„Garsų spalvos“: devyniasdešimt devyni žingsniai iki laisvės

Šį vakarą į sceną pirmieji žengė jauniausi Birštono vasaros menų akademijos dalyviai.

Koncertą pradėjo Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazijos mokytojos ekspertės Raimondos Sližienės klasės mokinė Danielė Daukšaitė. Birštono akademijoje ji dalyvavo jau antrą kartą, Pauliaus Anderssono meistriškumo pamokose rengė Fryderyko Chopino Skerco Nr. 2 b-moll, op. 31.

Klausytojai išgirdo kelių intensyvių darbo dienų rezultatą. Chopino Skerco – didelės apimties, techniškai sudėtinga ir emociškai kontrastinga kompozicija. Atlikėjui nepakanka išmokti audringus pasažus ar gražiai „išdainuoti“ lyrinius epizodus, reikia pajusti, kaip iš skirtingų būsenų kuriama vientisa forma. Danielė į sceną išėjo susikaupusi ir ryžtinga, prisiimdama atsakomybę už kūrinį, jaunam pianistui keliantį visai ne mokiniškus uždavinius.

Po Danielės pasirodė penkiolikmetės Ariana Repovaitė ir Rusnė Kudrevičiūtė.

Ariana mokosi Panevėžio Vytauto Mikalausko menų gimnazijoje, nuo vaikystės griežia smuiku, dainuoja ansamblyje ir kaip solistė. Ji atliko Barbarinos kavatiną iš Wolfgango Amadeus Mozarto operos „Figaro vedybos“ ir Džuljetos ariją iš Benjamino Britteno operos vaikams „Mažasis kaminkrėtys“.

Trumpa Barbarinos kavatina reikalauja natūralumo ir sceninės tiesos – joje nėra kur pasislėpti už vokalinio efekto. Britteno muzika kelia kitokius uždavinius: reikia išlaikyti glaudų ryšį su tekstu ir tiksliai perteikti personažo būseną.

Rusnė Kudrevičiūtė iš Kuršėnų jau yra baigusi aštuonerių metų smuiko programą, dainuoja solo ir chore, skambina fortepijonu. Ji pasirinko Carlo Marios von Weberio kanconetę „Ninfe, se liete“ ir dainą „Rytoj“ iš Charles’io Strouse’o miuziklo „Annie“. Rusnės programoje susitiko du skirtingi sceninės kalbos būdai: klasikinio vokalo stilistika ir miuziklo daina, kurią atliekant reikia tiesioginio emocinio ryšio su publika.

Abi jaunosios dainininkės pasirodė drąsiai, pademonstravo muzikalumą. Jų balsai dar tik auga, tačiau jau dabar buvo galima išgirsti ne vien išmoktas natas – ir norą pasakoti, kurti personažą, būti scenoje. Kai dainuoja penkiolikmetės, nederėtų jų vertinti pagal suaugusiam profesionalui taikomus kriterijus. Daug svarbiau, kad jos jau geba išeiti prieš publiką, sutelkti dėmesį, įveikti jaudulį ir muzika pasakyti daugiau, negu leistų tikėtis jų amžius.

Po jaunųjų Akademijos dalyvių pasirodymo prasidėjo pagrindinė koncerto „Garsų spalvos“ programa. Joje muzikavo akordeonininkas Edgaras Dičpinigaitis, fleitininkė Polina Chistova ir pianistė Rugilė Melytė.

Šįkart svarbiausia intriga slypėjo pačioje programos sandaroje. Keitėsi ne tik kompozitoriai ir epochos, bet ir instrumentų sudėtys, tembrai bei santykiai: po solinio muzikavimo girdėjome fleitos ir fortepijono dialogą, po skaidrių fleitos tonų – sodrų akordeono balsą.

Programą Edgaras Dičpinigaitis pradėjo Johanno Sebastiano Bacho „Itališko koncerto“ pirmąja dalimi.

Šis koncertas – be orkestro. Vienu klavišiniu instrumentu Bachas sukuria solisto ir skirtingų dinaminių planų bei muzikinių grupių dialogą. Kūrinys buvo parašytas dviejų manualų klavesinui, todėl atliekant jį akordeonu kilo ypatingas uždavinys – ne tik perteikti muzikinio audinio aiškumą, bet ir skirtingų registrų bei planų priešpriešą.

Edgarui pavyko akordeono skambesį efektingai priartinti prie klavesino. Tiksli artikuliacija, trumpas, aiškiai apibrėžtas garsas ir gerai jaučiama kūrinio sandara leido girdėti ne romantiškai kvėpuojantį akordeoną, bet barokinį muzikos mechanizmą. Instrumentas neprarado savo prigimties, tačiau atvėrė jai neįprastą garsinę perspektyvą.

