Elzė Valantiejūtė: ,,Šeši kūriniai, viena sofa"
Kviečiame skaityti 2025 metų lapkričio 23 d. vykusio V-ojo moskleivių muzikos recenzijų konkurso „Mano nata“ I vietos laureatės Elzės Valantiejūtės recenziją ,,Šeši kūriniai, viena sofa".
Kūryba bei jos suvokimas yra subjektyvūs dalykai, dėl to keliamos diskusijos apie meno kokybę, reikšmę ir idėją. Dažnai menininkai susiduria ne tik su argumentuotomis įžvalgomis, darančioms įtaką jų kūrybai, bet ir su viską žinančiais ir išmanančiais „namų aplinkos ekspertais“. Šie „patogiosios zonos komentatoriai“ - profesionalūs neapykantos kurstytojai. Tačiau reikia pripažinti, kartais jie gali būti ir pagrįstų nuomonių skleidėjai. Šįsyk leidžiu sau būti tuo komentatoriumi, kuris, apsuptas neaiškios kilmės trupinių ir neplautų puodelių, stengiasi grįsti savo nuožmius sofos įsitikinimus apie šešioliktą kartą vykstantį Nacionalinį mokinių muzikos kūrinių konkursą „Mano Nata’25“. Ir atleiskite man, kad nesu muzikos kūrėja, profesionali atlikėja ar žinovė. Konkurso laureatus jau įvertino garbinga komisija: D. Čemerytė, J. Aglinskas, G. Janonytė - Muzikevičienė, J. Jasinskis, D. Zakaras. Tai bus tik mano subjektyvi nuomonė, priimkite arba ignoruokite ją.
Pirmasis kūrinys, pateiktas „Mano nata“ recenzijų grojaraštyje - Alberto Didoro „Viltis“. Šis kameriniam orkestrui skirtas kūrinys pasirodė pernelyg įprastas - nekintantis 4/4 metras, judėjimas pusinėmis natomis. Lėta, statiška, vangu. Kūrinys akademinio pobūdžio, tačiau nesilaikoma klasikinės muzikos taisyklių. Forma - neišgryninta, jaučiami keturi vienas kitą papildantys segmentai, kurių niekaip nepriskirčiau man žinomoms klasikinės muzikos formoms. Šis formos neapibrėžtumas galėtų pretenduoti į šiuolaikinių kompozitorių formos suvokimą, tačiau ir vėl ta konsonansinė harmonija... Šių harmonijos taisyklių supratimo ir pasigedau, atrodė, jog autorius dar nesusipažino su jomis. Be to, man pritrūko melodijos, jos vystymo, kažko, kas vestų kūrinį į priekį, o neskambėtų tarsi nuolatinis „trenkimasis į sieną“. Galiu teigti, kad idėjai pritrūko gelmės - nebuvo įkvėpimo momentų, jokių „rankinių stabdžių“, dramatinio konflikto. Tai nesuderinama su žmogaus, ypatingai jaunuolio, gyvenimu. Autorius klausytojams pateikia pavadinimą – asmens patiriamą jausmą, tad muzika privalo atspindėti žmogaus vidinę būseną. Pizzicato technika nuskambėjo du kartus, vieną po kito - ji, kaip ir daugelis aspektų, nebuvo išplėtota. Taigi, šis kūrinys man pasirodė neoriginalus, neatlikęs užsibrėžtos misijos, nes, man atrodo, kad nepakanka vilčiai perteikti minoro perėjimo į mažorą.
Kitas kūrinys - Domo Brazulevičiaus „Robotai, žiedlapiai“. Man, neprofesionaliai analitikei, iš karto norisi kritikuoti pavadinimo ir paties kūrinio tarpusavio darną. Muzikoje buvo galima pastebėti ryškiais štrichais perteikiamą „robotiškumą“, tačiau... Kur žiedlapiai ir plaštakės? Jų atvaizdavimui kūrinyje reiktų kažko lengvo, glotnaus, grakštaus, o ši kompozicija tuo nepasižymi. Toliau, ignoruojant pavadinimo neoriginalumą, kaip ir pirmajame kūrinyje, galima kritikuoti neišgrynintą muzikos formą. Drįstu teigti, kad kūrinys nesuskambėjo - prie to prisidėjo ne itin geras techninis atlikimas. Jis nesuveikė taip, kaip, galiu spėti, įsivaizdavo autorius. Neskambėjo emocija kurią neša kompozitoriaus inspiruota minimalistinė muzika. Gyvenimo realybėje išgirdus minimalizmo pradininko P. Glasso kūrinius atliekamus 8 dūdmaišių, galiu patikinti, jog atlikimas - didelė dalis kompozicijos sėkmės. Minimalūs ritminiai bei melodiniai pasikeitimai turi būti atliekami preciziškai tiksliai. Tad, mano nuomone, kūrinys neatskleidė savo pavadinime žadėto kontrasto ir dėl techninių klaidų nesukūrė tikėtino emocinio poveikio.
