Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras: skambantys Lietuvos kultūros vartai į pasaulį

Publikuota: 2024-04-26 Autorius: Nika AUKŠTAITYTĖ

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro atidarymo metu jo vadovė Laima Vilimienė padarė daugelio nepastebėtą lapsus linguae: šventinį pasisakymą pradėjo žodžiais: ,,Klaipėdos respublikos Kultūros ministre...“. Ta lapsus linguae buvo to vakaro ir, taip norisi tikėtis, ateities, kodas.

NUORODOS Į TEATRO ATIDAYRMO IŠKILMES:
1. Atidarymo koncertas. LRT
https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000343243/klaipedos-valstybinio-muzikinio-teatro-atidarymo-gala-koncertas

2. Statybų pabaiga
https://www.youtube.com/watch?v=OwIl5TvHfw0
https://www.youtube.com/watch?v=5UmDeTcWYbY

KLAIPĖDA – LIETUVOS KULTŪROS RESPUBLIKA

Tą vakarą Klaipėda tikrai buvo Lietuvos kultūros respublika. Kaip koks 34-erius atkurtos nepriklausomos šalies metus brandintas žiedas, prasprogęs galinga banga šaltą ir vėlyvą pavasarį, nepaisant audrų, potvynių ir visų kitų negandų, kurios lydėjo nelengvą 5 metų ir 7 mėnesių teatro statybos laiką. Klaipėdos, kaip Lietuvos kultūros epicentro, įgalinimą šiuo naujuoju teatru, Laima Vilimienė ir toliau kodavo, o gal kaip tik, sąmoningai, tikėdama ne tik žodžio, bet ir muzikos galia, programavo ateitį, linkėdama, kad Klaipėdos kultūrą reprezentuojantis Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras taptų šalies kultūros vartais į pasaulį.

Gala koncertu pradėtas naujas Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro istorijos puslapis balandžio 20-ąją tapo vienu iš ypatingų Nepriklausomos Lietuvos kultūros įvykių. Taip buvo karūnuota į antrą savo lietuviškojo gyvenimo 100-metį įžengusi Klaipėda, dabar pelnytai galinti didžiuotis moderniausiu ir daugiausia galimybių atveriančiu teatru Lietuvoje.

KAIP PELENĖ VIRTO GULBE

Atvykau iš Vilniaus gyventi į Klaipėdą 2001-aisiais. Pirmasis susitikimas su teatru – su mažais savo vaikais atėjau pažiūrėti ,,Pelenės“. Pavadinimas – tikra metafora to meto teatrui, kuris daug kuo dar priminė skurdų sovietmetį.

Po rekonstrukcijos pilka pelenė atvirto į tikrą gulbę. Lai šioje metaforoje telpa ne tik medžiaginis grožis, bet ir muzikos skambesio galia ir simbolinė kuriančių meną galia. Teatras ir architektūrine idėja, ir interjeru (dizaineris Marius Mateika) yra dedikuotas prigimtiniam Klaipėdos išskirtinumui – bangos tema pažymėtas tiek fasadas, tiek fojė, laiptai ir baras, tiek pačios salės interjeras, kuris yra absoliučiai unikalus, sukurtas iš lietuviško molio tinko (UAB „Barzdoti vabalai“).

Ir tai – ne tik įspūdingas dizainas, sugrąžinantis akimirksniu į pajūrio smėlio ir kopų pasaulį, bet ir akustinis salės kiautas. Jo kūrėjams svarbus buvo net rašto faktūrinis gylis, įkvėpimo dekoratorius Mantas Petravičius kartu su komanda sėmėsi iš vėjo suformuotų smėlio peizažų, praktikuojantis Baltijos pajūryje. Taip gimė idėja pritaikyti didžiosios salės akustikai tinkamą medžiagą, nes, pasirodo, ir molyje esantys akmenukai gali dar labiau pagerinti garso skambėjimą.

Kas galėjo patikėti, kad lietuviškas molis – ne tik paprasta, matinė, bet kartu labai elegantiškai atrodanti medžiaga. Salė paversta skambančia dėžute (molis dar kietės ir taip gėrės akustinės savybės), įsupta į švelnų veliūro kokoną, kuris saugo salę nuo išorės triukšmo ir uždaro garsą, leisdamas pilnam jo grožiui išsiskleisti salėje. Viskas aplink salę – fojė grindys, laiptai, rūbinės atitvaras, net lubos – yra padengtos gelsvu, it pajūrio smėlis, veliūru.

Atskiro dėmesio skirta rekonstruoto senojo pastato fojė ir laiptai. Atsisakius vienos perdangos atsirado aukštos erdvės, kreipiančios žvilgsnį į šviestuvą, pojūtis. Restauruotas varinis senojo teatro šviestuvas tapo tikru šios erdvės papuošalu ir dominante, išsaugant jį parodyta pagarba kūrybai, istorijai, tradicijos tęstinumas.

