GAIDA: Enno Poppe, Esa-Pekka Salonen ir Rūta Vitkauskaitė pristato naujausius kūrinius

Darganotą spalio 29-osios vakarą gausi publika rinkosi į kone ryškiausią 34 tarptautinio aktualiosios muzikos festivalio „Gaida“ simfoninį koncertą Nacionalinės filharmonijos didžiojoje salėje. Vakaras žadėjo ne tik susitikimą su puikiais atlikėjais bet ir trIjų premjerų pristatymus. Koncerte skambėjo vokiečių kompozitoriaus Enno Poppe simfoninis kūrinis "Altbau" – premjera Lietuvoje; Valstybinio Vilniaus kvarteto pirmasis smuikas Dalia Kuznecovaitė atliko Rūtos Vitkauskaitės Koncertą smuikui – pasaulinė premjera, o pirmo ryškumo muzikos violončelei žvaigždė Nicolasas Altstaedtas pirmą kartą Lietuvoje grojo garsiojo suomių kompozitoriaus, dirigento Esos-Pekkos Saloneno Koncertą violončelei ir orkestrui. Nacionaliniam simfoniniam orkestrui dirigavo kolektyvo meno vadovas ir vyriausias dirigentas Modestas Pitrėnas.
Šiuolaikinę, arba aktualiąją muziką dažnai nėra paprasta atlikti, o neretai ir klausyti, tačiau pilnutėlė filharmonijos salė rodo, kad šis žanras sukviečia platų ištikimų klausytojų ratą, kurie nekantriai laukia pačių šviežiausių muzikos komponavimo ir atlikimo naujovių. Tai tikrai nėra atsitiktinė publika. Salėje matome iškilius tautos kompozitorius, intelektualus, šviesią inteligentiją, susirinkusią ne tik iš sostinės, bet ir atvykusią iš visos Lietuvos. Koncerto metu stebint klausytojų reakcijas, veiduose galima pastebėti žingeidų muzikinės minties sekimą, gilų susikaupimą, jautrias reakcijas į iškalbingus kūrinių momentus, emocinių būsenų kaitas...
Ne išimtis buvo ir spalio 29 dienos muzikinis įvykis. Pirmąją koncerto dalį pradėjo E. Poppe 2008 m. komponuotas dviejų dalių simfoninis kūrinis Altbau (vok. senas namas). Kūrinys alsavo sudėtingais ritmais ir metrais, dinamiška tempų kaita. Spalvinga instrumentuotė, virtuoziniai atskirų instrumentų dialogai tarsi piešė seno pastato vaiduokliškas vizijas, labai tinkančias artėjančiam Šiurpnakčiui (angl. Halloween)...
Vakaro programą tęsė vienos žymiausių Lietuvos smuikininkių D. Kuznecovaitės atliekamas R. Vitkauskaitės Koncertas smuikui. Originalią opuso formą įrėmino penkios dalys, kuriose du Intermezzo atlieka smuikas solo. Žinia, kompozitorė pati puikiai griežia smuiku, tad subtilus instrumento specifikos išmanymas žėrėjo jau pačioje opuso pradžioje. Kompozitorė atskleidė visą instrumento techninių galimybių ir emocinių-muzikinių spalvų paletę – nuo galingo „laužytų“ akordų skambesio iki subtiliausių glissando, lol legno (grojimas medine stryko dalimi), rikošetų ir harmonikų. Visa ši spalvinga puokštė tarsi savaime išplaukė iš gilaus, transcendencija dvelkiančio R. Vitkauskaitės koncerto smuikui muzikinio turinio.
