Irenai Jasiūnaitei - 96

Spalio 29 dieną Lietuvos operos primadonai Irenai Jasiūnaitei sukanka 96 metai. Vyriausia mūsų senjorė... 2015 m., švęsdami dainininkės 90-metį, pasitikome Petro Blaževičiaus knygą „Operos ir meilės glėbyje“, parašytą remiantis operos primadonos dienoraščiais. Prisiminkime - keli fragmentai iš knygos.

***

2015 m. spalio 29 d. garsiai operos solistei, Lietuvos liaudies artistei, Rokiškio krašto garbės pilietei Irenai Jasiūnaitei sukaks 90 metų. Šiai datai skirta ir nauja Petro Blaževičiaus knyga „Operos ir meilės glėbyje“, parašyta remiantis operos primadonos dienoraščiais.

Knygos įžangoje autorius rašo: „Mano kartos žmonės turbūt prisimena sovietmečio parfumerijos parduotuvėse stovėjusius kvepalų „Karmen“ buteliukus, ant kurių buvo pavaizduota išskirtinio grožio moteris su rože ir vėduokle. Neseniai, ieškodamas šio buteliuko vaizdo internete, radau straipsnelių, kuriuose rašoma, kad šis buteliukas paskatinęs ne vieną pasidomėti, kas buvo ta Karmen. Taip atsitiko ir man. Įsimenantis Karmen atvaizdas paskatino ne tik perskaityti kūrinį, bet ir susipažinti su to paties pavadinimo opera ir baletu. Tuo metu Lietuvos operos scenoje karaliavo gražioji kraštietė Irena Jasiūnaitė, visus žavėjusi Karmen vaidmeniu…

Kada pirmąsyk ją išgirdau, net nustėrau – koks išskirtinis, gražaus tembro, jaudinantis mecosopranas! Kaip įsijaučiama į atliekamą kūrinį! Kadangi I. Jasiūnaitė buvo kilusi iš Rokiškio, nenuostabu, kad ir vėliau sekiau jos karjerą – beveik keturiasdešimt metų!“

ROKIŠKIO KARMEN

Labai įdomu, kad populiarios novelės „Karmen“ autoriaus ryšiai atveda iki Irenos Jasiūnaitės gimtinės – Rokiškio.

XVIII amžiuje Rokiškis priklausė Europoje žinomai grafų Tyzenhauzų giminei. Garsiais literatūrinių herojų prototipais tapo du jos atstovai: rusų karvedžio Michailo Kutuzovo žentas Fiodoras Tyzenhauzas (Andrejus Balkonskis L. Tolstojaus romane „Karas ir taika“) ir jo dukra Darja (Tatjana Larina A. Puškino „Eugenijuje Onegine“). Lietuvos gvardijos šefas Ignotas Tyzenhauzas (1760–1822), paveldėjęs garsaus bevaikio dėdės, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždininko ir karališkųjų ekonomijų administratoriaus Antano Tyzenhauzo turtą, pavertė Rokiškį Tyzenhauzų rezidencija. Ignoto dukra Sofija (1790–1878), mėgusi dažnai viešėti pas tėvą Rokiškyje (jos tėvai buvo išsiskyrę), 1818 m. su prancūzu Oktavijumi de Šuazeliu-Gufjė susituokė būtent Rokiškio Šv. Mato bažnyčioje. Ji garsėjo kaip viena gražiausių to laikotarpio moterų, jos kerams neatsispyrė du galingiausi Europos vyrai – imperatoriai Aleksandras I ir Napoleonas Bonapartas. Be to, Sofija tapo pirmąja Lietuvos moterimi rašytoja (rašė prancūzų kalba). Skaitomiausia jos knyga „Reminiscencijos“ išleista 1862 m. Paryžiuje.

