IX-asis Vilniaus fortepijono festivalis – „Diptichas Čiurlioniui“

PRADŽIA

Kaskart prasidėjus Vilniaus fortepijono festivaliui aplanko mintis, kad su kiekvienais metais jis įgauna vis didesnį kultūrinį ir gal net politinį svorį, gal dar ir todėl, kad skirtingai nei dauguma kitų Lietuvos muzikos festivalių, rengiamas kas dveji metai, tad ir klausytojų tampa labai laukiamu. Apie Festivalio sumanytojos ir meno vadovės Mūzos Rubackytės vaidmenį festivalyje jau nesyk kalbėta, tad nesikartojant ir neminint visų jai pelnytai priskiriamų oficialių ir neoficialių titulų, taip pat tarptautinėje plotmėje, ji yra šio festivalio širdis, siela ir smegenys, fenomenas, matantis ir jaučiantis viską, 24/7, 360 laipsnių kampu, kas aplink fortepijoną ir festivalį. Nuo 2009-ųjų, kai įvyko pirmasis festivalis, būtent Mūzos Rubackytės dėka per tuos metus į Vilnių atvykdavo gausus būrys aukščiausios klasės atlikėjų, o kai kurie čia „nusėdo“ stabilesniems kūrybiniams santykiams, kaip antai prancūzų pianistas ir dirigentas Victorienas Vanoostenas, tapęs kviestiniu LNSO dirigentu ir per kelis koncertinius sezonus tapęs tikru publikos favoritu, apie ką byloja šluote iššluojami ne patys pigiausi bilietai į jo ir į LNSO koncertus. Per tuos metus neatskiriama festivalio dalimi tapo ir abu filharmonijos orkestrai – LNSO ir LKO.

Lapkričio 15-ąją vykęs festivalio atidarymo koncertas jau buvo paskirtas dviem jubiliejiniams šių metų kompozitoriams – Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui ir jo amžininkui Maurice‘ui Ravel‘iui. M.K. Čiurlioniui buvo skirtas šių metų premjerinis Arvydo Malcio kūrinys „Dedikacija Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui“ simfoniniam orkestrui. Festivalio atidarymo koncerte griežusiam LNSO dirigavo vyriausiasis dirigentas Modestas Pitrėnas. Arvydas Malcys klausytojams žinomas ne tik kaip kompozitorius, bet ir kaip LNSO violončelininkas, todėl visi iki šiol girdėti simfoniniai opusai byloja apie puikų simfoninio orkestro specifikos ir niuansų išmanymą, ne išimtis – ir šis premjerinis A. Malcio kūrinys, kuris gerai klausosi, vykusiai išnaudotas visas didelis orkestras. Pati kūrinio idėja patraukli, jungianti daug prasmių, anotacijoje pristatoma kaip kompozitoriaus siekis vesti klausytoją M.K. Čiurlionio gyvenimo ir kūrybos puslapiais. Kūrinio muzikinė kalba, konstrukcijos ir atsikartojančios formos leido šią idėją aiškiai nuskaityti ir be rašytinės anotacijos, juolab aiškios M.K. Čiurlionio kūrinių citatos (Noktiurnas cis-moll, VL183, Preliudas d-moll, VL 239) ir už vis ryškiausia ir tonaliausia, ilgiausiai skambanti „Jūros“ citata, nors pastarosios mano ausims galėjo būti ir mažiau. Kaip ten bevertintum citatas (juolab autoriaus valia ir absoliuti teisė koreguoti kiekvieną kūrinį), orkestras nuo šiol turi dar vieną puikų lietuvių autoriaus proginį-programinį, gerai skambantį repertuarinį kūrinį.

