Kintų muzikos festivalio dienoraštis

Publikuota: 2015-07-11 Autorius: Paulina Nalivaikaitė
Kintų muzikos festivalio dienoraštis

Simfoniškai galinga festivalio kulminacija

Gražios gamtos ir ramumos supamame Kintų miestelyje – kažkam naujai atrastame, kažkam jau anksčiau pamiltame – prabėgo daugiau nei dvi savaitės, pavertusios Kintus šiuolaikinės muzikos ir novatoriškų atlikėjų koncertų centru. Liepos 17-osios vakarą suskambo simfoniškai galingi paskutiniai šių metų festivalio garsai: girdėjome Naujų Idėjų Kamerinį Orkestrą (NIKO)  bei specialiai šiai progai suburtą Kintų muzikos festivalio orkestrą, be kitų skambėjusių kūrinių, kartu atlikusius koncerto „vinį“ – Gedimino Gelgoto simfoniją „Extracultural“.

Pirmojoje koncerto dalyje griežęs NIKO ansamblis atliko jo repertuarui būdingo minimalistinio stiliaus kūrinius. Muzikinę dalį pradėjo G. Gelgoto kompozicija simboliniu šiam vakarui pavadinimu „An End is a Beginning“, prasidedanti palaipsniui emociškai ir garsiškai intensyvėjančia gyva, lygaus ritmo garsų tėkme, viduryje suskambanti aštresniais, vis sodrėjančiais ritmais, o paskutinėje padaloje, stabilaus ramumo pojūtį suteikdama, vėl sugrąžinanti pradinį gyvą, nuolatinį garsų sruvenimą. Dar kitokių lyriško dramatizmo spalvų įnešė šių metų festivalio dedikacinio kompozitoriaus, 80-metį mininčio Arvo Pärto „Siluano daina“, kurią atliekant tauriai išlaikytos pauzės gilino skausmingą muzikos dramatizmą. Vis dėlto didžiausią ažiotažą sukėlė dalies pabaigoje atliktos Maxo Richterio rekompozicijos pagal Antonio Vivaldi „Metų laikai“ dalys – II-oji „Pavasario“ ir visos trys „Vasaros“ dalys. Ypač aplodismentų vertos solistės Augusta Jusionytė ir Dalia Simaška, pagriežusios su mąsliu romumu, dailiu garsu lėtąsias dalis ir stebėtina energija, užtikrintu virtuoziškumu ir ansambliška precizika – greitąsias. Tačiau šie epitetai tinka ir kalbant apie viso kolektyvo muzikavimą: bisui pagriežę „Žiemos“ finalinę dalį, publiką jie galutinai parbloškė savo jaunatvišku gyvybingumu, kūrinio nuotaiką atliepiančiu gaivališku atlikimu bei abejonių nepaliekančiomis profesinio, techninio meistriškumo aukštumomis.

Tačiau koncerto – ir viso festivalio – kulminacija tapo jau minėtas G. Gelgoto simfoninis opusas „Extracultural“, kurio atlikimui Kintuose suburtas tarptautinis festivalio orkestras: be lietuvių, turėjome svečių iš Latvijos, Lenkijos, Ispanijos bei Didžiosios Britanijos – tai jaunas, daugiausia studentus bei vyriausiųjų klasių moksleivius sujungęs orkestras. Žanriniu požiūriu „Extracultural“, nors pavadintas simfonija, turi ir koncerto bruožų: vietomis dominuojantis kūrinio herojus  buvo NIKO ansamblis, tarp 12 simfonijos epizodų netgi turėjęs ypač vituozišką kadencinę padalą, pavadintą „Extracadenza“. Pats žodis „extracultural“, reiškiantis „virškultūrinis“ (arba „metakultūrinis“), suponuoja idėjines kūrinio prasmes, atsiskleidžiančias beklausant: pirmiausia tai – skirtingų, vienas kitam lyg ir prieštaraujančių stilių melanžas, nuo šiuolaikinės akademinės muzikos tendencijų (gausios minimalizmo apraiškos bei sonoristiniai efektai – nefiksuoto aukščio garsų dūzgesiai, klasteriniai sąskambiai, gergždžiančio garso išgavimas perspaudžiant stygą etc.), baroko atgarsių (tiesa, jie figūravo ankstesniuose kūrinio atlikimuose – šįkart klavesino tembras nebuvo panaudotas) iki elektroninės ir klubinės muzikos (elektroniniai ritmo dūžiai arba juos imituojantys akustiniai, dažniausiai išgaunami agresyviu pizzicato, bei sureikšmintas ritminis pradas). Be to, meninė raiška papildoma NIKO merginų atliekama choreografija ir kalbėjimu. Būtent ne kartą ištariami žodžiai „Homophonic, polyphonic, out of perception, extracultural“ („Homofoninis, polifoninis, už suvokimo ribų, virškultūrinis“) tarytum atskleidžia muzikos istorinės plėtotės – ar jos suvokimo – kaitą: nuo mažiausiai sudėtingos išraiškos (homofonija) per daugiasluoksnę (polifonija) į XX a. muzikos progreso sąlygotą sudėtingą ir neretai sunkiai įkandamą (o specialaus išsilavinimo neturintiems – dažnai neįkandamą) bei daugialypę, polistilistinę raišką, kurios kulminacija – dabartyje egzistuojančios muzikos visiškas stilistinis margumynas, savotiška muzikinė globalizacija, kurią ir apibūdintų epitetas „extracultural“. Iš tiesų, G. Gelgoto simfonija atliepia ir nūdienos kultūrą (minėtas daugelio srovių susidūrimas), ir, tam tikru aspektu, mūsų pasaulio vaizdą: turiu galvoje ne tik kosmopolitizmą, bet ir, tarkim, agresiją bei hipertrofuotą aktyvumą ir jėgą, kurių atspindžiai muzikoje – itin garsios dinamikos (forte ir daugiau) dominavimas, aštri, veržli ritmika, pabrėžtinas emocinis intensyvumas bei tarp potencialaus veržlumo ir dėl ritminių struktūrų savotiškai varžančios disciplinos balansuojanti ekspresija. Tai kūrinys, labiausiai suvokiamas turbūt jaunajai kartai, esančiai atviro mąstymo, lengvai priimančiai ir absorbuojančiai tai, kas vyksta dabar. Be kita ko, jaunimui priimtiniausia ir NIKO koncepcija, neretai kritikuojama už pataikavimą publikai ir popkultūros gūsius į akademinius laukus, tačiau galbūt tai, ką daro šis kolektyvas, yra savotiškas tradicijų aktualizavimas: ansamblis groja akademinę muziką, tačiau skirtą emocijų atgaivai, o ne racionalaus prado stimuliavimui (ko neretai mums pritrūksta – būtent atsitraukti nuo disciplinuoto egzistavimo, valdomo griežtos dienotvarkės ir „deadline‘ų“, ir atgaivinti savo emocinę būtį). Grįžtant prie „Extracultural“ – ovacijos po kūrinio parodė, kad žmonėms tokia muzika patraukli, nors iš tiesų joje daug disonansų, neįpratusią ausį rėžiančių sonorinių efektų, tačiau sėkmę užtikrina ritmikos sureikšminimas – dažna ritminė pulsacija, lydima fizinės ir emocinės energijos, kas sąlygoja drive‘o kupinus epizodus, bei intensyvus emocinis pradas. Be kita ko, reikšmingą rolę turi ir virtuoziškumas (efektingas skambesys – tai, kas natūraliai sužadina publikos, ypač mažiau išprususios, dėmesį) bei vizualika (juk kokia šiandien didžiulė vaizdo svarba – gyvename apsupti youtube‘o, instagramų ir selfių transliuojamos informacijos, emocijas įvaizdiname dvitaškiais, skliausteliais ir kt. ženklais; vaizdas iš esmės tapo pagindine komunikacijos priemone).

