Kintuose ieškant menininkų rezidencijos veiklos esmės
Nuolat keiksnodami Lietuvos kultūros Tarybą dėl dažno neprofesionalaus finansavimui teikiamų projektų vertinimo, prioritetų įžvalgų stokos, pastebime ir vieną gerą tendenciją: bandyti ir Lietuvoje padėti veikliems žmonėms plėtoti pasaulyje seniai žinomą menininkų rezidencijų praktiką. Pabuvojusi drauge su pirmą kartą Pamaryje, Kintuose organizuotos rezidencijos dalyviais, bandžiau suvokti tokios veiklos esmę ir reikšmę.
Kintų muzikos festivalio įkūrėjos ir direktorės Audros Juodeškienės bei Briuselio, Mastrichto konservatorijų profesoriaus Vykinto Baltako iniciatyva organizuotos rezidencijos tema – „Gamtos refleksijos muzikoje, pristatant žemyninį Kuršių marių krantą“. Dirbdamas ir su Lietuvos studentais, V. Baltakas subūrė daugiatautę bendriją. „Norime, kad Kintai taptų nuolatine menininkų iš Lietuvos ir pasaulio rezidencija, todėl šiemet praplėtėme Kintų tarptautinio festivalio programą kūrybinėmis dirbtuvėmis. Tikimės, kad kartą čia apsilankę muzikai jau patys ieškos galimybių ir vėliau patekti į Kintus, šis kraštas bus plačiau pastebimas tarptautinėje erdvėje. Pamario kraštas čia koncertavusiems pasaulio menininkams jau atvėrė Lietuvą. Tikimės, kad ir kompozitoriams buvimas čia suteiks impulsų kūrybai“, – sakė Kintų muzikos festivalio direktorė A. Juodeškienė.
Liepos 17-ąją Kintų kultūros centre rinkosi kompozitoriai iš Graikijos, Nyderlandų, Didžiosios Britanijos, Lietuvos. V. Baltakas džiaugėsi susirinkusiais įdomiais, labai skirtingais kūrėjais. Tai vyresnio amžiaus kompoziciją studijuojantis Willi Arets (Nyderlandai), magistro studijas baigęs Benas Lunn (Didžioji Britanija), Giannis Montesantos ir Chris Kavour (Graikija), Jūra Elena Šedytė, muziką kurti bandantis puikus pianistas Rytis Juškaitis, šiuolaikinės muzikos atlikėjams skirtos naujos LMTA programos studentai. Vienas kitam jie prisistatė įrašytais kūriniais, pateikė savo kūrybos koncepcijas ir prasidėjo darbas. Savaitė buvo skirta kūrybai ir bendradarbiavimui su lietuvių šiuolaikinės muzikos ansambliu „Synaesthesis“ (Vytautas Oškinis, Artūras Kažimėkas, Diemantė Merkevičiūtė, Gunda Baranauskaitė, Marta Finkelštein).
