Faustiškojo motyvo siejamos kareivio ir Elvio Presley muzikinės istorijos
„Velnias gali įgauti visokių pavidalų. Svarbu suprasti, kad susidūręs su juo iš balos sausas neišlipsi. Kitaip tariant, tu turi visą laiką būti atsakingas už savo veiksmus ir žinoti, kas tavęs laukia“, – sako Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro smuikininkė Toma Bandzaitytė ir fagotininkas Andrius Puplauskis.
Vasario 8 d. Vilniaus kongresų rūmuose ir vasario 28 d. Kauno valstybinėje filharmonijoje kartu su savo kolegomis, diriguojami Ričardo Šumilos, jie pristatys du įspūdingus, faustiškosios dramos siejamus muzikinius pasakojimus – Igorio Stravinskio „Kareivio istoriją“ ir šiuolaikinę amerikiečių kompozitoriaus Michaelio Daugherty kompoziciją „Dead Elvis“ (liet. „Miręs Elvis“). Plačiau apie naująjį projektą kalbamės su muzikantais.
Koncerte „Kareivio istorija“ susitinka du iš pažiūros labai skirtingi kūriniai: 1918 m. parašyta I. Stravinskio „Kareivio istorija“ ir visiškai šiuolaikinis kūrinys – 1993 m. M. Daugherty „Dead Elvis“. Papasakokite, kaip kilo sumanymas sugretinti šiuos kūrinius?
T. Bandzaitytė: Lygiai prieš dešimt metų kartu su dirigentu Ričardu Šumila „Kareivio istoriją“ vežiojome po Lietuvą. Pradėjome šnekėti, kad praėjo nemažai laiko, kūrinys labai įdomus – norėtųsi jį vėl pagroti. Pilnos sudėties „Kareivio istorija“ atliekama labai retai, dažniausiai grojama paties I. Stravinskio sutrumpinta kūrinio versija – muzikantų trio parašyta penkių dalių siuita. Mes stengsimės laikytis originalo – net ir teksto vertimą iš prancūzų kalbos pasidarėme naują, nes norime kuo mažiau kupiūruoti. O šiuolaikinis M. Daugherty kūrinys „Dead Elvis“ čia labai tinka, nes sutampa ir neįprasta instrumentų sudėtis, ir kūrinius jungianti faustiškojo motyvo gija.
„Kareivio istorija“ – gana išskirtinis kūrinys klasikiniame repertuare. Tiek instrumentų sudėtis, tiek naudojami muzikos stiliai tuo metu buvo naujovė. Papasakokite plačiau apie šį kūrinį.
T. Bandzaitytė: I. Stravinskis „Kareivio istoriją“ kūrė Pirmojo pasaulinio karo metu. Tuo metu buvo uždarinėjami operos teatrai arba labai apribota jų veikla. Kartu su šveicarų rašytoju C. F. Ramuzu, su kuriuo anksčiau buvo bendradarbiavęs, I. Stravinskis sugalvojo sukurti kompaktišką draminį-muzikinį spektaklį, kurį minimaliomis priemonėmis būtų galima atlikti karo metu, nuvežti parodyti vienur ar kitur. Taip gimė ir neįprasta instrumentų sudėtis – du styginiai instrumentai, du variniai pučiamieji, du mediniai pučiamieji ir perkusija. I. Stravinskio muzika yra labai sudėtinga, ypatingai ritmiškai, todėl būtinas dirigentas. Taip išėjo mini spektaklis su aktoriais ir šokiu, išeinantis už kamerinio koncerto ribų, bet mažesnis už simfoninį koncertą ar operos spektaklį. Toks ir buvo kūrinio sumanymas.
Ką pasakoja „Kareivio istorija“?
Kūrinys parašytas amžinąją tema apie žmogaus silpnybę, kai vardan tariamos gerovės jis parduoda savo sielą velniui. „Kareivio istorijai“ panaudota rusų liaudies pasaka apie kareivį, kuris grįždamas namo pakeliui sutinka velnią ir savo smuiką išmaino į stebuklingą velnio knygą. Aišku, velnias jį apgauna, ir nuo to momento prasideda jo nelaimės. Kareivis gauna šlovę ir turtus, bet vietoje trijų dienų, kurias žadėjo velnias, praeina trys metai, ir grįžęs į kaimą kareivis neberanda savo sužadėtinės – ji susituokusi su kitu, jo nebeatpažįsta mama ir jis supranta, kaip labai yra apgautas – taip baigiasi pirmoji kūrinio dalis. Vėliau kareivio ir velnio nuotykiai tęsiasi, bet moralas aiškus – tu negali visko turėti. Jei jau pradėjai su velniu bendrauti, negalvok, kad sausas iš balos išlipsi – vis tiek ką nors teks paaukoti.
