Kad visa Lietuva kankliuotų

Kai suskamba lietuviškų kanklių stygos, suklūsta daugelis. Ir ne tik Lietuvoje. Vieniems ši muzika skamba egzotiškai, kitiems – čiurlena tarsi mūsų lietuviška esybė. Į šiaulietės Reginos Vaišnorienės gyvenimą kanklės atėjo netikėtai, bet tapo viso gyvenimo meile, kurią perdavė ne tik dešimtims savo mokinių, bet ir dukrai. Šiaulių miesto garbės pilietė, ilgametė Sauliaus Sondeckio menų gimnazijos pedagogė Regina Vaišnorienė šimtmečio Dainų šventės metu buvo įvertinta ypatingai – jai įteiktas Lietuvos nacionalinio kultūros centro „Aukso paukštės“ apdovanojimas už viso gyvenimo nuopelnus tautinei kultūrai.
Sauliaus Sondeckio menų gimnazija ne kartą keitė pavadinimą, struktūrą, tačiau vienas dalykas joje pastovus – daugiau nei penkis dešimtmečius kanklių meistriškumo, liaudies instrumentų dermės paslapčių ten moko Regina Vaišnorienė.
Šiauliai – labai daug
Regina Vaišnorienė Šiauliuose gimė, augo, mokėsi 8-ojoje vidurinėje mokykloje, dabar tai Salduvės progimnazija. Muzikė juokauja: šimšinė (Šimšė – Šiaulių miesto dalis. – Red.). Ten ir dabar tebegyvena. Baigė studijas tuometėje Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) ir sugrįžo į savo miestą.
„Šiauliai man reiškia labai daug. Gimtieji namai, tėveliai čia gyveno. Gal įpratau. Džiaugiuosi Šiauliais. Buvau Dainų šventėje – gražu Vilniuje, ten praėjo studijų metai, bet tas šurmulys, bėgimas... Grįžau į Šiaulius – tokios gražios gatvelės, medžiai, viskas sutvarkyta. Myliu Šiaulius. Ir mano vaikai gyvena Šiauliuose“,– apie savo gimtąjį miestą pasakoja Regina Vaišnorienė.
Ji buvo vienturtis vaikas tarnautojų šeimoje. Tėveliai neturėjo muzikinio išsilavinimo, bet labai mėgo muziką. Mama labai gražiai dainavo, traukdavo abi su dukra duetu. Tėtis grojo gitara, akordeonu. Jis ir dukrą išmokė griežti akordeonu.
Tėvas visą gyvenimą dirbo gaisrinėje. Ten buvo suburta kapela, jos vadovas – iš Muzikos technikumo. Jis pakvietė tuomet dar septintokę Reginą ateiti pagroti akordeonu. O kai pagrojo, vadovas jos paklausė: „Vaikeli, kodėl tu nesimokai muzikos?“
„Ir aš užsispyriau mokytis. Į muzikos mokyklą buvo stojamasis konkursas, du turai. Grojau ne iš natų, o iš klausos. Ir priėmė. Bet pasiūlė mokytis groti ne akordeonu, o kanklėmis. Prigąsdino, kad nuo akordeono stuburas iškryps, išaugs kupra. Direktorė sakė: „Paimk kankles, pasaulio pamatysi.“ Parsinešiau instrumentą – stygos, dėžė... Ką dabar daryti? Norėjosi akordeono, norėjosi dainuoti. Mokytoja Janina Jocienė, ją ir dabar prisimenu, pasiūlė pusę pamokos groti akordeonu, o kitą pusę – kanklėmis. Pamažu situacija apsivertė: vis daugiau grodavau kanklėmis, o akordeonui – kas likdavo. Taip ir užsikabinau, pamilau kankles visam gyvenimui“, – pasakoja pedagogė. Tik vėliau sužinojo, kad mama vaikystėje grojo kanklėmis Jeronimo Jankausko kanklių klaviklių ansamblyje.
Mergaitei sekėsi kankliuoti, ji tapo įvairių konkursų laureate. Baigusi vidurinę ir kartu muzikos mokyklas Regina nukeliavo stoti į Šiaulių aukštesniąją muzikos mokyklą (dabar – Sauliaus Sondeckio menų gimnazija). Buvo aišku, kad rinksis tik muziką.
Jau buvo rugpjūčio pabaiga, tad mokyklos direktorius Jonas Lamauskas jai pasakė, kad į pirmą kursą vietų nebėra.
