Kad svajotojai neišnyktų kaip dinozaurai

Vasario 2 d. Žvejų rūmuose choreografė Aušra Krasauskaitė pristatys šokio spektaklį vaikams pagal kompozitoriaus Kristijono Lučinsko muziką „Tikroji dinozaurų istorija“. Dramaturgė Samanta Pinaitytė pasakoja apie lemtingą pokalbį su choreografe bei jos idėją, virtusią scenon perkelta istorija.

„Tikroji dinozaurų istorija“ pasakos apie mažų ir suaugusių pamirštamą ar net slepiamą vidinį vaiką, kuris nebijo svajoti. „Mes pamirštame ir kartais net bijome svajoti, įsivaizduoti. Bet juk taip ir gimsta didžiausi tikslai, kurie veda mus į priekį“, - tikina dramaturgė S. Pinaitytė.

Esate aktorė, projektų autorė. Ar tai pirmoji Jūsų literatūrinė medžiaga scenai?

Dramaturge esu pirmą kartą. Iki šio spektaklio tekdavo įkūnyti vaidmenis scenoje, o šįkart iššūkis kitoks - matyti spektaklio visumą, būti ir kūrėja, ir stebėtoja.

Kaip gimė dramaturgija šokio spektakliui „Tikroji dinozaurų istorija“?

Susitikom su būsimo spektaklio choreografe A. Krasauskaite. Tai ji man papasakojo apie dinozaurus ir mažą mergaitę, planetas ir atstumus, kurių mūsų protai negali suvokti, nurodė tam tikrus būsimos istorijos siužetinius taškus ir paprašė, kad tai užrašyčiau. Ilgai kalbėjomės, diskutavom, ir po truputį ėmė ryškėti „Tikroji dinozaurų istorija“.

Kodėl būtent dinozaurai nusipelnė tokio dėmesio?

Todėl, kad mes su A. Krasauskaite netikim, jog jie išnyko. Nuolatinis mūsų visuomenės bėgimas į priekį neleidžia nei akimirkai stabtelti ir pasvajoti. Mes augame, o mūsų vidinis vaikas po truputį nyksta. Pamirštame ir kartais net bijome svajoti, įsivaizduoti. Bet juk taip ir gimsta didžiausi tikslai, kurie veda mus į priekį.

Džiaugiuosi gavusi progą padirbėti su tokia talentinga menininke kaip Aušra, kuri kupina idėjų, nesibaigiančio entuziazmo ir atsidavimo savo kuriamam spektakliui. Joje gali įžvelgti ne tik tvirtąją Karmen, bet ir už pasitikėjimo savimi fasado tūnančią mažą mergaitę, vis dar tikinčią dinozaurais...

Kokią slaptą žinią nešate vaikams ir suaugusiems?

Spektaklyje primenamos žmogiškosios vertybės. Vienas su kitu bendraujame telefonais, socialinių medijų pagalba, bet vis rečiau užmezgame gyvą kontaktą. O kartais užtektų stabtelti ir pažvelgti artimui į akis. Spektaklio situacijos primins patarlę „draugą nelaimėję pažinsi“ ir leis suprasti, kokia svarbi yra šeima.

Negi iš tiesų žmogiškosios vertybės mūsų pasaulyje nyksta tarsi dinozaurai?

Svarbiausia, kad tos vertybės neišnyktų visiškai. Kiekvienas spektaklis pasakoja istoriją, o kiekviena istorija kuriama ne šiaip sau. Pasakodami kažką savo draugui, bandome pasiekti, kad tai jį paveiktų. Gal nuliūdintų, jei pasakočiau istoriją apie benamį šunį, gal pralinksmintų, jei pasakočiau, kaip vaikystėje įkritau į upelį. Taip ir šiuo spektakliu siekiama papasakoti istoriją, kuri padės žiūrovams atrasti juose giliai slypintį vaiką.

„Tikroji dinozaurų istorija“ – šokio spektaklis. Ar scenoje nepasigesite žodžių?

Kartais žodžių net ir realiame gyvenime susikalbėjimui nereikia. O mūsų spektaklyje istorija kuriama ne tik šokiu, akrobatika ir vaidyba, bet ir žaisminga bei šmaikščia kompozitoriaus Kristijono Lučinsko muzika. Pažadu, kad žodžių tikrai nepritrūks.

Premjeros laukiate sulaikiusi kvapą, kaip ir mes visi. O ar teko buvoti repeticijose?

Teko dalyvauti repeticijose, ir ne kartą. Smagu stebėti, kaip ryškėja siužetinė linija ir tuo pačiu didėja atstumas tarp vaidmens ir šokėjo savasties. Kiekvienas, nors ir menkas, pasiūlymas būna kruopščiai apgalvotas, išbandytas ir tik tada perkeliamas į sceną, o tai rodo visos komandos atsidavimą. Tikiuosi, kad spektaklis pažadins žiūrovų vaizduotę, kad kiekvienas jame atras kažką sau artima.

Nuotraukos - Vilmanto Kriščiūno