„Korsarų“ pastatymų procesas nuošalėje nepaliko Vilniaus

Publikuota: 2018-05-08 Autorius: Audronė Žiūraitytė
„Korsarų“ pastatymų procesas nuošalėje nepaliko Vilniaus

Lietuvos Nacionaliniame Operos ir Baleto teatre balandžio 27–ąją įvyko legendinio romantinio baleto „Korsaras“ premjera.

Pirmą kartą Paryžiuje 1856 m. pastatytas jis labiausiai visus pakerėjo dekoracijomis ir įvairiais scenos efektais, net pripažįstant juos geriausiais per visą teatro istoriją ir scenovaizdį dailininkams net įamžinant drobėje. Ru­si­jos Di­džio­jo­ te­at­ro „Kor­sa­ro“ versija Lie­tu­voje parodyta 2009 m. buvo sukurta už­ pus­an­tro­ mi­li­jo­no­ JAV ­do­le­rių­ ir tituluojama „bran­giau­siu­ vi­sų­ lai­kų­ ba­le­to­ pa­sta­ty­mu“­. Vilnius šį baletą iš dalies matė dar XIX a. pabaigoje, kai į Vilniaus miesto teatro koncertines programas buvo įtraukti „Korsaro“ fragmentai, kuriuos (Pas de deux ir Pas de trois) statė tuometis miesto teatro baletmeisteris Lange. 1964 m. dar Basanavičiaus gatvėje esančiame teatre gana originaliai interpretuodamas „Korsarą“ pastatė pirmasis lietuvių choreografas Bronius Kelbauskas.

Baleto pasaulyje „Korsaro“ sąvoka suponuoja daugybe mišrių reiškinių – prancūzų ir rusų kultūrų sąveiką, įvairių kompozitorių muzikos naudojimą, tam tikrus dramaturgijos pokyčius. Vertėtų prisiminti ir pirminį šaltinį – George’o Byrono poemą „Karibų jūros piratai“, kurios transformacijos vis dėlto išlaikė pagrindinę – romantinės, baletui itin tinkamos, istorijos idėją. Marius Petipa net keturis kartus atnaujino savo pirmąjį Peterburgo pastatymą (1863), o Adolphe’o Adamo muzika buvo pildoma kitų kompozitorių kūriniais. Taigi, prielaidos „Korsaro“ variantiškumui buvo užprogramuotos jam tik atsiradus. Įvairių šio veikalo XIX–XXI a. redakcijų panorama driekiasi nuo garsiojo Peterburgo Marijos teatro iki JAV baleto scenų. Vis dėlto, nepaisant interpretacijų įvairovės, visų jų invariantinis fundamentas yra istorinis. Tai – Josepho Mazilier (Paryžius), Jules’io Perrot ir Marius Petipa (Peterburgas) choreografija. ­ Beje, praš­mat­ni­ Didžiojo teatro „Kor­sa­ro“­ versija cho­re­og­ra­fų­ Alek­se­jaus­ Rat­mans­kio­ ir­ Ju­ri­jaus­ Bur­la­kos­ pastatyta pagal M.­ Pe­ti­pa ­ už­ra­šus­ ir­ iš­li­ku­sias­ šio­ kla­si­ki­nės­ cho­re­og­ra­fi­jos­ meist­ro ­kū­ry­bos in­ter­pre­ta­ci­jas (Plačiau žr. H. Šabasevičius „Didžiojo teatro „Korsaras““, Krantai, 2009, Nr. 3).

Mitai apie „Korsaro“ išskirtinį puošnumą gyvi ir paveikūs. Todėl Vilniuje pakilus scenos uždangai, galėjome ir nusivilti, nes vyravo ne toks ryškus, kaip įsivaizdavome, gal tikėjomės, vaizdas. LNOBT „Korsaras“ lyg apvalytas nuo apnašų, butaforinių efektų, savo estetiniu sprendimu labiau susijęs su dabartimi. Scenovaizdyje vyrauja santūri spalvinė gama, prieš akis iškyla originalių scenografijos (impresionistiškai orientalistinių) ir klasiką subtiliai įvairinantis choreografijos piešinių pasaulis (choreografas Manuelis Legris, scenografijos ir kostiumų dailininkė Luisa Spinatelli, šviesų dailininkė Marion Hewlett).