Galbūt būsiu subjektyvus, bet sunkiai įsivaizduoju išsilavinusį žmogų, kuriam galėtų nepatikti Maurice Ravelio muzika. Pats būdamas puikiu pianistu kompozitorius sukūrė tik du koncertus fortepijonui su orkestru, tačiau abu - absoliutūs šio žanro šedevrai. Abu koncertus kompozitorius kūrė beveik tuo pačiu metu – 1929 – 1930 metais, todėl jie tradiciškai nenumeruojami. Efektingais fejerverkais žaižaruojantį Koncertą G-dur jau girdėjome šių metų Vilniaus festivalyje, kur jį birželio 6 d. skambino ir pats LNSO dirigavo Victorienas Vanoostenas. Koncertą fortepijonui kairei rankai D-dur, kaip žinia, M. Ravelis sukūrė austrų pianisto Paulio Wittgensteino užsakymu, nes pianistas buvo netekęs dešinės rankos Pirmajame pasauliniame kare. Galbūt tai lėmė ne tik unikalią kūrinio faktūrą, atliekamą tik penkiais pianisto pirštais, bet ir gilų kūrinio dramatizmą, nepaisant žaismingos ir šviesios D-dur tonacijos, nors kaip tik niūri įžanga mums primena žmonių išgyvenimus karuose, o ostinatinės ritminės struktūros byloja apie legendinio „Bolero“ įtaką. Fortepijono festivalio atidaryme šį unikalų kūrinį skambino lietuvių pianistė Guoda Gedvilaitė. Koncertas - unikalus net tik neeiliniais techniniais uždaviniais vienai rankai (kur būtų ką veikti ir abiem rankom) bet ir tam tikru psichologiniu iššūkiu kiekvienam „dvirankiam“ pianistui (juk tokių - dauguma...), čia slypi ir tam tikras vizualinis kodas, kaip pianistai sprendžia dešinės rankos nedalyvavimą, yra tekę matyti ne pačių elegantiškiausių ramstymųsi į fortepijono kraštą, nors tokia funkcija ir reikalinga, kuomet kaire ranka atliekami sudėtingi pasažai per visą klaviatūros plotį. Guoda Gedvilaitė tai išsprendė tikrai elegantiškai ir prasmingai, užsimaudama ant visos dešinės rankos ilgą juodą pirštinę, tarsi bylojančią tam tikrą gedulo ir solidarumo ženklą karo aukoms... Nors Koncerto muzikinė kalba savyje slepia tam tikrą vyriškumo pradą, reikalaujantį didelės fizinės jėgos ir ištvermės pianisto kairei rankai, to reikalauja ir kūrinio dramatinis užtaisas. G. Gedvilaitė atskleidė visas šias savybes su didele vidine energija ir įtaiga, tai buvo išties nuostabus pianistės universalumo liudijimas.

Antroji koncerto dalis buvo skirta išimtinai Ferencui Lisztui, kompozitoriui, kuris užima ypatingos svarbos vietą ir Mūzos Rubackytės repertuare. Už F. Liszto muzikos sklaidą pianistę bent kelis kartus apdovanojo Vengrijos valstybė, o 2024 m. Vengrijos Respublikos Prezidentas Mūzai Rubackytei įteikė ordino „Už nuopelnus“ Riterio kryžių. Tad dėsninga, jog antrojoje festivalio atidarymo koncerto dalyje karaliavo būent Ferencas Lisztas - orkestras atliko „Preliudus“, o su Mūza Rubackyte - „Fantaziją vengrų liaudies melodijų temomis fortepijonui“ ir orkestrui. Abu kūriniai visiškai kontrastingi savo idėjomis ir muzikine kalba, „Preliudai“ taikė į filosofines gelmes ir čia jau atsiskleidė Modesto Pitrėno meistrystė vesti orkestrą tinkama linkme, o štai „Fantazija...“ buvo tiesiog idealus festivalio atidarymui skirtas kūrinys, kur F. Lisztas sudėjo visą savo pianistinę išmonę, tarsi vis dar džiaugdamasis tuo metu jau labai ištobulinto fortepijono techninėmis ir dinaminėmis galimybėmis. Kūrinio premjera 1853 m. sulaukė triumfo, o Mūzos Rubackytės interpretacija, nekalbant apie efektingą ir įspūdingą fortepijoninę techniką, mus nukėlė į patį Vengrijos kaimo šventės sūkurį, kur gausiai šokama ir vynas liejasi laisvai, pianistės įsijautimas į šią rolę neabejotinai užkrėtė visus klausytojus.

Gal kai kam pasirodys, kad koncertų apžvalgose yra blogas tonas aptarinėti atlikėjų scenos kostiumus. Anksčiau ir pats taip galvojau, tačiau dabar manau kitaip, nes tai gali būti išties įdomi tema, ypač jei apie tai kalba ne rūbų dizaineriai (madų tendencijų aptarinėjimą jiems ir palikime, tai – jų daržas), o muzikos kritikai, nes atlikėjo kostiumas scenoje gali nešti ir tam tikrą muzikos dramaturgijos krūvį, bet šią temą tikiuosi aparti kituose rašiniuose apie festivalį jau su muzikos kritike ir filosofe dr. Daiva Tamošaityte.

Tad, mielieji, sekite www.muzikusajunga.lt .