ansamblyje „Regnum musicale“. Kada ir kaip jis buvo įkurtas, kokie šeimyninio muzikavimo ypatumai (pranašumai ir trūkumai)?

– Galėčiau sakyti, kad mūsų kaip muzikių kelias buvo užprogramuotas iš viršaus, dar prieš mums, seserims, įžengiant į šį pasaulį. Esame savo muzikalios giminės tęsinys – balsingoji močiutė iš mamos pusės dainavo Lietuvos operos ir baleto teatro chore, o senelis grojo klarnetu teatro orkestre. Mano mama Raimonda Daunienė – smuikininkė, aktyviai reiškėsi kaip atlikėja iki pirmojo vaiko, sūnaus Augustino, gimimo. Neilgai trukus atėjo ir keturių dukrų eilė. Visą savo energiją ir dėmesį sutelkusi į vaikus, mama natūraliai tapo mūsų pagrindine ir didžiąja mokytoja ne tik kasdienio gyvenimo sūkuriuose. Visoms mums ji kantriai skiepijo savo muzikinę patirtį, kartu išgyvendavo kiekvieną reikšmingą mūsų pasirodymą tarptautiniuose konkursuose ir festivaliuose. Taigi tarsi ne mes pačios pasirinkom muziką, bet ji jau seniai gyveno mumyse.

Ansamblio pavadinimas „Regnum musicale“ (liet. Muzikos karalystė) neatsitiktinis, jis taip pat atplaukė pas mus iš praeities, tik jau iš tėčio pusės. Mano tėvelis Vaidotas Daunys buvo rašytojas, poetas, eseistas, aktyvus kultūros veikėjas, visuomenininkas. Labai jautrios, kilnios ir muzikalios sielos žmogus, tragiškai žuvęs skrydžio oro balionu metu Vingio parke, kai mes dar buvome visai mažytės. „Regnum“ buvo tėčio vadovaujama viešoji įstaiga, vykdžiusi kultūrinę bei visuomeninę veiklas.

Muzikavimas su seserimis yra unikalus pojūtis – tai tarsi bendros emocijos ir jausmo skrydis, nunešantis virš žemiškų ribų. Grodamos mes tampame nedaloma visuma, nebėra atskirų keturių žmonių, lieka tik muzika, kuri eina tarsi iš vieno kūno. Svarbiausia, kad tada susikalbame be žodžių, tiesiog vienodai jaučiame ir per mus muzika kalba pati už save. Su pirmais garsais išnyksta visi kasdienybės nesklandumai ar nesutarimai, muzika tampa vienintele ir bendra tiesa, kurią visos suprantame ir jaučiame vienodai. Trūkumą įžvelgiu tik vieną, bet jis susijęs ne su bendru muzikavimu, o su jo trūkumu – viena mūsų sesė prieš keletą metų sukūrė šeimą Šveicarijoje, tad neturime galimybės groti kartu taip dažnai, kaip norėtųsi.

– Grieži keliuose ansambliuose, kurių repertuarai labai skiriasi žanrais ir tematika, taip pat koncertuoji solo. Kuriam muzikavimo būdui teiki pirmenybę ir kokia greito persiorientavimo paslaptis?

– Pirmenybę teikiu solinei veiklai, bet taip pat patiriu didžiulį džiaugsmą, kai turiu galimybę įsilieti į ansamblį ar orkestrą, tai padeda atrasti naujų muzikos spalvų.

