Igorio Stravinskio ”Šventasis pavasaris” atvėrė pavasariui vartus Varšuvoje ir Berlyne

Publikuota: 2018-03-09 Autorius: Remigijus Vitkauskas
Igorio Stravinskio ”Šventasis pavasaris” atvėrė pavasariui vartus Varšuvoje ir Berlyne

Paskutiniąją žiemos dieną Lenkijos sostinėje Varšuvoje spaudė trylikos laipsnių šaltukas, tačiau Filharmonijos didžiojoje salėje galinga polifonija aidėjo atbundančio pavasario paukščių bei kitokių Dievo sutvėrimų balsai, genialiai apjungti puošnioje I. Stravinskio (1882-1971) baleto muzikoje „Dviejų dalių pagoniškos Rusios gyvenimo vaizdai. Šventasis pavasaris“.

Šiuo koncertu prasidėjo Lietuvos valstybingumo atkūrimo šimtmečio renginiai Europos sostinėse, organizuojami Lietuvos nacionalinės filharmonijos ir jos simfoninio orkestro. Koncertams diriguoja itin perspektyvi ir didžiulio pripažinimo užsienyje sulaukusi charizmatiškoji jauna Lietuvos dirigentė, Birmingemo simfoninio orkestro Osborn muzikos vadovė Mirga Gražinytė-Tyla.

Užbėgant įvykiams už akių, norisi pažymėti, kad publika mūsų orkestro užsienyje vykstančiuose koncertuose ploja tik stovėdama, gal tik išskyrus Vokietiją, kur ši tradicija nėra populiari. Nebekyla abejonių, kad LNSO tikrai pelno aukšto lygio tarptautinį pripažinimą.

Tačiau grįžkime į pradžią... Šių jubiliejinių koncertų repeticijas orkestras pradėjo prieš savaitę. Jas vedė mūsų anksčiau minėta M. Gražinytė-Tyla ir dirigentės asistentas Martynas Stakionis. Repeticijos išsiskyrė gražiai kūriniams paskirstytu laiku ir kruopščiu darbu ne tik repeticijų salėje. Orkestro artistai nuoširdžiai studijavo nelengvų kūrinių partijas individualiai ir grupinėse repeticijose. Koncertų programa – nekasdieniška, tačiau puikiai susišaukia su kalendorine metų laikų kaita; atskleidžia technines, menines bei artistines orkestro galimybes; subtiliai atspindi jaunatviškus ir tuo pat metu profesinai brandžius dirigentės M. Gražinytės-Tylos asmenybės bruožus. Skoningai, drasiai ir originaliai parinktoje koncerto programoje skambėjo ne vien I. Stravinskio partitūra. Orkestras griežė Ramintos Šerkšnytės (g. 1975 m.) „De Profundis“ (1998 m.) styginiam orkestrui, Vachtango Kachidzės (g. 1959 m.) Bruderschaft altui, fortepijonui ir orkestrui (1996 m.), kurį atliko Milan Radič – altas ir Onutė Gražinytė – fortepijonas bei Osvaldo Balakausko (g. 1937 m.) kūrinį „Penkios dainos Vinco Mykolaičio-Putino žodžiais (1981 m.) moterų chorui, smuikui, violončelei, fleitai ir fortepijonui, kurias atliko Katovicų miesto dainininkų ansamblis „Camerata Silesia“ (vadovė Anna Szostak), Algimantas Peseckas – smuikas, Edmundas Kulikauskas – violončelė, Valentinas Gelgotas – fleita ir Indrė Baikštytė – fortepijonas.

Koncerto pertraukos metu kalbinau jubiliejinių Lietuvos koncertų dirigentę.

Šiandien repeticiją pradėjote žodžiais: „Pradėkime nuo pabaigos – skaitlinė Nr. 142”. Norėtūsi ir mūsų pokalbį pradėti nuo gastrolių pabaigos – kuo Jums šis jubiliejinis projektas ypatingas, koks bendro darbo su orkestru įspūdis?

Nuostabus įspūdis. Jau beveik dvi savaites dirbame su šia programa, ir matau, kad kolektyvas be galo pasitempęs, jaučiasi didelis noras gerai atlikti muziką. O kai yra noras ir iš to kylantis pasitempimas, visada išauga gražūs rezultatai.

