Juliaus Juzeliūno šimtmečiui

2016-ieji paskelbti žymaus lietuvių kompozitoriaus, muzikologo, Lietuvos nacionalinės premijos laureato ir visuomenės veikėjo Juliaus Juzeliūno (1916-2001) metais.  Profesorių iki šiol mena visi, kas bendravo su juo, nugyvenusiu ilgą, darbingą, įvairiapusį ir aktyvų gyvenimą iki pat paskutiniųjų dienų. Pamenu, ko gera, ir paskutinįjį jo susitikimą su muzikų visuomene, gana intymų ratelį, po kurio šio teksto autorei profesorius karštai paspaudė ranką ir pasakė: „Laikykimės!“, ir šiame žodyje slypėjo visa jo kūrybingos asmenybės esmė: visada besišypsantis ir optimistas, visada jaunatviškas ir kupinas idėjų,  net sunkiausiais Sąjūdžio ir posąjūdiniais metais, kuriems jis kaip maža kas iš kūrėjų tarpo skyrė labai daug jėgų ir laiko – visa jo asmenybė bylojo didžiulį pasišventimą Lietuvos Kultūrai. Šalia kūrybos ir kitų didelių darbų, apie kuriuos turime daugybę medžiagos, enciklopedinius tekstus ir jau – be kitų prof. A. Ambrazo knygų, puikią monografiją, bene rečiausias J. Juzeliūno bruožas buvo jo nuolatinis smalsumas ir gyvenimo džiaugsmas, nutrynęs oficialumo ribas tarp jo ir jo mokinių. Jis buvo viena tų asmenybių, kurių atėjimas į M. K. Čiurlionio mokyklą ir bendravimas su mokiniais apie muziką ir kompoziciją tapo neišdildomu įspūdžiu visam gyvenimui. Toks jis buvo su visais jaunaisiais, su mokiniais, studentais, kurie jį be galo mėgo, ir kurių tarpe turime visą plejadą – net pusšimtį – garsių vardų: tai J. Bašinskas, T. Makačinas, F. Bajoras, L. Povilaitis, V. Montvila, V. Kairiūkštis, A. Rekašius, V. Laurušas,  A. Budriūnas, O. Narbutaitė, M. Urbaitis, J. Baltramiejūnaitė, R. Kabelis, V. Klova, Š. Nakas, J. Juozapaitis, V. Juozapaitis, Z. Bružaitė, V. Augustinas, L. Narvilaitė, N. Valančiūtė, G. Sodeika ir daugelis kitų. Galima sakyti, visi – žymūs, visi individualybės, išugdytos neprilygstamo erudito ir puikaus pedagogo. Savo etuziazmu jis gebėjo užkrėsti visus aplinkui, nesijautė jokios formalizmo dvasios, o atėjus pasisvečiuoti į namus, jis dalindavosi savo naujais atradimais: kaip skamba Afrikos čiabuvių muzika, kuo ji artima lietuvių folklorui... ir duodavo pasiklausyti tuo metu retų, beveik negaunamų įrašų.

J. Juzeliūno šimtmečiui neseniai koncertą skyrė LNSO (buvo atlikta simfoninė poema „Afrikietiški eskizai“), o balandžio 16 d. –  Vilniuje, Nacionalinėje filharmonijoje griežęs Lietuvos kamerinis orkestras. Nenuostabu, kad vienas tą vakarą skambėjusių autorių buvo B.  Bartokas, padaręs didžiulę įtaką kompozitoriui savo pažiūromis ir atradimais folkloristikoje, jos panaudojimu profesionalioje kūryboje, įvairių tautų etninės muzikos reikšmės suvokimu plėtojant savą nacionalinę kultūrą. Orkestras pasirinko B. Bartoko siuitą „Rumunų liaudies šokiai“, Sz. 68, BB 76 (Transilvanijos regiono melodijos), 1915 m. parašytą fortepijonui ir po poros metų jo paties aranžuotus orkestrui.  Muzika skambėjo gražiai, melodingai, bet tempai atrodė lyg sulėtėję, nes lyriniuose epizoduose trūko liaudiško rečitatyviškumo, rubato (juk tas melodijas grojo piemenys fleita arba smuiku), greitesniuose šokiuose temperamento, ryškesnių akcentų, specifinio liaudiško charakterio, ugnies. Klausiausi tokio nudailinto, santūraus ir apibendrinto, „suklasinto“ kūrinio ir galvojau: ne veltui B. Bartokas sukėlė sąjūdį, ne veltui klasikams būtina išmokti liaudies muzikos pradžiamokslį, kuris yra visos klasikos motina...