1993 m. M. Daugherty parašė tarsi šiuolaikinę „Kareivio istoriją“, pavadinimu „Dead Elvis“, sukurtą netgi specialiai tai pačiai instrumentų sudėčiai...
A. Puplauskis: Taip, išties, tik M. Daugherty kūrinyje herojumi tampa Elvis Presley – Amerikos popkultūros simbolis, kuris už savo šlovę, populiarumą ir turtus turėjo sumokėti skaudžią asmeninės laimės kainą. Tokiu būdu faustiškoji istorija pasikartoja, kai vardan išorinės sėkmės prarandi savo sielą. Tai įdomus kūrinys, kuris savyje apjungia klasikinę ir populiariąją muziką, siejasi su vizualiuoju menu, popartu. Pavyzdžiui, jame skamba daugybės garsiausių klasikos kompozitorių naudota „Dies irae“ – mirties – tema, kuri šiuo atveju šalia populiarios muzikos yra kaip persekiojanti nuojauta. Tu turi visą laiką būti atsakingas už savo veiksmus ir žinoti, kas tavęs laukia. Šiame kūrinyje Elvis Presley groja fagotu – tai irgi netikėta, nes fagotas retai būna solinis instrumentas. Taigi kareivio sielos išraiška buvo smuikas, Elvio Presley – fagotas.
Abiejuose kūriniuose kalbama apie tai, kaip tam tikras žmogiškasis tikrumas, asmeninė tiesa, tikrosios vertybės iškeičiamos į kažką trumpalaikio, paviršutiniško, bet užtat atnešančio greitą ir apčiuopiamą rezultatą. Kaip Jūs manote, ar lengva suderinti laikmečio reikalavimus, atitikimus tendencijoms ir madoms su ištikimybe sau pačiam?
A. Puplauskis: Šitas klausimas menininkams visais laikais buvo aktualus. Pasaulyje yra labai daug muzikantų, kurie neatsilaiko prieš lengvą uždarbį, pinigus, ir menas, tikrosios vertybės lieka kažkur užkastos. Nuolatos reikia rinktis – imti lengvus pinigus ir per daug nesigilinti į vidų ar atvirkščiai – manyti, kad svarbiausia yra menas, o visa kita ateis savaime.
T. Bandzaitytė: Taip pat yra ir su pataikavimu publikai. Galima nueiti lengviausiu keliu ir groti tai, ką nori išgirsti publika. Bet iš tikrųjų, manau, kad kartais reikia groti tai, kas tikrai vertinga, nebijoti imti sudėtingesnių kūrinių. Juk tai, kad kažkas visiems patinka, nereiškia, kad savaime yra gerai.
Ar nėra apmaudu, kad mūsų visuomenėje gilesnę vertę turintys dalykai nesulaukia didesnio dėmesio?
T. Bandzaitytė: Man, tiesą pasakius, dar ne. Aš dar nesu nusivylusi, nes labai puikiai suprantu, kad tie dalykai, kuriuos aš darau ir kurie man yra svarbūs, gali būti įdomūs išties labai mažai daliai žmonių. Galbūt reikia tiesiog žinoti, kam visa tai darai, ir nesitikėti, kad ateis minios žmonių. Man svarbiau tai, ką aš darau, negu kad mane visi išgirstų.
A. Puplauskis: Mane kartais nuvilia tęstinumo stoka. Pavyzdžiui, šitas mūsų projektas yra labai rimtas ir reikalaujantis labai daug laiko, repeticijų, asmeninio pasiruošimo. Šiuo atveju gerai, kad mes turime kelis koncertus – esame labai dėkingi Rokiškio klasikinės muzikos festivaliui, kuriame grojome gruodį, vasario 8 d. koncertą atliksime Vilniaus kongresų rūmuose, o vasario 28 d. – Kauno valstybinėje filharmonijoje. Blogiausia tuomet, kai tu labai ilgai dirbi, praeina vienas koncertas, ir viskas baigiasi – nėra, kur pakartoti.
T. Bandzaitytė: Bet tai ne blogiausia! Koncertas yra tas menas, kuris išnyksta, ir tai kaip tik žavu. Tai nėra kinas ar fotografija, kur vieną kartą užfiksavai, ir vėliau atsivertęs gali peržiūrėti. Už tai koncerto žanre slypi tam tikras stebuklas – jis įvyksta vieną kartą, ir tu turi jį patirti dabar.
Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro muzikantų koncertas „Kareivio istorija“ įvyks 2019 m. vasario 8 d. 19 val. Vilniaus kongresų rūmuose ir vasario 28 d. 18 val. Kauno valstybinėje filharmonijoje. Dirigentas Ričardas Šumila. Bilietų galite įsigyti „Tiketos“, „Teatrai.lt“ ir Vilniaus kongresų rūmų kasose.
Susiję nuotraukų galerijos
Kareivio istorija
2019-02-07