Rezidencijų patirtis nėra sena. Tai viena iš kultūrinės veiklos, plačiąja prasme – aktuali mūsų epochos globalizacijos įprasminimo formų. XXI amžiuje nauja globalizacijos banga aktualizavo bendradarbiavimo idėją. Manfredas B. Stegeris kalbėdamas apie kultūrinės globalizacijos dimensiją pabrėžė ypatingai reikšmingą kultūros įtaką pasauliui. „Sprogimą primenanti kultūrinių ryšių ir tarpusavio priklausomybių tinklo plėtra pastaraisiais dešimtmečiais leidžia kai kuriems komentatoriams daryti prielaidą, kad kultūros elementai sudaro šiuolaikinės globalizacijos esmę. [...] Dideli civilizacijos mainai yra kur kas senesni nei modernėjimas. “
2012 m. spalio mėnesį Tokijuje vykusioje konferencijoje kalbėjusieji kūrybinėms platformoms bandė išryškinti naujus horizontus bendradarbiaujant Europos, Azijos – pasaulio menininklams. Buvo akcentuojama meno rezidencijų svarba. Pabrėžė prasmingų ir daugiasluoksnių kultūrinių mainų svarbą. Kol kas nepateikiami jokie pavyzdiniai rezidencijų modeliai, skiriasi jų lūkesčiai ir reikalavimai. Todėl kiekviena patirtis yra svarbi. Skiriasi ir finansavimo telkimo būdai. LKT – reikšminga parama tokiai veiklai. Tačiau nemažiau reikšminga ir vietos bendruomenės, supratingų mecenatų pagalba. Kintų rezidencijos orgenizatorės A. Juodeškienės empatija, komunikabilumas, strategiškas mąstymas, vadybiniai gebėjimai, puikus kultūrinio konteksto pažinimas yra svarbiausi veiklos garantai. Iš vadybinių elementų galima išskirti strategiškai svarbią orientaciją į menininkų ir vietos gyventojų aktualijas, tikslinės auditorijos numatymą ir dalinai integruotos kultūrinės edukacijos (įtakos turi mokinių vasaros atostogų sezonas) funkciją, rezidencijos procesų korektišką stebėseną, gebėjimą veiklą plėtoti perkeliant į kitus kontekstus, mokėjimą įgalinti diversifikuotus rinkodaros mechanizmus. Sakyčiau, kad rezidencijos valdymo srityje įgyvendintas 50/50 principas: nuostata, kai visose veiklos srityse institucijos veikla padalinta lygiomis dalimis į tarptautinį/vietinį bei meninį/bendruomeninį lygmenis.
Pradėdama organizuoti rezidencijos veiklą A. Juodeškienė atkreipė dėmesį į Europos komisijos, svarbią UNESCO konvenciją „Dėl Kultūrinių raiškos įvairovės apsaugos ir skatinimo“ (Convention on the Protection and Promotion of the Diversity of Cultural Expressions, 2005 m.). Matoma kokia parama šiai veiklai teikiama iš tokių federalinių vyriausybių kaip Japonija ir Pietų Korėja Azijoje ir Prancūzija, Vokietija ir Švedija. Tai skatina tarptautinius mainus, sąlyginai uždaroms bendruomenėms atveriamos pasaulio kultūros vertybės, išryškėja spręstinos problemos. (Anupama Sekhar. FUNDING OPPORTUNITIES FOR RESIDENCIES). „Res Artis“ konferencijose pabrėžiama, kad būtina skatinti dalintis pasaulyje organizuojamų rezidencijų patirtimi, skatinti diskusijas, tobulinti rezidencijų programų įvairovę, gerinti finansavimo efektyvumą, tobulinti vadybininkų įgūdžius, panaudoti rezidencijų reikmėms nenaudojamus, apleistus pastatus, įgalinti bendruomenei juos tarnauti komunikuojant meno kalba.
„Menininkų rezidencijų centrai atokiose vietovėse“ (angl. – remote artist residency centres) pradėjo kurtis XXI a. pirmajame dešimtmetyje. Labai greitai, jau antrojo dešimtmečio pradžioje, jie buvo pradėti vertinti kaip labai svarbi aktualaus šiuolaikinio meno kūrybos sklaidos forma. Plėtojosi Šiaurės Amerikoje, Vakarų bei Rytų Europos šalyse. Tokiam procesui įtakos turėjo meno institucijų sistemos decentralizacijos procesai. Menininkų mainai kūrėjams atveria nepažįstamus pasaulius, geografines erdves, kitas kultūras, spalvingas menininkų bendrijas. Taip pat jauni kūrėjai, ilgiau susaistyti su akademine terpe, turi galimybių atitrukti nuo rutinos, patirti skirtingo amžiaus, tautų, profesinio meistriškumo kolegų mąstymo, kūryboje reiškiamų estetinių pažiūrų įvairovę. Kodėl rezidencijos taip buvo pradėtos vadinti? Tokie centrai apgalvotai rengiami nuo pagrindinių meno centrų nutolusioje, nuošalioje vietovėje. Joje sudarytos sąlygos menininkui laikinai apsigyventi ir kurti, apsikeisti patirtimi su kitais menininkais rezidentais, pamatyti lokalųjį sociokultūrinį kontekstą, gauti profesionalią techninę bei intelektinę pagalbą iš rezidencijos kuratorių, darbuotojų. Tai vieta, kur menininkas gali atitrukti nuo savo kasdienybės, nuolatinio darbinio konteksto ir atsidurti visai kitoje erdvėje, susikoncentruoti darbui, užmegzti naujų profesinio bendradarbiavimo ryšių. A. Juodeškų sodyba Kintuose sukūrė palankią šiuolaikinio meno kūrybai aplinką, galėjusią stimuliuoti inovatyvius meno reiškinius. Pakvietė menininkus pripildyti erdves naujo skambesio. Puiki pamario gamta, kelionė laivu po Nemuno deltą, Kuršmares, Neringos smėlį, koncertai senosiose šio krašto bažnyčiose atskleidė Lietuvos grožį ir istorijos fragmentus. Ir susitikimas su naujais žmonėmis teikė impulsų apmąstymams, kūrybai. Draugiški disputai, kolegų kūrybos aptarimai, klausytojams pristatomi nauji darbai – buvo svarbi kūrybinio gyvenimo praktika.