„O aš sakau, kad ir nenoriu į pirmą kursą, noriu į antrą. Ir priėmė. Direktorius ilgai prisimindavo šią istoriją ir mano drąsą. Jau buvau baigusi vidurinę mokyklą, muzikos mokyklą, todėl pirmame kurse mokytis nebuvo prasmės. Aš žinojau, ko noriu. Paskui tiesiai – į Konservatoriją. Nors konkursai buvo dideli, net minčių neturėjau, kad neįstosiu. Mano kelias buvo aiškus, be svyravimų“, – prisimena menininkė ir prisipažįsta esanti laiminga, nes nuveikė nemažai darbų, išugdė per 100 mokinių...
Šeima, kurioje skamba muzika
Baigusiai studijas šiaulietei siūlė likti Valstybinėje konservatorijoje. Tačiau ją traukė gimtasis miestas, jautėsi jam reikalinga. Atsisakiusi viliojamo pasiūlymo, Regina grįžo į Šiaulius ir pradėjo darbą Aukštesniojoje muzikos mokykloje. Sukūrė šeimą, susilaukė dukros, po kelerių metų – sūnaus.
Reginos Vaišnorienės dukra – taip pat talentinga kanklininkė, menotyros daktarė, Sauliaus Sondeckio menų gimnazijos direktorė Regina Marozienė.
Ar dukros kelias buvo nulemtas mamos profesijos ir talento?
„Gerai žinojau, kad šis darbas nelengvas. Instrumentas nėra tobulas, daug reikia pačiam jį tvarkyti. Dukra mokėsi „Juventos“ mokykloje. Mokėsi labai gerai, tikėjausi, kad rinksis kitą specialybę, bet viskas susiklostė kitaip“, – šypsosi pedagogė.
Ji prisiminė, kaip prieš daugelį metų su liaudies instrumentų kolektyvu turėjo važiuoti koncertuoti į Nyderlandų miestą Eteną-Lerą (Šiaulių miesto partneris), tačiau nebuvo kas groja bosinėmis kanklėmis. Dukra skambino fortepijonu, bet paprašė jos, ar negalėtų pagroti bosinėmis kanklėmis. Ji pažadėjo pabandyti. Išmoko kūrinių partijas ir išvažiavo su kolektyvu į užsienį. Kelionėje tas pats direktorius J. Lamauskas ją prikalbino mokytis aukštesniojoje muzikos mokykloje. Ten pasirinko kankles.
Regina Vaišnorienė norėjo, kad dukrą kanklių specialybės mokytų kitas pedagogas, tačiau nepavyko priprašyti. Teko mokyti mamai.
Antrame kurse abi Reginos nuvyko į Jono Švedo jaunųjų atlikėjų konkursą Klaipėdoje, čia jaunoji kanklininkė užėmė pirmą vietą. Ją tai labai paskatino. Dukra, dar nebaigusi Aukštesniosios muzikos mokyklos, įstojo į Muzikos ir teatro akademiją. Ji kartojo mamos kelią – apsigynusi daktaro disertaciją galėjo likti Vilniuje, tačiau sugrįžo į Šiaulius.
Muzikinį išsilavinimą turi ir sūnus Ignas. Mama jam parinko trimitą, berniukas baigė muzikos mokyklą, paskui Šiaulių aukštesniąją muzikos mokyklą, bet jo svajonė buvo elektronika. Šiaulių universitete baigė elektronikos inžineriją, tačiau šiandien dirba Šiaulių pučiamųjų orkestre, bigbende, o elektronika liko kaip pomėgis.
Regina Vaišnorienė džiaugiasi, kad vaikai yra Šiauliuose, kai visi susirenka, pamuzikuoja. Neseniai Pastoraciniame centre įvyko šeimos koncertas. Prie jos ir vaikų prisijungė dar ir du anūkai: anūkas groja fortepijonu, o anūkėlė – smuikininkė. Ir jie mokosi toje pačioje mokykloje – Sauliaus Sondeckio menų gimnazijoje.
Šiauliai – stiprus muzikinis miestas. Šiaulietė norėtų, kad ir anūkai čia liktų, bet supranta – jie eis savo keliu.
Kanklės – visas gyvenimas
Prakalbus apie kankles, pedagogė sako, kad šis instrumentas – visas jos gyvenimas.