Nemažą savo gyvenimo dalį Sofija Tyzenhauzaitė praleido Prancūzijoje, kur susipažino ir artimai bendravo su žymiaisiais to meto šios šalies rašytojais Alexandre´u Dumas tėvu, Alfredu de Musset, Prosperu Mérimée ir kitais. Prosperas Mérimée (1803–1870) buvo susijęs ir su mūsų šalimi – jo paskutinėje novelėje „Lokys“ vaizduojama XIX amžiaus Lietuva. Mérimée niekados nesilankė Lietuvoje, ją įsivaizdavo iš istorinių šaltinių, poeto Adomo Mickevičiaus kūrybos ir iš žmonių, kilusių iš Lenkijos, Lietuvos, pasakojimų. Pasak kai kurių istorikų, jis netgi neblogai mokėjęs lietuvių kalbą <...>

P. Mérimée kūryboje ypatingą vietą užima jo novelė „Karmen“. Pasak kai kurių rašytojo biografijos tyrinėtojų, jis yra turėjęs romaną su George Sand. Tarp ją mylėjusiųjų – ir kitos įžymybės: F. Lisztas, F. Chopinas, G. Flaubert´as, A. de Musset...  Sunku pasakyti, ar kokie nors jos bruožai „papuošė“ novelės heroję, bet ne vienas iš šių kultūros veikėjų, skandalingajai prancūzei, matyt, būtų pritaikęs Mérimée epigrafą: „Bet kokia moteris yra blogis, bet dukart ji būna gera: arba meilės guolyje, arba mirties patale“...

1875 m. George´as Bizet (1838–1875) pagal kiek pakoreguotą P. Mérimée novelės siužetą parašė operą „Karmen“. Pasak B. Baublienės, rašiusios apie operų libretus, „Bizet buvo bohemos žmogus, ne iš knygų pažinojęs Karmen prototipų“. Neretai teigiama, kad toks prototipas jam buvo Céleste Mogador – elitinė kurtizanė, aktorė, rašytoja, grafo de Chabrillano našlė, su kuria operos „Karmen“ autorius susipažino būdamas 28 metų. Kiti įrodinėja, kad G. Bizet Karmen prototipas galėjo būti ir kompozitoriaus žmona Geneviève Halévy, kuriai tenka dalis kaltės dėl to, kad kompozitorius mirė būdamas 37 metų. 

Kaip minėjau, Prosperas Mérimée, susirašinėjęs su Tyzenhauzų-Pšezdeckių šeimų atstovais, buvo pažįstamas ir su laisvę mėgstančia, temperamentinga ir talentinga  grafiene Sofija Tyzenhauzaite-de Šuazel-Gufjė, kuri dažnai lankydavosi Paryžiuje, vyro tėvonijoje Épernay dvare Šampanės departamente. <...> Išsamesnė Tyzenhauzų ir Pšezdeckių archyvų analizė galėtų patvirtinti arba paneigti Sofijos įtakos Mérimée versiją. Tikėtina, kad  ir kompozitorių G. Bizet <...> su Sofija Tyzenhauzaite ir Pšezdeckiais taip pat siejo pažintis. Pasak Kauno valstybinio muzikinio teatro šiai operai 2005 metais išleistoje programoje cituojamo režisieriaus Ginto Žilio, Karmen – neeilinė, ypatinga, neįprasta asmenybė, kurią G. Bizet pradėjo kurti remdamasis P. Mérimée pateiktu portretu, bet sukūrė kiek kitokią. „Karmen netelpa į tradicinio moteriškumo rėmus, jaukus namų židinys ne jai. Ji negali apsiriboti. Karmen siekiamybė – jos laisvės supratimą atliepiantis partneris, o gal ir ją pačią gerokai lenkiantis... Opera „Karmen“ – emocijų korida ir joje dalyvauja visi.“ Drįstu teigti, kad  šis apibūdinimas tinka ir garsiajai Sofijai Tyzenhauzaitei, kurią taip ir norisi pavadinti Rokiškio Karmen...