Neegzistuojant „nustatytam“ rezidencijos modeliui, veikla priklauso nuo rengėjų intelekto, nuostatų, galimybių. Įdomu, kad būtent materialiniai dalykai susirinkusius domino mažiausiai. Visi atvykusieji į Kintus jautėsi tarsi namuose: patogiai, skaniai pavalgydinti, po jaukiu stogu galėdami dirbti tvarkingoje Kintų daugiafunkcinio centro salėje, Vydūno kultūros centro erdvėse. Tarpusavio pasitikėjimu paremta produktyvi atmosfera.
V. Baltako kuruojami kompozitoriai ir atlikėjai galėjo įsiklausyti į vieni kitų kūrybos specifiką, ieškoti muzikoje svarbių minties, idėjų išraiškos galimybių, pasitikrinti savo patirties tvarumu.
Czeslawas Miloszas „Pavergtame prote“ įtikinamai pabrėžė, kad „Normaliais dalykais žmonėms tampa tai, su kuo jie užauga ir ką jie internalizuoja kaip savo socialinę tikrovę“. Mintis susijusi su mūsų praregėjimais bendraujant su žmonėmis nuo vaikystės, jaunystės. Kaskart kitais ir kitokiais. Nyksta priešprieša, mažėja kitokio ir kito pasmerkimo sindromas. Taikiai priimame tai, kuo tiki kitas. Norime ir kad mumis patikėtų. Zigmuntas Baumanas elgesio visuomenėje adiaforizaciją (nei gera, nei bloga) vertina kaip vieną iš opiausių visuomenės sugyvenimo problemų. Bėda, kad vartotojiškoje visuomenėje, kokia mes tampame, formuojasi indiferentiškumas, prarandame socialinius įgūdžius. Nebegalime atsakyti į klausimą: ar moralė yra išmokoma, ar ji glūdi pačiame žmogaus egzistencijos pradmenyje? Apie ją dažniausiai net negalvojama priimant sprendimus, formuojant valdymo procesus. Įdomu, kad globalizacijos teoretikas Z. Baumanas neigiamai vertina moralės racionalizavimą, suvokiant ją kaip atsirandančią socializacijos procese vertybę. Tokiam mąstymui pritarianti Émile Durkheimo mintis: „Žmonėms nereikia išsilavinimo ir disciplinos tam, kad taptų moraliomis būtybėmis.“ Tačiau tik bendraudami su kitais žmonėmis, galime pajusti ir įtvirtinti moralinių prerogatyvų svarbą ir hierarchiją.
Todėl kalbėdami apie menininkų rezidencijas, manau, kad būtina pabrėžti šių projektų svarbą – kaip išgryninančius buvimo draugėje žmogiškumo matmenis. Vienas reikšmingiausių – etikos ir moralės vertės. Būtent jos, bet ne išskirtinis talentas, ne didelio artisto poza, yra žmogiškumo lakmuso lapelis. Matyta situacija Kintuose – pakvietusiųjų ir atvykusiųjų bendrystė, savaitė tikros „giminystės“, į kurią lietuvius, olandus, graikus, britą, žydę – visus sujungė bendri tikslai. Tai pati brangiausia šios rezidencijos žymė.
