FAKTAI IR MITAI APIE KONTRATENORUS

Publikuota: 2016-06-01 Autorius: Algirdas Bagdonavičius
FAKTAI IR MITAI APIE KONTRATENORUS

Vyriškas dainavimas aukštame ir aukščiausiame registruose paplitęs visame pasaulyje nuo seniausių laikų. Jį galima išgirsti beveik visuose vokalinės muzikos žanruose: bažnytinėje, pasaulietinėje, operinėje, folkloro, roko ir daugelyje kitų. O kam nesukelia teigiamų emocijų tirolietiškas dainavimas?  Taip pat neretai kelia šypseną ir itin išraiškingas Rytų kultūrų vyrų dainavimas aukštame registre.

Termino kontratenoras kilmė

Balsas – tai unikalus instrumentas, kurio galimybių ribų žmonės ieškojo visais laikais. Ir sprendžiant iš to, kad dainavimo stiliai ir atlikimo tradicijos nuolat kinta, balso evoliucija vyksta ir toliau. Balsas turi daugybę kokybinių kriterijų – diapazonas, tembras, jėga, lakumas, spalva, minkštumas ir pan. Apie juos parašyta nesuskaičiuojama galybė knygų, todėl šiame straipsnyje paliesime tik keletą jų, ir kiek plačiau panagrinėsime pirmąjį parametrą – diapazoną.

Visuotinai žinomas vyriškų balsų skirstymas tradiciškai išskirdavo bosus, baritonus ir tenorus. Kontratenorai nebūdavo minimi tiek dėl vėlai atsiradusio termino, tiek dėl jo nepriimtinumo sovietinės ir postsovietinės epochos muzikinei ideologijai. Per visą ilgą savo studijų laikotarpį Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje 1999 – 2008 metais nei per vieną teorinę ar muzikos istorijos paskaitą nesu susidūręs su nors kiek detalesne kontratenoro balso ar dainavimo pavyzdžių analize.

Gerai tai ar blogai? Iš vienos pusės, visuomet galima rasti pateisinimą, kad muzikos studijos tokios plačios, jog išsamesniam visų dominančių temų studijavimui nepakaktų nė šimto metų, todėl teisė rinktis gilinimosi sferas paliekama pačiam muzikantui. Iš kitos pusės, nereikėtų sąmoningai vengti visame pasaulyje priimtinos balsų skirstymo tvarkos prisidengiant teorinių ar praktinių žinių trūkumu, o bandyti šią spragą ištaisyti.

Bandykime paanalizuoti priežastis, dėl kurių Lietuvos muzikos edukacinėje sistemoje beveik nėra ruošiami kontratenorai. Pirmąją jau minėjau – tai sovietinės epochos tabu. Tuo laikotarpiu kontratenorinis laikotarpis būdavo siejamas tik su nederamai vartojamu terminu „falcetas“, kuris neatitiko per sovietinės ideologijos prizmę propaguojamo bel canto dainavimo estetikos.

Kontratenoro partija iš Thomas Crecquillon‘o kanono

Tai kas gi tas kontratenoras? Istoriškai, kontratenoro terminas imtas naudoti daugiabalsiuose vokaliniuose kūriniuose  XIV-XV a., kaip trečiasis balsas šalia tenoro ir diskanto. Iš pradžių kontratenoras dainavo tame pačiame diapazone, kaip ir tenoras, vėliau, paplitus keturbalsiškumui,  atsirado aukštesnysis (contratenor altus) ir žemesnysis (contratenor bassus) kontratenorai. Su laiku žodis „contratenor“ daugiabalsėje muzikoje nustotas naudoti, liko tik bassus, tenor, altus ir prisidėjo supremus (superius) (it. k. soprano). Anglų muzikinė kultūra perėmė šį terminą ir naudojo jį soliniam balsui aprašyti.

Itališkų madrigalų rinkinys kontratenoro balsui. 1590 m., Londonas

 XVII a. antroje pusėje šį terminą intensyviai vartojo žymusis anglų kompozitorius Henry Purcell, kadangi pats buvo puikiai įvaldęs šitokio dainavimo principus bei šiam balso tipui skyrė daug savo kūrybos.

