„Kamanių šilelio“ albumo pristatymo koncertas: švelnus susitikimas

Publikuota: 2020-10-23 Autorius: Rūta Giniūnaitė, nuotraukos: Igno Avižinio
Igno Avižinio nuotr.

Trečiadienio vakarą menų fabrike „Loftas“ Kamilės Gudmonaitės ir Manto Zemlecko duetas, geriau žinomas kaip „Kamanių šilelis“, pristatė birželį išleistą albumą „9“. Devyneri metai – tiek laiko grupė kartu kuria ir gyvena tarp žanrų nardančia muzika. Dar pavasarį turėjęs įvykti koncertas parodė, ką „Kamanių šilelis“ moka geriausiai: poeziją versti muzika, o koncertą – šiltu apkabinimu.

Nuo paskutinio įrašo „Namai“ praėjo treji metai. Per tą laiką „Kamanių šilelis“ augino ne tik save, bet ir naujas dainas, kurių prisikaupė daug. Kurdami albumą „9“ jie pažiūrėjo į save iš naujo. Suprato, kad su laiku netampa naujais žmonėmis, bet vis gilina, kas jie ir ką turi. „Nėra kuo tapti ir būti – reikia tik suvokti, kad jau esi. Ir kad gali kurti, ką skauda“, – portalui mic.lt rugpjūtį pasakojo K. Gudmonaitė.

Ir vėl daug Donaldo Kajoko eilių, liaudies motyvų, asmeninių skaudulių ir išgyvenimų, vienas kito paleidimo ir grįžimo namo, į muziką. Pirmą kartą albume vyrauja elektronikos elementai, suteikdami kūriniams dinamikos ir šviežumo. Daug naujų eksperimentų ir žaidimo žanrais – nuo lyriškos „Polaroid“ iki „Solo Ansamblio“ repertuarą primenančių „Dulkių“ (taip pat pagal D. Kajoko eilėraštį).

Albumas buvo įrašytas karantino metu duetui užsidarius kaime. Patys minėjo, kad aplinka turėjo įtakos albumo garsui – atidžiai įsiklausius girdisi židinio malkų traškesys, plaunamos lėkštės, zyziančios musės. Aplinka „Kamanių šileliui“ tapo dar vienu instrumentu ir sudedamąja kūrinių dalimi.

Trečiadienio koncerte namų jausmas užpildė ir „Loftą“. Net scena buvo priartina prie žiūrovų ir įrengta pasirodymo erdvės viduryje. Auditorija galėjo viską matyti 360 laipsnių kampu. Šviesas kūrė šviesų dailininkas Arvydas Buinauskas – jos buvo pritaikytos skirtingoms dainų nuotaikoms ir tempui, o „Kamanių šileliui“ virš galvų kabėjo rankomis nudažytos lempos, atspindinčios šviesų projekcijas. Pasikvietę muzikantą ir kolegą Donatą Bielunskį, scenoje visi trys žaidė gitaromis, būgnais, tamburinu ir įdomiais pučiamaisiais instrumentais.

Salei nutilus ir užgrojus klausytojų pamėgtai „Aš Nieko Nežinau“, Kamilė ir Mantas akimis dainavo vienas kitam. Tada ir visiems aplinkui – nuo pirmų akordų atrodė, kad vakaras skirtas ne albumo pristatymui, o bendruomenės kūrimui ir susitikimui po ilgos pertraukos. Šokinėdami nuo melancholiškų meilės melodijų („Aš Nieko Nežinau“) iki tobulų atsisveikinimo dainų („Tu Pamirši Mane“, „Paleisk Mane Namo“), jie keliavo per savo jausmus, praeitį, dabartį ir ateitį (sugrojo vieną dar niekur neišleistą kūrinį). Buvo daug juoko, pašnekesių ant scenos ir prie jos, daug žibančių akių ir kito rankos paieškų tamsoje.

Klausant „Kamanių šilelio“ negali nejausti bendrumo. Jų koncertai – ne tik muzikos, bet ir performanso patirtis, energijos pasidalijimas ir vidinės būsenos atskleidimas. Norisi tikėti, kad scenoje jie tokie, kokie ir už jos ribų. „Koncerto metu aš tarsi atsegu užtrauktuką krūtinės vietoje ir tuo dalinuosi“, – anksčiau yra užsiminusi Kamilė. Užtrauktukus atsegė ir kiekvienas, stovėjęs „Lofte“. Gal todėl, kad (tikėtina) tai vienas paskutinių didelių koncertų pandemijos metu ir visi pasiilgo gyvai atliekamos „Kamanių šilelio“ muzikos. Gal todėl, kad duetas ne tik duoda, bet ir nori priimti – kiekvieną kaukėtos publikos akių blyksnį, garsiai ištartą dainos žodį ir ore jaučiamą įsimylėjimą.

Igno Avižinio nuotr.

Susiję nuotraukų galerijos

Komentarai