Vienas svarbių rezidencijos elementų – ryšis su bendruomene ir palikimas jai. Labai savitai reiškėsi atlikėjų ir kompozitorių individualumo ir kūrybos kartu plėtotė. Rezidencijos darbo metu įvyko trys koncertai. Liepos 19 d. Juodkrantės bažnytėlėje susirinkusiems vasarotojams pristatyta LMTA šiuolaikinės muzikos programos studentų Dominyko Besakirsko (perkusija) ir Dominyko Norkūno (gitara) programa. Nenuolaidžiaujant galbūt niekada šiuolaikinių kompozicijų negirdėjusiems klausytojams, buvo pateikti kūriniai jų nuostabai ir dideliam pritarimui plojimais, visai naujas pasaulis. Skambėjo Helmuto Lachenmanno, Therry de Mey, Steve Reicho, Jenso Peterio Ostendorfo kompozicijos bei autorinės improvizacijos.
Liepos 22 d. Kintų daugiafunkciniame centre atlikėjai kartu su ansambliu „Synaesthesis“ atliko Karlheinzo Stockhauseno ir dirbtuvių dalyvių kūrinius. Liepos 23 d. Rusnės salos seniausioje liuteronų bažnyčioje skambėjo rezidencijos studentų, V. Baltako bei kitų autorių kompozicijas.
Kintų Vydūno kultūros centre įvyko susitikimas su vokiečių kompozitoriumi Peteriu Michaeliu Hammeliu, Gelgoto vadovaujamu NIKO ansambliu Kintų tarptautinio festivalio atidarymo vakare pamaryje įrengtoje romantiškoje scenoje. Bendruomenės įtraukimas, meninė komunikacija – vienos svarbiausių rezidencijų vertybių. Taip sprendžiamas ir pasaulyje aktuali problema: menininkai orientuojasi į globalų šiuolaikinio meno kontekstą, tačiau fiziškai yra įsikūrusios šalia lokalių, dažnai labai mažų bendruomenių su specifiniais kultūriniais įpročiais, lūkesčiais ir poreikiais. Tačiau Kintų rezidencijoje tai buvo išspręsta labai pozityviai. Susitikimas su jautriais klausytojais senojoje Rusnės bažnyčioje patikino, kad ir neabejotinos meninės vertės pasirodymai, šiuolaikinės kompozicijos gali klausytojams atverti naujų patirčių ir įtaigiai atliekamos nepalieka salėje abejingų. Projekto vadovų profesionalumas ir patirtis buvo rezultatyvūs.
Kintuose svečiai ir šeimininkai gebėjo įsiklausyti į vieni kitų problemas. Visi atsisveikino tarsi su artimaisiais, su kuriais dar ne kartą norės susitikti. Kintų rezidencija gali tapti reikšmingu tokio pobūdžio centru, kuriančiu profesinio tobulėjimo terpę ir skatinančiu vystytis menininkų kūrybingumui, plėtoti judumą, tarpkultūrinę komunikaciją, stimuliuoti meno kūrybą ir ugdyti bendruomenės jautrumą jai. Svarbu, kad pradėtos iniciatyvos neužgestų, kad veikla ir idėjos LKT, supratingų vietos verslininkų, savivaldos, geranoriškų Kintų reformatų bažnyčių šeimininkų būtų suprastos, palaikomas jų pulsas.
Reziduoti – reiškia turėti savo būstinę (lot. residere). Tokia ji yra sukurta svetingų namų, Kintų bendruomenių, mecenatų ir ypatingos gamtos. Joje atsiveria pasaulis.
Susiję nariai
Rita Aleknaitė-Bieliauskienė
Pianistė, edukologijos mokslų daktarė, Mykolo Riomerio universiteto profesorė