D. Kuznecovaitės smuiko menas Lietuvos ir pasaulio klausytojams puikiai pažįstamas. Atlikėjos Mama Gintvilė Vytėnaitė – žinoma smuikininkė, M. K. Čiurlionio menų gimnazijos pedagogė. Ji stebi dukros griežimą kiekvienoje repeticijoje, galime suprasti, kad pasiaukojanti mamos-pedagogės kontrolė neprarandama ir namuose. Galbūt ir dėl to Dalios muzikavimas visada pasižymi išbaigtumu, puikiu smuikavimo technikos įvaldymu, muzikinės minties gelme ir ryškiu sceniniu žavesiu. Šias neeilines atlikėjos savybes padeda įkūnyti ir puikus Italų meistro gamybos instrumentas.
Koncerto antrojoje dalyje skambėjo pasaulinės muzikos violončelei žvaigždės N. Altstaedto atliekamas E.-P. Saloneno Koncertas violončelei ir orkestrui (komponuotas 2016 m.). Partitūroje naudojama ir įrašyto garso kartojimo technika, suteikianti kūriniui stebinančių variacinio pobūdžio efektų. Įvairiabriaunė violončelininko veikla plačiai nušviesta interneto puslapiuose, tad plačiai jos neaprašysime, o kalbant apie šio vakaro pasirodymą, galima išreikšti orkestro bei publikos susižavėjimą ir nuostabą klausant ir stebint tiesiog akrobatines atlikėjo technikos galimybes ir gėrintis muzikalumu bei originalia traktuote bisui atlikta J. S. Bacho siuitos violončelei solo dalimi. Pagarbiai stovėdama publika ilgai neišleido atlikėjo nuo pakylos.
Galima išskirti, kad abiem garbiesiems vakaro solistams būdingas kruopštus šiuolaikinės muzikos teksto studijavimas ir sąžiningas, reikalaujanti didžiulio darbo, jos pateikimas.
Po koncerto į keletą klausimų atsakė koncerto smuikui autorė R. Vitkauskaitė.
Jūsų koncertas smuikui – grandiozinis opusas, mano akimis, apimantis permanentinį GRĮŽIMO vyksmą. Kito tokios trukmės ir kokybės lietuviško kūrinio smuikui neteko girdėti. Muzikoje aiškūs grįžimo į grynąją gamtą motyvai, kurie organiškai siejasi su grįžimo į vertybių raiškos pradžią... Jau pirmosiose orkestro natose girdime lietuviškų archaika dvelkiančių sutartinių atgarsius, susiliejančias su hebrajiškos muzikos intonacijomis...
Kaip gimė tokio kūrinio idėja? Kiek laiko ir kokiomis aplinkybėmis jį komponavote?
Parašyti Koncertą Smuikui buvo mano viso gyvenimo svajonė. Pati esu smuikininkė, vaikystėje grojusi visą standartinį klasikinį smuiko repertuarą, o vėliau smuikas lydėjo mane kūrybiniame kelyje, eksperimentuojant, ieškant naujų garsų, technikų, improvizuojant. Tad smuikas yra mano viso gyvenimo bendrakeleivis, kartu buvęs visuose gyvenimo etapuose, nuo pat vaikystės, vėliau pradėjus pirmuosius kūrybinius bandymus, keliaujant ir dar vėliau išsikraustant į svečias šalis. Man atrodo, kad aš pati per smuiką „kalbu“ – nors pati daug nekoncertuoju, kartais grodama tolimesniuose šalies kampeliuose, atokesnėms bendruomenėms, sulaukiu tokių komentarų, žmonės jaučia, kas smuikas man yra tiesiog antroji kalba. Jis yra šalia širdies ir šalia galvos, tad apjungia ir racionalų, ir jausminį pradą, ir visą tai, kas yra viduje, ką sunku žodžiu nusakyti, bet kas per smuiką gali tiesiog „išsilieti“.
Tad išties, parašyti koncertą smuikui man buvo lyg aprėpti mano viso gyvenimo kelionę, ir atiduoti plačiajai auditorijai kažką labai asmeniško, intymaus, subtilaus. Tad pradėti kūrybinį procesą delsiau daug metų, galbūt laukiau, kol subręsiu ir kaip žmogus, ir kaip kūrėja. Visuomet labai norėjau, kad tai būtų mano didžiausias, brandžiausias kūrinys, man pats svarbiausias.