Alfred Deller

Alfred Deller: https://www.youtube.com/watch?v=BjCY4ZU52Do

Russel Oberlin: https://www.youtube.com/watch?v=m4gKDGJjGwU

James Bowman: https://www.youtube.com/watch?v=c69ZRXkeDZ4

XX a. šį terminą ėmė vartoti žymusis dainininkas Alfredas Delleris, kompozitoriaus Michaelo Tippetto patarimu. Jis buvo pagrindinė figūra, iškėlusi susidomėjimą šiuo seniai pamirštu dainavimu. Jo bei dar dviejų žymių senosios kartos kontratenorų James Bowman ir Russel Oberlin dėka, suklestėjo kontratenoro balso fenomenas. Pirmasis šiuolaikinis (XX a.) kompozitorius, skyręs Oberono vaidmenį kontratenorui operoje „Vasarvidžio nakties sapnas“, buvo Benjaminas Brittenas. Nuo to laiko šiam balsui rašoma nemažai partijų šiuolaikinėse operose, oratorijose bei kituose vokalinės muzikos žanruose.

 

Falcetas

Tai kas gi tas falcetas? Muzikos enciklopedija falcetą apibudina kaip aukščiausią vyrų registrą. „Falceto balsas nestiprus, tembras skurdus (mažiau obertonų)“. Taigi, toks falceto apibudinimas sukelia asociacijas su silpnu, neįvaldytu balseliu, kuris naudojamas kaip substitutas aukštų natų dainavimui, kai nepakanka „tikrosios“ vokalinės technikos. Dėl šitokių asociacijų absoliuti kontratenorų dauguma vengia vartoti šį terminą ir jo drovisi, ieškodami įvairiausių apibudinimų savo vokalinei technikai.

Ne ką mažiau įdomus termino „falcetininkai“ apibrėžimas: tai „dainininkai vyrai, XVI-XVII a. bažn. choruose falcetu giedoję sopranų ir altų partijas, nes moterims nebuvo leidžiama bažnyčioje giedoti (aukščiausias partijas giedojo berniukai)“. Vadinasi, daugiau vyrų, dainuojančiu falcetais, arba nėra, arba jie jau turi būti vadinami kitaip. Tuomet kaip?..

Andreas Scholl

Žymusis kontratenoras Andreas Scholl teigia, kad „kontratenorai, tai falcetininkai, intensyviai lavinę savo balsą alto diapazone“.

Andreas Scholl: https://www.youtube.com/watch?v=O5lRq0IcDzw

Vieningo termino, apibūdinančio gerai išlavintą balsą falcetiniame registre, nėra. Žinia, kad visi kontratenorai natūraliai yra arba baritonai (Bejun Mehta, Andreas Scholl, Alfred Deller), arba tenorai (David Daniels, Jeffrey Gall, Lawrence Zazzo). Susipažinus su žymiausių pasaulio kontratenorų biografijomis, išaiškėja, kad dauguma jų pradėjo dainuoti baritonais arba tenorais, tačiau tam tikrame savo vokalinio kelio etape jie pastebėjo, kad jiems geriau sekasi valdyti aukščiausią savo balso – tai yra falcetinį registrą. Tačiau yra pavyzdžių, kai jaunieji dainininkai po mutacijos toliau propagavo skaidrų, šviesų ir lengva dainavimą galviniame registre, norėdami išlaikyti diskanto dainavimo estetiką, todėl nuo pat pradžių rinkosi kontratenoro kelią (Philippe Jaroussky, David Hansen, Roberto Balconi, Max Emanuel Cenčić).

Tačiau nereikia pamiršti, kad išlavintas falcetinis registras gali būti puikus operinio baritono arba tenoro instrumentas, kai to reikalauja arba vokalinė partija (pvz. baritono ir tenoro partijos iš C. Orffo sceninės kantatos „Carmina burana“), arba vokalinė estetika ar atlikėjo skonis. Pasaulinio lygio žvaigždės – tenorai Jussi Björling, Nicolai Gedda, Placido Domingo, ir kt. meistriškai naudoja švelnų, muzikalų ir gražaus tembro falcetą įvairiuose kūriniuose (pvz. Nadiro romansas).