Regina Vaišnorienė pasakoja, kad visą laiką galvodavo, kaip vaikus mokyti, į kokius konkursus važiuoti, kokias programas pateikti šiauliečiams, nes dirba ir su liaudiškos muzikos ansambliu „Jovarėlis“. Prie jo susikūrė vokalinė grupė – labai gražus derinys. Kanklės nėra pasaulinio lygio instrumentas kaip smuikas ar fortepijonas. Jos, kilusios iš tų mažųjų kanklelių, daug jaunesnės, daug vėliau ištobulintos, todėl dar nespėjo taip išpopuliarėti. Kai nuvažiuoja koncertuoti į užsienį, ten kanklės dievinamos. Muzikė apgailestauja, kad atgimimo laikotarpiu lietuviai pradėjo nevertinti šito instrumento, jo muzikos, bet dabar kanklių populiarumas atsigauna.
„Aš labai norėčiau, kad šalia mūsų „Tautiškos giesmės“ ir vėliavos būtų kanklės. Tai mūsų nacionalinis instrumentas. Norėčiau, kad per kertines mūsų šventes – Kovo 11-ąją, Vasario 16-ąją, Liepos 6-ąją – į žmones eitume su savo tautiniais instrumentais, bet ne su atvykėliais iš svetimų šalių ar kokia svetima roko grupe. Turime savo pajėgumų, tik reikia, kad nebūtų tokių dalykų, kai himno nesugebama sugiedoti“, – išduoda savo troškimą muzikos meistrė.
Įpratusi dirbti tyliai, ji nesiryžta apie tai kalbėtis su festivalių, renginių organizatoriais, kuriuos gerbia. Bet jei kas paklaustų...
R. Vaišnorienė nusistebėjo, kad Vilniuje kanklių populiarinti nereikia. Ten mokiniai plūsta į muzikos mokyklas groti kanklėmis. Šiauliuose galbūt kultūra yra pakreipta kiek kita linkme. Jos svajonė, kad kankliuotų visa Lietuva.
Regina Vaišnorienė pasakojo apie koncertus Etene-Lere. Po keturis per dieną turėjo, visi buvo anšlaginiai.
„Paruošėme gražią olandų liaudies dainą „Maža paukštelė“. Po jos, aišku, plojimai, bet jokios didesnės reakcijos. Muzikos mokyklos direktoriaus paklausiau, kodėl. Jis nustebo – ar tai olandų liaudies daina? Penkis kartus važiavome į šį miestą koncertuoti ir vis mūsų prašydavo padainuoti olandiškai. Kiekviena tauta pasiilgsta savo tapatumo, savo dvasios. Kitos šalies atlikėjai jiems atvežė jų kultūros dalelę... Kad pas mus taip neatsitiktų, tam ir yra dainų šventės, festivaliai, kuriuos mes organizuojame: P. Stepulio kamerinių ansamblių konkursas, jaunimo festivalis „Tūto“, – pasakojo R. Vaišnorienė.
Stebėdama ukrainiečius, atvažiavusius į Lietuvą slėptis nuo karo, šiaulietė pamatė, kad jie pirmiausia dainavo ir grojo savo, ukrainiečių, liaudies dainas.
Už viso gyvenimo nuopelnus
Mokytoja pasidžiaugė, kad šimtmečio Dainų šventės koncerte „Skambėkite, kanklės“, kuris vyko Šv. Jonų bažnyčioje, didelė dalis atlikėjų buvo iš Šiaulių. Šiaulių kanklių mokykla pripažįstama visoje Lietuvoje.
Ypatingame koncerte – 400 kanklininkų, sausakimša bažnyčia. Visos kanklių rūšys buvo pristatytos – ir tradicinės, ir aukštaičių, ir žemaičių, ir suvalkiečių, ir koncertinės.
Pedagogei koncerto metu įteiktas „Auksinės paukštės“ apdovanojimas už viso gyvenimo nuopelnus buvo netikėtas. „Aš sakiau, kad tai nėra tik mano nuopelnas, kad laimėjo kanklės. Kad ši paukštė atskrido į kanklių vakarą, yra visų mano mokinių, bendraminčių, pedagogų nuopelnas“, – įvertinimu su kitais dalijosi Regina Vaišnorienė.
Gailėjosi, kad dauguma jos talentingų mokinių į Šiaulius negrįžo, po akademijos baigimo liko Vilniaus krašte. Tarp R. Vaišnorienės mokinių – kanklininkė, konkursų laureatė Kristina Kuprytė, birbynininkas, kolektyvų vadovas, dirigentas Darius Daknys, Lietuvos kariuomenės orkestro vadovas Egidijus Ališauskas ir kiti. Pedagogė sako, kad norėtų kam nors perduoti savo mokinius, kolektyvus, bet dar neturi kam. Tikėjosi, kad dukra perims, bet ji pasuko į administracinį darbą. Norėtų savo mokinius ir kolektyvus palikti žmogui, kuris degtų šita dvasia, būtų tikras mokytojas, tobulintų, puoselėtų kankles.