Tikrai dažnai tenka save išbandyti skirtinguose amplua. Griežiu su seserimis ansamblyje „Regnum musicale“, dažnai koncertuoju su šiuolaikinės muzikos ansambliu „Synaesthesis“, ne kartą turėjau garbę ir neapsakomą džiaugsmą sėdėti Lietuvos kamerinio orkestro violončelių koncertmeisterės vietoje, su pastaruoju kolektyvu ne vieną sykį esu pasirodžiusi kaip solistė.

solines programas, dalyvauju įvairiuose projektuose bei festivaliuose, rengiu užsakomąsias programas. Mano repertuaras labai įvairus – pagrindas, žinoma, klasika, noriu skleisti jos genialų žavesį, tačiau nevengiu bandyti savo gebėjimų ir šiuolaikinės muzikos srityje, eksperimentuoti improvizuodama, violončelės garso grožį papildydama savo balsu. Įvairūs muzikavimo būdai – grojimas ansambliuose, orkestre ir solo – puikiai papildo vienas kitą, atlikėjui padeda įgyti vis daugiau patirties. Persiorientuoti papildomų pastangų nereikia, tai įvyksta savaime – svarbiausia pajusti atmosferą ir ryšį su kolegomis atlikėjais.

– Jei būtų galimybė rinktis savo svajonių kasdienybę, kokia ji būtų?

– Šiuo metu mano kasdienybė ir yra mano didžiausia kada nors buvusi svajonė. Kiekviena išaušusi nauja diena man tampa veikla, kuri pasiima visą mano esybę, įtraukia mano energiją ir įkvepia judėti užsibrėžtų tikslų link. Matau save kaip ambicingą asmenybę, kuri negali nustygti vietoje ir vis ieško naujų galimybių, kaip nuspalvinti savo kasdienybę. Kadangi dažnai su savo norais ir polėkiu netelpu savyje, todėl manau, kad išsirinkti tik vieną veiklą man būtų tiesiog neįmanoma. Turiu neaprėpiamą puokštę svajonių, kurioms realizuoti skiriu visą savo energiją. Keliuosi su saule, rytą pasitinku sportuodama, ir tai palaiko manyje degančią ugnį, pripildo kūrybinio entuziazmo visai dienai. Šiuo metu keliu sau iššūkį įveikti 10 kilomentrų bėgimo distanciją Vilniaus maratone ir pagerinti savo praėjusių metų rezultatą.

– Kuo įsimintina buvo Tavo vasara muzikine prasme?

– Ši vasara buvo kitokia ne tik muzikine, bet ir visomis kitomis prasmėmis, ir ne tik man, bet ir visiems Lietuvos žmonėms. Galėčiau ją apibūdinti įvairiai – kaip pragiedrėjimą, gaivų tyrą gurkšnį, išsivadavimą, išsiilgto laisvės glėbio sugrįžimą. Kiekviena laisvo judėjimo diena ir minutė buvo brangesnės nei kada nors anksčiau, nes visą laiką jautėme pavasarį mus įkalinusio COVID-19 alsavimą į nugarą. Kiekvienas laisvas žingsnis šiuo metu yra didžiausia prabanga, o laikinumas ir nežinia kelia nerimą ir neužtikrintumą.

Gegužės pabaigoje, kai vis dar buvome surakinti pandemijos antrankiais, pajutau savyje kunkuliuojančią kūrybinę energiją, kuri prašosi būti išlaisvinama violončelės, balso ir poezijos pavidalu. Supratau, kad privalau įsiklausyti į savo vidaus kalbą ir ją ištransliuoti per savo kūrybą. Kurdama jaučiuosi tokia gyva! Taigi gegužės pabaigoje sukūriau simbolinę muzikinę miniatiūrą violončelei ir savo balsui (prigimtiniam, „nepastatytam“) „Laisvės glėby“. Liepos mėnesį ją įrašiau studijoje ir nufilmavau miške tarp smilgų. Šiuo metu medžiagą montuojame, netrukus turėtų pasirodyti pirmasis mano videoklipas.

Kalbant apie klasikos atlikimo iššūkius, jų vasarą taip pat nestigo. Tik paskelbus karantino pabaigą, po kelių dienų Lietuvos nacionalinės filharmonijos didžiojoje salėje įvyko labai laukto ir sulaukto Vilniaus festivalio koncertas, kuriame turėjau garbingą galimybę atlikti G. Kancheli kūrinio „Liūdesio angelai“ (Angels of Sorrow) violončelės solo partiją. Mums su Valstybinio Vilniaus kvarteto primarije smuikininke Dalia Kuznecovaite akompanavo Lietuvos kamerinis orkestras, dirigavo Adrija Čepaitė. Duetu su sese arfininke Joana Valdovų rūmuose atidarėme festivalį „Midsummer Vilnius“.

