Kintų muzikos festivalis‘19: platūs užmojai

Šiemet kaip niekada daug koncertų surengęs VIII Kintų muzikos festivalis siūlė renginius tiek tradicijų gerbėjams, tiek modernios ar pačios naujausios muzikos ištroškusiems. Beveik mėnesį Kintuose ir aplinkiniuose miesteliuose skambėjo  įvairiausių žanrų ir sudėčių muzika, kurią atliko charizmatiški ir profesionalūs atlikėjai.

Kintų muzikos festivalyje nuo pat pradžių svarbūs buvo jauni kūrėjai, jauni atlikėjai, „jauna“ muzika – tiek lietuvių, tiek užsienio menininkų veikla. Vis dėlto vis reikšmingesniu Kintų muzikos festivalio atributu tampa lietuvių kompozitorių premjeros. Šių metų festivalio atidarymo koncerte „Naujos planetos“ jų girdėjome net tris. Jau antrus metus iš eilės Kintuose besisvečiuojantis Klaipėdos kamerinis orkestras (vad. Mindaugas Bačkus) atliko Gedimino Rimkaus Rimkevičiaus „Saulės planetas“ smuikui ir elektronikai, Monikos Sokaitės „Tris dainas“ smuikui ir styginių orkestrui ir Kristupo Bubnelio „Tankėjančią šviesą“ styginių orkestrui, keturioms valtornoms, arfai ir fortepijonui. Turtinga tembrine palete ir įtaigia dramaturgija įspūdį paliko K. Bubnelio opusas, o melodingu paprastumu ir išraiškingu styginių instrumentų naudojimu imponavo M. Sokaitės „Trys dainos“ in memoriam Eduardui Balsiui. Po savaitės nuskambėjo dar viena šios autorės premjera – šį kartą jauna kūrėja pasirinko neįprastą choro ir perkusijos derinį, kurį įgyvendino Šiaulių valstybinis kamerinis choras „Polifonija“ ir „Giunter Percussion“. Naująją kompoziciją „Salve Samogitia arba devyni žvilgsniai į Žemaitiją“ M. Sokaitė dedikavo šiemet minimiems Žemaitijos metams. Dar viena premjera nuskambėjo liepos 14 d. tarptautinio ansamblio koncerte „Muzika nuo Baltijos“. Kvintetas, kurio nariai kilę iš Šiaurės ir Baltijos šalių, parengė šio regiono šiuolaikinių kompozitorių muzikos koncertą, kuriame klausytojai pirmą kartą išgirdo ir pripažintos lietuvių kompozitorės Ramintos Šerkšnytės naują kūrinį – Fortepijoninį trio.

Greta pačių šviežiausių premjerinių opusų, festivalyje apskritai netrūko modernios ir šiuolaikinės muzikos. XX–XXI a. garsų taip pat netrūko Martyno Švėgždos von Bekker soliniame koncerte „Meditacija smuikui solo“, kontrabosininko Donato Bagursko ir pianisto Denis Grotsky koncerte „4 stygos ir 88 klavišai“ (čia šalia norvegų romantiko Edvardo Griego skambėjo ir Anatolijaus Šenderovo bei D. Grotsky opusai). Su aktualiu ir patraukliu akordeono skambesiu bei šio instrumento muzikos įvairove klausytojus supažindino LMTA akordeonų orkestras ir solistė Sonja Vertainen, atlikę modernią ir šiuolaikinę lietuvių ir užsienio kompozitorių muziką. Ypatingas buvo finalinis festivalio koncertas: Lietuvos ansamblių tinklo atlikėjai Antans Taločka (klarnetas), Rusnė Mataitytė (smuikas), Edmundas Kulikauskas (violončelė) ir Albina Šikšniūtė (fortepijonas) atliko Lietuvoje ypač retai girdimą modernizmo klasiką iš XX a. aukso fondo – Olivierio Messiaeno „Kvartetą laiko pabaigai“. Ypač sudėtingo (ir techniškai, ir emociškai) kūrinio interpretacija žavėjo tiek profesionalumu, tiek jautrumu – į gilaus susikaupimo būseną pasinėrę muzikantai ją paskleidė po visą Didžiąją Kintų bažnyčią, kurioje tvyrojo kone sakrali rimtis ir transcendentalūs virpesiai.   

