Gyvenimas muzikos garsų autostradoje

Publikuota: 2015-12-24 Autorius: Danguolė Vilidaitė
Gyvenimas muzikos garsų autostradoje

Kaip kompozitorė Loreta Narvilaitė Lietuvoje labiau pastebima, turbūt, tapo po kūrinio „Šauksmas – šviesa“ atlikimo 2000 m. festivalio „Gaida“ metu. Sėkminga premjera muzikei atvėrė „platenius vartus“, suteikė didesnę galimybę reikštis įvairiuose festivaliuose, tarptautiniuose projektuose, tokiose kaip kad „Arsenals“ Latvijoje, „ppIANISSIMO“ Bulgarijoje, „Season Premieres“ ar „Velvet Curtain“ Ukrainoje, „Festival Alexandre Paley et ses amis“ Prancūzijoje ir pan.

Bet kompozicija – tai tik viena šios intensyvų kūrybinį procesą išgyvenančios menininkės dalis. Iki šiol stebina jos sugebėjimas darniai apjungti ir savo gyvenime suderinti šeimą, pedagoginį darbą, straipsnių rašymą, muzikinę vadybą. Pastaroji sritis, gal mažiau žinoma, bet Klaipėdos melomanų yra ypač vertinama. Jau dešimt metų L.Narvilaitė yra koncertų salės pavaduotoja kultūrinei veiklai ir su jos į šias pareigas atėjimu, atėjo nuoseklus ir profesionalus koncertinių programų sudarymas, kultūrinis miesto gyvenimas, tai faktas, klęsti.

Ir šio pokalbio metu mūsų mintys kažkaip naturaliai daugiau pakrypo ta linkme...

 

D.V. Loreta, tu, kaip visada, darbuose, skubi, bėgi, telefonas nuolat skamba, vienu žodžiu - užsiėmusi šiuolaikinė moteris. Esi Klaipėdos koncertų salės pavaduotoja kultūrinei veiklai. Bet pirmoji tavo specialybė, visgi, kompozicija. Kaip čia nutiko tavo gyvenime, kad perėjai į muzikos vadybą, kada šitas lūžis įvyko?

 

L.N. Paaiškinti labai paprasta. Darbo etato pagal mano profesiją Lietuvoje nėra. Gali būti laisvuoju menininku ir prašyti valstybės stipendijos, bet jos kiekvienais metai negausi ir iš to nepragyvensi. Nedaug yra kompozitorių, nuolat gaunančių valstybės ar užsienio festivalių, atlikėjų užsakymus Tad natūralu, kad šalia kompozicijos pirmiausia atsirado pedagoginis darbas. Būtent jį dirbti į gimtąją Klaipėdą, baigusi studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, aš ir atvažiavau. O paskui, turbūt todėl, kad labai domėjausi koncertiniu gyvenimu, natūraliai atėjo dabartinė veikla. Koncertų salėje jau dirbu dešimt metų, prieš tai organizavau kitus festivalius. Šiokia tokia patirtis jau yra.

 

D.V. Po studijų Vilniuje norėjosi Klaipėdai parodyti kuo daugiau šiuolaikinės muzikos, to labai trūko. Ir ne vienas, atsimušęs į mūsų miesto konservatyvumą, sustojo. O tu ir toliau judėjai šia linkme. Prisidėjai prie „Marių klavyrų“ organizavimo, rengei „Kopos“ festivalį, dabar gi šios pareigos. Aš čia matau ne tik tavo pašaukimą, bet ir savotišką misiją. Tavo dėka mūsų miesto kultūrinis gyvenimas pakilo bent keliais laipteliais aukštyn, kokybės prasme.

 

L.N. Dėkui už įvertinimą. Kai kiekvieną dieną šiame katile verdi negali objektyviai pamatyti. Išvažiuoji kitur ir supranti, kad ir ten kartais būna ne ką geriau. Gal pameni, prieš penkiolika metų daviau interviu, kurio antraštėje buvo parašyta, kad festivalis yra mano gyvenimo būdas. Taip ir atsitiko.