Regina Vaišnorienė penkis dešimtmečius vadovauja Sauliaus Sondeckio menų gimnazijos liaudies instrumentų orkestrui, liaudiškos muzikos ansambliui „Jovarėlis“. Labai gailėjosi, kad Šiauliai atgimimo laikotarpiu neišsaugojo puikaus dainų ir šokių ansamblio „Jovaras“, kuriame jai teko dirbti. Šis kolektyvas buvo vienas seniausių Lietuvos ansamblių, įkurtas iškart po ansamblio „Lietuva“. Kai galvojo, kaip pavadinti savo suburtą kolektyvą menų gimnazijoje, neatsitiktinai pasirinko „Jovarėlio“ vardą.
Už kūrybinius ir pedagoginius nuopelnus gimtajam miestui 2019 metais Reginai Vaišnorienei suteiktas Šiaulių miesto garbės pilietės vardas. Nors sako dirbusi ne dėl šio vardo, tačiau patvirtina, kad malonu, kai savame krašte, kuriam atidavei visą gyvenimą, esi įvertintas ir pastebėtas.
„Didžiuojuosi mokykla, savo bendruomene, tuo, kad galėjau šį tą Šiauliams duoti. Kai gavau „Paukštę“ už viso gyvenimo nuopelnus, sutrikau. Mąstau: tai ką, man dabar jau nebedirbti? Gyvenimas baigėsi? Ne, šito nebus. Aš dar padirbėsiu, kiek leis sveikata“, – juokiasi liaudiškos muzikos puoselėtoja.
Penki dainų švenčių dešimtmečiai
Kai kalbėjomės su Regina Vaišnoriene, ji dalijosi dar visai šviežiais šimtmečio Dainų šventės įspūdžiais. Per daugiau kaip 50 kūrybinės veiklos metų ji dalyvavo visose Lietuvoje vykusiose dainų šventėse: ir kaip atlikėja, ir kaip vadovė, ir kaip dirigentė.
„Sovietmečiu jos būdavo kitokios, bet gražios. Linksmiausia būdavo po koncerto, kai Vilniaus gatvėmis traukdavo kolektyvai ir dainuodavo visas žinomiausias lietuvių liaudies dainas. Toks įspūdis, kad net šiurpuliukai eidavo per kūną. Būdavo linksma ir gera. Žinau, kad tos šventės tikrai prisidėjo prie mūsų Atgimimo“, – neabejoja pedagogė.
Šiemet šimtmečio šventė – rimtesnė, išskirtinė, be šou, dainos iš širdies į širdį. Tai buvo patriotizmo, tautinės savimonės, vienybės budinimas.
„Nepasakyčiau, kad esame susiskaldę. Esant reikalui mes sugebame susivienyti. Mes visi Lietuvą nešiojame savo širdyse. Aš labai didžiuojuosi, kad prisidedu prie tos pagarbos savo šaliai“, – jautriai kalbėjo Regina Vaišnorienė.
Pasakodama apie savo planus, muzikos pedagogė mini Sauliaus Sondeckio menų gimnazijos 85 metų sukakties paminėjimą, Prano Stepulio kamerinių liaudies instrumentinės muzikos ansamblių konkursą-festivalį. Žiūrėk, praeis keleri metai, o čia ir vėl Dainų šventė. Mokytoja prisipažįsta, kad dar norėtų į Dainų šventę, bet bus matyti, kaip viskas susiklostys.
„Šiauliams linkėčiau, kad daugiau tautinis menas juose skleistųsi. Ypač tose pamatinėse mūsų šventėse. Visi žanrai turi klestėti ir būti, bet ir tautinis žanras privalo būti matomas Šiauliuose. Ir Dainų šventė parodė, kad tai jaudina žmones. Aš kartais sujungiu visas miesto muzikos mokyklas, padarome didelį orkestrą, puikiai suskamba. Tikrai turime kuo didžiuotis“, – Reginos Vaišnorienės palinkėjimais gimtajam miestui baigėme nuoširdų pokalbį.
Rolando PARAFINAVIČIAUS ir Gintarės DAKNYTĖS nuotr.
Parengta pagal „Šiaulių krašto“ publikaciją