Svarbu paminėti ir tai, kad šis koncertas buvo svarbus ir jaunųjų muzikantų ugdymuisi – „Extracultural“ tapo nelyg studijų laboratorija tik šiemet mokyklą baigusiam dirigentui Martynui Stakioniui, turėjusiam galimybę vadovauti dar ne visai profesionaliam kolektyvui (nors orkestrantų meistriškumu suabejoti neteko) ir diriguoti retokai mūsų repertuare girdimos šiuolaikinės muzikos partitūrą. M. Stakionis, tapęs nugalėtoju tarptautiniame Jazepo Vitols konkurse (Latvija) bei ne kartą pelnęs laureato vardą įvairiuose kituose konkursuose, užtikrintai valdė orkestrą tiksliais judesiais, per visą kūrinį išlaikydamas aktyvų dirigavimą ir energiją, tačiau bereikalingai nesiplaikstydamas – emocionalumo pakako tiek, kiek jo buvo, jis netrukdė išlaikyti judesių precizikos ir muzikos pulsacijos pajautos, o patys orkestrantai džiaugėsi, kad viskas buvo nurodoma labai aiškiai.

Tačiau ne tik šis koncertas buvo proga ugdytis jaunajai kartai – festivalį edukacine ir socialine prasme puošia NIKO artistų rengiami meistriškumo kursai moksleiviams bei darbo rezultatų pademonstravimas koncerte, kuriame moksleiviai groja moksleiviams. Į betarpišką atmosferą sujungia ir amžiaus bendrystė, ir nuoširdus muzikavimas, o renginio prasmingumą dar labiau papildo faktas, kad tarp klausytojų būna ir vaikų globos namų auklėtinių – mažųjų, kurie nesusiduria su klasikine muzika ir nėra laikę rankose instrumento. Auklėti, šviesti ir ugdyti jaunąją kartą – tai užsiauginti sąmoningus klausytojus, investuoti į ateities kultūros vartotojus. Manau, tai ypač prasminga festivalio tradicija, kurią pagal galimybes vertėtų išplėtoti – šiais metais meistriškumo pamokos truko vos keletą dienų (liepos 6-9 d.), o apie savaitę ar ilgiau (gal net viso festivalio metu) trunkantys kursai suteiktų galimybę mokytojams giliau pažinti mokinių ypatybes, suteikti specifinių ir labiau individualizuotų žinių, o mokiniai savo ruožtu produktyviau ir tvirčiau įsisavintų suteikiamas žinias.

Dar vienas pagirtinas festivalio aspektas – bendro repertuaro vieningumas, formuojantis intuityviai užčiuopiamą Kintų festivalio muzikinę kryptį. Koncertuose skambėjo beveik vien šiuolaikinė muzika – tačiau atstovaujanti ne vadinamajam akademiniam „mainstream‘ui“, kuris aktualesnis muzikos profesionalams, o patraukianti ir platesnę auditoriją – netgi mažo Kintų miestelio ir jo apylinkių žmones, paprastus klausytojus, labai retai tegaunančius klasikinės muzikos „dozę“. Festivalyje skambėjusi šiuolaikinė muzika skirtinguose koncertuose skleidėsi vis kitokia išraiška – nuo pavienių fleitos garsų, violončelės ir elektronikos jungties, smuikų dueto, styginių kvarteto, styginių ansamblio iki sodrių choro balsų ir simfoninio orkestro. Kiekviename koncerte (išskyrus festivalyje rezidavusio artisto Justo Kulikausko du rečitalius) skirtinga instrumentinė sudėtis bei skirtingos asmenybės (egzotiškoji japonė Misao) atidengė ir vis kitokį šiuolaikinės muzikos „veidą“, tačiau kiekvienąkart atsigręžiantį į publikos lūkesčius ir poreikius – klausytojai nuoširdžiai, šiltai priimdavo kiekvieną pasirodymą. Savo repertuaro pobūdžiu Kintų muzikos festivalis iš kitų šiuolaikinės muzikos festivalių išsiskiria būtent distancija nuo iš esmės vien profesionalams suvokiamos akademinės muzikos: čia skambėjo taip pat profesionalioji, akademinė muzika (išskyrus japonų liaudies muziką Misao koncerte), tačiau parašyta plačiai auditorijai priimtina muzikine kalba – ir šiame pamario krašte, kur profesionalieji muzikiniai įvykiai apskritai gana reti, tai yra sėkmingas ir patrauklus programos modelis. Iš esmės jis yra pakankamai grynas, nepaisant japonų muzikos ir vaikų koncertų, tačiau šie pasirodymai – tarytum inkliuzai, be kurių festivalis prarastų dalį edukacinės funkcijos (vaikų ugdymas ir publikos muzikinio-kultūrinio akiračio plėtimas). Belieka visa tai aiškiau įvardinti pristatant festivalį, buklete (ar šiuo atveju – festivalio laikraštuke), paantraštėse ar pan. Didelė festivalio problema – menkas finansavimas – galbūt bent kiek pagerėtų, į bendrą viziją įtraukiant ir pasinaudojant krašto kultūriniu palikimu, kad festivalis turėtų ne tik vienalytį muzikinį, bet ir koncepcinį / filosofinį / kultūrinį aspektą. Palanki miestelio gamtinė aplinka turi potencijos gyvesnei turizmo plėtotei – pagerinus Kintų infrastruktūrą (žinoma, tai jau nebe tiesioginis festivalio organizacinės veiklos ir įtakos laukas), gyvenvietė gautų naudos kaip turizmo ir muzikos / kultūros centras, tuo pačiu augtų ir investicijos, o festivalis turėtų didesnes galimybes plėstis ir augti, nes jau dabar išryškėja nepakankamas infrastruktūros išvystymas, pakankamos erdvės renginiams stoka.

