Fortepijonų dueto simfonijos

Rūtos Rikterės ir Zbignevo Ibelhaupto fortepijoninio dueto pasirodymas – visada muzikos šventė ir kokybiškas atlikimas, liudijantis, jog pianistai, nuo studijų metų pradėję skambinti kartu, labai tikslingai ir tvirtai žengia šio žanro keliu. Kad labai anksti įgyvendinta fortepijoninio dueto idėja yra ne šalia kokios nors kitos veiklos esantis malonus užsiėmimas, paįvairinimas, rodo kriterijai, kuriuos duetas atitinka, ir kurie jų dėka iškelti į labai aukštą profesionalizmo lygmenį. Svarbiausias jo bruožas – groja kaip vienas ir ansamblio, ir interpretacijos prasme. Visiškai suvienodinti štrichai, frazavimas, dinaminiai judesiai leidžia maksimaliai tiksliai perteikti kūrinio idėją. Tai daro didelį įspūdį, ypač, kad dviejų fortepijonų garsumo skalė niuansuota taip subtiliai, jog efektas pasiekiamas ne masyvumu, o turtingo faktūros audinio atskirų funkcijų išryškinimu.

Vakaro pradžioje skambėjo į dueto repertuarą jau įaugusi Jono Aleksos padaryta M. K. Čiurlionio simfoninės poemos „Miške“ transkripcija dviem fortepijonams. Kiekvienąkart jos džiugu klausytis kaip vieno didžiausių atradimų čiurlionianoje.

Toliau skambėję kūriniai – M. Clementi sonata B-dur, op. 1 a, C. Saint-Saënso variacijos Beethoveno tema op. 35 – žavėjo subtiliu klasikiniu skambesiu, o J. Brahmso variacijos Haydno tema op. 56 b ir F. Liszto parafrazė „Prisiminimai apie Don Žuaną“ S. 656 atskleidė vis daugiau virtuoziškumo reikalaujančias muzikinių vaizdų drobes. Technine ir dramaturgine prasme atlikimas žavėjo monolitišku skambinimu, kartu laisvai muzikuojant ir atrandant reikiamus įvaizdžius.

Bisui skambėjo populiarusis J. Brahmso „Valsas“.

Tokio ištobulinto vieningumo prasme fortepijoninio dueto, regis, daugiau neturime, jis ir toliau lieka siektinu idealu.

Kalbiname Rūtą Rikterę, norėdami sužinoti kaip sekasi įgyvendinti kūrybos planus.

Kaip formuojate savo repertuarą? 

Repertuarą formuojame dviem kryptimis – tradicinės ( apima visą laikotarpį iki 20  a. II pusės) ir šiuolaikinės muzikos. Abi kryptys mums vienodai įdomios ir svarbios.

Ar dar liko žymesnių opusų  originaliai parašytų 2 fortepijonams, bet jūsų dar neatliktų? Kokį procentą sudaro šiuolaikinės aranžuotės?

Dar neatliktų kūrinių, sukurtų iki XX a. antrosios pusės liko nemažai. O kalbant apie šiuolaikinę muziką – labai daug, nes jų ir kiekis didelis. Net lietuviškos muzikos, sukurtos 2 fortepijonams nesame visos pagroję.

Aranžuočių vengiame, jų savo repertuare turime nedaug, pvz. Čiurlionio simfoninės poemos „Miške“ transkripcija, padaryta dirigento  J. Aleksos. Daugiau grojame pačių autorių padarytų savo kūrinių transkripcijų – tai paskutiniame koncerte skambėjusios Brahmso variacijos, Liszto, Ravelio, Rachmaninovo, Holsto transkripcijos.

Kiek per koncertinį sezoną būna naujų kūrinių ir pačių koncertų?

Premjerų būna kiekvienais metais – būtent šiuolaikinės muzikos premjerų. Tai susiję su šiuolaikinės muzikos festivalių užsakymais.

O tradicinės muzikos naujai išmoktų kūrinių taip pat pasitaiko, nors ir mažiau, negu šiuolaikinės. Per 27 dueto gyvavimo metus kaupėme repertuarą, stengėmės jo nekartoti, tad jis  tikrai platus. Todėl dabar su malonumu leidžiame sau pakartoti seniai grotus ar šiaip mėgstamus kūrinius. Ir paskutiniame koncerte skambėję kūriniai buvo kažkada groti, pvz. Saint-Saënso variacijos, Clementi sonata buvo atliktos labai seniai, o Čiurlionio simfoninę poemą „Miške“ skambiname beveik kasmet.

Koncertų per sezoną nebūna daug, tam neturime ir pakankamai laiko, kurį užima intensyvi darbinė veikla. Patys renkamės, kiek koncertų pagroti, kad užtikrintumėm atlikimo kokybę. Niekada neleidžiame sau išeiti į sceną su neišbaigta programa.

Per kurias scenas ir šalis driekiasi pastarųjų ir ateinančių metų pasirodymai?

Lietuvoje nėra daug scenų, kur būtų 2 fortepijonai, taip kad mūsų pasirinkimas nėra didelis –  tai Lietuvos nacionalinė ir Kauno filharmonijos, Piano.lt salė Vilniuje. Nors šiais laikais nėra sudėtinga išsinuomoti fortepijoną ir jį transportuoti, bet vis tiek tai yra papildomi rūpesčiai ir išlaidos organizatoriams. O ateities planai yra mūsų paslaptis.

Ar skambinate kiekvienas solo?

Stengiamės nesiblaškyti ir užsiimti tuo, į ką investavome tiek laiko ir darbo. Nors kažkokių vienkartinių solinių ar kamerinių pasirodymų būna. Pvz. Zbignevas  už savaitės skambins „Gaidos" festivalyje žymaus amerikiečių kompozitoriaus M. Gordono koncertą fortepijonui ir orkestrui „The Unchanging Sea“. Tai bus europinė premjera.

Aš turėjau įdomią patirtį – vaidinau pianistę O. Narbutaitės operoje „Kornetas". Sėdėjau operos scenoje ir grojau.

Kuo jūsų manymu ansamblis pranašesnis (o gal malonesnis) nei solinis grojimas? 

Negalima sakyti, kad pranašesnis yra ansamblinis ar solinis grojimas. Tiek vienas, tiek kitas tarnauja bendram tikslui – muzikai, o kokia sudėtimi ji yra atliekama, visai nesvarbu.

P/S Visai neseniai, rugsėjo 12 d. XX Lietuvos muzikų šventėje DIDYSIS MUZIKŲ PARADAS 2016 Rūtos Rikterės ir Zbignevo Ibelhaupto fortepijonų duetas įspūdingai atliko Gustavo Holsto pjesę „Marsas“ iš ciklo „Planetos“. Dalinamės įsimintinomis akimirkomis: spausti čia >>>