Klasikinė muzika lietuvių liaudies instrumentų lūpomis
Antradienio, vasario 12-osios, vakarą Rotušės koncertų salė buvo užpildyta lietuvių liaudies muzikos mylėtojais, o šalia jų – ambasadoriais bei diplomatinių atstovybių atstovais. Sprendžiant iš šitokios publikos-mišrūnės, reprezentacinio pobūdžio koncertas buvo skirtas supažindinti savo klausytojus su lietuviškomis muzikos tradicijomis. Šįkart klasikine vakarų Europos muzika buvo atliekama tradiciniais lietuvių liaudies instrumentais, taip simbolizuojant tvarų ryšį tarp dviejų viena nuo kitos šiandieniniame muzikos pasaulyje neatskiriamų kultūrų.
Įdomi ir Lietuvoje dar negirdėta liaudies ir klasikinės muzikos sintezės idėja prieš keletą metų kilo Valstybinio ansamblio „Lietuva“ orkestro dirigentui Egidijui Kaveckui. Esą mintis apie tokio pobūdžio koncertus jam šovė dramos “Legenda apie pilėnus” turo metu. Šioje režisieriaus Nerijaus Petroko pagal Vytauto Klovos operą „Pilėnai“ pastatytoje muzikinėje dramoje skambėjo aranžuota bei profesionaliai liaudies instrumentų orkestrui pritaikyta muzika. Po pasirodymų klausytojai vis stebėjosi, kaip įdomiai Klovos opera skamba atliekama lietuvių liaudies instrumentais. Tai įkvėpė kurti ir kitokius panašaus pobūdžio projektus.
Šįkart koncerto programą sudarė nebe lietuvių kompozitorių kūryba, o J. S. Bacho (Koncertas klavesinui ir styginių orchestrui Nr. 3, D-dur), W. A. Mozarto (Motetas „Exsultate, jubilate“, Koncertas fleitai (obojui) ir orkestrui K.314) ir B. Britteno („Paprastoji simfonija“) kompozicijos.
Koncerte klasikinė simfoninė muzika buvo atlikta lietuvių liaudies instrumentais – orkestro sudėtyje skambėjo birbynės (kontrabosinės, tenorinės, aukštosios), kanklės, lumzdeliai, ragai, skudučiai, daudytės, skrabalai, tabalai. Skambesio pagrindą sudarė trys – lumzdelio, birbynių ir kanklių – spalvos. Kalbėdamas apie siauras tembrines liaudies instrumentų galimybes, dirigentas Egidijus Kaveckas teigė, jog teko ilgai pagalvoti, ar tautinių instrumentų garsų užteks atskleisti žinomiausių kompozitorių užmačioms ir ar pavyks kūrinius aranžuoti lietuvių liaudies instrumentams. Pasak jo, „lietuviškuose instrumentuose neturime tiek spalvų, kiek jų gali išgauti simfoninis orkestras. Nepaisant to, turime savo unikalų skambesį. Dažniausiai su orkestru atliekame liaudies muziką, todėl klasikos kūrinių paruošimas ir patiems atlikėjams turėjo būti įdomi patirtis.”
Lumzdelininkė Rūta Raginytė specialiai šiam koncertui sukūrė klasikinių kompozicijų aranžuotes. Jose arfos partiją atliko kanklės, fleitą ir obojų „vaidino“ lumzdelis, smuikus ir likusius pučiamuosius – birbynės, o vargonėlius – skudučiai. Apie šitokius konkrečius aranžuotės pasirinkimus viename interviu kalba pati R. Raginytė – „Dėlioji viską kaip kokį galvosūkį, delionę ar paveiksliuką į viso orkestro visumą. Tarsi tas paveikslas būtų sukarpytas į gabalėlius ir vėl iš naujo sudėtas taip, kad jis vėl būtų toks pat gražus ir pasižymėtų tokia pačia dvasia, nors ir skambantis pasikeitusiomis išraiškos priemonėmis.“
Koncerto pradžioje, nuo pat pirmųjų garsų, buvo justi unikalus aranžuotų kompozicijų skambesys. Kai simfoninį orkestrą pavaduoja kanklės, lumzdeliai ir birbynės, tembriškai nebelieka varinių pučiamųjų šaižumo ar skardumo atspalvių, nebesigirdi ir mušamųjų sekcijos. Pučiamuosius čia atlieka birbynės ir yra kuriamas daug švelnesnis, melodingesnis skambesys. Lumzdelio muzikinė spalva kuo puikiausiai „įsipaišė“ tiek fleitos, tiek obojaus kuriamuose „vaidmenyse“. Šis instrumentas pasižymi skardžiu, šaižiu tembru, primenančiu obojų, tačiau jo aukštas registras ir garsinis nekonkretumas kuria įtikinamą fleitos iliuziją.
