Ispaniškai amerikietiškas „Kirpėjas“ lietuviškai

Publikuota: 2014-04-12 Autorius: Audronė Žigaitytė
Ispaniškai amerikietiškas „Kirpėjas“ lietuviškai

Balandžio 11, 12 ir 13 d. įvyko bene populiariausios komiškos G. Rossini operos „Sevilijos kirpėjas“ premjera Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre.

 

Šį kartą pagrindines „žaidimo“ taisykles diktavo bendram LNOBT ir San Francisko operos pastatymui pakviesta ispanų statytojų komanda – režisierius Emilio Sagi, scenografas Llorenças Corbella, kostiumų dailininkė Pepa Ojangur ir choreografė Nuria Castejon.

Iš 2013 m. lapkritį San Francisko operoje įvykusios „Sevilijos kirpėjo“ premjeros į Vilnių atkeliavo ir šviesus Sevilijos scenovaizdis, ir kostiumai, pabrėžiantys ispaniškąjį koloritą, ir choreografijoje atsispindinčios flamenko įmantrybės.

Pačiam E. Sagi amerikietiškoji „Kirpėjo“ premjera vėlgi tam tikrų puikių pastatymo idėjų atkartojimas (auto citatos) iš didžiulio pasisekimo sulaukusio „Sevilijos kirpėjo“ pastatymo Madrido Karališkoje operoje, kurio puikus DVD įrašas jau plačiai pasklido po pasaulį. Kodėl gi ne? Jeigu ištisais gabalais iš jau parašytų operų naują operą „montuoja“ ir pats Rossini. Gal būtent tą potekstę turėdami mintyje statytojai šio pastatymo scenoje „apgyvendina“ ir patį kompozitorių, taip „priversdami“ dalyvauti savo paties kūrinyje, o gal tiesiog amerikietiškai publikai „praplėsdami“ informacinį lauką. Nes būtent aiškinamųjų detalių gausa labiausiai skiria Madrido ir San Francisko-Vilniaus pastatymus.

Žinoma, žingeidu būtų sužinoti, kuo dar koprodukcija atsispindi pastatymų bendrume. Nes kol kas akivaizdus tik operos pastatymo atkartojimas kitoje scenoje.

Muzikinę pastatymo dalį sukūrė lietuviai. Pastatymo muzikos vadovas – dirigentas Julius Geniušas, antrasis dirigentas – lietuviškų šaknų turintis ispanas Alexis Soriano.

Pagaliau pagrindinis mūsų teatras atsigręžė ir į mažesniuosius Kauno ir Klaipėdos teatrus, susikvietęs į naująjį pastatymą gabiausius solistus, kuriems dar pritinka jaunųjų statusas, nors scenos patirtimi ir publikos meile jie jau pagrįstai gali didžiuotis. Liudas Mikalauskas (Daktaras Bartolas ir Don Bazilijus), Mindaugas Rojus (Figaras) ir Tomas Pavilionis (Grafas Almaviva) su pasisekimu dalyvauja operos „Sevilijos kirpėjas“ spektakliuose Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Matyt, senbuviu LNOBT dar negalima vadinti ir tenoro Mindaugo Jankausko (Grafas Almaviva), nors jo biografijoje jau net keli pagrindiniame teatre sukurti vaidmenys.

„Sevilijos kirpėją“ greta Verdi „Traviatos“ ir „Rigoleto“ galima vardinti populiariausia visuose trijuose Lietuvos muzikiniuose teatruose statyta italų opera. Dirigentas Julius Geniušas augdamas teatre ir nuo mažų dienų girdėdamas šią operą, matyt, natūraliai perėmė lietuviškąsias šios operos atlikimo tradicijas dar nuo tų garsiųjų  E. Čiudakovos, V. Noreikos, E. Kaniavos ir V. Daunoro laikų. Jam diriguojant maloniai atgijo prisiminimai, galėjau nė nežiūrėdama į švieslentę atkartoti lietuviškus ano meto tekstus (dėl ko ir sakau, kad mylėti operą būtina pradėti nuo atlikimų gimtąja kalba – kad galėtum geresnį ar prastesnį vertimą bet drauge su muzika atsiminti ir ilgai dar „nešiotis“ įspūdingiausius fragmentus niūniuojant...).

Balandžio 11 ir 13 dienomis matytuose spektakliuose Figarą dainavo rusų baritonas Pavelas Jankovskis, Roziną – Joana Gedmintaitė, Daktarą Bartolą – Liudas Mikalauskas, Grafą Almavivą – Tomas Pavilionis, Don Bazilijų – Egidijus Dauskurdis, Bertą – Laima Jonutytė.

Ilgametė flamenko šokėja Nuria Castejon, įgyvendinusi spektaklio režisieriaus Emilio Sagi sumanymus Vilniuje, mokė solistus ne tik judėti scenoje, bet ir dirbo su jais perteikiant rečitatyvus italų kalba.

Premjerų dienomis gausiai teatre susirinkusi publika pagrįstai galėjo džiaugtis ir akį džiuginančiais reginiais, ir muzikos atlikimu. Kiekvienas solistas sutelkęs pastangas išdainavo sudėtingiausias Rossini koloratūras. Orkestras gyvai jiems talkino, kurdamas komedijos žaismę atitinkančias būsenas. Kinematografinį judrumą kūrė baleto artistai, įrodę, kad Rossini ir flamenkas gali ir derėti drauge.

Kai kurie – kaip sykis iš Madrido pastatymo atkeliavę – režisūriniai sprendimai padėjo publikai atliekant gan ilgas arijas įsijausti į jų turinį. Štai, pavyzdžiui, garsiojoje Don Bazilijaus „Šmeižto“ arijoje čia pat mūsų akyse „išaugęs“ ir pačius atlikėjus paskandinęs „šmeižtas“ – išsipučiantis baltas lengvas audinys...

Tačiau...

Rossini sukūrė unikalų lengvą, grakštų, žaismingą ir spalvingą operos stilių ir unikalią dainavimo manierą „bel canto“. Ypatingo vokalinio virtuoziškumo reikalaujančios dainininkų partijos privalo būti atliktos lengvai, grakščiai ir paklūsti dramaturgijai. Tai yra – ir literatūrinis tekstas turi būti raiškiai pertektas pagal draminę situaciją.

Tad jeigu jums spektaklis kiek pabodo ar buvo akimirkų, kai norėjosi draugiškai pasiūlyti dainininkui nebedainuoti tų varginančių koloratūrų – nenusiminkite, tai ne Rossini, ne operos, ir ne jūsų kaltė.

Tiesiog mes čia Lietuvoje dar privalome labai daug dirbti ir ne tik statant konkretų spektaklį jam skirtų repeticijų metu, bet ir organizuodami įvairiausias edukacines programas, kviesdami pačius įvairiausius Rossini muzikos atlikimo patirtį turinčius statytojus. Žinoma, jeigu norime ne tik žinoti, bet ir organiškai atlikti Rossini. Kad yra su kuo dirbti – matėme ir šio pastatymo metu.

O kol kas tikrojo Rossini ieškokime įrašuose, tiesioginėse transliacijose iš pasaulio teatrų ar internete. Beje – gegužyje rodys Rossini „Pelenę“ iš Metropolitan Opera!    

 

Komentarai