Dėl žinomų aplinkybių daugelis planuotų koncertų buvo atšaukti arba nukelti, tad šią vasarą turėjau nemažai naujų patirčių grodama neįprastose aplinkose, pavyzdžiui, ant jūros kranto, žmonėms palydint saulę, gamtoje – miškuose ar laukuose. Nepaprastas jausmas muzikuoti susiliejant su gamtos stichija.

– Kokie projektai ir darbai laukia antroje metų pusėje?

– Šiuo metu nemažai kuriu pati ir planuoju savo kūrybą realizuoti įvairiais būdais. Tačiau taip pat gaunu įvairių pasiūlymų dalyvauti naujuose projektuose ir su sesėmis, ir kaip kitų ansamblių narė, ir kaip solistė. Intensyvus turėtų būti rugsėjis – dalyvausiu festivalyje „Muzika erdvėje“, su Joana muzikuosime Gelgaudiškio dvare, su „Regnum musicale“ surengsime koncertą pagal projektą „Žvėryno serenados“, griešiu Šv. Kotrynos bažnyčioje, Vinco Kudirkos aikštėje. Taip pat laukia koncertas Smalininkuose – jame pasirodysiu kaip vokalistė.

Po truputėlį pildosi ir kitų rudens mėnesių bei ateinančių metų koncertų planas, laukia reikšmingi pasirodymai. Sausio 12 dieną kartosime Vilniaus festivalio koncertą, gegužės 7 d. griešiu solo su Lietuvos kameriniu orkestru Lietuvos nacionalinėje filharmonijose – skambės C. P. E. Bacho Koncertas violončelei ir kameriniam orkestrui, diriguos Andrzejus Kosendiakas (Lenkija). Pastarasis koncertas turėjo įvykti šių metų balandį, tačiau dėl pandemijos yra nukeltas į kitus metus.

– Kaip apibūdintum savo muzikinio gyvenimo tikslą?

– Pagrindinis muziko tikslas yra siekti tobulumo, meistriškumo ir precizikos. Tačiau iš tiesų tobulybė yra nepasiekiamas reiškinys. Taigi, mano nuomone, viskas esamuoju momentu yra tobula tiek, kiek mes tai gebame išjausti ir pasiimti, nekeldami sau per didelių reikalavimų, kurie mus tik naikina iš vidaus. Mano muzikinio gyvenimo tikslas būtent ir yra augimas bei maksimalus mėgavimasis pačiu tobulėjimo procesu, nesivaikant abstraktaus rezultato bei neegzistuojančio tobulumo. Tokiu būdu pamažu judu į priekį ir priimu kiekvieną dieną kaip didžiausią dovaną, stengdamasi būti geresne savo pačios versija tiek muzikoje, tiek asmeniniame gyvenime...

O tyliai pasvajoju apie vokalinio meno įvaldymą, tam šiuo metu skiriu nemažą dalį savo energijos. Šiuo keliu mane veda neeilinis profesorius – bosas Vladimiras Prudnikovas, jo dėka degu vis didesniu noru tą kadaise atrodžiusį nepasiekiamą tikslą paversti realybe. Pradedu suvokti, kad dainavimo aistra gyvena manyje nuo pirmųjų dienų ir yra lyg mano kūno dalis, be kurios jausčiausi tuščiavidurė. Esu labai laiminga, kad nors ir vėliau, bet ryžausi įsiklausyti į savo vidinio balso šauksmą ir jo vedama pradėjau mokytis vokalo pagrindų.

– Minėjai, kad kuri poeziją. Galbūt tavo strofose atsirado vietos ir muzikinei tematikai?

Tiltas nuo scenos