Kita vertus, „tradiciškesnės“ klasikinės muzikos mėgėjai taip pat neliko nuvilti. Koncertuose „Jausmų spalvos“ ir „Veržlūs vėjai“ jauni, vos studijas baigę ar tebestudijuojantys talentingi atlikėjai atliko laiko įvertintų ir publikos pamėgtų autorių Johanneso Brahmso, Antoníno Dvořáko, Claude‘o Debussy, Maurice‘o Ravelio, Sergejaus Rachmaninovo, Dmitrijaus Šostakovičiaus ir kitų kompozitorių muziką. Ypatingas buvo pirmasis rugpjūčio savaitgalis – Kintuose lankėsi styginių kvartetas „Mettis“, per septynerius veiklos metus užsitikrinęs vietą greta ryškiausių šiandienos Lietuvos kamerinės muzikos kolektyvų, ir charizmatiškasis moldavų kilmės pianistas iš JAV Alexanderis Paley. Styginių kvarteto koncerte „Mettis ir kompanija“ Kintų publika turėjo progą pasigėrėti muzikos stilistikos išmanymu, technikos precizika pasižyminčiu atlikimu ir muzikantų charizma bei išgirsti vieno iš didžiųjų styginių kvarteto žanrų šedevrų – Ludwigo van Beethoveno Styginių kvarteto op. 131 cis-moll – interpretaciją. „Mettis“ taip pat prisijungė kitą dieną prie A. Paley, drauge atlikę Roberto Schumanno fortepijoninį kvintetą; su pianistu grojo ir violončelininkas Gleb Pyšniak, o solo R. Schumanno „Karnavalą“ grojęs A. Paley žavėjo itin emocionaliu muzikavimu ir ekspresija. 

Anksčiau Kintų muzikos festivalyje vyravusią minimalistinę kryptį vis papildydavo ankstesnių epochų muzika, prieš keletą metų į festivalį sėkmingai įsiliejo ir senosios muzikos koncertai. O šiemet pirmą kartą Kintų muzikos festivalio istorijoje nuskambėjo džiazas – kolektyvas „UNO Jazz Combo“ iš Nebraskos (JAV) ant Kuršių marių kranto, šalia Ventės rago, sukūrė nuotaikingą, džiazuojančiai laisvą  atmosferą, kuri puikiai derėjo su vasarišku oru ir gaiviais marių vėjais.  Dar viena žanrine naujove festivalyje tapo improvizacijos: Vykinto Baltako vadovaujami LMTA Šiuolaikinės muzikos studijų programos studentai ir violončelininkas Antonas Lukoszevieze atliko Jurgio Mačiūno eksperimentines kompozicijas ir improvizacijas. Ne mažiau įdomu tai, kad ši kūrybine laisve (ar net kūrybiniu „chaosu“) alsuojanti muzika skambėjo iš vietinių buitinių atliekų pagamintais naujais instrumentais, kuriuos sukonstravo menininkas Simonas Nekrošius. Šis aspektas liudija, kad ir meno neaplenkia šiandien ypač aktualūs aplinkosaugos klausimai. Apskritai du paskutiniai festivalio koncertai (šis buvo priešpaskutinis) kiekvienas savaip paskatino mąstyti apie pasaulio būtį – pastarasis iš ekologinės pusės, o finalinis (O. Messiaeno „Kvartetas laiko pabaigai“) – labiau iš filosofinės, susitelkiant į savo dvasinį santykį su pasauliu.