Prieš maždaug trejus metus, galų gale pribrendau, pasiūliau šią idėją Kompozitorių Sąjungai, kurie apsiėmė padėti su kūrinio prodiusavimu, išsiuntė mane į Austrijos AIR, Druskininkų DAR ir Arvo Part Centro rezidencijas. Vėliau kūrinio pristatymu apsiėmė festivalis Gaida, atlikę pirmąsias dvi kūrinio dalis festivalyje 2022-aisais, o šiais metais – visą kūrinio premjerą.
Kokie opusai įtakojo šio kūrinio galutinį variantą, o gal tai dar ne galutinis?
Prieš trejus metus pradėjusi kūrybinį procesą, visų pirma ir vėl perklausiau visus žymiuosius smuiko koncertus – F. Mendelssohn’o, J. Sibelijaus, S. Gubaidulinos… Iš jų mokiausi ypatingai instrumentuotės, nors mano orkestras yra kitoks – labai norėjau ir pilno simfoninio skambesio. Klasikiniai koncertai priminė man klasikinio smuiko technikas, perbėgnačius pasažus, arepggio, tam tikrus labai tipiškus smuikui grojimo elementus. Tad pradėjau būtent nuo jų, pirmosios idėjos ir forma pradėjo formuotis būtent labai strategiškai naudojant ‘tipinį’ klasikinio smuiko grojimą. Ir toliau klausiausi smuiko repertuaro – ypatingai mane paveikė šeši G. Bacevič koncertai, Usuk Chin koncertas, juose – vietomis ypatingai laisvas smuiko beveik imrpovizacinio pobūdžio naudojimas, šie kūriniai įtakojo labiausiai trečiąją dalį. Pirmasis Intermezzo yra įtakotas italų kompozitoriaus S. Sciarinno – mano pirmųjų dviejų dalių pristatymo renginyje, skambėjo jo kūrinys, ir man tuo metu sudarė tokį kontrastą, „potėpiais“ parašyta muzika, tad labai norėjau kažką tokio įdėti ir į savo kūrinį.
Tačiau kitų kompozitorių opusai nėra mano vienintelė inspiracijos ištaka. Labai domiuosi senąja folklorine muzika, senaisiais garsąžodžiais, žodžio, garso ir muzikos sąsaja. Studijuoju tai jau daug metų – nuo Indijos Konakkol'o, iki Inuitų qattajak, iki Škotijos peurt a beaul ir daugybę kitų. Lietuvių senasis folkloras, ypač sutartinės, taip pat yra tame sąraše. Folkloro citatų tiesiogiai mano kūryboje per daug nerasite, tačiau technikas tikrai naudoju, ir labai daug. Viskas koncertas smuikui yra tiesiog persmelktas jų, ir analizuojant galėčiau net nurodyti konkrečias vietas ir įvardinti įvairių šalių konkretaus folkloro ištakas. Lietuvoje nemažai klausytojų bei atlikėjų pastebėjo hebrajiškos muzikos motyvų – šiame kūrinyje, beje, sąmoningai jų nenaudojau, bet tikrai tikiu, kad gali būti stiprių įtakų, kadangi paraleliai su Koncertu Smuikui dariau tyrimą bei kūriau muziką projektui Muzikinė Geldutė, apie tarpukario Kauno žydų didžiuosius muzikus bei smuikininkus.
Galiausiai, tikrai labai svarbu paminėti Baltijos muzikos grandus Arvo Part ir Peterį Vasks. Su abiem kompozitoriais teko susitikti kūrinio procese. Arvo Part Centro rezidencijoje, kurdama būtent intermezzo ir trečiąją koncerto dalį, gilinasi į Parto kūrybą ir visai atsitiktinai susitikau ir patį kompozitorių, kuris lankėsi centre rytinei maldai. Pokalbis su juo buvo ypatingas, šiltas, neįtikėtinai mane įkvėpė, ir galiausiai kūrinyje atsispindi ne tiek kompozitoriaus „tintinabuli“ technikos, kiek jo neįtikėtinas dvasingumas, tikėjimas, muzikos prasmės suvokimas, gylys – labai norėjau būtent tą ir įprasminti.