ĮSPŪDINGIAUSIA KARMEN LIETUVOS OPEROJE

Kiekvienam vaidmeniui atidaviau gyvenimo dalelę, o Karmensitai – visą gyvenimą...
 Irena Jasiūnaitė

Irena gimė praėjus 55 metams nuo Prospero Mérimée mirties, 50 metų nuo Georges´o Bizet operos „Karmen“ pastatymo ir kompozitoriaus mirties, 47 metams nuo Sofijos Tyzenhauzaitės  mirties. Dar po 30 metų I. Jasiūnaitės Karmen pirmąkart išėjo į sceną, kad taptų, pasak muzikologės J. Vyliūtės, įspūdingiausia Karmen Lietuvos operoje. Vėliau Irena, temperamentinga ir egzotiško grožio moteris, kalbės:

Apie ją (Karmen – P. B.) aš svajojau dar Rokiškyje ir paskui visą laiką. Apie šį personažą perskaičiau visą literatūrą, kokią tik galėjau. Mokiausi šokti ispanų šokius, vaikščiojau po dailės parodas, norėdama atrasti jos bruožus, šypseną, girdėdavau jos juoką. Karmen mane uždegdavo ir ankstyvoje jaunystėje, uždega ir dabar. Man rodos, kad Karmen man niekad neleis pasenti širdimi. Ji man panaši į kalnų upę. Nesulaikysi jos ir neatsitrauksi nuo jos. Jeigu šios moters nebūtų mano gyvenime, jis turbūt būtų labai pilkas. („Kultūros barai“, 1966, Nr. 11. Interviu su Irena Jasiūnaite „Pats brangiausias menas“)

Vaidmuo man buvo labai artimas. Karmen kūriau nepaprastai aistringą, temperamentingą, kupiną emocijų, karštai mylinčią. Vaidinti man buvo vienas malonumas, džiaugsmas, nejaučiau nieko sunkaus. Besiruošdama šokiui, pati išmokau mušti kastanjetes, kai kitos solistės tai tik imituodavo. Vasarą, atostogaudama Palangoje, paprašiau mūsų baleto šokėją Henriką Banį, kad mane pamokytų. Orkestrantai išsižiojo iš nuostabos, kai ėmiau šokti mušdama kastanjetes  („Moteris“, 2000, Nr. 3. R. Valevičienė. „Šią naktį pas mane Karmen atėjo...“)

J. Vyliūtė apie Irenos Jasiūnaitės debiutą operoje „Karmen“ rašė taip: „Pagaliau atėjo rugsėjo diena (1955 m. – P. B.), kai Irenos Jasiūnaitės Karmen pasirodė publikai. Opera tą sezoną pradėjo gastrolėmis Kauno muzikiniame teatre, ir ji debiutavo istoriškai labai brangaus teatro scenoje... Dar visas lietuviškąsias Karmen ar bent didesnę jų dalį tebeprisimenanti Kauno publika šaukė, plojo po kiekvienos arijos, dueto, ansamblio. Nusileidus uždangai prie Karmen kojų išsirikiavo 36 krepšiai rožių!“

Dainuodama Karmen aš patirdavau didžiausią laimę, neapsakomą pakylėtą nuotaiką. Aš būdavau tiesiog laimingiausia pasaulyje (iš nedatuotų užrašų).

Esu įsitikinusi, kad Karmen yra vienas pačių spalvingiausių, įdomiausių personažų visame operos istorijos repertuare. Yra daug vaidmenų, kurie labai įdomūs, bet jie statiškesni, juose nėra tiek meilės, aistros, kiek to yra Karmen vaidmenyje.