Tikėtina, kad kada nors Kintų festivalis taps vienu iš pagrindinių Lietuvoje – turint omenyje jo staigų augimą ir potencialą bei nepailstančius, kūrybingus, inovacijų siekiančius organizatorius, kiekvieną svečią apgaubiančius dėmesiu, rūpesčiu ir šiluma. Belieka jiems palinkėti stiprybės, tvirto požiūrio ir tolesnės grynesnės idėjinės plėtotės.

Elektronikos ritmu daržinėje

Kintų muzikos festivalis nepaliauja stebinti savo publikos. Trečiadienį, liepos 15-osios vakarą, klausėme neįprasto solo violončelės koncerto visai netradicinėje aplinkoje. Justas Kulikauskas, šių metų festivalio reziduojantis artistas, parengė muzikinę programą violončelei ir elektronikai, savo idėjų realizacijos vieta pasirinkdamas Kintų miestelio daržinę.

Būtent koncerto erdvės pasirinkimas išryškino šio festivalio socialinę reikšmę: prieš pradedant griežti solistui, festivalio direktorė Audra Juodeškienė tarė įžangos žodį, akcentuodama neadekvačią pastato būklę. Daržinė šiuo metu stovi nenaudojama, lyg sandėlis nereikalingiems daiktams laikyti, yra netvarkoma. Tuo tarpu pastatas turi potencialo – ir tai parodė J. Kulikausko koncertas – tapti miestelio centru meniniams projektams įgyvendinti. Iškrausčius ir išvežus didžiąją dalį balasto, atsivėrė talpi erdvė, kurioje solisto scena tapo pagal senovinį modelį pagamintas laivas. Nenudailinta, ūkiška aplinka – su pjuvenomis ant žemės, grubiomis lentomis pasieniuose, senutėliais, apsilaupiusiais suolais atsisėsti senjorams ir rėmėjams – kontrastavo su įvestu spalvotu apšvietimu, kartais primenančiu klubinį (palubėje kabojo įvairių spalvų šviestuvai, o ant sienų spindulius ir šviesos figūras leido besisukiojantis šviestuvas) bei, žinoma, moderniais muzikos garsais. Ir visgi šis visiškas aplinkos ir turinio nesuderinamumas nesutrukdė susiformuoti ypatingai atmosferai, veikiau pridėjo šarmo ir tam tikra prasme – jaukumo, nes neįpareigojanti aplinka savaime diktuoja laisvesnę, koncertų lankymo etiketo nežabojamą būseną, o nekonvencionalios vietos suponuoja naujumo ir netikėtumo efektą, paaštrinantį ir smalsumą, ir potyrius.

Tačiau laisvą koncerto atmosferą labiausiai nulėmė koncerto programos pobūdis. J. Kulikauskas intensyviai dirba elektroninės muzikos sferoje, tad atlikėjo domėjimasis inovacijomis lėmė, kad akustinio instrumento jungtį su technologijomis. Kintų muzikos festivalio ankstesniame solisto rečitalyje (liepos 3 d.) taip pat buvo dalis elektroakustinių kūrinių, tačiau tuomet skambėjo akademinės kompozicijos, o dabar repertuaro pobūdis buvo kitoks – klausėme daugiausia populiariosios muzikos aranžuočių, išskyrus keletą ir pirmajame J. Kulikausko koncerte girdėtų kūrinių, kurias atlikėjas šįkart taip pat papildė elektroninėmis priemonėmis.  

Nors kai kuriems technologijų naudojimas gali atrodyti lengvesnis kelias, tačiau klausant buvo akivaizdu, kiek daug įdirbio reikia, norint pademonstruoti kokybišką skambėjimą. Koncerto metu violončelininkas gausiai naudojo kilpas – kūrinio pradžioje vien violončele atliktas atkarpas įrašydavo, ir šios tapdavo fonu, harmoniniu ar ritminiu pagrindu tolesnėje kompozicijos eigoje. Daugelis kūrinių skambėjo būtent šiuo principu – elektronikos juose palaipsniui vis gausėdavo, intensyvinant skambesį tembro efektais, klubiniais ritmais, vis garsėjančia dinamika (kartais decibelų stiprumas ir trankus ritmas gerokai priminė klubinę atmosferą) ir kt. Tokia nuolatinė priemonių kaita ypač reikalauja dėmesio ir precizikos, kad viskas būtų atidžiai kontroliuojama, laiku funkcionuotų, o griežimo instrumentu kokybė nenukentėtų. Išskyrus keletą garso disbalanso atvejų, kai elektronikos garsai pernelyg užgožė violončele atliekamas melodijas ar ritmus, atlikėjas įrodė, kad geba profesionaliai ir tikslingai naudotis technologinėmis inovacijomis. Populiariosios muzikos kūriniai buvo pateikti kaip šviežiai skambančios kompozicijos – nebanalios, nes skambesio  kaita jų eigoje buvo dinamiška ir išmoninga; netiesmukos aranžuotės, pirmiausia formuojant harmoninį-ritminį sluoksnį ir palaipsniui jį auginant, panaikino popmuzikos kūrinių primityvios formos ribas, o violončele griežiamos melodijos garsiškai turtingame fone nuskambėjo žymiai ekspresyviau nei originaliose dainose atlikėjo išraiškingo muzikavimo ir artistiškumo dėka. Tokiu būdu, kaip tai daro J. Kulikauskas, profesionaliai perdirbama populiarioji muzika yra nepalyginti įdomesnė bei patraukli klausytis ir plačiajai auditorijai, ir nuo primityvaus popmuzikos skambesio pavargusiems bei rimtesnei muzikai pirmenybę teikiantiems klausytojams.

