Judita Žukienė: „Profesionalumas ir kūrybingumas – svarbiausia“

Publikuota: 2022-07-29 Autorius: Audronė Žigaitytė-Nekrošienė
Judita Žukienė: „Profesionalumas ir kūrybingumas – svarbiausia“

Naujoji Lietuvos muzikos ir teatro akademijos rektorė Judita Žukienė savo penkerių metų LMTA vizijos ir veiklos gairėse akcentavo siekį įtvirtinti akademiją kaip patrauklią tarptautinę aukštąją menų mokyklą, regiono lyderę, pabrėžė studijų kokybės stiprinimo, bendruomenės telkimo, intensyvesnio bendradarbiavimo su socialiniais partneriais svarbą.

Apie Lietuvos muzikos ir teatro akademijos perspektyvas su šių metų kovą inauguruota rektore doc. dr. Judita Žukiene kalbėjosi Audronė Žigaitytė-Nekrošienė.

– Buvote kūrybinga, iš bendramokslių išsiskirdavusi studentė, atvira nestandartiniams sumanymams ir veikloms. Ar rektorės taip pat galime tikėtis kūrybingos?

– Tikiuosi, kad taip, kūrybiškumo prireikia kasdien. Yra idėjų ir komanda, kuri turi programą, planų, ką norėtų nuveikti. Bet netrūksta ir kasdienių rūpesčių, kartais pakoreguojančių kūrybiškumą.

– Mėgstu juokauti, kad didžiausi pokyčiai įvyksta tuomet, kai atsiranda nepasitenkinimas tuo, kas ir kaip vyksta. Gal ir Jūsų šiandienos vizijos susiformavo iš studijų metų patirčių?

– Idėja man visuomet buvo labai svarbi. Kuo skiriasi dabartinis mano požiūris nuo studijų laikų? Matyt, šiandien geriau suprantu, kad rimtesni pokyčiai negali įvykti greitai, o juk ir laikai pasikeitė. Bet metai užgrūdino, ir jeigu žinau, kur einu, jeigu tikiu tuo, ką darau, tai laikas tarytum praranda tą savo ilgąją distanciją. Tikiu rezultatu ir kantriai laukiu, kol jis bus pasiektas.

Menų studijos yra tarsi tarp dviejų polių, ir jie abu vienodai svarbūs. Iš vienos pusės – tradicija, šiame žodyje telpa ir profesionalumas, ir skonis, ir kokybė. Tai yra tam tikras žinių, gebėjimų, įgūdžių lygmuo, juk mene iš karto matai, kas profesionalu, o kas ne.

Bet yra ir kita pusė – atvirumas naujovėms. Nebūna taip, kad išmokau visus istorijos faktus ir ramu, nes dabar jau viską žinau. Ne! Juk nuolat atsiranda naujų dalykų, išeina nauji leidiniai, net apie tą patį lyg ir visiems jau gerai žinomą baroką. Atvirumas – tai ir išmintis, ir tolerancija, nes be šių savybių antrakursyje neįžvelgsi būsimo genijaus, nes dažniausiai genijai yra labai nepatogūs ir sunkiai suprantami. Taigi, egzistuoja tradicija arba tai, ką labai gerai apibūdina žodis „tvarumas“, ir kita pusė – atvirumas naujovėms.

Ir dar – kaip gali žinoti, ką nori įdiegti, jei nesi matęs gerųjų pavyzdžių. Tad reikia važiuoti, žiūrėti, parsivežti, ieškoti savų sprendimų. Todėl tikiu, kad visa įgyta patirtis panaudojama, bet naujai įkontekstinama atsižvelgiant į pakitusias aplinkybes, realius poreikius ir lūkesčius, išreiškiama nauja rezultatyvia kokybe.

– Ar stebėdama kartų kaitą galėtumėte pasakyti, kad motyvacija mokytis muzikos didėja. O gal domėjimasis menais vis dėlto mažėja?