Man pasisekė, kad Klaipėdos koncertų salė atsirado kaip tik tuo metu, kai aš jau buvau sukaupusi pakankamai patirties ir galėjau pretenduoti į pavaduotojos kultūrinei veiklai pareigas. Beje, nebuvo jokios konkurencijos, pareiškimą padaviau tik aš viena.

 

D.V. Už kelis festivalius dabar esi atsakinga?

 

L.N. Dabar jau už keturis. Šalia „Klaipėdos muzikos pavasario“, „Permainų muzikos“, Salve Musica“ festivalių pernai dar prisidėjo Klaipėdos kariliono festivalis. Bet ir visas įstaigos repertuaras tarp festivalių pereina per mano rankas. Talkinu organizuojant orkestro gastroles. Paskaičiavus, per metus man tenka atrinkti ir sustyguoti apie aštuoniasdešimt koncertų.

Man rugsėjo pirmoji kartais svarbesnė, nei sausio pirmoji, nes netrukus prasideda koncertinis sezonas, čia pat ir gimtadienis. Liūdnoka ir tuo pačiu džiugu, nes ruduo man asocijuojasi su naujais įspūdžiais, permainomis, koncertais. O vasara, kai laikas laisvesnis, aš tų koncertų net pasiilgstu.

 

D.V. Tuo metu prasideda ir tavo kuruojamas šiuolaikinės muzikos festivalis „Permainų muzika“. Gal jo pavadinimas turi kokią nors ypatingą reikšmę tavo gyvenime, tavo požiūryje į jį?

 

L.N. Rengdama festivalį nuolat turiu sugalvoti ką nors naujo. Sudarydama programą žinau, kad turiu ją tiesiog pamilti, parinkti pačią geriausią, kurią pati norėčiau išgirsti. Tada sugebėsiu įtikinti ir kitus - kad tai yra tikra, kokybiška, meniškai vertinga, kad šis menas reikalingas mums patiems, mūsų vidiniam augimui.

 

D.V. Labai rimtų akademinės muzikos programų kartais privengiama, nes į tokį koncertą klausytojų, greičiausiai, ateis nedaug. Kaip tokiu atveju išvengti pataikavimo publikai, koncertų panašių į televizinius projektus? Kaip suderinti, tai kas yra gilu, profesionalu su įdomu, originalu?

 

L.N. Pernelyg rimtomis arba populiariomis programomis publiką galima prarasti, todėl stengiuosi išlaikyti balansą, jokiu būdu nenuleidžiant meninės kokybės kartelės.

Labai domiuosi visomis koncertinėmis programomis, pirmiausia Lietuvoje, stebiu kas vyksta Nacionalinėje filharmonijoje, Valstybiniame simfoniniame orkestre, Nacionaliniame operos ir baleto teatre, kituose kolektyvuose ir festivaliuose. Nuolat seku visą tą aplinką, analizuoju programų pasiūlą. Man įdomus visas kontekstas. Toje įvairovėje stengiuosi atrasti savo kelią, savo požiūrį, savo kriterijus – vertybinius, meninius, estetinius. Taip pat turiu palaikyti koncertų salės politiką - juk savo mieste vykdome tam tikrą kultūrinę misiją. Stengiamės, kad klaipėdiečiui, norinčiam išgirsti aukšto lygio muzikavimą, nereikėtų, nors šiais laikais tai nesunkiai įmanoma, keliauti į Paryžių, Niujorką ar Vilnių, kad tas projektas atvyktų čia. Kai susižaviu koncertine programa ir pamatau, kad ją realiai būtų galima įgyvendinti Klaipėdoje, kad bus įdomu, tada dedu visas pastangas, kad tai įvyktų.

Koncertų pasiūla labai didelė, kiekvieną dieną gaunu vis naujus pasiūlymus, tiek iš lietuvių, tiek iš užsienio atlikėjų. Rinktis yra iš ko. Koncertų salėje kiekvieną mėnesį galime surengti iki aštuonių koncertų, per savaitę - maksimum du.