Be stabdžių

Ramus, apniukęs ir vėsokas pirmadienio vakaras. Kintų didžioji bažnyčia, į kurią pamažu, neskubriai renkasi žmonės...

Tai buvo prieš koncertą. Vakaro ramybę ir vėsą išsklaidė Kintų muzikos festivalio svečiai iš Vokietijos – smuikininkų duetas The Twiolins, atliekantis, anot jų pačių, progresyvią šiuolaikinę muziką. Atlikėjai Kintuose pristatė programą Sunfire (Saulės ugnis), kurios kibirkščiavimas, regis, daugelio širdyse įžiebė liepsnas.

Dueto nariai Marie-Luise Dingler ir Christoph Dingler – brolis ir sesuo; nesinori spekuliuoti tokiais faktais, bet klausant šių atlikėjų yra akivaizdu, koks stiprus jų muzikinis tarpusavio pajautos ryšys. Šis duetas – tarsi simbiotiškai suaugęs, vientisas organizmas: žavėjo ir išgryninta intonacija, lėmusi pasigėrėtiną skambesio darną, ir frazavimas, nenutrūkstama muzikos tėkmė, kai net nepajauti, jog nariai vienas iš kito perima ir apsikeičia tapačiomis muzikinėmis partijomis – visa tai vyko taip sklandžiai, jog net neatkreiptumei dėmesio, jei vien klausytumeisi, bet nestebėtumei pasirodymo. Tačiau atsisakyti reginio būtų praradimas, nes kai kurie The Twiolins atliekami kūriniai buvo lyg mažytis spektaklis, pvz. Judit Varga‘os kompozicija A Fly‘s Life and Decline (Musės gyvenimas ir mirtis), kurios pabaigoje, musės galui įvaizdinti, Christophas net panaudojo mušeklį, arba Aleksey‘aus Igudesmano kūrinys Peesh Moosh, kurio metu atlikėjas į vyksmą įtraukė publiką: jos plojamu sambos ritmu Christophas dėliojo vis greitėjančio šokio žingsnelius.

Glaudi kolektyvo komunikacija su publika vyko ir abiems nariams pristatant koncerto kūrinius: kiekviena kompozicija būdavo pristatoma – kokia jos idėja, naratyvinė linija. Akivaizdu, koks svarbus atlikėjams yra ryšys su klausytojais – The Twiolins atlikimo koncepcija yra groti muziką, suprantamą plačiajai auditorijai, ir papildomi vaizdingi komentarai paliudija dueto siekį tai, ką jie atlieka, pateikti kuo suprantamiau, kad kuo daugiau žmonių galėtų mėgautis šiuolaikine muzika. Dar vienas publikos svarbos įrodymas – klausytojų vaidmuo The Twiolins kas trejus metus organizuojamame kompozicijos konkurse Crossover Composition Award, skirtame pildyti repertuarą smuikų duetui. Atlikėjai yra šio konkurso iniciatoriai, vykdytojai ir vertintojai: iš akademinį išsilavinimą turinčių kompozitorių jie laukia profesionalių kūrinių, patrauklių ir plačiajai publikai. Pastaroji turi lemiamą balsą konkurso finale, kuomet duetas atlieka pačių atrinktas, jų manymu, geriausias kompozicijas – laimėtojais tampa daugiausiai klausytojų simpatijų pelniusių kūrinių autoriai. Skeptikai ir snobai, žinoma, galėtų ginčytis, vadovaudamiesi Arnoldo Schönbergo mintimi – menas neskirtas visiems, o jei tai skirta visiems, tai nėra menas. Vis dėlto nenuneigsi, kad klišė „atlikėjams irgi reikia iš kažko gyventi“ yra visai pagrįsta ir racionali, o niekieno nesuprantamo menininko įvaizdis nebėra šių dienų kūrėjų idealas: ne tik akademinis, bet ir plačiosios auditorijos pripažinimas daliai menininkų yra tiek pat svarbūs. The Twiolins atliekama muzika, bendravimas su publika, ekspresyvus artistiškumas yra jų meninės veiklos koncepcijos dėmenys, iš kurių svarbiausias, žinoma, yra dueto repertuaras.

Koncerte skambėjusius kūrinius  (2009 m. ir 2012 m. konkursų laureatus) ypač vienija aktyvus ritminis pradas – kone visos kompozicijos (ar bent atskiros jų padalos) yra gyvos, pulsuojančios ritmikos, kupinos drive‘o, ir tas drive‘as dar sustiprinamas per visą koncertą neišsenkančia atlikėjų energija. Duetas viską griežia laisvai, nepaprastai aktyviai, sukurdamas lengvumo įspūdį, ir atrodo, kad viskas čia vyksta be didelių pastangų. Tačiau iš tiesų tai, ką groja The Twiolins, reikalauja didžiulio techninio įdirbio: pirštų bėglumo, preciziškos artikuliacijos (ir atskiram atlikėjui, ir ypač – abiems kartu), štrichų įvairovės įvaldymo, ypač tikslios intonacijos (tai apsunkina daugybė dvigubų natų, ypač oktavų, bei flažoletai)... Duetas nesiekia auditorijos papirkti paprastais, popsinio pobūdžio kūriniais – atliktos kompozicijos tikrai nedvelkia primityvumu ir kūrybos neišmanymu. Jose galbūt nėra didelės meninės gelmės (tiesa, šiuo aspektu lyriškas, mąslus Benedikto Bryderno Gemini visų kūrinių kontekste išsiskyrė savo kontempliatyviu pobūdžiu), bet yra tinkamai išnaudojamos šio instrumentinio dueto galimybės; kartais skambesys būdavo toks intensyvus, kad atrodydavo, jog griežia daugiau nei du atlikėjai. Tai efektingai, virtuoziškai skambantys ir atrodantys kūriniai, turintys raiškią emocinę pusę, kuri kuriama pasitelkiant sudėtingas smuiko technikas. Tad The Twiolins atliekama muzika publiką žavi ir technikos bei virtuoziškumo efektais, ir emociniu paveikumu. Duetas tvirtai žengia savuoju keliu, atsigręždamas ir taikydamas ne į „akademinį“ skonį susiformavusią auditoriją, bet į plačiąsias mases, kurioms sudėtinga meninė kalba yra nepažini. „Vežantis“ ritmas, raiškus melodijos pradmuo, nesudėtinga harmonija – visa tai figūruoja The Twiolins repertuariniuose kūriniuose, ir, koncertui besibaigiant, galima susidaryti bendrą jų stilistikos vaizdą, viena vertus, vientisą, kita vertus, gana vienodą (ypač tai išryškėja įpusėjus koncertui). Tačiau itin kokybiškas „lengvosios“ profesionaliosios muzikos pateikimas, kuomet akivaizdūs neabejotinai sudėtingos technikos įvaldymas, itin laisvas – lyg be pastangų – muzikavimas, negęstanti energija, atlikimo ekspresija, dėmesys publikai – visa tai verta ne tik plačiosios auditorijos, bet ir akademinės muzikos profesionalų dėmesio.