 

Kontratenoro balso registrai

Kotratenorų tarpe vieni atvirai pripažįsta, kad kontratenorinis dainavimas – tai falcetinis dainavimas, su leistinu švelniu balso perėjimu į krūtininį registrą apatinėse natose. Italų kontratenoras Roberto Balconi savo vokalinę techniką grindžia būtent tokiu principu, ir teigia, kad šis modelis atėjo nuo žymiųjų anglų kompozitorių Johno Dowlando ir Henry Purcello, kuris pirmasis ir ėmė vartoti terminą „kontratenoras“, dainuojant falcetiniame registre. Kiti kontratenorai, kaip kad žymusis David Daniels, teigia, kad jis dainuoja ne falcetu, kuris niekaip nesugebėtų užpildyti salės garsu bei perskristi per tirštą orkestrą, o išlavintu operiniu balsu.

David Daniels

David Daniels: https://www.youtube.com/watch?v=k3rqm9l3mw0

Mano koncertinė ir pedagoginė patirtis šioje sferoje leidžia teigti, kad gerai išlavintas kontratenoro balsas naudoja mikstą. Mikstas – tai mišrusis balso registras, esantis tarp krūtinės ir galvos (falceto) registrų. Įprastinėje vokalinėje praktikoje mikstas nekelia asociacijų su kontratenoro dainavimu, bet daugiau su tvirtu operiniu balsu, kuris visame diapazone skamba vienodai, nepriklausomai nuo registro.

Kontratenorai savo dainavime didžiąja dalimi naudoja galvinį (falcetinį) registrą, bet apatinėms natoms išgauti naudoja krūtinės registrą. Tik ne kiekvienam jų pavyksta sklandžiai pereiti iš vieno į kitą. Vieni kiek grubiai ir su aiškiu tembro pokyčiu nusileidžia į krūtinės registrą, kiti gi dainuodami žemyn stengiasi maksimaliai ilgai išlaikyti falcetinį registrą, nežiūrint į tai, kad jis akivaizdžiai silpnėja. „Šokinėjimas“ tarp registrų labai priklauso ir nuo vokalinės medžiagos. Jeigu vokalinė linija leidžiasi šuoliais, tuomet kur kas lengviau pakeiti registrą, ir tuomet spalvos pokytis nebūna toks ryškus. Jeigu frazė leidžiasi nuosekliai, ir kontratenoras jos metu pakeičia registrą, tuomet dažnai girdimas didesnis ar mažesnis „lūžis“. Todėl kasdienis kontratenoro uždavinys lavinant diapazoną, treniruoti ne tik viršutinį, bet būtinai ir apatinę falcetinio registro dalį. Aš vadovaujuosi homogeniškumo principu, kai balsas visame dainuojamame diapazone skamba kuo lygiau ir kaip įmanoma vienodesnės spalvos.

Kas įdomiausia, visi tradicinės mokyklos vyriški balsai – tenorai, baritonai ir bosai, vystydami savo vokalinę techniką, stengiasi atitolinti lūžį į falcetą (taip vadinamą „gaidžio pagavimą“) kuo aukštyn, iškeldami virš jų darbinio diapazono. O kontratenorai – atvirkščiai, stengiasi šį lūžį nuleisti kuo žemiau, taip pat siekdami jį nukelti už savo darbinio diapazono. Pradėjęs dainuoti kontratenoru, vienu pirmųjų uždavinių užsibrėžiau spręsti būtent šią užduotį, nes itin nepatiko neužtikrintumas dainuojant apatines kontratenoro natas. Atrodė, kad bet kuriuo momentu balsas „lūš“, o ir intonacija šlubavo. Šį klausimą išspręsti padėjo intensyvus darbas su kvėpavimu ir gerklų nuleidimu – kas yra kertiniai akmenys tradicinėje vokalo mokykloje. Tačiau nemažai užsienio pedagogų ir dainininkų kontratenorų niekada neakcentuoja nuleistų gerklų, nes tai gali tapti kliūtimi imant aukštas natas. Todėl dainuojant būtinas lankstumas, tiek kvėpavimo, tiek gerklų padėties, tiek balso spalvos paieškose.