 

D.V. Kabinete matau daug nuotraukose įamžintų gražių tavo dabartinio gyvenimo akimirkų. Šios pareigos, kaip matau, suteikia neįtikėtiną bendravimo su ypatingais meno pasaulio žmonėmis galimybę.

 

L.N. Tai didelis mano darbo privalumas, papildomas nematerialus bonusas - būti šalia žymių atlikėjų, kompozitorių, bendrauti su jais tiesiogiai. Mane džiugina kartu su jais patiriamas bendrumo kūryboje jausmas. Aš esu ne tik įstaigos administracijos atstovė, bet ir kompozitorė, todėl mes vieni kitus dar geriau suprantame.

Daug tenka bendrauti su pianistu Alexsander Paley. Jo pasirodymų mūsų salėje skaičius artėja prie trisdešimties. Nėra kito tokio atlikėjo, kuris taip dažnai čia koncertuotų, kuris taip lengvai atsilieptų į pakvietimą arba siūlytų savo idėjas. Gali jam parašyti: „Saša, prašau pagroti tą ir tą“ - ir jo atsakymas: „Nors ir rytoj“. Šio atlikėjo repertuaras itin platus, jis visada noriai čia atvažiuoja.

Labai gerbiu dirigentą Modestą Pitrėną. Vertinu jį kaip profesionalą ir kaip asmenybę. Kiekviename sezone stengiamės pristatyti bent vieną projektą su juo. Dirigento repeticijas su mūsų kameriniu orkestru einu pati stebėti. Žavi jo pagarba kolegoms ir dėmesys kūriniui. Su Modestu esu pažįstama dar nuo „Kopos“ festivalio laikų, kuriame jis koncertavo su choru „Psalmos“. Džiugu, kad Modestas dirigavo mano simfoninio kūrinio „Miesto labirintas“ premjeras „Gaidos“ festivalyje Vilniuje ir „Klaipėdos muzikos pavasaryje“.

Kai kurie atlikėjai pas mus atvažiuoja „apsigroti“ prieš konkursą ar didesnį koncertinį turą, manau, tai irgi nėra blogai. Mielai juos priimame. Vasario mėnesį vėl laukiame atvykstant pianistės Mūzos Rubackytės.

Smuikininkas ir dirigentas Andres Mustonen irgi daug naujų idėjų pasiūlo. Šis muzikas pasižymi savotišku mąstymu. Tiek Klaipėdos kamerinio orkestro darbui, tiek mūsų koncertiniam repertuarui tai suteikia naujų spalvų. Jis ieško, kaip nustebinti, patraukti publiką, todėl sugalvoja labai įdomias programas arba pasikviečia į Klaipėdą tokias pianizmo žvaigždes, kaip Paul Badura-Skoda. Kompaktinė plokštelė „Mozarto atgimimas“, išleista prieš porą metų, irgi buvo jo sumanymas.

 

D.V. Dabar, turbūt, tiktų prisiminti ir tavo organizuotas video peržiūras, prieškoncertinius susitikimus su šių dienų kompozitoriais. Ne Vilnius, Philipo Glasso nepasikviesi, bet visgi...

 

L.N. Pernai kaip tik turėjome mintį pasikviesti Philipą Glassą. Viską buvome suplanavę, vos ne Europinę premjerą, bet aplinkybės neleido.

Galiu paminėti šiemetinį susitikimą su kompozitore Sofia Gubaidulina. Tai aukštos kultūros asmenybė, kurios kūriniai skamba visame pasaulyje. Bendravimas su ja paliko įspūdį.

Taip pat, kaip ir studijos profesoriaus Juliaus Juzeliūno klasėje. Kartais profesorius paskaitose neduodavo konkrečių patarimų, bet bendraudama su juo, jaučiau, kad tai ypatinga, istorinė asmenybė ir turiu naudotis šia likimo skirta proga.