 

Tolimųjų Rytų dvelksmas

Kintų muzikos festivalio svečių geografija šiais metais ženkliai prasiplėtė: čia koncertuos muzikantai iš Vokietijos, Islandijos, o štai liepos 4-osios vakarą festivalio publika pilnutėlėje Kintų didžiojoje bažnyčioje susipažino su atlikėja, atvykusia net iš Tolimųjų Rytų – fleitininke Misao.

Kaip koncerto pradžioje teigė festivalio meno vadovas Gediminas Gelgotas, bent vienas egzotiškas koncertas Kintų festivalyje tampa tradicija (praeitais metais vokietis Peteris Michaelis Hamelis atliko improvizacinę programą, grįstą indų muzikavimo praktika). Iš tiesų, pažintis su mums svetimos kultūros muzika praplečia mūsų muzikos pasaulėvaizdį ar net muzikinį mąstymą, tačiau neretai gali iškilti kultūrinių skirtumų sąlygotos suvokimo kliūtys, formuojančios (mūsų požiūriu) eurocentristinę recepciją. Problemos kyla ir iš muzikos raiškos tradicijų (pvz., Šiaurės ir Centrinėje Azijoje paplitęs gerklinis dainavimas – šią regiono tradiciją, naudojamą ir Tibeto šamanų apeigose, nepripratusios mūsų ausys nemaloniai suvokia kaip urzgimą, riaumojimą; dar vienas pavyzdys – mikrotoninės indų dermės), ir iš filosofijos, požiūrio į muziką ar meną apskritai.

Taigi tai, ką tąvakar koncerte atliko Misao, žvelgiant per vakariečio suvokimo prizmę, galima būtų apibūdinti taip: saldu, popsiška, naivu... Ir gražu. Į rytietišką atmosferą vakaro pradžioje klausytojus įvedė smuikininkė Dalia Simaška, atlikusi savo pačios sukurtas variacijas filmo „Geišos išpažintis“ temomis: kiek pagyvintos įvairiais ornamentiniais ir virtuoziniais efektais, pagrindinės filmo melodijos atliktos ekspresyviai, raiškiai imituojant japonų styginiams instrumentams būdingą glissando pobūdžio perėjimą nuo vieno garso į kitą. Smuikininkė kartu su Misao atliko ir finalinį kūrinį su judėjimu erdvėje grįsta scenografija. Japoniškos muzikos programą Misao pradėjo, anot jos, populiariausia japonų liaudies daina „Sakura Sakura“, atlikta solo fleita. Tolesni vakaro kūriniai (dauguma jų – modernizuotos japonų liaudies dainos) skambėjo pritariant fonogramai – fortepijono, styginių instrumentų (vakarietiškų) ar gamtos garsams. Regis, šis foninis akompanimentas ir buvo traktuojamas kaip liaudies dainos modernizavimo priemonė.

Dauguma dainų – techniniu požiūriu gana paprastos atlikti, nors, pvz., klausydami „Sakura Sakura“ turėjome progos įsitikinti ir atlikėjos virtuoziškumu, besiskleidusiu puošniuose pasažuose. Tačiau ne virtuoziškumo lygis turėtų atsidurti suvokėjo dėmesio centre, vertinant tokią muziką. Žinoma, azijiečiai atlikėjai-virtuozai savo super-technišku ir kartais net kiek „mechanišku“ grojimu gali sudaryti vaizdą, kad šių kraštų muzikantams svarbiausia – kuo greičiau ir kuo tiksliau atlikti muzikinį tekstą be didesnės empatijos (mūsų požiūriu). Norint giliau suvokti – ar bent pamėginti suprasti – aptariamo koncerto koncepciją, neišvengiama yra prisiminti kai kurias Rytų filosofijos ir estetikos nuostatas. Pirmiausia, Rytų kultūrose muzikos atlikimas tradiciškai nėra suvokiamas – priešingai Vakarams – kaip koncertavimas: muzika didžiausią prasmę įgauna ją atliekant sau ar artimiems draugams, mėgaujantis skambančiais garsais. Muzika suvokiama kaip ritualas, dvasinis procesas, natūraliai besisiejantis su Rytams būdingu asketiškumu – šiuo atveju asketišku skambesiu, neskubrumu, pauzių ar stabtelėjimų gausa. Efemeriškumas, gyvenimas šia akimirka ir žavėjimasis ja – dar vienas ypatumas, beje, atsispindintis ir mums dažnai keistokai atrodančiame azijiečių turistų pomėgyje fotografuoti kone kiekvieną žingsnį, kai iš tiesų galbūt tai tėra akimirkos žavesio ir paprastų dalykų grožio suvokimas.