Apibendrinant norėčiau argumentuoti, kodėl siūlyčiau vartoti terminą „mikstas“ kontratenorų balso skambėjimui bei vokalinės technikos pagrindui apibudinti. Gerai išlavintas kontratenoro balsas turi visus reikiamus bruožus, atitinkančius miksto kriterijus:

  • ištobulintą kvėpavimą;
  • gerą atramą;
  • krūtinės ir galvos registrų naudojimą dainavimo metu;
  • balsas ryškus, lakus ir turtingas obertonų.

 

Homoseksualumo veiksnys

Dar vienas faktas, kodėl kontaratenorinis dainavimas buvo tabu sovietinėje epochoje, kad jis dėl savo specifinio skambėjimo, artimo moteriškam, keldavo asociacijų su homoseksualumu. O tai politinėje santvarkoje, kurioje itin stipriai išreikšta homofobija, buvo kategoriškai neleistina. Iš tiesų, didžioji dainininkų kontratenorų dalis yra homoseksualios orientacijos. Mat šios orientacijos vyrams artima moteriško balso skambėjimo bei formavimo estetika. Psichoanalitikai teigia, kad balsas – tai pagrindinis seksualumo transliatorius. Natūraliai savo balso formavimo kelyje homoseksualios orientacijos kontratenorai siekia moteriško tembro, spalvos, obertonų. Žinoma, kad vyrų balso klostės yra ilgesnės, nei moterų, ir atitinkamai jie dainuoja apytiksliai oktava žemiau. Tačiau, naudojant dalinį balso klosčių susiglaudimą falcetiniame registre, galima išgauti garsus aukštame diapazone, būdingame moterų balsams. Dauguma vokalo pedagogų, ugdančių kontratenorus, jiems taiko moteriško balso laivinimo techniką.

Kitas klausimas, ar visi kontratenorai skamba moteriškai? Jeigu gražus moteriškas balsas patinka visiems klausytojams, tai negali automatiškai atskleisti jų orientacijos. Todėl balso formavimas priklauso ir nuo muzikinio skonio, atliekamų kūrinių epochos stilistinių ir estetinių reikalavimų. Yra kontratenorų, kurie savo dainavimo technikoje naudoja klasikinės technikos elementų - baritoninio bei tenorinio rezonavimo, kas suteikia jų balsams didesnio pilnumo, jėgos ir tamsesnės spalvos kontratenoro balso apačioje bei viduryje. Tokius balsus klausytojai niekuomet neįvardina kaip moteriškus, bet dažniausiai ir nežino, kaip juos apibrėžti.

Ganėtinai plačiai homoseksualumo muzikoje temą yra išnagrinėję italai D. Daolmi ir E. Senici savo darbe „L‘omosessualita é un modo di cantare“ (Il Saggiatore musicale, VII/1, 2000).

 

Balso jėga

Iš tiesų, viena dažniausių kontratenoro balso silpnųjų pusių – nepakankama jėga. Kiekvienas balsas unikalus, taip ir kiekvieno vyriško balso falcetinio registro lavinimo galimybės yra skirtingos. Vieniems tai išvis beveik nepavaldus registras, o kiti jį gali ištobulinti iki aukštumų. Tai liečia įvairius balso kokybinius parametrus – jėgą, paslankumą, diapazoną, kantileną. Suprantama, kad skirtingi fiziniai duomenys sąlygoja skirtingas vystymo galimybės, bet visai nebūtinai tai tiesiogiai koreliuojasi su žmogaus išvaizda. Falcetinio registro jėga priklauso tiek nuo fizinių galimybių, tiek nuo balso formavimo principų – apvalumo ir plokštumo balanso, šviesumo ir tamsumo balanso, kvėpavimo aukščio, individualios estetikos.