Choreografas Manuelis Legris pats iki 2009 m. šokęs Paryžiaus operos baleto trupėje ir išskirtas trupės vadovo Rudolfo Nurejevo jam suteiktu danseur étoile (šokėjo žvaigždės) statusu, atsisveikinęs su trupe sėkmingai darbavosi įvairiose meninės veiklos sferose ir šiuo metu yra Vienos Staatsballett direktorius. „Korsaras“ – jo pirmas didelės apimties choreografinis veikalas, 2016 m. pastaytas Vienos Staatsoper. M. Legri spektaklyje skamba jo paties parinkta A. Adamo, Leo Delibes’o, Peterio Oldenburgo ir kitų kompozitorių muzika. Dramaturgijoje, bendraujant su baleto kritiku ir libretistu Jean-Froançois Vazelle’u, kai kurių veikėjų (pvz. vergo eunucho) atsisakyta, kitų partijos, įprasminančios skirtingas meilės istorijas labiau išplėtotos (Zulmėjos ir Birbanto, Medoros ir Konrado, Gulnaros ir Lankadamo). Klasikinis didysis Pas de deux tarsi nuoroda į choreografinius šaltinius. Be jo „Korsaras“ neįsivaizduojamas!

XXI a. chrestomatinio, nuo baleto kultūros praeities neatskiriamo klasikinio baleto pastatymas – iššūkis jo kūrėjams ir atlikėjams. Įtampą tarp praeities ir dabarties interpretacijų mažina didžiulis M. Legris autoritetas, dar palyginus neseniai šokusio įvairiuose XX a. choreografų korifėjų pastatymuose. Jo choreografinių ketinimų, savaip apibendrinančių įvairiapusę šokėjo patirtį, įtaigai, matyt, neįmanoma atsispirti. Tuo labiau, kad jie nėra šokiruojančiai pretenzingi, skoningi, pasižymi pagarba praeities kūrėjams ir šiuolaikiniams baletomanams. Trupei belieka sumanymus įgyvendinti, o kartelė jai iki detalių užkelta labai aukštai. Antrinant M. Legris, šokis – tai siela, grožis, elegancija, taip pat jėga, bet nedemonstratyvi, o vidinė (net religinės dimensijos), susieta su visuma. Pridurtume – reikalaujantis fizinės ištvermės ir atitinkamos energetikos, kurias mūsų baleto artistai ne visada demonstravo, kūrė.

Sunkiausiai buvo Genadijui Žukovskiui, nes jis liko vienintėlis Konradas, kai šį vaidmenį rengęs ir pirmuose spektakliuose pakaitomis turėjęs šokti Ignas Armalis ir patyrė traumas. G. Žukovskio šokiui stigo energijos, azarto, kartais jėgos pastebimai apleisdavo. Išplėtojus meilės linijas iškilo ne viena primabalerina, o kelios, pakaitomis pirmomis dienomis šokusios Medoros ir Gulinaros vaidmenis. Abi – ir Kristina Gudžiūnaitė, ir Olesia Šaitanova techniškai pajėgios choreografo sumanymus įgyvendinti ir sukurti skirtingus charakterius. O. Šaitanova šokdama Gulinarą skleidė elegantiškai efektingą energetiką, sustiprinusią jos kuriamo vaidmens įtaigą. K. Gudžiūnaitė – Medora buvo žemiškai gyva, paprasta, lyg nepastebimi liko ir balerinos atliekami sudėtingi techniniai viražai. Natūralumu K. Gudžiūnaitė taip pat buvo savaip patraukli, tačiau romantinės meilės ekstazę (ir šokyje su partneriu) kartais buvo sunku pajusti. Charakteriniame amplua gana efektingai pasirodė Karolina Matačinaitė (Zulmėja), Mantas Daraškevičius (Birbantas). Atradimu laikyčiau Joną Laucių (Lankadamas), pasirodžiusį potencialiu primarijumi. Tarp labiau patyrusių Haruka Ohno, iš dalies ir Gohar Mkrtchyan, jaunatviškai azartiška ir skrupulingai techniška buvo pirmą kartą LNOBT scenoje varijacijoje stabiliai soluojanti – Julija Stankevičiūtė (Trys odaliskos). Beje, Prancūzijoje, Grase, vykusiame tarptautiniame konkurse Jeune ballet mediterraneen 2015 dar būdama Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos mokinė vyriausiųjų grupėje ji pelnė aukso medalį, o konkursinėje programoje atliko ir Medoros vaiaciją.