– Motyvacija mokytis muzikos tikrai nemažėja. Nežinau, ar didėja, bet visiškai neabejoju, kad nemažėja. Žinoma, kartais galime apsigauti, ypač vertindami studentus vien tik per savo supratimo prizmę. Turime pripažinti, kad kartos pasikeitė. Pasikeitė motyvacijos formos. Privalome tai įvertinti, kiekvieną kartą atsinaujinti, atnaujinti požiūrius, prieitį ir t. t.

Tik klausimas, kaip mokome muzikos. O gal tiksliau – kaip šiuolaikinį jaunuolį reikėtų mokyti muzikos. Ar tie metodai, kurie buvo tinkami prieš kelis dešimtmečius, taikytini ir šiandien? Nes dabartinei kartai, atrodo, reikalingas daug greitesnis rezultatas, gal net kitoks nei mūsų pačių būdavo trokštamas. Dabar sėdėjimas po šešias valandas prie instrumento vis mažiau vilioja.

Tad akademijoje profesionalų atlikėjų gal šiek tiek ir mažėja, bet šiandien labai populiarios tokios specialybės, kaip garso režisūra, elektroninė kompozicija. Kompiuteris ir su juo susijusios technologijos greitina ir kūrybinį, ir įgyvendinimo tempus. Žinoma, kartais atrodo paradoksalu, kai skaitmeninę kūrybą studijuojantis būsimas kompozitorius gali net natų nepažinti... Bet džiugina tai, kad vis dėlto dauguma studentų – intelektualūs, išsilavinę ir labai motyvuoti.

Tiesą sakant, dažnai būnu dėkinga savo studentams, nes kiekvienais metais iš jų vis dar ko nors išmokstu, jie skatina kurti, tobulėti (ypač technologijų srityje) ir pačiai siekti tos kokybės, kurios reikalauju iš jų. Vadinasi, jie ir pedagogus motyvuoja keistis, ieškoti naujų metodų, kad greičiau būtų pasiektas norimas rezultatas.

– Neseniai sulaukėme pranešimo, kad Lietuvos muzikos ir teatro akademija naujausiame QS pasaulio universitetų reitinge scenos menų srityje (Performing Arts) užėmė itin aukštą 45 vietą. Mūsų akademija atsidūrė tarp Berlyno menų universiteto (44 vieta) ir Toronto universiteto (46 vieta). Reitingavimas atliekamas kasmet, pagrindiniai vertinimo kriterijai – akademinė reputacija, darbdavių nuomonė ir vykdomų tyrimų poveikis.

– LMTA užimta aukšta 45 vieta rodo, kad aukštoji mokykla yra žinoma tarptautiniu mastu tiek tarp kolegų, akademinių darbuotojų, tiek tarp darbdavių. Darbdavių apklausoje gautas aukštas balas (86,2) liudija, kad LMTA absolventai randa darbą ir yra konkurencingi ne tik Lietuvoje. Taigi, šis įvertinimas sustiprina mūsų pozicijas tarptautinėje studijų, meno ir tyrimų erdvėje, suteikia daugiau galimybių bendradarbiauti. Kartu tai yra Lietuvos meno studijų kokybės įvertinimas, stiprinantis šalies prestižą kultūros srityje. Akademiją toks pripažinimas įpareigoja dar labiau susitelkti ir tobulėti, ieškoti studijoms ir kūrybai aktualių sprendimų, įsiklausyti į studentų poreikius, visuomenės lūkesčius, skatinti ir motyvuoti dėstytojus ir kitus darbuotojus, užtikrinti meno studijoms tinkamą modernią infrastruktūrą.

Išgyvenome labai sudėtingus metus. Visą visuomenę slėgė pandemijos sukeltos negandos, o mums dar teko atlaikyti ir įvairiausius tarptautinius studijų kokybės ir veiklos vertinimus. Bet dabar galime džiaugtis ir didžiuotis, kad visuose vertinimuose gavome labai aukštus balus.