Toliau Edgaras atliko dvi Domenico Scarlatti sonatas, parodžiusias skirtingus kompozitoriaus veidus.

Sonata C-dur, K. 159, vėliau praminta „Medžiokle“, kupina fanfarinių motyvų, judėjimo ir žaidimo. Akordeonu išryškinti trumpi motyvai priminė medžioklės ragų signalus, o nuolatinis ritminis pulsas suteikė muzikai teatrališko azarto.

Sonata e-moll, K. 203, jau kitokia – tamsesnė, kaprizingesnė, paženklinta ritminės įtampos ir ispaniško temperamento. Edgaras aiškiai atskyrė šių dviejų kūrinių charakterius: po C-dur sonatos šviesos ir žaismės atsirado šešėlis, aštresnis ritmas ir santūresnė spalva.

Bachas parodė itališkojo koncerto tvarką, o Scarlatti į tą pačią epochą įleido daugiau triukšmo, šokio ir teatrališkumo. Taigi paaiškėjo, kad koncerto pavadinimas „Garsų spalvos“ reiškia ne vien skirtingų instrumentų tembrus: spalvų kaitą, vienam pasauliui per kelias minutes virstant kitu, gali perteikti tas pats instrumentas.

Vėliau į sceną išėjo duetas „Cantabile“ – fleitininkė Polina Chistova ir pianistė Rugilė Melytė. Fortepijono garsus papildė fleitos tonas, o programa persikėlė į prancūzų fleitos mokyklos aplinką.

Jules’io Mouquet sonatos „Pano fleita“ pirmojoje dalyje „Panas ir piemenys“ instrumentas tampa mitinio gamtos dievo balsu. Pastoralinę ramybę keičia judrūs pasažai, o fleitos garsas atrodo gimstantis iš pačios kūrinyje vaizduojamos gamtos pirmapradžio grožio.

Polina ir Rugilė muzikavo kaip lygiavertės partnerės: pianistė, atlikdama fortepijono partiją, kūrė aplinką, į kurią įsiliedavo fleitos balsas. Atlikėjos akademiškai tiksliai perteikė kūrinio stilių, išlaikė ansamblio pusiausvyrą ir nuoseklią frazės kryptį.

Philippe’o Gaubert’o „Fantazijoje“ svarbus jau ne konkretus siužetas, o instrumento gebėjimas nuolat keistis – „dainuoti“, lengvai brėžti arabeskiškas linijas ir čia pat pereiti į virtuozinį polėkį. Gaubert’as buvo ne tik kompozitorius, bet ir vienas žymiausių savo laiko fleitininkų, todėl puikiai išmanė instrumento galimybes.

Polinos Chistovos fleita buvo lanksti ir spalvinga, dainingas frazes keitė judresni epizodai, o Rugilė Melytė atidžiai reagavo į fleitos tempo, kvėpavimo ir dinamikos pokyčius. Atlikimas buvo tvarkingas, stilistiškai jautrus ir rodė jau susiformavusius ansamblinio muzikavimo pagrindus.

Su Gaubert’o vardu netikėtai susijęs kitas programos kūrinys – George’o Enescu „Cantabile et Presto“. 1904 m. jis buvo sukurtas Paryžiaus konservatorijos fleitininkų konkursui ir dedikuotas garsiajam fleitos pedagogui Paului Taffaneliui. 1910 metais „Cantabile et Presto“ atliko Gaubert’as, o fortepijonu jam akompanavo kūrinio autorius Enescu. Taigi du greta koncerto programoje atsidūrę kompozitoriai susijungė ne vien stilistiškai – jų keliai buvo susitikę tikroje scenoje.

Lėtojoje „Cantabile et Presto“ dalyje atlikėjas turi įrodyti, kad geba instrumentu „dainuoti“ ir išlaikyti ilgą frazę, greitojoje – parodyti artikuliacijos tikslumą, greitį ir techninę laisvę.

Polina ir Rugilė aiškiai atskyrė abi kūrinio užduotis. „Cantabile“ svarbiausia buvo ilga, daininga fleitos linija ir fortepijono kuriama atrama, o „Presto“ – abiejų atlikėjų susiklausymas, artikuliacinis tikslumas ir bendras judėjimo impulsas. Jos kūrinį atliko akademiškai – atsakingai, tiksliai ir neperkraudamos muzikos išoriniais efektais.

Vakaro pabaigoje prie akordeono sugrįžo Edgaras Dičpinigaitis. Edvardo Griego siuita „Iš Holbergo laikų“ užvėrė viso koncerto istorinį ratą.

