Jonas Vozbutas: „Mano motyvacija ir meilė – akordeono muzika“

Devyniolikmetis Jonas Vozbutas, tik šiais metais baigęs Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnaziją, yra ryškiausias ir talentingiausias jaunasis Lietuvos akordeonininkas, daugelio tarptautinių konkursų Lietuvoje, Lenkijoje, Čekijoje, Ukrainoje, Šveicarijoje, Italijoje, Slovakijoje, Austrijoje, Latvijoje, Portugalijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, JAV ir kitose šalyse laureatas.
Iš Mažeikių kilęs jaunuolis groti akordeonu pradėjo būdamas septynerių, nuo septintos klasės mokėsi Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazijoje. Talentas ir dešimt atkaklaus darbo metų padėjo Jonui tapti vienu perspektyviausių jaunųjų muzikantų Lietuvoje ir užsienyje – savo grojimu jis stebino ir žavėjo klausytojus 15-oje šalių, prestižinėse Berlyno filharmonijos ar Hollandų (Omaha, JAV) koncertų salėse.
Jaunasis muzikantas jau yra koncertavęs su daugeliu prestižinių kolektyvų – Lietuvos nacionaliniu simfoniniu, Lietuvos, Klaipėdos ir Šiaulių kameriniais orkestrais, Baltijos šalių kameriniu orkestru „Kremerata Baltica“, Valstybiniu Vilniaus ir Čiurlionio kvartetais, su žymiais muzikais Gidonu Kremeriu, Mūza Rubackyte ir kt.
2019 metais Jonas buvo apdovanotas Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės premija, pelnė renginio „Lietuvos garbė“ apdovanojimą nominacijoje „Lietuvos vaikas“. Tais pačiais metais jam buvo paskirta ir Šiaulių miesto jaunojo menininko stipendija. 2020 m. J. Vozbutui buvo įteikta Respublikos Prezidento Gitano Nausėdos premija, Jonas tapo projekto „Lietuvos talentai. Supervaikai“ nugalėtoju. Nuo 2015 m. jaunuolis yra globojamas Mstislavo Rostropovičiaus labdaros ir paramos fondo, 2022 m. Lietuvos nacionalinės filharmonijos Didžiojoje salėje kartu su kitais fondo stipendininkais pristatė šiuolaikinio prancūzų kompozitoriaus Pierre´o Thilloy kūrinio „Eglės legenda“ mišriam ansambliui pasaulinę premjerą.
Jonas jau yra surengęs 16 rečitalių Lietuvoje, Prancūzijoje, Ukrainoje, Estijoje. Dėl savo muzikinių nuopelnų ir už gimtųjų Mažeikių bei viso Žemaitijos regiono garsinimą ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų, šiais metais buvo paskirtas naujo Sedos Šv. Jono Nepomuko bažnyčios muzikos festivalio meno vadovu.
Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazijoje Joną griežti akordeonu mokė mokytoja ekspertė Marytė Markevičienė, muzikinių paslapčių jis sėmėsi ir pas Hanoverio muzikos, dramos ir medijų universiteto profesorę Elsbeth Moser (Šveicarija).
2024 m. vasarį Jonas Vozbutas, dar besimokydamas Sauliaus Sondeckio menų gimnazijos dvyliktoje klasėje, sėkmingai išlaikė stojamuosius egzaminus į prestižinę Paryžiaus muzikos ir šokio konservatoriją (CNSMDP), kur nuo šių metų rudens pradėjo akordeono specialybės bakalauro studijas.
– Jonai, papasakok, kada ir kaip Tavo gyvenime atsirado akordeonas?
– Akordeonu susižavėjau seniai – prieš dešimt, vienuolika metų, kai juo pradėjau groti. Tas pasirinkimas buvo spontaniškas. Mano tėvai norėjo, kad gročiau kokiu nors muzikos instrumentu: mama – kad saksofonu, tėvas – gitara. Prisimenu, nuėjome su mama į privačią muzikos mokyklą Mažeikiuose pas fortepijono ir akordeono mokytoją, ji man pasiūlė rinktis, kuriuo instrumentu norėčiau groti. Pasirinkau akordeoną, nes jis man pasirodė įdomesnis.
Akordeonas dar nėra gerai ištyrinėtas ir populiarus instrumentas. Jo galimybės labai didelės, sakyčiau, begalinės, didesnės net už fortepijono. Jis gali puikiai imituoti kitus instrumentus, skambėti kaip orkestras. Manau, kad pasirinkau teisingą kelią. Lietuvoje ir pasaulyje akordeonininkų, palyginti su kitais instrumentininkais, yra ne tiek daug, tad norėčiau atrasti daugiau akordeono galimybių ir jas atskleisti klausytojams. Bet tam reikia gilesnių studijų, patirties, reikia įdėti labai daug darbo.
Pirmus šešerius mokymosi metus Mažeikiuose grojau tik akordeonu, tačiau kai septintoje klasėje buvau priimtas į Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnaziją, mano kelyje atsirado ir fortepijonas. Šiandien galiu džiaugtis, kad galiu groti abiem instrumentais. Truputėlį bandžiau ir marimbą, tačiau tas noras ilgainiui išblėso. Gal kada nors prisėsiu ir prie daugiau instrumentų.