Jeffrey Gall

Jeffrey Gall: https://www.youtube.com/watch?v=QYzWhdcoiek

Visgi balso galios kriterijus plačiam klausytojų ratui daro nemažą poveikį. Dainininkas gali tobulai valdyti balsą, puikiai interpretuoti ir perteikti kūrinį, bet jeigu jo salėje nesigirdės, tuomet visa tai – bergždžias triūsas. Todėl silpnesnių balsų savininkai privalo turi gerai apgalvotą koncertinę strategiją, kurioje itin kruopščiai turi būti parenkamos tik geriausios akustikos salės, kartu groti turi tik nedidelės sudėties orkestrai ar ansambliai, balsais derantys vokaliniai partneriai, galbūt net dirbtinis įgarsinimas ir pan. Tokia strategija puikiai leido ir leidžia koncertuoti bei išlikti populiarumo viršūnėje tokiems kontratenorams kaip Alfred Deller, Paul Esswood, Philippe Jaroussky, Andreas Scholl, Iestyn Davies ir kt.

Muzikos teoretikė iš Kolumbijos universiteto Laura E. DeMarco parašė kontroversišką, bet spalvingą ir įvairių prieštaringų minčių kupiną straipsnį „The Fact of the Castrato and the Myth of the Countertenor“.  Ji kaltina kontratenorus, kaip modernų XX amžiaus antrosios pusės darinį, skirtą atlikti šiuolaikinę muziką, kišimusi į jiems svetimą sferą – barokinį dainavimą, išskirtinai priklausiusį kastratams. Kai kurie autorės teiginiai skamba kiek kategoriškai, kaip kad kastratams parašytus vaidmenis turėtų atlikti tik moterys, arba blogesniu atveju, bosai, dainuodami oktava žemiau, bet tik ne kontratenorai! Ir pagrindiniai jos argumentai, kad kontratenorų balsams trūksta emocijos, ryškumo, spalvingumo ir, ypač, jėgos, ne visada įtikinantys. Pateiksiu du skirtingus pavyzdžius. Žymaus austrų kontratenoro Andreas Scholl sukurtas pagrindinis Julijaus Cezario vaidmuo G. F. Händelio operoje „Giulio Cesare“ iš tiesų pakankamai silpnas tiek emociškai, tiek balsiškai, tiek vaidybiškai. Akivaizdu, kad jis neturi nieko bendro su heroizmu ir dramatizmu, nors ir tai tėra subjektyvi šio straipsnio autoriaus nuomonė. Tačiau esu visiškai sužavėtas kontratenoro Bejuno Mehta‘os nepakartojamai sukurtu Orlando vaidmeniu G. F. Händelio operoje „Orlando“. Pagrindinį herojų drasko emocijos, balsas heroiškas – paslankus, stiprus ir įvairiaspalvis, o personažas tiesiog užburia savo tikroviškumu. 

Bejun Mehta

Bejun Mehta: https://www.youtube.com/watch?v=WOvPhFqOSek

Tačiau nederėtų galvoti, kad kontratenoro balsas iš prigimties ribotos jėgos balso tipas. Yra gausybė pavyzdžių, kai kontratenorai žavi stipriu balsu. Tai James Bowman, Russel Oberlin, Jeffrey Gall, David Daniels, o ir šių eilių autorius daug kartų yra įvertintas kaip itin stipraus kontratenoro savininkas Lietuvos ir užsienio scenose. 

 

Kontratenorų ir altų (kontraltų ir mecosopranų) konkurencija

Kontratenorams dainuojant alto diapazone, natūraliai kyla konkurencija su moterimis dėl alto/kontralto partijų ar vaidmenų atlikimo. Ilgą laiką moterys buvo vienvaldės šių vaidmenų atlikėjos, bet nuo XX a. antros pusės, sparčiai plintant kontratenorams, jie ėmė sudaryti konkurenciją. Kontratenorinis dainavimas itin paplitęs bažnytinės bei renesanso ir baroko epochų muzikos kūrinių dainavime.

Savaime suprantama, kad tai kai kurioms moterims ėmė kelti nepasitenkinimą, nes kaip žinoma, moteriškų balsų rinka itin konkurencinga. Tuomet ir prasidėjo kontratenoro balso silpnųjų pusių „narstymas“, kuris pakankamai detaliai aprašytas jau minėtame Lauros E. DeMarco straipsnyje. Nežiūrint į autorės kategoriškumą, negalima teigti, kad kai kurie pateikiami argumentai neturi racijos. Iš tiesų, moteriški altai dažnai turi privalumų prieš kontratenorus – tiek diapazono prasme (bent jau kadencijose jos dažniausiai naudoja kur kas platesnį diapazoną, nusileisdamos ir pakildamos iki natų, esančių už daugumos kontratenoro kraštutinių ribų), tiek jėgos (ypač apatiniame - krūtinės registre), tiek balso dydžio (apimties) prasme.