Kompozitorius visada kviečiu atvykti į kūrinių atlikimus Klaipėdos koncertų salėje. Čia pabuvojo Osvaldas Balakauskas, Bronius Kutavičius, Mindaugas Urbaitis, Vidmantas Bartulis, Algirdas Martinaitis, Onutė Narbutaitė, Vaclovas Augustinas, Rytis Mažulis, Ričardas Kabelis, Vytautas V. Jurgutis, Raminta Šerkšnytė, Justė Janulytė, Linas Rimša, Antanas Kučinskas, Antanas Jasenka, Anatolijus Šenderovas, Vytautas Germanavičius, Arvydas Malcys, netgi Peteris Vaskas ir kiti. Šiemet apsilankė Šarūnas Nakas, Jurgita Mieželytė, nes atlikome jų premjeras.

 

D.V. Kokie kompozitoriai padarė tau didžiausią įtaką, daugiausiai davė, nebūtinai paveikė tavo kūrybinį stilių, bet prisimeni juos ypatingai?

 

L.N. Lenkiu galvą prieš lietuvių klasikus. Pirmiausia - tai mano specialybės profesorius Julius Juzeliūnas, polifonijos discipliną dėstęs Osvaldas Balakauskas. Bronius Kutavičius man nedėstė, bet keli grūdeliai iš jo kūrybos nubyrėjo ir į mano partitūras.

 

D.V. Iki šiol daugiau kalbėjom apie administracinę veiklą - nors tavo darbo gal nereikėtų įvardinti taip sausai, į šias pareigas įdedi daug sielos, daug kūrybos, ir visa tai jaučiasi. Dabar gi sugrįžkim į pradžią. Koks buvo tavo kelias į muziką, kodėl pasirinkai kompoziciją, kas lėmė šį apsisprendimą, kas įskiepijo meilę muzikai?

 

L.N. Menininkų šeimoje nebuvo. Matyt esu tokia, kaip brolis sako, nestandartinė. Tiesa, namuose stovėjo juodas, senoviškas pianinas. Sako, kad senelis nupirko jį iš vokiečių už karvę. Tėveliai išleido mokytis groti tuo instrumentu į dabartinę Klaipėdos J. Kačinsko muzikos mokyklą. Ją baigiant pedagogai pasiūlė stoti į S. Šimkaus konservatorijos teorinį skyrių. Ten buvo privalomos kūrybos pamokos. Dėstytojo Jono Pauliko dėka jos labai patiko, ir po trečio kurso jau buvau apsisprendusi dėl kompozicijos. Prisidėjo, aišku, ir tai, kad jau tada daug važinėdavau į festivalius Vilniuje. Tad mano gyvenimas autostradoje, galima sakyti, prasidėjo studijų Šimkinėje laikais.

Atsimenu, atvykome konsultuotis pas profesorių J. Juzeliūną ir iškart buvau apipilta šaltu dušu: „ar tau reikia tos kompozicijos? Moters pašaukimas - auginti vaikus.“ Aš atsakiau, kad reikia ir gal aš sugebėsiu tai suderinti. Tada paprašė parodyti kūrinius.

Grįžus po studijų Vilniuje į gimtąjį miestą man, prisipažinsiu, buvo liūdna. Penkis metus „virusi“ muzikiniame gyvenime pamačiau, kad Klaipėdoje jo beveik nėra. Kartą per mėnesį atvykdavo koks filharmonijos koncertas, gal ir gero meninio lygio, tik man nelabai aktualus. Neilgai trukus gimė Martynas, po to pradėjau pati įsitraukti į Klaipėdos muzikinį gyvenimą. Teko prisidėti prie „Marių klavyrų“ organizavimo, atėjo „Kopos“ laikai, gimė Ieva. Visa tai vyko šalia ir savaime – šeima, kūryba, koncertai.

Iki atsirandant koncertų salei dirbau pilnu etatu S. Šimkaus konservatorijoje, rašiau naujus kūrinius. Mėgstu harmoniją ir nuoseklumą. Gyvenime siekiu suderinti skirtingą veiklą: šeimą, kūrybą, pedagoginį ir administracinį darbus.

 

D.V. Ar bandei muziko kelio pasirinkimui kaip nors paveikti savo vaikus?