– O kaip keičiasi požiūris į dėstytojus? Ar kinta jų darbo kokybės vertinimo kriterijai?

– Vienareikšmio atsakymo nėra, o gal ir negali būti.

Nuolat siekiame, kad visose specialybėse turėtume geriausius savo srities profesionalus, nes jų patirtis išskirtinė. Be to, žymių kūrėjų vardai žavi ir stojančiuosius.

Tačiau yra ir kita medalio pusė – nebūtinai garsus atlikėjas skirs pakankamai laiko studentui, nebūtinai bus ir geras pedagogas. Idealus dėstytojas, matyt, yra kažkur per vidurį – žinantis, kas yra scena, atlaikęs jos išbandymus, gebantis pažinti studentą, jį motyvuoti ir skatinti kurti. Labai svarbu, kad dėstytojai dalyvautų tarptautinių mainų programose, išmanytų, kaip dėstoma svetur ir dalintųsi savo patirtimi. Dabar randasi dar viena, mano galva, puiki tendencija – formuojasi užsienyje studijavusių dėstytojų karta, jie parsiveža naujų patirčių. Grįždama prie Jūsų klausimo norėčiau pasakyti, kad visose akademinėse bendruomenėse pokyčiai yra natūralus reiškinys, liudijantis tos bendruomenės gyvybingumą.

– Per daugelį metų smarkiai kito programų ir auditorinių valandų apimtys. Iš patirties žinau, kad ne visuomet paliekant studentą savarankiškai studijuoti įmanoma pasiekti norimą rezultatą. Esu iš labai daug su dėstytojais bendravusios kartos. Ir pati, dėstydama sudėtingiausias programas, norėčiau kur kas daugiau bendrauti su studentais, nes tiesioginis aiškinimas gali smarkiai palengvinti suvokimo procesą.

– Šiuo metu stebime, kas ir kaip vyksta, nes yra sričių, kuriose jau daug metų nieko nekeitėme ir gal reikėtų ryžtis permainoms. Bet siekiant pokyčių būtina detali, nuodugni analizė, ir dažniausiai tai ne vienos dienos darbas. Ne visi sprendimai gali būti patogūs, populiarūs, nors ir gyvybiškai svarbūs, todėl priimdama sprendimus visuomet tariuosi, išklausau suinteresuotų pusių, mėginame kartu pasiekti geriausią rezultatą. Be to, nepamirškime, kad esame glaudžiai susiję su visos Lietuvos švietimo sistema. Esame ir universitetas, ir muzikinio ugdymo „estafetės“, profesionalių menininkų rengimo sistemos galutinė grandis. Čia jau reikalingas bendras mokyklų požiūris ir sutarimas, ko, kaip ir kuriame etape būsimasis muzikas turėtų išmokti.

– Vienu metu mūsų tokioje nedidelėje valstybėje gyvavo trys scenos menų akademijos. Neseniai Klaipėdos fakultetas grįžo į LMTA sudėtį. Kas nutiko, kad klaipėdiečiai atsisakė Klaipėdos universiteto prieglobsčio? O gal ir kauniečiai planuoja prisijungti?

– Visos trys aukštosios mokyklos „kovodavome“ už tuos pačius krepšelius. Vykdavo bendri stojamieji egzaminai, kuriuose dalyvaudavo trijų miestų atstovai ir dalydavosi tų pačių specialybių studentus: „čia tavo – čia mano“. Bet norint palaikyti aukštą meno studijų kokybę reikia ir išmanymo, ir specifinės infrastruktūros.