Kasmet Kintų muzikos festivalyje išlieka ir edukacijos elementas. Įprastai rengiami meistriškumo kursai jauniems atlikėjams vyko ir šiemet – jau antrus metus iš eilės juos vedė smuikininkas, šiuo metu Vokietijoje gyvenantis pedagogas Martynas Švėgžda von Bekker. Kursus apibendrino dalyvių koncertas „Jaunas kraujas“ (liepos 13 d.). Taip pat gražu, kad du koncertai („Jausmų spalvos“ ir „Veržlūs vėjai“) tapo proga tarptautiniame festivalyje pasirodyti dar bestudijuojantiems Lietuvos ir užsienio talentams – Austrijoje dėstančio violončelininko G. Pyšniako studentams. Tačiau bene labiausiai edukacinė plotmė atsivėrė senosios muzikos ansamblio „Canto fiorito“ koncerte „Viduramžių spindesys“. Skirtingus viduramžių muzikos stilius (nuo ars antiqua iki ars subtilior) aprėpusiame koncerte ansamblio meno vadovas Rodrigo Calveyra pristatė kiekvieną kūrinį, atskleisdamas šios daugeliui menkai pažįstamos epochos subtilybes. Prie „Canto fiorito“ narių R. Calveyra (išilginė fleita), Renatos Dubinskaitės (mecosopranas) ir Nerijaus Masevičiaus prisijungė viduramžių vargonėliais grojęs R. Helou – šių atlikėjų dėka galėjome pasimėgauti profesionaliai atliekama, Lietuvoje itin retai skambančia viduramžių muzika. Vakaro sutemų apgaubta, žvakių šviesoje paskendusi bažnyčia tapo erdve skleistis subtiliam ir sakraliam skambesiui. Ansamblis „Canto fiorito“ apskritai nemažą savo veiklos dalį skiria edukacijai, o šis koncertas tapo pirmąja tęstinės, trejus metus truksiančios senosios muzikos programos dalimi Kintų muzikos festivalyje. Šio sumanymo tikslas –mažesnes profesionalios muzikos pažinimo galimybes turinčią publiką edukuoti ir supažindinti su svarbiausiomis senosios muzikos epochomis – viduramžiais, renesansu ir baroku.

Šiemet festivalyje nuskambėjo net 19 koncertų, aprėpusių įvairias muzikos epochas, žanrus, atlikėjų sudėtis. Penkis savaitgalius Kintuose ir aplinkiniuose miesteliuose skleidėsi profesionali muzika, praturtinusi regionų kultūrinį lauką aukšto lygio menininkų pasirodymais – neabejotinai vertinga ir reikalinga yra kelti mažesnes savišvietos galimybes turinčių regionuose gyvenančių žmonių meninio išprusimo lygį, lavinti estetinį skonį. Ir visgi ištisas mėnuo koncertų pasirodė per daug – paklausa profesionaliai kultūrai čia gerokai menkesnė nei įvairiausiais renginiais tvinksinčioje sostinėje. Galbūt vertėtų grįžti prie anksčiau įprastos festivalio trukmės – poros savaičių, surengiant po porą koncertų tik savaitgaliais – mažesnis koncertų skaičius taip pat galbūt padėtų kiek pagryninti ir festivalio meninę kryptį, kuri ypač šiais metais tapo labai marga. Tai nėra blogai – tai galimybė įtikti įvairiems skoniams, tačiau iškristalizavus festivalio esmę, būtų kur kas lengviau susikoncentruoti ir iškomunikuoti, perteikti festivalio vertę publikai.   

***

Pabaigoje verta trumpai paminėti, jog Kintų muzikos festivalį jau nebe pirmus metus supa ir kitos meninės veiklos, išaugusios iš festivalio iniciatyvų. Prieš dvejus metus teatralizuotą „Canto fiorito“ koncertą režisavusi Karina Novikova šiemet Kintuose drauge su kolegomis choreografe Egle Kalibataite, muzikos vadovu Vladimiru Konstantinovu ir pianistu Gustu Raudoniumi rengė tarptautinį projektą „Operos akseleratorius“. Beveik dvi savaites jauni operos solistai iš Lietuvos, Graikijos, Estijos, Rusijos ir Jungtinės Karalystės praleido Kintų meno rezidencijoje ir koncertavo bendruomenei ir miestelio svečiams. Rugpūčio 14 d. koncerte mecenatams ir benduomenei „Mano ateities muzika“ atlikėjai dainavo įvairių epochų operų arijas, o projektą apibendrino rugpjūčio 24 d. nuskambėjęs baigiamasis dviejų dalių spektaklis „Istorijos ir raibuliai“.

Susiję nuotraukų galerijos

Kintų muzikos festivalis 2019

2019-08-06