Karmen aš įsivaizdavau ne kaip vulgarią koketę, viliojančią vyrus, bet kaip nepaprastai aistringą ir drąsią moterį, kuri dėl meilės gali pasielgti vienaip ar kitaip, visai negalvodama apie tai, ką pagalvos kiti. Jeigu Karmen būtų buvusi lengvabūdė, ji nebūtų mirusi dėl meilės Eskamiljui. Ji tokia buvo: pamilo ir viskas, veidmainiauti nemokėjo. Lengvabūdė moteris būtų ką nors pamelavusi, išsisukusi, bet Karmen meilė ir laisvė buvo vertybės, dėl kurių ji buvo pasiruošusi atiduoti gyvybę.

Štai tokį vaidmenį aš gavau operoje padirbusi pusantrų metų. Man tuo laikotarpiu tai buvo didžiulė sėkmė. Jau vien G. Bizet muzika sužavi, o kai esi kartu su šia muzika, tai tavo talentas atsiskleidžia ypatingai. Tais laikais žmonės operą labai lankė, nes estrados buvo tik pati pradžia. Dar nuo Smetonos laikų visi buvo įpratę, kad opera yra aukščiausios, pačios turtingiausios klasės menas. O aš tuo metu buvau tokia vargšelė... Taigi šis vaidmuo man buvo didelė moralinė atrama. (2008 m.)

Mindaugas Klusas, „Lietuvos žiniose“ (2009-11-19) pateikdamas primadonos pasakojimą, rašė: „Ji prisiminė, kaip andainykštės „Karmen“ režisierius Antanas Zauka liepęs scenoje pasirodyti su cigarete. Tokia įprasta, nuo veikalo premjeros 1885-aisiais nenunykstanti detalė toli gražu nesužavėjo dainininkės: „Sakiau jam: maestro, nieku gyvu nematau Karmen su cigarete, man tai nepriimtina, – prisiminė dainininkė. – Ji dega viduje, tad kam ta cigaretė?“

Tik pastatyta „Karmen“ su Irena Jasiūnaite tapo tikru to laikotarpio „topu“. <...>

Kai po spektaklių su draugu ar drauge užeidavau į „Palangos“ kavinę, buvusią Vilniuje, Gedimino prospekto ir Vilniaus gatvės kampe, kavinės orkestrėlis užgrodavo ištrauką iš operos „Karmen“, dažniausiai habanerą. Mane labai džiugindavo, kad tapau tokia populiari, sukūrusi Karmen vaidmenį.

Kartais tokius pasveikinimus išgirsdavau ir kitose kavinėse, pavyzdžiui „Bristolio“ restorane. Ypač pakylėta pasijusdavau, kai tose kavinėse mane lydėdavo kompanija, neretai rašytojų ir poetų.  (2013-11-22)

Pamilau Karmen vaidmenį iš pačių širdies gelmių. Jis netgi pakeitė mano jau įgimtus charakterio bruožus ir tvirtai įėjo į mano gyvenimą.

Koks artimas šis vaidmuo mano temperamentui, mano veržlumui ir meilei! Visą tolesnį gyvenimą aš gyvenau šiuo personažu, kuris gaivino emocijas, keitė elgseną, leido pasireikšti patiems subtiliausiems jausmams. Tai buvo nekasdieniškas gyvenimo tarpsnis. Buvau laiminga, kad nebuvau pilka...

Paskutinis mano spektaklis „Karmen“ įvyko 1974 m. gegužės 11 d., tai buvo 400-oji Lietuvoje parodyta  opera „Karmen“. Didžiulė laimė, didžiulė dovana, kad man teko dainuoti Karmen paskutiniame senųjų Operos ir baleto teatro rūmų (J. Basanavičiaus gatvėje) spektaklyje.

Karmen liko manyje, visoje mano esybėje, mano svajonėse, mano mąstyme, mano charakterio bruožuose  (2014-03-31).

Jūratė Vyliūtė prisimena 2010 metų spektaklį: „Žiūrovų salėje sėdėjo solistė Irena Jasiūnaitė, kurios garbaus amžiaus sukakčiai paminėti buvo skirtas „Karmen“ spektaklis <...>. Šventiškas „Karmen“ spektaklis baigėsi karštomis ovacijomis, gėlėmis...