Misao atlikta muzika, kartu su taip pat svarbiu vizualiniu aspektu, t.y. judesiais, buvo paprasto (o ko gi tikėtis iš liaudies dainų), subtilaus grožio išraiška: atrodė, kad atlikėja juda visiškai tikslingai, asketiškai, ir ne teatrališkai maivydamasi, o muzika perteikiamas emocijas papildydama kūno kalba – labai elegantiška, subtilia ir nė kiek ne vulgaria. Jautrumą muzikai liudijo ir fleitininkės grojimo maniera – daininga, išraiškingos frazuotės; žavėjo ir ypač švelniai išgaunamas garsas. Tomis saldžiai skambančiomis melodijomis Misao manifestavo paprastumo, kasdienybės žavesį – o tai visai sveika nuolat persidirbusiam, skubančiam vakariečiui. Tai liudijo ir šilta publikos reakcija bei nuoširdūs aplodismentai. Vis dėlto kai kas užkliuvo: labiausiai – fonogramose naudojami instrumentai; manau, kad liaudies dainoms, nors ir atliekamoms fleita, tradiciniai japonų instrumentai sukurtų autentiškesnį akompanimentą negu fortepijonas ir kt. Pabaigoje bisui skambėjusio kūrinio aranžuotė veikiau priminė ne egzotišką muziką, o naivios popdainos skambesį (buvo prijungta perkusija su estradinėms dainoms būdingu ritmu). Tad kartais buvo galima pagauti save mąstant – ar girdžiu japonišką muziką, ar tik jos imitaciją? Grojamos melodijos ir atlikėjos sceninė kultūra buvo tai, kas „japoniška“, o štai akompanimentas provokuotų sakyti „netikra“, nes ir jo instrumentuotė, ir harmonija buvo pernelyg mūsiškos, vakarietiškos ir kiek slopinančios japoniškos autentikos dvelksmą. Kur kas įdomesnis ir sukuriantis slėpiningesnę atmosferą fonogramos sprendimas buvo įrašyti gamtos garsai.

Tačiau mėginti suprasti ir pažinti Kitą, taip praplečiant savo muzikinio lauko ribas ir bandant sau atsakyti į suvokimo eigoje kylančius klausimus, yra vertingas potyris. Tai, kas egzotiška ir vis dar nepažinu, tenelieka mūsų domėjimosi ir patirčių užribyje.

 

Novatoriškas violončelės rečitalis

Šiuolaikinė akademinė muzika ir elektronika – du terminai, vis dažniau linksniuojami greta. Elektroakustinių kūrinių vis gausėja, kompozitoriams beieškant inovatyvių skambesio sprendimų, siekiant atliepti laikmečio dvasią ar tiesiog nutolti nuo griežto akademizmo valdų. Kintų muzikos festivalio antrajame koncerte, vykusiame liepos 3-osios vakarą, taip pat suskambo akustinio instrumento ir elektronikos sintezė: violončelininkas Justas Kulikauskas atliko solinę programą „Shostakovich project“.

J. Kulikauskas – šių metų Kintų muzikos festivalio reziduojantis artistas. Kasmet vis kitam atlikėjui festivalio metu suteikiamos išskirtinės sąlygos tobulėti ir realizuoti drąsiausius savo kūrybinius sumanymus. Parengti solo programą – tokią, kuri būtų ir konceptuali, ir efektinga, ir, be abejo, stimuliuojanti muzikanto progresą – iššūkis ir kartu priedermė kiekvienam sąžiningai ir ambicingai į profesiją žvelgiančiam atlikėjui. Ko gero, būtent rečitaliai (ir dar konkursai) duoda stipriausius impulsus žengiant techninio ir meninio perfekcionizmo link. Aptariamojo koncerto metu skambėjo XX-XXI a. kūrėjų kompozicijos, nemaža dalis jų parašytos griežimą violončele praktikuojančių / praktikavusių kompozitorių (Gasparo Cassado, Giovanni Solima, Justo Kulikausko), kas iš karto suponuoja, kad muzikoje turėtų skleistis gilus instrumento galimybių pažinimas ir siekis jas pademonstruoti. Iš tiesų, skambėję kūriniai buvo virtuoziški, reikalaujantys puikios technikos.

Koncerto dramaturgija buvo paremta programos skaidymu į akustinės ir elektroakustinės muzikos dalis: pirmojoje skambėjo solo violončelė (G. Cassado, Volkerio Davido Kirchnerio, J. Kulikausko ir G. Sollima kūriniai), o antroji dalis buvo dedikuota elektroakustiniam skambesiui (Gedimino Gelgoto, Dmitrijaus Šostakovičiaus ir J. Kulikausko kompozicijos). Ir šiaip puikią Kintų didžiosios bažnyčios akustiką atlikėjas dar pagerino pasinaudodamas elektroninėmis garso stiprinimo technologijomis – tiesa, labai nežymiai ir natūraliai skambančiai: to efektas – pasakiškas, kone nežemiškas skambesys, mistišką atmosferą papildant šviesos ir dūmų efektais (taip pat labai subtiliais ir netrikdančiais klausymosi).

Solo violončelės muzikos koncertas – retas atvejis mūsų koncertiniame gyvenime: ar tai lemia repertuaro sudarymo problemos, ar atlikėjų iniciatyvos stoka, ar jų drąsos trūkumas? Visgi J. Kulikauskas įrodė, kad viena violončelė scenoje nebūtinai skamba vienišai: šio koncerto atveju, kalbant apie pirmąją dalį, instrumentas visiškai „užpildė“ pats save – nieko papildomo nereikėjo, galėjome gėrėtis muzikanto meistrišku instrumento valdymu, sodriu garsu ir raiškia emocine artikuliacija. Gausu kūriniuose buvo ir neįprasto, eksperimentinio pobūdžio garso išgavimo, specifinių skambesio efektų, praturtinančių skambesio plotmes. Iš šios dalies ypač įsiminė V. D. Kirchnerio „Und Salomo Sprach“ – niūrią, nepermaldaujamą kompozicijos nuotaiką kūrė ostinatinis pizzicato ir charakteringas leitmotyvas; J. Kulikauskas su didele dramatine jėga atliko šį tamsios atmosferos kūrinį. Išskirtinis buvo ir G. Sollima „La follia“: violončelininkui šiame kūrinyje pavyko atskleisti dviejų kontrastingų pradų priešpriešą – mąslaus, lyriško, minimalistinio pobūdžio refreniškai besikartojančias padalas keitė aktyvūs, stichiški ir virtuoziškumo reikalaujantys epizodai.  Atlikėjas emociškai ypač įtaigiai ištransliavo kūrinio šizofrenišką „beprotybės“ idėją (it. la follia – pamišimas, beprotystė).