Kai kurios šiame koncerte skambančių kūrinių kantileninės lėto tempo dalys buvo aranžuotos netipiškai ir dėl to skambėjo iš tiesų originaliai – čia buvo galima aiškiai girdėti orkestro tembrinius pasikeitimus. Suskamba minkštas, aptakus, švenus skambesys ir nejučia imi identifikuoti jį kaip tipinę lietuvių liaudies muzikos spalvų paletę. Pirmojoje koncerto dalyje skambėjo du kūriniai su baroko ir klasicizmo laikotarpius atspindinčiomis solinėmis klavesino ir vokalo partijomis. Pradžioje skambėjusios kompozicijos (J. S. Bacho Koncertas klavesinui ir styginių orchestrui Nr. 3, D-dur) metu klavesino partiją atliko Balys Vaitkus. Solinis šios kompozicijos instrumentas buvo nepakeistas, kadangi lietuvių liaudies muzikinėse tradicijose nėra klavesino atitikmens. Būtent dėl to, šio solinio instrumento skambesys pirmojoje koncerto dalyje tembriškai nepaprastai išsiskyrė iš visumos. Skardų ir raiškų jo tembrą yra sunku lyginti su švelniosiomis kanklėmis ar birbynėmis. B. Vaitkaus, kuris skambindamas išlaikė J. S. Bacho muzikos stilių, dėka, pirmoji kompozicija skambėjo nepaprastai barokiškai.
Po jos sekęs W. A. Mozarto motetas „Exsultate, jubilate“ buvo atliktas solistės Dovilės Kazonaitės. Ši atlikėja dirba Nacionaliniame operos ir baleto teatre, šalia koncertuodama kartu su Valstybiniu dainų ir šokių ansambliu „Lietuva“. Vokalu praturtintas liaudies instrumentų orkestro skambesys taip pat tapo daug artimesnis barokinei muzikos stilistikai. Motetas šios solistės buvo atliktas gražiai ir sklandžiai. Kaip žmogus iš šalies, savo gyvenimo nesiejantis su klasikiniu dainavimu, sunkiai galėjau prie ko prisikabknti. Galima būtų tik pridurti, jog kartais buvo girdėti akivaizdus garso stiprumo disbalansas tarp solistės ir orkestro. Atliekant tokio paties aukščio garsus vokalistė būdavo užgožiama instrumentalistų ir jos praktiškai nebebuvo įmanoma girdėti. O taip pat, mano nuomone, jos frazuotės pasirinkimai nebuvo labai muzikalūs ar išjausti vidujai.
Nepaisant tembrinių skirtumų pirmojoje koncerto dalyje orkstras ir solistai skambėjo darniai, harmoningai, o muzika buvo gyva ir liejosi nuosekliai.
Antroji dalis man pasirodė palyginus silpnesnė. Nelyg joje atliktos kompozicijos buvo mažiau repetuotos, o prieš pradedant groti orkestrantams dar ir nesusisekė gerai susiderinti. Iš antroje koncerto dalyje nuskambėjusių kompozicijų (W. A. Mozarto Koncertas fleitai (obojui) ir orkestrui K.314 ir B. Britteno „Paprastoji simfonija“) klausytojai galėjo išsigryninti su kokiais fundamentaliais techniniais iššūkiais realiai susiduria ambicinga idėja klasikinę muziką atlikti liaudies instrumentais.