Šokiui akompanavo skirtingų kompozitorių muzika, kurią į visumą suvienijo pianistas Igoris Zapravdinas, o partitūrą interpretavo LNOBT orkestrui diriguojantis Valerijus Ovsianikovas. Išretintas baleto muzikinis audinys gerai girdisi – orkestro muzikantai nemažai griežia ir kaip solistai, bei kamerinių, įvairios sudėties ansamblių dalyviai. Būta gražių epizodų, bet pasitaikė ir netikslumų, skambesys ne visada malonino ausį. Precizika ir detalus išbaigimas čia reikalingas kaip ir klasikiniame šokyje. Dirigento sąveika su orkestru ir baleto artistais trijų veiksmų balete yra ganėtinai sudėtinga. Visumoje Valerijui Ovsianikovui pasiekti darną pavyko.

Naujo pastatymo tikra vertė atsiskleidžia kitų interpretacijų kontekste. Šiuo aspektu mūsų žiūrovas lyg įmetamas į nežinomus vandenis, nes jam „Korsaras“ sugrąžintas po 54 metų. Dabartinį variantą lyg reikia prisijaukinti, pajungti įvairias, o ne tik į pastatymo efektus ir prabangą bei juos lydinčius mitus orientuotas menines patirtis. Be to, juk pagrindinis šio veikalo turinys – klasikinis šokis! Visi, daugiau ar mažiau efektingi „Korsaro“ pastatymų variantai susiję su siekiu pritaikyti juos baleto žvaigždėms, primabalerinoms. Taigi, neišvengiamai – ir su trupės pajėgumu į repertuarą įtraukti legendinį baleto spektaklį. Tuo be išlygų visa LNOBT trupė (ir kordebaletas) gali tik didžiuotis. Visi stengėsi būti nerūpestingi, sudaryti apgaulingai lengvą, su šypsena veide, įspūdį, nors natūralumo ir azarto kartais pritrūkdavo. Aukšto lygio technikos ir nemanieringos vaidybos sąveika nuolatinė šiandien interpretuojamo „Korsaro“ siekiamybė. Tačiau praeities sąlyginumai – neišvengiami, kad ir naivios pantomimos ar peilių mosavimo pavidalais. Be to, finale banguojančią, audringą jūrą į krantą išmetančią meilei ištikimuosius – taip pat pamatome. Įsimintina, kad „Korsarų“ pastatymų procesas nuošalėje nepaliko Vilniaus, dar kartą savaip atgaivinęs amžiną romantinio meno grožį.

***

Scenoje – klasikinio baleto šventė
(LNOBT info)

Lietuvos nacionalinis ir baleto teatras penktadienio vakarą pasitiko Adolphe’o Adamo baleto “Korsaras” premjeros žiūrovus.

Pietų pakrantė, raumeningi prekeiviai, virve supančiotos gražuolės, kurios po vieną demonstruojamos turtuoliui pašai. Ir – pirmieji susižavėjusių įsimylėjėlių žvilgsniai, užmezgantys visus kitus „Korsaro“ įvykius. Dailioji Medora vylingomis akimis neveltui varsto jūrų piratą Konradą: gal jis ir nesišvaisto pinigų kapšais kaip paša, užtat ginklus valdyti moka puikiai...

Prancūzų choreografas Manuel Legris, šiuo metu vadovaujantis Vienos valstybinio baleto trupei, painų klasikinio baleto libretą stengėsi sudėlioti kuo logiškesne seka. Visgi žiūrovams, apsalusiems nuo lengvų kaip pūkas balerinų suktukų, vyriškų šokių energijos ir jausmingų meilės duetų, kuo toliau, tuo menkiau rūpės „Korsaro“ siužetas – jie tiesiog grožėsis ne taip jau dažnai Lietuvoje patiriama tikro klasikinio baleto švente.

Šią šventę pirmosios „Korsaro“ premjeros publikai penktadienio vakarą dovanoja LNOBT baleto solistai Genadij Žukovskij (Konradas), Kristina Gudžiūnaitė (Medora), Olesia Shaytanova (Gulnara), Jonas Laucius (Lankadamas), Mantas Daraškevičius (Birbantas), Karolina Matačinaitė (Zulmėja), Martynas Rimeikis (paša Saidas). LNOBT simfoniniam orkestrui diriguoja patyręs baletų partitūrų žinovas Valery Ovsianikov iš Rusijos.

Kiti premjeriniai „Korsaro“ spektakliai – šeštadienį, balandžio 28-ąją, bei gegužės 18 d.

Susiję nuotraukų galerijos

KORSARAS

KORSARAS

2018-05-04

Komentarai