Užtat yra svarių argumentų kontratenorų naudai. Visų pirma, jie sugeba puikiai įvaldyti balso paslankumo techniką, ir greitis, su kuriuo jie išdainuoja koloratūras, yra tiesiog žavintis (pvz. Bejun Mehta‘os dainuojamas Orlando). Antra, jie puikiai įvaldo kantileną (Jeffrey Gall, David Daniels, Philippe Jaroussky, ir t.t.). Trečia, atliekant vyriškus vaidmenis, scenoje norisi pamatyti vyrą, ypač pagrindinio herojaus vaidmenyje, kaip kad didžiojoje dalyje G. F. Händelio operų. Žinoma, galima rasti kontrargumentų, kad dalis partijų buvo parašytų kastratams, o ne kontratenorams (bet juk ir ne moterims!), o dalis dėl savo komiškumo, specialiai parašytos priešingos lyties dainininkams (it. en travesti), kaip kad Kerubinas iš W. A. Mozarto „Figaro vedybų“. Tačiau lygiai taip pat yra parašytų en travesti vaidmenų vyrams, kaip kad Arnalta iš C. Monteverdi „Popėjos karūnavimo“.

Vėlgi, būtina sąlyga, kad kontratenoras tinkamai susitvarkytų su iškelta užduotimi, ir vaidmenį atliktų taip, kaip to reikalauja autoriaus sumanymas. Vienos žymios vokalo pedagogės tėvas, pirmąkart operoje išgirdęs kontratenorą, pasipiktino: „Kam jis ten vargsta, kai bet kuri dainininkė tai padarytų už jį geriau“. Tai liūdnokas pavyzdys, bet iš tiesų net ir geri kontratenorai kartais pasirenka jiems netinkamus vaidmenis.  Pavyzdžiui, G. F. Händelio operose nepalyginamai didesnį įspūdį Julijaus Cezario (Giulio Cesare) vaidmenyje padaro altas Sarah Connolly, nei kontratenoras Andreas Scholl, arba Anne Sofie von Otter Kserkso (Serse) vaidmenyje, nei David DQ Lee. Bet yra daugybė pavyzdžių, kai kontratenorai puikiai atlieka herojines partijas: Jeffrey Gall (Giulio Cesare, Ruggiero), David Daniels (Rinaldo, Giulio Cesare, Didymus), Bejun Mehta (Orlando, Farnace, Belshazar, Orfeo), Philippe Jaroussky (Sesto, Ruggiero, Speranza), ir kt.

Šie ir kiti argumentai nei kiek nesumenkina svaraus kontratenorų indėlio į vokalinės muzikos atlikimą.

 

Painiava terminologijoje

Kontratenorų balsai labai įvairūs pagal diapazoną. Jie pasaulinėje praktikoje dažniausiai skirstomi į žemesnius (kontraltistus arba altistus) ir aukštesnius (sopranistus), analogiškai moteriškiems balsams.

Įdomu, kad žemesnio balso tipo kontratenorai anglų kalba vadinami „altino“, o aukštesnio balso kontratenorai vadinami „sopranist“. Analogiškai italai juos vadina „contraltista“ ir „sopranista“.