Kilus plojimų, šauksmų, gėlių sąmyšiui, J. Vaškevičiūtė (atlikusi Karmen vaidmenį – P. B.) staiga nusileido nuo scenos, priėjo prie pirmoje parterio eilėje sėdinčios Irenos Jasiūnaitės, priklaupė prieš ją ir, nulenkusi galvą, paklojo raudonų rožių: „Dėkoju Lemčiai, kad suteikė galimybę dainuoti Karmensitų karalienės akivaizdoje.“

Grįždama iš turgaus, atsisėdau stotelėje ant suoliuko, laukdama 11-uoju maršrutu važiuojančio troleibuso. Šalia sėdėjusi pagyvenusi moteriškė mane užkalbino: „Ar jūs esate „Ar pamilsiu kada“? Ir šnabždėjo toliau: „Tikrai to nežinau. Galbūt niekada, o gal net rytoj...“ Susijaudinau ir apsidžiaugiau – taip, tai aš. Įsėdau į troleibusą ir visą kelią buvau ekstazėj. Net šypsena papuošė mano veidą... (2009-02-16)

Rytoj Nacionaliniame operos ir baleto teatre įvyks baleto pagal G. Bizet muziką ir P. Mérimée libretą premjera. Visą mėnesį klausiausi šio baleto anonso, kurį labai maloniai ir aiškiai skaitė talentingoji muzikologė Eglė Ulienė. Labiausiai mane jaudindavo anonse skambantis muzikinis leitmotyvas iš pirmojo veiksmo, kai Don Chosė pamato Karmen, kuri, išėmusi iš plaukų raudoną rožę ir eidama link jo, pasižiūri į akis ir su didžiausia aistra meta gėlę tiesiai jam į širdį... Tai ryškiausia Karmen blykstelėjusios meilės mizanscena, kai ji susižavi ir pamilsta jį.

Meilės kibirkštis uždega ir Don Chosė.

Karmen vaidmenį aš atlikau šimte spektaklių. Šimtą kartų mečiau raudoną rožę į Don Chosė širdį. Šimtą kartų pajusdavau tą neaprašomą jausmą, tą būseną, kai tvinksi širdis ir kyla kažkoks nenusakomas geismas ir laukimas.

Kaip liūdna, kad nebegalėsiu dalyvauti baleto premjeroje, gėrėtis šedevriška G. Bizet muzika ir prisiminti savąją Karmen, kuri man suteikdavo tiek daug džiaugsmo ir laimės. Taip, Karmen buvo mano svajonių vaidmuo. Gal dėl jo aš ir panorau būti mecosopranu, nors mano balso tesitūra buvo plati, galėdavau paimti ir aukštas gaidas. Galėjau būti ir dramatinis sopranas, dirigentai siūlė sopranui skirtus vaidmenis, tačiau manęs tokie neviliojo. Prie širdies buvo nebent Toskos vaidmuo G. Puccini operoje „Tosca“, tačiau jam sukurti mano laikotarpiu nebuvo sąlygų. (2013-11-28)

<...>

Jau nuplaukė mano laivas, nutolo praeitin laimės ir džiaugsmo dienos. Nutolo emocijos, troškimas atrasti ką nors nauja, ką nors ypatinga. Nutolo padažnėję širdies ritmo dūžiai prieš kiekvieną „Karmen“ spektaklį, prieš kiekvieną susitikimą su nuostabia G. Bizet muzika. Iki šiol, eidama 89-uosius metus, aš esu su Karmen, suteikusia man didžiausią džiaugsmą ir palaimą. Būtent Karmen man suteikė troškimą mylėti gyvenimą.  (2014-03-26)

