Kodėl mums reikia „dangiškos muzikos“?

Balandžio 29 d. vakarą į Nacionalinę filharmoniją kvietė koncertas, pavadintas „Dangiška muzika“. Iš tiesų šis žodžių junginys skamba ganėtinai magiškai ir apeliuoja į mūsų poreikį grožiui muzikoje ir apskritai mene. Galima kurti struktūriškai komplikuotus ir giliai konceptualius kūrinius, kuriuos įdomu patyrinėti profesionalui, tačiau juk ir tas žinovas, kaip ir paprastas klausytojas, mėgaujasi ir dažnai ilgisi estetiškai patraukliai skambančios muzikos. XX a. pabaigoje susiformavusios postmodernistinės muzikos krypties kūrėjams atsigręžus į tonalumą ir konsonansinį skambesį, t.y. atsigręžus į klausytoją, sukurta (ir tebekuriama) nemažai naujai skambančios ir kartu – patrauklios klausytis muzikos. Koncertas Nacionalinėje filharmonijoje suteikė galimybę išgirsti ir palyginti dviejų tolimų laikmečių – XVIII a. baroko ir galantiškojo stiliaus kompozicijas bei XX a. pabaigos postmodernius opusus.

Koncerte griežęs Lietuvos kamerinis orkestras (LKO) visuomet žavi savo ypač aukštu profesionalumu ir kompetecija atlikti įvairios stilistikos kūrinius. Vakarą pradėjęs Luigi Boccherini Simfonija A-dur, op. 35 Nr. 3, kolektyvas, tą vakarą vadovaujamas jaunosios kartos dirigento Modesto Barkausko, nuo pirmųjų taktų savo energija „suėmė“ klausytojus. Galantiško stiliaus kompozicija nuskambėjo – ypač greitosiose dalyse – preciziškai išartikuliuojant smulkiausius garsus ir raiškiai perteikiant dinamikos kontrastus. M. Barkausko jaunatviškas gyvybingumas ir aktyvi dirigavimo maniera palaikė nuolatinį vedimą, išryškinusį optimistišką, šviesų muzikos pobūdį. Koncerto pavadinimą atliepė antroji simfonijos dalis, parašyta styginių kvintetui, kuris griežė „arčiau dangaus“, t.y. salės balkone. Vieninteliame likusiame apšviestame salės kampelyje atlikęs antrąją dalį bei atskiras trečiosios padalas, ansamblis kūrė kontrastą aštresniam LKO griežimui, grodamas ypač minkštai ir švelniai (kartais galbūt net pritrūko aiškesnės ritminės artikuliacijos), akcentuodamas lyrišką lėtosios dalies pobūdį.

Po šviesios L. Boccherini muzikos girdėjome ne mažiau giedrus Johanno Christiano Bacho Koncertą klavyrui ir styginiams Nr. 5 Es-dur, op. 7 bei kompozitoriaus tėvo Johanno Sebastiano Bacho Koncertą klavyrui ir styginiams Nr. 2 E-dur, BWV 1053, kurių solistė buvo viešnia Anastasija Injušina – rusų pianistė, šiuo metu gyvenanti Suomijoje. Beklausant buvo justi atlikėjos autentiško skambesio paieškos: lengvas, negilus, grakštus garsas kėlė aiškią aliuziją į klavesinišką instrumento traktuotę, siekiant skambinti maniera, kuo artimesne šio instrumento pobūdžiui. Galbūt, ypač atliekant J. C. Bacho Koncertą, norėjosi tikslesnės smulkių verčių, pasažų artikuliacijos, tačiau apskritai A. Injušinos elegantiškas garsas ir adekvatus muzikinės stilistikos suvokimas yra verti pagyrimo. Taip pat sveikintina tai, kad pianistė suteikė progą išgirsti šiuos klavyrinius koncertus, atliekamus taip retai (ypač J. C. Bacho!): galbūt dėl to, kad juose nėra tiek galimybių pademonstruoti savo techninius gebėjimus, kiek, pavyzdžiui, romantiniuose koncertuose, o galbūt – ir dėl to, kad interpretuoti šiuos kūrinius yra tam tikras iššūkis vien dėl originalios instrumentuotės specifikos: juk populiariausias tuo metu klavyrinis instrumentas klavesinas savo skambesio ir skambinimo niuansais gerokai skiriasi nuo fortepijono.

Koncertui persiritus į antrąją pusę, girdėjome XX a. pabaigos opusus. Šviesią muzikinę atmosferą pratęsė amerikiečio, Johno Adamso mokinio, Aarono Jay Kerniso (g. 1960) kūrinys styginiams Musica celestis (1990), kuris ir davė pavadinimą visam renginiui. Ši kompozicija – turtingos, moderniai, bet giedrai skambančios, romantinės-impresionistinės harmonijos prisodrinta, pačioje pradžioje, išgirdus pirmuosius sąskambius, kelė akivaizdžių aliuzijų į Richardo Wagnerio operos Lohengrinas preliudo pradžią (ikoniškasis, atpažįstamasis aukštas styginių registras ir mažorinis trigarsis...). Kūrinio vidurinė dalis buvo dinamizuojama kiek gyvesne garso stiprumo skale, tembriniais-registriniais kontrastais, išplėsta skambesio erdve, kurią kūrė skirtumas tarp aukštų ir žemų registrų. LKO, atlikdamas Musica celestis, opuso „dangišką“ pobūdį perteikė švelniu griežimu, subtilia dinamika ir lanksčiomis garsų jungtimis.

Priešingo charakterio buvo finalinis vakaro opusas, lenkų kompozitoriaus Wojciecho Kilaro Orawa (1986) styginių orkestrui, įkūnijantis Tatrų kalniečių liaudies šokių muzikos nuotaiką. Sukomponuota viso kūrinio eigoje plėtojant du charakteringus, dermiškai kontrastingus folkloro muziką menančius motyvus, ši kompozicija patraukli savo nepaliaujamu ritminiu pulsu, koreliuojančiu su minėtais motyvais, kuriuose slypinti gaivališkos, laukinės jėgos potencija išskleidžiama kulminacijose. LKO kūrinį atliko ekspresyviai nuvesdamas į šias viršūnes, raiškiai pabrėždamas dinaminius kontrastus ir grieždamas, ypač kulminacinėse vietose, su vitališka energija, nors galbūt buvo galima paieškoti daugiau niuansų, idant muzika nuskambėtų tarytum išties atliekama kalniečių, tikrąja modo rustico.  

Koncerto metu skambėjusi programa – pabrėžtinai šviesaus pobūdžio, giedro charakterio, galbūt išskyrus paskutinįjį opusą, turintį stiprią jungtį su liaudiško šokio šiurkštesniu gyvybingumu, tačiau ir šis kūrinys – tikra vitališkumo dozė. Tikriausiai negalėtume (ir nenorėtume) neigti, kad tokių – estetiškų, šviesių, malonių – meno patirčių mums gyvybiškai reikia, kad turėtume jėgų sutikti ir įveikti kur kas dramatiškesnius gyvenimo potyrius.