 

L.N. Ieva šiuo metu studijuoja kompoziciją Lietuvos muzikos ir teatro akademijos trečiame kurse. Ji pati nuėjo šiuo keliu, ir dėl to džiaugiuosi. Apie profesinius dalykus pasikalbame kaip dvi kolegės, į koncertus einame kartu, diskutuojame. Smagu!

Specialybę jai dėsto profesorius Vaclovas Augustinas, su kuriuo kartu studijavome J. Juzeliūno klasėje. Puikus dėstytojas, Ieva labai jį gerbia, nori perimti visą patirtį, nes, kaip ir jis, labiau domisi vokaline muzika. Jau du kartus dalyvavo konkurse „Vox juventutis“, kurio finale jos chorinius kūrinius dainavo „Jauna muzika“. Pajuokauju, kad šis choras dar nėra atlikęs nei vieno mano kūrinio, o jos net du. Linkėčiau, kad ir kiti Ievos kūriniai suskambėtų.

Martynas prieš porą metų Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakultete baigė programų sistemų specialybę. Dabar gyvena Ciuriche, dirba garsioje kompanijoje programuotoju. Noriai lankosi koncertuose, nusipirko baltą klavinovą ir kartais groja namuose. Tikras melomanas.

Iš kur tai atėjo, sunku pasakyti... Gal jiems persidavė mano potraukis gyvai skambančiai muzikai, gal bendras kūrybinis laukas, kuris nuolat būdavo namuose, taip paveikė vaikus. O gal tai, kad mes daug kartu eidavome į renginius. Prisimenu, kaip mažas Martynas „Kopos“ festivalio pertraukos laukdavo tam, kad galėtų užlipti ant scenos. Beje, ir mano tėveliai dabar dažnai atvažiuoja į koncertus. Gal ir tam turiu įtakos...

 

D.V. Kiek prisimenu, visada aplink save mokėjai sutelkti žmones. Jau studijų laikais į savo kūrinio premjerą sukviesdavai draugus, artimuosius. O dabar, faktiškai, visą Klaipėdą telki. Darai kas tau patinka ir tuo su visais daliniesi. Tavo įtakos ratas, sakyčiau, labai įdomiai prasiplėtė.

 

L.N. Smagu girdėti tokį tavo pastebėjimą. Nors, tiesą sakant, organizuoti aš nemėgstu. Jei reikia ruošti giminės šventes galiu šiek tiek prisidėti. Facebook‘e savo renginių nereklamuoju ir nuotraukų nededu. Bet už tai, ką darau koncertų salėje, už kiekvieną renginį, net už klaidą kompozitoriaus pavardėje atsakomybę tenka prisiimti.

 

D.V. Kokiomis mintimis gyveni dabar, kokie paskutinieji tavo kūrybiniai darbai?

 

L.N. Pats naujausias - trio baritonui, obojui ir violončelei festivalio „Iš arti“ užsakymu. Jo iniciatoriai - Lietuvoje gyvenantis norvegų dainininkas Stein Skjervold ir Lietuvos kompozitorių sąjungos bei minėto festivalio vadovė Zita Bružaitė. Kūrinį pavadinau „Solitude“, lietuviškai „Vienuma“, tekstai jame dainuojami angliškai. Kūrinio stilistika artima minimalizmui.

O vasarą intensyviai dirbau prie kito trio, Entuziastingi atlikėjai - smuikininkė Dalia Dėdinskaitė, violončelininkas Gleb Pyšniak, pianistas Gintaras Januševičius - sugalvojo projektą „Globali Lietuva“ ir man užsakė naują kūrinį. Buvo išleistas CD, dabar projektas keliauja po Europą ir Ameriką, o vasario mėnesį jį išgirsime Vilniuje ir Klaipėdoje.

Tie du naujausi darbai „suvalgė“ šiek tiek mano vasaros atostogų. Vasarą rašau daug, o taip pat ir savaitgaliais, kai nevažiuoju į Vilnių.