Aliodija Ruzgaitė knygos „Prisiminimų blyksniai“ (2010) skyriuje „Lietuviškos Karmen“ rašo: „<...> ypač didelį įspūdį paliko Irena Jasiūnaitė. Ji savo žavia išvaizda, temperamentu, kūno plastika buvo ir liko nepakartojama Karmen. Man atrodo, ji buvo Karmen tiek scenoje, tiek gyvenime. Mes iki šiol bendraujame – jos balse tebegirdžiu jaunatviškas Karmen intonacijas, nepasiduodančias laikui...“

<...>

Maloni staigmena – dieną prieš „Karmen“ premjerą pasirodęs laikraščio „Lietuvos žinios“ numeris. Jame buvo išspausdinta talentingo žurnalisto Mindaugo Kluso publikacija apie „Karmen“. Dieve, kokių radau liaupsių manosios Karmen adresu: operos primadona, legendinė Lietuvos Karmen Irena Jasiūnaitė... Nesitikėjau, kad būsiu taip gražiai prisiminta prieš naująją „Karmen“ premjerą. Priimu tai kaip likimo dovaną.

Be to, Operos ir baleto teatro žurnale „Bravissimo“ radau nuotrauką, kurioje aš spektaklyje „Karmen“ su Kipru Petrausku. Manosios gerbėjos Eglės Ulienės straipsnis taip pat nuostabus. Tai mane labai jaudina. Aš netgi jaučiu euforiją, esu laiminga, kad dar galiu džiaugtis.  (2009-11-29)

 

TRYS POETAI – TRYS KARMEN

Karmen paveikslas P. Mérimée novelėje ir ypač dainininkių operoje „Karmen“ sukurti pagrindiniai vaidmenys paskatino ne vieną žinomą poetą sukurti eilėraštį (ar visą ciklą), skirtą Karmen. Vienas jų, mėgstamas ir neretai skaitomas (rusų kalba) Irenos Jasiūnaitės, buvo garsaus rusų poeto Aleksandro Bloko (1880–1921).

1914 m. A. Blokas  parašė 10 eilėraščių ciklą „Karmen“. Visi skirti operos dainininkei Liubovei Delmas, kurią A. Blokas, pamatęs operoje „Karmen“, įsimylėjo. Štai vienas iš tų eilėraščių:

Nei mano tu, nei kito niekados nebūsi.
Štai ta mintis, pro ūkaną dienų šaltų,
Pro liūdesį viliojusi į tavo pusę.
Ir štai kodėl tapau tavuoju poetu!

Čia – moteriškos atstumties žymė juoduoja,
Čia – žavesys, kurio suvokti negaliu.
O ten – pasaulių samplaikoj klaikioj vaitoja
Visatos siela, išsiilgus šviesulių.

Štai – mano baimė ir viltis tamsia sale nuėjo!
Štai ko, vargšele, jaudinausi dėl tavęs!
Ir štai kieno dvi akys taip keistai žėrėjo,
Dar nepažindamos, dar nemylėdamos manęs!

Pati valdovė sau – leki tu be orbitos
Į tolimus žvaigždynus pro miglas nykias.
Tau šis pasaulis – debesėlis, vėjų išvaikytas,
Kur dega, gieda, liūdi, blaškosi kažkas!

Ir jo žaroj – tavos jaunystės beprotybė...
Ir viskas muzika: nėr laimės, nėr klastos...
Ir širdgėla vienodai skamba, ir linksmybė...
Bet aš myliu tave, Karmen: ir pats aš toks.

Be jokios abejonės vienas mėgstamiausių ir dažnai dainininkės Irenos Jasiūnaitės deklamuotų eilėraščių – lietuvių poetės Salomėjos Nėries (1904–1945) „Raudona rožė“. Pasak J. Vyliūtės, Irena „ypač įsijaučia į Salomėjos Nėries „Karmen“; poetė šiame eilėraštyje skelbė „gyvenimą be prietarų ir baimės“... Bet ir be laimės...