Šioje dalyje skambėjo ir J. Kulikausko autorinis kūrinys „Beat Pizzicato“ – kaip matyti iš pavadinimo, atliekamas vien pizzicato technika. Energingo charakterio, ritmiškai aktyvus kūrinys nuotaikos atžvilgiu buvo tarsi atokvėpis tarp dramatiškų minėtųjų V. D. Kirchnerio ir G. Sollima kompozicijų. Dar vienas J. Kulikausko kūrybinis vaisius – Kadencija violončelei ir elektronikai, suskambėjusi pačioje koncerto pabaigoje. Tai lyriško charakterio kūrinys, kuriame svarbiausia vieta teko melodijos ekspresijai. Vis dėlto, žvelgiant kompoziciniu aspektu, kūriniui kiek pritrūko organiško pabaigos sprendimo: muzika nutrūko netikėtai, pernelyg staigiai, kulminacinėje vietoje, buvo jaučiamas formos neišbaigtumas. Čia išryškėja tarsi atvirkštinis kompozitorių praktikai pavyzdys: kompozitoriai, profesionaliai įvaldę savo amatą, išmanydami architektonikos, dramaturgijos ir kt. principus, susiduria su instrumento tik teorinio pažinimo problema, o atlikėjai, kurdami savo instrumentui, neabejotinai turi didžiausią potencialą išskleisti jo galimybes, tačiau kartais pritrūksta komponavimo subtilybių išmanymo.

Antroje koncerto dalyje, kaip minėta, skambėjo elektroakustinės kompozicijos. Tarp jų – du G. Gelgoto kūriniai „Transitory“ ir „Į dangų“; tiesa, pastarasis originaliai parašytas violončelei solo, o J. Kulikauskas originalą pratęsė improvizduodamas, pasitelkiant elektroniką. „Transitory“, pradėjęs koncerto antrąją dalį, iškart perkėlė klausytojus iš laiko atžvilgiu universalių emocinių pirmosios dalies plotmių į nūdienos atmosferą: kūrinio pradžioje ritmas, išgautas delnu suduodant į violončelės korpusą, vėliau visą kūrinį lydėjo elektroniniu pavidalu, keldamas aliuzijas į klubinę kultūrą. Neveltui šiuolaikiniai kompozitoriai nevengia įtraukti technologijų į savo kūrybą: elektronikos pagalba kūrinio skambesį galima išmoningai praturtinti, pavyzdžiui, ostinatiškai palaikyti pastovų ritmą (kaip „Transitory“), palaikyti harmoninį pastovumą ir nenutrūkstamą garso tęstinumą pasitelkiant drone efektą (pvz., „Į dangų“) ar akompanuoti solo instrumentui, kaip J. Kulikausko Kadencijoje ar viso koncerto idėjinėje ašyje – D. Šostakovičiaus Koncerte violončelei Nr. 1 (skambėjo I dalis). Šis kūrinys, davęs pavadinimą visam koncertui, yra dalis atlikėjo sumanyto projekto D. Šostakovičiaus muziką perdirbti pasitelkiant naująsias technologijas. Šiuo atveju violončelės partiją grojo J. Kulikauskas, o orkestro akompanimentas buvo transformuotas į elektroninį skambesį. Tokia koncepcija – patogi novatoriškų skambesio ieškojimų erdvė, kurioje kompozitoriaus muzika gali suskambėti visai kitais atspalviais. Be to, čia atsiskleidžia ir dar vienas – patogumo – aspektas: kad atliktum kūrinį, nebereikia orkestro (ar, mažiau koncertišku atveju, fortepijono) – atlikėjas tampa nepriklausomas ir turi laisvę kada panorėjęs atlikti kūrinį; kita vertus, prieš tai reikia įdėti daug solidžių pastangų, įsigilinti ir į originalo partitūrą, ir į technologines galimybes, nusibrėžti būsimos transformacijos viziją. D. Šostakovičiaus Koncertas nuskambėjo kokybiškai ir šviežiai, nors esu tikra, kad galima buvo ne vien pateikti tiesioginį orkestro partijos elektroninį variantą, bet ir panaudoti daugiau technologinių skambesio efektų, jais paįvairinti bendrą garsovaizdį. Be to, gaila, kad buvo atlikta tik viena kūrinio dalis – iš koncerto pavadinimo buvo galima tikėtis D. Šostakovičiaus muzikos dominavimo, o šiuo atveju ji net netapo centriniu koncerto svertu. Tad ateityje bus įdomu išgirsti visiškai įgyvendintą šį progresyvų projektą – ko gero, tik visumos kontekste atsiskleis visos J. Kulikausko kūrybinės intencijos, kurios, manau, turi perspektyvą aktualizuojant klasikinių, mažiau modernių kompozitorių palikimą.

 

Pirmasis vakaras - dedikacija Arvo Pärtui

Didžiausia duoklė A. Pärtui buvo numatyta pirmąjį festivalio vakarą: choras „Jauna muzika“, vadovaujamas kolektyvo meno vadovo ir dirigento Vaclovo Augustino, parengė programą, kurioje skambėjo net penkios populiariojo estų kompozitoriaus chorinės kompozicijos bei vienais iš ryškiausių nūdienos chorinės muzikos kūrėjų pripažintų latvio Eriko Ešenvaldo ir amerikiečio Erico Whitacre‘o opusai.

Prasminga tradicija galėtų tapti trumpa paskaita prieš koncertą apie netrukus skambėsiančius kūrinius – šįkart apie asmenines patirtis ir sąlyčius su A. Pärto muzika, susidūrimus su pačiu kompozitoriumi bei vakare skambėsiančius kūrinius pasakojo V. Augustinas. Pernelyg nenuklysdamas į smulkias muzikologines analizes ir teorijas, jis su kompozitoriaus muzika susipažinti norintiems žmonėms aiškiai ir patraukliai pristatė A. Pärto muzikos ypatumus. Manau, jog išankstinis klausytojų supažindinimas su kompozitorių ir kūrinių estetiniais-stilistiniais savitumais sąlygotų gilesnę muzikos pajautą ir funkcionuotų tarsi dvasinis, vidinis nusiteikimas ir pasiruošimas būsimoms patirtims, kurio kartais pritrūksta – dėl skubėjimo ar dėl nežinios, ko tikėtis (ypač tai aktualu  kalbant apie modernius autorius).