Sauliaus Jono Aleksandravičiaus „Valsas - baladė M.K. Čiurlioniui“ laimėjo I vietą vyresniųjų autorių kategorijoje. Iškart nustebino, kad jaunuolis atsisakė muzikos programiškumo. Fortepijonui skirtas kūrinys sudarytas iš dviejų melodinių epizodų, atskleistų pavadinime - ryškaus, gražaus, šiek tiek keisto valso, ir, kiek blankios, gal net nuobodokos, baladės. Ryški boso linija, tiršta faktūra turtino kūrinį, bet man stigo sustojimo, atsikvėpimo - viskas tik bėgo, mainėsi, keitėsi. Paslėpta melodija itin gražiai nuskambėjo viduryje, bet buvo išnaudota fragmentiškai, nepaieškota įvairesnių būdų ją įterpti kitur. Turiu pripažinti, kūrinys atitiko valsui ir baladei būdingus bruožus, keletą akimirkų aš net galėjau įsivaizduoti muzikoje atkartotą M. K. Čiurlionio sudėtingą asmenybę. Tačiau, negaliu sutikti su tuo, kad XXI a. jaunasis kompozitorius kuria romantizmo epochos muzikos stiliui būdingais bruožais. „Svetainės sektoriaus profesionalė“ tikisi, kad ateity autoriui nestigs kūrybinės drąsos, novatoriškumo, pasaulis juk juda į priekį.
Ievos Kasparavičiūtęs „Miškas Jūroje“ - vienintelis recenzijų konkursui pateiktas merginos kūrinys. Būtų įdomų paanalizuoti, kodėl? Nejaugi pastovus lyčių lygybės siekimas vis dar neduoda rezultatų, moterys muzikinėje kūryboje neįgyja reikšmingo statuso, nedaro poveikio meno raidai? Šį filosofinį - socialinį klausimą atidėjus, pastebėsiu, kad kompozicija skirta klasikinei styginių kvarteto sudėčiai, muzikoje jaučiama minimalizmo įtaka. Išgirdau B. Kutavičiaus imitacinių polifonijų savarankiškas melodines linijas, rituališkumą, kuris susiliejo į vientisą skambesį. Tačiau, nejauku prisipažinti, bet galvoje sukosi metafora - balta mišrainė. Negatyvias mano mintis užgožė kompozicijoje panaudotas sonoristinis kūrybos principas. Tai suteikė išskirtinumo, tačiau, norėjosi išgirsti dar daugiau netikėtų skambesio išgavimo būdų. Ir dar vienas aspektas, trukdęs „sofos komentatoriui“ ramiai mėgautis muzika, buvo tai, kad kūrinys skambėjo tarsi garso takelis kino filmui. Kino filmų muzika - žavinga, bet ar ji turi skambėti ir būti pristatoma šiame konkurse, akademinėje scenoje?
Jono Ąžuolo Vaitkevičiaus konkursui pristatyta kompozicija „Laidotuvių eisena“, skirta trims fleitoms, iškart asocijuojasi su M. K. Čiurlionio paveikslų ciklu „Laidotuvių simfonija“. Muzikos tematika - liūdna, tačiau skambesys man pasirodė ironiškas, pašaipus. Sarkazmo mėgėjui - išsiskiriantis, kokybiškas kūrinys, tačiau nemanau, jog tokio amžiaus (t. y. labai jaunas) kompozitorius siekė tokio rezultato. Anot „atsilošusio harmonijos kritiko“, ši kompozicija - laidotuvės su šypsenėle. „Laidotuvių eisena“ skambėjo it sukurta kandaus ironijos virtuozo, rodančio laidotuvių, kaip religinės procesijos dviveidiškumą. Nemanau, kad šias emocijas galėtų pagrįstai perteikti jaunesniųjų autorių kategorijos III vietos laimėtojas.
Ir paskutinis muzikos kūrinys, atkreipęs komisijos dėmesį - Juliaus Prakopavičiaus „Vienas per vandenyną“. Paprastas, lengvas, kiek nuobodokas. Galėjau lengvai identifikuoti fleitą kaip tą „vieną“, o F. Šuberto muzikos įtaką pademonstravusį fortepijoną - kaip vandenyną. Fleita dažniausiai grojo žemame registre, kas apribojo tikrąjį jos skambesio grožį. Vidurinis šio instrumento solo nepasiteisino bendrame kūrinio kontekste. Nors kompozicija tikrai „plaukia“ pirmyn, turi momentų atsikvėpti, galutinis įspūdis išblėso - nepavyko užčiuopti stipresnės emocijos, išskirtinumo, kuris leistų kūriniui likti atminty.
Taigi, šių metų „Mano nata“ recenzijų konkurso šeši kūriniai man sužibo įdomiai, bet ne visada įtikinamai. Deja, daug komplimentų neparašiau, bet kur daugiau dėtųsi manasis „sofos kritikas“? Atsiprašau, kitą sykį, parašysiu gražią recenziją.
Elzė Valantiejūtė
Klaipėdos Vydūno gimnazija
Mokytoja Ingrida Bertulienė