LKO kompozitorių pagerbė dviem puikiais jo kūriniais: koncerto pradžioje skambėjusiu koncertu vargonams, smuikui ir styginių orkestrui (solistai – vargonininkė Karolina Juodelytė, smuikininkas Džeraldas Bidva), kuris buvo inicijuotas prof. S. Sondeckio ir L. Digrio, bei simfonija Nr. 5 „Lygumų giesmės“ moterų chorui ir styginių orkestrui. LKO dirigavo Adrija Čepaitė, dainavo merginų choras „Liepaitės“ (vadovė Jolita Vaitkevičienė). J. Juzeliūnas, pats gerai grojęs vargonais, parašė įspūdingą ir nūdien pagauliai skambantį dvigubą koncertą, kuriame yra ir tiršto kolorito, ir dramatiškumo, ir greitai vystomos dramaturgijos, ir giedrų nušviesėjusių epizodų, improvizacijos elementų, kurie vystomi lineariškai ir,  nepaisant neoklasicizmo bruožų ir polifonijos, o gal būtent dėl jų, nėra lengvi atlikti ansambliškai. Atlikėjai kūrinį perteikė entuziastingai, gerai pagavo charakterį, o K. Juodelytė, viena ryškiausių nūdienos jaunųjų vargonininkių, daugelio konkursų laureatė (be tarptautinių – M. K. Čiurlionio konkurso I vietos ir spec. apdovanojimų prizininkė 2011) , besigilinanti į profesiją pas žymius pasaulio pedagogus (šiuo metu, įgijusi magistro laipsnį, toliau studijuoja Detmoldo aukštojoje muzikos mokykloje pas prof. Dr. M. Sanderį), partiją atliko itin konceptualiai ir profesionaliai.

Penktoji simfonija, be abejonės, pakerėjo – ypač gausiai susirinkusią užsienio publiką – archajizuotu derminiu-ritminiu koloritu, kurį lėmė abiejų dalių, lėtos ir greitos („Sėdauto“ bei „Kalnuti“), savaime unikalus, mantrinio pobūdžio monotoniškas sutartinių garsažodžių kartojimas, sonoristikos elementai (delnais ir kojomis keliami garsai), lyg laukas išsidriekęs septynlaipsnis garsaeilis, jo harmoningas plėtojimas, gražūs chorisčių balsai.

Arvo Pärto dviejų minučių estų lopšinė „Kuus kuus kalike“ – dar vienas įvartis į liaudies meną nuvertinusių kosmopolitų vartus. Atrodė, ką galima pasakyti per dvi minutes, net jei jas užpildo patsai Pärtas? Iš dviejų posmų susidedanti pjesė, paprastutė, mažorinė, šiek tiek varijuojama ir išplečiama, papildoma chorisčių arstistišku vaidmeniu (jos daro gestus, „užmiega“ ant partitūrų) – lyg linksmas pokštas užbaigė šį vakarą, kuriame išradingi kompozitoriai ir koncerto sumanytojai dar kartą priminė, kad meilė savam paveldui, savai melodijai – nuo motinos lopšinės iki sudėtingų partitūrų chorui bei orkestrui – suteikia nelygstamos vienijančios prasmės ir džiaugsmo ir kūrėjams, ir atlikėjams, ir klausytojams.