Peterio Vasks koncertas buvo vienas iš įkvėpimo šaltinių, o ypač, kuomet D. Kuznecovaitė paminėjo, kad tai vienas iš jos mėgiamiausių atliktų koncertų. Tad iš jo koncerto taip pat daug mokiausi, galima gal net ir atpažinti jo labai tipiškai naudojamą glissando-tremolo techniką, kurį aš naudoju savo kūryboje jau daugybę metų, tai tapo ir vienu iš mano pačios smuiko gestų. Taigi buvo tiesiog neįtikėtina, kuomet visiškai atsitiktinai Peteris Vasks apsilankė mano koncerto premjeroje, o po premjeros teko su juo pabendrauti - buvau pakerėta tokio šilto, dėmesingo, besidominčio žmogaus, kuris yra mano vienas didžiųjų autoritetų, o atrodė, apie save patį net nenorėjo kalbėti, labai domėjosi mano kūryba… Vasks man pasakė tai, ko turbūt nepamiršiu visą gyvenimą – „Man patinka, kad esate idealistė, kad per muziką bandote pasaulį padaryti geresnį – juk tai ir yra svarbiausia, ar ne taip?“
Suprato būtent tai, kas man buvo svarbiausia šiuo kūriniu, ir apskritai muzika, apie ką pati retai kalbu. Mano auditorija dažnai turi daug interpretacijų, asociacijų - dažnai kalbama apie kosmosą, erdves, fantaziją, kažkam mano muzika kelią šiurpą, kitus ‘išneša’ kažkur visai kitur. Aš priimu visas interpretacijas, man įdomu, kaip mano muzika veikia žmones. Bet išties, ypatingai šiuo koncertu stengiausi sukurti kelionę per įvairias būsenas, einant vis gylyn ir gylyn į save, per meditaciją, atsikvėpiant, antrojoje dalyje pasineriant į „gydomąją“ muzika, o trečiojoje neriant į gelmę, griūtį, ir pakilimą. Norėjosi, kad žmonės praeitų tam tikrą bendrą patirtį, stiprią, ypatingą, ir tokiu būdu jiems atsivertų nauji pasauliai, naujas supratimas, išmintis. Kad grįžę į savo rutiną, pasaulį ir kitus aplinkui save jaustų giliau, atidžiau, jautriau, matytų platesnį viso gyvenimo kontekstą. Kitaip tariant, siekiu tiek atlikėjų, tiek klausytojų transformacijos per gilesnį savęs pažinimą, o giliau save pažinus, tikiu kiekvienas žmogus tampa geresniu. Visuomet labai tikėjau, ir tikiu, muzikos galia – kuomet pradėjau kompozicijos kelią, mano didžiausias nerimas buvo, ar aš esu pakankamai geras žmogus, kad įvaldyčiau ir teisingai naudočiau tokį amatą, kuris gali pakeisti žmogų. Žinoma, amato įvaldymo kelias ilgas, ir juo dar ilgai keliausiu... Bet buvo neįtikėtina, kad P. Vasks tą iškart permatė.
Kaip ir daugelis Aukštaitijos Vitkauskų, griežiate smuiku. Ar pati atliekate šį, kone visas smuiko technikas apjungiantį koncertą?
Pirmąją koncerto versiją tikrai galėjau atlikti pati, parašiau visą smuiko partiją grodama smuiku, įrašinėdama save, ir tuomet klausydama. Tačiau į kūrybinį procesą prisijungus Daliai Kuznecovaitei, partiją gerokai pasunkinau, pakėliau registrus, pridėjau technikų, kurių pati tempe, kuriame parašyta, turbūt labai gerai pagroti jau nesugebėčiau.