SCENOJE – ŽVAIGŽDŽIŲ NUTVIEKSTA TEATRO ISTORIJA

O ta muzikos ir kūrybos galia, kuriai augti ir skambėti ir skirtas šis su tokia meile pastatytas teatras, ir buvo pademonstruota šventinio koncerto metu. Richardo Wagnerio ,,Skrajojantį olandą“ ir Carlo Orffo ,,Carminą burana“ perkėlęs į Klaipėdos elingą, didžiųjų erdvių suvaldymo maestro režisierius Dalius Abaris, teatro atidarymo koncerto programą sukomponavo taip, kad joje kaleidoskopiškai atsispindėjo ir istorinė teatro repertuaro raida, ir ryškiausios jo žvaigždės, ir publika buvo supažindinta su teatro erdvėmis, paprastai skirtomis tik darbuotojams – reginio efektus D. Abaris valdo puikiai.

Prasidėjo koncertas moderniosios muzikos alsavimu ir teatro statybos vaizdais, specialiai atidarymui Klaipėdos kompozitoriaus Donato Bielkausko, šiemet apdovanoto ,,Auksiniu scenos kryžiumi“, sukurtu kūriniu, kuriame susipynė industriniai ir orkestro garsai. Garsovaizdis lyg pasakojo apie prenatalinė teatro būseną – iki užgimimo: joje daug pirmapradžių skambesių, kurie dar neturi melodijos, neturi pasakojimo, o yra tik giluminė užuomina apie tai, kas čia bus. Puikus režisieriaus sumanymas būtent šį kompozitorių pakviesti prologo sukūrimui. Donatas Bielkauskas yra lyg subtilus uostamiesčio kamertonas, girdintis ir perteikiantis mums tuos svarbius garsus, kurių kasdienybės triukšme negirdime.

Simboliškai koncerte nuskambėjo Vladimiro Prudnikovo ir dirigento Gintaro Rinkevičiaus diriguojamo teatro orkestro ir choro atliktas epilogas iš Audronės Žigaitytės operos ,,Mažvydas“ pagal Justino Marcinkevičiaus dramą, kuria 1988 balandžio 23 dieną buvo atidarytas Klaipėdos Valstybinis muzikinis teatras. Prieš 36-erius metus tas pats dirigentas, ir tas pats solistas įpūtė naujojo uostamiesčio muzikinės kultūros židinio liepsną tada jaunos kompozitorės ryškaus debiutinio kūrinio, skirto asmenybei, žadinusiai lietuvybę atšiauriame krašte. Koncerte kartu su Vladimiru Prudnikovu pasirodė ir vienas žymiausių Lietuvos baritonų, ne kartą dainavęs senojo teatro scenoje, Vytautas Juozapaitis.

Tvirta režisieriaus ranka, geras skonis ir saikas, jautėsi viso vakaro metu – karaliavo muzika, o ne žodžiai: nuskambėjo tik pagrindinių šalies ir miesto vadovų sveikinimo kalbos.

DĖMESYS KLAIPĖDOS KRAŠTUI

Kviestiniai solistai atgaivino etapiniais muzikinio teatro istorijoje tapusius kūrinius. „Aalto“ muzikiniame teatre Esene (Vokietija) dainuojantis klaipėdietis Almas Švilpa, kartais vadinamas geriausiu bosu vokiškai kalbančiuose kraštuose, vėl atrodė lyg ką tik nužengęs iš įspūdingojo ,,Skrajojančio olando“ pastatymo Klaipėdos Lindenau laivų statyklos elinge. Kartu taip buvo ir atsigręžimas į vokiškąjį miesto paveldą ir Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro Klaipėdos festivalį, kuris ,,Skrajojančiu olandu“ pažadino senojo elingo, senosios laivų statyklos, dvasią, tris rugpjūčius jis buvo vienu svarbiausiu Lietuvos muzikinio gyvenimo reiškiniu, kurį pamatyti ir išgirsti plūdo tūkstančiai.

Dirigentas Robertas Šervenikas ir teatro orkestras bei choras su garsiąją ,,O Fortuna“ į sceną iššaukė galingąją Carol Orffo ,,Carmina Buraną“ muziką, vėl nukeldamas žiūrovus į pernykštį Klaipėdos festivalį elinge, kur didingas šios oratorijos pulsavimas jungė į vieną visas stichijas.

Žavusis sopranas Rita Petrauskaitė šiuo yra tikra Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro Prima. Metams bėgant jos labai aukštas skaidrus balsas brendo lyg virsdamas, vaizdžiai tariant, muzikiniu konjaku, įgydamas atspalvius, o artistinis talentas ir moteriškas grožis tiesiog išsiskleidė. Kantatoje ,,Carmina Burana“ elinge ji tiesiog buvo žvaigždė, kaip ir Antonino Dvořáko operoje ,,Undinė“, pastatytoje teatre režisieriaus Gyčio Padegimo. Undinės arija iš šios operos atidarymo koncerto metu tiesiog įsiliejo į vandens stichijai dedikuotą teatro atmosferą. Solistė buvo rafinuotai magnetizuojanti.