LMTA išleista Muzikos enciklopedija nepateikia šiuolaikinio kontratenoro balso skirstymo. Įdomu, kad joje taip pat nėra tokių terminų, kaip altinas, altistas ar sopraninas. Terminas „sopranistas“ įvardijamas tik kaip „kastratas, soprano partijų atlikėjas“. Nors užsienio literatūra aiškiai išskiria sopranistą kaip aukštesnio kontratenoro balso tipą (Giles, Peter, 1982. The Countertenor. Muller Publishing Co.). Lietuvos muzikantų tarpe (taip pat ir garbingų profesorių tarpe) teko girdėti atvejų, kai sopranistas klaidingai vadinamas „sopraninu“, nors šis terminas skirtas apibudinti moteriškam balsui ar instrumentui, dainuojančiam ar grojančiam aukštesnėje nei sopranas tesitūroje. Kas liečia termino „altistas“, tai jis įprastai lietuviams kelia asociacijų su muzikantu, grojančiu altu. Todėl, vengiant painiavos, žemesnio balso kontratenorai įprastai vadinami tiesiog kontratenorais. Reikia pažymėti, kad Muzikos enciklopedija kaip vieną iš termino „altas“ reikšmių pateikia tokį aprašymą: „aukščiausias vyrų krūtin. arba falcet. balsas“. Toks apibrėžimas nėra korektiškas, nes aukščiausi vyrų balsai gali dainuoti ne altų, bet sopranų tesitūroje.

Iš tiesų, kontratenorų terminologijos klausimas reikalauja atidaus Lietuvos muzikologų dėmesio, kad būtų įneštas aiškumas.

 

Akivaizdu, kad kvestionuoti kontratenoro balso poreikį būtų nelogiška, nes jų poreikis pasaulyje vis didėja, ir jį skatina ne tik dirigentai, įvairios trupės ir ansambliai, bet, didele dalimi, ir klausytojai. Tikėkimės, kad artimiausiu metu kontratenorinis dainavimas paplis ir Lietuvoje, bet ne kaip muzikinės mados dalykas, o kaip profesionali vokalinio meno kryptis.

 

LITERATŪROS SĄRAŠAS

BALCONI, ROBERTO. La voce finta – Istituto superiore di studi musicali „Franco Vittadini“, Pavia, 2008.

BRITTEN, BENJAMIN A Midsummer Night’s Dream (klavyras), London, Boosey & Hawkes, 1960.

DAOLMI, DAVIDE – SENICI, EMANUELE L’omosessualità è un modo di cantare – „Il Saggiatore musicale“, VII/1, 2000.

DE MARCO, LAURA E. The Fact of the Castrato and the Myth of the Countertenor – „The Music Quarterly“, Vol. 86, No. 1, 2002.

HINES JEROME The Four Voices Of Man – Limelight Editions, New York, 1997.

JENKINS J. S. The voice of the castrato, The Lancet, 1998.

KATKUS DONATAS Muzikos atlikimas: Istorija. Teorija. Stiliai. Interpretacijos – Lietuvos muzikų sąjunga, 2006.

Muzikos enciklopedija, 3 tomai - Lietuvos muzikos akademija, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, Vilnius, 2000-2007.

 

Internetiniai šaltiniai:

 

http://blog.counterpointspublishing.com/2011/04/countertenor-technique-an-introduction-to-concepts/

http://blog.counterpointspublishing.com/2011/07/vocal-technique-the-flex/

http://en.wikipedia.org/wiki/Countertenor

http://ianhowell.blogspot.lt/2007/05/setting-record-straight-about.html

http://your-personal-singing-guide.com/vocal-range-1.html

http://music.stackexchange.com/questions/10410/how-does-countertenor-vocal-technique-differ-from-standard-vocal-technique

http://www.acappellanews.com/pages/countertenor.html

http://www.aeroventure.com/My_Song_Bios/countertenor.htm

http://www.andreasschollsociety.org/biography.htm

http://www.britannica.com/art/countertenor

http://www.bruceduffie.com/gall.html

http://www.jstor.org/stable/3601006?seq=1#page_scan_tab_contents

http://www.medieval.org/emfaq/misc/voices.html

http://www.medieval.org/emfaq/performers/countertenors.html

http://www.nytimes.com/2010/11/21/magazine/21soprano-t.html?pagewanted=all&_r=2

http://www.voiceteacher.com/counter_Tenor.html

https://en.wikipedia.org/wiki/Alto

https://en.wikipedia.org/wiki/Castrato

https://en.wikipedia.org/wiki/Sopranist

https://it.wikipedia.org/wiki/Contraltista

 

Susiję nariai

Algirdas Bagdonavičius

Algirdas Bagdonavičius

Dainininkas

Komentarai