Dirbant su Jumis nepasitempti tiesiog neįmanoma – kiekviena repeticijos minutė trykšta energija, tarsi ji būtų pirmoji.

... Dėkui, visaip būna...

Prieš kiek laiko dirbote su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, ir kaip kolektyvas pasikeitė?

Pirmąjį sėkmingą koncertą parengėme 2014 metų pavasarį. Buvo numatyti vėlesni pasirodymai, tačiau dėl susiklosčiusių aplinkybių teko juos atidėti. Prabėgusiame ketverių metų laikotarpyje kolektyve atsirado daug naujų, man nematytų veidų. Nauja jėga – visada gražu. Kai greta darbuojasi skirtingos kartos – šeimoje ar darbe, orkestre – dažnai atsiranda progų apsikeisti patirtimi, energijomis ir kitais vertingais dalykais. Tai labai gera tendencija. Duok Dieve išėjusiesiems geros kloties, kad juos lydėtų gražios tėkmės, tačiau jaunus, norinčius groti, jau išaugusius žmones matyti scenoje yra iš ties labai gerai.

Koncertų programa – įvairiabriaunė stilistikos, kūrybos laikmečio ir atlikėjų sudėties scenoje atžvilgiu. Kokios aplinkybės lėmė būtent šių kontrastingų kūrinių pasirinkimą?

Pasirinkimą lydėjo ilgi ieškojimai. Savo pageidavimus ir įsivaizdavimus siūlė Berlyno Koncerthauzas, turėjo minčių Varšuva, nuomonę reiškiau ir aš. Visi žiūrėjome, kas koncertams ir orkestrui geriausiai tiktų. Pasibaigus ieškojimams susidėliojo graži puokštė. Jaučiuosi labai laiminga, nes programoje netrūksta kontrastų. Mano galva, kiekvienas kiūrinys yra visiškai genialus. Meisterwerk. O. Balakausko dainos V. M. Putino žodžiais – tai nuostabios impresionistinės miniatiūros, išsiskiriančios įvairiausiais poetiniais atspalviais ir nuotykiais. V. Kachidzės „Bruderšaftas“ – tai džiaziukas. Kiekvieną kartą, prieš pateikdama šį kūrinį orkestrui, jaudinuosi, kaip kolektyvas reaguos, ar nepriims kaip „popso“... Didžiulė kūrinio vertė ta, kad jis atlaisvina: nukeliaudamas į džiazo pusę soluoja kontrabosas, pačeksi orkestras, koja pastuksena solistai... Tai įneša nuotaikų, kurių mes kasdieniuose tradiciniuose klasikiniuose koncertuose neturime. Ši energija man tiesiog neįkainuojama. R. Šerkšnytės „De Profundis“, mano galva, vienas genialiausių kūrinių Pasaulio muzikos istorijoje. Nelengva ši kūrinį paruošti taip, kad astsivertų visi kompozitorės užmanymai, tačiau kelias į šviesą – esminis Šiaurės tautų klausimas – yra nuostabi, sukoncentruota ir puikiai įgyvendinta mintis. Gidonas Kremeris labai taikliai išreiškė mintį, kad šis kūrinys – tai vizitinė Pabaltijo muzikos kortelė. Na o apie „Šventąjį pavasarį“ su lietuviškų dainų citatomis daug nebeprikalbėsi...

Gal keletą žodžių apie ateities planus?

Mėgstu svajoti, ir ne visada pavyksta konkrečiai planuoti. Aišku, yra įsipareigojimai, projektai, tačiau negalėčiau pasakyti, kad mano tikslas už dešimties metų būti tam tikroje vietoje. Pagrindinis tikslas – augti ir tobulėti.

M. Gražinytės-Tylos pastangomis LNSO artistams atsirado puiki proga Vokietijos sostinėje gyvai išgirsti vieną geriausių pasaulyje Berlyno filharmonijos simfoninį orkestrą. Greta Franzo Schuberto (1797-1828 m.) kūrinių žymusis kolektyvas atliko Richardo Strauso (1864-1949 m.) „Alpių simfoniją“ (1915 m.). Sužavėtų Lietuvos simfonistų aptarimai netilo dar keletą dienų.

Susiję nariai

Remigijus Vitkauskas

Remigijus Vitkauskas

Altistas, mokslininkas

Komentarai