Klaipėdoje sparčiai mažėjo studijuojančiųjų skaičius, tad ryžomės vėl dirbti drauge, koordinuoti procesus, nebe konkuruoti, o papildyti vieni kitų stipriąsias puses. Kai kurios studijų programos dar dubliuojasi, bet klaipėdiečiai ieško savo tapatybės ir – neabejoju – ras. Tuo tikslu konsultuojamės su partneriais, būsimais mūsų absolventų darbdaviais. Pavyzdžiui, Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras aiškiai pasakė, ko tikisi iš mieste esančios aukštosios mokyklos, tad kartu ieškome sprendimų, naudingų visam regionui. Vilniuje sulaukėme Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro iniciatyvos, pasiūlymo intensyviau bendradarbiauti. Tariamės, ką norėtume drauge nuveikti ir kur matome „degančius“ taškus. Taigi prisvajojome, žiūrėsime, ką pavyks įgyvendinti.

– Matyt metas užduoti vadovei moteriai gal sunkiausią klausimą: kaip sekasi naujųjų LMTA rūmų statyba? Ir gal dar labiau rūpi sužinoti, kas gi bus su istoriniais centriniais Lietuvos muzikos ir teatro akademijos rūmais.

– Dėl centrinių rūmų klausimas kol kas visiškai nesvarstomas, nes mes juos suprantame kaip LMTA tapatybės dalį. Čia mūsų istorija, pagrindinės koncertų ir teatro salės, mokymo bazė. Vadinamieji Sluškų rūmai netinkami mokymo procesui, todėl pirmieji į naujuosius rūmus įsikels teatro ir kino kūrėjai.

Visas Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studijų miestelio projektas prilygsta stebuklui – juk mūsų šalyje dar niekada nebuvo pastatyta muzikos akademija. Projektų buvo ne vienas – tiek tarpukariu Kaune, tiek devintajame dešimtmetyje Vilniuje, – bet viskas ir liko tik planuose, o dabartinės patalpos labai riboja šiuolaikinių meno studijų galimybes. Džiaugiamės, kad pamažu judame užsibrėžto tikslo link. Jau surengėme pirmąsias iškilmes – 2021 metų rugpjūčio 31 d. būsimojo akademijos studijų miestelio sklype Olandų gatvėje įvyko statybų pradžios ir simbolinės kapsulės ateities kartoms įkasimo ceremonija.

Vyresnieji kolegos pasakodavo, kaip būdavo gera, kai dar Lietuvos konservatorijos (LMTA pirmtakės) valgykloje susitikdavo ir teatralai, ir muzikai, vieni kitus pažinojo, vieni kitų vaikus krikštydavo... Akademija išsiplėtė, dabar kino ar teatro dėstytojai ir studentai nepažįsta muzikų. Tad svajojame, kad daug kūrybingų žmonių pietautų toje pačioje valgykloje, prie gretimų stalų, o paskui ir prie to paties stalo gertų kavą ar arbatą ir taip bendraujant gimtų kūrybinės idėjos, projektai. Tikiu, kad taip ir bus. Bet vėlgi, reikia kantrybės. Ir labai daug. O kaip pavyks įgyvendinti tai, kas sumanyta, kas jau sugulė į projektus – niekas nežino... Vakar pandemija, šiandien labai arti mūsų vykstantis karas...

Šiuo metu su kolegomis tiriame Kauno muzikos mokyklos istoriją – matau, kas ir kaip buvo prieš šimtą metų. Latvija nuo 1919 metų turėjo konservatoriją, estai – mokyklą, kurią labai greitai perorganizavo į konservatoriją, o mums Lietuvoje, anuometiniame Kaune, labai trūko patalpų, nes miestui netikėtai tapus laikinąja sostine, kiekvienas kambarys, kiekvienas pastatas buvo aukso vertės. Visi žinojo, kad tai, kas vadinama mokykla (įkurta 1920 m.), iš tiesų yra konservatorija. Tačiau turimuose penkiuose kambariuose aukštajai muzikos mokyklai buvo per ankšta. Tik 1933 m. mokykla reorganizuota į konservatoriją. Latviai konservatorijai iš karto gavo buvusį berniukų gimnazijos pastatą, jie iki šiol ten dirba.

– Tai aplenksim latvius, nes turėsime modernią akademiją?

– Infrastruktūra – galbūt. Bet yra sričių, kuriose tikriausiai dar turime juos pasivyti. Yra kur tobulėti, stiprėti, bendradarbiauti.