– Kodėl pasirinkai Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnaziją?
– Po pirmųjų šešerių metų su akordeonu jau buvau pasirengęs didesniems iššūkiams ir užmojams. Iš Šiauliuose dirbančios mokytojos Marytės Markevičienės buvusių mokinių sužinojau apie šią puikią pedagogę, apie jos pasišventimą akordeono muzikai. Taigi su tėvais nedvejodami nusprendėme, kad Sondeckio menų gimnazija yra ta vieta, kurioje galėtų geriau pildytis mano muzikinės svajonės. Dabar galiu drąsiai pasakyti, kad tai pasiteisino su kaupu! Šiandien negalėčiau įsivaizduoti geresnių metų – čia įgijau vidurinį išsilavinimą ir turėjau visas galimybes tobulėti kaip muzikantas. Turėjau pačius geriausius mokytojus, jaučiau stiprų palaikymą, ypač akordeono specialybės mokytojos ekspertės Marytės Markevičienės. Tokia pedagogė kiekvienam mokiniui yra didelė dovana!
– Ar, be akordeono, likdavo laiko kitiems dalykams?
– Dėl dalyvavimo įvairiuose konkursuose, koncertuose ir išvykose tekdavo praleisti nemažai pamokų. Kartais susikaupdavo daug neatsiskaitytų darbų, reikėdavo vytis klasės draugus. Po ilgesnio laiko grįžus į bendraklasių būrį apimdavo jausmas, tarsi esu nepakankamai savas tarp bendraamžių, atpratęs nuo mokymosi ritmo, tačiau tai greitai praeidavo. Esu dėkingas mokytojams už jų supratingumą, geranoriškumą ir pagalbą.
– Kas motyvuoja siekti užsibrėžtų tikslų?
– Mano pagrindinė motyvacija ir meilė – muzika. Ji mane skatina eiti tolyn, atskleisti dar neatrastas akordeono muzikos paslaptis. Tam reikia kasdien skirti daug valandų, bet man tai patinka. Manau, kad sėkmę lemia darbas ir didelis noras.
Žinoma, yra tekę sau pasakyti: turiu padaryti šį darbą, turiu prisiversti. Motyvuoja ir mano artimieji, jie visapusiškai stengiasi, kad aš turėčiau visas sąlygas tobulėti. Jiems esu nepaprastai dėkingas!
– Kokią muziką tau patinka groti?
– Mokydamasis Sauliaus Sondeckio gimnazijoje išbandžiau įvairių žanrų muziką, pamilau klasiką. Baigiamajame rečitalyje šį pavasarį klausytojams pristačiau Johanno Sebastiano Bacho, Sofijos Gubaidulinos, Georginos Derbez, Vladislavo Zolotariovo ir kitų kompozitorių kūrinius bei savo sukurtas kompozicijas.
Man ypač imponuoja šiuolaikinė muzika, naujos išraiškos priemonės. Galbūt todėl pradėjau pats kurti. Man tai įdomu. Mane inspiruoja XX a. minimalizmo meistrai, tokie kaip Philipas Glassas, Steve´as Reichas, žymus šių dienų filmų takelių, ambientinės muzikos kūrėjas Maxas Richteris, džiazo stilistika.
2024 m. buvau kasmetinio džiazo festivalio „The Great Plains“ Omahoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, kviestinis svečias – kaip solistas koncertavau su keletu profesionalių bigbendų ir dalijausi scena su pasaulinio garso JAV džiazo žvaigždėmis Jose Valentino, Bryanu Davisu bei Willie Murillo. Man tai buvo viena įsimintiniausių koncertinių išvykų ir nauja patirtis, įgalinusi atrasti džiazo muziką, pamilti ją. Galima sakyti, kad džiazas tapo mano nauja aistra!
– Baigei menų gimnaziją. Žinau, kad pasiekei tai, apie ką daugelis jaunų muzikantų tik svajoja – įstojai į garsiąją Paryžiaus konservatoriją. Ko palinkėtum sau?
– Pabaigus gimnazija yra svarbu žinoti, ko tu nori, ir siekti užsibrėžto tikslo. Studijos Paryžiaus konservatorijoje – svarbus mano gyvenimo etapas, todėl į jį žiūriu labai atsakingai.
– Artėja Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazijos 85-erių metų sukaktis. Ko ta proga jai palinkėtum?
– Man gimnazija visą laiką buvo antrieji namai, tad linkiu, kad visi čia turėtų tokią pat puikią aplinką ir nerealius mokytojus. Reikia tik noro paimti tai, ką jie duoda, ir nepamiršti nuoširdžiai jiems padėkoti, nes abipusis mokytojo ir mokinio ryšys yra pati svarbiausia sąlyga norint sėkmingai mokytis.
Gimnazijai linkiu ir toliau klestėti, kaip iki šiol klesti. Linkiu daug gerų mokinių, mokytojams – kantrybės. Norisi, kad mokykla ir toliau išlaikytų solidų vardą ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje, net pasaulyje. Siekiant, kad Lietuva būtų aukštos kultūros šalis, reikia kuo daugiau tokių mokyklų kaip Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazija, nuo pat pirmos klasės ugdanti jaunuosius talentus ir kultūringus žmones.