Gal smuikui, ar kitiems chordofonams yra daugiau Jūsų kūrinių?
Styginiams esu parašiusi nemažai, man labai lengva jiems rašyti – tiek smuikui solo - vieną jų, Kazritsą, neseniai yra įrašiusi Rūta Lipinaitytė; tiek smuikui su kitais instrumentais – pavyzdžiui, smuiko ir fortepijono duetą PA man užsakė Rasa Vosyliūtė, o jo antrąją redakciją po visą Kanadą koncertuose grojo Sadie Fields. Esu rašiusi ir kvartetų – Hightet’ą atliko Castalian bei Ligeti kvartetai JK, redkaciją duetui dabar groja mūsiškiai Twenty Fingers Duo, o Violin Ritzos kvartetą neseniai įrašė Deutchland Symphony Orchestra kvartetas. Mano IMPER styginių orkestrui prieš du dešimtmečius atliko Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, o prieš kelis metus jį į repertuarą įtraukė Manchester Collective. Praėjusiais metais LRT užsakymu rašiau ‘Preritzos’ Chordos kvartetui ir Apartment House, nei daugybę kitų kūrinys esu parašiusi per du dešimtmečius. Galiausiai, svarbu paminėti kūrinius smuikui solo su elektronika, kuriuos rašau pačiai sau, ir kuriems partitūros yra tik rankraštinės.
Kas paskatino patikėti opuso atlikimą Vilniaus kvarteto primarijai Daliai Kuznecovaitei?
Labai norėjau, kad šis kūrinys būtų atliekamas klasikinio smuikininko, kuris groja klasikinį, ne tik šiuolaikinį, repertuarą - kūrinys būtent taip ir rašytas, stilistiškai ir idėjiškai apjungiantis klasikinį bei romantinį, ir šiuolaikinį muzikos pasaulius. Taip pat su festivaliu Gaida kalbėjome, kad tai turėtų būti lietuvių atlikėjas – man tuomet iškart buvo aišku, kad tai turėtų būti Dalia, tai buvo pirmoji mano mintis, aš iškart tiesiog 'girdėjau' jos grojimą, ir tas labai pasitvirtino, jai paėmus į rankas pirmąją partitūrą ir atsiuntus man pirmuosius įrašus.
Dalios profesinį kelią seku nuo vaikystės, jos mama Gintvilė Vytėnaitė yra mano mokyklos smuiko mokytoja, tad su Dalia dažnai susitikdavom, ir jau būdama ketverių metų ji, kaip man tuomet atrodė, grojo tikrai įspūdingai. Vėliau vis sekiau jos repertuarą, koncertus, stilistiką, ir man ji atrodo tikrai viena geriausių smuikininkų šiuo metu Lietuvoje, ypatinga atlikėja, tas man buvo didelė garbė, kad ji apsiėmė ir taip gerai išpildė mano koncertą.
Kokias partitūras šiuo metu komponuojate? Žinome, kad aktyviai dalyvaujate muzikinių projektų rengimo ir įgyvendinimo veiklose.
Na, berašant koncertą smuikui, per tuos trejus metus sukūriau ir nemažai mažesnių kūrinių, kurie skambėjo šiais metais visuose pasaulio kraštuose, nuo Australijos iki Farerų salų. Pabaigus koncertą smuikui, iš tiesų, labai norėjau pailsėti, nes į jį sudėjau visas savo jėgas.
Tad šiuo metu rašau mažesnį kūrinį Škotijos vokalo virtuozei Stephanie Lamprea, kuris keliaus į Škotijos turą.
Šiais metais kiek anksčiau gavau LRKT paramą nukeliauti į Airiją bei Farerų salas, tyrinėti senąjį folklorą bei Neolitinių laikų kultūrą. Senąja muzika labai domiuosi, ji dažnai inspiruoja mano pačios kūrybą, tad rezidencijų metų sukūriau ne vieną kūrinį sau. Žiemą planuoju dar juos patobulinti, ir įrašyti kompaktiniam diskui.