– O kaip pavyksta bendrauti su architektais? Ar jie supranta menininkų, ypač muzikų, veiklos specifiką?

– Turime puikų architektą, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatą Rolandą Paleką – jis ir jo komanda supranta. Mes daug kalbamės, aptarinėjame, įsiklausome ir būname išgirsti. Yra meniniai interesai, yra praktiniai ir buitiniai sprendimai, kai kur varžo lėšos... Bet pasitikiu jų skoniu – bus visiškai kitokia, moderni akademija.

– Ir patogi?

– Tam, kad būtų patogi, reikalinga kiekvienos srities žmonių iniciatyva. Žaviuosi kolegomis – negaili laiko, eina, aiškinasi viską iki menkiausių detalių, kad vėliau niekas netrikdytų studijų ir kūrybinių procesų, kad studentai ir dėstytojai jaustųsi patogiai.

– Kada laukti įkurtuvių?

– Naujasis Teatro ir kino fakulteto pastatas turėtų atverti duris kitą rudenį, tačiau kada bus įgyvendinta likusi projekto dalis, dar nežinome. Visko reikia, visko norisi kuo greičiau. Džiaugiamės, kad naujieji LMTA rūmai suprojektuoti iš tam tikrų segmentų, todėl galima po truputį įgyvendinti viską, kas sumanyta: pastatyti Muzikos fakultetą, administracinį bloką, kuriame numatyta įkurdinti ne tik administraciją, bet ir kitus infrastruktūros skyrius, visas aukštas bus skirtas teorinėms paskaitoms, galėsime patogiai organizuoti konferencijas. Ir salių blokas numatytas, ir atskiras bibliotekos pastatas. Tenka apsišarvuoti kantrybe ir nuosekliai, susitelkus siekti mums visiems labai svarbaus rezultato.

– Tai ir norisi palinkėti Jums kuo didžiausios sėkmės, kad viskas būtų taip, kaip turi būti, kaip numatyta.

***

Judita Žukienė 1997 m. baigė muzikologijos studijas Lietuvos muzikos akademijoje. 2001 m. apgynė humanitarinių mokslų daktaro disertaciją „Nespecifinės muzikos prasmės“. Nuo 2001 m. – Muzikos istorijos katedros dėstytoja, nuo 2006 m. – docentė. 2005–2011 m. buvo Muzikos istorijos katedros vedėja, 2011–2021 m. – LMTA mokslo prorektorė. 2021 m. rudenį išrinkta LMTA rektore.

Taip pat nuo 1998 iki 2003 m. su pertraukomis dirbo Mokslo ir enciklopedijų leidybos instituto moksline redaktore, 1999–2000 m. – Vilniaus J. Tallat-Kelpšos konservatorijos, 2004–2011 m. – Vilniaus muzikos mokyklos „Lyra“, 2011 m. – Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos muzikos istorijos mokytoja.

Mokslinių interesų kryptys – Lietuvos muzikos istorija, muzikos estetika, meninių tyrimų metodologija, muzikos edukologija. J. Žukienė yra paskelbusi mokslinių straipsnių ir mokslo populiarinimo publikacijų, parašiusi knygų skyrių, vykdė mokslo projektus, dalyvavo įvairių darbo grupių ir komisijų darbe. Stažavosi Latvijoje, Belgijoje, Danijoje, Norvegijoje.

2022 m. birželio 29 d. LMTA įvyko steigiamasis Lietuvos specializuoto muzikinio ugdymo asociacijos (LSMUA) susirinkimas. Jo metu pasirašyta steigimo sutartis, patvirtinti įstatai ir išrinkti valdymo organai. Asociacijos prezidente dviejų metų kadencijai išrinkta LMTA rektorė dr. Judita Žukienė, viceprezidentu vienerių metų kadencijai – Kauno Juozo Gruodžio konservatorijos direktorius Kęstutis Bliujus.

Komentarai