Išklausiusieji paskaitos, įsitikinti (o nedalyvavusieji – tiesiogiai pažinti) A. Pärto muzikos emocine įtaiga galėjo koncerte. Choras festivalį pradėjo, sustojęs ratu aplink salę, kūriniu „Da pacem Domine“. Iš visų pusių sklindantys balsai įvedė į dvasingą A. Pärto muzikos atmosferą ir davė toną tolesnėms vakaro muzikinėms akimirkoms – magiškoms, slėpiningoms, kukliai didingoms. Ryškios choro meistrystės briaunos buvo balsų, tembrų lygumas, sinchronas, o taip pat – ne mažiau svarbus emocinis pagavumas: po koncerto daugelis neslėpė patyrę nuoširdžių, gilių išgyvenimų. Žinoma, programa šiuo atžvilgiu yra dėkinga (pasirinkti sakralūs, dvasingi kūriniai), tačiau, norint raiškiai ištransliuoti publikai gilias emocijas, atlikėjui neišvengiama pirmiausia kūrinį išgyventi savyje... Atskiro dėmesio vertos choro solistės – Nerutė Šiliūtė, Brigita Stanislauskaitė ir ypač Ieva Skorubskaitė, sužibėjusi E. Whitacre‘o „Alleluia“ bei bisui atliktame V. Augustino „Anoj pusėj Dunojėlio“: šiuos kūrinius papuošė skaidrus, tačiau tvirtas ir užtikrintas atlikėjos vokalas. Tuo tarpu dar vienam solistui Daniel Monteguardo Garcia, regis, pristigo balso tvirtumo, garso fiksavimo: kūrinyje „Alleluia“ su I. Skorubskaite solo dainavęs muzikantas jai buvo kiek nelygiavertis partneris. Abejonių sukėlė antrasis koncerto kūrinys „Summa“, kurį ne visai puikiai pavyko realizuoti intonaciškai. Choro vadovas vėliau užsiminė, kad būta nemažos problemos dėl ženklaus tonacijos nužeminimo. Dar vienas „kabliukas“, kritęs jautesnėn ausin, pasitaikė E. Ešenvaldo kompozicijoje „In paradisum“ chorui, altui ir violončelei. Choras savo rolę čia sužaidė puikiai, žavėjo dinaminis lankstumas, garso vienovė, bendradarbiavimas su instrumentininkais – kada dominuoti, o kada atsitraukti ir leisti išryškėti styginiams instrumentams. Pastarųjų atlikėjai – Dalia Simaška, atlikusi alto partiją, ir Justas Kulikauskas, griežęs violončele – verti pagyrimo už atliktas techniškai nepatogias, sudėtingas partijas, papildžiusias kompoziciją ir lyriniais melodiniais intarpais, ir sonoriniais efektais (pvz., flažoletų triliais). Tačiau vietomis kirbėjo abejonė, ar altas tvarkingai derėjo: altui griežiant dvigubas natas ar skambant kartu su violončele, porą kartų ausis pagavo nežymiai disonansiškus, negryno švarumo sąskambius. Visgi bendras įspūdis nuo to nenukentėjo, kūrinys suskambėjo gana įtikinamai.

Kintų didžiosios bažnyčios erdvė puikiai derėjo su skambančia sakralia muzika, tačiau dvasingoje erdvėje sakralumo metmenį įgavo ir bisui nuskambėję lietuvių liaudies tradiciją tęsiantys kūriniai, ko gero, tapę vakaro emocine kulminacija. Tarp jų – raiškus, lyriškas ir jaudinantis V. Augustino „Anoj pusėj Dunojėlio“, anot autoriaus, visuomet susilaukiantis sėkmės. Patriotinius jausmus dar pagilino antram bisui nuskambėjusi Juozo Gudavičiaus „Kur giria žaliuoja“, atlikta uždegančiai ir išdidžiai.

Vakaras, dedikuotas A. Pärtui, nesibaigė koncertu: po jo laukė dar vienas „susidūrimas“ su kompozitoriumi – organizatoriai suteikė galimybę pažiūrėti filmuotą medžiagą apie šį estų kompozitorių. Taip koncerto sukurta šviesi, giedra nuotaika buvo įprasminta, o dedikacija A. Pärtui – galutinai įtvirtinta.

Lankantis Kintų muzikos festivalyje imi suprasti ir jo reikšmę vietos bendruomenei – publikos buvo gausu, mat tokio aukšto lygio kultūros renginiai ne tik Kintuose, bet ir visame pamario krašte yra retas reiškinys. Festivalis, jau turintis trejų metų įdirbį, ketvirtuosius metus pradeda besididžiuodamas tarptautiniu pripažinimu (šiais metais festivalis tapo asociacijos „Europe for Festivals – Festivals for Europe“ nariu), kas lemia didesnį matomumą Europoje. Lietuvoje festivalio gerbėjų vis daugėja, svečiai atvyksta iš įvairių miestų. Visgi turint omenyje, kad Kintų miestelis mažas, festivalio plėtrai galėtų pakenkti nebent faktas, kad didesnio masto renginiams, plačioms masėms priimti gyvenvietė kol kas nėra pritaikyta. Tačiau tikėtina, kad artimoje ateityje tai bus sprendžiama, nes festivalis, regis, užtikrintai įtvirtina savo pozicijas – būdamas ir aukšto lygio muzikos židiniu (besispecializuodamas modernios / šiuolaikinės muzikos kryptyje, supažindina publiką su nūdienos muzikinėmis aktualijomis), ir atlikdamas edukacinę misiją (meistriškumo kursų jauniesiems atlikėjams tradicija ir suburtas festivalio jaunimo orkestras), ir turėdamas žymią socialinę reikšmę kaip ryškus ženklas bendroje pamario krašto kultūros panoramoje, keliantis jos prestižą, be to, skatinantis regiono turizmą, mat ir Kintai, ir visas regionas ieškantiems poilsio bei atgaivos akiai ir dvasiai turi ką pasiūlyti.

Ketvirtojo Kintų festivalio muzikinės patirtys tik prasidėjo – lauksime kitų vakarų, tikėtina, dovanosiančių estetiškai ir dvasiškai turtingų įspūdžių.

 

 

 

 

Komentarai