Pirmiausia, kitoks girdimas tembrų pasiskirstymas orkestre sąlygoja tembriškai „nedarnų“, nevientisą bei nesubtilų skambesį. Pavyzdžiui lumzdelis, pasižymintis šaižiu tembru, orkestro sudėtyje dažnai užgoždavo birbynes, o lengvo skambesio kanklės būdavo vos girdimos fone. Šitoks tembrinis neatitikimas kuria atitinkamus sunkumus frazuojant ar bandant ištransliuoti nuoseklią muzikos mintį. Mano nuomone, būtent dėl šios priežasties dažnai girdėjosi savotiškai „sukapotas“ skambesys - kantilenos skambėdavo gana nejautriai bei nemuzikaliai, o grojant forte kai kuriose vieose buvo „kapojamos malkos“ – ypač pučiamųjų sekcija orkestre skambėjo garsiai, skardžiai, aštriai ir stačiokiškai. Liaudiškoje klasikinės muzikos interpretacijoje nejučia pasigedau subtilių simfoninio orkestro kuriamų tembrinių atspalvių ir plačių frazuotės galimybių. Deja, Valstybinio ansamblio „Lietuva“ orkestrui nepavyko susidoroti su šitokiais tembriniais ir melodiniais lietuvių liaudies instrumentų keliamais iššūkiais.
Antroji panašaus pobūdžio problema buvo intonacija. Ji taip pat išryškėjo antrojoje koncerto dalyje, o ypač – lumzdelio solo atliekamoje kompozicijoje (W. A. Mozarto Koncertas fleitai (obojui) ir orkestrui K.314). Lumzdelio tembras yra šiurkštus ir nenušlifuotas, tarsi su nuosėdomis, juo yra pakankamai sunku išlaikyti švarią intonaciją.. Šitokiame „archaiškame“ skambesyje be kita ko jautėsi ir tai, jog instrumento derinimas nėra pritaikytas klasikinei muzikai atlikti. Klausantis W. A. Mozarto Koncerto buvo justi kartais sunkiai pakeliamas intonacinis nedarnumas tiek tarp solisto ir orkestro, tiek ir tarp orkestro narių. Apie liaudies instrumentų sunkumą susiderinti tarpusavyje, viename interviu kalbėjo orkestro muzikantas Tomas Matevičius (kontrabosinė birbynė): „aišku, čia derinimas sudėtingesnis, reikia labai klausyti bendrai visus, kad gautūsi bendra graži muzika. Specifika truputį kitokia. Tokie mūsų instrumentai. Nėra jie tokio tobulumo, kaip kad klarnetai ar kiti klasikiniai instrumentai. Bet groti įmanoma.“ Šita techninė problema pakabino klaustuką ties visa idėja – liaudies instrumenrtais atlikti klasikinę muziką. Neintonuoti klasikiniai kūriniai labai nesiklausė ir jeigu lietuvių liaudies instrumentai negali pasiūlyti tikslaus derinimo, galbūt nereikėtų bandyti bendrame katile maišyti archainės ir klasikinės kultūrų.
Apibendrinant, ši šviežia idėja Lietuvos klasikinės muzikos scenoje turėtų būti sveikintina už savo originalumą ir drąsą. Pati koncepcija yra iš tiesų užkurianti publikos fantaziją ir masinanti visokio pobūdžio klausytojus. Tai taip pat yra unikali lietuviškos kultūros reprezentavimo galimybė. Vis dėlto, bandymas klasikinę muziką atlikti lietuvių liaudies instrumentais iš techninės pusės, yra nepaprastai ambicingas sumanymas, reikalaujantis visai kitokio meistriškumo. Intonacinės ir tembrinės lietuvių liaudies instrumentų galimybės neatitinka klasikinės muzikos standartų, neišpildo muzikos idėjos, negali pasiūlyti iš tiesų brandžios interpretacijos. Yra akivaizdu, jog lietuvių liaudies instrumentai nėra pritaikyti atlikti nei J. S. Bacho, nei W. A. Mozarto kompozicijų. Nors unikalumo šiam projektui tikrai netrūksta, išlieka klausimas, ar šiam ansambliui yra verta rinktis atlikti klasikinius opusus, žinant liaudies instrumentų galimybes ir jų tembrinius apribojimus.
Foto: Martynas Sirusas (2019 m. vasario 12 d. Vilniaus Rotušė)