Mane žavėjo Salomėjos Nėries poezija, jos eilėraštis „Karmen“. Atmintinai išmokau šį šedevrą, surastą poezijos lobiuose. Talentingoji Salomėja Nėris suprato Karmen ir dar sykį įamžino jos temperamentą, aistrą, didžiulį meilės jausmą.

Man eilėraštis „Karmen“ labai artimas, suprantamas ir leidžiantis atskleisti savo jausmus. Šį eilėraštį aš deklamuodavau skirtingai nuo dramos aktorių, nes jį supratau širdimi: gana sodriu balsu, su pasitikėjimu, neperspausdama, santūriai ir kartu išraiškingai. Šis eilėraštis buvo kaip mano kraujo balsas...

Man skaitant šiuos S. Nėries posmus įvairiuose vakaruose, susitikimuose, banketuose po premjerų nebūdavo abejingų. Po vieno tokio vakaro, kur skaičiau „Karmen“, prieš mane atsiklaupė talentingas dailininkas R. Gibavičius. Tai nepamirštama...  (2014-03-31)

Šią naktį pas mane Karmen atėjo,
Juoda Karmen – su degančiom akim.
Ji būrė man – iš kortų spėjo
Ir gąsdino nelemta ateitim.

Krūtinė jos karštai alsavo –
Virpėjo rože kruvina.
– Klajonė – gyvenimas tavo...
Ir meilė – tavoji daina.

O kas paskui? – Paimki šitą rožę,
Tai sužinosi, kas dar bus –
Viens burtų žodis laimę mums atvožia,
Ir vienas žodis – atveria kapus.

Karmen dainavo meilę pražūtingą,
Gyvenimą be prietarų ir baimės.
Ir siūlė rožę man – raudoną, nuodėmingą, –
Užburtą širdimi ir laime.

...O su naktim išnyko ir Karmen –
Tik jos aistri daina liūdnai skambėjo.
Ir keistą dovaną paliko man:
Raudoną rožę. Laimės nežadėjo...

Tokia buvo S. Nėries Karmen. Kokia ryški poetė, koks Karmen įvaizdžio ir vidinio pasaulio supratimas, pajautimas!  (2014-03-31)

Ir dar vienas brangus Irenai eilėraštis, skirtas jai poeto Vytauto Bložės:

Karmen,
aš sukapojau kirviu rašomąjį stalą!
Mes ryt išeisim
pėsčiom per Dzūkiją.
Aš vėlei būsiu kaimo muzikantas
ir grosiu gegužinėse,
o tu prie laužo šoksi ir dainuosi
medkirčiams
ir sunkvežimių šoferiams:
„Meilė tartum sparnuota paukštė
kasdien kitur vilios ir ves:
kils į svaigų kalnynų aukštį
ar šauks į tolumas erdvias“.
Mes maudysimės ežeruos
ir gersim šaltinių vėsą,
ir mūsų meilė
natūrali
lyg šiltas pienas su viržių medum.
Vakarais sėdėsim
ant pirkios prieangio,
ir aš tau grosiu akordeonu, 
ir tu išgirsi, kaip paprastai kaimo melodijai 
atsilieps 
saulės prikūrenti pušynai 
ir upokšnių trapūs varvekliai 
ir girios balandžiai, sutūpę eglėms ant rankų, 
ir ežero baikščios nendrės, ir gulbių pakirsti sparnai... 
Mes nubusim 
ant šilto šieno, 
vos pirmi aušros spinduliai 
pravers daržinės duris, 
ir klausysimės, 
kaip virš stogo, 
pajutęs rytmečio vėsumą, 
atsidūsta senas ąžuolas 
ir kaip pro plyšį išskridę 
virvūnės kregždės 
lizdelyje prie grebėsto 
peni klykiančius kregždžiukus...

Trys poetai. Trys eilėraščiai, skirti Karmen. Eilės, nepaprastai brangios Irenai.