Kartais naujo kūrinio atsiradimą inicijuoju pati. Kartais įkvėpia atlikėjai, kaip minėtas fortepijoninis trio. Tada kitus darbus atidedu šiek tiek į šalį ir sėdu prie kūrybos.

Dabar laukia labai intensyvus pusmetis, nes turiu parašyti du kūrinius, kurių premjeros įvyks svarbiuose festivaliuose.

Jei mes vieni kitiems esame įdomūs ir reikalingi, tai gal yra tame prasmė? Blogiau būtų, jeigu kiekvienas kurtume, kaip sakoma, tik stalčiui, jei nekomunikuotume per savo kūrybą.

 

D.V. St.Šimkaus konservatorijoje turi kompozicijos pamokas ir, kiek žinau, tau visai neblogai sekasi.

 

L.N. Konservatorijoje dirbu jau dvidešimt šeštus metus. Čia turiu kompozicijos fakultatyvą, jau ne vienas jį lankęs moksleivis yra pasirinkęs šią sritį kaip specialybę. Dalyvaujame moksleivių kūrybos konkurse „Mano nata“, kelios kompozicijos net laimėjo prizines vietas. Labiausiai pasisekė Linai Posėčnaitei, kuri šiuo metu studijuoja kompoziciją Vokietijoje, Bremene. Keletas buvusių mokinių jau baigė ar dabar studijuoja LMTA.

Lietuvių kompozicijos mokyklos medyje esu mažytė šakelė, tiesiogiai einanti iš J. Juzeliūno linijos; kaip profesorius sakydavo, esu J. Gruodžio anūkė.

Konservatorijoje dar dėstau lietuvių ir šiuolaikinės muzikos istorijos disciplinas. Buvę mano mokiniai dabar yra garsūs atlikėjai ir atvažiuoja į salę koncertuoti.

 

D.V. Po studijų Vilniuje, atsimenu, labai veržeisi į Klaipėdą, ir mane įkalbinėjai grįžti. Koks dabar tavo santykis su šiuo miestu, ar dar liko toks pat svabus ir artimas?

 

L.N. Čia – mano gimtasis miestas ir jaučiuosi jame gerai, nors, prisipažinsiu, nerealizuoju savęs šimtu procentų. Todėl mano gyvenimas dabar yra padalintas tarp Klaipėdos ir Vilniaus, turiu namus ir čia, ir ten. Uostamiesčiui, aišku, manęs tenka daugiau. Į Vilnių dažnai vykstu pasikrauti, o grįžtu čia atiduoti. Kartais atrodo, kad gyvenu autostradoje.

Tenka nemažai keliauti ir į kitas šalis, palaikyti ryšius su užsienio institucijomis, festivaliais, menininkais. Birželyje buvau Paryžiuje, šiuolaikinės muzikos renginyje „Focus“, kur nusižiūrėjau du projektus, juos pristatėme šių metų „Permainų muzikoje“. Išgirdusi, pamačiusi įdomų renginį, pirmiausia pagalvoju, kiek jis aktualus ir patrauklus salės repertuarui, kaip jis galėtų praturtinti mūsų klausytojų interesus. Užsimezga naujos pažintys, idėjos, bendradarbiavimas ateičiai.

Norėčiau, kad Klaipėdos koncertų salė įsitvirtintų ne tik Lietuvos muzikos rinkoje, kas, tikiuosi, jau vyksta, bet taptų žinoma Europoje ir pasaulyje, todėl aktyviai dirbame šia linkme.

 

D.V. Kuo tu labiausiai savo gyvenime didžiuojies?

 

L.N. Labai skambūs tie žodžiai, bet pabandysiu. Pirmiausiai, kad esu lietuvė ir gyvenu Lietuvoje. Savo vaikais, kurie užaugo puikiais žmonėmis, savo tėveliais, kurie mane palaiko, ir tuo artimu mūsų šeimos ryšiu. Ir dar tuo, kad galiu savo darbu - kūryba, vadybine ar pedagogine veikla - suteikti žmonėms džiaugsmą ir prasmę, galimybę bendrauti ir tobulėti per muziką.

 

D.V. Ačiū už pokalbį.

Komentarai