Galiausiai, turiu net kelis projektus, kurie yra kiek didesni, apie kuriuos kalba su bendraminčiais jau eina kelis metus, ir galbūt, pailsėjus, ateis laikas pradėti šiuos projektus įgyvendinti. Kol kas apie juos kalbėti negaliu, bet tai yra stambesnio žanro koncertiniai ir operiniai kūriniai.
Taip, tiesa, kas pati dažnai užsiimu organizacine veikla, bendradarbiauju su kitais kūrėjais, pati iniciuoju projektus. Tad kūrybinės veiklos man niekuomet netrūksta, jos galbūt yra kiek per daug, ir leisti sau pailsėti yra pati didžiausia prabanga.
Šiuo metu gyvenate Škotijoje. Gal puoselėjate ir Britaniškąją muzikinę kultūrą, o gal turtinate kūrybinius-meninius Lietuvos ir Škotijos saitus?
Na, vien būdama Škotijoje ir skleisdama savo muziką čia, jau automatiškai atvežu į šią šalį šiek tiek lietuviškumo. Be koncertinių partitūrų, atokesnėse erdvėse alieku muziką pati. Dažnai į savo šiuolaikinių kūrinių koncertus įpinu lietuvių liaudies dainų atlikimus, pamokinu žmones sutartinių - tas vietiniams labai patinka, jiems tai atrodo tikra egzotika.
Šiais metais į Škotiją atsivešiu Twenty Fingers Duet, su lietuviška programa, papildyta Škotijos Karališkosios Konservatorijos, kurioje dėstau kompoziciją, studentų darbais. Labai laukiu šio koncerto, tai bus pirmasis toks tikrai Lietuvos - Škotijos mainus įprasminantis renginys, kurį kuruoju, ir tikiuosi, tai taps kasmetine tradicija.
Anglijoje mano kūriniai taip pat atliekami, kadangi prieš atvykstant į Škotiją gyvenau Londone net devynerius metus. Gyvenimas Jungtinėje Karalystėje iš tiesų labai pakeitė mano muzikinę kalbą, ji tapo kur kas aktyvesnė, daugiau detalių, intensyvumo. Visgi, savo braižo visiškai nepamečiau, ir mano muzika neskamba britiškai.
Šiais metais vienas iš kūrinių, Byoyomi, kuris būtent ir yra mano 'agliškojo laikotarpio' stiliaus, yra nominuotas JK prestižiškiausio šiuolaikinio apdovanojimo, Ivors Novello Awards, ansamblių kategorijoje. Balius bus lapkričio 12d., o rezultatus žinosiu tik tuomet!
Ar dažnai grįžtate į Tėviškę?
Lietuvoje lankausi labai dažnai, visuomet sakau, kad išties iš Lietuvos taip ir neišvykau, esu „viena koja čia“. Iš pradžių, važiuodama į Londoną, išvykau ne emigruoti, net tiesiog kelis metus pastudijuoti, tad tęsiau visus savo kūrybinius darbus Lietuvoje. Likus, saitai su Lietuva ne susilpnėjo, bet sustiprėjo - ypatingai daug darbų atlikome su Operomanija, o koncertinei scenai lietuviams išties parašau po tris kūrinius per metus. Nors užsienyje gyvenu jau penkiolika metų, kai kurie Lietuvoje esantys kolegos net iki šiol nežino, kad mano dantų šepetukas visgi gyvena Škotijoje.
Žinoma, ypatingai stengiuosi grįžti dažniau paskutiniaisiais metais, senstant tėvams bei giminaičiams, svarbu juos aplankyti, pabūti daugiau kartu su draugais ir artimaisiais.
Linkime naujų kūrybinių ieškojimų, atradimų ir pergalių.