Klaipėdos krašto susijungimo su Lietuva 100-mečiui pernai klaipėdiečiai kompozitoriai sukūrė istorijų operą ,,Klaipėda“ pagal Arvydo Juozaičio libretą. Atidarymo koncerte nuskambėjo teatro choro vadovo, kompozitoriaus Vladimiro Konstatinovo operos dalies su Mėmelio prefektu Gabrieliu Žanu Petisnė ir jo partnerės duetu, atliekamu jaunosios kartos teatro solistų Beatos Ignatavičiūtės ir Giedriaus Gečio, priminusiu, kad šioje istorijoje būta ne tik romantikos, bet ir kariškų maršų.

Koncertą jautriu pasirodymu sušildė pasaulinėse scenose dainuojanti klaipėdietė solistė Katerina Estrada Tretyakova, savo karjerą pradėjusi šiame teatre. Jos Margarita iš Charles Gounod ,,Fausto“ žavėjo meistrišku vokalo valdymu ir balso šiluma.

Klaipėdos valstybinis muzikinio teatro istorijoje daug dėmesio skirta ir lengvesniems žanrams – operetėms ir miuziklams. Ištrauką iš Jerry Bocko miuziklo „Smuikininkas ant stogo“ dirigavo 85-metį švenčiantis Stasys Domarkas, kurio kūrybinis pėdsakas teatro istorijoje itin ryškus ir svarbus. Pienininką Tevjė įkūnijo teatro solistas Mindaugas Rojus.

Teatro baleto trupė, kurios itin ryškūs šokio spektakliai jau spėjo lyg ir tapti muzikinio teatro ryškiausiu proveržiu, pasirodė tik filmuotoje medžiagoje – Eduardo Balsio balete „Eglė žalčių karalienė“. Scenoje visą vakarą karaliavo orkestras, vadovaujamas Tomo Ambrozaičio. Koncertas baigėsi Giuseppe Verdi „Užstalės daina“ iš operos „Traviata“, taip pabrėžiant operinės muzikos auksinio standarto triumfą.

VISUMĄ KURIANČIOS DETALĖS

Koncertą apibendrintai pavadinčiau muzikiniu fejerverku, vainikavusiu naują teatro pradžią. Jį kūrė talentingi žmonės: režisieriaus asistentė Karina Novikova, kostiumų stilistė Agnė Kuzmickaitė, grimo dailininkė Aira Braždienė, šviesų dailininkas Andrius Stasiulis.

Tiek koncerto programoje, tiek subtiliose simbolinėse detalėse, dėmesys kreiptas į istoriškumą – ir teatro, ir Klaipėdos krašto. Vakaro metu teatro vadovė vilkėjo elegantišką tamsaus mėlyno brokato suknelę. Ją ir delninukę puošė smulkus siuvinėtų floristinis našlaičių ornamentas. Tai – labai estetiška, bet kartu labai aiški aliuzija į Klaipėdos susiliejimo su Lietuvą 101-ąsias metines, perfrazuojanti tik Klaipėdos kraštui būdingo delmono puošybos detales. Negalima nepastebėti ir dėmesio pirmajai darbuotojų linijai, pasitinkančiai lankytojus. Jų kostiumus, irgi sukurtus Agnės Kuzmickaitės, žymi gelsvas smėlio spalvos atlapas, atkartojantis spalvinę interjero pajūrio gamą.

Klaipėdos valstybino muzikinio teatro istorija yra sudėtinga, bet beveik visą laiką judanti į viršų. Sugrįžus teatro kūrėjams į naujuosius rūmus, belieka juos paversti Lietuvos kultūros vartais į pasaulį. Iššūkis vadovams, iššūkis artistams, iššūkis visai komandai. Bet teatras jau įrodė, kad gali puikiausius spektaklius kurti ir neturėdamas namų, ir po atviru, audros blaškomu dangumi elinge. Iššūkį jo žmonės priėmė ir, tikiu, įrodys ir parodys, ką gali.

Susiję nuotraukų galerijos

NAUJO TEATRO ATIDARYMAS

2024-04-20

KVMT GALA koncertas

2024-04-20

Susiję nariai

Nika Aukštaitytė-Puteikienė

Žurnalistė, ryšių su visuomene specialistė, kultūros vadybininkė

Judita Butkytė-Komovienė

Dainininkė, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistė

Stanislavas Domarkas

Dirigentas

Vytautas Juozapaitis

Dainininkas, LNOBT solistas, tarptautinių konkursų laureatas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, LMTA profesorius, LR Seimo narys