Griegas siuitą sukūrė 1884 m., minint rašytojo ir filosofo Ludvigo Holbergo dušimtąsias gimimo metines. Holbergas gimė 1684-aisiais – vos metais anksčiau už Bachą ir Scarlatti. Taigi XIX amžiaus romantikas atsigręžė į epochą, kurios muzika pradėjo koncertą. Griegas pasirinko senąsias baroko siuitos formas, tačiau pripildė jas romantinės harmonijos ir melodinės šilumos. Edgaras gerai jautė šį muzikos dvilypumą: išsaugojo senųjų šokių ritminį aiškumą, tačiau nevaržė akordeono dainingumo ir dinaminės galios.

Sarabandoje atsiskleidė santūresnis, šiltesnis instrumento tembras. Gavote ir jo vidurinėje, miuzetės, dalyje buvo juntamas prancūziškas grakštumas bei pastoralinis koloritas. Temperamentingas rigodonas leido koncertą užbaigti energingai ir efektingai.

Edgaro akordeonas per vieną vakarą pakeitė kelis vaidmenis. Bacho ir Scarlatti muzikoje jis priartėjo prie tikslaus, klavesiniško skambesio, o Griego siuitoje atsivėrė spalvingiau, romantiškiau ir kartu išlaikė senųjų prancūziškų šokių dvasią. Šis gebėjimas keisti instrumento raišką buvo vienas ryškiausių koncerto bruožų.

Pradėjome Bachu ir Scarlatti, gimusiais 1685 metais. Baigėme Griego muzika, skirta žmogui, gimusiam metais anksčiau. Sugrįžome į tą pačią epochą, tik jau kitu keliu ir kitomis garsų spalvomis.

Visi trys atlikėjai programą parengė profesionaliai ir atsakingai. Polina Chistova ir Rugilė Melytė parodė akademiškai tvirtą ansamblio kultūrą, Edgaras Dičpinigaitis – akordeono tembrų įvairovę ir gebėjimą skirtingų epochų muzikai rasti savitą instrumento skambesį.

Žinoma, po ankstesnių festivalio vakarų, kuriuose pasirodė didesnę sceninę patirtį sukaupę atlikėjai, šis koncertas skambėjo jaunatviškiau. Tačiau toks palyginimas nebūtų visai teisingas. Šie muzikai yra kitame profesinio kelio etape. Jie jau turi techninį ir stilistinį pagrindą, o individuali interpretacijos laisvė bei visiškas pasitikėjimas scena ateina per koncertus.

Po pasirodymo leidau sau pajuokauti, cituodama dar vaikystėje iš Mstislavo Rostropovičiaus išgirstą pamokymą, kad jaunam akademijos absolventui programą publikai reikėtų pagroti devyniasdešimt devynis kartus. Gal tuomet šimtąjį kartą nebereikėtų galvoti apie tai, kas dar gali nepavykti, ir liktų tik muzika.

Tai, žinoma, ne aritmetikos taisyklė ir ne priekaištas tą vakarą muzikavusiems atlikėjams. Scenoje įgyjamos patirties nepakeičia nei vienumoje praleistos valandos, nei sėkmingas egzaminas, nei diplomas. Tik publika išmoko valdyti koncerto laiką, išlaikyti dėmesį, nebijoti netikėtumo ir kiekvieną kartą iš naujo megzti ryšį su ja.

Todėl dėkojau į koncertą atėjusiai publikai. Klausydamasi jaunųjų muzikų ji ne tik vertina jau pasiektą rezultatą. Ji dalyvauja ilgame jų augimo procese – galbūt penktajame, dvidešimtajame ar devyniasdešimt devintajame žingsnyje į tikrąją scenos laisvę.

Abstract

The concert Colours of Sound brought together the youngest participants of the Birštonas Summer Academy of Arts and three young professional musicians – accordionist Edgaras Dičpinigaitis, flautist Polina Chistova and pianist Rugilė Melytė. The programme moved across different periods, instrumental combinations and timbres, from Johann Sebastian Bach and Domenico Scarlatti to Jules Mouquet, Philippe Gaubert, George Enescu and Edvard Grieg. Particular attention was drawn to the accordion’s changing sound world and to the sensitive ensemble playing of flute and piano. Yet the evening also reflected one of the Academy’s essential ideas: artistic freedom on stage can only grow through repeated encounters with an audience. Recalling Mstislav Rostropovich’s advice that a young graduate should perform the same programme ninety-nine times before truly feeling free on the hundredth, the concert became a reflection on experience, professional growth and the irreplaceable role of the audience in a young musician’s journey towards genuine freedom on stage.